Neformal~

Sveiki visi, iš kart atsiprašysiu, kad teko taip ilgai laukti, tačiau manau apsimokėjo :)
 
Taigi, 2014 metais Metų Forumiečiu tapo narys "IdejosVerslui" (Arnoldas). Šį kartą, atsižvelgęs į ankstesnius "Metų Forumiečio" interviu straipsnius nusprendžiau, kad juose kažko trūksta, gyvumo. Todėl sugalvojau, kad šiais metais konkursą noriu organizuoti aš ir interviu paimti gyvai, pamatyti kas tai per žmogus ir pateikti tai raštiškai. Galiu pasakyti, kad nei kiek nenusivyliau, labai džiaugiuosi, jog Arnoldas skyrė man laiko. Per kiek daugiau nei valandą laiko jis man papasakojo labai daug įdomių dalykų, mes skaniai pasijuokėm, bet deja, visko, apie ką kalbėjome - čia neišvysite. Taigi, malonaus skaitymo :)
 
Trumpas prisistatymas forumo lankytojams:
 
Sveiki, esu Arnoldas, man 34 metai, esu laisvai samdomas verslo vystymo ir plėtros konsultantas. Turiu savo portalą (Verslo.Guru), kuriame rašau straipsnius ir dalį jų talpinu čia, uždarbio forume.
 
Kokie įspūdžiai tapus metų forumiečiu?
 
Nesureikšminu to. Aišku, įdomu buvo, nebuvau tikras ar laimėsiu. Keista buvo, kad konkuruoti reikėjo su vaistininku, nes tai, ką jis daro yra komercinės paslapties atskleidimas. Mums, "paprastiems žmonėms", yra įdomu, kas vyksta tokių verslo ryklių, kaip farmacijos kompanijos, užkulisiuose. Tačiau faktai lieka faktais - tai yra komercinės paslapties atskleidimas. Ir mano subjektyvia nuomone - tai jam geruoju nesibaigs. Suprantu, kad galiu susilaukti įvairių nepritarimo komentarų, tačiau reikia į tai pažiūrėti kiek kitaip: jei kas nors iš mūsų valdytų šį verslą, ar mums patiktų, kad ši informacija nutekėtų? Tam ir reikalingos konfidencialumo sutartys darbuotojams. Manau, kad ir jis yra panašią pasirašęs. Vieną faktą jau žinau - tai nėra Gintarinės Vaistinės darbuotojas. Liko dar keli tinklai <nusišypso>.
 
Kalbant apie straipsnius, forume daliniesi iš ties naudinga medžiaga, kurios pateiki nemažai ir dažnai. Ar tau iš to yra naudos? Ar tai tik atsidavimas, tavo pomėgis?
 
Naudos nejaučiu. Svetainė ir taip turi lankytojų srautą, forumas nesudaro didžiosios dalies, nors gali atrodyti kitaip. Kanalai siekia delfi, Facebook ir kitus tinklus. Tačiau uždarbyje lankosi man artimiausia auditorija - jauni, ambicingi žmonės, norintys turėti verslą ir kažką dėl to darantys. Jau vien tai, kad jie yra čia, parodo, kad pirmieji žingsniai yra žengti.
 
Mano nuomone forumas turi savo autoritetą verslo pasaulyje. Netgi pats esu įsirašęs į „LinkedIn“ profilį, kad esu „2014 Metų forumietis“ ir drąsiai įvardinu tai savo klientams ar darbdaviams. Forume susipažinau su autoritetingais žmonėms, tokiais kaip Tele2 viešųjų ryšių direktoriumi Baltijos šalims Andriumi Baranausku ir panašiai. Forumas man suteikė daug naudos. Ir pats, žinoma, esu dirbęs su forumo nariais - Simonu (buvęs Kofemanas), Host321 ir kitais. Esu ir pasamdęs iš čia kelis darbuotojus savo klientams.
 
Narystė „uždarbyje“ prasidėjo nuo žmonių paieškos, kurie atliktų tam tikras užduotis, kurių aš negalėjau atlikti pats, o jos turėjo būti padarytos vardan to, kad man klientų verslas augtų. Ir atėjo laikas, kai supratau, kad noriu dalintis savo patirtim, gal būti savotišku lektorium. „Uždarbis“ - vieta, kur ne tik atiduodu save, tačiau ir gaunu ne mažiau.
 
Visi mano rašomi straipsniai ar komentarai yra iš patirties. Mano žmona, kuri skaito mano straipsnius, sako: "galiu viską susieti su Tavo gyvenimu". Straipsniai yra mano patirtis ne tik versle, tačiau ir asmeniniame gyvenime.
 
Gal todėl kiekviename straipsnyje stengiuosi rašyti pirmu asmeniu – „aš manau“. Iš straipsnių, ko gero, eina pamatyt, kad aš turiu savitus įsitikinimus versle. Aš manau, kad pardavėjai buitinės elektronikos skyriuje turi puikiai nusimanyt, ką jie parduoda ir suteikti klientams konsultaciją, o ne atlikti pardavimą.
 
Šioje vietoje šiek tiek nukrypome nuo temos ir Arnoldas man papasakojo gana įdomią istoriją, kuomet jis žvalgėsi naujo šaldytuvo:
 
Atėjau į Kauno Akropolyje buvusį Elektromarkt apsižiūrėti. Matau - stovi visiškai naujas šaldytuvas, o šalia jo - tokios tuščiavidurės plastikinės dėžutės. Kam jos skirtos – žinojau puikiai, tačiau nusprendžiau "patikrinti konsultanto žinias". Konsultantas man pasakė, kad tai - "na, tokios plastmasinės talpos, kurias užpildote vandeniu, įdedate jas į šaldymo kamerą, tas vanduo sušąla ir tada galite dėti tuos plastikus į savo kelioninį šaldytuvą ir jame bus šalta". Kadangi žinojau, jog prieš mane tikrai ne tai, kas man sakoma, paprašiau konsultanto parodyti man, kaip tos talpos įsideda į šaldymo kamerą. Geras 10 minučių nuoširdžiai juokiausi, nes talpos niekaip netilpo į šaldytuvą. O ir kur Jūs matėte kelioninius lauko baldus šaldymo kameroje? (Ar tai buvo baldai?!) Taip... Tai buvo šaldytuvo gamintojo dovana - sudedamos plastikinės kėdės. :lol:
 
Čia pradėjome kalbėtis apie intelektą ir kodėl nutiko taip, kad „konsultantas“ nežinojo ką parduoda. Iš to išsirutuliojo gana įdomi diskusija ir privalau pateikti jums vieną įdomesnių diskusijos vietų:
 
"kaip tapti protingesniu" - tai yra antra frazė pagal populiarumą Google paieškoje, kuri atveda lankytojus į mano portalą. Ar tai yra protingas žmogus? <juokiamės abu> Aš bandau įsivaizduoti, koks žmogus ateina prie kompiuterio, jį įsijungia ir veda į Google paiešką frazę - "kaip tapti protingesniu". <vėl juokiamės> Ta prasme - rimtai?! Ką jis tuo metu sau galvoja? Ar jį aplankė kažkoks nušvitimas? Ir tai priverčia pagalvoti dar apie kai ką - ar man džiaugtis, kad mano portale esantis turinys atsako į tą klausimą, ar man liūdėti dėl to, kokius žmones man tokia paieška atveda? Čia jau kaip į tai pažiūrėsi.
 
Kas tau yra originalumas?
 
Realiai? Nieko (tuo ir galėjome užbaigti, bet nusprendėme pasigilinti į tai). Versle galioja 2 taisyklės: arba kuri unikalų produktą, arba tu gerini jau esamą (savotiškai - vagi idėją).
Mano straipsniai yra unikalūs, tačiau mano portalas - jis nėra unikalus. Galima išvardinti šimtus, jei ne tūkstančius panašių portalų, kurie dalinasi patarimais verslui, tačiau viskas priklauso nuo to, koks tas turinys. Šiai dienai - unikalumo, esant 7-iems milijardams žmonių, yra itin sunku rasti. Nors ir kiekvieną dieną yra kažkas sukuriama.
 
Dabar sulaukiu netikėto klausimo iš Arnoldo: o kas yra unikalumas, kas iššaukia unikalumą? Iš pradžių mėginau į jį atsakyti, tačiau vis sulaukdavau atsakymo, kad esu ne visiškai teisus, "kapstau per daug paviršutiniškai".
 
Atsakymas paprastas – tingėjimas. Tingėjimas yra pati didžiausia kūrybiškumo galia. Kalbant apie tingėjimą – versle pasiseks tiems, kurie dar labiau padės žmonėms tingėti. Kam eiti į boulingą, kai namie gali turėti Nintendo Wii? <garsus juokas> Kam eiti į kino teatrą, kai namie pažiūrime filmą? Kam eiti į koncertą, kai galime tiesiogiai jį žiūrėti per televiziją? Tingėjimui ribų nėra.
 
