link

Tu nesupyk,bet kam apsiimti uzsakymu kai nenusimanai ka darai?

Siuo metu domenu puslapis xc.lt visai nerodo karantine esanciu domenu - bet tai laikinai, tyla pries audra :)
Iki puslapio atnaujinimo karantine esancius domenus galesite stebeti programos pagalba - neprisijungusiems nariams bus rodomi domenai, kurie atsilaisvins per ateinancias 2d. Tie, kurie pas mane uzsakinejate domenus pagavimui - susisiekite, priklausomai nuo jusu aktyvumo jums bus sugeneruotas prisijungimas, kad galetumete matyti didesni sarasa - net iki menesio i prieki. Tikiuosi, kad bugu nepalikau, jei rasite, butu malonu, kad pranestumete.
.COM, .NET, .ORG, .INFO, .MOBI .DE, .US ir pan sarasai taip pat gali buti pateikiami - BE JOKIU APRIBOJIMU, bet su specialiais nustatymais:
 
.COM: Domenu saltinis: http://xc.lt/a/kiti/com Portas: 43 WHOIS Serveris:whois.internic.net
ir t.t.
 
Uzdarbis.lt nariams sugeneruotas prisijungimas, su kuriuo galima bus matyti domenus, kurie atsilaisvnins per ateinancias 5dienas.
 
Vartotojo ID:uzdarbis.lt
Slaptazodis:xc.lt
 
Bandom, testuojam, lauksiu jusu komentaru :)

domenai.rar

Labas vakaras, mielieji uždarbio lankytojai.
 
Prisipažinsiu iš karto - mėgstu rašyti. Mėgstu rašyti ne tam, kad praleistas laikas būtų švaistomas veltui, priešingai, mėgstu atlikti "paspyrimą į užpakalį" ir pagaliau žmones "pabudinti". Visų pirma, reikėtų paminėti, jog tai nėra mano nei pirmas, nei antras motyvuojantis straipsnis. Kiek daugiau apie mane galite pasiskaityti žemiau esančiose nuorodose, taip pat, jose išvysite ir kitus mano motyvuojančius straipsnius. Tikiuosi, jog visą tai Jums, mielieji skaitytojai, bus naudinga.
 
Apie mane:
Prisistatymas.
Surimuota rašliava + mano požiūris į Lietuvą (?) bei jos valdžią.
 
Kiti motyvuojantis straipsniai:
Success is repeated effort.
Vienas pirmųjų motyvuojančių straipsnių
 
Labai šaunus video, tinkantis prie straipsnio:
Tema, kurioje yra video.
 
Taigi, kaip minėjau, rašyti šį motyvuojantį straipsnį mane "privertė" ne tik tai, jog noriu pagelbėti kitiems lietuviams, juk, visgi, esame kilę iš tos pačios valstybėlės, tačiau, taip pat, tai yra puikus užtaisas motyvacijos pačiam.
 
Senuosiuose savo straipsniuose labiausiai šnekėjau apie sporto naudą, sportinę motyvaciją, sportinį pyktį, kuris padeda gyvenime. Tačiau, tai buvo tik mažas trupinėlis visos visumos. Būtent apie tą visumą ir norėčiau pašnekėti, pasiliekant prie sporto, ir tiesiog parodyti Jums, jog viskas yra pasiekiama (taip, taip, visi Jūs tai puikiai žinote, tik kažkodėl niekas nieko nedaro) tik su didžiuliu noru ir pastangomis. Pradedam.
 
Įsivažiavimas į straipsnį:
 
Taigi, kaip dažnai girdite, nesvarbu, ar šeimoje, ar draugų rate: "Oi, priaugau kelis kilogramus." - šioje vietoje turėtų įsijungti rėžimas, kuris priverstų žmones atidžiau žiūrėti į mitybą bei paskatintų juos sportuoti, tačiau, kaip, dažniausiai, visą tai pasibaigia? Galėčiau kirsti, jog atsiranda šioks toks stresas, kompleksavimas, dingsta pasitikėjimas savimi ir išauga noras valgyti, kas lems papildomus kilogramus. Taigi, pagalvojus, blyn, kam Tu dejuoji, jog priaugai kelis kilogramus, nes, panašu, jog Tau visiškai tai nesvarbu, kadangi viskas baigiasi sočia vakariene. Kodėl negalima pasakyti tiesiog VISKAS ir pakeisti gyvenimo būdą?
 
Šis pavyzdys su persivalgymu tinka, praktiškai, viskam. Na, pagalvokime, tarkime, įsivaizduokite tipišką lietuvį, kuris, grįžęs po darbo, ankstyvo rudens vakarą, suprasdamas, jog žiemos sezonas - ne už kalnų, vis tiek, nusiperka alaus, prie to pačio dar ir kokios keptos duonos, žinoma, kompiuteris, televizorius - abu kartu privalo būti įjungti, žino, jog virtuvėje dega šviesa, nesvarbu, nueis vėliau, išjungs, na, nes, juk, tingi. :) Tik nepagalvokite, jog atsiranda kažkokia antipatija lietuviams, tikrai ne. Tiesiog aš itin nemėgstu žmonių, kurie dejuoja dėl esamos padėties, nors visi mes suprantame, jog viskas gali būti geriau ir, tai tik priklauso nuo jų pačių užgaidos.
 
Na, taip pat, norėčiau paminėti ir dar vieną pavyzdį. Įsivaizduokite: šeima sunkiai pragyvena, vyras pasiryžęs išvykti net į užsienį, jog uždirbtų šeimai pinigų. Viskas atrodo labai gražu, tačiau, kaip dažniausiai tai baigiasi? Juolab to, kad vyras, visai nemokėdamas į tą šalį vykstančios kalbos, ten nuvykęs gerą penktadalį prageria, nes, neva, labai sunku, neįmanoma gyventi, šeimos ilgesys ir t.t., o, juk, galėtų laisvą laiką panaudoti kalbos tobulinimui, galų gale, sportui ar knygos skaitymui. Kokio velnio sakyti, jog sunku, (nesvarbu, ar tikrai sunku ar ne) juk tai situacijos geresnės nepadarys. Kodėl negali PAKENTĖTI, INVESTUOTI savo laiko vertingesniems dalykams vien tam, kad ateityje Tu, kartu su šeima, galėtum gyventi daug geriau? Retorinis klausimas, kelios minutės apmąstymui.
 
Tarp gyvenimo ir sporto yra didžiulės sąsajos, ir ten, ir ten reikia sunkiai dirbti, jog galėtum džiaugtis rezultatais, argi netiesa?
 
Kodėl amžius - neriba?
 
