skraidukas

Mano tevas jau metai kaip dirba Norvegijoj, padirba pora menesiu ir grysta beveik menesiui i Lietuva, poto vel tas pats. Dirba su statybom, stato rastinius namus su brigada. Dirba 6 dienas per savaite, po 14 valandu. Lietuvoje apsiperka maisto, kuris ne taip greit genda ir vezasi i norvegija, taip pigiau gaunasi. O parsiveza per du menesius 20 tukstanciu litu, jau cia grynai viska atskaiciavus, kelione, pragyvenima, maista. Kaip papasakoja man jis, tai tokio darbo niekam nelinkeciau, neveltui jau po metu, galvoja kad dar keleta reisu ir ieskosis darbo Lietuvoje, kur dirbs kaip normalus baltas zmogus, pagal savo profesija.
 
Be pagrazinimu, informacija is pirmu lupu.

Nelabai suprantu tokios uzsakovo pozijos, kad jeigu esu laisvai samdomas programuotojas, tai turiu dirbti uz tiek, kiek dirba maximos sandelyje krovejas. Ypac, kai programuotojo specialybe yra viena is geriausiai apmokamu poziciju darbo rinkoje visame pasaulyje. Kaip suprantu tokius dalykus, kad 40lt/val yra kosmine kaina, kalba zmones, kurie realiai net nesuvokia kam jiems reikalingos programuotojo paslaugos. Jei gabus programuotojas dirba freelance principu, tai kodel jo kaina turetu buti 10 kartu mazesne uz tokios pat kokybes paslauga, nei imoneje?
 
Kalbant apie tai, koks uzmokescio skaiciavimo budas geriausias, tai galiu pasakyti tik tiek, kad visur yra paskaiciuojamos darbo valandos, tada pridedami papildomi mokesciai i kuriuos ieina tokie dalykai, kaip iskilusios nenumatytos problemos. Ir tada pasakoma ta jusu kaina uz projekta.
 
Ir galiausiai patarimas tiems, kurie gerai atlieka savo darba, bet sunkiau sekasi deretis su klientais. Jei uzsakovas kategoriskai sako, kad jusu kaina yra zenkliai per didele, tuomet kuo greiciau jo atsikratykite. Taupydamas pinigus, jis taip pat nores sutaupyti projekto kurimo trukme. Ir apskritai, jei uzsakovas labiausiai domisi paslaugos kaina, jis yra ne perspektyvus klientas ir vargiai supranta kam tos paslaugos jam reikalingos.

Neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma Lietuvoje tai saugiai įgyvendinti šiuo metu. Elektroninis balsavimas turi daugybę problemų:
1. Elektroninių parašų schema - tam būtina naudot third party software, kuri kiek yra saugi, nežino nei balsuotojas, nei valstybės institucijos.
2. Naudojamas nesaugus kanalas duomenų perdavimui su mažiausiai vienu stebėtoju (ISP). Ir šito neįmanoma išspręst. Kas užtikrins, kad tai, ką mes pasirašėm savo elektroniniu parašu, yra tie duomenys kurie pasiekė valstybei priklausančias tarnybas? Jeigu kažkokiu būdu yra atskleidžiama elektroninio parašo schema su raktais (nuhackinama, kažkoks specialistas, kurio mes nepažįstam, tiesiog ją atskleidžia grupuotei su keliais milijonais eurų, etc...), niekas negali užtikrint, kad tavo balsas už konservatorius nevirs tavo balsu už DP. Ir tai bus pasirašyta tavo parašu, o valstybės serveriuose išvis tavo vardo neliks. Perfect crime. Ir tą galima daryt su tūkstančiais rinkėjų ir likt nepastebėtam, nes tai, ką mato galutinis serveris, yra legitimate data.
3. Iš antro išplaukia ir MITM atakos. Bet kurioj grandinės vietoj.
4. Anonimiškumas. To neįmanoma užtikrint, nes vienas ar kitas asmuo būtinai turi žinot tiek tavo tapatybę per el. parašo schemas ir turi žinot tavo balsą, kad būtų galima užtikrint, kad tai yra būtent tavo balsas. Aišku, galima el. parašą naudot tik asmens identifikavimui, o pačios informacijos (balso) nepasirašinėt ir siųst tai naudojant kokią nors viešojo rakto kriptosistemą. That's a bad idea. Ir labai bad.
5. Galutinis serveris prijungtas prie nesaugaus tinklo, ir greičiausiai per dar kokį nors tarpininką. Tai reiškia, kad jis yra pasiekiamas bet kam. Rusijos botams, milijonams kinų ir serverių, kurie "staiga užsimanė balsuot" ir kt. Žinant tai, kaip veikia valdžios elektroninės sistemos Lietuvoj, beveik neabejoju, kad downtime būtų neblogas.
6. Uždarojo kodo softas valdžios institucijose. Tai iš esmės yra tas pat, kas paskambint kažkokiam žmogui per hotline, prabalsuot ir jis pasakys "pažadu jūsų tapatybės neatskleisti, pažymėjau balsą už Lietuvos socialdemokratų partiją, ačiū, kad balsavote". Tai yra nesąmonė, ar ne? Kai kalba eina apie uždarojo kodo softą, tai yra identiška. Aš nenoriu besąlygiškai pasitikėt kažkokia įmone, kuri kūrė softą.
7. Netgi jeigu būtų naudojamas saugus atvirojo kodo softas, kas man užtikrins, kad iš tikro galutiniame serveryje yra būtent tas softas?
 
Esmė tame, kad tradicinis balsavimas egzistuoja jau velniai žino, kiek metų. Ir jo saugumas pasižymi tuo, kad norint significantly pakeist rezultatus, reikia daugybės žmonių (papirkt ar pan.). Tuo tarpu online balsavime radus bent kažkokį pažeidžiamumą užtenka kelių žmogelių sėdinčių Argentinoj. Ir netgi įvykus kažkokiam didelio mąsto fraud'ui, beveik neįmanoma įrodyt, kad kažkas buvo negerai. Nepamirškim, kad balsavimas nėra tavo įmonės registravimas online būdu. Čia sukasi tiek dideli pinigai, tiek didelė įtaka ir į tai gali būt suinteresuotos kai kurių šalių spec. tarnybos netgi. Čia yra big deal. Todėl abejot saugumu sistemos, kurioje yra 10+ tarpininkų, apie kuriuos valstybė neturi jokios žinios, yra visiškai normalu.
 
O čia grietinėlė:
http://www.bbc.com/news/uk-politics-30842676
http://www.dailymail.co.uk/news/article-2761711/Police-investigating-alleged-electoral-fraud-polling-stations-Glasgow-Scotland-people-votes-cast.html
 
Tas jau buvo išbandyta, tas sukėlė daug problemų, kažkokį fraud'ą įrodyt yra faktiškai neįmanoma. O kam patinka vaizdinė medžiaga - štai:

Dalis pointų tiek mano, tiek Tom'o sutampa. Tik gal jis kiek aiškiau papasakoja. :)

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Na negaliu sakyti, kad aš jau moku anglų kalbą (Dar daug tobulėti), nes jos pilnai nemoka, net patys amerikiečiai ar britai, tačiau temą reikejo kažkaip pavadinti :)
 
Mokindamasis anglų mokykloje nuo 4 iki 12 klasės išmokau tikrai nedaug, palyginus kiek išmokau per dvejus metus. Viskas prasidėjo kai spręsdamas gramatikos knygelę supratau, kad taisyklių tikrai per daug, kad jas būtų galima įsiminti sąmoningai ir jų nepamiršti. Vien su artikeliu "a" taisyklių ir išimcių buvo gal 3 lapai. O kur dar kitos, rimtesnės taisyklės :) Benaršydamas internete atradau super entuziazmu trykštantį žmogų Aj Hoge, kuris mane užvedė ant teisingo mokymosi kelio (jo pamokas klausau iki dabar) Pirmiausia susipažinau su pagrindinėmis 7 taisyklėmis:
1. Mokytis ne pavienius žodžius, o iškart frazes (Pats kartais nesilaikau šios taisyklės)
2. Jokiu būdų nesimokinti gramatikos
3. Mokintis kalbos su ausimis, ne akimis (Pati svarbiausia)
4. Mokintis giliai (daug pakartojimų, kad smegenys įsisavintų gramatines struktūras ir taisyklingą tarimą)
5. Mokintis gramatikos jos nesimokinant, pasąmoningai.
6. Mokintis is realios medžiagos, o ne iš mokyklinių vadovelių audio diskų surežisuotų dialogų.
7. Klausyti ir atsakinėti, (cia kalbama apie jo sistemos mini story pasakojimus, o visą kitą medžiagą galima tiesiog klausyti ir kartoti).
Na ir pradėjau klausyti jo effortless english pamokų. Kiekvieną pomokos mini story pasakojimą po 30 ir daugiau kartų. Į dieną klausydavau po 5-8 valandas. Stengiausi klausytis visada kai tam atsirasdavo proga.Mokinausi giliai, kurdamas anglų kalbos neuronų tinklą smegenyse. Per maždaug 6 mėnesius perklausiau visą kursą. Po kurso angliškai supratau žymiai geriau ir kalbėt pasidarė žymiai lengviau, pagerėjo tarimas, nereikėjo net galvoti kalbant(nevisada :D ). Žinoma man tai buvo tik pradžia todėl nusprendžiau mokintis kitą jo komplektą Power English. Jį perklausiau per 5 mėnesius. Jame ne tik pramokau dar geriau kalbos, bet ir daugiau kalbos mokymosi įpatumų, daugiau faktorių apie kuriuos mokykloje net neužsiminama. Klausiau taipogi po 30 ir daugiau kartų. Kalba buvu kartu su manimi :) Buvo, kad net sapnus pradėjau sapnuoti angliškus. Prie to pačio pradėjau skaityti knygas, bet nesunkiai suprantamas (bent 90-98%) tokias, kad joms nereikėtų nuolatinio žiūrėjimo į žodyną. Palaipsniui didinat jų sunkumo lygį. Bent jau man suprantant kokius 95-98% suprasti likusius nežinomus žodžius yra labai lengva iš konteksto, o kadangi tas žodis dažniausiai knygoje yra pavartojamas ne vieną kartą jis įsimenamas ivairiose situacijos, todėl jo reikšmė tampa aiški ir unikali. Šiek tiek sumažinau klausymo laiką ir padidinau skaitymą. Maždaug 60% klausymo laiko ir 40% skaitymo. Nors daug kas rekomenduoja 80/20. Bent jau man toks būdas pasirodė labai veiksmingas. Iš klausymo į pasamonę įstrigo gramatinės struktūros, teisingas tarimas, pagerėjo šnekamosios kalbos supratimas. Skaitant lavėjo rašytinė anglų kalba, taipogi išmokau daug žodžių, jų net nesimokindamas. Perskaičiau beveik visas Roald Dahl knygeles, beveik visą "Goosebumps" knygų seriją "Hardy Boys" seriją, keletą "Nancy Drew" knygelių. Ir dar daug kitų. Kuo daugiau skaitai, tuo daugiau supranti :) Tikrai smagus jausmas. Jūs galite skaityti kokias norite, savo noru, svarbu, kad suprastumėte didžiąją dalį pasakojimo, o ne, kad kas antrą žodį verstumėt su žodynu, nes taip nieko gero nebus.
 