Kaip įsivaizduoji ateitį verslo atžvilgiu?
 
Labai stipriai nukentės paslaugų sfera, ypač kas liečia darbuotojus - tai mano subjektyvi nuomonė.
 
Kodėl?
 
Nes pardavėjus, padavėjus keičia robotika. Mes dabar žengiam į robotizacijos erą. Pacituosiu A. Enšteiną, kurio pasakyti žodžiai, manau, šiuo metu į temą – „aš nežinau su kokiais ginklais bus kariaujama III pasauliniame kare, bet IV-ame - tai bus pagaliukai ir akmenukai“. Ir mes, žmonija, žlungame dėl mūsų pačių išradimų, padarytų dėl tingėjimo, tobulėjimo. Mes tobulėjame protiškai, bet kenčia mūsų organizmai, mes pamirštame judėti, nes galima to nedaryti. Kam eiti, jeigu galima važiuoti?
 
Ar esi girdėjęs frazę – „žinai informaciją - valdai situaciją“?
 
Ne, bet tai yra du skirtingi dalykai – informacijos žinojimas ir situacijos valdymas. Nes informacijos žinojimas yra intelektinis dalykas, na, o jos mokėjimas valdyti, yra emocinis dalykas.
 
Dabar mes vėlgi nukrypome nuo temos ir pradėjome įdomią diskusiją apie žmogaus prigimtį ir patį žmogų, šioje interviu dalyje Arnoldas atsiveria šiek tiek daugiau apie save.
 
Žmogus, kuris gali pripažinti klaidas yra pats stipriausias žmogus. Yra jau ne kartą tekę matyti forume, kai žmonės mane traukia per dantį, rašo komentarus, kad aš sakau nesąmones ir panašiai. Praeina kažkuris laikas - žiūrėk, rašo AŽ, jog atsiprašo ir klydo. Aš atsakau: "ką tik mano akyse labai pakilai". Deilas Karnegis (Dale Carnegie) yra pasakęs: "žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visuomet, bet kokia kaina, yra linkęs suversti savo kaltę bet kam kitam, tik ne sau". Ir jeigu sugebi pasakyti, kad esi kaltas ir atsiprašyti, bandom ištaisyti savo kaltę - toks žmogus jau pakyla, jis savo gyvenime jau žengia kitą žingsnį.
 
Kur pats esi suklydęs ir ištaisęs tai, pripažinęs savo klaidą?
 
Oi, mano gyvenime buvo labai daug klaidų <juokiasi>. Viena iš tokių, kurią galėčiau pritaikyti tikrai nemažam kiekiui žmonių, tai rūkymas. Pats rūkiau 14-ka metų. Ir išbandžiau viską, kad mesti rūkyti. Buvo belikę tik 2 būdai, kurių dar nebuvau išbandęs. Bandžiau valią - tipo "metu ir viskas". FAIL. Bandžiau nikotino lipdukus - FAIL. Beje, Jungtinėje Karalystėje jie dalinami nemokamai. Rūkiau daugiau negu rūkiau be jų :D. Kramtoma nikotino guma -FAIL. Netgi skaičiau žymiąją Alan'o Carr'o knygą "Lengvas būdas mesti rūkyti" - psichologiškai labai stiprus veikalas ir padėjo mesti rūkyti pusei metų. Bet po pusės metų pasirodė, jog mano potraukis nikotinui yra stipresnis nei skaityta knyga ir toliau rūkiau. Tad liko du būdai - hipnozė ir akupunktūra. Nėjau į akupunktūrą - nes nežinau rytų medicinos specialistų. Gal dėl to, jog mumyse egzistuoja kažkokie išankstiniai nusistatymai, kurių mes patys netgi valingai negalime valdyti? (Ta prasme?) Na... Sakykime - ta pati akupunktūra. Juk tai - rytų medicina, teisingai? Automatiškai, smegenys diktuoja, jog įžengęs į rytų medicinos praktikos kabinetą, tu tikiesi ten pamatyti azijietiškos kilmės gydytoją. O to nepamatai. Ir tada, kad ir kaip tai būtų juokinga, savo galvoje pradedi "teisti" priešais tave stovintį žmogų, kad jis, greičiausiai, nepakankamai žino. Turbūt todėl, kad jo akys nėra siauros <vėl garsiai juokiasi>. Tai va. Bet vis tiek turėjau tuos du būdus ir norėjau juos išbandyti. Ir, staiga, mano gyvenime atsiranda mano žmona. Tada, dar būdama sužadėtinė, ji nusivežė mane į Palangą pas vieną žmogų, kuris užsiima bioenergetika. Kuomet atėjome ir pasisveikinome, tas žmogus atsisėdo priešais mane ir sako:
 
- Tu rūkai.
- Taip - atsakau.
- O kodėl rūkai? - klausia.
- Nežinau. Gal todėl, kad negaliu mesti?
- Tai kada metam?
 
Aš pasakiau tam žmogui, kad aš išbandžiau viską ir man liko du būdai, kuriuos anksčiau paminėjau. Jis sako man:
 
- O tu žinai, kad žmogus, kuris neturi valios, gyvenime nieko nepasieks?
 
Aš nežinau kas mane taip paveikė, bet šie žodžiai privertė labai stipriai susimąstyti, privertė nugalėti tą potraukį. Ir kai mes išėjome iš to žmogaus namų, prie laiptinės sėdėjo benamis. Toks "padaręs gramą" šiek tiek ir sako man: „ė pavaišink cigarete“. Aš padaviau visą pakelį, žiebtuvėlį ir palinkėjau jam sėkmės. Septyni ar aštuoni mėnesiai kaip nerūkau. Ir nenoriu. Taip, pradžioje buvo beprotiškai sunku, bet aš paklausdavau savęs: "ar aš noriu gyvenime kažką pasiekti?". Tai buvo birželio 23 diena. Liepą atsirado verslo.guru. Aš manau, kad pradėjau skaidriau galvoti.
 
Minėjai, kad augai Jungtinėse Valstijose. Ar gali trumpai mus apšviesti ką ten veikei, kiek laiko ten buvai ir kodėl ten išvažiavai?
 
Buvau ten daugiau kaip 10 metų, gyvenau, mokiausi ir dirbau Niujorke. Ten, matyt, ir buvo pati pirmoji mano darbo patirtis. Teko dirbti telemarketingo agentu Niujorko Geltonuosiuose Puslapiuose. Kas per darbo šlykštumas, tai sunku pasakyti. Tokia buvo mano nuomonė tuo metu <juokiasi>. Dabar suprantu, kad tai - pati geriausia patirtis mano gyvenime. Tokiame darbe tu labai greitai supranti savo vertę, savo norą augti, tobulėti. Per dieną atlieki apie 200 skambučių. Kartais - daugiau, kartais - mažiau. Ir jų metu - girdi labai daug neigiamų emocijų savo atžvilgiu. Su tavimi nekalba, keikiasi, meta ragelį, pasiunčia ir panašiai. Ir jeigu nepasiduodi - dirbi, pasieki savo. Tai buvo nuostabios pamokos mano gyvenime. Išėjau iš darbo po pusantrų metų, nes norėjau koncentruotis į mokslus.
 
Neseniai, sausio 2 dieną, paskelbei, kad sausio 3 dieną įvyks tavo vestuvės, kuriomis, žinoma, džiaugiesi ir noriu dar kartą pasveikinti tave nuo mūsų visų. Tačiau kodėl nusprendei apie tai pranešti forume?
 
Mano žmona manęs klausia to paties <juokiasi>. Tai yra saviraiška. Kiekvienas iš mūsų nori būti svarbus, nori būti pastebėtas. Tokia yra žmogaus prigimtis. Ir tas noras pasireiškia įvairiausiais būdais: vieni dažo plaukus, kiti segasi auskarus, spynas į ausis; treti tampa forumo troliais; ketvirti - rėkauja girti ant viso rajono; penkti - realizuoja save sporte ir panašiai. Visa tai yra kiekvieno žmogaus noras "būti svarbiu ir pastebėtu". Mus, kaip individus, skiria tik saviraiškos būdas - kaip mes tai realizuojame, kaip mes tą norą išreiškiame? Pavyzdžiui aš - sutikau savo antrą pusę ir tai yra tas žmogus, kuris privertė mane užsimanyti "tapti svarbiu" dalinantis savo žiniomis ir patirtimi. Tai yra mano saviraiškos būdas. Forumas yra mano asmenybės dalis ir, greičiausiai, norėjau, kad ir jūs pasidžiaugtumėte kartu su manimi. Galų gale - juk tai tikrai geresnės naujienos, nei rodo per televiziją <vėl juokiasi>
 
Forume, skiltyje "Apie save", esi parašęs: - "Smagu, kad galva ant pečių yra ne tik tam, jog į skrandį neprilytų... Tačiau liūdina tai, kaip žmonės linkę idėjas nusavinti." - ar tai reiškia, kad kažkada teko susidurti su idėjos pasisavinimu, materialinių vertybių praradimu ir panašiai?
 