Na, tikriausiai, visiems nenuostabu, jog, kuo žmogus senėja, tuo atsiranda daugiau įvairiausių problemų. Pripažinkime, problemų, t.y. tiksliau ligų, padariniai yra praeities klaidos. Juk patys suprantame, jog aktyvesnis gyvenimas ne tik paauglystėje, tačiau ir santūresniame amžiuje bei bent šiek tiek mitybos prisižiūrėjimas gali privesti prie daug lengvesnės senatvės. Manau, jog daug kas šioje vietoje teiks: "Juk gaila numirti sveikam." :) Į tokius pasisakymus galiu atsakyti tik šitaip: "Ankstyvasis gyvenimo džiaugsmas skirtas ne tam, jog visa tai galėtumėte paversti alkoholiu, "prataškytais" pinigais vėjuje, ligomis, tačiau tam, jog senatvėje turėtumėte, kuo pasigirti, kuo pasidžiaugti, kad galėtumėte palikti saugų, stiprų pagrindą ateinančioms kartoms bei tiesiog džiaugtis, matant, kaip auga Jūsų būsimi vaikai, kaip auga Jūsų būsimi anūkai."
 
Taigi, kodėl amžius - neriba? Niekada nebus per vėlu pradėti sportuoti. Niekas neliepia šešiasdešimties metų senukui lėkti maratone. Bet, jeigu jis ruošis, stengsis, aš neabejoju, jog sudalyvavimas tokiame renginyje jam prilygs laimėtam milijonui.
 
Jokių pasiteisinimų! JOKIŲ!
 
Manau, jog jau pastebėjote, jog nemėgstu žmonių, kurie dejuoja, skundžiasi ir kitaip gadina kitų savijautą. Kas liečia sportą - šiam klausimui turiu itin tvirtą nuomonę ir požiūrį. Prisipažinsiu, jeigu kas skaitėte mano viršuje esančius straipsnius, sužinojote, jog, kai buvau jaunesnis, buvau labai stambus. Žodžiu, visas antsvoris baigėsi tuo, jog paprasčiausiai pasakiau sau: "Nori turėti gerą gyvenimą? STENKIS DABAR ARBA NIEKADA." Niekada savęs neapgaudinėjau, kokia prasmė? Aš žinojau, jog vyruko, turinčio ~22kg antsvorį, tikrai niekas nepamils. Aš ir pats tokio savęs nemylėjau. Taigi, pasakiau kartą GANA ir kuo visą tai baigėsi? -25kg bei šią vasarą užbaigsiu "žygį", jau mesdamas ne antsvorį, o tiesiog grąžindamas kūną. Na, bet tai nesvarbu, esmė, jog jeigu Jūs nepradėsite DABAR, Jūs nepradėsite NIEKADA.
 
Prie to pačio, itin nemėgstu žmonių, kurie teisinasi būtent šitaip: "Niekada nebūsiu geras bėgikas." - , kaip tu gali būti geras bėgikas, jeigu Tu niekada nebėgai? "Neverta stengtis, niekad nebūsiu geros fizinės formos." - o, kaip kitaip, jeigu niekad nesportavai? "Įstoti į Cambridge? (Universitetas) Nejuokauk." - o, kaip gi Tu įstosi, jeigu net pats savimi netiki? VISKO, įsiminkite, VISKO galima pasiekti, visiškai nesvarbu koks Tu esi: aukštas ar žemas, stambus ar "kūdas", kairiarankis ar dešiniarankis. Tai VISAI nesvarbu.
 
"Cinkelis" širdyje.
 
Čia puikiai tinka angliškas žodis - "desire" (troškimas). Kiekviena "kelionė" prasideda svajone, tačiau prie tokio minčių mąstymo prisidėjus ir troškimui įvykdyti tą svajonę - viskas įmanoma.
 
Lėk tiesiai, nesidairyk į šonus.
 
Daugelyje angliškų straipsnių, būtent apie motyvaciją, galite išvysti šį anglų kalbos žodį - "obstacle" (kliūtis). Įsiminkite, jų visada bus. Niekas Jums svajonės neleis pasiekti lengvai, SVAJONĖS reikalauja laiko, REZULTATAI reikalauja laiko, GERESNIS GYVENIMAS reikalauja laiko. Jeigu pasiduosite pagundai, reikš, jog ne taip ir norėjote pasiekti "finišą". Niekada neleiskite nugalėti pagundoms to, kas tūno Jūsyse ir gali paversti Jus geresniais žmonėmis.
 
"Deadline'as"
 
Taip, visi, kas pradėjote sportuoti ar sportavote kažkada anksčiau, puikiai žinote, jog sunkiausiai įsivažiuoti. Nugalėkite savo jausmus, savo skausmą, jis - laikinas, didžiavimasis savo darbu - amžina. Grįžtant prie sporto, rezultatai po tokio savo minčių "perkrovimo" į geresnį gyvenimą, Jums neleis nustoti, Jūs nenorėsite sustoti, Jūs norėsite tobulėti, Jūs tapsite geresniais žmonėmis.
 
Kelkis, , laikas į geresnį gyvenimą!
 
"If you want to make your dreams come true, the first thing you have to do is wake up." - kelkis, žmogau. Oro sąlygos, paros metas - visai nesvarbu. Svajonės nestoja niekada ir noras dėl jų kovoti - amžinas. Visai nesvarbu, ar Tu nori numesti papildomus kilogramus, ar nori patekti į prestižinį universitetą, ar nori nusipirkti naują automobilį - SPORTUOK, MOKYKIS, TAUPYK. Svajonės ir siekiai niekada nestoja.
 
Kaip užbaigsiu šį vakarą aš? PADĖSIU DAR VIENĄ ŽINGSNĮ GERESNIO GYVENIMO LINK.
 
PRADĖK VEIKTI DABAR. KO LAUKI?
 
Ačiū, kad skaitėte, tikiuosi, jog šis straipsnis Jums buvo/bus/yra naudingas.
 
Gero vakaro,
Promise/Justas.

Peržiūrėkime, susimąstykime.
http://www.youtube.com/watch?v=OlIYWhshr1c

gydykgalva.lt
prie to pačio, pridėsiu ir idėją projektui: tuščias lapas su tekstu 'jeigu čia atsiradai, reiškias, kažkam pasirodė, kad tau trūksta smegenų ir proto, tad - gydyk galvą!', na arba kaipnors panašiai. na ir tada žmonės, galėtų duoti šią nuorodą tokiems kaip tu, kurie kuria tokias nesąmoningas temas. laimėjau kebabą?

Sveikas, bandysim gelbėt tau su ta komplektacija.
 
Mbo: imi su z77 kai tau HD video readagavimui ir photoshopui to tikrai neprireiks..
Pats siulyčiau imti asrock pro 3 gen 3,nors ten ir z68 chipas, bet taipogi yra visi PCIe 3.0, pilnai tinka visiems Ivy, ir palaiko stabilų overclock.
 
