Pereiti prie turinio

ReikiaPuslapio

Patvirtinti nariai
  • Pranešimai

    756
  • Užsiregistravo

  • Lankėsi

  • Laimėta dienų

    27
  • Atsiliepimai

    100%

Reputacijos išklotinė

  1. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Auksinis Po velnių, aš noriu būti programuotojas, bet ar man studijuoti?   
    Kaip kažkas rašė Feisbuke, "Diplomas parodo tik tai kad jūs turėjote galimybę kažko išmokti".
  2. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Auksinis Po velnių, aš noriu būti programuotojas, bet ar man studijuoti?   
    Kaip kažkas rašė Feisbuke, "Diplomas parodo tik tai kad jūs turėjote galimybę kažko išmokti".
  3. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Auksinis Po velnių, aš noriu būti programuotojas, bet ar man studijuoti?   
    Kaip kažkas rašė Feisbuke, "Diplomas parodo tik tai kad jūs turėjote galimybę kažko išmokti".
  4. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Auksinis Po velnių, aš noriu būti programuotojas, bet ar man studijuoti?   
    Kaip kažkas rašė Feisbuke, "Diplomas parodo tik tai kad jūs turėjote galimybę kažko išmokti".
  5. Patinka
    ReikiaPuslapio sureagavo į promind Po velnių, aš noriu būti programuotojas, bet ar man studijuoti?   
    Studijos duoda tiek, kiek pats sugebi pasiimti.
    Keistas kai kuriu poziuris, kad univeras ar dar kazkas turi jus ismokinti.
  6. Patinka
    ReikiaPuslapio sureagavo į anon Po velnių, aš noriu būti programuotojas, bet ar man studijuoti?   
    "Taip, kaip diplomo gavimas negarantuoja gero gyvenimo, taip pat diplomo negavimas nereiškia, kad gyvensi prastai." - P.Ambrazevičius
     
     
  7. Patinka
    ReikiaPuslapio sureagavo į s1lenc3 Po velnių, aš noriu būti programuotojas, bet ar man studijuoti?   
    Speaking of... kaip tik baigiau 2 kursa sios studiju programos (KTU) ir pakomentuosiu tik tiek:
     
    50% ar daugiau procentu grupioku mala suda, nekazka teismoko per tuos 2 metus, ir jie tikrai gaus ta diploma - asmeniskai kaip darbdavys ta diploma praktiskai nurasyciau;
    100% sutinku su posakiu, kad siekiama ne ziniu, o gauti 5-taka;
    per pirma kursa atkrito nemazai studentu (daugiausiai savo noru, nes 'per daug' atsiskaitymu, lol), tad jei tyngi, negaisk laiko;
    viska ko ismokau man dave YouTube, o univieras tik liepe ismokt - jei nori ismoksi pats, jei nenori - gausi petaka, ir zinios po 2sav dings;
    jei mokesi uz studijas - neapsimoka, jei finansuos valstybe - galbut;
    is grupioku, kurie jau dirba +- pilnu etatu programuotojais, kalbu galiu tik patvirtinti, kad is studiju NEKAZKA naudos.
     
    Tai tiek is manes.
     
    P.S. Smagiausias buvo 2 kurso pavasario semestro programingas. "Susigalvok uzduoti, ja ivygdyk, o mes ivertinsim". Spekit, ar nors vienas neislaike? :D
    http://s2.postimg.org/fw9b1n47d/nc8fj.jpg
  8. Patinka
    ReikiaPuslapio sureagavo į Skuduras Po velnių, aš noriu būti programuotojas, bet ar man studijuoti?   
    Per savo ilgą amželį mačiau visko - kaip susikūrė uždarbis.lt, kaip tobulėjo elektronika, kaip gimė sesutė, kaip Gedimino prospektu žygiavo gėjai. Net kaip šuniukas tvarkė katytę - ir tą mačiau... Bet nemačiau, tiksliau sunkiai įžlibinau vieną dalyką - mąstantį jaunimą:
    =Jaunimą, kuris žinotų, kad egzistuoja temų paieškos funkcija uždarbyje.
    =Jaunimą, kuris prieš kurdamas tas pačias temas paskaitytų jau sukurtas.
    =Jaunimą, kuris būtų labiau apsisprendęs.
    =Jaunimą...
    =Jaunimą...
    =Jaunimą...
     
    Kalbu aš apie uždarbio jaunimą, kuris kiekvieną dieną išstenėja po temą "kur stoti būsimam programuotojui?" arba "nafik man tas diplomas, bet gal rimtai studijuoti?". Nusiraminkit, jaunimas, aš jums padėsiu. Net šrifto pakeisti nepatingėjau dėl jūsų, reiškia tikrai padėsiu.
     
     
    Studijų privalumai:
    1. Studijuodamas būsite studentas ir turėsite valstybės nustatytą statusą, kuris jums bus naudingas tuo, kad kol studijuosite, tol būsite atleistas nuo įvairių prievolių, pavyzdžiui, karinės tarnybos, kuri šių dienų aktualija.
    2. Valstybė yra nustačiusi tam tikras sąlygas tik jums. Kol esate studentas, jums nereikia mokėti privalomojo socialinio draudimo mokesčio (PSD). Jeigu norėtumėte kurti savo verslą būdami studentai (tai tikrai sveikintina), PSD mokesčiais rūpintis nereikėtų - tai valstybės iniciatyva. Taip pat lankantis poliklinikoje ar kitose valstybinėse gydymo įstaigose neprivalėsite susimokėti.
    3. Valstybė jums, mielieji, suteikia daug nuolaidų, pavyzdžiui, transporto. Būdami studentais galėsite už mažą fiksuotą mokestį miesto transportu važinėti pas savo grupiokų merginas ir jas palinksminti (guci guci). Apskritai, valstybė investuoja į jus (finansuoja studijas).
    4. Prie jūsų išlaikymo, mielieji, prisideda ne tik valstybė, bet ir šimtai bendrovių, kurios suteikia nuolaidų tik jums. Viena iš tokių bendrovių ir Tele2, studentams paruošusi net specialų mob. ryšio planą.
    5. Studijuodami turėsite 4 metus arba 48 mėnesius, arba apie 200 savaičių, per kurias galėsite papildomai tobulėti. Ar įsivaizduojate, kiek per šį laikotarpį galima perskaityti knygų? Būtent - perskaityti knygų, o ne išdulkinti panų. Jeigu studijų laikotarpį skaičiuosite išdulkintų panų ar išgertų alaus butelių skaičiumi, iš jūsų bus specialistai tokie, kaip iš Upelio turinio valdymo sistemos - rimtas Wordpress konkurentas.
    6. Kadangi būsite studentai, jūs vis dar skaitysitės kaip mokinai, išlaikomi ne tik valstybės, bet ir tėvų (bent jau galinčių tai leisti ir suprantančių, kad mokslas svarbiau už darbą spaudos kioske). Jeigu tėvai nepasiturintys ir pinigų reikia taip pat kaip ir žinių, galima teikti specialybines paslaugas (bent jau kažką minimaliai), bet jokiu būdu ne dirbti darbą kokiu padavėju - juk jūs ne koks medikas, negalintis teikti paslaugų be diplomo. Iškart patariu nesusigundyti lengvu uždarbiu kokiam gėlių turguje, nes taip tik darysite sau meškos paslaugą. Jeigu tikrai reikia pinigų, stenkitės naudoti savo specialybės žinias ir tik tuomet, jeigu jų visiškai neturite, dirbkite kažkokį kitą darbą.
    7. Studijos pagerins jūsų valią ir suteiks disciplinuotumo. Keltis anksti ryte, naudotis bendrabučio "privilegijomis" (jeigu ten gyvensite), kasdien mokytis net nebūtinai tai, kas jums visiškai reikalinga, kęsti kandžius dėstytojų komentarus (retai taip nutinka) - to jums reikia, kad išugdytumėte pakantumą, disciplinuotumą ir įgautumėte valios. Būdamas atsakingas ir pareigingas studentas jūs išmoksite planuoti savo laiką ir darbus (prioritetais) - ne tik tam, kad laiku atsiskaitytumėte darbus, bet ir tam, kad pradėtumėte sau - atrastumėte laiko kokybiškam poilsiui, pramogoms. Juk geras specialistas niekada nekels šiknos nuo kėdės kai jam paskambins pusgirtis draugelis ir pasiūlys pasivažinėti naujutėlaičiu Škoda Šikoktavia. Antraip jis nebus geras specialistas - kas per kompetencija, jei svarbius darbus spontaniškai iškeičia į draugeliu įšikius.
    8. Studijuodami susirasite naujų pažinčų. Ne tik draugų. Šiais laikais dėstytojai ne visi sovieticus stiliaus, kuomet juos net pakalbinti baisu. Yra ir tokių, kurie gali būti puikūs draugai neperžengiant tam tikrų ribų. Jie gali jus ne tik mokyti ir įvertinti, bet ir nukreipti tinkamu keliu - siųsti į renginius, rasti darbą ir panašiai. Apie pažintis su bendrakursiais, kurie galbūt kada nors taps jūsų kolegomis, jau net nekalbu. Kiek žinau, po kai kuriuos universitetus vaikšto įmonių atstovai ir tiesiog griebte graibsto darbuotojus. Be to, studijų metų teks praktikuotis, todėl pažintys su įmonėmis bus neišvengiamos. Taigi, sąžiningai mokantis gali pasisekti dvigubai - įgausite ne tik žinių, bet ir pažinčių. Dėstytojams tikrai patinka geri studentai, nors nemuša ir blogų.
    9. Pamiršau paminėti, kad jeigu gerai mokysitės, periodiškai gausite ir stipendiją, kuri ypatingais atvejais gali siekti net kokį 100 eurų ar daugiau.
    10. Studijuodami galėsite naudotis įvairia literatūra, kadangi kiekvienas universitetas jų turi labai daug. Tai jums nieko nekainuos. Ir patikėkite, ten yra tokių knygų, kokių nerasite internete.
    11. Studijų programos yra paruoštos kažkokios tai ministerijos, kur dėdės ir tetos sėdi. Paruoštos jos taip, kad per 4 metus taptumėte ne siauro profilio specialistai. Tai reiškia, kad į jūsų galveles su kateteriu pumpuos ne tik specialybės žinias, bet ir kitokias. Pripažįstu, kad visos jos nebus naudingos, bet kai kurios tikrai pravers gyvenime ir galbūt praplės jūsų akiratį (tiksliau, jeigu nesate išsigimęs genijus, tai tikrai turėtų praplėsti).
    12. Pagalba - visada online. Kartais gi būna, kad googlini googlini, bet nerandi to, ko ieškai. Atrodo užduodi paprastą klausimą tai mašinai, bet ji vis tiek spardosi. Štai dėstytojai nesispardys - užduosi jiems klausimą, kuris susijęs su einamuoju dalyku, tai jie ims ir atsakys - nereikės nei googlinti. Geras, ar ne? Kitaip tariant, sutaupysite daug laiko. Be to, internete sunku atsirinkti informaciją gerą nuo blogos, juk jame gali rašyti bet kas - ir ką tik gimęs kūdikis, ir Ostapenko. O atsakymą į užduotą klausimą išgirsite tiesiai iš kompetetingo specialisto lūpų.
    13. Studijų programos paruoštos taip, kad nereikėtų mėtytis. Įgausite įvairiapusiškų pagrindų, ne tik specialybinių. Programuos paruoštos taip, kad iš jūsų išaugtų tikrai geri specialistai (iš dalies todėl lietuviai garsėja kaip geri IT specialistai). O dabar įsivaizduoktie, kad mokytumėtės savarankiškai. Ir kaip tai darytumėt? Kurtumėte muzikos svetainę su plain PHP? Ir ką jūs išmoktumėte? Gerai, nieko nesakau, gal ir taptumėte geri programuotojai, bet vargu ar mokėtumėte dirbti su kokiu Office paketu, nes jūs jo paprasčiausiai nepaliestumėte. Sakysite man, kam jo reikia? Pasakykite tai savo būsimam darbdaviui.
    14. Universitetas jums suteiks ne tik žinių, bet ir resursų. Pavyzdžiui, turėtumėte gauti galimybę naudotis el. paštu, hostingu, galbūt net serveriu. Apie naudojimąsi kompiuteriais jau net nekalbu. Taip pat yra galimybė gauti pigiai arba net nemokamai tam tikras programas, kadangi universitetai su daug kuo būna pasirašę bendradarbiavimo sutartį. Apskritai, jūs kaip studentai turėsite daug privilegijų.
    15. Išmoksite gyventi savarankiškai. Jeigu jums teks studijuoti kitame mieste, tai gyvensite naujame būste. Gyvensite savarankiškai, todėl tikrai šmoksite daugiau nei mokėjote iki tol. Tai puiki gyvenimo mokykla, nors su posakiu, kad studentui privalu pagyventi bendrabutyje, nesutinku.
    16. Gausite diplomą, kuris įrodys jūsų žinias ir su kuriuo galėsite įsidarbinti į įstaigas, kurios jo prašo (dažniausiai tai valstybinės įstaigos - Blackbeard papildymas).
     
