xes

Visų pirma, ne visai sutikčiau. Pateiktas pavyzdys yra ganėtinai novatoriškos idėjos įgyvendinimas, kuris peraugo į didįjį verslą. Šiais laikais visiškai novatoriškos idėjos puokštėm nesimėto. Be to, Lietuvoje didžioji dalis arba bankrutuoja, arba lieka smulkiuoju/vidutiniu verslu, todėl vargu ar tai pakankamai tinkamas pavyzdys.
Tačiau galiu pateikti pavyzdį apie partnerius ir bendrą verslą. Šiuo metu stebiu teisminį procesą. Vienas lietuvis sugalvojo trašų/pašarinės produkcijos patiekimo į rinką schemą. Kadangi norėjo pagalbinės galvos pasikvietė savo kolegą į partnerius. Abu akcininkai. Verslo schema tobula - tereikia turėti kambarį, stalą, kompiuterį ir know-how. Jokių didelių investicijų. Klientas užsako pas tave, tu užsakai pas tiekėją, tiekėjas per tavo logistus pristato su savo ženklinimu. Produktas važinėja dideliais kiekiais. Atsiskaitymai su atidėjimais, jog tiekėjas gauna pinigus kai klientas apmoka ir t.t. Įmonės penki-šeši klientai sudaro 80 proc. visų pardavimų, o 2 tiekėjai sudaro 80 proc. tiekiamos produkcijos ką įmonė nuperka. Ir staiga vieną dieną abu tiekėjai nustoja tiekti. Sako neturim žaliavos. Sustoja prekyba, įmonė patiria nuostolius nuolatinius, nes reikia išlaikyti save, partnerį, buhalterį ir keletą vadybininkų. Partneris sako ai žinai, aš traukiuos, išpirk mano akcijas. Ok, sudaro sutartėlę dėl akcijų pardavimo. Įmonė palaipsniui eina bankroto link. Galiausiai paaiškėja, kad partneris verslo kelionių metu pas tiekėjus, susitarė, kad jie nebetiektų produkto, o tiektų jo įmonei. Jis įkūrė kitą įmonę savo vardu. Įkūrė dar ir kitą žmonos vardu kitoje užsienio šalyje. Ir tiekėjus bei klientus nukreipė į savo bei žmonos įmones. Rezultate, partneris pasiėmęs visą know-how, struktūrą, modelį, komercinius ryšius perkėlė į savo vieno įmonę. Įmonės grynasis pelnas (atskaičius visus mokesčius) ±150 k eur per metus. Tokia va reali istorija.
 
Visų antra, pats klausimas kaip apsaugoti idėją apeliuoja į tai, kad žmogus ieško universalaus atsakymo. Jo nėra. Ar tu susirasi darbuotoją, ar tu susirasi partnerį - 100 proc. apsaugos nėra. Kodėl? Tiesiog daug veiksnių daro tam įtaką. Pavyzdžiui, idėjų patentavimas/prekių ženklų registravimas/konfidencialumo/komercinių paslapčių saugojimo/nekonkuravimo susitarimų pasirašymas yra priemonės apsaugoti savo idėją, bet jos nėra 100 proc. garantas visais atvejais. Kodėl? Nes kai tavo partneris/darbuotojas pažeis susitarimus turėsi skirti laiką ir pinigus teisminiams procesams. O smulkus verslas dažniausiai to neišgali. Tačiau, kita vertus, apsaugos mechanizmai daro spaudimą darbuotojui ar partneriui, ir jis baiminasi, kad gali tekti atlyginti žalą. Todėl visados rekomenduoju turėti tokių mechanizmų struktūrą, negu neturėti. Geriau turėti ir neginti savo teisių, negu neturėti kai norėsis jas ginti.
Taip pat, svarbu suvokti, kad ir ką sugalvotum, dabar pasaulis globalus. Niekam nedraudžiama kurti analogiško produkto ir jį patiekti į rinką. Tai vadinama konkurencija. Gali uždrausti tik nesąžiningą konkurenciją. T. y. kai perima tavo vidinį know-how ir tiesiogiai tavo klientus periminėja, arba galima savo produktą bandydamas klaidinti rinkos dalyvius. Pavyzdžiui, atkreipkit dėmesį į saldainius parduotuvėse. Kaip šioje rinkoje pliekiasi Roshen ir Rocher. Vienas saldainį vadina karvute, kitas naudoja užsienietiško žodžio atitikmenį korivka. Taip ir vyksta prekės ženklų registracijų kova tarp šių dviejų įmonių. Arba pavyzdžiui šokoladas Milka. Ar nėra maisto technologų, kurie negalėtų padaryti šio šokolado analogo? Be abejo, yra. Kodėl apie juos nekalbame? Nes Milka taip gerai sužaidė savo apsaugos mechanizmais, kad net jeigu turėtum tokį pat šokoladą, vargu ar kažkas tą pastebėtų. Jie sužaidė su savo produkto apipavidalinimu. Atkreipkit dėmesį, kad nėra jokio kito šokolado violetinėje pakuotėje. Kodėl? Nes milka apžaidė ir užregistravo violetinę spalvą šokolado gaminiams. Ir niekas rinkoje negali pateikti analogiškos spalvos pakuotės su šokoladu, nepriklausomai nuo to ar jis toks pat ar ne. Tas pats su John Deere traktoriais. Jie užregistravo tam tikrą žalią spalvą (spalvinį kodą), kuris naudojamas tik jų traktoriams. Tokios pat spalvos traktoriaus nerasit. Panašių galbūt bus. Bet ne tokių pat.
 
Reziumuojant, galiu pasakyti, kad daugiausiai dėmesio reikia skirti savo idėjos įgyvendinimui ir darbui su ja. Apsaugos poreikis atsiras tada, kai idėja uždirbs pinigus. Nes kaip yra sakoma: geriau milijonas pinigais, nei idėja verta dešimties milijonų. O atsiras poreikis, investuosite į apsaugą ir jos mechanizmus. Nes apsauga kainuoja. Vien prekės ženklo registracija atsistoja virš 150 Eur. :)

Sveikas. Pas antstolį nešti nėra tikslo. Kodėl? Nes antstolis vykdo skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, t. y. nutartis, vykdomuosius raštus, etc. Sutartis savaime nėra vykdomasis raštas įrodantis besąlyginę teisę gauti atitinkamą pinigų sumą nurodytą sutartyje. O procedūra paprasta: 1. Įmonės buveinės adresu išsiunti parengęs pretenziją dėl įsiskolinimo; 2. Jeigu neatsako, arba atsako, bet nesutinka - kreipies į teismą; 3. Į teismą kreipiesi pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (supaprastintas skolų išieškojimo procesas kai nereikia teismui pateikti jokių dokumentų patvirtinančių skolų, tik patį pareiškimą); 4. Jeigu skolininkas nepateikia prieštaravimų, teismo įsakymas įsiteisėja ir neši antstoliui vykdyti. 5. Antstolis vykdydamas vykdomąją bylą išieško tavo skolą ir antstolio išlaidas.
Pastabos:
1. Reikia įvertinti ar įmonė iš tiesų moki. Kodėl? Jeigu pats nemokėsi parengti dokumentų, tai teks kreiptis į teisininkus. O tas kainuos. Turėsi išlaidų. Po to kainuos žyminis mokestis kreipiantis į teismą. Ir visą procesą sėkmingai užbaigus, jeigu geranoriškai neatlygins - dar ir antstolio vykdymo išlaidas turi susimokėti. Dėl to, būna situacijų, kad žmonės nevertina įmonės mokumo ir puola į procesus. Ten prisiteisia sumas, kurių net neįmanoma išieškoti, nes įmonė yra bankrutuojanti. Todėl ne tik skolos neatgauna, bet dar ir išlaidų patiria.
2. Reikia įvertinti skolos pagrįstumą. Ar tavo suteikia paslaugas, parduota prekė tikrai buvo tinkama, kokybė ir t.t. Ar turi tą patvirtinančius dokumentus, jog kažką pagaminai/suteikei/pardavei, o klientas tai priėmė. Dažniausiai yra trys dalykai dėl ko įmonės nesumoka už paslaugas - nemokumas, nepatenkinti paslauga arba nepateikei jiems dokumentų pagal kuriuos apmokėti. Mokios įmonės jeigu nemoka - dažniausiai dėl kokybės arba dėl to, jog nepateiki dokumentai. O šioje vietoje gali įsivelti į ginčą.
 
O šiaip, kad ir kokius patarimus gausi, kaip savo srities specialistas kiekvieną dieną matantis teisminius ginčus iš arti - kiekviena situacija yra vis kitokia. Reikia žiūrėti ir vertinti dokumentaciją ir kitus duomenis, kuriais įrodinėsi esančią skolą. Jeigu domina teisinės paslaugas - kreipkis.
Sėkmės!

Sveikas. Pas antstolį nešti nėra tikslo. Kodėl? Nes antstolis vykdo skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, t. y. nutartis, vykdomuosius raštus, etc. Sutartis savaime nėra vykdomasis raštas įrodantis besąlyginę teisę gauti atitinkamą pinigų sumą nurodytą sutartyje. O procedūra paprasta: 1. Įmonės buveinės adresu išsiunti parengęs pretenziją dėl įsiskolinimo; 2. Jeigu neatsako, arba atsako, bet nesutinka - kreipies į teismą; 3. Į teismą kreipiesi pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (supaprastintas skolų išieškojimo procesas kai nereikia teismui pateikti jokių dokumentų patvirtinančių skolų, tik patį pareiškimą); 4. Jeigu skolininkas nepateikia prieštaravimų, teismo įsakymas įsiteisėja ir neši antstoliui vykdyti. 5. Antstolis vykdydamas vykdomąją bylą išieško tavo skolą ir antstolio išlaidas.
Pastabos:
1. Reikia įvertinti ar įmonė iš tiesų moki. Kodėl? Jeigu pats nemokėsi parengti dokumentų, tai teks kreiptis į teisininkus. O tas kainuos. Turėsi išlaidų. Po to kainuos žyminis mokestis kreipiantis į teismą. Ir visą procesą sėkmingai užbaigus, jeigu geranoriškai neatlygins - dar ir antstolio vykdymo išlaidas turi susimokėti. Dėl to, būna situacijų, kad žmonės nevertina įmonės mokumo ir puola į procesus. Ten prisiteisia sumas, kurių net neįmanoma išieškoti, nes įmonė yra bankrutuojanti. Todėl ne tik skolos neatgauna, bet dar ir išlaidų patiria.
2. Reikia įvertinti skolos pagrįstumą. Ar tavo suteikia paslaugas, parduota prekė tikrai buvo tinkama, kokybė ir t.t. Ar turi tą patvirtinančius dokumentus, jog kažką pagaminai/suteikei/pardavei, o klientas tai priėmė. Dažniausiai yra trys dalykai dėl ko įmonės nesumoka už paslaugas - nemokumas, nepatenkinti paslauga arba nepateikei jiems dokumentų pagal kuriuos apmokėti. Mokios įmonės jeigu nemoka - dažniausiai dėl kokybės arba dėl to, jog nepateiki dokumentai. O šioje vietoje gali įsivelti į ginčą.
 