CPU: klausimas ką pagrinde naudosi ir kam kompiuteris skirtas? Jei photoshopa naudosi valanda per para o HD redagavima kokias 5 ar renderinima, vadinasi imi i7 (3770k), jei naudosi pigias HD redagavimo programas, kurios negali išnaudot daugiau nei vieno procesoriaus, rezultate turėsi silpnesnį kompa nei su i5 3570k, nes laimi tas kas anudoja didesnį turbo boost (+ prarandi pinigų nenaudojamam Hyper thread). Visdėlto, jei naudosi kokias nors profesionalias renderinimo programas 3ds max ar kt, imi 3770k ir viskas, ten jų potencialas atsiskleidžia.
 
RAM: klausimas kam tau 16gb? naudosi RAM disk? jei ne, vargu ar tau išvis tiek reikalinga.. photoshopas daugiau 2-3g nepasiims, adobe paketas (after effects, premier ar kt.) taipogi neisnaudos. Šiom dienom tikrai perakis 8 ar net 6gb.. Ir tų pačių, dar nelabai kas išnaudoja..
 
Aušinimą kaip suprantu imi pagal populiarumą, visi išgyrė, geras, vadinas imam. Nors Ivy ir labaiu kaista nei sandy bride, bet tokį aušintuvą bereiklaingai (nebent žadi ivy kelt iki 4.7 ghz ir kompą laikysi pajungęs renderinimui 24/7.. Ojei taip, rinkis bent pre-made vandens aušinimą (corsair H100)
Klausimas kokį HDD naudosi? Vertėtų pamastyti apei SSD, tikrai sparta visur atsiskleistų..
 
 
Taigi, galėčiau ir apibendrinti:
CPU: i7 3770k 1122 lt
MOB: ASRock Z68 PRO3 GEN3 307 lt
RAM: Corsair Vengeance Low Profile Black 4GB 1600MHz CL9 x2 172lt
Aušintuvas: Scythe Ninja 3 Rev.B arba H100 149lt/387lt
 
Sumoje gaunasi 1750lt, Taip sutaupom apie 600lt, už kuriuos galim nusipirkti
SSD OCZ Vertex 3 MAX IOPS 120GB SATA3 MLC, Sparta 550/500MBs ir taip gaunam apie 2-4 kartus greičiau veikiančią sistemą.
 
Iš korpusų siūlyčiau žiūrėti į Fractal Design Core 3000 kurio kaina 220lt manau geriausias korpusas už tokią kainą, ir tylus, ir erdvus viduje, viskas telpa, laidai gražiai prasivedžiotų, nereikalingas HDD cage išsiima, jei nenaudoji daugiau nei 4 HDD, taip padidini oro srautą viduje, gerėja temperatūros viduje. O ir viduje esantys ventiliatoriai tylūs labai, pats korpusas juodas, solidus. (skarda stora, nebarška).
 
P.S. nenurašyk iškart vaizdo kortos, net rendrinimuise ji plačiai naudojama, arba turint kitą pajungtą, įmontuotą vaizdo plokštę galima priskirti atlikti fizinius skaičiavimus, 3d renderinimo pagalba ir t.t. PVZ: http://hothardware.com/articleimages/Item1835/media.png
 
Kaip matai vidinė vaizdo korta priskirta skaičiavimams, virtu ir kt. labai padeda taupyti laiką. :)
 
Tai va tokia ta mano rašliava, tikiuosi kils kokių minčių, tikiuosi pagelbėjau. :)

Sveiki,
Taigi, esu 11-tokas, siekiu susikurti sau kuo daugiau galimybių ateičiai, todėl pagalvojau, kad būtų gerai išmokti piešti. Galbūt ateitį tada pradėčiau sieti su menu.
 
Taigi, kaip jau minėjau, esu 11-tokas, todėl greičiausiai nespėčiau pabaigti dailės mokyklos. Vis dėl to, ne dėl kažkokio diplomo noriu to išmokti, o dėl savęs. Esu panevėžietis. Noriu paklausti gal kas žino, kur Panevėžyje galima mokytis piešti?
 
Ačiū.

Acakau vyrai!Kas pac savo noru nori moketi mokesius jiums tikrai bus problemos su psihika, arba sejp su galva negerai kazkas ne tvarkoi - reike pasitikrinti nu eit - jai mokesius susimokeja gal nuolaida padarys.Ce rimtai

Tiesiog labai įdomu pasidarė ir iškilo toks klausimas: jeigu pats turėtum savo verslą ar nesistengtum apeiti mokesčių? Ypač kai tie mokesčiai yra velniškai dideli ir nelogiški. Čia toks klausimėlis pamąstymui prieš rašant visokius skundus ir pan.

Štai,kokiu komentaru sulaukiau,vos parašiusi pirmąją dalį,kadangi kaikuriems tai yra įdomi istorija,nusprendžiau ją tęsti.
Tai va,tada kai susitikom su savo buvusiuoju mūsų jausmai tarsi atgimė,bet jau nebebuvo viskas taip pat.Vėl išdraugavom 6 mėn.,o toliau viskas išblėso ir mes išsiskyrėme.Sėkmingai baigiau 12 klasę,prasidėjo stojimai į aukštąsias mokyklas,įstojau į Želdynai ir jų dizainas studijų programą.Mama vėl pradėjo rodyti savo,supyko,kad įstojau ne Šiauliuose,o Rietave(netoli Klaipėdos).Iš pradžių studijuoti atrodė lyg ir nieko,vėliau,man pradėjo nebepatikti,nuobodu pasidarė per paskaitas,kadangi dėstytojai daug dalykų dėsto iš konspektų,į kaikurias paskaitas visai neinu,nes kam eiti, jei gali tą patį perskaityti konspekte.Žodžiu, nieko gero.Rugsėjo mėn. planuoju stoti į kitą specialybę Klaipėdoje,stosiu kuo toliau nuo namų,nes nenoriu,kad mama ir vėl lįstų į mano asmeninius reikalus.Čia besimokydama,susiradau vaikiną,jau draugaujam 7 mėnesius,dar nė karto nesipykom,jo tėvai labai mieli,aš PAGALIAU radau su kuo galiu bendrauti,o ne vien pyktis,bartis ir t.t.Buvau grįžusi namo,Kalėdų atostogoms,jas praleidau namuose,padėjau tėvams,kadangi kaime visi žino- darbų begalybė.Kalėdas sutikau namuose,o štai Naujus metus su savo draugu.Prieš tai buvau pasakiusi mamai,kad Naujus metus švęsiu Rietave,negalėtumėt nė įsivaizduoti kaip ji įsiuto,pasakė:- Gali išvis čia negrįžti,niekas tavęs čia nelaukia,tu niekam nereikalinga.Na jau buvo visko per daug,buvau planavusi išvažiuoti po 2 dienų,tačiau persigalvojau,išvykau tą pačią dieną,nes nebenorėjau klausytis ką ji dar man bepasakys.Vėliau namo išvis nebevažiuodavau,išbuvau Rietave 2 mėnesius,kol mama paskambino,kad grįžčiau,gal prabudo motiniški jausmai pamaniau.Na nusprendžiau grįžti savaitgalį,tada ji turbut per tuos 2 mėnesius pagalvojo,kaip mane įskaudino,tai nieko nebesakė,viskas buvo lyg ir gerai.Tiesa,noriu pažymėti,kad jokio išlaikymo iš jos pusės nesulaukiau,po paskaitų susiradau darbą,einu pas tokią moteriškę,prižiūrėti jos vaiką,nes ji dirba naktinėmis pamainomis.Na va,mano istorija dar tebesitęsia, bet nebegyvenu nežinomybėje,kartais grįžtu namo ir mamai nebekliūvu taip į akis,gal to ir reikėjo,kad bendraučiau su savo šeima atstumu,kad suvoktų,jog nesu jau tokia bevertė?
Šiuo pasakojimu norėjau pasakyti,kad kiekvienas žmogaus yra reikšmingas ir visiškai nesvarbu koks jis kažkam atrodo,reikia papraščiausiai nekreipti dėmesio ir daryti tai kas tau patinka,juk jaunystė tam ir duota,kad pridarytum galybes klaidų,nes tik iš savų pasimokysi,o ne iš svetimų,kaip daug kas sako.Dar norėčiau pridurti,kad praėjusi ir šiltą ir šaltą,pagaliau galiu pasakyti: DABAR AŠ ESU LAIMINGA :rolleyes: kai praeis keletas metelių gal sukursiu ir III dalį.
Ir komentatoriai,kurie sako,kad aš siekiu naudos,tai truputį atsipeikėkit,man užtenka tiek,kiek aš turiu.Galbūt ir ne šitame tinklalapyje patalpinau šį straipsnį,bet kad pradėjau reikia ir pabaigti.