Kadangi truputį pradėjo erzinti ta monotonija klausant vien Aj hoge pamokų norėjau kažko paįvairinimui, todėl pradėjau klausytis ivairių podcastų, audio knygų, angliškos radijos, supratau ne viska, bet ir nemažai.
 
Vėliau pradėjau karpyti serialus į 2-3 minucių audio failus (Kodėl serialus? Todėl, kad kaip vienas šio forumo narys Akagintaras yra sakęs, kad ten nuolatos mala liežuviais. Geriausias pavyzdys manau friends serialas) taipogi lygiom su audio failais dalimis susikarpiau ir titrus. Stengdavausi išsiversti nežinomus žodžius, porą kartų perskaityti tekstą, o poto jau klausytis klausytis ir klausytis. Kol visa kalba jau pasilikdavo giliai smegenyse :).
 
Dar pridėjau ir žiūrėjimą, peržiūrėjau:
14 sezonų South Park
6 sezonus Spongebob Squarepants
7 sezonus Family Guy
20 sezonų Simpsonų
5 sezonus Futurama
ir 156 Twilight zone serialo serijas.
 
Žiūrėjimas davė ir malonumą ir pasąmoningai mokė kalbos :) Kartais žiūri, žiūri ir į galvą šauna tokia mintis oba aš čia viską suprantu, keista, o seniau buvo tikrai nepyragai :)
 
Taigi per šį laiką supratau, koks neveiksmingas mokyklinis mokinimasis yra, jis yra toks paviršutiniškas ir beprasmis. Ištikro mokyklos mokina ne kalbos, o taisyklių. Kam mums tos taisyklės kai nemokame kalbos? Ar mes būdami maži vaikai mokėjom labai gerai lietuviškas taisykles? Ne. Ar mokėjom kalbėti lietuviškai? Taip. Išvados kalba pačios už save :) Išmokom kalbėti klausydami aplinkinio pasaulio, o ne zūbrindami gramatines knygeles. Taip pat galim išmokti ir kitų kalbų. Klausyti klausyti ir klausyti. Mes tas taisykles mokame geriau už pačius amerikiečius, tačiau kalbėti nepavyksta taip pats rišliai kaip jiems :) Aišku nieko tokio pasižiūrėti į taisykles, tik nereikėtų joms skirti daug laiko ir analizuoti jas. Ir svarbiausia klausytis kalbos kaip dainos. Klausai, tačiau gi dainos nesistengi išmokti atmintinai, o po daug kartų jos perklausymo ji skamba galvoje :)

Jei į temą, tai laimė manau yra tai, kai tu užsiėmi megstama veikla, už kurią gauni tiek pinigų kiek tau pakanka, nei per daug, nei per mažai. Kai turi mylimą moterį ir ta moteris myli tave taip pat, kaip tu ją. Esi sveikas ir nežaloji savo kūno, tam labai gerai tinka saikas, su saiku gali daug ką nuveikt ir likti sveikas. Bent jau man, tai ir yra tikroji laimė :)

Apie antra pasaulinie kara yra gera dokumentiniu laidu serija: Apokalipse.
6 dalys is viso. Man labai patiko. Galima rasti ir YT.

Ne kartą jau esu matęs uždarbiečių temas apie tai, kokie jie nelaimingi, kaip neranda gyvenimo prasmės ir panašiai. Todėl visiškai spontaniškai nutariau pasidalint savo mintim/išmintim.
 
Ar esate kada nors savęs paklausę ,,ar aš esu laimingas" ? Ir jei atsakymas buvo teigiamas, ar jis buvo nuoširdus? Dauguma žmonių tiesiog nesugeba būti laimingais, nes jie nežino kaip tokiu tapt..
 
Nuo pat mažens kai tik gimstame, mus pradeda programuoti visuomenė. Ištisai mum primetinėjamos nuomonės, nuostatos, visuomenės sudaromi stereotipai mus formuoja. Daroma įtaka mažam vaikui labai stipriai paveikia jo būsimą gyvenimą. Kad visa tai nusimesti, reikia labai daug jėgų, tam reikia atmerkt akis. Tai vadinama - prabūdimu. Bet šį kart aš ne apie tai.
Visuomenė dar nespėja taip stipriai paveikti mažų vaikų todėl jiems gyvenimas atrodo nuostabus. Žaisdami smėlio dėžėse, dūkdami lauke jie iš tiesų jaučiasi laimingi. Pradėjus lankyti mokyklą, vaikams pradeda formuotis pirmieji stereotipai, kurie lemia tolimesnę jų laimės raidą. ,,Mama, aš noriu tokio telefono kaip Darius!”, jei mama vaikui atsako, jis jaučiasi nelaimingas, nepilnavertis, nes turi mažiau nei Darius. Taip pradeda formuotis nuostata, jog daiktai mus padaro laimingais. Kada vaikas šiek tiek suauga, jis pradeda taupyti, pradeda tėvų prašyti darbo, kad galėtų užsidirbti ir nusipirkti taip jau senai geidžiama mobilų telefoną. Nuo tada vaikui susiformuoja nuostata, jog pinigai jam atneš laimę, nes jis už juos galės nusipirkti tam tikrus daiktus ir patenkinti savo materialius poreikius. Galų gale jam visa to mažą, todėl jis dar šiek tiek paaugęs pradeda laukti pilnametystės, nes jį jau būna užknisę tevų nurodinėjimai ir mano, jog sukakus 18 metų jis taps laisvas ir gales daryti ką nori! Atėjus 18m-19m jis pabaigia mokyklą ir tada jau pamato, jog viskas nėra taip gerai kaip atrodė. Reikia pasirinkti specialybę, žengti tolimesnius žingsnius, na jis mano, jog pabaigs mokslus, gaus darbą, uždirbs pinigų ir bus laimingas. Pabaigus mokslus jis dažniausiai susiranda darbą, kurio nemėgsta ir pamato, jog visgi nėra taip gerai kaip atrodė nes vis dar jaučiasi nelaimingu, jaučia, kad kažko jam trūksta. Jei iki tol žmogus dar nėra suradęs savo antrosios pusės, mano, jog ją suradęs, susituokęs, pradėjus kartu gyvenimą bei susilaukus vaikų jis taps laimingu. Dėja, tai vėl gyvenimo matymas pro rožinius akinius. Atėjus tam laikui, jis pamato, jog ir tas vedybinis gyvenimas nėra toks puikus. Vaikams reikalingas išlaikymas, dėl jų padidėja atsakomybių, antroji pusė nepatenkinta ir t.t., žodžiu, jis pradeda laukti kol užaugs vaikai, pabaigs mokslus ir susiras DARBUS.. T.y ,,įsitvirtins“ gyvenime. Ir vėlgi atėjus šiam laikui jis jaučiasi nelaimingu, nes kažko galu gale trūksta. Tada jis pradeda laukti pensijos.. Ohhh, galvoja jis, tada tai pailsėsiu. Atėjus 65 metam, jis gauna pirmąją pensiją ir jau pradeda galvoti apie mirtį. Dauguma net perkasi vietas kapinėse, kai kurie netgi karstus nusiperka. Kitaip tariant, palaidoja save gyvus.
 
Visa gyvenimą pragyvenęs laukime jis suvokia visas savo klaidas, tačiau, jas ištaisyti jau būna per vėlu.. Jums ką tik nupasakojau standartinio pasauliečio standartinę gyvenimo tėkmę. Ar nematot tame bent dalį savęs, savo artimųjų ar draugų? Turbūt matote..
 
Iš viso šito užburto rato galima išsivaduoti ir pagaliau gyventi tik džiaugsme.
 
Pradėkite nuo to:
 
1. Ieškokite savęs dvasiniame lygmenyje, nebe materialiame.
2. Padėkite kitiems
3. Būkit ištikimi sau
4. Paaukokite bent dalį savo laiko bei pinigų tiems, kuriems iš tikrųjų to reikia.
5. Po truputi siekit išminties. Skaitykite išmintingas knygas (pati išmintingiausia – Biblija), klausykitės dvasinių mokytojų, siekite kuo daugiau patirti.
6. Po truputį bandykit nuo savęs naikinti prieraišas. Nebūkit prisirišę prie žmonių, prie pinigų bei visų kitu materialybių. Tai, kas yra sukurta šiame pasaulyje žmogaus, yra laikina, o jūs esate – amžini.
7. Nebijokite mirties, nes mirtis tai tik naujo gyvenimo pradžia.
8. Atmerkit akis.
 
Tai nėra teiginiai, tai yra atsakymai. Jei dvasiškai tobulėsite, atrasite šių atsakymų klausymą.
 
Atėjus tam tikram laikui, kai jau būsite pasiruošę suvokimui, suprasite, jog tai kas vyksta aplink jus yra tik teatras ir nieko šiame gyvenime nėra reikšmingo. Žmonių problemos jums atrodys tik dar viena kvailystė. Visgi problemos didumas priklauso nuo žmogaus reakcijos. Jūs sugebėsite į problemas nebereaguoti taip aštriai, sugebėsite išlaikyti šalta protą kiekvienoje situacijoje. Suprasite, kad viskas kas supa jus yra nereikšminga ir netikra. Vienintelis tikras dalykas yra tai, ką jaučiate viduje.. O jūs jausite tik palaimą.
 
Linkiu jums atmerkti akis ir gyventi palaimingai :)

Visi, turbūt, atsimenate tą darbo pokalbio momentą, kai Jūsų pasiteiraujama: „ar turite kokių nors klausimų?„. Ir Jūsų atsakymas, dažniausiai, būna „ne, viskas kaip ir aišku„. Ar tikrai?
 
Esu beveik tikras, kad Jus nustebins klausimai, kuriuos turėtumėte (greičiau – net privalėtumėte) užduoti savo potencialiam darbdaviui. Juos reikia užduoti ne tik tam, kad nustebinti Jus kalbinantį žmogų (o tą efektą pasieksite tikrai nesunkiai), tačiau ir tam, kad geriau suprastumėte apie darbo vietą, į kurią pretenduojate eiti dirbti.
 
1. Įsivaizduokime, kad praėjo bandomasis laikotarpis (įprastai – trys mėnesiai) nuo tos dienos, kai pasamdėte naują žmogų į šias pareigas ir tas žmogus jau yra išsprendęs tam tikras Jūsų įmonės problemas. Kokios tai problemos, kurias naujasis Jūsų darbuotojas turi būti išsprendęs, kad būtumėte tikri, jog pasamdėte tinkamą žmogų?
Siūlau pradėti nuo šio klausimo. Atsakymo į jį dėka sužinosite, kokios yra įmonės problemos, kas pas juos yra „skubių darbų sąraše“ ir kam jiems reikalingas naujas darbuotojas. Bus aišku, nuo ko reikėtų pradėti darbus ir tuo pačiu – galite įvertinti savo žinias/patirtį srityje, kurioje įmonė turi sunkumų.
 