O šiaip, kad ir kokius patarimus gausi, kaip savo srities specialistas kiekvieną dieną matantis teisminius ginčus iš arti - kiekviena situacija yra vis kitokia. Reikia žiūrėti ir vertinti dokumentaciją ir kitus duomenis, kuriais įrodinėsi esančią skolą. Jeigu domina teisinės paslaugas - kreipkis.
Sėkmės!

Sveikas. Pas antstolį nešti nėra tikslo. Kodėl? Nes antstolis vykdo skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, t. y. nutartis, vykdomuosius raštus, etc. Sutartis savaime nėra vykdomasis raštas įrodantis besąlyginę teisę gauti atitinkamą pinigų sumą nurodytą sutartyje. O procedūra paprasta: 1. Įmonės buveinės adresu išsiunti parengęs pretenziją dėl įsiskolinimo; 2. Jeigu neatsako, arba atsako, bet nesutinka - kreipies į teismą; 3. Į teismą kreipiesi pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (supaprastintas skolų išieškojimo procesas kai nereikia teismui pateikti jokių dokumentų patvirtinančių skolų, tik patį pareiškimą); 4. Jeigu skolininkas nepateikia prieštaravimų, teismo įsakymas įsiteisėja ir neši antstoliui vykdyti. 5. Antstolis vykdydamas vykdomąją bylą išieško tavo skolą ir antstolio išlaidas.
Pastabos:
1. Reikia įvertinti ar įmonė iš tiesų moki. Kodėl? Jeigu pats nemokėsi parengti dokumentų, tai teks kreiptis į teisininkus. O tas kainuos. Turėsi išlaidų. Po to kainuos žyminis mokestis kreipiantis į teismą. Ir visą procesą sėkmingai užbaigus, jeigu geranoriškai neatlygins - dar ir antstolio vykdymo išlaidas turi susimokėti. Dėl to, būna situacijų, kad žmonės nevertina įmonės mokumo ir puola į procesus. Ten prisiteisia sumas, kurių net neįmanoma išieškoti, nes įmonė yra bankrutuojanti. Todėl ne tik skolos neatgauna, bet dar ir išlaidų patiria.
2. Reikia įvertinti skolos pagrįstumą. Ar tavo suteikia paslaugas, parduota prekė tikrai buvo tinkama, kokybė ir t.t. Ar turi tą patvirtinančius dokumentus, jog kažką pagaminai/suteikei/pardavei, o klientas tai priėmė. Dažniausiai yra trys dalykai dėl ko įmonės nesumoka už paslaugas - nemokumas, nepatenkinti paslauga arba nepateikei jiems dokumentų pagal kuriuos apmokėti. Mokios įmonės jeigu nemoka - dažniausiai dėl kokybės arba dėl to, jog nepateiki dokumentai. O šioje vietoje gali įsivelti į ginčą.
 
O šiaip, kad ir kokius patarimus gausi, kaip savo srities specialistas kiekvieną dieną matantis teisminius ginčus iš arti - kiekviena situacija yra vis kitokia. Reikia žiūrėti ir vertinti dokumentaciją ir kitus duomenis, kuriais įrodinėsi esančią skolą. Jeigu domina teisinės paslaugas - kreipkis.
Sėkmės!

Galima tiesiog nemylint naudotis jų produktais. Tiesa sakant, niekados nesupratau žmonių, kurie garbina konkrečią kompaniją, muzikos atlikėją ar kažkokį gamintoją. Dažniausiai jie visi turi aibę produktų, kuriuos mums pasiūlo. Vieni yra geresni, kiti prastesni. Ir juokinga, kai žmonės bando save pririšti prie kompanijos. Ar tai nėra šiek tiek kvaila? Kažkada mobiliųjų telefonų rinkos pradžioje, turėjom Nokia, Sony Ericsson, Siemens, etc. mobiliuosius telefonus. Tuo metu, kažkoks Nokia modelis atrodė kažkas tokio, į ką kiti lygiuotis sunkiai gali. Ir ką, besąlygiškai reikėjo mylėti Nokia ir pirkti tik juos? Praėjo laikas. Kur dabar ta Nokia? Atėjo naujos kompanijos pasiūlė geresnius produktus, modernesnius ir t.t. Manau, jog vartotojas turi jausti meilę ir savo poreikių patenkinimą konkretaus produkto atveju, o ne logotipo. Turėjau samsung telefoną ir jis man buvo puikus. Pabandžiau iphone ir dabar naudoju iphone. Tiesiog jis šiuo metu patenkina mano poreikius. Kaip aš jaučiuosi dėl sulėtinamo telefono? Amm, sunku pasakyti. Čia kaip bičams matuotis pimpalų ilgį. Pas vieną ilgesnis, pas kitą trumpesnis, bet esmė, kad abiejų atliks tas pačias funkcijas. Tai ar labai aš kenčiu nuo to sulėtėjusio greičio? Na, tiesa sakant nejaučiu ženklaus sulėtėjimo. Galbūt safaris puslapius varto ne per 0,0001 s., o per 0,0002 s., tačiau pagal žmogiškuosius faktorius nelabai to pastebiu.
 
Kita vertus, keista kai tokią didelę sąmokslo teoriją padaro iš savaime suprantamo reikalo. Pagaminus labai gerą šaldytuvą (kokius neretai gamindavo sovietiniais laikais), jie laikydavo kai kurie net 20-40 metų. Dar dabar esu girdėjęs, kad kažkas naudoja vieną tokių, kurį pirko dar sovietiniais laikais. Bet kas tada nutinka su gamykla, kuri prikepė tokių šaldytuvų? Ji neturi pajamų, nes klientas nusipirkęs vieną šaldytuvą, kito ateis pirkti tik po 20-40 metų. O tai veda į akivaizdų bankrotą. Todėl niekam ne paslaptis, kad daugelis elektroninių prietaisų turi "automatinio senėjimo laiką", kuriam suėjus prietaisas sugenda. Ir jis egzistuoja tik tam, kad vyktų vartojimas. Nepamenu tikslaus pavadinimo, bet teko ir dokumentikos matyti, apie elektros lemputę. Kažkur pasaulyje dar dabar yra lemputė, kuri ištisai dega jau virš 100 metų. Bet dabartinės lemputės, tokių rezultatų niekaip nepasiekia. Technologija suprastėjo ar kas? Vis gi, aiškėja situacija, jog gamintojai visame pasaulyje nusistatė reikalavimus, draudžiančius gaminti ir pardavinėti tokias elektros lemputes, kurios būtų amžinai šviečiančios. Todėl natūralu, jog tą patį daro tiek telefonų, tiek kitų elektronikos prietaisų gamintojai. Tą esu pastebėjęs ir pats. Visados naudojuosi keliais telefonais. Vienas iš jų vadimas "varkinis ragelis" (samsung). Naudoju dėl baterijos laikymo ilgumo. Tokį patį nupirkau seneliui ir tėvukui. Ir pastebėjau, kad po kurio laiko, nepriklausomai nuo to kaip jais naudojiesi, jie vieną dieną ima ir numiršta. Taip, jie turi 2 m. garantiją, kurios niekas nepanaudoja, bet ima ir numiršta. Nei kritęs, nei peršaldytas, nei peršildytas, bet miršta. Mirė ir mano, ir senelio, ir tėvuko. Kai pradėjau gilintis, pastebėjau, jog telefonų baterijos sugedo. Jos tiesiog po kurio laiko kaip užprogramuotos numirdavo ir atrodydavo, jog telefonas sugedo. Pakeičiau baterijas, veikia kaip niekur nieko. Nors senelis jau buvo perleidęs per kitų vaikų ir anūkų rankas, ir nurašė kaip sugedusį. Tai nežinau ar galima jaustis apgautu dėl tokių kompanijos veiksmų, kai jie turėtų būti iš esmės savaime suprantami? Aš tokiu nesijaučiu.

Galima tiesiog nemylint naudotis jų produktais. Tiesa sakant, niekados nesupratau žmonių, kurie garbina konkrečią kompaniją, muzikos atlikėją ar kažkokį gamintoją. Dažniausiai jie visi turi aibę produktų, kuriuos mums pasiūlo. Vieni yra geresni, kiti prastesni. Ir juokinga, kai žmonės bando save pririšti prie kompanijos. Ar tai nėra šiek tiek kvaila? Kažkada mobiliųjų telefonų rinkos pradžioje, turėjom Nokia, Sony Ericsson, Siemens, etc. mobiliuosius telefonus. Tuo metu, kažkoks Nokia modelis atrodė kažkas tokio, į ką kiti lygiuotis sunkiai gali. Ir ką, besąlygiškai reikėjo mylėti Nokia ir pirkti tik juos? Praėjo laikas. Kur dabar ta Nokia? Atėjo naujos kompanijos pasiūlė geresnius produktus, modernesnius ir t.t. Manau, jog vartotojas turi jausti meilę ir savo poreikių patenkinimą konkretaus produkto atveju, o ne logotipo. Turėjau samsung telefoną ir jis man buvo puikus. Pabandžiau iphone ir dabar naudoju iphone. Tiesiog jis šiuo metu patenkina mano poreikius. Kaip aš jaučiuosi dėl sulėtinamo telefono? Amm, sunku pasakyti. Čia kaip bičams matuotis pimpalų ilgį. Pas vieną ilgesnis, pas kitą trumpesnis, bet esmė, kad abiejų atliks tas pačias funkcijas. Tai ar labai aš kenčiu nuo to sulėtėjusio greičio? Na, tiesa sakant nejaučiu ženklaus sulėtėjimo. Galbūt safaris puslapius varto ne per 0,0001 s., o per 0,0002 s., tačiau pagal žmogiškuosius faktorius nelabai to pastebiu.
 