Gal ir gerai, kad išsipasakoji (jei čia tikra itikra istorija).
Bet koks tikslas? Tau patarimų kokių reikia ar paguodos, pinigų ar dar ko?
 
Įsivaizduoju, antros dalies pabaigą: "Tai vat, man labai sunku, skaudu; todėl kas galit perveskit kiek negaila į sąskaitą LTXXXXXXXXXXXX. Ačiū."
 
Bet čia nenoriu nieko blogo tuo pasakyt, tai tiesiog mano spėjimas... :D

Sveiki,aš esu Ieva, norėčiau jums papasakoti savo gyvenimo istoriją,kuri nėra tokia linksma,kaip aš norėčiau.
Viskas prasidėjo nuo vaikystės.Augau vienkiemyje turėjau 2 brolius ir vieną seserį.Kol buvom mažyliai visi puikiai sutardavom,kartu žaisdavom.Visi buvo mylimi mamos,išskyrus mane,niekada nejausdavau jos švelnumo,niekada manęs neapkabindavo,net nebardavo jei ką nors padarydavau,išskyrus vienintelį kartą,kai buvau kokių 4 metukų ir prilaisčiau pieno į lovą,kadangi "tiūtę" turėjau iki 4 metų,tai tada mama supykusi paėmė buteliuką ir jį trenkė į sieną,taip suskaudo mano vaikišką širdelę,kad net dabar prisimenu.Paskui pradėjo eiti į mokyklą mano brolis ir sesuo,parėję niekada neruošdavo pamokų,nebent tada kai mama jiems liepdavo.Aš tuomet dar nėjau į mokyklą,nes buvau porą metų jaunesnė.Labai norėjau mokytis,kai brolis ar sesuo vartydavo savo knygas aš irgi lysdavau artyn žiūrėti,bet jie mane nustumdavo ar paskydavo mamai,kad aš jiems trukdau.Už nesimokymą brolį su sese bausdavo,statydavo į kampą,mušdavo,bet vistiek mylėjo,pasisodindavo ant kelių,kalbėdavo su jais.
Na,po poros metų ir į mano gyvenimą atėjo džiaugsmas,pradėjau eiti į pirmąją klasę.Nuo pat pradžių viskas labai gerai sekėsi,bet mama ir toliau nekreipdavo dėmesio,pareidavau iš mokyklos net nepaklausdavo kaip sekėsi,paklausdavo tik jų:brolio ir sesers,nes žinojo,kad jiems nieko gero su mokymuosi,aš likdavau nuošalyje,tik tėtis,kad ir alkoholio mėgėjas,manim kažkiek rūpinosi emociškai ir didžiavosi,visiem gyrėsi,kad turi gerai besimokančią dukrą.Mama manim rūpinosi TIK kanors nupirkdama,išleisdama į ekskursijas ir panašiai,nekaltinu jos už tokį elgesį,bet galėjo mylėti visus jei jau nusprendė auginti,o ne vien juos.Kadangi buvau lėto būdo,nieko jai nesakydavau.Dažnai namuose gaudavau iš brolio lupti,nubėgdavau verkdama pasiskųsti,ji tepratardavo:- O ką aš galiu padaryti.Na įlįsdavau kur į kamputį išsiverkdavau ir tiek,niekas į mane nekreipdavo dėmesio,buvau kaip šuniui 5 koja.
Atėjo laikas ,kai paaugau,pradėjau eiti į šokius,mama nenorėjo išleisti,nors man buvo 15 metų,tokio amžiaus paaugliai pas mus jau eina į kaimo šokius,bet vistiek iškniaukiau,tai išleido.Ten susipažinau su vaikinu,kuris mane mergino,kai man buvo 16 metų pradėjom su juo draugauti,jis buvo už mane keletą metų vyresnis,mama neleido su juom draugauti,bet mes slapčia susitikinėdavom vistiek,pradėjau maištauti prieš mamą...bet mokslų vidurkis vistiek stebuklingai laikėsi klasės pirmoje vietoje,nežinau kaip taip išėjo,nes jiems skirdavau mažiau laiko,kadangi turėjau vaikiną,su juo išdraugavome 8 mėnesius,nes mus išskyrė mano mama,pasakiusi jam,kad jeigu manęs nepaliks tada parašys jam pareiškimą,kad santykiauja su manim,nors nė pati nežinojo ar taip yra,nes ji išvis nežinojo,kiek laiko aš su juo bendravau...na va,netekau ir savo vienintelio saulės spindulėlio(na bent tada taip maniau).Jis nepasirodė nei vieną diena,nei kitą...verkdavau labai dažnai,juk tai buvo mano pirmoji meilė,maniau tas ilgesys mane pribaigs...po pusmečio šiek tiek užsimiršau,daug mokiausi,kai negalėdavau miegoti,ar pradėdavau galvoti apie jį,pasiimdavau knygą ir susikoncentruodavau į ją,kol miegas akis užmerkdavo,buvo labai skaudu...
Na,atėjo laikas baigiau 10 klasę,paskutinę savo mokykloje.Pradėjau mokytis mieste,bet labai pasiilgusi namų,visai ne ten gyvenančių žmonių,nusprendžiau,kad reikia pereiti mokytis arčiau namų į tokio miestelio mokyklą,kadangi nebuvo skirtumo,kur baigti vidurinį išsilavinimą.Vėl gyvenau namuose,iš pradžių mama duodavo važiuoti su mašina iki tos vietos,nuo kur mane veždavo mokyklinis autobusas,kadangi aš ėjau į tą mokyklą viena iš mano kaimo,tai reikėdavo atvykti iki gretimo kaimo 3km,kad mane nuvežtų.Vėliau mama pareiškė,kad jai per brangiai išeina leisti mane važinėtis automobiliu,todėl pasakė gausi važinėtis dviračiu,na truputį paburbuliavau,bet kitos išeities neturėjau.Keldavausi 5 valandą ryto,nes reikėdavo 6 jau išminti iš namų,kadangi autobusas būdavo 6.40,grįždavau namo 5 valandą vakaro,ir taip 2 metus.Kai aš baigiau 10 klasę mano sesuo išvyko į Vokietiją.Su ja mes visai neblogai sutardavome,eidavome kartu į šokius,bet ir dažnai pasipykdavome.Kai ėjau į 11 klasę,vieną dieną paskambino ir pranešė,kad ji žuvo,buvo beprotiškai skaudu,nelinkėčiau to niekam,2 savaites nėjau į mokyklą,nors ir mama pyko,negalėjau net normaliai valgyti vis apie ją galvojau,buvau,kaip aptuisusi,nieko nesuvokiau ir vis klausiau savęs kodėl ji,kodėl ne aš, jei jau man skirtas toks ######nas gyvenimas.Turbūt man buvo truputį pavažiavęs "stogelis".Viskas darėsi dar blogiau,paskambino mano buvęs "kavalierius",pakvietė susitikti,išvažiavau pas jį,"prabaliavojom" dvi dienas,kad mama neskambintų išjungiau telefoną,o išvažiavau jai nieko nesakiusi,nes galvojau šiaip ar taip ji manęs nesupranta ir dar pati mane su juo išskyrė.Visiškai pradėjau nebekreipti į ją dėmesio,net nežinau kodėl,gal užsinorėjau savarankiškumo.
Na manau šiam kartui užteks,pratęsiu kitoje dalyje.