Nebuvo, kad mane apgautų. Bet buvo bandymų – manęs klientas klausė: "kaip įsivaizduoji tai padarysi?". Ir aš pasakiau. Ir manęs nesamdė. Ir bandė patys. Paskui skelbia bankrotą, o dar po kiek laiko skambina ir aš turiu tai tvarkyti. Iš šios situacijos galima teigti, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
 
Karma?
 
Nežinau, ar tuo tikiu. Man buvo nepasisekę. Ir ne vieną kartą. Man yra tekę dvi naktis miegoti Kauno autobusų stotyje, ant suoliuko. Bet yra taip - tu nepralaimi kai tave nugali, tu pralaimi tada, kada tu pasiduodi. Aš nepasidaviau ir rezultatai matosi dabar. Aš net parduotuvėje, matydamas kai senyvas žmogus perka „Optimos“ cukrų, makaronus, sviestą ir panašiai, už jį sumoku. Net jeigu tai būtų mano paskutiniai pinigai – juk man tik šiek tiek daugiau nei 30 metų, aš dar spėsiu užsidirbti, o kur užsidirbs ta senutė ar senukas? Ir vasaros dienomis, kuomet valgau kokioje lauko kavinėje ar restorane Laisvės Alėjoje, pamatęs benamį - aš jį pasikviesiu prisėsti, pavalgyti kartu. Paklausiu jo, kas tokio nutiko jo gyvenime, kad jis dabar toks, koks yra ir ten, kur yra. Jis verks, verksiu ir aš. Bet tai yra gyvenimo istorija, tai - kažkieno kito patirtis ir pamokos, kurias aš stengiuosi išmokti nepatirdamas to paties. Kad ir ką man papasakoja - tai vis tiek bus geriau nei "Naujųjų Pupyčių" koncertas ar pokalbis su jomis <juokas>. Ir apskritai, Lietuvoje tikrąsias žvaigždes parodo du kartus per metus – tai per „Lietuvos garbė“ ir „Auksinė širdis“ renginius. Visa kita - pompastika, tuštybės ir pasipūtėlių šou.
 
Koks tavo gyvenimo credo?
 
Jei nebūtų geresnių - būčiau pats geriausias. Dažnai taip sakau, kai man yra dėkojama už kažką ar sakoma, kaip čia "kietai sugalvojau".
 
Galiausiai - ką palinkėsi, perduosi visiems forumo lankytojams?
 
Kadangi dabar yra ožkos metai - tai šių metų talismanu galima laikyti kalnų ožį. Ir siūlau forumiečiams įsivesti į YouTube – „mountain goat climbing“. Ir pažiūrėti, ant kiek tas ožys yra užsispyręs ir kaip jis lipa granitiniais skardžiais. Nepasiduoti. Žmogus stovėdamas ir žiūrėdamas į tokį skardį pasakytų, kad yra neįmanoma taip užlipti, kaip tas ožys užlipa. Bet nei manęs jis klausys, nei jam įdomu, ką tas žmogus kalba. Jis užlips, nes jam taip reikia ir jis tiki savimi.
Nelinkiu tapti ožiais :D Noriu tiesiog palinkėti visiems tokio pat užsispyrimo. Nepasiduot neigiamai aplinkos įtakai, tikėti tuo, ką darote ir lipti į viršų.
 
P.S. tai yra dar vienas narys jau turintis Uždarbis.lt marškinėlius su talismanu :) čia reikėtų dėkoti administracijai, o jei konkrečiau, tai Tadui

Žinai, gal nepradėkim čia 'būčiau išleidęs ~72EUR' reklamai.. Jei būtum čia neatėjęs, ir nerėkavęs 'pagooglinkit mane' - nė velnio tu nė lito nebūtum išleidęs reklamai.
 
O dabar situacija tokia, kad visi čia googlino tave, žiūrėjo ir juokėsi.. ar tie lankytojai (kuriuos tu neva gavai sutaupęs kažkiek pinigų) atneš tau pelno? Jap, gražų apskritą nulį. Tiesiog gražu žiūrėti, kaip tu sutaupai ant reklamos, kurios net neplanavai pirkti, tam, kad gautum iš jos absoliutų nulį naudos.
 
Gavai 3000 clicksų į savo DOMAIN NEIMĄ? Wow. Turi Google Analytics ir pakilo grafikas? Wow. Gal parduot ruošiesi tą grafiką ar galbūt rytoj pusryčiams jį valgysi? Esmė tame, kad čia yra short-term impact, ir neužilgo tu vėl būsi nematomas tiek uždarbyje, tiek visam internete (manau, kad ir dabar esi visiškai nematomas, o visi clicksai atėjo iš vienos vietos - uždarbis.lt). Na bet good luck, kartais linksma žiūrėt šitas zero to hero (or enterpreneur) komedijas.

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Tai perskaicius sita tema, kokia ideja turetu kilti visiems mokytojams, policininkams, gaisrininkams, gydytojams ir dar kitu profesiju zmonems? Visi virsininkais gi nebus. Tai taip iseina jie nugyveno beverti gyvenima be jokios savivertes?

Žvėriškos kalinimo sąlygos XXI amžiuje - NO INTERNET ACCESS!

Apie Forum One:
Seminaro organizatoriai:
- Sveiki! Pradedame seminarą "Kaip per vieną dieną užsidirbti milijoną litų". Klausimas auditorijai: kiek kainavo šio seminaro bilietas?
Atsakymas iš salės:
- Tūkstantį litų!
Seminaro organizatoriai:
- O kiek vietų šioje salėje?
Atsakymas iš salės:
- Tūkstantis!
Seminaro organizatoriai:
- Ačiū, seminaras baigtas.

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:
 
Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.
 
O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.
 
Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.
 
Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.
 
Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.
 
Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.
 
Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.
 
Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).
 
Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.
 
Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.
 
Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.
 
Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.

Iš dalies tiesa. Gal ne kiek tiesiogiai skriaudžiami ekstravertų, kiek tiesiog toks gyvenimas.
 
Intravertai pasikrauna jėgų būdami vieni, o daug bendraudami išsenka. Tuo tarpu ekstravertai atvirkščiai - jiems reikia dėmesio, draugijos.
Mokyklose, universitetuose, darbe grupiniai projektai, užduotys, kalbėjimas auditorijai ir pan - tai ekstravertų "arkliukai", tačiau pagal tą patį vertinami ir intravertai.
 
Kita vertus - individualus darbas yra intravertų privalumas.
 
Ir nė vienas nėra geresnis ar blogesnis. Manau tiesiog reikia suvokimo, jog žmonės yra skirtingi bei tolerancijos.

Visi vienu ar kitu gyvenimo periodu esame sprendę asmenybės testus ir žinome tas keturias raides, kurios apibūdina mūsų asmenybę. Aš – INFJ. O šiandien noriu pakalbėti apie tą pirmąją raidę – I, kuri nurodo, jog žmogus yra INTRAVERTAS.
 
Peržvelgiau uždarbio temas, tačiau neradau nė vienos, kuri būtų būtent apie intravertus. Nors, anot mokslininkų, intravertų pasaulyje yra kas trečias ar net kas antras žmogus, taigi ir čia pilna tokių. Žinoma, ne visi tai suvokia, įvardina ir tik skundžiasi nesuprasdami kodėl gyvenimas jiems toks sunkus.
 
Visai neseniai užsienio forume prie video apie intravertus buvo parašytas delfi lygio komentaras: „intravertai yra ir jie man nemaišo, tačiau jie psichiškai nesveiki“. Galima būtų ignoruoti, jei ne tai, kad išties yra daugybė manančių, jog intravertas yra ligonis, jam reikalinga pagalba, jam reikia padėti tapti... ekstravertu! Kodėl? Todėl, kad mūsų visuomenėje ekstravertas yra siekiamybė. Ekstraverto bruožai yra išvardinti prie lyderio, geriausio vadovo, geriausio pardavimo vadybininko ir t.t. bruožų. Ir šiame forume pilna motyvuojančių temų, kur siekiamybė – ekstravertiškumas.
 
