Integracija prieš fragmentaciją arba atvira prieš uždarą šiuolaikiniuose technologijų karuose

Prieš daugiau nei 30 metų, atsiradus pirmiesiems asmeniniams kompiuteriams, du visiškai skirtingi vyrukai iš JAV pradėjo , tiesiogine to žodžio prasme, karą kompiuterinių technologijų rinkoje. Atrodytų visiškai normalu,kad dvi komercinės kompanijos „kariauja" dėl rinkos ar pelno maržos, bet ši situacija pasirodė kur kas įdomesnė. Visas įdomumas slypėjo tų kompanijų vadovų - Steve Jobs ir Bill Gates – skirtingame supratime, ko reikia eiliniam vartotojui, įsigijusiam asmeninį kompiuterį.

Bill Gates pasirinko verslo strategiją, kurios esmė - kurti tik programinę įrangą kompiuteriams ir visiškai nesukti galvos dėl programinės ir techninės įrangos suderinamumo – pagrindinės Microsoft konkurentės, Apple, gaišaties priežasties. Microsoft, licencijuodama savo sukurtą operacinę sistemą Windows tokiems kompiuterinės technikos gamybos milžinams, kaip IBM, „karo" pradžioje lengvai užėmė didžiąją dalį rinkos ir ,svarbiausia, aplenkė Apple.

Net ir matydamas aiškų Microsoft dominavimą, Steve Jobs neišsižadėjo dviejų stipriausių savo bruožo savybių: noro viską kontroliuoti ir perfekcionizmo.Jis, kurdamas puikius, techniškai išpuoselėtus kompiuterius, tikėjo, kad vartotojai patys nežino ko nori, todėl pažabojo laisvą jų pasirinkimą ir nei licencijavo savo sukurtą operacinę sistemą kitiems kompiuterines technikos gamintojams, nei leido naudoti kitas OS Apple kurtuose produktuose. Noras kontroliuoti pasireikšdavo net ir tuo, jog norint pakeisti vieno iš pirmųjų Apple kompiuterių detalę,reikėdavo arba turėti specialų į rinką neišleistą atsuktuvą, arba nešti kompiuterį į licencijuotą kompiuterių taisyklą. Steve Jobs šventai tikėjo, kad vartotojai turėdami galimybę atskirai rinktis techninę, o paskui tik programinę įrangą ar kitaip modifikuot iproduktą, gali jį tik sugadinti ir tuo pačiu sumažinti sau malonumą juo naudotis, todėlvisuose Apple produktuose jis išlaikė visišką kontrolę.

Po kurio laiko, jau atsiradus išmaniųjų telefonų rinkai,pagrindiniu atsaku į Apple išleistą iPhone su iOS tapo Android OS. Kaip ir prieš tris dešimtmečius Microsoft, telefonai su Android operacinė sistema siūlė visišką vartotojų pasirinkimo laisvę: nuo failų įsikėlimo ikitelefono detalių pakeitimo, o Apple ir toliau išlaikė kontroliavimą ir , pasak S.Jobs, neleido neapsisprendusiems vartotojams sugadinti produkto.

Susikirtus šioms genialioms filosofijoms, technologijų pasaulyje atsirado nauji terminai: fragmentacija (atvira), kurią skatino Microsoft su Windows bei Google su Android OS, ir integracija (uždara), kurios šalininkai buvo Apple. Taigi, šiuo straipsniu pabandysiu atsakyti į klausimą, kuri iš šių filosofijų duoda daugiau naudos eiliniam kompiuterinių technologijų vartotojui.

Integracija

Integracija – technologijų verslo filosofija, kurios esmė - visą gamybos procesą kontroliuoja viena pagrindinė įmonė. Kompanijų, kurios vadovautųsi šia filosofija, nėra gausu, bet puikūs pavyzdžiai: Apple bei daugelis automobilių gamintojų. Tikriausiai nedaugelis įmonių vadovų drįsta vadovautis integracijos principais dėl paprasčiausio papildomo darbo krūvio.Juk norint suderinti techninę įrangą su gražiu dizainu, o galiausiai dar ir su programine įrangą, reikia įdėti žymiai daugiau pastangų negu sukuriant tik programinę arba tik techninę įrangą. Bet integracija turi ir vieną įmonėms naudingą savybę , kurią taip mėgsta Apple. Jeigu kompanija vadovaujasi integracijos principais, ji prisiima visišką atsakomybę už savo gaminius. Tai reiškia, kad niekas kitas, tik pati kompanija gali sugadinti savo gaminį, o produktui sulaukus sėkmės, nereikia pastarosios su niekuo dalintis.