Asmeniškai rekomenduočiau MikroTik firmos routerius pats turiu šitą modelį http://www.routers.lt/product/122/eng/751G-2HnD/ tai tikrai ne žaisliukas. Jis prilygsta Cisco router'iams tik kaina mažesnė funkcijų gausa irgi nemaža.

http://www.youtube.com/watch?v=8OnvqwbAF9k&feature=related
 
Ar prisimenat kas? nostalgija blin...cia kazkur 96-98m jei neklystu B-)

Eina!!! ^_^
 
http://www.youtube.com/watch?v=EuS9ljFiOPc
 
 

uzsakymus ims kai is sportdirecto tuoj :D

Vardas: Tigras, dažnai atsiliepia, kai pašauki "Ką darai ...?" :rolleyes:
Veislė: lietuviškas laukinukas
Amžius: neaiškus (apie 8-9 mėn), nuo konteinerio paimtas, labai jau graudžiai kniaukė, tad ... priglaudėm :)
 

Dubis (Taksas, apie 3 metai) ir Čilė (Siamas, 2011-ų metų). :)
 

 
 

Vardas: Loris
Veisle: labradoro ir dratharo misrunas.
Amzius: 8 menesiai, foto pries 3 menesius panasiai daryta.
 



 
Vardas: Miksė
Amzius: Jau metai, nauju fotografiju nebeturiu kompiuteryje, tad dedu kai dar buvo maza.
 

 
Seniau turėjau visą ryžąją kačių šeiminėlę, štai kaip atrodė (dabar beliko tik vidurinė) vienas mego mustis, ir praleimejo pries kiaune kuri slampinejo aplinkui, ir nebeisgijo, o kita tiesiog dingo ir viskas.:
 

 
 
Vardas: Milka
Amžius: truko keletos dienu iki 6menesiu.
 
Buvo nuostabi katyte, visur jos buvo pilna, meilumas neispasakytas, prisirisusi prie zmoniu, mego zaisti bet ne dauzyti ar rimtai draskyti ;D bet... nutiko taip kad viena ryta paskambinus kaimyne i duris paklause ar ne jusu katyte ten guli ant kelio suvazineta.. O ji buvo tikrai nedidele bet tokia storuliuke labiau..
Stai keletas jos graziu foto, kartais ir issidirbinejimu, kaip 2 foto seses leles vezimelyje. ;D
 


Kartais net ir kartu laisvalaikiu pazaisdavome (buvo gera padejeja, beziuredama miauksedavo, megdavo pele pagaudyt kompiuteryje labai domejosi viskuo) ;DDD

 
 
Taigi tokia mano augintiniu kolekcija, aisku ju buvo kur kas daugiau, esu turejes ir ziurkenus, ir Rotveileri, kuris mire praeitu metu geguze sulaukes 14 metu nuo paraliziaus (labai geras seimos draugas) bei nemazai ivairiu kaciu, beja praradus itin mylima mazaja katyte namuose truksta vieno augintinio, tad jei kas nerandate kam atiduoti maza katyte is Rokiskio ar kur netoliese, jei patiktu namiskiam butinai paimciau

Vardas: Mėta
Amžius: apie 4 metai.

Vardas: turi nežinia kiek, pagrindinis - Tigrius.
Amžius - virš trijų metų.
 

 
 
Kartais mėgsta apsimesti gėle :D
http://i52.tinypic.com/2gw582g.jpg

Papost'insiu savo įspūdžius grįžus. Lektuva ėmėm dėl kelių priežasčių:
a) Maroke išmainėm savo sunkiausius - šilčiausius drabužius į prieskonius ir kitokius gerus dalykus ir
keliaujant atgal jau nebebuvo taip šilta (rugpjūčio pabaiga, lietinga Prancuzija plius ta nelempa, normalios autostrados neturinti Lenkija)
b) radom skrydius iš Dortmundo (Vokietija) į Vilnių už 20 eurų... :)
 
,,Mintys, kurioms subręsti prireikė 10 000km ir 43dienų... Nors viskas atrodo taip elementaru...:)"
 
Sėdžiu palėpeje, tusčiuose namuose… Labai keistas jausmas – po tokios ilgos ir įdomios keliones aš pagaliau esu savo NAMUOSE. Nežinau ar liūdėti ar džiaugtis, kad pagaliau ir vėl turiu tą pastovumą, nuo kurio bėgau. Keista, nes nereikia nei į darbą, nei į mokslus. Po penkių metų skubėjimo ir lėkimo man niekur nereikia eiti! Lauke geras oras, matau vakarykštę tėčio nupjautą žolę apačioje ir siūbuojančius lazdynus, kurie savotiškai hipnotizuoja... Pagaliau esu viena. Nereikia lipti per save, eiti prie nepažįstamų žmonių, laužyta prancūzų ar ispanų kalba klausti, kur jie važiuoja, rodyti žemėlapio ir tikėtis, kad jie paims mus kartu. Nereikia stengtis save parduoti kaip gerą bendrakeleivę, daug šypsotis... Žinau, kur dabar aš esu, ir kur būsiu artimiausiu metu, žinau, kur miegosiu šiąnakt ir netgi ką valgysiu. DAUGIAU JOKIŲ BATONŲ! :D
 