     
    Studijuojami dalykai:
    Šiek tiek paanalizuosiu, ką studijuoja programuotojai. Turbūt jau visi žino, kad programuotojams rengti yra programų sistemų studijų programa. Vienur ji gali vadintis vienaip, kitur kitaip. Dėstomi dalykai kaip diena ir naktis tikrai nesiskiria, skirtis gali tik kokybė (kur studijuoti - čia jau atskira tema). Pažvelkime į VU programų sistemos dalykėlius.
     
    Aprašas:
     
    Kiekviename semestre mokysitės 6 dalykų. Beveik visi jie - specialybiniai.
     
    1 semestras:
    =Matematika programų sistemoms. Visokios matricos ir panašiai. Dalykas labai svarbus nėra, bet turėti algebrines žinias bent minimaliai programuotojams reikia - su matricomis jie susiduria tikrai.
    =Diskrečioji matematika. Tai naudinga matematikos šaka, kuri tikrai reikalinga programuotojui. Pradedant būlio funkcijomis, baigiant informologija. Iš visų matematikos šakų ši arčiausiai IT.
    =Kompiuterių architektūra. Sužinosite kaip veikia kompiuteris. Tiksliau, jo operacinė sistema ir panašiai. Šį dalyką galima mylėti arba nekęsti, kitaip nebūna. Arba galima suprasti, arba nesuprasti - bet jeigu nesuprasite, tai jokio malonumo.
    =Procedūrinis programavimas. Tai tokia kaip introdukcija į programavimą, panašiai kas ir mokykloje, tik aišku, užduotys gali skirtis. Vėliau pamažu atsisveikinsite su procedūromis ir turbūt, kad pereisite prie objektų.
    =IT ir komunikacijos įgūdžiai. Nuo Office pradmenų iki psichologinių aspektų. Šis dalykas iš esmės padeda lavinti save kaip asmenybę, ne tik kaip programuotoją. Aišku, galėtų būti ir nesujungta nemaža dalis dalykų į šią paskaitą, bet yra kaip yra.
    =Anglų kalba. Čia jau nėra ką komentuoti, tiesiog anglų kalba, susijusi su specialybe. Gali atrodyti nuobodu, gali atrodyti vieniems lengva, kitiems sunku.
     
    2 semestras:
    =Matematika programų sistemoms. Matematika tęsiasi.
    =Algoritmų teorija. Dalykas gan rimtas ir svarbus, nes realizuoti algoritmą programavimo kalba - programuotojo uždavinys, o tam, kad kodą būtų lengviau parašyti, sugalvoti, ar išvis suvokti, reikia susipažinti su įvairiais jau egzistuojančiais algoritmais. Pats algoritmų kūrimas įprastai nėra programuotojo reikalas, tačiau pagrindus turėti svarbu.
    =Algoritmai ir duomenų struktūros. Kaip suprantu, čia tas pats kas ir aukščiau, tik prisideda duomenų struktūros. Nors galbūt šis dalykas grynai IT, o ankstesnis - matematinis. Ties šia vieta galėtų pataisyti studijuojantysis.
    =Objektinis programavimas. Štai čia prasideda tikrasis programavimas, kuris ir turėtų tapti jūsų kasdienybe
    =Anglų kalba. 1 semestro tęsinys.
     
    3 semestras:
    =Programų sistemų inžinerija. Susipažinsite su programų kūrimo teorija nebūtinai iš programavimo pusės, juk reikia mokėti tinkamai struktūrizuoti produkto kūrimo darbus ar paruošti programą leidimui.
    =Duomenų bazių valdymo sistemos. Pavadinimas kalba už save. Šios paskaitos tikrai suteiks labai reikalingų žinių - duomenų bazės yra šiandienos IT pasaulio svarbi dalis.
    =Objektinis programavimas. Jis tęsiasi.
    =Matematinė logika. Iš tiesų tai 1 semestre pamatytos diskrečiosios matematikos dalis. Ji įterpiama kaip atskiras dalykas turbūt todėl, kad yra plati, pusiau filosofinė. Dalykas gali atrodyti rimtas ir užkabinantis ir įdomus, arba visiškai neįdomus ir nuobodus.
     
    4 semestras:
    =Programų sistemų inžinerija. Mokomės ir toliau programų inžinerijos meno.
    =Matematika programų sistemoms. Matematika vis dar tęsiasi (bet jau ir baigiasi).
    =Kompiuterių tinklai. Kaip ir išmanyti kompiuterio veikimo bazinius principus, taip ir suprasti, kaip veikia ir kaip administruojami kompiuterių tinklai - programuotojui neturėtų būti bėda. Iš tikro, tai naudingas dalykas ir žinios tikrai nepakenks, nors tai ganėtinai plati sritis, bet gal ji jums taip patiks, kad nuspręsite tapti tinklų administratoriais (kuo dirbsite baigę šią studijų programą, priklauso tik nuo jūsų).
     
    5 semestras:
    =Programų sistemų testavimas. Išmoksite testavimo teorijų. Juk reikia, kad sukurtas produktas veiktų, o jei nereikia, tai užleiskite studijų vietą labiau motyvuotam asmeniui.
    =Interneto technologijos. Kaip ir pavadinimas pasako, susipažinsite su interneto technologijomis. Šiuo atveju tai nebus kažkoks HTML (jis jau regimas 1 semestre). Čia susipažinsite su XML ir panašiomis sąvokomis, pažvelgsite į svetainių kūrimą-architektūrą giliau.
    =Žmogaus-kompiuterio sąveika. Šis dalykas padės suprasti, ko reikia vartotojams. Nors skambėti gali vienaip, bet susipažįstama labiau su grafinėmis subtilybėmis ir vartotojų poreikiais, iš ko suprasite, kaip geriausiai paruošti programos vaizdą vartotojui.
    =Programų sistemų projektavimas. Apie šį dalyką nepasakysiu nieko. Skamba panašiai kaip į programų sistemų inžineriją, bet skirtumų, matyt, yra.
     
    6 semestras.
    =Programų sistemų kūrimas. Dar vienas kabliukas, kurio paaiškinti negaliu.
    =Profesionalumas ir etika. Labai vertingas dalykas yra ta etika, tik mažai kas supranta. Nespecialybinis dalykas, bet ir gerai, nes jų ir taip nėra daug.
     
    Daugiau neberašau, nes pagrindas jau yra. Praleidau tokius dalykus kaip kursiniai ar praktiniai darbai, taip pat pasirenkamuosius modulius. Jų yra ne viena dešimtis, dalis specialybinių, dalis ne.
     
    Taigi, kaip matote studijuodami susidursite su įvairaus plauko dalykais, kurių daugumos įprastame gyvenime bent jau plačiai tikrai nepaliestumėte. Įgausite svarbius pradmenis, kurie tikrai svarbūs tam, kad:
    =Susidomėtumėte ir turėtumėte norą tobulėti.
    =Taptumėte geri specialistai.
    =Rastumėte gerą darbą.
     
    Studijos iš jūsų nepadarys specialistų, tačiau suteiks galimybę tokiais tapti tokiu atveju, jei dirbsite papildomai. Kitaip... Kas iš jūsų bus. Daugiausiai - vidutiniokai. Bet ir jie daug dirba, jeigu yra negabūs, nes sakoma, kad juodas darbas atsiperka ir kvailiui.
     
    Įgavę studijų patirties jūs jau žinosite kur bazuotis ir manau, kad nesimėtysite prie nereikšmingų veiklų, kokiomis galbūt užsiėmėte iki tol. Geras specialistas gali diplomo ir neturėti, tačiau svarbiausia ne jis, svarbiausia - studijų procesas ir jo teikiami privalumai. Su pagrindiniais aspektais jūs jau susipažinote, dabar galite pagalvoti - gal visgi verta studijuoti?
  9. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo edis2 Noriu savo verslo   
    Pastaruoju metu Zuckerbergo ir kitų startuperių sudarytas mitas, kad verslas - tai laisvė, tai kietas užsiėmimas, tai prestižas. Bet mažai kur parodoma tikroji verslo realybė: verslas - tai 12+ valandų per parą darbas, tai didžiulė atsakomybė (ne tik už save ir šeimos biudžetą, bet vėliau ir už savo darbuotojus), tai nemigos naktys galvojant kaip padidinti pardavimus, tai išėjimas iš komforto zonos nes tenka priiminėti labai sunkius sprendimus ir rizikuoti. Ir t.t.
     
    Tai prieš sakydamas "aš noriu verslo", žmogus turi pagalvoti ar jis nori tik "verslo rezultatų" (sąskaitos šveicariškam banke ir pan.) ar ir "verslo kasdienybės" su kuria teks gyventi daug metų kol bus pasiektas apčiuopiamas pelnas.
  10. Patinka
    ReikiaPuslapio sureagavo į 24bazar Aukstasis Diplomas + Nuosavas verslas per 2metus   
    Prieš porą metų šiam forume dariau apklausą, kuri dabar virto kuriama kitokia švietimo sistema. Jau antri metai, kaip dirbama prie naujo verslo koledžo (nors man labiau patinka sakyti naujos švietimo sistemos kūrimo).
     
    Kuo mūsų koledžas skirsis nuo įprasto:
    1. UK akredituotą bakalaurą studentas gaus po 2 metų.
    2. Visi studentai jau antrais studijų metais turės savo nuosavą verslą (kurį kurs ir valdys kartu su dėstytojais).
    3. Jei studentas norės įgyti MBA, tai galės padaryti dar metus praleidę studijuodami pasirinktam iš 50 UK universitetų (tarp jų pagal The Guardian 2016 reitinga, 15 reitinge Coventry ir 27 reitinge Cardiff), į kuriuos stos be konkurso ir papildomų egzaminų. (viso 3metai iki MBA gavimo)
    4. Įstoti studentai galės betkuriuo metų laiku ir eksprontu studijuoti iš VIDEO medžiagos online.
     
    Planuojame, kad jau ši rudenį gausime visas akreditacijas ir galesime priimti pirmuosius studentus.
     
    Visus norinčius prisidėti kaip dėstytojus (viskas susiję tik su verslu), investuotojus ar studentus kviečiu parašyti asmeninę žinutę.
  11. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Kaizen Kaip aš bendrauju su “normaliais” klientais: 8 svarbūs principai   
    Nusprendžiau su Uždarbio auditorija pasidalinti savo straipsniu (originalas čia) apie efektyvų bendravimą su klientais. Pats esu tinklalapių kūrėjas, bet manau, kad šios tiesos gali būti pritaikomos daugeliui freelance tipo profesijų.
     
    * * * * *
     
    Bendravimas yra neatsiejamas bet kokio projekto procesas – dažnai ne mažiau svarbus, negu realus techninis darbas. Tad šiandien nusprendžiau pasidalinti patarimais ta tema – bet ne šiaip “ką reikia daryti”, o ką pats asmeniškai darau, kad bendravimas tarp manęs (programuotojo) ir kliento vyktų kuo sklandžiau. Taigi, mano paties darbo principai:
     
    1. Filtruoju klientus
     
    Straipsnio pavadinime minimi “normalūs klientai” – ką tai reiškia? Dažnai manoma, kad reikia dėti visas pastangas, kad gautum užsakymą. Nė velnio – kai kurie užsakovai atneš tik nuostolių ir nervų karą. Kaip tokius atpažinti – atskiro straipsnio klausimas, bet bendrai tai tikri specialistai renkasi užsakovus net labiau, nei pastarieji juos.
     
    Mano praktikoje, atkrenta apie 2/3 visų klientų, kurie kreipiasi. Priežastys įvairios, bet kokia pusė iš jų tiesiog “nepraeina atrankos”. Gali pasirodyti, kad aš pasikėlęs ir arogantiškas, bet iš tikro tai tie klientai tada nueina pas mažiau kvalifikuotus žmones, kurie pasiruošę dirbti jų sąlygomis. Win-win.
     
    2. Bandau giliau suprasti klientą
     
    Niekada nepuolu rašyti kodo ar diegti kokios TVS iškart: pirmas tikslas yra suprasti klientą. Iš verslo tikslų pusės – suprasti, ne kokios spalvos logotipo jis nori, o kokie jo tikslai ir lūkesčiai projektui, ką jis laikytų sėkme.
     
    Būtent nuo to atsispiriu viso darbo eigoje, ir šiame etape aš pasiūlau klientui techninius sprendimų variantus, kurie padės pasiekti tikslų. Ir, kas galbūt dar svarbiau, siūlau atsisakyti kai kurių funkcijų, jei jos neveda prie tikslo.
     
    3. Užduotis – tik raštu
     
    Dažnas užsakovas patingi skirti laiko ir detaliai surašyti užduotį bei visas funkcijas. Maždaug, eigoje bus matyti. Kai kurie iš tokių jau iškart gauna atsisakymą dirbti, bet kai kuriuos kitus galima priversti padirbėti.
     