2. Ar galėtumėte pasidalinti šios darbo vietos priešistore? Ar tai naujai kuriama pozicija Jūsų įmonėje, ar tiesiog samdomas naujas žmogus į jau esamas pareigas? Jeigu kažkas jau dirbo šioje pozicijoje – kur šis žmogus yra dabar?
 
Šio klausimo darbdaviai nesitiki. Čia panašus klausimas, kaip kad sulaukia kandidatai apie tai, kodėl jie išėjo iš buvusios darbovietės, tik pateiktas atvirkščiai. Jeigu šioje pozicijoje dirbantis žmogus išėjo kitur – tuomet kodėl jis tai padarė? Nepamirškite esminio dalyko – darbo pokalbis yra testas ne tik Jums, ar Jūs esate tinkamas kandidatas, tačiau ir darbdaviui – ar jis yra tinkamas Jums.
 
3. Kokiu būdu vyksta komunikacija įmonėje – elektroniniu paštu, akis į akį, telefonu ar kitais būdais?
 
Tai nėra esminis klausimas, tačiau atsakymas į jį parodys, kiek dėmesio yra skiriama darbuotojams, kokia yra įmonės „hierarchinė struktūra“ ir panašiai.
 
4. Kokiais būdais planuojate vertinti šioje darbo vietoje dirbančio žmogaus darbo rezultatus?
 
Šis klausimas yra labai svarbus. Atsakymas į jį turi parodyti, kaip įmonėje vertinamas darbas ir kokie keliami tikslai darbuotojui, kurių įgyvendinimas parodys jos tinkamumą darbui. Žinoma, pagal atsakymą taip pat galite įvertinti ir savo galimybes – ar realu pasiekti keliamus tikslus.
 
5. Gal galite pasakyti, ar vyks apmokymai, kad „įeiti į situaciją“? Jeigu taip – kaip (kokiu būdu) jie vyksta, kas mane mokytų ir kiek laiko?
 
Po atsakymo į šį klausimą, Jums taps aišku, ar būsite „įmestas į bendrą katilą“ ir jau darykite ką norite, ar, visgi, būsite supažindinti su darbu, jo subtilybėmis ir panašiai. Nenoriu plėstis apie įmones, kurios jokių įvadų neatlieka, tačiau tikiuosi, kad supratote mane.
 
6. Greičiausiai, Jums reikia pateikti aukščiausias pareigas užimantiems žmonėms savo nuomonę ir argumentus apie kandidatą, kuris Jums atrodo tinkamas užimti siūlomas pareigas. Kokie būtų Jūsų pagrindiniai argumentai?
 
Čia galite pajuokauti, kad Jūsų pašnekovas (-ė) gali pasijausti kaip darbo pokalbyje. Na, galų gale – juk tai ir yra darbo pokalbis, ar ne? Iš atsakymo į šį klausimą sužinosite, kokioms kandidato vertybėms įmonėje yra suteikiamas prioritetas.
 
7. Įsivaizduokime, kad Jūsų pasamdytas kandidatas yra tikrai tinkamas, demonstruoja puikius rezultatus ir esate labai juo patenkinti. Kokios yra kandidato karjeros galimybės?
 
Klausimo esmės, manau, aiškinti nereikia.
 
8. Ką norėtumėte pasakyti kandidatui apie savo įmonę? Ką aš, Jūsų manymu, turėčiau žinoti?
 
Sunku prognozuoti atsakymą į šį klausimą, tačiau jeigu Jums pradedama pasakoti apie įmonės pasiekimus – siūlau tyliai ir ramiai ieškoti kito darbo, nes čia svarbiausią vietą užima tikrai ne darbuotojai ir jų gebėjimai spręsti problemas.
 
O kokiais klausimais galite pasidalinti Jūs?

Kai asmuo politikoje užima itin aukštas pareigas (Prezidento, Ministro Pirmininko, Seimo Pirmininko ar Ministro) – jam turėtų būti paaiškinta (ir, manau, kad yra, kas tai paaiškina), jog didžiausius darbus reikia padaryti per pirmąsias 100-tą dienų, kai esi išrenkamas (ar paskiriamas į tas pareigas). Ne veltui Lietuvoje yra įprasta „pristatyti 100-to dienų darbų ataskaitą„. Šimto dienų praktika yra taikoma ne tik Lietuvos politikoje, tačiau didžiojoje daugumoje pasaulio šalių. Ir nors tai puikiai veikia politikoje (atsiminkite – tik aukštose pareigose!) – versle, kita vertus, viskas yra kitaip.
 
Jūs tapote įmonės vadovu
 
Visiškai nesvarbu, kaip tai atsitiko – per pažintis, dėka Jūsų žinių, per krūvą atrankų ir pokalbių su personalo atrankos specialistais, įmonių akcininkais ir panašiai. Jūs tapote įmonės vadovu. Realūs šansai yra tokie, kad dvidešimt procentų iš Jūsų šiose pareigose neišbus nei metų laiko, o po dviejų metų – įmonių vadovais nebedirbs net 40 procentų į šias pareigas paskirtų žmonių. Gal todėl naujieji vadovai imasi daryti pokyčius per pirmuosius mėnesius po savo paskyrimo į vadovaujančias pareigas? O gal kaip tik pokyčiai, kuriuos bandoma padaryti skubotai, ir yra darbo netekimo priežastimi?
 
Kai Jus paskyrė vadovu – reikia pradėti galvoti visiškai kitaip, nei galvoja vadybininkai, pardavėjai, klientai ir kiti versle dalyvaujantys asmenys. Turite nebegalvoti apie užduotis (ir kaip jas atlikti). Esant vadovu – būtina galvoti apie tikslus ir siekius. Nereikia stengtis įtikti žmonėms (tiek verslo savininkams, tiek darbuotojams), reikia stengtis, kad Jumis tie žmonės pasitikėtų. Mažiau kreipkite dėmesį į pokyčių įvedimą ir daugiau – į tai, kaip teisingai perteikti reikiamus pokyčius, kad jie būtų priimti ir suprasti. Ir kuo mažiau stenkitės įtvirtinti savo autoritetą. Pradžioje – Jums reikia daugiau klausyti, negu kalbėti, nes labai rizikuojate priimti skubotus sprendimus ir vienas problemas pakeisti kitomis.
 
Kaip elgtis ir ką daryti, kai Jus paskiria vadovu
 
Pateiksiu kelis esminius patarimus, kurių dėka Jums bus ne tik patiems lengviau apsiprasti naujose pareigose, tačiau ir darbą atliksite efektyviau.
 


 
Bendraukite. Verslas yra komandinis darbas. Vienas lauke – ne karys. Todėl, pirmas darbas – susipažinti su kiekvienu Jūsų komandos nariu. Ne, „labas, aš esu tavo naujas bosas„, yra ne susipažinimas ir iš esmės – klaidingas būdas pradėti pokalbį. Bendravimas susideda iš… bendravimo. Kalbėkite su kiekvienu Jums tiesiogiai pavaldžiu darbuotoju atskirai. Užtikrinkite jį/ją, kad judviejų pokalbis yra privatus ir niekas apie pokalbio turinį nežinos. Privalote ne demonstruoti savo kompetenciją, o parodyti, jog esate įmonėje tam, kad suprasti problemas bei pasiūlyti sprendimus. Todėl, reikia daugiau klausyti, nei kalbėti. Nekalbėkite apie tai, ką Jūs baigėte, kur dirbote ir panašiai. Nekalbėkite apie save, nes pokalbis nėra apie Jus. Gilinkitės į problemas, nes tų problemų sprendimas ir yra Jūsų tiesioginis darbas. Kai tik pradedate dirbti vadovu – savo tinkamumą šioms pareigoms reikia ne parodyti, o leisti, kad Jūsų pavaldiniai tokios išvados prieitų patys. Jie turi laikyti Jus lyderiu ir tai pasieksite tik tokiu atveju, jeigu gilinsitės į tai, ką reikia išspręsti.
Neskubėkite kritikuoti. Pačioje pradžioje, tikrai nežinosite pakankamai, kad suprasti, kodėl vieni ar kiti dalykai yra taip, o ne kitaip. Labai dažnai padaroma klaida, kai pakeliamas balsas ant pavaldinių dėl to, ką jie daro pastoviai ir yra įpratę daryti, o naujai paskirtas vadovas tą darbą įsivaizduoja visiškai kitaip. Privalote atsiminti ir suprasti, kad kai kurių procesų (kuriuos Jums taip norisi pakeisti) dėka, gyvuoja visas verslas. Žinoma, jeigu įžvelgiate tų procesų žalą ir norite juos pakeisti – tai reikės padaryti, tačiau neskubėkite. Pirma – stenkitės suprasti, kodėl yra taip, kaip yra.
Mokykitės. Būkite kaip sausa kempinė baloje – „sugerkite“ visų versle dalyvaujančių pusių nuomones: klientų, darbuotojų, tiekėjų, akcininkų ir taip toliau. Informacijos niekada nebus per daug. Tik tokiu būdu sužinosite viską apie tai, kokią vertę kuria Jūsų valdomas verslas, ko iš Jūsų norima, ko tikimąsi, ką apie tai mano tiekėjai, klientai ir net kaip elgiasi konkurentai. Jeigu skirsite šiai fazei pakankamai laiko – gauta informacija labai atsipirks.
Priimkite akivaizdžius sprendimus. Kai bendrausite su visomis versle dalyvaujančiomis šalimis – išgirsite daug nuomonių ir dar daugiau požiūrių. Dažniausiai – problemų sprendimai ateis į galvą vien klausantis kitų žmonių (kažkodėl prieš akis iškilo serialas Dr. House). Įprastai, yra nemažai sprendimų, kurių dėka padarysite darbuotojų darbus lengvesniais, tačiau efektyvesniais, o jiems keliamos užduotys turės prasmę. Didesnėse kompanijose, kad tai pasiekti, reikės atsisakyti nemažos dalies susitikimų, konferencijų, pasitarimų ir panašaus laiko švaistymo. Organizacines problemas lengviausia spręsti tuomet, kada jas sukūrėte ne Jūs, tačiau pasistenkite nerodyti, kad „va, aš tai išsprendžiau“. Tai bus pastebėta ir be to, tiesiog darykite savo darbą ir spręskite problemas, apie kurias Jums buvo sakyta. Tai – „saugūs sprendimai“, nes kitų akimis – Jūs atnešate į verslą naujoves, nors iš tikro – tiesiog sprendžiate įmonėje esančias problemas. Tokių problemų sprendimai užtarnaus Jums gero vadovo reputaciją įmonėje ir darbuotojai patikės Jums vis daugiau problemų.
Pagirkite kitus už jų nuopelnus, gaukite per nagus už jų padarytas klaidas. Keista, ar ne? „Kodėl aš turiu gauti per nagus, kai kažkas pridarė nesąmonių?„. Čia, žinokite, galioja tokios pačios taisyklės kaip politikoje: jeigu girtas policininkas užmušė žmogų – generalinis komisaras netenka darbo. Tik šiuo atveju – gal taip ir nebus, tačiau turite būti pasiryžę „gauti kulką“ už savo darbuotojus. Nuo politikos verslas skiriasi ir tuo, kad politikoje norima prisiimti laurus už darbus, kurių nepadarei. Versle – geras vadovas visuomet pamatys, kas atlieka darbą gerai ir parodys darbuotojui, jog tai buvo pastebėta. Panašiai yra ir tuomet, kai nutinka klaidos. Komanda žino, kas joje pridarė klaidų (ir paprastai – nebūna vienas kaltas), tačiau jeigu Jūs prisiimsite kaltę – ta komanda griebsis daryti viską, kad tas klaidas ištaisyti bei išsaugoti tokį gerą vadovą.