Ilsiuosi nuo šurmulio, nuo skubėjimo ir benzino kvapo. Geriu šlykščią žalią arbatą be cukraus ir atrodo, kad daugiau nieko ir nereikia. Pagaliau atsiradau atskaitos taške, kuris ir buvo mano keliones tikslas – visiškas nulis – visko pradžia. Taip, net ne Marokas, ne Afrikos žemynas, o teisingumo akimirka prieš pačią save. Visai kaip Paulo Coelho knygoje ,,Alchemikas“ J
Labai labai įdomu, kiek laiko aš sau liesiu nieko neveikti, kada pradėsiu ieškotis darbo ir išsipakuoti daiktus, kurie po iššikraustymo iš miesto vis dar laukia sukrauti čia pat, palėpės kampe. Žiūriu į juos ir šypsausi, nes reikia jiems surasti naują vietą... Kaip sunku turėti tiek daug daiktų... :)
 
Labai keista, nes atrodo, kad jei šią minutę išvažiuočiau į kitą kelionę, jausčiausi labiau namuose nei jaučiuosi dabar. Atrodo, kad mano namai slepiasi kažkur mano purvinoje kuprinėje, kuri ilsisi kitoje palėpėje. Jau spėjau pasiilgti jos ir to svorio ant pečių. Žinot kodėl? Todėl, kad tada tau nereikia nieko galvoti ir nieko planuoti, nes beveik niekas nepriklauso nuo tavęs. Visa atsakomybė tenka pakeleivingoms mašinoms ir jas vairuojantiems žmonėms. Viskas, ko reikia Tau yra tik teisingas kelias (Autoroute, autovia, autopista, highway or whatever) ir kokia nors pakenčiama degalinė šalia. Degalinė, kuri tau atstoja vonios kambarį, virtuvę ir kupiną vilties atskaitos tašką, kur tu pradėsi/pratęsi savo kelionę. Galbūt vieną dieną, kažkas mestels tave 5km, galbūt 400 ar 700km, bet tai nebus svarbu. Svarbiausia bus tai, kad tu judėsi ne atgal, o pirmyn... :)
 
Padrikos mano mintys. Jaučiu, kad metas pusryčiauti. Kaip keista bus atsidaryti savo didelį mėlyną šaldytuvą ir RINKTIS, ką šiandien valgyti. Jūs net neįsivaizduojate, kokia tai prabanga... :)
Linkiu visiems gražios dienos. Noriu, kad žinotumėt, kad labai visų pasiilgau ir labai jus visus myliu. Grįžau kitokia, galbūt gerokai tylesne, nei buvau prieš tai. Nenoriu pasirodyti susireikšminusi, nepadariau jokio žygdarbio ir nepamaitinau Afrikoj vaikų, kurie, beje, yra gerokai laimingesni nei sterilūs ir visko pertekę europiečių vaikeliai. Bet čia jau kita tema, kurią būtų labai smagu aptarti prie kito arbatos puodelio ;)
 
 
 
Martynas yra labai geras mano draugas ir viskas su juo gerai. Tikriausiai pusė Lietuvos merginų
pakastų mane po velėna, kad būtų galėjusios būti mano vietoje :)
BET kam rizikuoti tokia gražia mūsų draugyste dėl santykių, kurie nebūtų pasiteisinę? :)
Labai puikiai jį pažįstu, žinau apie jį daug, PER DAUG :)
Manau,kad dauguma žmonių, būdami mano vietoje pasielgtų taip pat :)
 
Kažkokia mistika čia su tais atsakymais :)
 
Prašysiu atsakymą po "straipsniuku", ok?

Esu Justas, man 19 metų. Trumpai papasakosiu savo požiūrį į gyvenimą, kuris man padėjo pasiekti tikrai daug, nepaisant mano amžiaus ir kitų galimybių. Noriu tiesiog pasidalinti tuo su jumis. Galbūt kažkam tai suteiks didelės motyvacijos. Tikiuosi... Visi pesimistai, tikintys, kad judėjimas prieš visuomenės standartus yra blogis, verskite kitą puslapį.
 
 
ĮVADAS
Mano sritis yra kompiuteriai. Galbūt galėčiau tai vadinti ir IT, tačiau nesispecializuoju labai plačiai. Kompiuteriais pradėjau domėtis 11 metų. Pirmieji žingsniai buvo žaidimai. Esu laimingas, kad tai truko neilgai. Pažaidęs gerą pusmetį ir sulaukęs 12 metų išgirdau šią frazę: "užaugęs galėtum dirbti kompiuterių administratoriumi" (tuo metu padėjau sutvarkyti kažkokią problemą). Nuo to laiko ši frazė mane užkabino ir lig šiol ji gyvena mano širdyje. Būdamas 13 metų pradėjau rimtai žvelgti į kompiuteris ir skyriau jiems daug praktikos. Pirmosios svetainės, pirmieji programavimo darbai, pirmieji remonto darbai. 15 metų jau orientavausi šioje srityje, sekiau pasaulio naujienas, pradėjau teikti NEMOKAMAS svetainių kūrimo/administravimo paslaugas (kurios man tikrai padėjo tobulėti), taip pat pradėjau teikti kompiuterių remonto paslaugas pažįstamiems žmonėms (nelegaliai, nes tai man tada nebuvo svarbiausia). 17 metų padėjau tašką vaikiškose istorijose ir su giminaičio pagalba įkūrėme bendrovę (tai buvo 18-ojo gimtadienio dovana). Pagrindinė specializacija: kompiuterių remontas mūsų mieste. Praėjus pusantrų metų mes stipriai išsiplėtėme ir savo paslaugas teikiame Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionuose, o dukterinius partnerius, kurie plėtoja mūsų projektus, turime 18 pasaulio šalių. Taip pat papildėme savo teikiamų paslaugų asortimentą programavimo paslaugomis, verslo konsultacijomis, tekstų vertimu ir kita.
 