    Mano dažna frazė: “Ar jūs turite detaliai aprašytą užduotį? Jums to reikės, nepriklausomai nuo to, ar samdysite mane, ar kitą programuotoją/įmonę”. Veikia 100%.
     
    Taip pat bandau atpratinti klientus siųsti užduotį dalimis el. paštu. Viename laiške penki punktai, po to “o pala, dar prisiminiau” penki punktai, ir tada be galo. Turi būti centralizuota vieta, kur saugoma pilna užduotis – pats tam naudoju Asana, bet iš esmės priklauso nuo kliento, svarstau pagal žmogų, ar papildomas projektų valdymo įrankis neapsunkins proceso.
     
    4. Užduotis ir planas – du skirtingi dalykai
     
    Vienas iš pirmųjų dalykų, kurį reikia padaryti, gavus užduotį iš užsakovo – paversti ją realiu planu. Sakote – kur skirtumas? Mano praktikoje yra taip: užduotis nusako ką reikia padaryti, o planas – tai konkrečių darbų/etapų sąrašas su tarpiniais laiko terminais, kas ir kada bus užbaigta ir kas nuo ko priklauso.
     
    Pradėti dirbti be chronologinio plano yra lengva, bet po to eigoje labai nepatogu sekti, kas padaryta, o taip pat galima ir pražiopsoti, kad kažkokią dalį reikėjo daryti anksčiau nei kitą dalį, nes tarp jų yra priklausomybė.
     
    5. Aptariu sąlygas iš anksto, kad nekiltų klausimų
     
    Galiu pasakyti drąsiai: didžiausia visų projektų visų problemų priežastis – nesusikalbėjimas tarp šalių. Projekto eigoje/viduryje/pabaigoje dėl to po to kyla nesklandumų, nepagrįstų kaltinimų ir t.t. Dėl to, kaip sakoma, dėl visko kiek įmanoma reikia susitarti “dar ant kranto”, prieš plaukiant kartu valtyje.
     
    Ką būtinai-būtinai reikia aptarti (ir aprašyti):
    - Darbo etapai ir jų atlikimo terminai
    - Apmokėjimas: jo formos, jo dalys, avansas, delspinigiai ir kt.
    - Visi projekte dalyvaujantys žmonės ir jų svarba: kas ką sprendžia
    - Galimi papildomi darbai ir jų galima kaina
    - Palaikymas po projekto pridavimo – ar už jį bus mokama ir kokiomis sąlygomis
    - Jei pasitaikys klaidų ar smulkių patobulinimų – kiek laiko truks garantija
     
    Turiu vieną strategiją, kad apsisaugočiau nuo mokėti nenorinčių užsakovų – laikau visus projektus savo serveryje, ir perkeliu juos pas užsakovą tik po pilno apmokėjimo (su sąlyga, kad pats projektas veikia ir jį belieka tik fiziškai perkelti).
     
    6. Dažnai bendrauju su klientu
     
    Šiuolaikinis madingas “agile” principas ir jo “sprintai” gali būti pritaikyti daug kur – kažkiek tos filosofijos taikau ir savo darbe. Klientams darbo rezultatus pateikiu porcijomis, kur bent po kažkiek naujovių atsiranda nuolat – taip vyksta aktyvus bendravimas, aptarimas, nuomonių apsikeitimai. Taip nesklandumai pastebimi anksčiau, o ne tada kai jau per vėlu/brangu perdarinėti visą darbą.
     
    Tas dažnas bendravimas turi dar kelis šalutinius poveikius. Vienas iš tokių – “šiltesnių” santykių su klientu užmezgimas, kas reiškia kad teoriškai didesnė tikimybė, kad mane prisimins labiau, kai kas nors iš kliento draugų ieškos programuotojo. Nes su manimi N kartų susirašinėjo ir atsiminė.
     
    Kitas dalykas – dažni pokalbiai verčia ir patį užsakovą pasitempti, nuolat stebėti projekto eigą, ruošti reikalingą informaciją iš anksto, analizuoti projekto būklę ir šiaip aktyviau dalyvauti.
     
    7. Darbai laiku, jei įmanoma – anksčiau
     
    Čia kaip ir savaime suprantamas dalykas, ar ne? Kad jeigu reikia darbą ar jo dalį padaryti iki dienos X, tai stengiamasi spėti iki dienos X. Bet aš stengiuos suspėti iki kokios (X-2) dienos – iš dalies, kad būtų laiko visokiems smulkiems pataisymams, o tuo pačiu kad maloniai nustebinčiau klientą – jie, patikėkite, to nepamiršta.
     
    Kitas dalykas – iššūkis pačiam sau: ar įmanoma padaryti darbą greičiau negu yra sutarta, tai priduoda papildomos motyvacijos.
     
    Tiesa, reikia pridurti, kad tai nereiškia, jog dirbu belekaip, kad tik suspėčiau greičiau. Kokybė turi išlikti. Kita vertus, čia kartais taikau “lean” principą – kuo anksčiau užsakovui parodyti bent kažkokį pusiau veikiantį variantą ir tada jau daryti tobulinimų iteracijas.
     
    Dar vienas momentas – jeigu jau matau, kad niekaip nesigauna tilpti į laiko terminus, apie tai pats pranešu užsakovui, nedelsiu iki to momento kai manęs ieškos su klausimu “kur dingęs”. Geriau nuoširdžiai prisipažinti ir išlaikyti gerus santykius, tuo pačiu informuojant kitą pusę, kad ji savo ruožtu planuotų savo veiksmus atitinkamai.
     
    8. Šalutinis tikslas – rekomendacija
     
    Jei dirbu su žmogumi ar įmone pirmą kartą, tikslas nėra tik šis konkretus projektas ir sutarti pinigai. Aš žiūriu plačiau – jei kita pusė liks patenkinta, tada tikėtina, jog sugrįš dar ar bent jau rekomenduos mane, jei kažkam iš aplinkos prireiks programuotojo pagalbos.
     
    Dėl to daryti “belekaip, kad tik veiktų, o užsakovas gal nepastebės” – nepateisinamas variantas. Nes vėliau gali išlysti visokių netikslumų ir nesklandumų, ir už kiekvieną iš jų gausite vis mažiau karmos taškų užsakovo akyse.
     
    * * *
     
    Čia yra tik dalis principų, kurių stengiuosi laikytis, kurdamas projektus kitiems. Bendrai visus juos galima apibūdinti taip – kad tam laikui tas projektas tampa ir jūsų kūdikiu, reikia žiūrėti taip tarsi kurtumėte jį sau ir bandyti parodyti rezultatą. Tada užsakovai tai vertins ir sugrįš.
     
    O gal jūs turite kažkokių tips’ų, kaip efektyviau bendrauti ir dirbti su užsakovais?
  12. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Jaunel1s Blogas:apie svetainių kūrimą   
    Mintys visai geros, patiko. Bet pats rašymo stilius - na tikrai, kaip ir sakai, reikia daug rašyti kad taptum rašytoju. Skaitosi sunkiai nes sakinių struktūra yra pilstymas to paties per tą patį (galima bent pusę straipsnio išmesti ir esmė nenukentės), plius klaidos ir smailai ne į temą bado akis, bet čia gal tik man.
     
    Patiko paveiksliukai, atspindi realybę. Hm, gal jums geriau paveiksliukus tokius piešti nei blogą rašyti? :)
  13. Patinka
    ReikiaPuslapio sureagavo į Jaunel1s Blogas:apie svetainių kūrimą   
    Sveiki,
    Manau pavadinimas viską išduoda. Tačiau trumpai apie blogą.
    Nusprendė draugas pasidalinti mintimis apie web kūrimą ir panašiai , jis yra vadybininkas kažkokioj kompanijoj , dirba ties tinklalapiu pardavimais.
    Sako labai durnų ir daug pasikartojančių situacijų. Tai nusprendė padaryt blogą ir dėt tai ką žino. Gal aprašys kažkokias situacijas iš savo darbovietės.
     
    Tai pakurem paprastą wordpresą ir parašė draugas keletą postų ir įdomi nuomonė iš blogeriu ir šiaip žmonių ar kas skaitytų tokį blogą?
    Taip daug klaidų tekste ten nei aš nei draugas nėra raštingi. Bet gal kuo daugiau rašysim, kuo daugiau mus taisys gal ir ateityje būsime raštingesni?
     
    Jeigu kas nors iš blogerių norėtų back linkais pasikeist maloniai prašom.
     
    Komentarai, kritika, ivertinimas ar kažkoks patarimas tikrai į nauda bus.
     
    Svetainė gan senai veikia tačiau tik dabar nusprendėm iš jos blogą padaryt.
     
    Pirasis postas: http://tinklalapiu-kurimas.lt/blogas/pirmasis-mano-blogas
     
    P.s. Rašau per telefoną gali but tekstas išsikraipęs ar pastraipos nesudėtos nepykit :D posto dar neparašiau savo pirmo bet rytoj jau paruošęs viena temą. :)
  14. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Kaizen Kaip aš bendrauju su “normaliais” klientais: 8 svarbūs principai   
    Nusprendžiau su Uždarbio auditorija pasidalinti savo straipsniu (originalas čia) apie efektyvų bendravimą su klientais. Pats esu tinklalapių kūrėjas, bet manau, kad šios tiesos gali būti pritaikomos daugeliui freelance tipo profesijų.
     
    * * * * *
     
    Bendravimas yra neatsiejamas bet kokio projekto procesas – dažnai ne mažiau svarbus, negu realus techninis darbas. Tad šiandien nusprendžiau pasidalinti patarimais ta tema – bet ne šiaip “ką reikia daryti”, o ką pats asmeniškai darau, kad bendravimas tarp manęs (programuotojo) ir kliento vyktų kuo sklandžiau. Taigi, mano paties darbo principai:
     
    1. Filtruoju klientus
     
    Straipsnio pavadinime minimi “normalūs klientai” – ką tai reiškia? Dažnai manoma, kad reikia dėti visas pastangas, kad gautum užsakymą. Nė velnio – kai kurie užsakovai atneš tik nuostolių ir nervų karą. Kaip tokius atpažinti – atskiro straipsnio klausimas, bet bendrai tai tikri specialistai renkasi užsakovus net labiau, nei pastarieji juos.
     
    Mano praktikoje, atkrenta apie 2/3 visų klientų, kurie kreipiasi. Priežastys įvairios, bet kokia pusė iš jų tiesiog “nepraeina atrankos”. Gali pasirodyti, kad aš pasikėlęs ir arogantiškas, bet iš tikro tai tie klientai tada nueina pas mažiau kvalifikuotus žmones, kurie pasiruošę dirbti jų sąlygomis. Win-win.
     
    2. Bandau giliau suprasti klientą
     
    Niekada nepuolu rašyti kodo ar diegti kokios TVS iškart: pirmas tikslas yra suprasti klientą. Iš verslo tikslų pusės – suprasti, ne kokios spalvos logotipo jis nori, o kokie jo tikslai ir lūkesčiai projektui, ką jis laikytų sėkme.
     
    Būtent nuo to atsispiriu viso darbo eigoje, ir šiame etape aš pasiūlau klientui techninius sprendimų variantus, kurie padės pasiekti tikslų. Ir, kas galbūt dar svarbiau, siūlau atsisakyti kai kurių funkcijų, jei jos neveda prie tikslo.
     
    3. Užduotis – tik raštu
     
    Dažnas užsakovas patingi skirti laiko ir detaliai surašyti užduotį bei visas funkcijas. Maždaug, eigoje bus matyti. Kai kurie iš tokių jau iškart gauna atsisakymą dirbti, bet kai kuriuos kitus galima priversti padirbėti.
     
    Mano dažna frazė: “Ar jūs turite detaliai aprašytą užduotį? Jums to reikės, nepriklausomai nuo to, ar samdysite mane, ar kitą programuotoją/įmonę”. Veikia 100%.
     
    Taip pat bandau atpratinti klientus siųsti užduotį dalimis el. paštu. Viename laiške penki punktai, po to “o pala, dar prisiminiau” penki punktai, ir tada be galo. Turi būti centralizuota vieta, kur saugoma pilna užduotis – pats tam naudoju Asana, bet iš esmės priklauso nuo kliento, svarstau pagal žmogų, ar papildomas projektų valdymo įrankis neapsunkins proceso.
     
    4. Užduotis ir planas – du skirtingi dalykai
     
    Vienas iš pirmųjų dalykų, kurį reikia padaryti, gavus užduotį iš užsakovo – paversti ją realiu planu. Sakote – kur skirtumas? Mano praktikoje yra taip: užduotis nusako ką reikia padaryti, o planas – tai konkrečių darbų/etapų sąrašas su tarpiniais laiko terminais, kas ir kada bus užbaigta ir kas nuo ko priklauso.
     