Rašydama šias eilutes, nukopijavau citatą „intravertai yra ir jie man nemaišo, tačiau jie psichiškai nesveiki“ ir išsiunčiau keliems skype nemiegantiems kontaktams su prašymu negalvojant parašyti ar jų nuomone citata yra teisinga. Keisčiausia, jog tarp visų atsakymų buvo keli nustebinę. Pati sulaukiau sulaukti klausimo, o kas yra „intravertas“? Ir šį klausimą uždavė išsilavinę, aukštas pareigas užimantys žmonės. Tai ne mokslinis tyrimas, tačiau galime daryti išvadą, jog kol tai nepaliečia asmeniškai, kol nepasineriame į savęs paieškas, tol frazė intravertas yra kažkas nesuprantamo parašyta kažkur žodyne.
 
Tad natūraliai kyla klausimas, ar dabar skaitant šį įrašą įvedėte žodį į intravertas į Google ir ieškojote apibrėžimo (sąmoningai nepateikiau apibrėžimo šioje temoje) ar jis jau buvo jums žinomas ir suprantamas?
 
Ar esate intravertas, ekstravertas ar per viduriuką? O gal nežinote kas esate?
 
Tiesiog įdomu kokios mintys kyla, kokią nuomonę turite apie intravertus?
 
O aš rytoj pabandysiu susikaupti ir parašyti savo istoriją, kaip supratau, jog esu intravertė ir kaip mano gyvenimas pasikeitė pripažinus, jog vaidinti ekstravertę man yra beviltiška :)
 
Ir pabaigai, norėčiau pasidalinti keliais įdomiais šaltiniais apie intravertus. Pradėkime nuo straipsnio apie tai ką gyvenime mėgsta ir nemėgsta intravertai. Jei skaitydami linguosit galvą „taip, tai apie mane!“ – jūs intravertas ;)
 
Toliau, įdomiai parašyta intrukcija kaip elgtis su intravertu . Čia labai tinka paskaityti ir ekstravertams. Straipsnis originalo kalba čia.
 
Toliau
Susan Cain: The power of intraverts. Verta skirti 20 min. Šios autorės knygą dabar pradėjau skaityti, tad įdomias mintis galėsiu pacituoti.  
Ir interviu su ta pačia Susan Cain apie tai kaip mokomi vaikai ir kaip nuo mažų dienų intravertai yra vertinami pagal ekstravertams sukurtus kriterijus. Tiems kas turi vaikų – privaloma paskaityti.
 
Ir pabaigai. Jei netyčia atsirastų tokių delfi komentatorių, kurie pasakys, jog intravertai yra psichiškai nesveiki, čia žymiausių pasaulyje intravertų sąrašo pradžia: kompozitorius F. Chopinas, mokslininkai Ch.Darwinas, A.Einsteinas, fizikas I. Newtonas, Steve Wozniak, Markas Zuckerbergas ir kt.

Manau, kad labai nedaug kas priklauso nuo to, tu esi vyras ar moteris. Tačiau faktai kalba patys už save - vyrų ir moterų smegenyse dirba skirtingi centrai, būtent dėl to vyrams su kritiniu mąstymu, globaliu geriau, o moterys darbštesnės, jausmingesnės. Reziume - daugiausiai vyrai dirba sunkius darbus, kur reikia daug galvoti, o moterys dirba kepyklėlėse, floristikos salonuose. Bet iš esmės ne lytyje čia esmė, ir tų pačių vyrų floristų būna, viskas priklauso nuo to, kokias savybes turi.

Sėdau ir perskaičiau visą temą nuo pradžios iki pabaigos. Ir galiu pasakyt, kad yra įdomių minčių, yra teisingų minčių, yra kvailų minčių, yra vaikiškų minčių. Visko yra. Bet forume taip ir turi būti - tik taip diskusija gali virti. Jeigu visi galvotų tik teisingai, tai diskusija ties pirmu puslapiu ir sustotų, nes būtų prieitos bendros išvados.
 
Taigi nepykit, kad vieni rašo nesąmones, o kiti jas komentuoja.
 
Pradžioje noriu pakomentuoti pranešimus, kuriuos pasižymėjau. Tada jau išsakysiu ir savo mintį apie visą šį reikalą.
 
 
Negaliu nepastebėti tavo nepagarbos visiems skaitytojams, kurie tavo postą skaitė, skaito ar dar skaitys. Nepaisant keiksmažodžių ir klaidų, pats rašymo stilius nesuteikia pasigerėjimo ar pagarbos tau iš skaitytojo pusės. Tad kitą kartą siūlau tiesiog pasėdėt ilgiau prie tų kelių pastraipų posto ir parašyt jį normaliai, nes tokios rašliavos mažų mažiausiai daro gėda ir visam forumui.
 
 
 
Sėkmė.. po šio posto užvirė atskira diskusija apie tą sėkmę. Viena mintis buvo tokia, kad sėkmė yra tada, kai patenki į gerą grupiokų ratą universitete ar pan. Iš to galima daryt paprastą išvadą: visi tie 15-20 žmonių, kurie yra tavo grupiokai, bus vieningai sėkmingi vien dėl to, jog turi tave, kaip grupioką. Na, jeigu vienam grupiokui yra tai sėkmė - tai ir kitiems. Juk tai bendras katilas šiuo atveju.
 
Tačiau sėkmė tikrai nesudaro daugiau 20% viso gyvenimo. Didžiąją dalį visko lemia asmeniniai tavo darbai. Yra tik nedaugelis istorijų pasaulyje, kuomet žmogaus likimą tikrai nulemia sėkmė, pvz. laimi loterijoje milžiniškus pinigus ir sėkmės dėka sugeba jų neišleisti per metus - t.y. sugeba jų dėka susidėlioti savo gyvenimą taip, kaip nori.
 
Sekasi tiems, kurie dirba. Nieko nedaryk ir tavęs sėkmė neaplankys. Kas su tuo nesutinkat?
 
Dabar dėl darbo kiekio.. vienas žmogus įdeda 20 val. darbo ir jam neišeina padaryt, kitas įdeda 2 val. darbo ir jam viskas gaunasi puikiai. Čia sėkmės - 0. Viskas priklauso nuo paties žmogaus ir to, kaip jis to tikslo siekia. Galbūt tas, kuriam nepavyko kažko padaryt pasirinko blogą kelią arba nesirėmė kitų patirtimi. Variantų daug. Tačiau nurašyti sėkmei ar nesėkmei - negalima.
 
 
 
Tau, kaip ir 24bazar, siūlau išmokti pagarbos kitam žmogui, šiuo atveju - skaitytojui. Bjauru skaityti pranešimą, kur be to, kad rašoma kažkokiais neaiškiais žodžiais, tačiau dar ir specialiai darkoma gramatika. Vėl gi - tiesiog pats niekini šį forumą.
 
 
-----
 
 
Dabar ką aš manau apie tai, kad pinigai = laimė?
 
Pradėsiu nuo to, kad pažįstu žmonių, kuriems pinigai nėra faktorius (t.y. tie, kurie turi pinigų tiek, kiek reikia - turi didžiulius namus (jūs čia dedat paveikslėlius iš užsienio, o aš žinau žmonių, kurie tokius namus turi Lietuvoje, aišku, ne apie miegamąjį po vandenynu kalbu...). Šie žmonės važinėja prabangiais automobiliais, valgo tik geriausią (kaip jie jį suvokia, gal toks ir yra, nežinau) maistą, Žinau dar daugiau žmonių, kurie pinigų neturi daug (gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo). Pažįstu ir žmonių, kurių turtas irgi vertinamas milijonais, tačiau juos sutikęs gatvėje to nepasakytum. Kitaip tariant, turiu laimę pažinti turbūt visų socialinių kategorijų, poreikių ir tipų žmonių. Iš to galiu padaryti tam tikras išvadas.
 
Visų pirmiausia, laimė - subjektyvus dalykas, kuris priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai. Taigi, turime atsisakyti teiginio, kad visi bus laimingi turėdami pinigų ar visi bus nelaimingi neturėdami pinigų. Nepaisant to, yra tam tikri elementai gyvenime, kurie žmogui laimės suteikia (pvz. teisingumo pojūtis, galimybė skaniai ir sveikai pavalgyti, gauti gydymą).
 
Mano manymu pinigai nėra laimės garantas. Ką pinigai daro ir kam jie skirti - tai pirkti tam tikrus dalykus. Ir tie dalykai visi yra materialiniai. Tai reiškia, kad už pinigus nenusipirksi nei sveikatos, nei meilės, nei šeimos, taigi, net ir laimės. Taip, pinigai gali padėti išlaikyti sveikatą, išlaikyti šeimą ar pasiekti laimę. Pastarąja fraze - pasiekti laimę - turiu omenyje savo tikslų ir svajonių įgyvendinimą. Turbūt sutiksit, kad pinigų kiekis nenulems jūsų laimės. Jūsų laimę nulems jūsų troškimų įgyvendinimas. Tikrų troškimų ir svajonių, o ne "turėti ferrarį". Tai yra, troškimų, kurie jus praturtina dvasiškai. Vėl gi - dvasiškai, tai nereiškia, kad nueisi į bažnyčią ir pasimelsit. Dvasiškai praturtinti gali kelionė į Indiją (kaip čia vienas narys siūlė), gali praturtinti ir šuolis su parašiutu.
 