 
PRINCIPAI, APLINKOS DĖSNIŲ NEPAISYMAS BEI NEAPSAKOMAS UŽSISPYRIMAS IR MOTYVACIJA
Tai, ką aprašiau įvade, tėra paprastas ir nedetalus "history".
Kompiuterius aš myliu. Tai gali nuskambėti klaikiai, tačiau taip nėra. Ateitį su kompiuteriais pasirinkau todėl, kad aš su jais užaugau ir jie man "įėjo" į kraują. Domėjimasis, bandymas atrasti kažką naujo, problemų sprendimas - šie dalykai neleidžia stovėti vietoje ir verčia nuolat tobulėti.
Iki kokių 16 metų visada sulaukdavau priekaištų, kad neva per daug laiko praleidžiu prie kompiuterio. Sulaukdavau pasiūlymų išeiti į lauką, išgerti alaus, kažkur išvykti. Esu laimingas, nes to atsisakiau. Lauke būdavau tik vasaros vakarais, kuomet jusdavau labai gryną orą ir pasisemdavau ramybės bei įkvėpimo. Išvykų taip pat vengdavau, nes kelionės man nebuvo prie širdies. Pasilepindavau tik išvykomis prie jūros keletą kartų per metus. Apie "draugus", kurie būtų padarę daugiau žalos nei naudos, net nekalbu. Net bjauru klausytis iš 15-18mečių tokius žodžius: "einam gerti", "statai" ir pan. Nors draugų rate ne visi buvo tokie. Tiesiog vengdavau plataus komunikavimo, nes tai saldžių vaisių neduodavo. Neužkibau už alkoholio, cigarečių, narkotikų lyno ir tuo džiaugiuosi. Kad ir koks savanaudis atrodyčiau, tačiau dabar džiaugiuosi, kad esu vienu laipteliu aukščiau už tuos, kurie pasirinko kelią su sidro buteliu rankoje. Na, o tų žmonių, kurie eina pagal "visuomenės standartus" nesuprantu ir negerbiu.
Savo kelyje atradau daug principų. Daugelis žmonių mano, kad principai yra blogai. Paprieštarausiu. Mano asmeniniai principai ir nusistatymas, kategoriškumas, pasikėlimas bei užsispyrimas leido man išlaikyti pusiausvyrą sunkiausiais periodais. Pateiksiu vieną pavyzdį. Turiu įgimtą nusistatymą prieš kaip sakoma "tūsus". Mano aplinkoje dauguma "tūsinasi", į savo verpetą bandė įtraukti ir mane. Iškėlęs galvą rodžiau, jog man tai yra tiesiogine prasme nusispjauti. Suprantu, kad reti "tūsai" nėra blogai, bet kalbu apie "tūsus" keletą kartų per savaitę. Gaila man tokių žmonių - tai amplitudė žemyn. Turiu savotišką relakso būdą: tai gaivus oras, pasivaikščiojimai, džiazo koncertai, operos teatrai, restoranai, meditacinė joga. Galų gale - taurelė vyno rankoje vasaros naktį stovint lauke ir žvelgiant į žvaigždėtą dangų.
Atsiribojęs nuo visuomenės ir pasinėręs į darbus prie kompiuterio jausdavau ne tik malonumą, bet ir neapsakomą norą tapti kažkuo "tuo", į "ką" žmonės galėtų žiūrėti ne kaip į eilinį tipą, o kaip į garbingą žmogų. Dabar aš toks esu. Pastebimas gatvėje, žinomas (nors supratau, kad man nepriimtina savybė), ir svarbiausia - gerbiamas. Nieko nėra malonesnio negu išgirsti šiuos žodžius parduotuvėje: "ponas, gal rašom sąskaitą su nuolaidėle? :)" arba turėti savų žmonių ratą, kurie pagalbos kreipiasi į mane, nes žino, kad aš tai galiu. O galiu todėl, nes aš tai įrodžiau nesišvaistydamas gatvėje, o dirbdamas ir mokydamasis.
 
 
MYLĖK SAVO SRITĮ IR JI MYLĖS TAVE
Dauguma žmonių pasirenka profesiją tokią, kad ji suteiktų jiems daug pinigų. Šiame punkte žmonės "susimėto". Rinktis profesiją pagal išskaičiavimą arba pagal: "Petras, Jonas, Antanas ir dar 40 žmonių pasirinko buhalterio darbą, tiks ir man" yra tiesiog KVAILA. Esu be galo dėkingas savo giminaičiui Tadui D., kuris padovanojo man kompiuterį, ir tik to žmogaus dėka dabar esu tuo, kuo esu.
Grįžtant prie temos, šioje dalyje norėjau pasakyti, kad svarbu yra IEŠKOTI savo srities, o ne SPĖLIOTI. Kadangi pats užkibau ties kompiuteriais būdamas būdamas paaugliu, tai suprantu, kad tas laikotarpis man padėjo "prisitaikyti" prie kompiuterių ir juos pamilti. Svarbu yra gerbti ir mylėti savo sritį. Tik tokiu atveju visada būsi skaidrios nuotaikos, nebus vidury darbo jokių "WTF, kas čia per š..." ir svarbiausia, būsi tikras savo srities specialistas - ne tu ieškosi žmonių, o jie ieškos tavęs.
 
 
SAVI NIUANSAI
Visada buvau tokios nuomonės, kad turiu pažinti savo sritį taip gerai, kaip pažįstu savo penkis pirštus (nors tiesą sakant jų pavadinimų nežinau). To pasekoje "dėjau" ant švietimo sistemos, mokykloje pradėjau mokytis minimaliai. Visą save atidaviau savo sričiai. Kas mėnesį pirkdavau naujų knygų, jas skaitydavau, konspektuodavau, analizuodavau. Net nepastebėjau, kaip į mano galvą be jokių mokymosi atmintinai įaugo keli šimtai sąvokų (nuo kas yra kompiuteris iki kas yra 2x AES). Prie mokymosi medžiagos sėdėdavau net laisvesnių pamokų metu. Tuo esu laimingas - prizinės vietos įvairiuose konkursuose, laimėtas microsoft konkursas (atvėręs daug galimybių įsidarbinti kompiuterių srityje), bendradarbiavimas su apple mokymosi tikslais. Mokydamasis mokykloje pagal standartinę švietimo sistemą to tikrai nebūčiau pasiekęs, TIKRAI.
Dabar esu dvyliktokas, besiruošiantis egzaminams (pagrinde tik matematikos ir lietuvių k.), nes informatikai ruoštis nereikia (tiesiog suprantu šį dalyką labai gerai). Kokia paseka to, kad nesimokiau anksčiau? Jokia. Prastesni pažymiai - ne kelio pabaiga. Ruošiuosi egzaminams su tam tikrų žmonių pagalba turbūt dar geriau, negu kad būčiau kažką išmokęs seniau, o dabar viską atkartojęs. Sutaupiau ir laiko ir nervų.
Tiesa, mokykloje vis tik problemų turiu. Keista yra tai, kad jos susijusios ne su mokslu, o labiau su elgesiu. Kadangi turiu įmonę, tuo pačiu turiu begalę svarbių reikalų. Per pamoką vidutiniškai sulaukiu 5 skambučių į kiekvieną telefoną (jų yra 3), į dalį tenka atsiliepti. Kreivi mokytojų žvilgsniai - tikrai erzina. Na bet jau pripratę visi, nes supranta, kad tai kuo užsiimu nėra kažkokios paistalynės ir kai kurie netgi rodo pagarbą tam - leidžia nelankyti pamokų ir pan.
 