    Pradėti dirbti be chronologinio plano yra lengva, bet po to eigoje labai nepatogu sekti, kas padaryta, o taip pat galima ir pražiopsoti, kad kažkokią dalį reikėjo daryti anksčiau nei kitą dalį, nes tarp jų yra priklausomybė.
     
    5. Aptariu sąlygas iš anksto, kad nekiltų klausimų
     
    Galiu pasakyti drąsiai: didžiausia visų projektų visų problemų priežastis – nesusikalbėjimas tarp šalių. Projekto eigoje/viduryje/pabaigoje dėl to po to kyla nesklandumų, nepagrįstų kaltinimų ir t.t. Dėl to, kaip sakoma, dėl visko kiek įmanoma reikia susitarti “dar ant kranto”, prieš plaukiant kartu valtyje.
     
    Ką būtinai-būtinai reikia aptarti (ir aprašyti):
    - Darbo etapai ir jų atlikimo terminai
    - Apmokėjimas: jo formos, jo dalys, avansas, delspinigiai ir kt.
    - Visi projekte dalyvaujantys žmonės ir jų svarba: kas ką sprendžia
    - Galimi papildomi darbai ir jų galima kaina
    - Palaikymas po projekto pridavimo – ar už jį bus mokama ir kokiomis sąlygomis
    - Jei pasitaikys klaidų ar smulkių patobulinimų – kiek laiko truks garantija
     
    Turiu vieną strategiją, kad apsisaugočiau nuo mokėti nenorinčių užsakovų – laikau visus projektus savo serveryje, ir perkeliu juos pas užsakovą tik po pilno apmokėjimo (su sąlyga, kad pats projektas veikia ir jį belieka tik fiziškai perkelti).
     
    6. Dažnai bendrauju su klientu
     
    Šiuolaikinis madingas “agile” principas ir jo “sprintai” gali būti pritaikyti daug kur – kažkiek tos filosofijos taikau ir savo darbe. Klientams darbo rezultatus pateikiu porcijomis, kur bent po kažkiek naujovių atsiranda nuolat – taip vyksta aktyvus bendravimas, aptarimas, nuomonių apsikeitimai. Taip nesklandumai pastebimi anksčiau, o ne tada kai jau per vėlu/brangu perdarinėti visą darbą.
     
    Tas dažnas bendravimas turi dar kelis šalutinius poveikius. Vienas iš tokių – “šiltesnių” santykių su klientu užmezgimas, kas reiškia kad teoriškai didesnė tikimybė, kad mane prisimins labiau, kai kas nors iš kliento draugų ieškos programuotojo. Nes su manimi N kartų susirašinėjo ir atsiminė.
     
    Kitas dalykas – dažni pokalbiai verčia ir patį užsakovą pasitempti, nuolat stebėti projekto eigą, ruošti reikalingą informaciją iš anksto, analizuoti projekto būklę ir šiaip aktyviau dalyvauti.
     
    7. Darbai laiku, jei įmanoma – anksčiau
     
    Čia kaip ir savaime suprantamas dalykas, ar ne? Kad jeigu reikia darbą ar jo dalį padaryti iki dienos X, tai stengiamasi spėti iki dienos X. Bet aš stengiuos suspėti iki kokios (X-2) dienos – iš dalies, kad būtų laiko visokiems smulkiems pataisymams, o tuo pačiu kad maloniai nustebinčiau klientą – jie, patikėkite, to nepamiršta.
     
    Kitas dalykas – iššūkis pačiam sau: ar įmanoma padaryti darbą greičiau negu yra sutarta, tai priduoda papildomos motyvacijos.
     
    Tiesa, reikia pridurti, kad tai nereiškia, jog dirbu belekaip, kad tik suspėčiau greičiau. Kokybė turi išlikti. Kita vertus, čia kartais taikau “lean” principą – kuo anksčiau užsakovui parodyti bent kažkokį pusiau veikiantį variantą ir tada jau daryti tobulinimų iteracijas.
     
    Dar vienas momentas – jeigu jau matau, kad niekaip nesigauna tilpti į laiko terminus, apie tai pats pranešu užsakovui, nedelsiu iki to momento kai manęs ieškos su klausimu “kur dingęs”. Geriau nuoširdžiai prisipažinti ir išlaikyti gerus santykius, tuo pačiu informuojant kitą pusę, kad ji savo ruožtu planuotų savo veiksmus atitinkamai.
     
    8. Šalutinis tikslas – rekomendacija
     
    Jei dirbu su žmogumi ar įmone pirmą kartą, tikslas nėra tik šis konkretus projektas ir sutarti pinigai. Aš žiūriu plačiau – jei kita pusė liks patenkinta, tada tikėtina, jog sugrįš dar ar bent jau rekomenduos mane, jei kažkam iš aplinkos prireiks programuotojo pagalbos.
     
    Dėl to daryti “belekaip, kad tik veiktų, o užsakovas gal nepastebės” – nepateisinamas variantas. Nes vėliau gali išlysti visokių netikslumų ir nesklandumų, ir už kiekvieną iš jų gausite vis mažiau karmos taškų užsakovo akyse.
     
    * * *
     
    Čia yra tik dalis principų, kurių stengiuosi laikytis, kurdamas projektus kitiems. Bendrai visus juos galima apibūdinti taip – kad tam laikui tas projektas tampa ir jūsų kūdikiu, reikia žiūrėti taip tarsi kurtumėte jį sau ir bandyti parodyti rezultatą. Tada užsakovai tai vertins ir sugrįš.
     
    O gal jūs turite kažkokių tips’ų, kaip efektyviau bendrauti ir dirbti su užsakovais?
  15. Patinka
    ReikiaPuslapio sureagavo į BruceW Reikia patarimo, kaip pasielgti teisingai tokioje situacijoje.   
    Siųsk ji toli toli ir dar ne Lietuvių kalba... Negaišk laiko - ieškokis kitų klientų.
  16. Patinka
    ReikiaPuslapio sureagavo į Vyrasx5 Jungtinė Karalystė atsisako grynųjų pinigų   
    ataskaitos atskleidė, kad Jungtinė Karalystė (JK) gali labai greitai tapti šalimi, kurioje nebebus naudojami grynieji pinigai
     
     
    Kam uždėjai tokį pavadinimą?
  17. Patinka
    ReikiaPuslapio sureagavo į mantas666 Nuorodų sąrašas skirtas norintiems emigruoti į UK 101 help   
    Kadangi pilna temų kuriose klausinėjama tų pačių klausimų dar ir dar kartą, šita tema turėtų padėti
     
    Ieškau būsto:
     
    http://www.zoopla.co.uk/
    http://www.gumtree.com/
    http://www.rightmove.co.uk/
    https://www.spareroom.co.uk/
     
     
    Manau daug kas naudojasi socialiniais tinklais, tai einam į facebook ir rašome frazę pvz: „londono lietuviai“ „liverpool lietuviai“ ir t.t. pagal norimą miestą
    pagal išvestus rezultatus galime patys peržvelgti kas skelbiama. Jei nieko nerandate,- tada patys parašote trumpai: „ieškau kambario londone, kuo arčiau centro ar sakykim kings kross station“.
    P.S.
    Pinigai mokami skirtingai, imamas depozitas, taip kad važiuojantys pirmą kartą pasiimkite daugiau pinigų, nes 500 svarų neužteks,jei važiuojate patys vieni ne pas pažystamus.
     
    Ieškau darbo:
    Visų pirma siūlyčiau nepatingėti parašyti CV, turėti savo formalią nuotrauką tinkančią dokumentams, juk kai kuriuose darbuose daromi darbuotojo pažymėjimai
     
    https://jobsearch.direct.gov.uk/JobSearch/Browse.aspx
    http://www.cv-library.co.uk/
    http://www.gumtree.com/
    http://www.totaljobs.com/
    http://www.indeed.co.uk/
    http://www.reed.co.uk/
     
    Ieškau darbo per agentūrą savo norimame mieste: einam į Google ir rašom frazę pvz: London recruitment agencies, tada pasirenkam kokią svetainę ir pažiūrim, ką gi jie gali pasiūlyti. Nes tikrai yra agentūros, kurios neskelbia niekur savo siūlomų darbų išskyrus savo svetainėje, žmonės informuojami tik tie, kurie yra registruoti joje. Na jei jau radote ką nors tinkamo, tai griebiat telefoną ir pasiskambinat, jei sąskaitos neturit- rašykit email (Anglijoje tikrai populiari komunikacijos forma), kartais gali būt padaryta kontatinė forma pačiame puslapyje.
     
    Jei jau važiuojate ir prastai su anglų kalba arba norite dirbti su tautiečiais + kitos jūsų asmeninės priežastys ieškote informacijos lietuvių kalba štai kelios nuorodos vertos dėmesio
    http://www.lzskelbimai.com/
    http://www.anglija.today/skelbimai/
    http://www.anglija.lt/skelbimai/
    http://www.lietuviai.co.uk/skelbimai
     
     
    Aš važiuoju pirmą kartą ko man reikia tik atvažiavus?
     
    NIN- National insurance number- socialinio draudimo numeris
    Skambinate į jobcenter registruojatės susitikimui
    https://www.gov.uk/apply-national-insurance-number
    Ateinat laiku! Pasikalbat, užpildot popierius ir laukiat laiško.
    Jei neturite NIN ir pradėjote dirbti,- ne bėda darbdavys jus iš karto apdraudžia laikinu socialiniu draudimu. Bet laikui bėgant jis pats pradės reikalauti kad pasidarytumėt pastovų soc. draudimo numerį.
     
    Banko kortelė- yra daug bankų, bet ne visi iškart atidarys jums sąskaitą, dažnai prašo adreso patvirtinimo (tai gali būt: būsto nuomos sutartis, laiškas/patvirtinimas iš darbovietės, kad jums reikia banko sąskaitos). Na man paprasčiausią pirmą kotelę išdavė Lloyds bank.
    Kai jau susipildėte dokumentus kortelei gauti turite palaukti, gausite du laiškus nurodytu adresu. Vienas bus kortelė, kitas- slaptažodis.
    Pradėjote dirbti, bet dar neturite kortelės?- Na darbdavys gali jums algą išmokėti čekiu, kurį išsigryninsite.
     
    Ką pasiimti važiuojant iš Lietuvos?
    Pasas/ID
    Teisės jei turite gali praversti, laikui bėgant galėsite pasikeisti į UK
    Iš buvusios draudimo kompanijos galite išsiimti tokį lapą (būtinai anglų kalba) apie savo vairavimo patirtį už paskutinius 5 metus, jei buvote drausmingas vairuotojas be avarijų (ne visos, bet kai kurios draudimo kompanijos priima šitą dokumentą kaip claim bonus ir auto draudimas gali tapt pigesniu)
    Jei galite gaut kažkokias rekomendacijas arba darbo patirtį patvirtinantį dokumentą taip pat pasiimkite (čia jau priklausomai nuo situacijos) pamenu manes paprašė darbo patirties patvirtinimo už paskutinius 5 metus registruojantis į agentūrą ir ieškant darbo (keista ar ne)
     
    Kiek pinigų man reikia?
     
    Čia toks klausimas, kuros neturi tikslaus atsakymo. Tai priklauso nuo to kokiame mieste gyvensite, kiek mokėsite už nuomą, ar į darbą važinėsite ar galėsite tiesiog nueiti. Maisto kainos- na už 50 svarų savaitei dviese prasimaitinti galima tikrai. Aš kažkada išvažiavau su 1000 svarų, užteko :D
     
    Pats blogiausias laikas išvykti
     
    Pats blogiausias laikas išvykti pačiam, ne pas pažįstamus ir neturint jokio darbo pasiūlymo yra savaite prieš naujus metus ir visas sausio mėnesis. Prieš pačius naujus metus, kaip ir viskas gerai siūlo laikinų darbų, nes visos kompanijos turi pasiūlymų,- visi viską perka/gamina šventėms. (darbo iki švenčių dažnai būna tiek, kad prašo/reikalauja pastoviai dirbti viršvalandžius) Tokie laikini darbai baigiasi iškart po kalėdų ir tas blogasis laikotarpis (kai nėra darbo pasiūlymų dėl sumažėjusių pirkimų/ gamybos) baigiasi daug maž po sausio mėnesio.
     
    Būtų malonu, jei temą prikabintų viršuje, nes tokie klausimai tikrai buvo ir bus dar ilgai...
  18. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Impaler bLOGyN 2015, arba Monikos ir Andriaus verslumo pamokėlė   
    Kol dar neatslūgo ką tik pasibaigusio LOGIN 2015 prisiminimai, noriu pasidalinti asmeniniais įspūdžiais, kaip kasmetinio ir lojalaus konferencijos lankytojo. Galbūt jau iš pavadinimo galite numanyti mano įvertinimą, bet apie viską iš eilės.
     