Kita vertus, keista kai tokią didelę sąmokslo teoriją padaro iš savaime suprantamo reikalo. Pagaminus labai gerą šaldytuvą (kokius neretai gamindavo sovietiniais laikais), jie laikydavo kai kurie net 20-40 metų. Dar dabar esu girdėjęs, kad kažkas naudoja vieną tokių, kurį pirko dar sovietiniais laikais. Bet kas tada nutinka su gamykla, kuri prikepė tokių šaldytuvų? Ji neturi pajamų, nes klientas nusipirkęs vieną šaldytuvą, kito ateis pirkti tik po 20-40 metų. O tai veda į akivaizdų bankrotą. Todėl niekam ne paslaptis, kad daugelis elektroninių prietaisų turi "automatinio senėjimo laiką", kuriam suėjus prietaisas sugenda. Ir jis egzistuoja tik tam, kad vyktų vartojimas. Nepamenu tikslaus pavadinimo, bet teko ir dokumentikos matyti, apie elektros lemputę. Kažkur pasaulyje dar dabar yra lemputė, kuri ištisai dega jau virš 100 metų. Bet dabartinės lemputės, tokių rezultatų niekaip nepasiekia. Technologija suprastėjo ar kas? Vis gi, aiškėja situacija, jog gamintojai visame pasaulyje nusistatė reikalavimus, draudžiančius gaminti ir pardavinėti tokias elektros lemputes, kurios būtų amžinai šviečiančios. Todėl natūralu, jog tą patį daro tiek telefonų, tiek kitų elektronikos prietaisų gamintojai. Tą esu pastebėjęs ir pats. Visados naudojuosi keliais telefonais. Vienas iš jų vadimas "varkinis ragelis" (samsung). Naudoju dėl baterijos laikymo ilgumo. Tokį patį nupirkau seneliui ir tėvukui. Ir pastebėjau, kad po kurio laiko, nepriklausomai nuo to kaip jais naudojiesi, jie vieną dieną ima ir numiršta. Taip, jie turi 2 m. garantiją, kurios niekas nepanaudoja, bet ima ir numiršta. Nei kritęs, nei peršaldytas, nei peršildytas, bet miršta. Mirė ir mano, ir senelio, ir tėvuko. Kai pradėjau gilintis, pastebėjau, jog telefonų baterijos sugedo. Jos tiesiog po kurio laiko kaip užprogramuotos numirdavo ir atrodydavo, jog telefonas sugedo. Pakeičiau baterijas, veikia kaip niekur nieko. Nors senelis jau buvo perleidęs per kitų vaikų ir anūkų rankas, ir nurašė kaip sugedusį. Tai nežinau ar galima jaustis apgautu dėl tokių kompanijos veiksmų, kai jie turėtų būti iš esmės savaime suprantami? Aš tokiu nesijaučiu.

Nemenkinu pačio reikalo esmės. Jeigu žmogus nori sužinoti daugiau apie pačią verslo specifiką ar nori išklausyti ką kiti žino apie tokio pobūdžio verslą - ir reikia taip formuluoti. Tuomet ir turėsim konstruktyvią diskusiją, kurioje bus aktualios informacijos. Nes dabar gaunasi, jog klausia apie batus, bet tikisi atsakymą išgirsti apie ratus. :)

Iš dalies sutikčiau, tik atveju jeigu įvardintume konkrečius pavyzdžius. Ką laikai smulkiomis įmonės ir kokia tai veiklos specifika. Pvz. ar didelis skirtumas bus jeigu prekybos centre pirksime fejerverkus nuo tų laikinų prekystalių, kurie turės pavadinimą ir jų neturės? Nebus didelio skirtumo. Praeis šventinis laikotarpis ir jie dingsta. Ar jiems reikalingas savo įvaizdžio formavimas, marketingo politika, logotipas, ir t.t.? Nemanau. Jeigu kalbėtume apie kažkokią nuolatinę fejerverkų parduotuvę turinčią nuolatinių paslaugų spektras - mažų mažiausiai iškabos ar kažkokio primityvaus vizualinio įtvirtinimo reikėtų.
Bet čia vėlgi, priklauso kokia tavo parduotuvė, ir į kokį klientų ratą orientuojiesi. Jeigu tavo maisto prekių parduotuvė dirba Panevėžio rajone, Raguvos ar Troškūnų kaime - tavo klientūra ir jos ratas aiškus, ir ar tu vadinsies "Ūkininko rojus" ar užsidėsi iškabą "PARDUOTUVĖ", tai nieko nepakeis. Vietiniai vis tiek turės savo pavadinimus kaip vadins tavo parduotuvę. Tokiu atveju tikrai neinvestuočiau. Bet jeigu būčiau kažkoks nedidelis prekybos tinklas turintis daugiau parduotuvių Lietuvoje, kaip pvz. "Čia market", "Koops" ir t.t., - investuočiau. Ir versle variantų yra daug. Nuo smulkių valymo punktų, automobilių plovimo, raktininkų, laikrodininkų, batų taisyklų, turgaus prekeivių, kirpėjų, kirpyklų, grožio studijų ir pan.
Todėl kaip ir sakau - reikėtų labai išsigryninti temą ir kalbėti apie konkrečius dalykus, o ne apie abstrakcijas. Kadangi vienareikšmiško atsakymo visoms veikloms ir visoms nišoms nėra.
 
Kiti kas komentuoja, ima labai grubius pavyzdžius su didžiais verslais. Nežinau kodėl, bet visi pradėdami daryti kažkokį verslą galvoja apie "didįjį" verslą, ir apie tai, jog jų veikla bus labai sėkminga ir žinoma bei visokia kitokia. Bijo, kad jiems pasikartos "Facebook" nuknisimo istorija ar kažkas bandys nesąžiningai konkuruoti. Tai galiu patikinti, kad jeigu kažkas norės tą padaryti, padarys tai vis tiek. O be to, statistika yra žiauri - didžioji dalis naujų verslų patiria bankrotą per artimiausius metus, du, tris. O verslai išgyvenę dešimtmetį yra didelė mažuma. Tai man šiek tiek juokinga kai pradedantys smulkų versliuką puola kurtis prekės ženklą, jį registruoti ir daryti kaip labai ilgametį verslą. Sutinku, kad įvaizdis kai kur duoda daug reikšmės, bet kai kur jis perdėtas ir nereikalingas. Todėl visados galvojau, kad vykdant veiklą pirmiausia reikia galvoti apie tai kur esi šiandien ir ką darai šiandien, ir atitinkamai save tokiu lygiu įprasminti. O ne priešingai - kelti sau pasaulio lygio kompanijų lygį, kai net neturi jokių pajamų iš savo veiklos.
 
Bet reziumuojant, esu už įmonių įvaizdžio kūrimą. Galbūt kartais jis perteklinis, neįdomus vartotojui, bet man asmeniškai tai atitinkamo orumo priduoda pačiam veiklos vykdytojui.

Iš dalies sutikčiau, tik atveju jeigu įvardintume konkrečius pavyzdžius. Ką laikai smulkiomis įmonės ir kokia tai veiklos specifika. Pvz. ar didelis skirtumas bus jeigu prekybos centre pirksime fejerverkus nuo tų laikinų prekystalių, kurie turės pavadinimą ir jų neturės? Nebus didelio skirtumo. Praeis šventinis laikotarpis ir jie dingsta. Ar jiems reikalingas savo įvaizdžio formavimas, marketingo politika, logotipas, ir t.t.? Nemanau. Jeigu kalbėtume apie kažkokią nuolatinę fejerverkų parduotuvę turinčią nuolatinių paslaugų spektras - mažų mažiausiai iškabos ar kažkokio primityvaus vizualinio įtvirtinimo reikėtų.
Bet čia vėlgi, priklauso kokia tavo parduotuvė, ir į kokį klientų ratą orientuojiesi. Jeigu tavo maisto prekių parduotuvė dirba Panevėžio rajone, Raguvos ar Troškūnų kaime - tavo klientūra ir jos ratas aiškus, ir ar tu vadinsies "Ūkininko rojus" ar užsidėsi iškabą "PARDUOTUVĖ", tai nieko nepakeis. Vietiniai vis tiek turės savo pavadinimus kaip vadins tavo parduotuvę. Tokiu atveju tikrai neinvestuočiau. Bet jeigu būčiau kažkoks nedidelis prekybos tinklas turintis daugiau parduotuvių Lietuvoje, kaip pvz. "Čia market", "Koops" ir t.t., - investuočiau. Ir versle variantų yra daug. Nuo smulkių valymo punktų, automobilių plovimo, raktininkų, laikrodininkų, batų taisyklų, turgaus prekeivių, kirpėjų, kirpyklų, grožio studijų ir pan.
Todėl kaip ir sakau - reikėtų labai išsigryninti temą ir kalbėti apie konkrečius dalykus, o ne apie abstrakcijas. Kadangi vienareikšmiško atsakymo visoms veikloms ir visoms nišoms nėra.
 
Kiti kas komentuoja, ima labai grubius pavyzdžius su didžiais verslais. Nežinau kodėl, bet visi pradėdami daryti kažkokį verslą galvoja apie "didįjį" verslą, ir apie tai, jog jų veikla bus labai sėkminga ir žinoma bei visokia kitokia. Bijo, kad jiems pasikartos "Facebook" nuknisimo istorija ar kažkas bandys nesąžiningai konkuruoti. Tai galiu patikinti, kad jeigu kažkas norės tą padaryti, padarys tai vis tiek. O be to, statistika yra žiauri - didžioji dalis naujų verslų patiria bankrotą per artimiausius metus, du, tris. O verslai išgyvenę dešimtmetį yra didelė mažuma. Tai man šiek tiek juokinga kai pradedantys smulkų versliuką puola kurtis prekės ženklą, jį registruoti ir daryti kaip labai ilgametį verslą. Sutinku, kad įvaizdis kai kur duoda daug reikšmės, bet kai kur jis perdėtas ir nereikalingas. Todėl visados galvojau, kad vykdant veiklą pirmiausia reikia galvoti apie tai kur esi šiandien ir ką darai šiandien, ir atitinkamai save tokiu lygiu įprasminti. O ne priešingai - kelti sau pasaulio lygio kompanijų lygį, kai net neturi jokių pajamų iš savo veiklos.
 
Bet reziumuojant, esu už įmonių įvaizdžio kūrimą. Galbūt kartais jis perteklinis, neįdomus vartotojui, bet man asmeniškai tai atitinkamo orumo priduoda pačiam veiklos vykdytojui.