Blogiausias scenarijus yra tuomet, kai Jūsų darbuotojai pradeda „rinkti įkalčius prieš Jus“. Elkitės su darbuotojais taip, kaip norėtumėte, kad elgtųsi su Jumis, jeigu sėdėtumėte kitoje stalo pusėje. Jeigu viską darysite teisingai – komanda Jus gerbs, mylės ir seks iki galo. Jeigu ne – tuomet galite net neišpakuoti savo daiktų biure, nes jame galite neišbūti net pradinių 100-to dienų.
 
Sėkmės versle!

Padėsiu temos autoriui, citata is wikipedios:
 
Downshifting is a social behavior or trend in which individuals live simpler lives to escape from the rat race of obsessive materialism and to reduce the “stress, overtime, and psychological expense that may accompany it”.[1] It emphasizes finding an improved balance between leisure and work[2] and focusing life goals on personal fulfillment and relationship building instead of the all-consuming pursuit of economic success.

Socialiniai tinklai gali būti puikus įrankis siekiantiems išlaikyti ryšį su kitais žmonėmis, susidraugauti su kažkuo nauju ir efektyviam bendravimui. Deja, tačiau ne kiekvienas naudojasi jais pagal paskirtį. Daugumai Facebook’o vartotojų – naujienų srauto tikrinimas yra vos ne kaip darbas. Jie rašo tam, kad “susirinktų LIKE’us” (lietuviškai – PATINKA, nors man tas pavadinimas visiškai nePATINKA); jie stebi, ką veikia kiti žmonės ir tampa net apsėsti žinojimu, kas vyksta, kaip, kur ir kodėl. Dar nepamirškime ir tų, kurie Facebook’e žaidžia visus įmanomus žaidimus. Tikrai žinote tokius žmones. Na, bent jau tokius, kurie žaidžia ten bent vieną žaidimą. Jeigu tas žmogus – Jūs, tuomet reikia labai stipriai susimąstyti apie tai, kas bus, jeigu nustosite tikrinti Facebook’ą:
 
Turėsite daugiau intelekto
 
Na, sąlyginai. Jeigu Jūsų dėmesys nebus nukreiptas tik į Facebook naujienų srautą – galėsite pamatyti tai, kas vyksta aplink Jus. Galbūt reikia pamaitinti Jūsų naminius gyvūnus (šioje vietoje, manau, kai kurie skaitytojai tikrai apie tai susimąstys)? O gal reikia juos išvesti pasivaikščioti? Žinoma, kad padarysite tai. Tik po to, kai baigsite sekti tai, kas yra parašyta Facebook’e. O kur dar šiandieninės technologijos?! Dabar galima eiti kur tik nori ir neštis Facebook su savimi! Pagal potyrius – net nesijaus, kad išėjote iš namų, teisingai? Kai padedate telefoną į šalį (ar išjungiate kompiuterį) – pradedate suprasti, kad egzistuoja ir kitas – realus pasaulis. Su realiais reikalais, realiais žmonėmis. Ir jie mato Jus tokius, kokie esate iš tikrųjų – realūs. Ir Jūsų naminiams gyvūnams, draugams, artimiesiems ar antrąjai pusei – tai yra gera žinia. Jie gali su Jumis pabendrauti.
 
Padarysite daugiau
 
Kadangi rašau nemažai (o skaitau – dar daugiau) – naršau internete nemažai (skaityti: visą laiką). Mano didžiausia bėda – socialiniai tinklai. Labai nesunku išjungti rašomą straipsnį ir žiūrėti naujus pranešimus Facebook’e. Kas pakomentavo kokį mano įrašą? Kas mane paminėjo? Ir tos kelios minutės (kurias, tipo, tam skirsiu) tampa keliolika ar net keliasdešimt. Paskui – labai sunku grįžti prie straipsnio rašymo (jau šioje straisnio vietoje, tikrinau Facebook’ą du kartus). Kai išjungi viską – tada reikia kažką daryti, kad nebūtų nuobodu. O! Darbas!! Geras!!! Jeigu išjungsite Facebook’ą – galite drąsiai tikėtis, kad Jūsų produktyvumas išaugs.
 
Galėsite susikoncentruoti ties kitais dalykais
 
Buvimas Facebook’e užima daug laiko. Jūs net neįsivaizduojate, kiek laiko praleidžiate Facebook’e. Ypač – kai žiūrite savo naujienų srautą. Dabar jis yra pagal nutylėjimą sudėliotas kaip “Karščiausios Naujienos” (turbūt taip lietuviškoje versijoje atrodo? Nes aš naudojuosi FB tik anglų kalba) ir įrašai/įvykiai sraute nebėra chronologiški. Geriau – susijunkite su draugais kitokiame, realiame lygyje. Nueikite kur nors. Ne, nereikia ten daryti “Check-In”! Nueikite, galų gale, į sporto salę, pasinaudokite bėgimo takeliu. Nors… Ir ant jo bėgant – žmonės naršo Facebook’e. Teko tai matyti…
 
Darykite tai, ką norite. Išskyrus naudojimąsi internetu.
 
Išsiaiškinsite, kas yra tikrieji Jūsų draugai
 
Turėti šaunią draugystę internetu nėra sunku. Keli paspaudimai “LIKE” ant nuotraukų, įrašų, keli malonūs komentarai ir… jau draugaujate. Tai nėra sunku, tai neužima itin daug laiko. Kažkam užėmė 30-40 sekundžių, kad paspausti LIKE ant Jūsų nuotraukos, parašyti kokį komentarą ir panašiai, o Jums atrodo, kad tam žmogui iš tikrųjų rūpi.
 
Tačiau, išjungus Facebook’ą – dauguma šitų dalykų dingsta. Dingsta tas netikras jausmas. Nesijunkite prie Facebook kurį laiką. Pažiūrėkite, kiek žmonių parašys Jums, paklaus, ar viskas geras, pastebės, kad Jūsų nėra? Tai padarys žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpite ir kurių, greičiausiai, net neturite Facebook drauguose.
 
Suprasite, kad žodis “patinka” nereiškia nieko
 
To mygtuko paspaudimas Facebook tinkle jau nebereiškia, kad Jums patinka įrašas. Tai tampa kaip privalomas “atsižymėjimas”, kad pamatėte įrašą, kad jį perskaitėte. Pasižiūrėkite į tai, kur spaudžiate “Patinka” iš šalies. Ar tai tikrai Jums patinka? Ar sakote žmogui, pranešusiam Jums asmeniškai, kad Afrikoje badauja vaikai – “man tai patinka”? Iš tikrųjų, mums, kaip žmonėms, patinka tik tai, kas yra mums artima, kas atspindi mus.
 
Jausitės pasiekę daugiau
 
Pabandykite išjungti Facebook’ą ir padaryti kažką, ko senokai nedarėte. Gal pagaliau parašysite tą knygą, kurią taip norėjote parašyti? Gal susitvarkysite savo daržą? Gal apsitvarkysite namus? Nuvažiuosite į parduotuvę ir nupirksite varžtus, kurie padės pakabinti tą ant grindų jau pusę metų stovintį veidrodį?
 
Beveik viską realiame pasaulyje reikia “užbaigti” ir padaryti. Neatimkite iš savęs to “užbaigtumo” jausmo. Atlikite kažkokį darbą ir pajuskite, ką reiškia jį pagaliau padaryti.
 
Atsikratysite sekėjų
 
Praktiškai visi Facebook’e turite žmogų, kuris jus “seka”. Ypač – jeigu esate moteris. Žmonės gali matyti viską, ką įkėlėte neatsargiai peržiūrėję privatumo nustatymus (ir Jūsų profilio nuotraukas) ir nepatikėsite, bet yra žmonės, kurie tai ir daro… Vaikinai žiūri merginų, kurios jiems patinka, nuotraukas. Ir nesakykite, kad taip nedarote. Merginos elgiasi taip pat, tik gal kiek dažniau. :) Žmonės, kurie nėra Jūsų draugai (ir su kuriais tikrai nesiruošiate draugauti) vis tiek gali matyti tam tikrą informaciją apie Jus. Net jeigu nesate tiesiogiai susiję – tai galima daryti per Jūsų draugų sąraše esančius žmones. Galbūt, savo privatumą ne taip jau ir saugantis (-i) draugas (-ė) pažymėjo Jus, kad einate kartu į kiną. Dabar, Jūsų sekėjas žino, kur Jūs būsite. Nenustebkite, jeigu išėję iš kino seanso, pamatysite ką nors kampe, kas alkanomis akimis spoksos į Jus. Taip tikrai gali būti. Taip, greičiausiai, net ir buvo. Tik Jūs to dar nepastebėjote.
 
Tikrai pasijausite geriau
 
Facebook’as daugumą žmonių veikia neigiamai. Labai mažai žmonių pasitiki savimi, turi mėgstamą darbą, mylimą antrą pusę, pakankamai pinigų ir yra laimingi. O štai Facebook’e pamatysite nuotraukas ir įrašus tų, kurie kaip tik tokiais Jums atrodo. Ir tokie įrašai gali turėti dvejopą poveikį – privers pasitempti arba… gniuždys Jus. Kad ir kaip būtų gaila – tačiau dažniausiai poveikis būna būtent gniuždantis.
 
Kodėl? Kažkas parašo įrašą, kurį pamatote Jūs ir dar koks 100,000 žmonių. Bent jau tiek buvo LIKE’ų prie to įrašo, kai jį pamatėte Jūs. Jūs parašote įrašą ir jis surenka… 2 “Patinka”? Vieną – iš pusbrolio, kitą – iš geriausios draugės ar draugo… Tai gali priversti Jus pasijusti niekam tikusiais. Jeigu Jūsų nuotrauka nėra pakomentuojama žodžiais, kad atrodote gerai – jausitės nepakankamai gerai atrodantys. Ir t. t. Pastoviai matote žmones, kurie atrodo Jums sėkmingesni, laimingesni, protingesni, turtingesni, geriau arodantys ir panašiai.
 