    Pradėkime nuo istorijos – apie ką yra LOGIN konferencija? Jos šaknys yra 2007 metais vykusi blogerių konferencija, kuri 2008 metais persivadino į BLOGin, o 2009 metais jau gavo dabartinį LOGIN pavadinimą (tiesa, vyko Siemens arenoje). Tad organizatorių skelbiama kaip 9-toji LOGIN konferencija yra ne visai teisingas skaičius, bet tebunie.
     
    Štai kokius etapus praėjo LOGIN pagal tematiką:
    – Blogerių konferencija
    – IT konferencija (kur galima buvo pačiupinėti naujausius aifonus ir kitą hardvarą)
    – Verslo konferencija (vis daugiau pranešimų buvo apie verslą ir atsirado vis didėjančios Startupų salės)
    – Progreso konferencija (kad ir ką tai reikštų)
     
    http://verslasonline.lt/wp-content/uploads/2015/05/login_progresas.png
     
    Taigi, organizatorių manymu, vyksta progresas. Tik man, kaip nuolatiniam lankytojui, atrodo kad renginys praranda savo veidą – pripažinkime, jis jau yra apie bet ką. Ir konferencijos turinys eina blogyn (o bilieto kaina aukštyn) – būtent taip ir pavadinau straipsnį. Seriously, apie tai galima spręsti iš Šalčiūtės dalyvavimo (prie jos dar sugrįšime) ir iš Olego Šurajevo stand-up comedy pasirodymo (jau yra ir video). Realiai kviečia bet ką, kas gali pakalbėti ir surinkti auditoriją vien iš savo vardo.
     
    Tai kas blogai su tuo turiniu?
     
    Pažiūrėjus į programą, viskas atrodo gan rimtai – beveik dešimt salių, rimtos temos, skambūs pavadinimai ir šūkiai. Tik nuėjus paklausyti pranešėjų, dažniausiai supranti kad gaišti laiką. Ir tada eini arba kavos su sutiktais draugais, arba stalo futbolo pažaisti, arba tiesiog atsisėdi su laptopu kažką padirbėti. Čia neperdedu, realūs vaizdai iš konferencijos – pasižvalgykite po fotoalbumą ir pastebėsite kad kas penktoje nuotraukoje žmonės ryškiai nuobodžiauja.
     
    Dabar konkrečiau – dėl kokių skirtingų priežasčių nusivyliau dauguma pranešimų:
    – Pranešimo pavadinimai būna per daug “geltoni” o realiai pasakoja visai ne apie tai, arba visai kitokiu kampu
    – Pranešimas virsta atvira pranešėjo įmonės reklama
    – Pasakoja visiškai akivaizdžius dalykus (“reikia daug dirbti, ir tada kažką pasieksi”)
    – Visas pranešimas susiveda į motyvacinę kalbą, be jokio turinio
    – Kai kurie pranešėjai tiesiog akivaizdžiai nemoka pristatinėti arba tragiškai kalba angliškai
     
    Apibendrinant, vertinu pranešimus pagal vieną kriterijų – ar išėjęs iš salęs, noriu kažką konkretaus padaryti ar pakeisti savo gyvenime. Ar tas pranešimas turi kokių nors konkrečių “call to action” ar “takeaways” (teatleidžia man kalbininkai, tingiu ieškoti lietuviškų vertalų). Ir, deja, dauguma pranešimų pagal šią skalę nuvilia.
     
    Toks jausmas, kad organizatoriai kviečia žmones pakalbėti: suvažiuoja vardai, pavardės ir pareigos, o apie ką jie kalbės – niekam nerūpi. Pačioje svetainėje prie daugumos pranešimų buvo pateiktos pranešėjų biografijos, bet ne tai, apie ką bus tema ir kas būtent bus pasakojama. Taigi, dar vienas akmuo į organizatorių daržą – labai sudėtinga buvo išsirinkti, į kur verta nueiti: žmonės spėliojo pagal pavadinimą (kuris, kaip sakiau, dažnai būdavo apgaulingas).
     
    (Sporto) salių užimtumas
     
    Ne veltui paminėjau žodį sporto. Nes realiai reikėjo stumdytis ir grumtis už vietą po saule. DELFI ir Paysera salės dažnai nesutalpindavo visų norinčių, nors tuo metu pagrindinėje salėje buvo tuščia – arba nevyko nieko, arba neįdomus svečias iš užsienio. Jau nekalbant apie tai, kad tarp pranešimų nebuvo normalių pertraukėlių – jei vienas užtempdavo 5 minutėmis ilgiau, tai kol nueidavai (tiksliau, grįžtant prie sporto temos – nubėgdavai) iki kitos norimos salės, ten nebebūdavo vietų.
     
    Suprantu, kad organizatoriams salių/žmonių/laiko suskirstymas yra nelengvas logistinis grafų teorijos uždavinys, bet galėtų labiau pasistengti.
     
    Monika vs Andrius
     
    Kaip be jų? Tema, susilaukusi garsiausio ažiotažo ir aptarinėjimo dar ilgai prieš renginį – pradžioje kai pasirodė informacija apie Šalčiūtę kaip dalyvę, o po to kai paaiškėjo kad ją dar ir kalbins kitas panašaus plauko veikėjas Užkalnis. Aš noriu pabrėžti ne tą komišką faktą, kad jie dalyvauja progreso konferencijoje, bet tai, kaip visa tai buvo “prasukta” – iš tikro, pačiam renginiui tai buvo didžiulė reklama.
     
    Kad ir kaip visi varytų ant šių dviejų žmonių, bet į salę, kaip ir buvo prognozuojama, žmonės netilpo – teko dar transliuoti vaizdą didelėje salėje. Ir dar ilgai po to netilo kalbos ir aptarinėjimai – o blondinė tą pasakė, ano nepasakė, o dar jos papai ir t.t. Bet ar žmonės supranta kad visa tai visiems jiems buvo nemokama reklama – tiek Monikai, tiek Andriui, tiek ir LOGIN konferencijai! Visų jų honorarai turbūt dar kiek ūgtelėjo. Tai iš tikro, visa šita istorija yra turbūt geriausia verslo ir PR pamoka iš visos konferencijos – tai, ką protingi dėdės verslininkai pasakojo ištisas dvi dienas su strategijomis ir filosofiniais pamąstymais, tą “Mergina iš pasakos” padarė tiesiog ateidama ir parodydama save. Ir susižėrė visų akių ir ausų dėmesį. Tiesiog. In your face.
     
    O tai kas buvo gerai?
     
    Nebūsiu visiškai negatyvus – buvo konferencijoje ir gerų momentų. Kaip pranešimus tikrai galima užskaityti BoredPanda istoriją, Justo iš Vinted asmeninį pasakojimą, WorkShop’us ir dar keletą žmonių, kurie atėjo tikrai pasiruošę.
     
    Taip pat užskaitau startupų salę: tiek pačius pristatinėjamus projektus, kurių lygis – tiek pačių verslų, tiek pristatymų – metai iš metų gerėja, tiek ir organizavimo lygį, tiek ir pranešimus. Ten buvo į ką pažiūrėti, ko pasiklausyti ir su kuo pakalbėti – asmeniškai džiaugiuosi kad iššovė ir pradėjo augti lietuviškas išsilavinimo projektas GoHisto.
     
    Plius ką galima tikrai išskirti – tai labai gerą internetą. Ačiū ir pagarba TEO, kad (pagaliau) nekyla jokių skundų, o užsienio svečiai stebisi mūsų interneto greičiu. Galima buvo ir patvytinti, ir padirbėti kam reikia, ir nuotraukas sukelti į soc.tinklus be problemų.
     
    Apibendrinimas – ar verta mokėti pinigus?
     
    Bent iš kelių žmonių girdėjau tokį pasakymą konferencijos metu: “Gerai kad gavau kvietimą ar man darbdavys apmokėjo – pats tai už savo pinigus tikrai gailėčiausi nuėjęs”. Taigi, organizatoriams tikrai pats laikas susimąstyti – ar nuolat didėjanti bilieto kaina ir nuolat krentantis pranešimų lygis neprivers žmonių kitamet likti namie/darbe.
     
    Kita vertus, kaip teisingai Facebook’e paminėjo Ugnius Kiguolis, gal žmonės per daug tikisi – jei pranešimuose nori išgirsti know-how ir gilesnių įžvalgų, tai tokio renginio kaina turėtų dar augti bent kelis kartus. Gal iš tikro visą LOGIN konferenciją reikia vertinti kaip pramogą, kaip laisvalaikio praleidimą su draugais, kaip galimybę dvi dienas smagiai nedirbti, kaip tiesiog fun. Bet tada ar nėra kitų geresnių būdų pramogoms išleisti tuos keliasdešimt eurų?
     
    Straipsnio originalas: VerslasOnline.lt
  19. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Impaler bLOGyN 2015, arba Monikos ir Andriaus verslumo pamokėlė   
    Kol dar neatslūgo ką tik pasibaigusio LOGIN 2015 prisiminimai, noriu pasidalinti asmeniniais įspūdžiais, kaip kasmetinio ir lojalaus konferencijos lankytojo. Galbūt jau iš pavadinimo galite numanyti mano įvertinimą, bet apie viską iš eilės.
     
    Pradėkime nuo istorijos – apie ką yra LOGIN konferencija? Jos šaknys yra 2007 metais vykusi blogerių konferencija, kuri 2008 metais persivadino į BLOGin, o 2009 metais jau gavo dabartinį LOGIN pavadinimą (tiesa, vyko Siemens arenoje). Tad organizatorių skelbiama kaip 9-toji LOGIN konferencija yra ne visai teisingas skaičius, bet tebunie.
     
    Štai kokius etapus praėjo LOGIN pagal tematiką:
    – Blogerių konferencija
    – IT konferencija (kur galima buvo pačiupinėti naujausius aifonus ir kitą hardvarą)
    – Verslo konferencija (vis daugiau pranešimų buvo apie verslą ir atsirado vis didėjančios Startupų salės)
    – Progreso konferencija (kad ir ką tai reikštų)
     
    http://verslasonline.lt/wp-content/uploads/2015/05/login_progresas.png
     
    Taigi, organizatorių manymu, vyksta progresas. Tik man, kaip nuolatiniam lankytojui, atrodo kad renginys praranda savo veidą – pripažinkime, jis jau yra apie bet ką. Ir konferencijos turinys eina blogyn (o bilieto kaina aukštyn) – būtent taip ir pavadinau straipsnį. Seriously, apie tai galima spręsti iš Šalčiūtės dalyvavimo (prie jos dar sugrįšime) ir iš Olego Šurajevo stand-up comedy pasirodymo (jau yra ir video). Realiai kviečia bet ką, kas gali pakalbėti ir surinkti auditoriją vien iš savo vardo.
     
    Tai kas blogai su tuo turiniu?
     
    Pažiūrėjus į programą, viskas atrodo gan rimtai – beveik dešimt salių, rimtos temos, skambūs pavadinimai ir šūkiai. Tik nuėjus paklausyti pranešėjų, dažniausiai supranti kad gaišti laiką. Ir tada eini arba kavos su sutiktais draugais, arba stalo futbolo pažaisti, arba tiesiog atsisėdi su laptopu kažką padirbėti. Čia neperdedu, realūs vaizdai iš konferencijos – pasižvalgykite po fotoalbumą ir pastebėsite kad kas penktoje nuotraukoje žmonės ryškiai nuobodžiauja.
     
    Dabar konkrečiau – dėl kokių skirtingų priežasčių nusivyliau dauguma pranešimų:
    – Pranešimo pavadinimai būna per daug “geltoni” o realiai pasakoja visai ne apie tai, arba visai kitokiu kampu
    – Pranešimas virsta atvira pranešėjo įmonės reklama
    – Pasakoja visiškai akivaizdžius dalykus (“reikia daug dirbti, ir tada kažką pasieksi”)
    – Visas pranešimas susiveda į motyvacinę kalbą, be jokio turinio
    – Kai kurie pranešėjai tiesiog akivaizdžiai nemoka pristatinėti arba tragiškai kalba angliškai
     
    Apibendrinant, vertinu pranešimus pagal vieną kriterijų – ar išėjęs iš salęs, noriu kažką konkretaus padaryti ar pakeisti savo gyvenime. Ar tas pranešimas turi kokių nors konkrečių “call to action” ar “takeaways” (teatleidžia man kalbininkai, tingiu ieškoti lietuviškų vertalų). Ir, deja, dauguma pranešimų pagal šią skalę nuvilia.
     
    Toks jausmas, kad organizatoriai kviečia žmones pakalbėti: suvažiuoja vardai, pavardės ir pareigos, o apie ką jie kalbės – niekam nerūpi. Pačioje svetainėje prie daugumos pranešimų buvo pateiktos pranešėjų biografijos, bet ne tai, apie ką bus tema ir kas būtent bus pasakojama. Taigi, dar vienas akmuo į organizatorių daržą – labai sudėtinga buvo išsirinkti, į kur verta nueiti: žmonės spėliojo pagal pavadinimą (kuris, kaip sakiau, dažnai būdavo apgaulingas).
     