Iš dalies sutikčiau, tik atveju jeigu įvardintume konkrečius pavyzdžius. Ką laikai smulkiomis įmonės ir kokia tai veiklos specifika. Pvz. ar didelis skirtumas bus jeigu prekybos centre pirksime fejerverkus nuo tų laikinų prekystalių, kurie turės pavadinimą ir jų neturės? Nebus didelio skirtumo. Praeis šventinis laikotarpis ir jie dingsta. Ar jiems reikalingas savo įvaizdžio formavimas, marketingo politika, logotipas, ir t.t.? Nemanau. Jeigu kalbėtume apie kažkokią nuolatinę fejerverkų parduotuvę turinčią nuolatinių paslaugų spektras - mažų mažiausiai iškabos ar kažkokio primityvaus vizualinio įtvirtinimo reikėtų.
Bet čia vėlgi, priklauso kokia tavo parduotuvė, ir į kokį klientų ratą orientuojiesi. Jeigu tavo maisto prekių parduotuvė dirba Panevėžio rajone, Raguvos ar Troškūnų kaime - tavo klientūra ir jos ratas aiškus, ir ar tu vadinsies "Ūkininko rojus" ar užsidėsi iškabą "PARDUOTUVĖ", tai nieko nepakeis. Vietiniai vis tiek turės savo pavadinimus kaip vadins tavo parduotuvę. Tokiu atveju tikrai neinvestuočiau. Bet jeigu būčiau kažkoks nedidelis prekybos tinklas turintis daugiau parduotuvių Lietuvoje, kaip pvz. "Čia market", "Koops" ir t.t., - investuočiau. Ir versle variantų yra daug. Nuo smulkių valymo punktų, automobilių plovimo, raktininkų, laikrodininkų, batų taisyklų, turgaus prekeivių, kirpėjų, kirpyklų, grožio studijų ir pan.
Todėl kaip ir sakau - reikėtų labai išsigryninti temą ir kalbėti apie konkrečius dalykus, o ne apie abstrakcijas. Kadangi vienareikšmiško atsakymo visoms veikloms ir visoms nišoms nėra.
 
Kiti kas komentuoja, ima labai grubius pavyzdžius su didžiais verslais. Nežinau kodėl, bet visi pradėdami daryti kažkokį verslą galvoja apie "didįjį" verslą, ir apie tai, jog jų veikla bus labai sėkminga ir žinoma bei visokia kitokia. Bijo, kad jiems pasikartos "Facebook" nuknisimo istorija ar kažkas bandys nesąžiningai konkuruoti. Tai galiu patikinti, kad jeigu kažkas norės tą padaryti, padarys tai vis tiek. O be to, statistika yra žiauri - didžioji dalis naujų verslų patiria bankrotą per artimiausius metus, du, tris. O verslai išgyvenę dešimtmetį yra didelė mažuma. Tai man šiek tiek juokinga kai pradedantys smulkų versliuką puola kurtis prekės ženklą, jį registruoti ir daryti kaip labai ilgametį verslą. Sutinku, kad įvaizdis kai kur duoda daug reikšmės, bet kai kur jis perdėtas ir nereikalingas. Todėl visados galvojau, kad vykdant veiklą pirmiausia reikia galvoti apie tai kur esi šiandien ir ką darai šiandien, ir atitinkamai save tokiu lygiu įprasminti. O ne priešingai - kelti sau pasaulio lygio kompanijų lygį, kai net neturi jokių pajamų iš savo veiklos.
 
Bet reziumuojant, esu už įmonių įvaizdžio kūrimą. Galbūt kartais jis perteklinis, neįdomus vartotojui, bet man asmeniškai tai atitinkamo orumo priduoda pačiam veiklos vykdytojui.

Edvardai, kaip teisingai pastebėjai - žmonės iš savęs protingi ir gali atlikti loginius sprendimus. Tačiau, ne visi vienodai protingi ir ne visi loginiu keliu priima sprendimus. Investicijos į finansinius instrumentus yra sudėtingas procesas ir reikalaujantis daug žinių, jeigu tikrai nori profesionaliai tuo užsiimti. Manau, jog sutiksi, kad geriausiai tokius procesus nusimano kompetentinga institucija - Lietuvos bankas. Dėl šios priežasties, ji vykdydama prevencinę funkciją įspėja tuos rinkos dalyvius, kurie nėra profesionalūs investuotojai ir negali atskirti tokių neaiškių pasiūlymų. Ir nepamiršk, jog už save protingesnių žmonių galime rasti kiekvienoje srityje, kurie turėdami specialių žinių ir didelį įdirbį tame, gali išdurti tave patį lygioje vietoje. Todėl mano nuomone, geriau tris kartus būti įspėtam dėl rizikos ir galimų nenaudingų scenarijų, negu nepamatavus gylio nerti ant galvos ir tikėtis aklos sėkmės. :)
 
P.S. Jeigu domėjotės MMM bendrovės istorija, kuri Rusijoje buvo sukūrusi piramidinį verslą. Milijonai rusų, patikėjo reklama apie žaibišką praturtėjimą ir nešė į MMM akcijų fondus ir kitas fin. priemones visas savo santaupas. Šiandien atneši, per savaitę jau pusę tiek uždirbęs kiek atnešei. Tai ši įmonė Rusijoje išdūrė virš 15 mln. indėlininkų. Tai keista, kaip tarp 15 mln. neatsirado protingų ir logiškų. Ar ne? :) Ir, be abejo, jiems neužteko išdurti vien rusus, panoro išplėsti savo schemą į kitas šalis. Tai berods 2011 m. MMM kompanija užsakė reklamas stenduose Vilniuje, įkūrė lietuviškas svetaines ir t.t. Tai tas pats Lietuvos bankas laiku sureagavo ir laiku perspėjo apie riziką bei kreipėsi į prokuratūrą. Tokiu būdu Lietuvos bankas spėjo apsaugoti žmones ir jų investicijas. :)

Apmaudu, kai investuotai nori ateiti, bet negali to padaryti dėl mūsų pačių klaidų. Kadangi kiekvieną dieną nuolatos bendrauju su įvairiomis Lietuvoje veikiančiomis institucijomis - kažkaip palankiai į jas žiūriu. Jos neturi daryti stebuklų, revoliucijų ar pan. Jos sukurtos tam, kad kaip viešojo administravimo subjektas atliktų tam tikras savo kompetencijai nustatytas funkcijas. Ir kiek susidūriau - pakankamai gerai tą atlieka. Tuo pačiu pilnai sutinku su tuo, kad ne visada institucijos savo kompetencijos ribose gali operuoti visomis naujovėmis ir padėti jas įsisavinti. Tačiau ar tai pačios institucijos problema? Vargu. Viešojo administravimo subjektai yra tik įstatymų vykdomosios valdžios dalis. Jie operuoja tuo, ką jiems nuleidžia įstatymų leidėjas. Jeigu įstatymų leidėjas laiku ir operatyviai nuleidinės vykdymui kokybiškus įstatymus, tai institucijos pradės žengti koja-kojon. O ne paslaptis, kad įstatymų leidžiamoji valdžia yra ne kas kitas kaip mūsų (rinkėjų) mažasis atspindys. Kai užaugsim ir išmoksim rinkimuose atsirinkti tikruosius profesionalus prie valstybės vairo (šaškininkas-ūkininkas-agronomas su A. Stulginskio universiteto diplomėliu vs. vakarietiškas jaunuolis su politikos mokslų magistru, spėjęs susirinkti patirties įvairiuose institucijose bei Europarlamente), tuomet ir galėsim pasveikinti vieni kitus su mūsų jaunos demokratijos pasiekimais. :)

Galima tiesiog nemylint naudotis jų produktais. Tiesa sakant, niekados nesupratau žmonių, kurie garbina konkrečią kompaniją, muzikos atlikėją ar kažkokį gamintoją. Dažniausiai jie visi turi aibę produktų, kuriuos mums pasiūlo. Vieni yra geresni, kiti prastesni. Ir juokinga, kai žmonės bando save pririšti prie kompanijos. Ar tai nėra šiek tiek kvaila? Kažkada mobiliųjų telefonų rinkos pradžioje, turėjom Nokia, Sony Ericsson, Siemens, etc. mobiliuosius telefonus. Tuo metu, kažkoks Nokia modelis atrodė kažkas tokio, į ką kiti lygiuotis sunkiai gali. Ir ką, besąlygiškai reikėjo mylėti Nokia ir pirkti tik juos? Praėjo laikas. Kur dabar ta Nokia? Atėjo naujos kompanijos pasiūlė geresnius produktus, modernesnius ir t.t. Manau, jog vartotojas turi jausti meilę ir savo poreikių patenkinimą konkretaus produkto atveju, o ne logotipo. Turėjau samsung telefoną ir jis man buvo puikus. Pabandžiau iphone ir dabar naudoju iphone. Tiesiog jis šiuo metu patenkina mano poreikius. Kaip aš jaučiuosi dėl sulėtinamo telefono? Amm, sunku pasakyti. Čia kaip bičams matuotis pimpalų ilgį. Pas vieną ilgesnis, pas kitą trumpesnis, bet esmė, kad abiejų atliks tas pačias funkcijas. Tai ar labai aš kenčiu nuo to sulėtėjusio greičio? Na, tiesa sakant nejaučiu ženklaus sulėtėjimo. Galbūt safaris puslapius varto ne per 0,0001 s., o per 0,0002 s., tačiau pagal žmogiškuosius faktorius nelabai to pastebiu.
 