Kodėl Jūs galite norėti tokio poveikio sau?
 
Pagaliau suprasite, kad viskas, kas Jūs buvote Facebook’ui – tai dar vienas skaičius reklamos peržiūrų statistikoje
 
Tikrai neabejoju, kad tarp savo Facebook’o draugų turite žmonių, kuriems Jūs iš tikrųjų rūpite. Tačiau, lygiai taip pat neabejoju, kad ne mažiau rūpite ir pačiam Facebook’ui. Bent jau jo darbuotojams – Jūs esate tik duomenys, kurie patalpinti didžiulėje duomenų bazėje ir jais visaip naudojąmasi. Jūsų darbas Facebook’e – žiūrėti reklamas, leisti pinigus Facebook’o žaidimuose ir tokiais būdais krauti Facebook’o savininkui ir akcininkams dar didesnius turtus. Viskas, kas atsitiks su Jumis už Facebook’o ribų – jiems neįdomu. Realiame gyvenime – nelabai palankiai žiūrėtumėte į tokį žmogų, kuris taip su Jumis elgtųsi, ar ne?
 
Šis straipsnis skamba kaip pykčio išliejimas ant Facebook’o. Tikrai ne. Tai nėra taip. Tiesiog, norėjau išsakyti nuomonę apie tai, kaip mes, socialinių tinklų vartotojai, pamiršome, kodėl esame tuose socialiniuose tinkluose, kokia yra jų paskirtis. Tai pamiršau aš, Jūs ir net patys socialiniai tinklai. Socialiniai tinklai nebėra skirti sujungti žmones ir jų interesus. Jų paskirtis šiais laikais – kad kuo daugiau iš mūsų spaustų tą nelemtą “LIKE”. Tai – priklausomybė, tai liga ir darbas. Darbas, beje, už kurį Jums niekas nieko nemoka (ir nemokės). Nesakau, kad reikia išjungti Facebook’o visiems laikams. To nebus, sutikite su manimi. Tačiau rekomenduoju mažinti laiką, kurį praleidžiate Facebook’e. Ten tikrai Jūsų nepasiilgs 30 kartų per dieną.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

Sutikite – žmogus tikrai nesijaučia, jog dirba, jeigu daro tai, kas jam tikrai patinka. Lygiai tą patį sakau ir tiems, kas klausia manęs “ką manai, ką man reikėtų daryti?”. Ir visą laiką stengiuosi išsiklausinėti pašnekovo, kas jam patinka, kokie yra interesai, pomėgiai; kaip leidžiamas jo laisvalaikis. Tada bandau įžvelgti tame monetizavimo galimybes, nors tai turėtų daryti jau pats pašnekovas. Nesakau jam apie tai, o stengiuosi savo klausimais vesti prie akivaizdžių išvadų. Žmogus turi pats suprasti, ką jis turi daryti gyvenime.
 
Kaip tai veikia
 
Didžioji sėkmingiausių pasaulio žmonių dalis tokiais tapo dėl to, kad jiems patinka tai, ką daro. Jie visada tai darė. Mark’as Zuckerberg’as, pavyzdžiui, pradėjo programuoti dar besimokydamas vidurinėje mokykloje. Ir neabejoju, kad jis ir šiandien tai darytų (gal net ir daro), jeigu net nebūtų Facebook’o savininkas.
 
Tarp tokių žmonių galima paminėti ir Bill’ą Gates’ą, kuris programuoti pradėjo labai anksti ar net Warreną Buffettą, kuris visuomet buvo apsėstas “pinigų darymo procesu, o ne pačiais pinigais”. Jau nuo ankstyvos jaunystės jis turėjo verslumo gyslelę. Tai pasižymėjo, kai atgavęs $35 USD mokesčių permoką iš pirmosios savo pajamų deklaracijos, jis nusipirko dviratį, kad galėtų pristatinėti laikraščius. Sekančiais metais, jis už $25 USD nupirko pinball žaidimo aparatą, kurį pastatė vietinėje kirpykloje Po kelių mėnesių, to aparato atneštų pajamų dėka, tokie žaidimai stovėjo jau keliose kirpyklose.
 
Tačiau šis straipsnis – ne apie W. Buffett’ą. Noriu tiesiog pasakyti Jums, kad žmonės, kurie dirba dėl pinigų, daro viską dėl atlygio. Tokiam žmogui, kaip W. Buffett’as – atlygis yra pats pinigų darymo procesas. Todėl naudoju jį kaip pavyzdį.
 
Geriausias pavyzdys
 
Vienas iš geriausių pavyzdžių to, ką noriu Jums pasakyti, yra rašytoja J. K. Rowling. Net būdama paauglė, Rowling dievino rašymą, ant popieriaus išliedavo savo fantazijos vaisius, kurdavo įvairias istorijas. Tačiau po koledžo baigimo, ji (padedama tėvų, žinoma) nusprendė, kad jos fantazija yra tik hobis, kuris “neapmokės sąskaitų”.
 
Sekančius kelerius metus, Rowling praleido “normaliuose darbuose” – dirbdama tyrimų sferoje ir dėstydama anglų kalbą. Praėjus septyneriems metams po aukštojo mokslo baigimo, J. K. Rowling buvo vieniša motina, neturinti darbo ir gyvenanti iš pašalpos.
 
Atsikračiusi jai primesto “turi būti tokia kaip visi” požiūrio, Rowling susikoncentravo ties tuo, kas jai labiausiai patiko – rašymo. Kaip ji išsireiškė vėliau, sakydama kalbą Harvardo universitete: “aš nustojau apsimetinėti, kad esu kažkas kitas ir sutelkiau savo visą energiją į darbą, kuris man visuomet rūpėjo ir teikė malonumą”.
 
Tas “darbas”, žinoma, buvo Harry Potter knygų serija, kuri tapo viena iš sėkmingiausių visų laikų kūrinių bei tapo ir itin sėkminga ekranizacija. Dėka to, J. K. Rowling tapo pirmoji rašytoja-milijardierė. Tačiau ne todėl, kad ji siekė tapti milijardiere, o todėl, kad siekė tapti rašytoja.
 
Išvados
 
Žinoma, visada bus tas labai mažas procentas žmonių, kurie laimi stambias sumas loterijose ar gimsta itin turtingose šeimose. Tačiau didžioji dauguma super turtingų žmonių tapo “super turtingais” ne todėl, kad siekė tokiais tapti. Jie praturtėjo, nes darė tai, kas jiems patinka. Ir jų veikla atnešė jiems tuos turtus.
 
Todėl ir Jums siūlau padaryti tą patį: jeigu norite tapti turtingais – negalvokite apie pinigus. Tiesiog darykite tai, kas Jums patinka. Lygiai tą patį darau ir samdydamas žmones (bei kitiems darbdaviams patariu daryti tą patį) – nereikia ieškoti žmogaus su pačiu įspūdingiausiu gyvenimo aprašymu. Reikia tiesiog rasti žmogų, dievinantį veiklą, kuriai ieškote kandidato.
 
Nebent norite žudyti. Tada, dėl šventos ramybės, geriau darykite ką nors, kas nepatinka…
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

Savigalbos literatūra (angl. self help) gali ne tik nuvilti siekiančius greito būdo išspręsti asmenines bėdas, bet ir sukelti priklausomybę.
 
Psichologas dr. Alfredas Laurinavičius
Sociologė Gražina Rapolienė
Rinkodaros vadovė Asta Mikelionytė-Čechovskienė
Leidyklos direktorė Danguolė Viliūnienė
Psichologas dr. Marius Daugelavičius
 
Pirmąją savigalbos knygą prieš 155 metus išleido škotų rašytojas Samuelis Smilesas. 1859 m. jis pardavė 20 tūkst. kopijų, dar po 50 metų parduotų kopijų skaičius išaugo iki 250 tūkst. Dabar, remiantis theguardian.com duomenimis, tai – vienas perkamiausių literatūros žanrų.
 
Galimybė „pataisyti“ save skaitant knygas populiarėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nymag.com apžvalgininkės Kathryn Schulz žodžiais, nepaisant self help literatūros, žmogus taip ir neišmoko „susitvarkyti su savimi“, tačiau išmoko iš to užsidirbti – kasmet šių knygų parduodama už 11 milijardų dolerių. Vien JAV knygų pelnas siekia 563 mln. dolerių.
 
„Tokio pobūdžio literatūra dažnai yra komercinė ir orientuota į kuo platesnę auditoriją. Joje siekiama viską pateikti suprantamai, kiek supaprastintai, panašiai kaip naudojimosi instrukcijoje. Instrukcijoje negali būti daugiareikšmiškumo, negali būti abejojama tuo, kas ten parašyta. Skaitydamas instrukciją žmogus turi tikėti, kad joje rašoma absoliuti tiesa, ir tokiu atveju yra didžiausia tikimybė, kad jis imsis veiksmo. Tačiau psichologiniuose moksliniuose tyrimuose mes nerandame vienareikšmių atsakymų, kurie pateikiami populiariosios psichologijos knygose“
 
„Kiekvienas yra savo laimės kalvis, nusišypsok, keisk mąstymą, ir tavo gyvenimas pasikeis. Bet visuomenėje egzistuoja nelygybė. Vieno žmogaus startinės pozicijos labai skiriasi nuo kito, pavyzdžiui, kiek pastangų reiktų užsidirbti pirmąjį milijoną darbininko vaikui ir milijardieriaus? Pastarajam galbūt tėvai padovanotų 16-ojo gimtadienio proga. Bet jei ir nedovanotų, jis turi visas galimybes verslo pradžiai – pasiskolinti lėšų, yra tėvų ryšiai, verslumo įgūdžiai, net kalbos prie pietų stalo nuo mažens jį greičiausiai mokė verslumo. Viso to neturi minėtas darbininko vaikas“
 
Ironiška, specialistės įsitikinimu, ir tai, kad knygoje „kaip tapti milijonieriumi“ nebus parašyta, kaip tai padaryti. O jei ir būtų, vien skaitydamas neišmoksi. Anot G. Rapolienės, aišku viena – pirkdami tokias knygas neabejotinai didiname autorių pajamas, o paskaitę įvairius teiginius – gauname dar vieną pasiteisinimą sau.
 
„Psichologai kalba apie narcizų kartą. Bet ko link tai veda, niekas iš tikrųjų nežino. Amerikiečiai pastebi, kad jaunoji karta darbe elgiasi kitaip, kelia aukštus reikalavimus darbdaviui ir pan. Bet jei jie sugeba rasti savo vietą pasaulyje, tarpusavyje sugyventi – kodėl tai turėtų būti blogai? Pasitikėjimas savimi ir tolerancija kitam, mano manymu, puikios savybės. Pasaulis bus kitoks, o koks – pamatysime"
 
Temos priklauso nuo laikotarpio
Anot leidyklos „Vaga“ pardavimų ir rinkodaros vadovės Astos Mikelionytės-Čechovskienės, motyvacinė literatūra Lietuvoje išlieka tarp skaitomiausių. Daugėja ne tik skaitytojų, bet ir knygas rašančių autorių. O temų pasirinkimas priklauso nuo laikotarpio.
 