    (Sporto) salių užimtumas
     
    Ne veltui paminėjau žodį sporto. Nes realiai reikėjo stumdytis ir grumtis už vietą po saule. DELFI ir Paysera salės dažnai nesutalpindavo visų norinčių, nors tuo metu pagrindinėje salėje buvo tuščia – arba nevyko nieko, arba neįdomus svečias iš užsienio. Jau nekalbant apie tai, kad tarp pranešimų nebuvo normalių pertraukėlių – jei vienas užtempdavo 5 minutėmis ilgiau, tai kol nueidavai (tiksliau, grįžtant prie sporto temos – nubėgdavai) iki kitos norimos salės, ten nebebūdavo vietų.
     
    Suprantu, kad organizatoriams salių/žmonių/laiko suskirstymas yra nelengvas logistinis grafų teorijos uždavinys, bet galėtų labiau pasistengti.
     
    Monika vs Andrius
     
    Kaip be jų? Tema, susilaukusi garsiausio ažiotažo ir aptarinėjimo dar ilgai prieš renginį – pradžioje kai pasirodė informacija apie Šalčiūtę kaip dalyvę, o po to kai paaiškėjo kad ją dar ir kalbins kitas panašaus plauko veikėjas Užkalnis. Aš noriu pabrėžti ne tą komišką faktą, kad jie dalyvauja progreso konferencijoje, bet tai, kaip visa tai buvo “prasukta” – iš tikro, pačiam renginiui tai buvo didžiulė reklama.
     
    Kad ir kaip visi varytų ant šių dviejų žmonių, bet į salę, kaip ir buvo prognozuojama, žmonės netilpo – teko dar transliuoti vaizdą didelėje salėje. Ir dar ilgai po to netilo kalbos ir aptarinėjimai – o blondinė tą pasakė, ano nepasakė, o dar jos papai ir t.t. Bet ar žmonės supranta kad visa tai visiems jiems buvo nemokama reklama – tiek Monikai, tiek Andriui, tiek ir LOGIN konferencijai! Visų jų honorarai turbūt dar kiek ūgtelėjo. Tai iš tikro, visa šita istorija yra turbūt geriausia verslo ir PR pamoka iš visos konferencijos – tai, ką protingi dėdės verslininkai pasakojo ištisas dvi dienas su strategijomis ir filosofiniais pamąstymais, tą “Mergina iš pasakos” padarė tiesiog ateidama ir parodydama save. Ir susižėrė visų akių ir ausų dėmesį. Tiesiog. In your face.
     
    O tai kas buvo gerai?
     
    Nebūsiu visiškai negatyvus – buvo konferencijoje ir gerų momentų. Kaip pranešimus tikrai galima užskaityti BoredPanda istoriją, Justo iš Vinted asmeninį pasakojimą, WorkShop’us ir dar keletą žmonių, kurie atėjo tikrai pasiruošę.
     
    Taip pat užskaitau startupų salę: tiek pačius pristatinėjamus projektus, kurių lygis – tiek pačių verslų, tiek pristatymų – metai iš metų gerėja, tiek ir organizavimo lygį, tiek ir pranešimus. Ten buvo į ką pažiūrėti, ko pasiklausyti ir su kuo pakalbėti – asmeniškai džiaugiuosi kad iššovė ir pradėjo augti lietuviškas išsilavinimo projektas GoHisto.
     
    Plius ką galima tikrai išskirti – tai labai gerą internetą. Ačiū ir pagarba TEO, kad (pagaliau) nekyla jokių skundų, o užsienio svečiai stebisi mūsų interneto greičiu. Galima buvo ir patvytinti, ir padirbėti kam reikia, ir nuotraukas sukelti į soc.tinklus be problemų.
     
    Apibendrinimas – ar verta mokėti pinigus?
     
    Bent iš kelių žmonių girdėjau tokį pasakymą konferencijos metu: “Gerai kad gavau kvietimą ar man darbdavys apmokėjo – pats tai už savo pinigus tikrai gailėčiausi nuėjęs”. Taigi, organizatoriams tikrai pats laikas susimąstyti – ar nuolat didėjanti bilieto kaina ir nuolat krentantis pranešimų lygis neprivers žmonių kitamet likti namie/darbe.
     
    Kita vertus, kaip teisingai Facebook’e paminėjo Ugnius Kiguolis, gal žmonės per daug tikisi – jei pranešimuose nori išgirsti know-how ir gilesnių įžvalgų, tai tokio renginio kaina turėtų dar augti bent kelis kartus. Gal iš tikro visą LOGIN konferenciją reikia vertinti kaip pramogą, kaip laisvalaikio praleidimą su draugais, kaip galimybę dvi dienas smagiai nedirbti, kaip tiesiog fun. Bet tada ar nėra kitų geresnių būdų pramogoms išleisti tuos keliasdešimt eurų?
     
    Straipsnio originalas: VerslasOnline.lt
  20. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Impaler bLOGyN 2015, arba Monikos ir Andriaus verslumo pamokėlė   
    Kol dar neatslūgo ką tik pasibaigusio LOGIN 2015 prisiminimai, noriu pasidalinti asmeniniais įspūdžiais, kaip kasmetinio ir lojalaus konferencijos lankytojo. Galbūt jau iš pavadinimo galite numanyti mano įvertinimą, bet apie viską iš eilės.
     
    Pradėkime nuo istorijos – apie ką yra LOGIN konferencija? Jos šaknys yra 2007 metais vykusi blogerių konferencija, kuri 2008 metais persivadino į BLOGin, o 2009 metais jau gavo dabartinį LOGIN pavadinimą (tiesa, vyko Siemens arenoje). Tad organizatorių skelbiama kaip 9-toji LOGIN konferencija yra ne visai teisingas skaičius, bet tebunie.
     
    Štai kokius etapus praėjo LOGIN pagal tematiką:
    – Blogerių konferencija
    – IT konferencija (kur galima buvo pačiupinėti naujausius aifonus ir kitą hardvarą)
    – Verslo konferencija (vis daugiau pranešimų buvo apie verslą ir atsirado vis didėjančios Startupų salės)
    – Progreso konferencija (kad ir ką tai reikštų)
     
    http://verslasonline.lt/wp-content/uploads/2015/05/login_progresas.png
     
    Taigi, organizatorių manymu, vyksta progresas. Tik man, kaip nuolatiniam lankytojui, atrodo kad renginys praranda savo veidą – pripažinkime, jis jau yra apie bet ką. Ir konferencijos turinys eina blogyn (o bilieto kaina aukštyn) – būtent taip ir pavadinau straipsnį. Seriously, apie tai galima spręsti iš Šalčiūtės dalyvavimo (prie jos dar sugrįšime) ir iš Olego Šurajevo stand-up comedy pasirodymo (jau yra ir video). Realiai kviečia bet ką, kas gali pakalbėti ir surinkti auditoriją vien iš savo vardo.
     
    Tai kas blogai su tuo turiniu?
     
    Pažiūrėjus į programą, viskas atrodo gan rimtai – beveik dešimt salių, rimtos temos, skambūs pavadinimai ir šūkiai. Tik nuėjus paklausyti pranešėjų, dažniausiai supranti kad gaišti laiką. Ir tada eini arba kavos su sutiktais draugais, arba stalo futbolo pažaisti, arba tiesiog atsisėdi su laptopu kažką padirbėti. Čia neperdedu, realūs vaizdai iš konferencijos – pasižvalgykite po fotoalbumą ir pastebėsite kad kas penktoje nuotraukoje žmonės ryškiai nuobodžiauja.
     
    Dabar konkrečiau – dėl kokių skirtingų priežasčių nusivyliau dauguma pranešimų:
    – Pranešimo pavadinimai būna per daug “geltoni” o realiai pasakoja visai ne apie tai, arba visai kitokiu kampu
    – Pranešimas virsta atvira pranešėjo įmonės reklama
    – Pasakoja visiškai akivaizdžius dalykus (“reikia daug dirbti, ir tada kažką pasieksi”)
    – Visas pranešimas susiveda į motyvacinę kalbą, be jokio turinio
    – Kai kurie pranešėjai tiesiog akivaizdžiai nemoka pristatinėti arba tragiškai kalba angliškai
     
    Apibendrinant, vertinu pranešimus pagal vieną kriterijų – ar išėjęs iš salęs, noriu kažką konkretaus padaryti ar pakeisti savo gyvenime. Ar tas pranešimas turi kokių nors konkrečių “call to action” ar “takeaways” (teatleidžia man kalbininkai, tingiu ieškoti lietuviškų vertalų). Ir, deja, dauguma pranešimų pagal šią skalę nuvilia.
     
    Toks jausmas, kad organizatoriai kviečia žmones pakalbėti: suvažiuoja vardai, pavardės ir pareigos, o apie ką jie kalbės – niekam nerūpi. Pačioje svetainėje prie daugumos pranešimų buvo pateiktos pranešėjų biografijos, bet ne tai, apie ką bus tema ir kas būtent bus pasakojama. Taigi, dar vienas akmuo į organizatorių daržą – labai sudėtinga buvo išsirinkti, į kur verta nueiti: žmonės spėliojo pagal pavadinimą (kuris, kaip sakiau, dažnai būdavo apgaulingas).
     
    (Sporto) salių užimtumas
     
    Ne veltui paminėjau žodį sporto. Nes realiai reikėjo stumdytis ir grumtis už vietą po saule. DELFI ir Paysera salės dažnai nesutalpindavo visų norinčių, nors tuo metu pagrindinėje salėje buvo tuščia – arba nevyko nieko, arba neįdomus svečias iš užsienio. Jau nekalbant apie tai, kad tarp pranešimų nebuvo normalių pertraukėlių – jei vienas užtempdavo 5 minutėmis ilgiau, tai kol nueidavai (tiksliau, grįžtant prie sporto temos – nubėgdavai) iki kitos norimos salės, ten nebebūdavo vietų.
     
    Suprantu, kad organizatoriams salių/žmonių/laiko suskirstymas yra nelengvas logistinis grafų teorijos uždavinys, bet galėtų labiau pasistengti.
     
    Monika vs Andrius
     
    Kaip be jų? Tema, susilaukusi garsiausio ažiotažo ir aptarinėjimo dar ilgai prieš renginį – pradžioje kai pasirodė informacija apie Šalčiūtę kaip dalyvę, o po to kai paaiškėjo kad ją dar ir kalbins kitas panašaus plauko veikėjas Užkalnis. Aš noriu pabrėžti ne tą komišką faktą, kad jie dalyvauja progreso konferencijoje, bet tai, kaip visa tai buvo “prasukta” – iš tikro, pačiam renginiui tai buvo didžiulė reklama.
     
    Kad ir kaip visi varytų ant šių dviejų žmonių, bet į salę, kaip ir buvo prognozuojama, žmonės netilpo – teko dar transliuoti vaizdą didelėje salėje. Ir dar ilgai po to netilo kalbos ir aptarinėjimai – o blondinė tą pasakė, ano nepasakė, o dar jos papai ir t.t. Bet ar žmonės supranta kad visa tai visiems jiems buvo nemokama reklama – tiek Monikai, tiek Andriui, tiek ir LOGIN konferencijai! Visų jų honorarai turbūt dar kiek ūgtelėjo. Tai iš tikro, visa šita istorija yra turbūt geriausia verslo ir PR pamoka iš visos konferencijos – tai, ką protingi dėdės verslininkai pasakojo ištisas dvi dienas su strategijomis ir filosofiniais pamąstymais, tą “Mergina iš pasakos” padarė tiesiog ateidama ir parodydama save. Ir susižėrė visų akių ir ausų dėmesį. Tiesiog. In your face.
     
    O tai kas buvo gerai?
     
    Nebūsiu visiškai negatyvus – buvo konferencijoje ir gerų momentų. Kaip pranešimus tikrai galima užskaityti BoredPanda istoriją, Justo iš Vinted asmeninį pasakojimą, WorkShop’us ir dar keletą žmonių, kurie atėjo tikrai pasiruošę.
     
    Taip pat užskaitau startupų salę: tiek pačius pristatinėjamus projektus, kurių lygis – tiek pačių verslų, tiek pristatymų – metai iš metų gerėja, tiek ir organizavimo lygį, tiek ir pranešimus. Ten buvo į ką pažiūrėti, ko pasiklausyti ir su kuo pakalbėti – asmeniškai džiaugiuosi kad iššovė ir pradėjo augti lietuviškas išsilavinimo projektas GoHisto.
     
    Plius ką galima tikrai išskirti – tai labai gerą internetą. Ačiū ir pagarba TEO, kad (pagaliau) nekyla jokių skundų, o užsienio svečiai stebisi mūsų interneto greičiu. Galima buvo ir patvytinti, ir padirbėti kam reikia, ir nuotraukas sukelti į soc.tinklus be problemų.
     
    Apibendrinimas – ar verta mokėti pinigus?
     