Taigi, viskas susiveda į vieną dalyką - koks yra kiekvieno žmogaus tikslas ir svajonė. Vienas žmogus savo tikslą ir svajonę gali įgyvendinti neturėdamas pinigų, kitam reikės didžiulių pinigų. Taigi išvada paprasta - vienam žmogui pinigai padės pasiekti laimę, kitam - neturės visiškai jokios įtakos.
 
Dabar ką aš manau apie pačius pinigus? Dalį minties jau išsakiau - pinigai tėra būdas kažką pasiekti (ir tai ne visada). Taip pat manau, kad pinigus "vartyti" gali tik protingas žmogus. Išleisti juos - mokam kiekvienas ir tam proto nereikia. Protingas žmogus pinigus ne leis, o juos daugins - va čia yra didžiausias PINIGŲ tikslas, čia yra menas ir ne kiekvienam tai duota. Nusipirkti namą už 30 mln. nėra sunku (jeigu turi pinigų). Sunku yra tuos 30 mln. investuoti taip, kad jie uždirbtų dar tiek pat.
 
Taigi, jeigu viską apibendrinant.. Jeigu jūsų gyvenimo tikslas ir svajonė - turėti namą už 10 mln. Lt - pinigai yra vienintelis būdas tai pasiekti ir pinigai jums laimę atneš (jeigu daugiau nieko netrokštat, kaip tik turėt prabangų namą). Kitais atvejais pinigai tebus vienas iš būdų pasiekti tai, ko norit. O tą padaryti padės darbas. Ne broilerius pakavimas Anglijoje, o kūrybingas darbas, kuris jus išskirs iš kitų tą patį darbą darančių žmonių. Tada pradės ir "sektis", tada atsiras ir pinigų. O kur tuos pinigus panaudosit - čia jau kiekvieno asmeninis reikalas.
 
Tad nesutinku su autoriaus mintimi, jog pinigais galima nusipirkti viską ir jie yra gyvenimo laimės šaltinis. Bet nesutinku ir su tais, kurie sako, kad pinigai visiškai nedaro jokios įtakos. Nesutinku tiesiog dėl to, jog šios frazės, kaip minėjau, negalima taikyti visiems žmonėms. Bet užskaitau, kaip asmenine nuomonę. Tau pinigai nedaro jokios įtakos, nes tavo tikslai yra kitokie ir nepriklauso nuo pinigų kiekio, kitam - pinigai yra vienintelis būdas pasiekti tikslą (na, pavyzdžiui jis yra 50 metų ir nori pakilti į kosmosą).
 
P.S. Grįžtant prie pradžioje minėtų turtingų išlaidaujančių, turtingų taupių ir neturtingų žmonių... Tarp jų yra ir laimingų ir nelaimingų. Ir laimingi neturtingi nesiskundžia, kad neturi milijonų.

Nereiktų nei apie temos autorių, nei apie pinigus blogai atsiliept. Nesvarbu kokios kokybės yra pirmas post'as, svarbu jame teigiama tiesa - kad viską galima nupirkti.
Esmė, kad kalbama apie vieną šalį - Lietuvą. Šalį, kuriame minimumas yra apie 800 lt berods, ariant visą darbo dieną...
Čia pinigai ne tik kad padeda susitvarkyti gerbūvį, nusipirkti maisto, išgyventi, apmokėti mokesčius, bet ir su jais galima patekt į seimą, galima nusipirkti pagarbą, galima manipuliuoti žmonėmis, ir t.t.
Kaip čia kažkas šioje temoje paminėjo, tai pakankamai pinigų turint, nusiperki bent jau ramybę. Tai tikra tiesa. Pabandykit pagyvent su normaliom pajamom /mėn, kai nereikia galvot apie mokesčių apmokėjimus, apie tai ar pakaks pinigų maistui ir pramogoms, ir pajusit labai didelį skirtumą tarp minimumo ir normalių pajamų (Lietuvoj tai būtų ne mažiau kaip 5000 lt./mėn).
Šioje visuomenėje visuomet daug ką lems ir lemia pinigai ir yra kvaila to nepripažinti,
Pinigai niekada idioto nepavers intelektualu - tai faktas, tačiau visuomet pinigai gali išspręsti labai daug problemų. Lieka tik esminės :).
Ir kaip ten bebūtų, pritariu temos autoriui. Pinigai pašalina apie 80 proc visų bėdų, patikėkit manim. Taip kad apie 80 proc. visko galima nupirkti. Tebūnie tai ne tiesioginis pirkimas, o investavimas į save, tarkim.

kaip patys zinot ko negali dideli pinigai tai gali dar didesni..daug kas kalba kad ''mol man tai pinigai nera svarbu, man svarbiausia meile, seima, dvasines vertybes ir bla bla bla...'' is tikruju nixujutki, daugelio zmoniu morale matuojama pinigais, tam tikru ju kiekiu. Ar jus dar mazai matet ka kiti zmones daro uz pinigus? :D O kad zmones sumaterialejo tai cia teisybe, anksciau prie ruso visi daug maz lygus buvo, dirbo tiek pat, gyveno ten pat, valge ta pati, atostogavo ten pat. O dabar kapitalizmas po polny programi, issoka kailiniuota cioce su jorksiu terboj is naujo merso, pamato kelios snargles ir jau joms dvigubai reikia to pacio. Ir kas tada gaunasi, kad tos snargles uzvers koki verslova su chebra del jo babkiu ar leks i sveicarija masazuot anusu :D Tas pats ir su likusia liaudim, dabar priimta kad jeigu zmogus turi pinigu tai biednesnis kazkuo prastesnis yra ar net daznas atvejis prisibijo piniguociaus :D Ir aplamai reziume dabar toks laikas, kad be pinigu nieko: pas daktarus gali neit nes neziures kaip i pacienta, geresnio darbo ar karjeros nesitikek jei kazko nepatepsi, mokslas be pinigu ir tampa nebemokslas, ir bet kur, kur tik pasijudinsi reikia pinigu ;) Taigi jeigu turit galimybe ju ''prisistampuoti'' stampuokit, ir nebijokit kad tapsit nelaimingi, nes finansine laisve puikiai dera su dvasine ramybe ;) Sekmes uzdarbieciai

Pas mus MRU dirba vienas ponas, baigęs bakalaurą ir magistrą tam pačiam MRU, ten pat ir nepilnus metus dėstytojavimo praktiką atlikęs - taip ir tampama dėstytoju. Oi, atsiprašau - tampama labai prastu dėstytoju. Ką jis man gali papasakoti? Jei po mokyklos baigimo tik mokėsi (teisę) ir iškart pradėjo dėstyti (Verslo IT technologijas), jis nieko kito nedirbęs, niekur kitur nebuvęs ir nieko kito nematęs?
 
Nemanau, kad verta rinktis dėstytojavimą kaip kertinį gyvenimo tikslą. Bet kuris savo srities specialistas nesunkiai gali tapti dėstytoju, o ar dėstytojas gali tapti specialistu darbe? Ne veltui sakoma "jei pats nemoki, mokink kitus". Jei tau patinka dėstytojo darbas, visada galėsi jį gauti, ir neturėtum tokių ambicijų atsisakyti. Bet tapk kokios nors srities eksperte, kad iš tavęs būtų galima išmokti daugiau nei teoriją, kad taptum sektinu pavyzdžiu visiems pas tave ateinantiems.
 
Kadangi esu baigęs studijas UK ir dabar studijuoju LT, tikrai turiu ką palyginti. Man UK dėstė žmonės, kurie nebuvo profesoriai, bet iš jų išmokau daugiau, nei kada būčiau iš knygų ar šiaip kokio teoretiko. Tokie žmonės tavo klaidas pastebi dar tada, kai tik galvoji jas padaryti, o po paskaitų nusidriekia studentų eilė su asmeniniais klausimais - visi gaudavom patarimus. O dėstytojai MRU... dėsto... jų nuomonė neargumentuota ir galutinė... neįdomūs...

Tu esi teisus :)
Kai pirmame etape as dar nebuvau pasiulytas kandidatuoti i metu forumiecio titula, o iPaul jau buvo pasiulytas, man atrode juokinga, kad blevyzgu karalius ir dar siulomas i toki titula.
Veliau patekau ten pat ir as, is dalies malonu, bet kai pats zinau ka cia rasau ir kiek as prisidedu prie to forumo gyvenimo, tai juokinga.