„Krizės metu buvo itin populiari motyvacinė literatūra, kuri siūlė „receptus“, kaip tapti turtingam, tačiau šiandien skaitytojas didesnį dėmesį skiria savo vidiniam pasauliui, saviugdai, harmoningo gyvenimo kūrimui“, – teigė A. Mikelionytė-Čechovskienė.
 
Jai pritaria ir „Alma littera“ leidyklos direktorė Danguolė Viliūnienė, kurios nuomone, skaitytojus vis labiau domina ne tik saviugda, bet ir tai, kaip sumažinti įtampą, planuoti laiką. „Šiais nuolatinio bėgimo, bruzdėjimo laikais žmogus ieško patarimų, kaip susikurti ramybės oazę, kaip taupyti laiką, kaip nors valandėlei nustoti bėgti ir t.t. Žmogus nebeturi laiko ne tik pabūti su savimi, bet neberanda laiko ir artimiesiems, draugams. Nebemoka arba nebeturi laiko susirasti partnerio, draugų, todėl ieško patarimo knygose.“, – LRT.lt sakė D. Viliūnienė.
 
Nusivylimas laukia nekantriųjų
Kaip LRT.lt teigė psichologas dr. A. Laurinavičius, savigalbos literatūros veikimas priklauso nuo to, kiek skaitytojas yra subrendęs problemos sprendimui.
„Dauguma tokio pobūdžio literatūros skaitytojų nori pokyčių ir gyvenimo kokybės pagerėjimo. Taigi jeigu iki tikslo žmogui trūksta nedaug, o jam į rankas papuola gera knyga, tai pokyčiai gali prasidėti. Knygų skaitymas yra tik intelektualinė medžiaga, bet jeigu po jos seka veiksmas, dažniausiai tam žmogui naujas, nebūdingas, lydimas stiprių išgyvenimų, tai tada žmogaus gyvenimas gali pasikeisti“, – sako psichologas.
 
Tuo metu, anot specialisto, jei asmuo tik skaito, ir tarp esamos bei trokštamos situacijos yra per didelis skirtumas, tai bandymas pasikeisti gali baigtis nusivylimu. Kartais esą neužtenka tik žmogaus pastangų.
 
Psichologas dr. Marius Daugelavičius priduria, kad savigalbos literatūros funkcija yra sukelti motyvaciją, o viskas priklauso nuo to, kiek žmogus ugdosi savo įgūdžius. Tiesa ta, kad žmogus dažniausiai nedaro to, kas parašyta, o knygos sukelta motyvacija tuoj nuslūgsta.
„Ką nors pakeisti žmogui yra sunku, nes jis dažniausiai viduje yra „užsikonservavęs“. [...] Jeigu, sukilus motyvacijai, nėra impulso iš šalies, tuomet, kaip ir visi geri impulsai, nugęsta ir šis. Trumpai tariant, jeigu tokios knygos veikia, tai tik kaip pradinis impulsas“, – LRT.lt aiškina psichologas.
 
A. Laurinavičius pasakoja, jog daug žmonių puoselėja viltis, kad, perskaičius knygą, gyvenimas pasikeis kaipmat. Specialisto žodžiais, praktikoje psichologai gali tam tikriems žmonėms rekomenduoti kokią nors knygą, tačiau ši rekomendacija remiasi pagalbos ieškančio žmogaus situacijos ir jo gebėjimų ją įveikti supratimu.
 
„Tai tarsi recepto išrašymas: konkrečioms problemoms – konkretūs jų sprendimai. Tačiau tai dažniausiai yra tik dalis pagalbos. Tuomet savigalbos knyga gali būti labai veiksminga. [...] Antai Robino Norwoodo knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ aprašytos moterų istorijos, kurios gyvena su priklausomais asmenimis, kaip jos aukoja savo gyvenimą ir žaloja save. Ši knyga gali padėti skaitytojui pamatyti savo situaciją iš šono ir priimti sprendimus. Taip pat yra daug knygų, skirtų alkoholikams ir narkomanams. Aišku, jos nesukuria stebuklo, tačiau, jei jų skaitymas yra lydimas ir ilgalaikių veiksmų, bendraminčių paramos, žmogaus gyvenimas gali neįtikėtinai pasikeisti. [...] Knygą galima perskaityti ir per dvi dienas, o tam, kad tikslai būtų įgyvendinti, gali prireikti ne vienerių metų“, – tikina A. Laurinavičius.
 
Tampa priklausomybe?
Nenuostabu, kad savigalbos knygose perskaitęs istorijų, žmogus ima fantazuoti apie sėkmingesnį „aš“, o net knygoms neveikiant, jų skaitoma vis daugiau.
„Kad ir kokia būtų savigalbos knyga, ji būna supaprastinta. Labai dažnai remiamasi asmeninėmis žmonių patirtimis ar sėkmės istorijomis, kurios kitiems žmonės ne visada pritaikomos“, – teigia A. Laurinavičius.
 
Psichologijos mokslo tyrimai rodo, kad atskiro žmogaus, atskiros istorijos pateikimas turi didesnę įtikinamą galią, negu apibendrinta, tikslesnė mokslinio tipo informacija. A. Laurinavičiaus nuomone, atvejų aprašymus lengva skaityti, jie įtraukia skaitytoją. Tačiau dažnai skaitymo nelydi pokyčiai, viskas tampa fantazijomis apie sėkmingą save: ką aš daryčiau, jeigu daryčiau, kad viskas būtų sėkmingiau ir t.t.
 
„Skaitymas sukelia laikiną palengvėjimą, po to skaudi realybė vėl gali priminti apie save, o tada nauja knyga ir vėl gali padėti laikinai užsimiršti. Tai tikrai panašu į priklausomybę“, – tikina psichologas.

Vaistus nuo nuodų skiria, suvartojamas kiekis.

“Darkness cannot drive out darkness: only light can do that. Hate cannot drive out hate: only love can do that.” Štai tau mano keli patarimai. Visų pirma tai atrodai labai liūdnas žmogus, kuris sėdi sukaustytas visuomenės normų ir bijo padėti žingsnį iš savo komforto zonos ribų. Visos šios tavo išvardintos bėdos apart sveikatos problemų, mano nuomone yra išsprendžiamos savęs ir savo požiūrio pakeitimu.
 
Nesutari su šeima? Įrodyk jiems savo vertę, parodyk savo tikrus jausmus, nustebink juos, kad ir tai tebus smulkmenos. Net neabejoju, kiek tėvai dėl tavęs padarė praeityje, tad galvok, kad dabar tavo laikas įrodyti jiems, kad užaugino mylintį, protingą ir gerą žmogų. Na o jei manai, kad neverta, pažiūrėk šį video. Daugelį, tarp jų ir mane, šis video sugraudino, gal ir tave nors kiek tai paveiks. https://www.youtube.com/watch?v=j2bCO2_HyJs
 
Pradėk šypsotis, apsimesk laimingu, ir pajusi, kad su laiku išties tapsi laimingas. Eidamas gatve nusišypsok atsitiktinėms merginoms, padėk žmonėms kai tik yra proga, bendrauk su gamta, išbėk pabėgioti, pabūk vienas su savo mintimis, atsigulk parke ir tiesiog stebėk gamtą. Sakyk merginoms komplimentus, bet tik nuoširdžius. Iš pradžių tai žinoma atrodys keista, bet su laiku galbūt tai virs nuostabiu įpročiu. Nežiūrėk į kitus žmones, nesilygiuok į juos, nes taip tik apgaudinėsi save ir niekada neatrasi laimės. Ir tos laimės nesivaikyk, negalvok kaip būti laimingu, tiesiog toks ir būk. Rask nors vieną žmogų, su kuriuo gali atvirai bendrauti, nebūtinai kiekvieną dieną, kad ir kartą per savaitę, bet kad pokalbis būtų ištiesų atviras ir naudingas. Ir gali pradėti būtent nuo šios temos, išsipasakojant kas tave slegia. Nebūk su tais "populiariais" jei jie tau atrodo nuobodūs ar kvaili. Susirask tą vieną draugą ir prisiminkit vaikystę. Nueik į kanceliarinę, nusipirk didžiausią rastą lapą, išlankstyk lėktuvėlį, nuvyk į aukštą vietą, sugalvok norą ir išmesk jį (Pats taip dariau su draugais, buvo tikrai linksma ir su laiku tapo kaip smagi ir neįprasta tradicija). Ir galiausiai nebesėdėk namie, atsiribok nuo socialinių tinklų, pradėk gyventi tikrą gyvenimą. Ir šį forumą įsijunk tik kelis kart per savaitę patikrindamas tau svarbias, aktualias temas. Keisk įpročius, keisk požiūrį, keisk save patį. Visi gyvename ant tos pačios žemės, tačiau skirtinguose pasauliuose ir tik nuo mūsų pačių priklauso ar būsim laimingi.
 
Na ir pabaigai keli tinklapiai, kupini puikių straipsnių.
http://www.alfavyras.lt/
http://www.asvyras.lt/

Aš kaip tik manau priešingai, nes nematau absoliučiai jokio Point 'o lakti iki komos... Juk nieko nuveikti neįmanoma ! Prisigeri, lūžti, pabudęs jautiesi taip tarsi galvą pjautų 1000 - čiai pjūklų ir dar ant viršaus pilti, kad tą klaikią būseną apeiti ? Man mieliau pasiseilėti. Mėgstu vartoti gurmaniškai... Po gurkšniuką, po kasniuką. ^_^ O ne ubago kasniais... :D

Alkoholizmas – liguistas potraukis (priklausomybė) gerti alkoholinius gėrimus. Kitaip alkoholizmas gali būti apibrėžiamas kaip alkoholinių gėrimų vartojimas, trikdantis normalų žmogaus asmeninį, šeimyninį, socialinį ir darbinį gyvenimą.
 
Žmogaus socialinį ir psichologinį vystymą daugiausia lemia šeimos, aplinkos, pažįstamų pavyzdys. Nuo pat vaikystės žmogus kuriasi savo gyvenimo modelį. Didelė dalis tėvų gyvenimo būdo atsiliepia atžalai. Taigi, dauguma alkoholikų prisimena, kad dažnai girtaujama būdavo ir jų šeimose, draugų tarpe.
 
Alkoholizmu suserga nebūtinai asocialūs žmonės. Alkoholizmas gali išsivystyti bet kuriam žmogui, kuris dažnai naudoja svaigiuosius gėrimus (netgi lengvus kokteilius ir alų). Priklausomybė alkoholiui vystosi pamažu ir nepastebimai.
Vikipedia
 
 
Alkoholizmas - nuodėmė ar liga?
Nors alkoholizmas išsivysto tik vartojant alkoholinius gėrimus, tačiau biologinis alkoholizmo išsivystymo mechanizmas nėra išaiškintas. Daugumai žmonių palyginus retas alkoholinių gėrimų vartojimas priklausomybės pavojaus nesukelia. Kaip svarbiausi alkoholizmo išsivystymą įtakojantys faktoriai nurodomi žmogaus socialinė aplinka, psichikos sveikata ir genetinis polinkis.
 