Kita vertus, keista kai tokią didelę sąmokslo teoriją padaro iš savaime suprantamo reikalo. Pagaminus labai gerą šaldytuvą (kokius neretai gamindavo sovietiniais laikais), jie laikydavo kai kurie net 20-40 metų. Dar dabar esu girdėjęs, kad kažkas naudoja vieną tokių, kurį pirko dar sovietiniais laikais. Bet kas tada nutinka su gamykla, kuri prikepė tokių šaldytuvų? Ji neturi pajamų, nes klientas nusipirkęs vieną šaldytuvą, kito ateis pirkti tik po 20-40 metų. O tai veda į akivaizdų bankrotą. Todėl niekam ne paslaptis, kad daugelis elektroninių prietaisų turi "automatinio senėjimo laiką", kuriam suėjus prietaisas sugenda. Ir jis egzistuoja tik tam, kad vyktų vartojimas. Nepamenu tikslaus pavadinimo, bet teko ir dokumentikos matyti, apie elektros lemputę. Kažkur pasaulyje dar dabar yra lemputė, kuri ištisai dega jau virš 100 metų. Bet dabartinės lemputės, tokių rezultatų niekaip nepasiekia. Technologija suprastėjo ar kas? Vis gi, aiškėja situacija, jog gamintojai visame pasaulyje nusistatė reikalavimus, draudžiančius gaminti ir pardavinėti tokias elektros lemputes, kurios būtų amžinai šviečiančios. Todėl natūralu, jog tą patį daro tiek telefonų, tiek kitų elektronikos prietaisų gamintojai. Tą esu pastebėjęs ir pats. Visados naudojuosi keliais telefonais. Vienas iš jų vadimas "varkinis ragelis" (samsung). Naudoju dėl baterijos laikymo ilgumo. Tokį patį nupirkau seneliui ir tėvukui. Ir pastebėjau, kad po kurio laiko, nepriklausomai nuo to kaip jais naudojiesi, jie vieną dieną ima ir numiršta. Taip, jie turi 2 m. garantiją, kurios niekas nepanaudoja, bet ima ir numiršta. Nei kritęs, nei peršaldytas, nei peršildytas, bet miršta. Mirė ir mano, ir senelio, ir tėvuko. Kai pradėjau gilintis, pastebėjau, jog telefonų baterijos sugedo. Jos tiesiog po kurio laiko kaip užprogramuotos numirdavo ir atrodydavo, jog telefonas sugedo. Pakeičiau baterijas, veikia kaip niekur nieko. Nors senelis jau buvo perleidęs per kitų vaikų ir anūkų rankas, ir nurašė kaip sugedusį. Tai nežinau ar galima jaustis apgautu dėl tokių kompanijos veiksmų, kai jie turėtų būti iš esmės savaime suprantami? Aš tokiu nesijaučiu.

Galima tiesiog nemylint naudotis jų produktais. Tiesa sakant, niekados nesupratau žmonių, kurie garbina konkrečią kompaniją, muzikos atlikėją ar kažkokį gamintoją. Dažniausiai jie visi turi aibę produktų, kuriuos mums pasiūlo. Vieni yra geresni, kiti prastesni. Ir juokinga, kai žmonės bando save pririšti prie kompanijos. Ar tai nėra šiek tiek kvaila? Kažkada mobiliųjų telefonų rinkos pradžioje, turėjom Nokia, Sony Ericsson, Siemens, etc. mobiliuosius telefonus. Tuo metu, kažkoks Nokia modelis atrodė kažkas tokio, į ką kiti lygiuotis sunkiai gali. Ir ką, besąlygiškai reikėjo mylėti Nokia ir pirkti tik juos? Praėjo laikas. Kur dabar ta Nokia? Atėjo naujos kompanijos pasiūlė geresnius produktus, modernesnius ir t.t. Manau, jog vartotojas turi jausti meilę ir savo poreikių patenkinimą konkretaus produkto atveju, o ne logotipo. Turėjau samsung telefoną ir jis man buvo puikus. Pabandžiau iphone ir dabar naudoju iphone. Tiesiog jis šiuo metu patenkina mano poreikius. Kaip aš jaučiuosi dėl sulėtinamo telefono? Amm, sunku pasakyti. Čia kaip bičams matuotis pimpalų ilgį. Pas vieną ilgesnis, pas kitą trumpesnis, bet esmė, kad abiejų atliks tas pačias funkcijas. Tai ar labai aš kenčiu nuo to sulėtėjusio greičio? Na, tiesa sakant nejaučiu ženklaus sulėtėjimo. Galbūt safaris puslapius varto ne per 0,0001 s., o per 0,0002 s., tačiau pagal žmogiškuosius faktorius nelabai to pastebiu.
 
Kita vertus, keista kai tokią didelę sąmokslo teoriją padaro iš savaime suprantamo reikalo. Pagaminus labai gerą šaldytuvą (kokius neretai gamindavo sovietiniais laikais), jie laikydavo kai kurie net 20-40 metų. Dar dabar esu girdėjęs, kad kažkas naudoja vieną tokių, kurį pirko dar sovietiniais laikais. Bet kas tada nutinka su gamykla, kuri prikepė tokių šaldytuvų? Ji neturi pajamų, nes klientas nusipirkęs vieną šaldytuvą, kito ateis pirkti tik po 20-40 metų. O tai veda į akivaizdų bankrotą. Todėl niekam ne paslaptis, kad daugelis elektroninių prietaisų turi "automatinio senėjimo laiką", kuriam suėjus prietaisas sugenda. Ir jis egzistuoja tik tam, kad vyktų vartojimas. Nepamenu tikslaus pavadinimo, bet teko ir dokumentikos matyti, apie elektros lemputę. Kažkur pasaulyje dar dabar yra lemputė, kuri ištisai dega jau virš 100 metų. Bet dabartinės lemputės, tokių rezultatų niekaip nepasiekia. Technologija suprastėjo ar kas? Vis gi, aiškėja situacija, jog gamintojai visame pasaulyje nusistatė reikalavimus, draudžiančius gaminti ir pardavinėti tokias elektros lemputes, kurios būtų amžinai šviečiančios. Todėl natūralu, jog tą patį daro tiek telefonų, tiek kitų elektronikos prietaisų gamintojai. Tą esu pastebėjęs ir pats. Visados naudojuosi keliais telefonais. Vienas iš jų vadimas "varkinis ragelis" (samsung). Naudoju dėl baterijos laikymo ilgumo. Tokį patį nupirkau seneliui ir tėvukui. Ir pastebėjau, kad po kurio laiko, nepriklausomai nuo to kaip jais naudojiesi, jie vieną dieną ima ir numiršta. Taip, jie turi 2 m. garantiją, kurios niekas nepanaudoja, bet ima ir numiršta. Nei kritęs, nei peršaldytas, nei peršildytas, bet miršta. Mirė ir mano, ir senelio, ir tėvuko. Kai pradėjau gilintis, pastebėjau, jog telefonų baterijos sugedo. Jos tiesiog po kurio laiko kaip užprogramuotos numirdavo ir atrodydavo, jog telefonas sugedo. Pakeičiau baterijas, veikia kaip niekur nieko. Nors senelis jau buvo perleidęs per kitų vaikų ir anūkų rankas, ir nurašė kaip sugedusį. Tai nežinau ar galima jaustis apgautu dėl tokių kompanijos veiksmų, kai jie turėtų būti iš esmės savaime suprantami? Aš tokiu nesijaučiu.

Ne nu tai niekas nesiginčija, tegu įspėja. Man nepatiko kontekstas. Aš su jais kalbėjau, aiškinausi detales. Kalbėjom iki tos vietos, kol paklausiau, ar Pre-IPO equity shares, turinčios opciono statusą ir lygiavertį prospektui dokumentą (invest. memorandumą), juridiškai yra vertybiniai popieriai, ar nėra. Atsakymo nulis.
 
Žiūrim į patvirtintų prospektų sąrašą: https://www.lb.lt/lt/finansu-rinku-dalyviai?ff=1&market=3&subject%5B%5D=3&type%5B%5D=9 , 38 dalyviai. Trisdešimt aštuoni. Kas čia ne taip?
 
Juos iškratė pagal visus punktus https://www.infolex.lt/ta/50460#, tyrimas tris metus vyko. Aiškinosi tos srities teisininkai su kompanijos teisininkais. Byla nutraukta, nesurinkus įrodymų apie kokią nors neteisėtą veiklą. Bet po to bankas vėl rašinėja, painiodamasis tarp dviejų atskirų kompanijų, kas įrodo, jog nei gilintasi, nei bendraujama su pačia kompanija Skyway nebuvo, priešingu atveju jie būtų matę dokumentus, kurie visiškai laisvai visiems prieinami.
 
Aš ne prieš reguliavimą ar pareigą įspėti. Aš už tai, kad prieš tai darant būtų bent pasigilinama, su kuriuo juridiniu asmeniu vis tik turim reikalą, o ne piešti angliakasių karučius ir painiotis tarp dviejų skirtingų juridinių asmenų vienam straipsny. Tai kvepia visiška nekompetencija ir , kaip minimnum, nesusišnekėjimu tarp institucijų.
 
Beje, Britų teisė, kurios juridiniam laukui priklauso kompanija - opcionų laikytoja, švelnina reikalavimus, atsižvelgdama į rinkos pokyčius https://united-kingdom.taylorwessing.com/en/news/new-prospectus-regulation , ir jie priklauso būtent tai jurisdikcijai.
 
 
Teismai, kurie buvo du, vyko ne su banko minima kompanija, o su vietiniu lietuvišku UABu. Skola buvo dėl to, kad bankas areštavo visas lėšas. Finalinis nuosprendis, po trijų metų, kurio popierius aukščiau, tą areštą panaikino, ir grąžino į kompanijos sąskaitą pusantro milijono Eu., tačiau rekvizituose tos bylos nėra, nes iki teismo neprieita, nutraukiant ikiteisminį tyrimą neradus pažeidimų. Ir ne, niekas nutarimo neapskundė, ir joks tyrimas nebevyksta.

Iš dalies sutikčiau, tik atveju jeigu įvardintume konkrečius pavyzdžius. Ką laikai smulkiomis įmonės ir kokia tai veiklos specifika. Pvz. ar didelis skirtumas bus jeigu prekybos centre pirksime fejerverkus nuo tų laikinų prekystalių, kurie turės pavadinimą ir jų neturės? Nebus didelio skirtumo. Praeis šventinis laikotarpis ir jie dingsta. Ar jiems reikalingas savo įvaizdžio formavimas, marketingo politika, logotipas, ir t.t.? Nemanau. Jeigu kalbėtume apie kažkokią nuolatinę fejerverkų parduotuvę turinčią nuolatinių paslaugų spektras - mažų mažiausiai iškabos ar kažkokio primityvaus vizualinio įtvirtinimo reikėtų.
Bet čia vėlgi, priklauso kokia tavo parduotuvė, ir į kokį klientų ratą orientuojiesi. Jeigu tavo maisto prekių parduotuvė dirba Panevėžio rajone, Raguvos ar Troškūnų kaime - tavo klientūra ir jos ratas aiškus, ir ar tu vadinsies "Ūkininko rojus" ar užsidėsi iškabą "PARDUOTUVĖ", tai nieko nepakeis. Vietiniai vis tiek turės savo pavadinimus kaip vadins tavo parduotuvę. Tokiu atveju tikrai neinvestuočiau. Bet jeigu būčiau kažkoks nedidelis prekybos tinklas turintis daugiau parduotuvių Lietuvoje, kaip pvz. "Čia market", "Koops" ir t.t., - investuočiau. Ir versle variantų yra daug. Nuo smulkių valymo punktų, automobilių plovimo, raktininkų, laikrodininkų, batų taisyklų, turgaus prekeivių, kirpėjų, kirpyklų, grožio studijų ir pan.
Todėl kaip ir sakau - reikėtų labai išsigryninti temą ir kalbėti apie konkrečius dalykus, o ne apie abstrakcijas. Kadangi vienareikšmiško atsakymo visoms veikloms ir visoms nišoms nėra.
 