Dauguma integracinių įmonių mūsų akis, ausis ir visas likusias kūno dalis džiugina puikiais marketingo sprendimais. Vienas puikiausių šio reiškinio pavyzdžių – Apple. Jeigu ne naujo produkto laukimas, o galiausiai ir jo pristatymas, jeigu ne ištaigingos Apple parduotuvės ir kitos iki tobulumo išdirbtos net mažiausios smulkmenos, tikriausiai pasaulyje nebūtų termino –fanboy'izmas.

Būtent šis reiškinys užtemdo žmonių protus ir leidžia kompanijoms iš dalies manipuliuoti savo klientais. „Manipuliuoti" gal kiek ir per skambus žodis, bet kaip kitaip pavadinti Apple politiką, kuri net neleidžia savarankiškai pasikeisti telefono baterijos? O jau net nekalbu apie programinės įrangos modifikavimą ar būtinumą naudoti dar vieną Apple sukurtą programą,norint įkelti failus į savo mobilų aparatą. Taigi naudodamasis bent vienu Apple produktu, tu priverstinai turėsi naudoti ir kitą, o vėliau ir dar kitą, kol galiausiai visiškai „įklimpsi" arba kitais žodžiais tariant: tapsi Fanboy'ju,kuris bet kokia kaina gina savo naudojamus produktus, nes yra visiškai nuo jų priklausomas.

Kadais kovojus prieš „Didįjį Brolį", Apple kompanija po truputį pati juo tampa. Prieš įsigydami Apple produktą, klientai turi viską gerai apgalvoti ir nuspręsti, ar tikrai dėl gero produkto verta gerokai patuštinti piniginę, bet vis tiek neturėti pilnavertės produkto kontrolės.

Fragmentacija

Aiškinti kas yra fragmentacija jau turbūt nebereikia. Tai turėjote suprasti iš pirmosios straipsnio dalies. Jeigu visgi dar yra tokių,kuriems reikia paaiškinimo, tai fragmentacijos definiciją suformuluokite patys,galvodami apie ją, kaip apie visišką integracijos priešingybę. Visus pagrindinius fragmentacijos principus atspindinti Android OS, priešingai nei iOS, leidžia ir laisvą failų įkėlimą į mobilų aparatą, ir detalių pakeitimą. Taigi,fragmentacijos principus naudojančios kompanijos ne tik kuria atskiras produkto sudedamąsias dalis, bet ir į produkto modifikavimą pagal kliento norus žiūri daug liberaliau.

Dar viena puiki integracijos savybė – pažangos skatinimas.Tarkime, Samsung, LG, HTC ar bet kuri kita mobiliųjų telefonų kompanija,naudojanti Android OS, nori bent šiek tiek išsiskirti, todėl kuria savas, vis tobulesnes šios operacinės sistemos versijas. Žinoma skiriasi ir kiekvieno telefono modelio techninės specifikacijos. Neoficialiomis žiniomis šiuo metu yra daugiau negu 250 skirtingų mobiliųjų įrenginių, kuriuose įdiegta virš 100 skirtingų Android OS versijų.

Būtent šios savybės ir kelia didžiausią skausmą programuotojams bei vartotojams, turintiems senesnius telefono modelius su Android OS. Juk programuotojai labiausiai stengiasi savo kurtas programėles pritaikyti keliems naujausiems telefonams, pagrindinių telefonų gamintojų flagmanams, o senesnių telefonų turėtojams reikia pasitenkinti dažniausiai prastesne programėles kokybe. Prastesnė kokybė – tai rezoliucijos neatitikimas telefono ekrano atžvilgiu, prastesnė paveikslėlių, animacijos kokybė. Be viso to,tikriausiai neretam teko patirti nusivylimą, kai programėlė yra tiesiog nesuderinama turimam išmaniajam telefonui.

ITšnikas su aukštos klasės telefonu greičiausiai dėl suteikiamos laisvės sistemos modifikavimui rinksis Android negu iOS. Tuo tarpu senyvo amžiaus žmogus, tikriausiai, jeigu nusimanytų technologijose, rinktųsi iOS dėl lengvai perprantamo valdymo ir akiai mielo dizaino.

Taigi..

..kiekviena sistema orientuota tam tikrai masei žmonių. Dar kartą įrodyta tiesa, jog kas tinka vienam, visiškai gali netikti kitam. Todėl nekelkit dramos, jeigu jūsų draugas ar pažįstamas naudoja kitokią operacinę sistemą negu jūs. Taipogi, nepaisant visų šiame straipsnyje išsakytų faktų, nepamirškite,jog pasaulyje egzistuoja ne vien iOS ar Android OS. Juk gali būti, kad kaip tik SymbianOS,Windows Mobile, Blackberry OS ar dar daugelis kitų operacinių sistemų tenkina būtent jūsų įgeidžius, todėl prieš perkant naują išmanųjį telefoną verta išnagrinėti kiekvieną iš jų ir išsirinkti sau tinkamiausią.