    Bent iš kelių žmonių girdėjau tokį pasakymą konferencijos metu: “Gerai kad gavau kvietimą ar man darbdavys apmokėjo – pats tai už savo pinigus tikrai gailėčiausi nuėjęs”. Taigi, organizatoriams tikrai pats laikas susimąstyti – ar nuolat didėjanti bilieto kaina ir nuolat krentantis pranešimų lygis neprivers žmonių kitamet likti namie/darbe.
     
    Kita vertus, kaip teisingai Facebook’e paminėjo Ugnius Kiguolis, gal žmonės per daug tikisi – jei pranešimuose nori išgirsti know-how ir gilesnių įžvalgų, tai tokio renginio kaina turėtų dar augti bent kelis kartus. Gal iš tikro visą LOGIN konferenciją reikia vertinti kaip pramogą, kaip laisvalaikio praleidimą su draugais, kaip galimybę dvi dienas smagiai nedirbti, kaip tiesiog fun. Bet tada ar nėra kitų geresnių būdų pramogoms išleisti tuos keliasdešimt eurų?
     
    Straipsnio originalas: VerslasOnline.lt
  21. Patinka
  22. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Impaler bLOGyN 2015, arba Monikos ir Andriaus verslumo pamokėlė   
    Kol dar neatslūgo ką tik pasibaigusio LOGIN 2015 prisiminimai, noriu pasidalinti asmeniniais įspūdžiais, kaip kasmetinio ir lojalaus konferencijos lankytojo. Galbūt jau iš pavadinimo galite numanyti mano įvertinimą, bet apie viską iš eilės.
     
    Pradėkime nuo istorijos – apie ką yra LOGIN konferencija? Jos šaknys yra 2007 metais vykusi blogerių konferencija, kuri 2008 metais persivadino į BLOGin, o 2009 metais jau gavo dabartinį LOGIN pavadinimą (tiesa, vyko Siemens arenoje). Tad organizatorių skelbiama kaip 9-toji LOGIN konferencija yra ne visai teisingas skaičius, bet tebunie.
     
    Štai kokius etapus praėjo LOGIN pagal tematiką:
    – Blogerių konferencija
    – IT konferencija (kur galima buvo pačiupinėti naujausius aifonus ir kitą hardvarą)
    – Verslo konferencija (vis daugiau pranešimų buvo apie verslą ir atsirado vis didėjančios Startupų salės)
    – Progreso konferencija (kad ir ką tai reikštų)
     
    http://verslasonline.lt/wp-content/uploads/2015/05/login_progresas.png
     
    Taigi, organizatorių manymu, vyksta progresas. Tik man, kaip nuolatiniam lankytojui, atrodo kad renginys praranda savo veidą – pripažinkime, jis jau yra apie bet ką. Ir konferencijos turinys eina blogyn (o bilieto kaina aukštyn) – būtent taip ir pavadinau straipsnį. Seriously, apie tai galima spręsti iš Šalčiūtės dalyvavimo (prie jos dar sugrįšime) ir iš Olego Šurajevo stand-up comedy pasirodymo (jau yra ir video). Realiai kviečia bet ką, kas gali pakalbėti ir surinkti auditoriją vien iš savo vardo.
     
    Tai kas blogai su tuo turiniu?
     
    Pažiūrėjus į programą, viskas atrodo gan rimtai – beveik dešimt salių, rimtos temos, skambūs pavadinimai ir šūkiai. Tik nuėjus paklausyti pranešėjų, dažniausiai supranti kad gaišti laiką. Ir tada eini arba kavos su sutiktais draugais, arba stalo futbolo pažaisti, arba tiesiog atsisėdi su laptopu kažką padirbėti. Čia neperdedu, realūs vaizdai iš konferencijos – pasižvalgykite po fotoalbumą ir pastebėsite kad kas penktoje nuotraukoje žmonės ryškiai nuobodžiauja.
     
    Dabar konkrečiau – dėl kokių skirtingų priežasčių nusivyliau dauguma pranešimų:
    – Pranešimo pavadinimai būna per daug “geltoni” o realiai pasakoja visai ne apie tai, arba visai kitokiu kampu
    – Pranešimas virsta atvira pranešėjo įmonės reklama
    – Pasakoja visiškai akivaizdžius dalykus (“reikia daug dirbti, ir tada kažką pasieksi”)
    – Visas pranešimas susiveda į motyvacinę kalbą, be jokio turinio
    – Kai kurie pranešėjai tiesiog akivaizdžiai nemoka pristatinėti arba tragiškai kalba angliškai
     
    Apibendrinant, vertinu pranešimus pagal vieną kriterijų – ar išėjęs iš salęs, noriu kažką konkretaus padaryti ar pakeisti savo gyvenime. Ar tas pranešimas turi kokių nors konkrečių “call to action” ar “takeaways” (teatleidžia man kalbininkai, tingiu ieškoti lietuviškų vertalų). Ir, deja, dauguma pranešimų pagal šią skalę nuvilia.
     
    Toks jausmas, kad organizatoriai kviečia žmones pakalbėti: suvažiuoja vardai, pavardės ir pareigos, o apie ką jie kalbės – niekam nerūpi. Pačioje svetainėje prie daugumos pranešimų buvo pateiktos pranešėjų biografijos, bet ne tai, apie ką bus tema ir kas būtent bus pasakojama. Taigi, dar vienas akmuo į organizatorių daržą – labai sudėtinga buvo išsirinkti, į kur verta nueiti: žmonės spėliojo pagal pavadinimą (kuris, kaip sakiau, dažnai būdavo apgaulingas).
     
    (Sporto) salių užimtumas
     
    Ne veltui paminėjau žodį sporto. Nes realiai reikėjo stumdytis ir grumtis už vietą po saule. DELFI ir Paysera salės dažnai nesutalpindavo visų norinčių, nors tuo metu pagrindinėje salėje buvo tuščia – arba nevyko nieko, arba neįdomus svečias iš užsienio. Jau nekalbant apie tai, kad tarp pranešimų nebuvo normalių pertraukėlių – jei vienas užtempdavo 5 minutėmis ilgiau, tai kol nueidavai (tiksliau, grįžtant prie sporto temos – nubėgdavai) iki kitos norimos salės, ten nebebūdavo vietų.
     
    Suprantu, kad organizatoriams salių/žmonių/laiko suskirstymas yra nelengvas logistinis grafų teorijos uždavinys, bet galėtų labiau pasistengti.
     
    Monika vs Andrius
     
    Kaip be jų? Tema, susilaukusi garsiausio ažiotažo ir aptarinėjimo dar ilgai prieš renginį – pradžioje kai pasirodė informacija apie Šalčiūtę kaip dalyvę, o po to kai paaiškėjo kad ją dar ir kalbins kitas panašaus plauko veikėjas Užkalnis. Aš noriu pabrėžti ne tą komišką faktą, kad jie dalyvauja progreso konferencijoje, bet tai, kaip visa tai buvo “prasukta” – iš tikro, pačiam renginiui tai buvo didžiulė reklama.
     
    Kad ir kaip visi varytų ant šių dviejų žmonių, bet į salę, kaip ir buvo prognozuojama, žmonės netilpo – teko dar transliuoti vaizdą didelėje salėje. Ir dar ilgai po to netilo kalbos ir aptarinėjimai – o blondinė tą pasakė, ano nepasakė, o dar jos papai ir t.t. Bet ar žmonės supranta kad visa tai visiems jiems buvo nemokama reklama – tiek Monikai, tiek Andriui, tiek ir LOGIN konferencijai! Visų jų honorarai turbūt dar kiek ūgtelėjo. Tai iš tikro, visa šita istorija yra turbūt geriausia verslo ir PR pamoka iš visos konferencijos – tai, ką protingi dėdės verslininkai pasakojo ištisas dvi dienas su strategijomis ir filosofiniais pamąstymais, tą “Mergina iš pasakos” padarė tiesiog ateidama ir parodydama save. Ir susižėrė visų akių ir ausų dėmesį. Tiesiog. In your face.
     
    O tai kas buvo gerai?
     
    Nebūsiu visiškai negatyvus – buvo konferencijoje ir gerų momentų. Kaip pranešimus tikrai galima užskaityti BoredPanda istoriją, Justo iš Vinted asmeninį pasakojimą, WorkShop’us ir dar keletą žmonių, kurie atėjo tikrai pasiruošę.
     
    Taip pat užskaitau startupų salę: tiek pačius pristatinėjamus projektus, kurių lygis – tiek pačių verslų, tiek pristatymų – metai iš metų gerėja, tiek ir organizavimo lygį, tiek ir pranešimus. Ten buvo į ką pažiūrėti, ko pasiklausyti ir su kuo pakalbėti – asmeniškai džiaugiuosi kad iššovė ir pradėjo augti lietuviškas išsilavinimo projektas GoHisto.
     
    Plius ką galima tikrai išskirti – tai labai gerą internetą. Ačiū ir pagarba TEO, kad (pagaliau) nekyla jokių skundų, o užsienio svečiai stebisi mūsų interneto greičiu. Galima buvo ir patvytinti, ir padirbėti kam reikia, ir nuotraukas sukelti į soc.tinklus be problemų.
     
    Apibendrinimas – ar verta mokėti pinigus?
     
    Bent iš kelių žmonių girdėjau tokį pasakymą konferencijos metu: “Gerai kad gavau kvietimą ar man darbdavys apmokėjo – pats tai už savo pinigus tikrai gailėčiausi nuėjęs”. Taigi, organizatoriams tikrai pats laikas susimąstyti – ar nuolat didėjanti bilieto kaina ir nuolat krentantis pranešimų lygis neprivers žmonių kitamet likti namie/darbe.
     
    Kita vertus, kaip teisingai Facebook’e paminėjo Ugnius Kiguolis, gal žmonės per daug tikisi – jei pranešimuose nori išgirsti know-how ir gilesnių įžvalgų, tai tokio renginio kaina turėtų dar augti bent kelis kartus. Gal iš tikro visą LOGIN konferenciją reikia vertinti kaip pramogą, kaip laisvalaikio praleidimą su draugais, kaip galimybę dvi dienas smagiai nedirbti, kaip tiesiog fun. Bet tada ar nėra kitų geresnių būdų pramogoms išleisti tuos keliasdešimt eurų?
     
    Straipsnio originalas: VerslasOnline.lt
  23. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Impaler bLOGyN 2015, arba Monikos ir Andriaus verslumo pamokėlė   
    Kol dar neatslūgo ką tik pasibaigusio LOGIN 2015 prisiminimai, noriu pasidalinti asmeniniais įspūdžiais, kaip kasmetinio ir lojalaus konferencijos lankytojo. Galbūt jau iš pavadinimo galite numanyti mano įvertinimą, bet apie viską iš eilės.
     
    Pradėkime nuo istorijos – apie ką yra LOGIN konferencija? Jos šaknys yra 2007 metais vykusi blogerių konferencija, kuri 2008 metais persivadino į BLOGin, o 2009 metais jau gavo dabartinį LOGIN pavadinimą (tiesa, vyko Siemens arenoje). Tad organizatorių skelbiama kaip 9-toji LOGIN konferencija yra ne visai teisingas skaičius, bet tebunie.
     
    Štai kokius etapus praėjo LOGIN pagal tematiką:
    – Blogerių konferencija
    – IT konferencija (kur galima buvo pačiupinėti naujausius aifonus ir kitą hardvarą)
    – Verslo konferencija (vis daugiau pranešimų buvo apie verslą ir atsirado vis didėjančios Startupų salės)
    – Progreso konferencija (kad ir ką tai reikštų)
     
    http://verslasonline.lt/wp-content/uploads/2015/05/login_progresas.png
     
    Taigi, organizatorių manymu, vyksta progresas. Tik man, kaip nuolatiniam lankytojui, atrodo kad renginys praranda savo veidą – pripažinkime, jis jau yra apie bet ką. Ir konferencijos turinys eina blogyn (o bilieto kaina aukštyn) – būtent taip ir pavadinau straipsnį. Seriously, apie tai galima spręsti iš Šalčiūtės dalyvavimo (prie jos dar sugrįšime) ir iš Olego Šurajevo stand-up comedy pasirodymo (jau yra ir video). Realiai kviečia bet ką, kas gali pakalbėti ir surinkti auditoriją vien iš savo vardo.
     
    Tai kas blogai su tuo turiniu?
     
    Pažiūrėjus į programą, viskas atrodo gan rimtai – beveik dešimt salių, rimtos temos, skambūs pavadinimai ir šūkiai. Tik nuėjus paklausyti pranešėjų, dažniausiai supranti kad gaišti laiką. Ir tada eini arba kavos su sutiktais draugais, arba stalo futbolo pažaisti, arba tiesiog atsisėdi su laptopu kažką padirbėti. Čia neperdedu, realūs vaizdai iš konferencijos – pasižvalgykite po fotoalbumą ir pastebėsite kad kas penktoje nuotraukoje žmonės ryškiai nuobodžiauja.
     