Alkoholizmą, kaip ligą, medicina pradėjo pripažinti tada, kada buvo suprasta, jog: niekas nepradeda gerti tam, kad taptų alkoholiku. Ši liga - tai organizme vykstančių procesų, kurių ligonis nesugeba kontroliuoti, pasekmė. Tos neįprastos apraiškos, nes pasireiškia ne visiems geriantiesiems ir ne kiekvienas, daug geriantis tampa alkoholiku. Dažnai alkoholikas visiškai nepanašus į prie alaus baro nuolat stovinčią ar girtą besivoliojančią kur nors patvoryje būtybę. Kasdieniniame gyvenime dauguma jų yra iki tam tikro laiko aktyvūs visuomenėje žmonės, savo nagingumu lenkią ne vieną negeriantį. Ir nebūtinai jie turi gerti kasdien, ir ar vien tik degtinę, ar denatūruotą spiritą. Trečdalis pasitenkina alumi, o beveik pusė visų girtauja periodiškai, tik jų abstinencijos laikotarpis po eilinio užgėrimo vis labiau trumpėja.
 
Toks periodiškumas klaidina ligonį , jo šeimą, dažnai net patį šeimos gydytoją, kuris tai traktuoja, kaip paprastą sveikos organizmo reakcijos į alkoholį požymį. Tačiau iš esmės pertrauka tarp užgėrimų dar nieko nereiškia, nes beveik visi alkoholikai pažadą artimiausius kelis mėnesius negerti nė lašo ištesės nesunkiai. Tačiau nė vienas iš jų negali pažadėti, kad per visą mėnesį kiekvieną dieną paims ne daugiau kaip po dvi taureles.
 
Paprastam girtuokliui tai nėra sudėtinga, bet ne alkoholikui. Šis ieškos progos išgerti, praėjus vos kelioms dienoms.
Alkoholizmo ligos esmė - kontrolės praradimas išgeriamam alkoholio kiekiui. Ją apsprendžia du požymiai: įkyrus potraukis, be kurio alkoholikas neįsivaizduoja gyvenimo be alkoholio ir netgi po ilgos pertraukos vėl ima taurelę, o taip pat fizinis poreikis, kylantis tuoj po pirmojo alkoholio lašo ir įkyriai slopinantis kontrolę. Ligonis pasižada išgerti tik penkiasdešimt gramų, o iš tiesų geria iki sąmonės netekimo.
 
Nors po kiekvieno eilinio užgėrimo rimtai sušlubuoja sveikata, pablogėja šeimyniniai santykiai, o dažnai pažeidinėjami net įstatymai, alkoholikas nieko nepaisydamas vėl geria be saiko. Nepajėgus pasimokyti iš savo karčios patirties jis pasidaro panašus į tą, kuris kartkartėmis deda ranką ant karštos plytelės nekreipdamas dėmesio į vis didesnius nudegimus. Alkoholizmu nesergantis žmogus taip nesielgia, tačiau alkoholikas dažnai yra praradęs sveiką nuovoką. Bet tai dar ne viskas. Nuostabiausia, kad nepaisant lengvai pastebimų ligos požymių, jis beveik iki pat mirties nesuvokia, esąs ligoniu. Mat alkoholizmas priklauso tai grupei ligų, kurias visų pirma neigia pats sergantysis.
 
Kylant girtavimo lygiui, ilgą laiką likęs vienas, niekas negalėtų ištverti visų pasekmių : paprasčiausiai pritrūktų lėšų alkoholiui, o praradęs darbą, imtų dar ir vagiliauti ar tiesiog taptų visuomenės atmata. Negana to, fiziniai visai nusibaigtų. Tačiau alkoholikas sugeba prie tokios situacijos prisitaikyti, įsigudrina suburti aplink save tokius "padėjėjus", kurie nė nenumanydami daro jam "meškos paslaugą". Ir kaip bebūtų keista, dažniausiai tie, kurie labiausiai norėtų matyti jį blaiviu - šeimos nariai, giminaičiai, darbdaviai, gydytojai pirmiausia padeda ligoniui tų pasekmių išvengti arba patys už jas atsako.
 
Stephanie Brown (JAV) yra originalios alkoholizmo gydymo teorijos, vadinamos "sveikimo eigos modeliu", autorė. Tai visiškai naujas požiūris į šios ligos gydymą. Jis pagrįstas tuo, kad liga traktuojama, kaip ilgalaikis procesas, susidedantis iš keletos fazių, ir kiekvienai iš jų būtina ypatinga terapija. Stephanie Brown yra psichinės žmonių, išaugusių alkoholikų šeimose, būsenos tyrimo pradininkė, kuri nustatė, kad alkoholizmas veikia ne tik fizinę ligonio būklę, bet ir jo elgseną, mąstymo būdą, jausmus bei visą žmogiškų vertybių sistemą, o taip pat paliečia visus alkoholiko šeimos narius ir jo giminaičius.
 
1977 m. ji atidarė Alcoholism Clinic at the Psychiatry Department of Stanford University ir tai klinikai pati vadovavo iki 1985 metų. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio klinika pasaulyje, kurioje pacientų daugumą sudarė blaivybės siekiantys ligoniai ir jų artimieji bei giminaičiai, kuriems reikėjo kvalifikuotos pagalbos. Taip pat čia vykdavo kursai psichoterapeutams, psichologams, šeimos gydytojams, specialiųjų ligonių globos tarnybų darbuotojams. Juose buvo gvildenamos įvairios alkoholizmo ir jo gydymo metodų pritaikymo problemos.
 
Alkoholizmas - šeimos liga
Vienas iš Anoniminių Alkoholikų draugijos įkūrėjų Bilas W. teigia, kad : "Kiekvienas šeimos narys (vyras, žmona , vaikai), priverstas gyventi su alkoholiku bent keletą metų, pamažu pats tampa psichiniu ligoniu. Tai neišvengiama!"
 
Alkoholiko šeima tam tikru atžvilgiu primena rusų liaudies pasaką apie ropės rovimą. Pamenate: senelis kimba į ropę, močiutė - į senelį, anūkėlė į močiutę ir t.t. Panašiai būna, kai jau ne žmogus traukia stikliuką prie savęs, o stikliukas jį. Tarkime, jis pasirinko Petrą, Petras stveriasi žmonos, žmona - vaiko. Tokiu būdu susikuria, taip vadinama, "priklausomybės karuselė". Alkoholis visus nejučia įtraukia į tam tikrą sūkurį. Alkoholikams paprastai būdingos įkyrios mintys: nuolatos galvojama apie taurelę, diena planuojama pagal iš anksto numatytą tikslą išgerti, svarstomi būdai, kaip "susikombinuoti" pinigų svaigalams. Visa tai galima apibrėžti kaip "susikoncentravimą ties alkoholiu" arba "sūkuriu". Gerdamas pernelyg daug ir ilgai, žmogus yra tiesiog piktybiškai priklausomas nuo alkoholio. Šeimos nariai, artimieji tokiu atveju irgi nelieka nuošaly. Jie bando alkoholiką gelbėti - nes tai visiškai normalus, sveikas ir žmoniškas instinktas. Išsivysto, taip vadinama, kopriklausomybė ir jų gyvenimas tampa priklausomas nuo alkoholiko. Sunku patikėti, tačiau tokiu atveju pagalbos reikia abiems pusėms: tiek geriančiajam, tiek jo šeimos nariams, artimiesiems, kurie prieš savo valią su laiku tampa savotiškais alkoholio vergo vergais.
 
http://al-anon.lt - alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija.

Everything's amazing and nobody's happy - Louis C.K.
 
http://www.youtube.com/watch?v=uEY58fiSK8E

Temos autoriui siūlau pažiūrėti šį klipą:
 

 
Juk, kaip sakoma, nes perskaičius tokias jo mintis norisi sugrąžint žmogų į blaivaus ir tolerantiško mąstymo kelią. Manau, jog geriausias būdas tai padaryti yra pateikti labai neblogą pavyzdį.
 
Manau, visi esat matę filmą Wolf of the Wallstreet, tad matėt kaip Jordanas Belfortas praturtėjo, kaip taškė savo turtus į kairę ir į dešinę, kaip tapo priklausomas nuo narkotikų, kokį palaidą gyvenimą gyveno ir pan.
Įsivaizduokit kaip žmogus tūrėtų jaustis 2 metus prasėdėjęs kalėjime, išsigydęs priklausomybę narkotikams, "sėdėdamas" didžiulėse skolose. Juk kaip dažnai mes pergyvename dėl klaidų, kurias padarėme vakar... Pasižiūrėkit kaip pasikeitė šis žmogus, kuriam turtai (kaip ir šios temos autoriui) buvo viskas.
 

Temos pavadinimas atkreipe demesi, bet turinys iskaitant ir komentarus, kuriu neitiketinai daug, priverte pasaipiai syptelt :) Jei apskritai pastebit, tai siame forume plyti ''ne tai kas aktualu, o tai apie ka galima malt #### nesustojus'' principas. Maziau konkretumo, daugiau nuomoniu karu, egoizmo ir to ''tik kad parasyt'' poreikio. Ir visada kazkas sukurs tema, kuri bus labai jau pernelyg sudetinga diskutuot tokioj lygio platformoj kaip sis forumas.
 
Viskas ko reiktu tai gero psichologo, kad visiems tiems, kurie megsta ''lipdyt'' savo isitikinimus, paziuras ar nuomone ir kritikuot kitu minetus dalykus, paaiskintu gan nesudetingus procesus, susijusius su sia tema, kuriuos tiria psichologijos mokslas. Be viso to, nuosirdziai patarciau pasidomet psichologija, kad ir pazintiniais tikslais, praplesti akirati ir pasisemti faktu, bei sugriauti tam tikru mitu savo galvoje. Kadangi daugelis siam amziui praleidzia nemazai laiko internete ir laiko tai savo biblija uz kurios rankas trina besipelnantys is to spalvotosios medios veikejai, neprosal butu "suvalgyti" faktu doze, kad netaptumet lengvai valdoma mase, ko ir siekia monopolistai :)
 
Be pozityvios propagandos galiu sutikt tik su dvejais dalykais paminetais visoje diskusijoje. Tai, kad kiekvienam zmogui pinigai ir laime(vienas sudetingiausiu faktoriu paaiskint) yra skirtingai vertinamos vertybes. Kaip visada tema perzenge riba "i tema" bet esme tokia, kad turbut nera imanoma sulygint visu cia diskutavusiu vertybes, prireiktu gero marketingo specialisto ar net visos komandos, bei autoritetingo psichologo, kad pasodinus visus "prisegt" vienintele nuomone, kad galima nusipirkti viska uz pinigus ir laime tai valiuta arba tai jog pinigai nieko verti, morale ir dvasingumas suteikia laime.
 