Jei banas, tai tada as savo konkurentams nupirksiu nuorodu ... ir sunaikinsiu juos uz $5

jajajaja,kistu tau pinigus i kisene ir su didele sypsena sedetum ir aisku vargsui ligoniuj suteiktum geresni gydima :D nera nepaperkamu visi turi savo kaina

Sveiki. Kadangi šiandien laukia bemiegė naktis, nusprendžiau papasakoti apie savo labai trumpą patirtį dirbant naktiniame klube. Nors dirbau tik dvi savaites, ir išėjau dėl asmeninių priežąsčių, bet užsidirbau gan nemažai kaip per tokį laikotarpįir įgyjau naudingos patirties. Bet a[ie viską iš pradžių.
 
Darbo susiradimas.
 
Kaip, galbūt, kai kurie yra skaitę, esu vasarą praleidęs Škotijoje, dirbdamas fabrike. Taigi grįžęs po jos, tvarkiausi savo CV, papildžiau, gražiai apipavidalinau ir tik baigęs redaguoti (pamenu buvo antradienio vakaras, rugsėjo pradžia) FB'e pamačiau, kad vienas lankomiausiu naktinių klubų Vilniuje ieško salės darbuotojo (floorstaff, barboy - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Kadangi buvau ką tik baigęs savo CV, parašiau jiems į email, prikabinau CV, ir laukiau. Trečiadienį važiuojant į universitetą, apie 8 valandą ryto sulaukiau skambučio - laba diena, gavome jūsų CV, mums patikote, ar galite po pietų ateiti į pokalbį. "Why not?" pagalvojau. Taigi po pietų aš jau Vilniaus centre, sulaukiu administratorės, įeiname į klubą, papasakoja ką reikės daryti, kada ateiti į darbą, kada išeiti, ir kitas darbo smulkmenas. Klausia kada galiu pradėti? - Sakau: nors ir šiandien. Bet tą dieną nereikėjo (trečiadienį) tad pasakė, kad būčiau ketvirtadienį 15h. Perspėjau kad galėsiu būti tik apie 17h, kadangi turiu reikalų universitete. Jai tiko, viską sutarėm, ir išsiskyrėm.
 
Darbo rutina.
 
Taigi grafikas gana aiškus - ketvirtadieniai ateiti 15h, penktadieniais ir šeštadieniai - 20h. Klubas dirba 23:00-06:00 tad man buvo šiek tiek keistoka kam taip anksti atsigrūsti reikia. Pasirodo, ketvirtadienis - sanitarinė diena, todėl daugiau nei 8h turime tvarkyti VISKĄ - šveisto sofas odine, tvarkyti rūkyklą, blizginti staliukus ir etc. Administratorė pedantė, tad labai nekažką. Pabraukia ranka per staliuką, stelažą ar sienas - randa dulkių, viską per naujo turi valyti. Viską susitvarkę, išsiblizginę, apie 22:00 turėdavome sunešti gėrimus į barus. Kadangi barai būdavo 2, o mes 4 - tai viską susitvarkydavome gana greitai - per maždaug pusvalandį sunešdavome visas gaiviųjų gėrimų dėžes, alkoholį ir etc. Sunešę barą, gaudavome pertrauką iki 23:30. Per tą laiką galėdavome pavalgyti, parūkyti, galvą grynam ore pravėdinti. Pusę 12 jau reikėdavo būti salėse, ir pradėti prižiūrėti tvarką. Kadangi, kaip minėjau, buvome 4, tai vienas support'as prižiūrėdavo pagrindinį barą (nešdavo stiklines, ledukus etc) kitas shotų barą (analogiškai) o likę du - VIP sofutes ir rūkyklą. Kadangi buvo trys VUP zonos, tai aš pasiėmiau dvi VIP zonas, o kolegai palikau vieną VIP'ą ir rūkyklą, mano darbas buvo gana aiškus - vaikštai po salę, prižiūri savo zoną, surinkinėji tuščias stiklines, butelius, kur šlapia - ten pavalai. Kadangi juodo darbo nebijau, tai man sunku nebuvo. Plius, kadangi klubas gan populiarus, tai kiekvieną darbo naktį sutikdavau kokį nors pažįstamą ar net kelis, bendraudavau su klientais ir panašiai. Apie 5 ryto liaudies pradėdavo mažėti, tai buvo galima lengviau atsipūsti, pradėti rimčiau tvarkytis - sofutes išsiplauti, kad kitą dieną nereikėtų, pagalves susirinkti ir etc.
 
Tvarkymasis
 
Sunkiausia ir labiausiai nervinusi darbo dalis. Nesvarbu, kad turi savo zoną, ir atsakai už ją, tačiau po klubo darbo laiko visi turi dirbti solidariai - tiek barmenės, tiek supportai išeina kartu. Tad barmenės susineša barą atgal, išsivalo baro grindis, viską susišluoja, priduoda pinigus adminei ir laukia kitų. Tuo tarpų supportai turi išvalyti rukyklą (dviese išvalydavome per 1 valandą, tačiau kartais adminė rasdavo prie ko nors prisiknisti). Toliau - konfeti šlavimas. Net nebežinau kada lengviau jį šluoti - ar kai jis būna sausas, ar kai sulaistytas įvairiais kokteiliais. Tačiau iššluoti reikėdavo, tad keikdavausi juodai, jei tekdavo šluoti man. Nors klubas užsidarydavo 6 ryto, išeidavome kažkur 8, kartais net vėliau. Grįžti namo, pamiegi - 8 vakaro vėl klube.
 
Finansinė pusė.
 
Per 2 savaites algos gavau apie 350 litų. Nelabai pats supratau kodėl tiek, ir ne daugiau, ar mažiau. Nors darbo sutartyje buvo nurodytas valandinis atlyginimas, tačiau nesutapo nė su vienu mano skaičiavimu (skaičiavau grynas klubo darbo valandas, ir dauginau iš pradirbtų dienų, skaičiavau realaus darbo valandas - nuo kada atėjau į klubą, iki kada išėjau ir dauginau iš darbo dienų, ir optimalaus - nuo kada turėjau ateiti, iki klubo užsidarymo, ir dauginant iš darbo dienų.). Adminės paklausęs, kodėl gavau būtent tokią sumą - nesugebėjo nieko dorai paaiškinti, apart to, kad "kiek pasakė, tiek ir daviau". Kas liečia arbatą - kiekvieną naktį barmenes atidėdavo tam tikrą sumą nuo savos arbatos, sumesdavo į krūvą, ir mes pasidalindavome 4-iese. Arbatpiniagiai svyravo nuo 30 iki 50 litų už vakarą. Tačiau kartais pavykdavo pasidaryti ir asmeninių arbatpinigių - dažnai vaikštai prie VIP staliukų, tvarkai jais, pavalai kai išpila gėrimus dažnai, ir jie atsidėkoja - vieni monetomis, kiti kupiūromis. Didžiausia arbata nuo vieno stalo - 50 litų. Tad bendrai paėmus, tiek alga, tiek arbata per 2 savaites buvo apylygės, ir uždirbau apie 700 litų.
 
Kolegos
 
Žmonių buvo daug - 3 valytojos, 4 supportai, apie 8-10 barmenių ir ~10 apsauginių. Valytojos buvo vriednos - cigaretes palikęs ant stalo, galėdavai jų nersati (ne tai, kad vieną pasiimtų, bet visą pakelį pasisavina) dažnai išgerindėavo. Supportai - vienas labai maladec bahūriukas, su juo, nors ir nedirbu, bet vis dar palaikau bendravimą. Kiti - dirbę atmestinai, ir mano žiniomis ten nebedirba. Barmenės -vienos draugiškos, kitos ne. Buvo viena pažįstama iš anksčiau, bet irgi išėjo. Su keliomis susibendravome, kitų iki šiol nemėgstu. Apsauginiai - nors ir atrodo agresyviai, tačiau iš tikro labai malonūs žmonės, yra apie ką pakalbėti su jais.
 
 
 
Taigi, dėl nesuderinamumo su mokslai (kai baigi darbą penktadienį ryte 8 valandą, ir tau reikia būti 9h univere, ir išklausyti 3 paskaitas po 2h nemieogjus, jauti kaip šarikai galvoje pradeda atsisukinėti. Taigi vien dėl negalėjimo dirbti ir suderinti mokslo su darbu teko išeiti. Kas labai pradžiugino, kad prieš pasirašant popierius visus, paskambino adminė, ir pasakė, kad norėtų mane turėti, jei nedirbčiau ketvirtadieniais, ale padarytų man išimti. Pasakiau, kad jei jai reikia paplidomo žmoguas tik šiam savaitgaliui, laisvai galiu padirbti, nenumirsiu. Tačiau ji atšovė, kad žmogų jai rasti ne bėda, tačiau jai patiko kaip gerai aš dirbau, ir nori turėti mane vien dėl to. Ką gi, negalėjau skųstis, turint omeny, kaip stengiausi.
 