Kiti kas komentuoja, ima labai grubius pavyzdžius su didžiais verslais. Nežinau kodėl, bet visi pradėdami daryti kažkokį verslą galvoja apie "didįjį" verslą, ir apie tai, jog jų veikla bus labai sėkminga ir žinoma bei visokia kitokia. Bijo, kad jiems pasikartos "Facebook" nuknisimo istorija ar kažkas bandys nesąžiningai konkuruoti. Tai galiu patikinti, kad jeigu kažkas norės tą padaryti, padarys tai vis tiek. O be to, statistika yra žiauri - didžioji dalis naujų verslų patiria bankrotą per artimiausius metus, du, tris. O verslai išgyvenę dešimtmetį yra didelė mažuma. Tai man šiek tiek juokinga kai pradedantys smulkų versliuką puola kurtis prekės ženklą, jį registruoti ir daryti kaip labai ilgametį verslą. Sutinku, kad įvaizdis kai kur duoda daug reikšmės, bet kai kur jis perdėtas ir nereikalingas. Todėl visados galvojau, kad vykdant veiklą pirmiausia reikia galvoti apie tai kur esi šiandien ir ką darai šiandien, ir atitinkamai save tokiu lygiu įprasminti. O ne priešingai - kelti sau pasaulio lygio kompanijų lygį, kai net neturi jokių pajamų iš savo veiklos.
 
Bet reziumuojant, esu už įmonių įvaizdžio kūrimą. Galbūt kartais jis perteklinis, neįdomus vartotojui, bet man asmeniškai tai atitinkamo orumo priduoda pačiam veiklos vykdytojui.

Iš dalies sutikčiau, tik atveju jeigu įvardintume konkrečius pavyzdžius. Ką laikai smulkiomis įmonės ir kokia tai veiklos specifika. Pvz. ar didelis skirtumas bus jeigu prekybos centre pirksime fejerverkus nuo tų laikinų prekystalių, kurie turės pavadinimą ir jų neturės? Nebus didelio skirtumo. Praeis šventinis laikotarpis ir jie dingsta. Ar jiems reikalingas savo įvaizdžio formavimas, marketingo politika, logotipas, ir t.t.? Nemanau. Jeigu kalbėtume apie kažkokią nuolatinę fejerverkų parduotuvę turinčią nuolatinių paslaugų spektras - mažų mažiausiai iškabos ar kažkokio primityvaus vizualinio įtvirtinimo reikėtų.
Bet čia vėlgi, priklauso kokia tavo parduotuvė, ir į kokį klientų ratą orientuojiesi. Jeigu tavo maisto prekių parduotuvė dirba Panevėžio rajone, Raguvos ar Troškūnų kaime - tavo klientūra ir jos ratas aiškus, ir ar tu vadinsies "Ūkininko rojus" ar užsidėsi iškabą "PARDUOTUVĖ", tai nieko nepakeis. Vietiniai vis tiek turės savo pavadinimus kaip vadins tavo parduotuvę. Tokiu atveju tikrai neinvestuočiau. Bet jeigu būčiau kažkoks nedidelis prekybos tinklas turintis daugiau parduotuvių Lietuvoje, kaip pvz. "Čia market", "Koops" ir t.t., - investuočiau. Ir versle variantų yra daug. Nuo smulkių valymo punktų, automobilių plovimo, raktininkų, laikrodininkų, batų taisyklų, turgaus prekeivių, kirpėjų, kirpyklų, grožio studijų ir pan.
Todėl kaip ir sakau - reikėtų labai išsigryninti temą ir kalbėti apie konkrečius dalykus, o ne apie abstrakcijas. Kadangi vienareikšmiško atsakymo visoms veikloms ir visoms nišoms nėra.
 
Kiti kas komentuoja, ima labai grubius pavyzdžius su didžiais verslais. Nežinau kodėl, bet visi pradėdami daryti kažkokį verslą galvoja apie "didįjį" verslą, ir apie tai, jog jų veikla bus labai sėkminga ir žinoma bei visokia kitokia. Bijo, kad jiems pasikartos "Facebook" nuknisimo istorija ar kažkas bandys nesąžiningai konkuruoti. Tai galiu patikinti, kad jeigu kažkas norės tą padaryti, padarys tai vis tiek. O be to, statistika yra žiauri - didžioji dalis naujų verslų patiria bankrotą per artimiausius metus, du, tris. O verslai išgyvenę dešimtmetį yra didelė mažuma. Tai man šiek tiek juokinga kai pradedantys smulkų versliuką puola kurtis prekės ženklą, jį registruoti ir daryti kaip labai ilgametį verslą. Sutinku, kad įvaizdis kai kur duoda daug reikšmės, bet kai kur jis perdėtas ir nereikalingas. Todėl visados galvojau, kad vykdant veiklą pirmiausia reikia galvoti apie tai kur esi šiandien ir ką darai šiandien, ir atitinkamai save tokiu lygiu įprasminti. O ne priešingai - kelti sau pasaulio lygio kompanijų lygį, kai net neturi jokių pajamų iš savo veiklos.
 
Bet reziumuojant, esu už įmonių įvaizdžio kūrimą. Galbūt kartais jis perteklinis, neįdomus vartotojui, bet man asmeniškai tai atitinkamo orumo priduoda pačiam veiklos vykdytojui.

Iš dalies sutikčiau, tik atveju jeigu įvardintume konkrečius pavyzdžius. Ką laikai smulkiomis įmonės ir kokia tai veiklos specifika. Pvz. ar didelis skirtumas bus jeigu prekybos centre pirksime fejerverkus nuo tų laikinų prekystalių, kurie turės pavadinimą ir jų neturės? Nebus didelio skirtumo. Praeis šventinis laikotarpis ir jie dingsta. Ar jiems reikalingas savo įvaizdžio formavimas, marketingo politika, logotipas, ir t.t.? Nemanau. Jeigu kalbėtume apie kažkokią nuolatinę fejerverkų parduotuvę turinčią nuolatinių paslaugų spektras - mažų mažiausiai iškabos ar kažkokio primityvaus vizualinio įtvirtinimo reikėtų.
Bet čia vėlgi, priklauso kokia tavo parduotuvė, ir į kokį klientų ratą orientuojiesi. Jeigu tavo maisto prekių parduotuvė dirba Panevėžio rajone, Raguvos ar Troškūnų kaime - tavo klientūra ir jos ratas aiškus, ir ar tu vadinsies "Ūkininko rojus" ar užsidėsi iškabą "PARDUOTUVĖ", tai nieko nepakeis. Vietiniai vis tiek turės savo pavadinimus kaip vadins tavo parduotuvę. Tokiu atveju tikrai neinvestuočiau. Bet jeigu būčiau kažkoks nedidelis prekybos tinklas turintis daugiau parduotuvių Lietuvoje, kaip pvz. "Čia market", "Koops" ir t.t., - investuočiau. Ir versle variantų yra daug. Nuo smulkių valymo punktų, automobilių plovimo, raktininkų, laikrodininkų, batų taisyklų, turgaus prekeivių, kirpėjų, kirpyklų, grožio studijų ir pan.
Todėl kaip ir sakau - reikėtų labai išsigryninti temą ir kalbėti apie konkrečius dalykus, o ne apie abstrakcijas. Kadangi vienareikšmiško atsakymo visoms veikloms ir visoms nišoms nėra.
 
Kiti kas komentuoja, ima labai grubius pavyzdžius su didžiais verslais. Nežinau kodėl, bet visi pradėdami daryti kažkokį verslą galvoja apie "didįjį" verslą, ir apie tai, jog jų veikla bus labai sėkminga ir žinoma bei visokia kitokia. Bijo, kad jiems pasikartos "Facebook" nuknisimo istorija ar kažkas bandys nesąžiningai konkuruoti. Tai galiu patikinti, kad jeigu kažkas norės tą padaryti, padarys tai vis tiek. O be to, statistika yra žiauri - didžioji dalis naujų verslų patiria bankrotą per artimiausius metus, du, tris. O verslai išgyvenę dešimtmetį yra didelė mažuma. Tai man šiek tiek juokinga kai pradedantys smulkų versliuką puola kurtis prekės ženklą, jį registruoti ir daryti kaip labai ilgametį verslą. Sutinku, kad įvaizdis kai kur duoda daug reikšmės, bet kai kur jis perdėtas ir nereikalingas. Todėl visados galvojau, kad vykdant veiklą pirmiausia reikia galvoti apie tai kur esi šiandien ir ką darai šiandien, ir atitinkamai save tokiu lygiu įprasminti. O ne priešingai - kelti sau pasaulio lygio kompanijų lygį, kai net neturi jokių pajamų iš savo veiklos.
 
Bet reziumuojant, esu už įmonių įvaizdžio kūrimą. Galbūt kartais jis perteklinis, neįdomus vartotojui, bet man asmeniškai tai atitinkamo orumo priduoda pačiam veiklos vykdytojui.

Iš dalies sutikčiau, tik atveju jeigu įvardintume konkrečius pavyzdžius. Ką laikai smulkiomis įmonės ir kokia tai veiklos specifika. Pvz. ar didelis skirtumas bus jeigu prekybos centre pirksime fejerverkus nuo tų laikinų prekystalių, kurie turės pavadinimą ir jų neturės? Nebus didelio skirtumo. Praeis šventinis laikotarpis ir jie dingsta. Ar jiems reikalingas savo įvaizdžio formavimas, marketingo politika, logotipas, ir t.t.? Nemanau. Jeigu kalbėtume apie kažkokią nuolatinę fejerverkų parduotuvę turinčią nuolatinių paslaugų spektras - mažų mažiausiai iškabos ar kažkokio primityvaus vizualinio įtvirtinimo reikėtų.
Bet čia vėlgi, priklauso kokia tavo parduotuvė, ir į kokį klientų ratą orientuojiesi. Jeigu tavo maisto prekių parduotuvė dirba Panevėžio rajone, Raguvos ar Troškūnų kaime - tavo klientūra ir jos ratas aiškus, ir ar tu vadinsies "Ūkininko rojus" ar užsidėsi iškabą "PARDUOTUVĖ", tai nieko nepakeis. Vietiniai vis tiek turės savo pavadinimus kaip vadins tavo parduotuvę. Tokiu atveju tikrai neinvestuočiau. Bet jeigu būčiau kažkoks nedidelis prekybos tinklas turintis daugiau parduotuvių Lietuvoje, kaip pvz. "Čia market", "Koops" ir t.t., - investuočiau. Ir versle variantų yra daug. Nuo smulkių valymo punktų, automobilių plovimo, raktininkų, laikrodininkų, batų taisyklų, turgaus prekeivių, kirpėjų, kirpyklų, grožio studijų ir pan.
Todėl kaip ir sakau - reikėtų labai išsigryninti temą ir kalbėti apie konkrečius dalykus, o ne apie abstrakcijas. Kadangi vienareikšmiško atsakymo visoms veikloms ir visoms nišoms nėra.
 