 
IŠ DABARTIES
Gyvenimo ramstis - rimtumas ir susikaupimas. Susidariau naują įvaizdį - solidų ir išdidų. Dabartis nepalyginama su praeitimi. Dabar tenka daug keliauti, o prie kompiuterio sėdėti - minimaliai. Tiesa, mokymąsi (iš knygų) palaikau ir dabar. Kodėl nepalaikyti, jeigu man tai patinka? Per mėnesį tenka sudalyvauti ~5 konferencijose. Vasarą praktiškai vienos kelionės po užsienį. Esu vidutinės klasės fizinio pasirengimo žmogus. Nesportuoju štanginėse (nors seniau tai dariau, kol pasikeitė norai), neužsiiminėju komandiniu sportu (nepatinka). Retu metu kartas nuo karto palakstau su krepšinio kamuoliu - susirenkame nevykėliai, nemokantys žaisti krepšinio ir bandome kažką "išplėšti".
Savotiškas mano sportas yra meditacija. Tai vidinės ramybės ir stiprumo palaikymas. Meditacija yra gyvybiškai svarbi, be jos nebūčiau toks aktyvus ir neturėčiau tiek daug fizinių ir protinių jėgų. Į meditaciją integruoju vakarinius pasivaikščiojimus lauke (deja, bet ne kiekvieną vakarą pavyksta tą padaryti). Na, o finišas yra mityba. Jau antrą mėnesį vartoju lengvą maistą (pagrinde salotos su tunu, retkarčiais jautiena, vištiena). Kaip gėrimą impregnuoju arbatą bei mineralinį vandenį. Ramunėlių arba melisos arbatos puodelis prieš miegą yra NUOSTABU. Kam tokia mityba? Tai vėlgi mano principas. Toks maistas yra labai sveikas, jame gausu vitaminų, kurie labai padeda tokiu įtemptu gyvenimo ritmu. Beje, arbata didina darbingumą.
 
 
SAVI ATRADIMAI
Norint kažko pasiekti reikia pilnai pažinti save. Darbo efektyvumui atradau savo laiką. Daugiausia jėgų turiu bei didžiausią kiekį darbų galiu atlikti nuo ~12h dienos iki ~19h vakaro.
Nepaminėjau, esu ankstyvas paukštis. 5h ryto - jau būnu atsikėlęs. Jeigu tai įprasta diena, iki mokyklos 3h laiko - atlieku daug darbų, tačiau gaila, bet ne visu pajėgumu. Miegoti tenka eiti anksti - dažniausiai 23h jau miegu. Toks kasdieninis balansas yra gerai, o jeigu išsibalansuoju kokį kartą - pasekmės būna: mieguistumas ir ne nuotaika visą dieną. Taigi, pakartosiu, kad geras gyvenimo būdas - yra NUOSTABU.
Dar vienas atradimas - savęs išnaudojimo galimybės. Čia norėčiau įterpti citatą: "Vieninteliai apribojimai yra tie, kuriuos nusistatome sau patys - Robin Sharma". Plėčiau savo žinių profilį savarankiškai. Užsienio kalbų pagrindus išmokau mokykloje, tęsiau - savarankiškai. Dalį dalykų, kurių neišmokau mokykloje išmokau savarankiškai. Bendravimo etiketą bei viską, kas man tikrai pravertė išmokau savarankiškai, nes to mokykloje niekada nemokė ir vargu ar kada mokys. Didžiąją dalį dalykų savų gyvenime atlieku savarankiškai. Nuo to jaučiuosi tik geriau. Savarankiškumas išugdė mane tokį, koks esu. Galbūt vieniems atrodau kvailas, o kitiems keistas, tretiems protingas, o ketvirtiems įdomus, tačiau svarbiausia yra pasitikėjimas savimi.
 
 
TIKRASIS VEIDAS
Iš perskaityto teksto galėjote suprasti, kad esu pasikėlęs. Taip, aš toks esu. Pasikėlimas man suteikia jėgų ir stiprybės, ištvermės. Tačiau skirtingai nei daugelis kitų išdidžių žmonių, visada padedu žmonėms kurie turi bėdų. Tuo pačiu šiek tiek pasireklamuosiu. Jeigu kas nors turite asmeninių problemų (psichologinės problemos, pinigų trūkumas ar kitos bėdos), rašykite. Tiems, kam tikrai sunki situacija, galiu įdarbinti lengvam darbui. Tiems kam trūksta pinigų, galiu paskolinti jų (xxxLT) be jokių procentų. Na, o jei yra psichologinių problemų, drąsiai galite kreiptis. Psichologiją išmanau, nes mano gyvenimas šiek tiek susijęs su psichologinėmis problemomis ir padėsiu kiek galėsiu.
 
 
 
 
Taigi, kiekvienas iš mūsų gali pasiekti tiek, kiek pats to nori. Nekreipkite dėmesio į visuomenės standartus, stereotipus. Kurkite juos patys! Neklausykite aplinkinių žmonių, kurie nori jus matyti tokiais ar anokiais - tik jūs patys žinote, kuo norite būti. Ribų nėra. Visas ribas užsibrėžiame patys. Nors yra sakoma: "mokytis ar kažką daryti niekada nevėlu", aš pakoreguosiu ir pataisysiu: "mokytis niekada nevėlu, tačiau kuo anksčiau pradėsi ir atrasi savyje tai, ko tau reikia, tuo bus geriau". Laužykime standartus, nebūkime vientisa masė.
 
Apie save, kaip teksto autorių, nelabai noriu šnekėti, nes tai ką parašiau yra mano asmeninis gyvenimas, todėl nelabai noriu identifikuotis.
 
Ačiū už skaitymą, labai viliuosi, kad ką nors iš jūsų šis tekstas bent maža dalele motyvuos. Nepykite už stiliaus klaidas, kurių šiame tekste daug - tekstą rašiau dvi valandas ir labai nebeturiu noro šiuo metu jį koreguoti. Su laiku jį ištaisysiu. Na ir galiausiai būčiau dėkingas, kad kritikos būtų kuo mažiau. Tai ką parašiau yra mano asmeninis gyvenimas, už kurį esu atsakingas aš pats. Kiekvienas mes esame savo likimo kalvis.
 
Baisiausias netikėjimas yra netikėjimas savimi - T. Karlailis

Offtopic:
Ett, gaila kad Lietuvoje tokia praktika netaikoma. Kanadoj tokia situacija dažna ir čia verslininkai visiškai nesikrauna - jei pirkai daiktą prieš savaitę, o dabar jam didžiulė nuolaida - ateik su pirkimo čekiu ir atiduos skirtumą. Dar saldainių duos į kišenę :)
 
p.s. galioja viskam išskyrus apatinį trikotažą ;]]