Kitas klubas
 
Istorija būtų baigta, bet dar yra ką papasakoti. Prieš keletą savaičių draugo FB sienoje pamačiau, kad jis ieško žmogaus, kuris galėtų padirbti barboy'umi kitam naktiniame klube vietoj jo, kadangi pats negali dirbti, nes dėl univero studijų turi būti Kaune. Taigi, parašiau jam, pasakiau, kad galiu padirbėti, ir ketvirtadienį buvau klube apsitarti dėl visų detalių. Viską sutarėm, pasakė ką reikės daryti, iki kelių dirbsim ir etc. Ateiti į darbą - 9 vakaro, kai klubas atsidaro 10 vakaro. tai buvo mano ausims, palyginus su pirmuoju klubu.Darbas buvo kiek kitoks nei pirmajame klube - dirbau vienas, aprūpinti stiklinėmis ir laimu bei mėtomis turėjau 2 barus, ir turėjau tik nurinkti stiklines kur rasdavau. Barmenai prikolni nesiprandavo dėl nieko - kai pagrindiniame bare beveik baigėsi stiklinės, ir aš laksčiau pirmyn-atgal jas nešiodamas, man pasakė: Nesiparink seniuk, matai, dar turiu 2 stiklines, žmonės norės išgerti - palauks. Palyginus su pirmu klubu, kur buvo pastovi įtampa, čia dirbti buvo vienas malonumas. Prieš ateinant čia, draugas, kurį pakeičiau, pasakė, kad palyginus su ankstesne darboviete čia bus labai lengva: palyginus su pirmu klubu, čia lengvas pasivaikščiojimas bus. Darbo pabaiga - nenuspėjama. Kadangi klubas closing time neturi, tuo naudojasi ir džiaugiasi likę Vilniaus barmenai, kurie ten eina tūsinti po savo darbo. Tad 6 ryto dar sveikiniesi su klientais, o atsisveikinti pradedama apie 8-9 ryto. Nuo baro nuneši visas nešvarias stiklines, baro gumas, pasimi algą, ir eini namo. Jei greit sukiesi - per 15 minučių gali išeiti namo.
 
Papildymas: Šį penktadienį sulaukiau skambučio. Skambino antrojo klubo administratorė, ir klausė, ar esu suplanavęs savaitgalį. Atsakiau, kad priklausomai nuo to, ko jai reikia, galiu bandyti koreguoti savo planus. Norėjo, kad padirbėčiau to klubo rūbinėje. Kadangi kalbėjo šiek tiek desperatiškai, sutikau. Darbas kaip ir aiškus - ateini 10-15 minučių prieš atsidarant klubui, susitvarkai rūbinės žetonus, pasiruoši kaip viskas tau patogiau, ir dirbi. Tik tie žmonės, kur dirbo ties rūbinės projektu, turbūt nepagalvojo, kad 9 pakopų laipteliai rūbinėje nėra labai malonu. Iš pradžių nesijaučia jų, bet kai reikia nusileisti ir pakilti kelis tūkstančius kartu per naktį, ryt jaučiasi labai gerai. Rūbinė nėra didelė, vietos praeiti nebuvo daug, kabyklos buvo viena šalia kitos, tad kai sukabini daug striukių dviem aukštais, paskui būna labai sunku ištraukti tas, kurios būna toliausiai nuo praėjimo, ir dar uždengtos kitomis. Kadangi žetonų skaičius nesiekė 200, o lankytojų buvo LABAI daug, tai teko suktis iš padėties, ir kabintis atėjusiu kartu striukes ant vieno kabliuko, kad dar labiau apsunkino aukščiau minėta padėtį. Būdavo labai sunku, kai supainiodavai numeriukus. Duoda žmogus striuke, tu paduodi jam numeriuką, ir leidiesi žemyn pakabinti striukės. Nusileidęs supranti, kad ant to numeriuko jau yra pakabinta kažkieno striukė, ir pradedi galvoti "Pareik, Antanai, ant švenčių...". Daug kas pameta numeriukus - tada susimoka 20 litų, kurie eina ne į rūbininko kišenę, ir apibūdinę savo striukę, ir pasakę kas yra kišenėse užeina pas mane ieškotis. Per vakarą tokių būna 5-7. Kitas atvejis - pameta numeriuką, ir jau yra per girti, kad nupasakotų, kaip atrodo jų striukė. Tokiems striukių neduodavau, ir turėdavo laukti iki galo (8 ryto) arba eiti namo be striukių, ir atsiimti jas kitą dieną (viena mergina taip buvo palikusi kompo tašę, telefoną, dvi striukes, ir smigusi tualete).
 
Kas liečia arbatpiniagius - nesvarbu kur dirbi, juos gauti galimybė visada yra. Pirmą savaitę dirbdamas barboy'um iš klientų negavau arbatos, tačiau barmenai numetė 10 litų, tai kaip ir geriau nei nieko. Rūbinėj - atvirkščiai. Užsieniečiai beveik visada palieka monetų - litą arba du. Lietuviai - išimtinais atvejais. Viena kompanija, atėjusi apie 7 ryto, už 4 striukes paliko 10 litų arbatos. Vienas bahūras, neradęs savo žetono, tačiau nusileidęs pas mane, ir neradęs savo striukės, paliko 20 litų. Bjauriausi tie, kur ateina, numeta belekaip striukė, ir laukia, kol juos aptarnaus. Nei "labas", nei "ačiū" - pagarbos nulis. Tačiau būna tokių, kurie ateina, pasisveikina, mandagiai paklausia kaip sekasi, padėkoja, ir palieka arbatos.
 
Tad chebra, kai einat į klubą, nepagailėkit lito-kito personalui, kuris jus aptarnauja - ar tai rūbininkas, ar barmenas, ar floorstaff'as. Vistiek išleisite kelis šimtus, o darbuotojai taip prisiduria prie algos kapeiką-kitą. Kalbant apie tikslesnius skaičius - per savaitgalį arbatos gavau daugiau negu algos. Skaičiaus tikslaus nesakysiu, bet pilnam bakui kuro, ir geram puslitriui degtinės užtektų ;)
Tai tiek mano trumpos ir klubinės darbo patirties, laukiu klausimų :)
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas picerijoje
 
Darbas kavinėje
 
Vasara Edinburgo faktoriuje

Kad tamsta kazin ar gera pavadinima parinkai temai, pats panasus i zuvele.

Gal kam pravers tiekeju kontaktai. pirkti ebay. yra ivairiu tiekeju: paletemis drabuziai elektronika, kosmetika ir t.t.
 
List of Wholesale Suppliers.pdf

http://techcrunch.com/2013/10/23/transfergo/ :blush:

Kaip tik neseniai teko nagrinėti rusų kalbos mokymosi rinką. Kadangi turiu anglų kalbos pamokėlių projektą 100balu.lt, nusprendžiau panašias idėjas eksportuoti kokiai nors kitai kalbai ir pasirinkau rusų, taip gimė RusuPamokos.lt
 
Pareklamavau per kelis blogus ir savo socialinius tinklus, kažkiek žmonių atėjo, bet realių registracijų ir realaus susidomėjimo rodikliai buvo, sakykim taip, žemiau nulio. Aišku, ir pati svetainė nelabai vykusi, bet bendrai norėjau patikrinti hipotezę, ar rusų kalbos apskritai Lietuvoje kam nors reikia. Ir ar kas nors mokės už pamokėles.
 
Išvada 1: rusų kalbą Lietuvoje vis dar galima išmokti "buitiškai" iš vyresnio amžiaus žmonių, kaimynų ir televizijos. Tad kam mokėti pinigus, jei galima nemokėti
Išvada 2: pagal Google Keyword Tool, "anglų kalbos pamokos" yra apie 10 kartų populiaresnė užklausa negu "rusų kalbos pamokos"
Išvada 3: kur tikrai yra dar beveik nepaliesta kalbų niša yra norvegų kalba. Kurios Lietuvoje be pinigų niekur neišmoksi.
 