Kiti kas komentuoja, ima labai grubius pavyzdžius su didžiais verslais. Nežinau kodėl, bet visi pradėdami daryti kažkokį verslą galvoja apie "didįjį" verslą, ir apie tai, jog jų veikla bus labai sėkminga ir žinoma bei visokia kitokia. Bijo, kad jiems pasikartos "Facebook" nuknisimo istorija ar kažkas bandys nesąžiningai konkuruoti. Tai galiu patikinti, kad jeigu kažkas norės tą padaryti, padarys tai vis tiek. O be to, statistika yra žiauri - didžioji dalis naujų verslų patiria bankrotą per artimiausius metus, du, tris. O verslai išgyvenę dešimtmetį yra didelė mažuma. Tai man šiek tiek juokinga kai pradedantys smulkų versliuką puola kurtis prekės ženklą, jį registruoti ir daryti kaip labai ilgametį verslą. Sutinku, kad įvaizdis kai kur duoda daug reikšmės, bet kai kur jis perdėtas ir nereikalingas. Todėl visados galvojau, kad vykdant veiklą pirmiausia reikia galvoti apie tai kur esi šiandien ir ką darai šiandien, ir atitinkamai save tokiu lygiu įprasminti. O ne priešingai - kelti sau pasaulio lygio kompanijų lygį, kai net neturi jokių pajamų iš savo veiklos.
 
Bet reziumuojant, esu už įmonių įvaizdžio kūrimą. Galbūt kartais jis perteklinis, neįdomus vartotojui, bet man asmeniškai tai atitinkamo orumo priduoda pačiam veiklos vykdytojui.

Edvardai, kaip teisingai pastebėjai - žmonės iš savęs protingi ir gali atlikti loginius sprendimus. Tačiau, ne visi vienodai protingi ir ne visi loginiu keliu priima sprendimus. Investicijos į finansinius instrumentus yra sudėtingas procesas ir reikalaujantis daug žinių, jeigu tikrai nori profesionaliai tuo užsiimti. Manau, jog sutiksi, kad geriausiai tokius procesus nusimano kompetentinga institucija - Lietuvos bankas. Dėl šios priežasties, ji vykdydama prevencinę funkciją įspėja tuos rinkos dalyvius, kurie nėra profesionalūs investuotojai ir negali atskirti tokių neaiškių pasiūlymų. Ir nepamiršk, jog už save protingesnių žmonių galime rasti kiekvienoje srityje, kurie turėdami specialių žinių ir didelį įdirbį tame, gali išdurti tave patį lygioje vietoje. Todėl mano nuomone, geriau tris kartus būti įspėtam dėl rizikos ir galimų nenaudingų scenarijų, negu nepamatavus gylio nerti ant galvos ir tikėtis aklos sėkmės. :)
 
P.S. Jeigu domėjotės MMM bendrovės istorija, kuri Rusijoje buvo sukūrusi piramidinį verslą. Milijonai rusų, patikėjo reklama apie žaibišką praturtėjimą ir nešė į MMM akcijų fondus ir kitas fin. priemones visas savo santaupas. Šiandien atneši, per savaitę jau pusę tiek uždirbęs kiek atnešei. Tai ši įmonė Rusijoje išdūrė virš 15 mln. indėlininkų. Tai keista, kaip tarp 15 mln. neatsirado protingų ir logiškų. Ar ne? :) Ir, be abejo, jiems neužteko išdurti vien rusus, panoro išplėsti savo schemą į kitas šalis. Tai berods 2011 m. MMM kompanija užsakė reklamas stenduose Vilniuje, įkūrė lietuviškas svetaines ir t.t. Tai tas pats Lietuvos bankas laiku sureagavo ir laiku perspėjo apie riziką bei kreipėsi į prokuratūrą. Tokiu būdu Lietuvos bankas spėjo apsaugoti žmones ir jų investicijas. :)

Edvardai, kaip teisingai pastebėjai - žmonės iš savęs protingi ir gali atlikti loginius sprendimus. Tačiau, ne visi vienodai protingi ir ne visi loginiu keliu priima sprendimus. Investicijos į finansinius instrumentus yra sudėtingas procesas ir reikalaujantis daug žinių, jeigu tikrai nori profesionaliai tuo užsiimti. Manau, jog sutiksi, kad geriausiai tokius procesus nusimano kompetentinga institucija - Lietuvos bankas. Dėl šios priežasties, ji vykdydama prevencinę funkciją įspėja tuos rinkos dalyvius, kurie nėra profesionalūs investuotojai ir negali atskirti tokių neaiškių pasiūlymų. Ir nepamiršk, jog už save protingesnių žmonių galime rasti kiekvienoje srityje, kurie turėdami specialių žinių ir didelį įdirbį tame, gali išdurti tave patį lygioje vietoje. Todėl mano nuomone, geriau tris kartus būti įspėtam dėl rizikos ir galimų nenaudingų scenarijų, negu nepamatavus gylio nerti ant galvos ir tikėtis aklos sėkmės. :)
 
P.S. Jeigu domėjotės MMM bendrovės istorija, kuri Rusijoje buvo sukūrusi piramidinį verslą. Milijonai rusų, patikėjo reklama apie žaibišką praturtėjimą ir nešė į MMM akcijų fondus ir kitas fin. priemones visas savo santaupas. Šiandien atneši, per savaitę jau pusę tiek uždirbęs kiek atnešei. Tai ši įmonė Rusijoje išdūrė virš 15 mln. indėlininkų. Tai keista, kaip tarp 15 mln. neatsirado protingų ir logiškų. Ar ne? :) Ir, be abejo, jiems neužteko išdurti vien rusus, panoro išplėsti savo schemą į kitas šalis. Tai berods 2011 m. MMM kompanija užsakė reklamas stenduose Vilniuje, įkūrė lietuviškas svetaines ir t.t. Tai tas pats Lietuvos bankas laiku sureagavo ir laiku perspėjo apie riziką bei kreipėsi į prokuratūrą. Tokiu būdu Lietuvos bankas spėjo apsaugoti žmones ir jų investicijas. :)

Visų pirma, ne visai sutikčiau. Pateiktas pavyzdys yra ganėtinai novatoriškos idėjos įgyvendinimas, kuris peraugo į didįjį verslą. Šiais laikais visiškai novatoriškos idėjos puokštėm nesimėto. Be to, Lietuvoje didžioji dalis arba bankrutuoja, arba lieka smulkiuoju/vidutiniu verslu, todėl vargu ar tai pakankamai tinkamas pavyzdys.
Tačiau galiu pateikti pavyzdį apie partnerius ir bendrą verslą. Šiuo metu stebiu teisminį procesą. Vienas lietuvis sugalvojo trašų/pašarinės produkcijos patiekimo į rinką schemą. Kadangi norėjo pagalbinės galvos pasikvietė savo kolegą į partnerius. Abu akcininkai. Verslo schema tobula - tereikia turėti kambarį, stalą, kompiuterį ir know-how. Jokių didelių investicijų. Klientas užsako pas tave, tu užsakai pas tiekėją, tiekėjas per tavo logistus pristato su savo ženklinimu. Produktas važinėja dideliais kiekiais. Atsiskaitymai su atidėjimais, jog tiekėjas gauna pinigus kai klientas apmoka ir t.t. Įmonės penki-šeši klientai sudaro 80 proc. visų pardavimų, o 2 tiekėjai sudaro 80 proc. tiekiamos produkcijos ką įmonė nuperka. Ir staiga vieną dieną abu tiekėjai nustoja tiekti. Sako neturim žaliavos. Sustoja prekyba, įmonė patiria nuostolius nuolatinius, nes reikia išlaikyti save, partnerį, buhalterį ir keletą vadybininkų. Partneris sako ai žinai, aš traukiuos, išpirk mano akcijas. Ok, sudaro sutartėlę dėl akcijų pardavimo. Įmonė palaipsniui eina bankroto link. Galiausiai paaiškėja, kad partneris verslo kelionių metu pas tiekėjus, susitarė, kad jie nebetiektų produkto, o tiektų jo įmonei. Jis įkūrė kitą įmonę savo vardu. Įkūrė dar ir kitą žmonos vardu kitoje užsienio šalyje. Ir tiekėjus bei klientus nukreipė į savo bei žmonos įmones. Rezultate, partneris pasiėmęs visą know-how, struktūrą, modelį, komercinius ryšius perkėlė į savo vieno įmonę. Įmonės grynasis pelnas (atskaičius visus mokesčius) ±150 k eur per metus. Tokia va reali istorija.
 