Keista, kad dar tokia diskusija randasi, juk tiek moksliniu tyrimu atlikta tuo "ar pinigai laime?" klausimu. Tereikia to paieskot ir suprasit, kad cia gincas be galo. Ne vienas taip graziai ir itaigiai aprasineja savo nuomone, bando nugincyt kitu, bet ar susimasto is kur pas ji tokie prioritetai? Ir ar kiti turi juos tokius pat kaip mano? Va nuo cia ir reiktu pradet, taip nebutu tiek paistalu ir banalybes.
 
Visu pirma mes savo vertybes issiugdome patys veikiant aplinkos veiksniams. Tokie dalykai kaip vertybes, morale, prioritetai, autoritetai, siekiai, svajones kuriasi mums vystantis. Ir kaip galima teigti tai, jei zmogus teikia pirmenybe socialiniam gyvenimui, tai jis neturi pinigu ar yra ubagas nes nebando to siekti, o tas, kuriam svarbu save realizuot ir uz tai gaut vienoki ar kitoki atlygi yra turtingas? Kaip galima apskritai vertint kazka, kai kiekvienas zmogus augo skirtingoj aplinkoj, turejo skirtyngus potyrius ir aplamai gyvenima?
 
Tokia tema galima liest gal tik materialius dalykus, tarkim nusipirksi Ferrari uz pinigus, nes pinigai yra materialus dalykas, valiuta. Ir tik nuo skirtingo asmens priklauso kaip jis ta valiuta vertina, nuo viso suvokimo apskritai pas zmogu. Nesistebiu, kad atsiranda tu, kuriems pinigai tai viskas, nes aplinka tiesiog pati diktuoja zinute, kad "tau reikia" "tu turi but verslininkas kitaip mergina tave laikys nevisaverciu" ir panasiu reklamos siuksliu. Ir taip pat nereikia stebetis, kad yra tu "dvasinguoliu" kuriems per ivairia medija skiepijamas autoritetingu zmoniu ir netikru istoriju maketas, kuriu kaikuriems net nereikia ir jie to net nenori, bet nesamoningai pradeda interpretuot tai kaip savo, kaip gyvenimo ideologija.
 
Reikia kurkas daugiau gilintis i visa tai kas mus supa, neuztenka vien pora motyvaciniu video internete ir keletos straipsniu, kad jau zinotum kas teisinga kas ne ir ko reikia. Kai gyveni visuomenej, kurioj kiekviena diena tau i akis kisamos siuksles, tai net nepajauti, kaip tai tave veikia ir kaip tavo smegenys tai virskina.
 
Pabaigai parasysiu tai, kad ko ne visi faktoriai itakoja ko tau reikia ir kokia tu asmenybe o svarbiausia ka tau reiskia pinigai, jei ir ne tiesiogiai, tai butu i tema. Pasidomekit labiau mokslininku atliktais ir vykdomais tyrimais ir labiau pradesit suprast net kodel siuo atveju pinigai jums yra tokie svarbus ar ne svarbus :) tikrai idomu susipazint su savimi, nes daugelis klaidingai galvoja apie tam tikras savo vertybes ir ko jam reikia :)

enjoy straipsnis tikrai geras, o ellypse ką aprašė tai visai ne meditacija, o tiesiog atsipalaidavimo būdas. Meditacijos esmė nėra vien atsipalaiduoti. Meditavimas daugeliui asocijiuojasi su budizmu, dvasiniais dalykais ir pan. Tačiau iš tikrųjų, tai yra tiesiog mūsų minčių srauto ignoravimas, būdas atsiriboti nuo mūsų kvailų smegenų, kurios nuolatos dėl visko jaudinasi ir nepaliaujamai galvoja. Jei samoningai pabandytumėt pastebėti savo mintis, pastebėtumėt kiek jose yra šiušklių ir kaip dažnai jūsų smegenys peršoka nuo vienos minties iki kitos, visiškai be priežasties.
 
Nežinau, kodėl taip išsivystė mūsų smegenys ir kodėl mes nesugebam tiesiog jų išjungti kai reikia, bet meditacija yra būdas tai suvaldyti. Yra įvairių būdų kaip galima medituoti, bet pradžiai suprantamiausias yra susikoncentravimas į vieną konkretų dalyką, pavyzdžiui savo kvėpavimą. 10 minučių sėdi tiesia nugara ir koncentruojies į savo kvėpavimą. Jums tikrai nepavyks ir jūsų mintys pastoviai klaidžios, tačiau su praktika jūs vis dažniau ir dažniau sugebėsit atrasti 'tuštumą', oazę nuo to nereikalingo srauto.
 
Meditacija yra tuo pat metu ir sunki, ir lengva. Kaip jau sakiau, viskas ką tereikia daryti yra susikoncentruot į vieną dalyką, o labiau įvaldžiusiems savo protą yra ir kitų būdų pasiekti 'tuštumą'. Tačiau tai yra daug daug sunkiau nei gali pasirodyti. Bet kokiu atveju, kaip jau čia minėjo, rekomenduoju perskaityt kokią nors knyga, nes nors meditacijai ir nereikia ypatingo pasiruošimo ir jos principai paprasti, apie ją daugiau žinoti verta, nes kitaip labai greit pasiduosit.
 
Aš pats medituoju jau keletą mėnesių. Medituoju ryte ir vakare po 15min. Vis dar kartais iškrentu iš ritmo, nes man medituot yra sunku, visiškai nesu įvaldęs savo proto iki tokio lygio, kiek norėčiau. Tačiau būtent tai mane ir motyvuoja ir toliau medituoti, nes aš jaučiu kaip tai padeda ugdyti samoningumą, mintys tarsi išsifiltruoja. Lengviau supranti kas tau svarbu, o ko galima atsisakyti. Dažnai žmonės yra užsivertę darbais, nors net nesupranta, kad galbūt daugelio iš jų net neverta daryti. Yra posakis, kad per dieną reikia medituoti po valandą, o jei tam neturi tiek laiko, tuomet medituoti reikia dvi valandas per dieną ( limito kiek medituoti per dieną reikia nėra, kiekvienam individualiai, čia tik pavyzdys ). Šį posakį sunku suprasti, kol nesi meditavęs ir pajautęs meditacijos teikiamų pranašumų. Gandhi taip pat naudojo šį principą. Ugdo ir valią. Viena iš meditacijos pasekmių, bent jau man taip atrodo, yra kad pradėjau skaityti knygas vietoj daugelio straipsnių per dieną. Meditacija padėjo suprasti, kad straipsniai man jokios naudos neatneša, o knygos kaip tik yra vertingesnis, ilgiau išliekantis, žinių šaltinis. Taip pat mano dienotvarkė tapo daug ramesnė, tačiau finansiškai padėtis kaip tik sustiprėjo. Sunku tiksliai pirštu bakstelti ir pasakyti kad man meditacija padėjo išgydyti tą, tą ir aną. Čia ne tabletė ir jinai negydo konkrečių simptomų. Bet bendrai mano gyvenimo kokybė pagerėjo vien dėl to, kad protas tapo šviesesnis ir sprendimai geresni.
 
Turiu draugą, kuris yra kur kas labiau patyręs medituotojas nei aš, tai jis net minėjo kaip yra apsiverkęs po meditacijos sesijos, nes jinai jam padėjo padaryti stiprių įžvalgų apie save ir sustiprino jį kaip žmogų. Nežinau ar man taip bus, tikiuosi kad taip, bet tai tik parodo koks stiprus ginklas yra mūsų protas jei teisingai naudojamas.
 
EDIT: dar prie to pačio..esu parašęs straipsnį apie tai, kaip suvaldyti mus pasiekiantį informacijos srautą http://www.aaakademija.lt/naujienos/informacijos-dieta . Šiais laikais tai labai aktualu, turint omeny kiek informacijos mus pasiekia kiekvieną dieną. Retas iš mūsų žino ką su ja daryti. Aš ne išimtis, todėl ir pasirinkau meditaciją kaip vieną iš priešnuodžių :)

Nežinau, gal kas jau dalinosi šia istorija, bet labai į tema:
 
"There was once a businessman who was sitting by the beach in a small Brazilian village.
As he sat, he saw a Brazilian fisherman rowing a small boat towards the shore having caught quite few big fish.
The businessman was impressed and asked the fisherman, “How long does it take you to catch so many fish?”
The fisherman replied, “Oh, just a short while.”
“Then why don’t you stay longer at sea and catch even more?” The businessman was astonished.
“This is enough to feed my whole family,” the fisherman said.
The businessman then asked, “So, what do you do for the rest of the day?”
The fisherman replied, “Well, I usually wake up early in the morning, go out to sea and catch a few fish, then go back and play with my kids. In the afternoon, I take a nap with my wife, and evening comes, I join my buddies in the village for a drink — we play guitar, sing and dance throughout the night.”
 
The businessman offered a suggestion to the fisherman.
“I am a PhD in business management. I could help you to become a more successful person. From now on, you should spend more time at sea and try to catch as many fish as possible. When you have saved enough money, you could buy a bigger boat and catch even more fish. Soon you will be able to afford to buy more boats, set up your own company, your own production plant for canned food and distribution network. By then, you will have moved out of this village and to Sao Paulo, where you can set up HQ to manage your other branches.”
 
The fisherman continues, “And after that?”
The businessman laughs heartily, “After that, you can live like a king in your own house, and when the time is right, you can go public and float your shares in the Stock Exchange, and you will be rich.”
The fisherman asks, “And after that?”
The businessman says, “After that, you can finally retire, you can move to a house by the fishing village, wake up early in the morning, catch a few fish, then return home to play with kids, have a nice afternoon nap with your wife, and when evening comes, you can join your buddies for a drink, play the guitar, sing and dance throughout the night!”
The fisherman was puzzled, “Isn’t that what I am doing now?”

Jeigu aš savo rankomis uždirbu pinigus kurių užtektų gyventi sveikai, vidutiniškai, be konfliktų ir be žmonių kurie į juos kesinasi. Taip aš būsiu laimingas.
 
Bet jeigu mano rankos uždirba tokius pinigus, per kuriuos tu negali būti sveikas, gyveni prabangiai, aplinka kesinasi į tavo pinigus. Taip aš nebūsiu laimingas.
 
Kodėl gyventi prabangiai nėra gerai? Turėti mašiną už 1 mln. Turėti namą už 10 mln. Turėti viską ką tu nori? Manau didelis dėmesys nėra priimtinas žmogui, visgi aplinka tampa pilkesnė, keitiesi ir pats, jautiesi galingesnis už paprastus žmonės.. Tiesiog nebejauti ribų.
 
Kodėl dideli pinigai neatneša sveikatos? Nemanau ar būtų jums malonu savo versle praleisti valandų valandas vardan didelių pinigų, nėra poilsio, nėra laisvo laiko, o tai sveikatai - nepriimtina.
 
Manau supratot ką norėjau pasakyti.

Kai kurie būna tokie neturtingi, jog viskas, ką jie turi, yra pinigai.