P.S. Savo RusuPamokos.lt nebeatnaujinu, ir jei visgi nuspręsi kažką daryti, galiu parduoti domeną ir/arba patį puslapį.

http://img850.imageshack.us/img850/4469/25f2.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us
http://img202.imageshack.us/img202/677/5izt.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us
http://img89.imageshack.us/img89/1593/9yji.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us
 
http://img89.imageshack.us/img89/1548/e872.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us
http://img21.imageshack.us/img21/1039/kaxd.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us
http://img189.imageshack.us/img189/5483/rxb6.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us
http://img208.imageshack.us/img208/1227/kdfz.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us
http://img690.imageshack.us/img690/8223/vzsk.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us
http://img43.imageshack.us/img43/617/zatx.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us
http://img543.imageshack.us/img543/5997/5uky.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us
http://img801.imageshack.us/img801/3223/qnae.jpg
 
Uploaded with ImageShack.us

Sveiki, forumiečiai!
Norėčiau padėkoti nariui Esnyper už pagalba PrestaShop sistemoje. Visada ištaiso klaidas, atsako į daugybę klausimų, profesionaliai atlieka darbus ir už tai neprašo pinigų, nors buvau užsiminęs apie tai.
 
Puikus pavyzdys kitiems forumo nariams.Labai ačiū!
Tikiuosi ir toliau bendradarbiausim ;)

Labas vakaras, mielieji uždarbis.lt portalo lankytojai.
 
Įvadą norėčiau panaudoti lygiai tokį patį, kokį naudojau buvusiame dienoraštyje:
 
"Visų pirma, norėčiau pradėti nuo to, jog ši tema - dienoraštis - bus skirta tam, jog tiek sau, tiek visiems kitiems uždarbis.lt internetinio forumo lankytojams įrodyčiau, ir tuo pačiu paskatinčiau, jog turint noro ir tam tikrus įgūdžius įmanoma uždirbti.
 
Kodėl visgi tema yra kuriama dabar? Į šį klausimą galėčiau atsakyti dvejais svariais argumentais. Visų pirma, paprasčiausiai pavargau tinginiauti ir laiką leisti nuobodžiai. (Nepamanykite, jog esu iš tų, kurie nemėgsta draugų kompanijos - priešingai, daug laiko praleidžiu jų tarpe, tačiau likusią laiko dalį norėčiau išnaudoti naudingiau (visomis prasmėmis)) Visų antra, pavargau nuo stereotipinių pasakymų, jog lietuviai yra "dėjuotojų tauta", kuri nori didžiausių turtų ir geriausios kloties, o dėl to visiškai nesistengia ir, kaip sakoma, nepajudina nė piršto. Savo įdėtu darbu pasistengsiu stereotipus pašalinti.
 
Kodėl gi tema kuriama šiame sub-forume? "Žmonėms, kurie nenori stovėti vietoje." - manyčiau, jog ši citata, esanti po "Asmeninis tobulėjimas" užrašu, viską pasako.
 
Šioks toks pastebėjimas: Nežinau, ar esate girdėję, tačiau pvz. Danijoje, sugedus, tarkime, skalbimo mašinai, žmonės nepuola jos tvarkyti savarankiškai - išsikviečia šios srities specialistus, sumoka jiems tiek, kiek jie yra verti ir toliau laimingai gyvena. Ką tuo norėjau pasakyti aš? Tai, jog lietuviai neturėtų bijoti leisti kitiems žmonėms uždirbti pinigų - jeigu mes sugebėsime pakeisti vidinę mūsų tautos ideologiją ir sampratą į "duok darbo žmogui, nes kažkada pats galėsi uždirbti", labai banaliai pasakysiu, bet "Pasaulis taps gražesnis".. :)
 
Būtent dėl šios priežasties, aš siūlau savo paslaugas - straipsnių rašymas. Aš puikiai suprantu, jog, tarkime, turint savo asmeninį puslapį, pasirūpinti visomis detalėmis yra be galo sunku - tiesą sakant, buvau ir pats su šia situacija susidūręs. Žinote, kuomet turėjau internetinę svetainę, iškilus vienai ar kitokiai bėdai nepuldavau jos narplioti savomis jėgomis - pasakysite tingumas? Na, galbūt, tačiau aš tiesiog žinojau, jog toje srityje yra pranašesnių už mane, o lįsti tos krypties link, bent jau man asmeniškai, nebuvo nei prasmės nei naudos - tiesiog programavimas visiškai "netraukė", o ir vėl grįšiu prie principinės taisyklės "duok darbo žmogui, nes kažkada pats galėsi uždirbti".
 
Kodėl gi Jūs turėtumėte pasirinkti manąsias straipsnių rašymo paslaugas? Pradėsiu nuo to, jog šioje srityje sukuosi ganėtinai senai, ar bent jau pakankamai, jog galėčiau pateikti kokybišką produktą. Šiame, uždarbis.lt forume, taip pat, turėjau straipsnių rašymo paslaugų temą - klientų buvo, atsiliepimai yra - džiugu, jog pavyko patenkinti pastarųjų lūkesčius. Nepaisant to, pasirinkus mane, Jūs gausite motyvuotą darbuotoją, kuris pasiruošęs produktą pateikti tokiu laiko ir kokybės santykiu, kokiu bus reikalaujama. Vertinu kiekvieno užsakovo nuomonę, jaučiu didžiulį malonumą, kuomet asmeniniai darbai yra įvertinami (visgi esu liūtas (zod. ženklas) - žodžiu, motyvacijos bei laiko netrūksta.
 
Esminės taisyklės/pastebėjimai:
 
1. Jeigu užsakymas neviršija 3000 žodžių, jis bus įvykdytas 24 valandų bėgyje tiek savaitgaliais, tiek darbo dienomis. Užsakymai iki 1000 - 1500 žodžių bus įvykdyti per penkias valandas nuo užsakymo. (Naktis įskaitoma į 20 valandų periodą, į 5-ių - ne.)
2. Vadinamasis "kursas", tai yra žodžio kaina - 1,8 - 2,0cnt/žodį lietuvių kalba ir 2,2 - 2,5cnt/žodį anglų kalba. (Iš tiesų, nemanau, jog kur nors galėtumėte rasti geresnį kokybės bei kainos santykį)
3. Straipsnius užsakovams atsiunčiu elektroniniu paštu - manau, jog tai yra pats patogiausias būdas bendradarbiauti.
4. Straipsnių teko rašyti įvairiausiomis temomis (kieto kuro katilai, paskolos, kreditai, fitnesas, filmai, automobilių nuoma, blakstienos ir t.t.), todėl esu atviras pasiūlymams.
5. Klientai, kurie užsisakys straipsnių, kurių bendra suma viršys 5000 žodžių, susilauks nuolaidos.
 
Darbo pavyzdžiai:
 
Kadangi gerbiu savo klientus - nenori šių atskleisti be jų sutikimo. Dėl šios priežasties, darbo pavyzdžius pateiksiu tik rimtai susidomėjusiems užsakovams, pakoreguodamas parduotus straipsnius taip, jog tekstas taptų visiškai unikalus ir priešingais nei buvo pateiktas.
 
Kontaktinė informacija:
 
Skype: raheed-justas
Uždarbis.lt asmeninės žinutės.
 
Viliuosi, jog šį mini dienoraštį seks bent keli asmenys, ar bent jau užsuks pasižiūrėti kaip sekasi, todėl pamaniau, jog vesti šiokią tokią statistiką būtų ne tik pravartu, tačiau ir įdomu. Taigi, atlikus bet kurį sandorį, tai yra straipsnių rašyme, parašysiu naują žinutę, tokiu būdu prikeldamas ir atnaujindamas temą. Laiko limitas - trisdešimt dienų."
 
Iš tiesų, kaip ir matote, tai yra antrasis mano asmeninis dienoraštis. Pasakysiu nuoširdžiai, pasiekti buvusį tikslą buvo neįtikėtinai įdomu, o daugiausiai džiaugsmo suteikė tai, jog rašliava ir užsibrėžtas tikslas motyvavo kitus asmenis.
 
Kuomet pildžiau buvusį dienoraštį, mielieji piliečiai pateikė nemažai patarimų, tad ši tema bus šiek tiek kitokia. Pasistengsiu kiekvieną dieną paminėti trumpą komentarą, kaip sekėsi. Pasikartosiu dar kartą - tikiuosi, jog dienoraštis susilauks pakankamai daug lankytojų ir šie prisidės prie tikslo siekimo. Taip pat, kaip pastebėjote, šį kartą užsibrėžiau pasiekti kiek didesnę sumą - 1500lt.
 
Daugiau, manyčiau, išsiplėsti nė nevertėtų, viską detalizuosime dienoraščio eigoje.
 
Papildomos naudingos nuorodos:
Pirmasis dienoraštis.
Buvusi tema, kurioje yra nemažai atsiliepimų.
Profilio nuoroda, kurioje taip pat "tūno" likusieji atsiliepimai.
 
Taigi.. Pradedam! :)
 

Liepos 21d. - Rugpjūčio 20d.
Per šį laikotarpį iš viso uždirbta: 389,36lt