Visų antra, pats klausimas kaip apsaugoti idėją apeliuoja į tai, kad žmogus ieško universalaus atsakymo. Jo nėra. Ar tu susirasi darbuotoją, ar tu susirasi partnerį - 100 proc. apsaugos nėra. Kodėl? Tiesiog daug veiksnių daro tam įtaką. Pavyzdžiui, idėjų patentavimas/prekių ženklų registravimas/konfidencialumo/komercinių paslapčių saugojimo/nekonkuravimo susitarimų pasirašymas yra priemonės apsaugoti savo idėją, bet jos nėra 100 proc. garantas visais atvejais. Kodėl? Nes kai tavo partneris/darbuotojas pažeis susitarimus turėsi skirti laiką ir pinigus teisminiams procesams. O smulkus verslas dažniausiai to neišgali. Tačiau, kita vertus, apsaugos mechanizmai daro spaudimą darbuotojui ar partneriui, ir jis baiminasi, kad gali tekti atlyginti žalą. Todėl visados rekomenduoju turėti tokių mechanizmų struktūrą, negu neturėti. Geriau turėti ir neginti savo teisių, negu neturėti kai norėsis jas ginti.
Taip pat, svarbu suvokti, kad ir ką sugalvotum, dabar pasaulis globalus. Niekam nedraudžiama kurti analogiško produkto ir jį patiekti į rinką. Tai vadinama konkurencija. Gali uždrausti tik nesąžiningą konkurenciją. T. y. kai perima tavo vidinį know-how ir tiesiogiai tavo klientus periminėja, arba galima savo produktą bandydamas klaidinti rinkos dalyvius. Pavyzdžiui, atkreipkit dėmesį į saldainius parduotuvėse. Kaip šioje rinkoje pliekiasi Roshen ir Rocher. Vienas saldainį vadina karvute, kitas naudoja užsienietiško žodžio atitikmenį korivka. Taip ir vyksta prekės ženklų registracijų kova tarp šių dviejų įmonių. Arba pavyzdžiui šokoladas Milka. Ar nėra maisto technologų, kurie negalėtų padaryti šio šokolado analogo? Be abejo, yra. Kodėl apie juos nekalbame? Nes Milka taip gerai sužaidė savo apsaugos mechanizmais, kad net jeigu turėtum tokį pat šokoladą, vargu ar kažkas tą pastebėtų. Jie sužaidė su savo produkto apipavidalinimu. Atkreipkit dėmesį, kad nėra jokio kito šokolado violetinėje pakuotėje. Kodėl? Nes milka apžaidė ir užregistravo violetinę spalvą šokolado gaminiams. Ir niekas rinkoje negali pateikti analogiškos spalvos pakuotės su šokoladu, nepriklausomai nuo to ar jis toks pat ar ne. Tas pats su John Deere traktoriais. Jie užregistravo tam tikrą žalią spalvą (spalvinį kodą), kuris naudojamas tik jų traktoriams. Tokios pat spalvos traktoriaus nerasit. Panašių galbūt bus. Bet ne tokių pat.
 
Reziumuojant, galiu pasakyti, kad daugiausiai dėmesio reikia skirti savo idėjos įgyvendinimui ir darbui su ja. Apsaugos poreikis atsiras tada, kai idėja uždirbs pinigus. Nes kaip yra sakoma: geriau milijonas pinigais, nei idėja verta dešimties milijonų. O atsiras poreikis, investuosite į apsaugą ir jos mechanizmus. Nes apsauga kainuoja. Vien prekės ženklo registracija atsistoja virš 150 Eur. :)

Konkrečiu atveju apie kurį kalbu, tai teismas pardavėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos sprendimą. Kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui neskundė. Kadangi dažnai susiduriu su sutartiniais ginčais, tai galiu patikinti, jog sutartis nėra viskas. Sutartis galima pripažinti negaliojančiomis ar panaikinti, jeigu galima įrodyti reikalingus pagrindus. Sutarties sudarymo aplinkybės, šalių elgesys, viešai prieinami duomenys, pardavėjo prekyboje nusistovėjusi praktika yra pakankamai geros įrodinėjimo priemonės.
Sutikti su tuo, kad sutartis, jos sąlygos ir mojavimas ja yra pakankamai svarus argumentas prieš klientą. Daugelis klientų tiesiog nurašo tokią situaciją ir nesiginčija, tačiau vis dažniau atsiranda tokių, kurie yra principingesni. Tai čia taip darant pats pasirenki verslo riziką ir skaičiuoji ar tau tai naudinga.
Pavyzdžiui, draudimo kompanijos turi akivaizdų modelį kaip sutaupyti savo klientų sąskaita. Draudimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nuostata, kad įvykus auto įvykiui turi pranešti savo draudimo kompanijai, t. y. nepriklausomai nuo to ar esi kaltas, ar nekaltas (t. y. ar pretenduoji į draudiminę išmoką ar ne). Dažnai įvykus auto įvykiui, susirašo eismo įvykio deklaraciją ir kaltasis asmuo net nepraneša savo draudimui, nes: 1. jis nepretenduoja į išmoką; 2. nukentėjusios transporto priemonės valdytojas vis tiek turės kreiptis į kaltininko draudimo bendrovę ir jai praneš. Tai kai nutinka taip, ir išmokos suma viršija 1-2k eur, draudimas išmoka išmoką ir atsigrežia į kaltininkas ir prašo grąžinti 20 proc. išmokėtos sumos. Kodėl? Nes kaltininkas neįvykdė savo pareigos pranešti savo draudimo kompanijai per 3 d.d. apie eismo įvykį. Ir draudimas būdama stipresnia draudimo santykių šalimi lengva ranka išsimuša tuos 20 proc. Dėl tokių situacijų kreipiasi gal 1 ar 2 iš 10 klientų, ir ginčijasi su draudimo. Šiai dienai mano praktikoje yra dešimt tokių atvejų, kuriose draudimui nepavyko išsireikalauti tų 20 proc. nuo išmokos. Ir draudimo kompanijos neskundžia tokių sprendimų, kadangi nenori suformuoti atitinkamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Bet kaip ir minėjau - čia verslo modelis. Galima rinktis tokį modelį, numatyti sutartyse neaiškių sąlygų ir turėti jėgos monopolį, ir 8 iš 10 klientų apsukti. Bet nereikia pamiršti, kad 2 iš 10 išsimuš tiek žalos atlyginimą tiek teismo procesų išlaidas. Tai čia jau jūsų sprendimai ir verslo rizika.

Turėjau iš esmės analogišką atvejį, kai pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad daiktas defektuotas, nors iš tiesų buvo parduodamas tiesiog naudotas daiktas neturintis defektų. Kaip pavyko tą padaryti? Pardavėjas savo prekes pardavinėjo per el. shopą ir papildomai dėdavo skelbimus, kuriuose buvo pateiktas tos prekės pasiūlymas nurodant, kad prekė yra naudota, o ne defektuota. Viską buvo galima atrasti internete. Teismas sutartyje nurodytą prekės būklę vertino kaip nesąžiningą pardavėjo elgesį, nurodant klaidingą informaciją. Pardavėjas buvo įpareigotas atlyginti pirkėjo patirtą žalą.

Nors pats esu teisininkas dirbantis advokatų profesinėje bendrijoje, niekados nesupratau kodėl iš pažiūros rimti verslai ar verslininkai renkasi teisinių paslaugų teikimo ar skolų išieškojimo įmones. Mano akimis tai visiškai nenaudinga nei ekonomine, nei kitomis prasmėmis. Kaip jau buvo minėta, skolų išieškojimas nėra stebuklingas reikalas - priminimas apie įsiskolinimą, pretenzija, pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo (supaprastinta skolos priteisimo procedūra) ir/arba ieškinys teismui. Iš esmės kai įmonės dokumentai tvarkingi (yra sąskaitos (jos tinkamo turinio ir laiku pateiktos klientui), paslaugų suteikimą įrodantys dokumentai, sutartys ar pan.) tokio pobūdžio procedūros yra pakankamai šabloniškos ir greitai vykdomos. Tokias procedūras gali atlikti ir pati įmonė, tačiau to nerekomenduočiau daryti. Kodėl? Nes visados sakiau, kad jeigu jūsų veikla yra lieti betoną, tai ir liekit jį, nes tą darot geriausiai, o neužsiiminėkit veiklomis kurių nesuprantate iki galo.
Kodėl specialistą samdytis yra geriau?: 1. Specialistas išmano šias procedūras geriau, todėl viską gali atlikti greičiau ir tiksliau bei numatyti galimas grėsmes. 2. Specialisto pasitelkimas daro socialinį spaudimą (skolininkas gavęs raštą nuo jūsų advokato reaguoja visiškai kitaip). 3. Jūsų patirtos išlaidos specialisto samdymui teisminiu keliu yra atlyginamos (priteisiamos). 4. Specialistas už simbolinę sumą gali atlikti pirminį vertinimą ir "patikrinti" ar skolos išieškojimas yra perspektyvus. Įsiskolinimo nepadengimas dažnai yra lydimas vienokių ar kitokių priežasčių, pvz. nemokumas, nepasitenkinimas paslauga. Dėl šios priežasties, pirminis vertinimas yra itin svarbus siekiant, kad galutiniame rezultate skolos suma pasiektų jūsų banko sąskaitą.
 
Kodėl nesirinkčiau teisinių paslaugų teikimo ar skolų išieškojimo įmonių? 1. Įprastai jų paslaugos mokamos ir jos nepriteisiamos teisminiu keliu, t. y. dalis skolos nuo sumos susimokate jiems. Samdant advokatą, ne tik atgaunate skolą, netesybas bet ir advokatui sumokėto honoraro kompensavimą. 2. Tokio pobūdžio įmonių veikla profesine prasme yra nereglamentuota ir nekontroliuojama. Pvz. teisinių paslaugų įmonėje gali dirbti bet kas, gali vadinti save teisininku, o jiems nėra keliami išsilavinimo reikalavimai. Tuo tarpu advokatams LR advokatūros įstatymas kelia atitinkamus išsilavinimo reikalavimus. 3. Tokios įmonėms netaikoma kliento-advokato privilegija, kas reiškia, kad tokios įmonės specialistas teikęs jums paslaugą esant reikalui galėtų būti kviečiamas apklaustai. Advokatas gali atsisakyti duoti parodymus prieš savo klientą. 4. Smulkios teisinių paslaugų įmonės neturi tiesioginės prieigos prie informacinių bazių (nekilnojamojo turto registras, turto areštų aktų registras ir t.t.), todėl negali atlikti skubaus vertinimo ar jūsų skolininkas mokus, ar turi turto. 5. Tokio pobūdžio įmonės dažniausiai neturi patirties teisminiuose bylų nagrinėjimuose. Dažniausiai įmonės parengia dokumentus ir duoda jums juos pasirašyti ir teikti teismui, kadangi jiems sudėtinga įforminti atstovavimo santykius arba jie apskritai neturi specialistų galinčių atstovauti jus net primityviame teisminiame procese. Ir gana dažnai reikalavimas priteisti skolą susiduria su tuo, kad jūsų skolininkas ginčija skolą, skolos dydį ar suteiktos paslaugos kokybę - šioje vietoje reikalingos žinios ne tik apie skolų išieškojimo procedūrą, bet apie specifines sutarčių rūšis ar pan. Todėl tos pačios teisinių paslaugų teikimo įmonės neretai samdosi advokatus, kad jie atstovautų jūsų interesus. Kas reiškia, jog įmonė jums tiesiog sutarpininkavo ir užsidirbo.
 
Apibendrinant išsakytą, rekomenduoju ne tik skolinius, bet ir kitus klausimus spręsti pasitelkiant profesionalus - advokatus. Nepagailėkit laiko ir susiraskit tokį, kuriuo galite pasitikėti. Manau, kad tai bus geriausia jūsų investicija, kurios naudingumą pajusit kiekviename žingsnyje.