Kiek žmonių, tiek ir nuomonių.
Ar kas nors pasakytų, kad gyvenimai tokių asmenybių kaip D. Grybauskaitė, V. Landsbergis, Vytautas Didysis neturėjo prasmės? O savanorio, po darbo „Maisto banke“ prie prekybcentrio padedančio skurstantiems senjorams? O tėvo, auginančio du be jo ištverti negalinčius vaikus? Galbūt tie vaikai užaugs, taps panašiais į Landsbergį, kada nors išlaisvins ištisą tautą iš vergovės, arba bent išgelbės per perėją einančią močiutę nuo partrenkimo. Ar tai jau nebūtų pakankama prasmė?
Galbūt tikroji prasmė atsiranda tuomet, kai jos pradedame ieškoti ne dėl savęs, o dėl kitų? Kai išsikeliame tikslą ne 5 tūkst. eurų uždirbti, o paveikti kitų gyvenimus?