    Dabar konkrečiau – dėl kokių skirtingų priežasčių nusivyliau dauguma pranešimų:
    – Pranešimo pavadinimai būna per daug “geltoni” o realiai pasakoja visai ne apie tai, arba visai kitokiu kampu
    – Pranešimas virsta atvira pranešėjo įmonės reklama
    – Pasakoja visiškai akivaizdžius dalykus (“reikia daug dirbti, ir tada kažką pasieksi”)
    – Visas pranešimas susiveda į motyvacinę kalbą, be jokio turinio
    – Kai kurie pranešėjai tiesiog akivaizdžiai nemoka pristatinėti arba tragiškai kalba angliškai
     
    Apibendrinant, vertinu pranešimus pagal vieną kriterijų – ar išėjęs iš salęs, noriu kažką konkretaus padaryti ar pakeisti savo gyvenime. Ar tas pranešimas turi kokių nors konkrečių “call to action” ar “takeaways” (teatleidžia man kalbininkai, tingiu ieškoti lietuviškų vertalų). Ir, deja, dauguma pranešimų pagal šią skalę nuvilia.
     
    Toks jausmas, kad organizatoriai kviečia žmones pakalbėti: suvažiuoja vardai, pavardės ir pareigos, o apie ką jie kalbės – niekam nerūpi. Pačioje svetainėje prie daugumos pranešimų buvo pateiktos pranešėjų biografijos, bet ne tai, apie ką bus tema ir kas būtent bus pasakojama. Taigi, dar vienas akmuo į organizatorių daržą – labai sudėtinga buvo išsirinkti, į kur verta nueiti: žmonės spėliojo pagal pavadinimą (kuris, kaip sakiau, dažnai būdavo apgaulingas).
     
    (Sporto) salių užimtumas
     
    Ne veltui paminėjau žodį sporto. Nes realiai reikėjo stumdytis ir grumtis už vietą po saule. DELFI ir Paysera salės dažnai nesutalpindavo visų norinčių, nors tuo metu pagrindinėje salėje buvo tuščia – arba nevyko nieko, arba neįdomus svečias iš užsienio. Jau nekalbant apie tai, kad tarp pranešimų nebuvo normalių pertraukėlių – jei vienas užtempdavo 5 minutėmis ilgiau, tai kol nueidavai (tiksliau, grįžtant prie sporto temos – nubėgdavai) iki kitos norimos salės, ten nebebūdavo vietų.
     
    Suprantu, kad organizatoriams salių/žmonių/laiko suskirstymas yra nelengvas logistinis grafų teorijos uždavinys, bet galėtų labiau pasistengti.
     
    Monika vs Andrius
     
    Kaip be jų? Tema, susilaukusi garsiausio ažiotažo ir aptarinėjimo dar ilgai prieš renginį – pradžioje kai pasirodė informacija apie Šalčiūtę kaip dalyvę, o po to kai paaiškėjo kad ją dar ir kalbins kitas panašaus plauko veikėjas Užkalnis. Aš noriu pabrėžti ne tą komišką faktą, kad jie dalyvauja progreso konferencijoje, bet tai, kaip visa tai buvo “prasukta” – iš tikro, pačiam renginiui tai buvo didžiulė reklama.
     
    Kad ir kaip visi varytų ant šių dviejų žmonių, bet į salę, kaip ir buvo prognozuojama, žmonės netilpo – teko dar transliuoti vaizdą didelėje salėje. Ir dar ilgai po to netilo kalbos ir aptarinėjimai – o blondinė tą pasakė, ano nepasakė, o dar jos papai ir t.t. Bet ar žmonės supranta kad visa tai visiems jiems buvo nemokama reklama – tiek Monikai, tiek Andriui, tiek ir LOGIN konferencijai! Visų jų honorarai turbūt dar kiek ūgtelėjo. Tai iš tikro, visa šita istorija yra turbūt geriausia verslo ir PR pamoka iš visos konferencijos – tai, ką protingi dėdės verslininkai pasakojo ištisas dvi dienas su strategijomis ir filosofiniais pamąstymais, tą “Mergina iš pasakos” padarė tiesiog ateidama ir parodydama save. Ir susižėrė visų akių ir ausų dėmesį. Tiesiog. In your face.
     
    O tai kas buvo gerai?
     
    Nebūsiu visiškai negatyvus – buvo konferencijoje ir gerų momentų. Kaip pranešimus tikrai galima užskaityti BoredPanda istoriją, Justo iš Vinted asmeninį pasakojimą, WorkShop’us ir dar keletą žmonių, kurie atėjo tikrai pasiruošę.
     
    Taip pat užskaitau startupų salę: tiek pačius pristatinėjamus projektus, kurių lygis – tiek pačių verslų, tiek pristatymų – metai iš metų gerėja, tiek ir organizavimo lygį, tiek ir pranešimus. Ten buvo į ką pažiūrėti, ko pasiklausyti ir su kuo pakalbėti – asmeniškai džiaugiuosi kad iššovė ir pradėjo augti lietuviškas išsilavinimo projektas GoHisto.
     
    Plius ką galima tikrai išskirti – tai labai gerą internetą. Ačiū ir pagarba TEO, kad (pagaliau) nekyla jokių skundų, o užsienio svečiai stebisi mūsų interneto greičiu. Galima buvo ir patvytinti, ir padirbėti kam reikia, ir nuotraukas sukelti į soc.tinklus be problemų.
     
    Apibendrinimas – ar verta mokėti pinigus?
     
    Bent iš kelių žmonių girdėjau tokį pasakymą konferencijos metu: “Gerai kad gavau kvietimą ar man darbdavys apmokėjo – pats tai už savo pinigus tikrai gailėčiausi nuėjęs”. Taigi, organizatoriams tikrai pats laikas susimąstyti – ar nuolat didėjanti bilieto kaina ir nuolat krentantis pranešimų lygis neprivers žmonių kitamet likti namie/darbe.
     
    Kita vertus, kaip teisingai Facebook’e paminėjo Ugnius Kiguolis, gal žmonės per daug tikisi – jei pranešimuose nori išgirsti know-how ir gilesnių įžvalgų, tai tokio renginio kaina turėtų dar augti bent kelis kartus. Gal iš tikro visą LOGIN konferenciją reikia vertinti kaip pramogą, kaip laisvalaikio praleidimą su draugais, kaip galimybę dvi dienas smagiai nedirbti, kaip tiesiog fun. Bet tada ar nėra kitų geresnių būdų pramogoms išleisti tuos keliasdešimt eurų?
     
    Straipsnio originalas: VerslasOnline.lt
  24. Patinka
    ReikiaPuslapio sureagavo į ErikVanMuurin bLOGyN 2015, arba Monikos ir Andriaus verslumo pamokėlė   
    Aš atskiros temos apie LOGIN kurti nedrįstu, todėl pasireklamuosiu čia, manau, Povilas nesupyks: http://blog.murinas.lt/login-2015-jusu-verksmai-del-blogu-pranesimu-isklausyti-vis-tiek-nebus/
     
    Ištrauka:
    „Panašu, kad LOGIN’as pamažu virsta tuo ######nu naujienų portalu, kur sukuriamos paspaudimų skaitliukus sprogdinančios antraštės, nors straipsnio viduje nėra jokio normalaus turinio.
     
    Bet mes tuos ######nus naujienų portalus ir toliau skaitome. Lygiai taip pat ir toliau lankysimės LOGIN. O jeigu nesilankysime, tai niekas dėl to neverks, nes vietoje mūsų ateis dešimtys kitų, paprastų žmonių, galbūt ne geek’ų ar ne verslo/technikos entuziastų, tiesiog paprastų žmonių, į kuriuos, panašu, LOGIN organizatoriai ir taikosi. O koks jiems skirtumas, ar jie gauna pinigus iš Eriko Murino, ar jie gauna pinigus iš Jono, gyvenančio Meiriškių kaime. Pinigai tai tie patys.“
  25. Patinka
    ReikiaPuslapio gavo reakciją nuo Impaler bLOGyN 2015, arba Monikos ir Andriaus verslumo pamokėlė   
    Kol dar neatslūgo ką tik pasibaigusio LOGIN 2015 prisiminimai, noriu pasidalinti asmeniniais įspūdžiais, kaip kasmetinio ir lojalaus konferencijos lankytojo. Galbūt jau iš pavadinimo galite numanyti mano įvertinimą, bet apie viską iš eilės.
     
    Pradėkime nuo istorijos – apie ką yra LOGIN konferencija? Jos šaknys yra 2007 metais vykusi blogerių konferencija, kuri 2008 metais persivadino į BLOGin, o 2009 metais jau gavo dabartinį LOGIN pavadinimą (tiesa, vyko Siemens arenoje). Tad organizatorių skelbiama kaip 9-toji LOGIN konferencija yra ne visai teisingas skaičius, bet tebunie.
     
    Štai kokius etapus praėjo LOGIN pagal tematiką:
    – Blogerių konferencija
    – IT konferencija (kur galima buvo pačiupinėti naujausius aifonus ir kitą hardvarą)
    – Verslo konferencija (vis daugiau pranešimų buvo apie verslą ir atsirado vis didėjančios Startupų salės)
    – Progreso konferencija (kad ir ką tai reikštų)
     
    http://verslasonline.lt/wp-content/uploads/2015/05/login_progresas.png
     
    Taigi, organizatorių manymu, vyksta progresas. Tik man, kaip nuolatiniam lankytojui, atrodo kad renginys praranda savo veidą – pripažinkime, jis jau yra apie bet ką. Ir konferencijos turinys eina blogyn (o bilieto kaina aukštyn) – būtent taip ir pavadinau straipsnį. Seriously, apie tai galima spręsti iš Šalčiūtės dalyvavimo (prie jos dar sugrįšime) ir iš Olego Šurajevo stand-up comedy pasirodymo (jau yra ir video). Realiai kviečia bet ką, kas gali pakalbėti ir surinkti auditoriją vien iš savo vardo.
     
    Tai kas blogai su tuo turiniu?
     
    Pažiūrėjus į programą, viskas atrodo gan rimtai – beveik dešimt salių, rimtos temos, skambūs pavadinimai ir šūkiai. Tik nuėjus paklausyti pranešėjų, dažniausiai supranti kad gaišti laiką. Ir tada eini arba kavos su sutiktais draugais, arba stalo futbolo pažaisti, arba tiesiog atsisėdi su laptopu kažką padirbėti. Čia neperdedu, realūs vaizdai iš konferencijos – pasižvalgykite po fotoalbumą ir pastebėsite kad kas penktoje nuotraukoje žmonės ryškiai nuobodžiauja.
     
    Dabar konkrečiau – dėl kokių skirtingų priežasčių nusivyliau dauguma pranešimų:
    – Pranešimo pavadinimai būna per daug “geltoni” o realiai pasakoja visai ne apie tai, arba visai kitokiu kampu
    – Pranešimas virsta atvira pranešėjo įmonės reklama
    – Pasakoja visiškai akivaizdžius dalykus (“reikia daug dirbti, ir tada kažką pasieksi”)
    – Visas pranešimas susiveda į motyvacinę kalbą, be jokio turinio
    – Kai kurie pranešėjai tiesiog akivaizdžiai nemoka pristatinėti arba tragiškai kalba angliškai
     
    Apibendrinant, vertinu pranešimus pagal vieną kriterijų – ar išėjęs iš salęs, noriu kažką konkretaus padaryti ar pakeisti savo gyvenime. Ar tas pranešimas turi kokių nors konkrečių “call to action” ar “takeaways” (teatleidžia man kalbininkai, tingiu ieškoti lietuviškų vertalų). Ir, deja, dauguma pranešimų pagal šią skalę nuvilia.
     
    Toks jausmas, kad organizatoriai kviečia žmones pakalbėti: suvažiuoja vardai, pavardės ir pareigos, o apie ką jie kalbės – niekam nerūpi. Pačioje svetainėje prie daugumos pranešimų buvo pateiktos pranešėjų biografijos, bet ne tai, apie ką bus tema ir kas būtent bus pasakojama. Taigi, dar vienas akmuo į organizatorių daržą – labai sudėtinga buvo išsirinkti, į kur verta nueiti: žmonės spėliojo pagal pavadinimą (kuris, kaip sakiau, dažnai būdavo apgaulingas).
     
    (Sporto) salių užimtumas
     
    Ne veltui paminėjau žodį sporto. Nes realiai reikėjo stumdytis ir grumtis už vietą po saule. DELFI ir Paysera salės dažnai nesutalpindavo visų norinčių, nors tuo metu pagrindinėje salėje buvo tuščia – arba nevyko nieko, arba neįdomus svečias iš užsienio. Jau nekalbant apie tai, kad tarp pranešimų nebuvo normalių pertraukėlių – jei vienas užtempdavo 5 minutėmis ilgiau, tai kol nueidavai (tiksliau, grįžtant prie sporto temos – nubėgdavai) iki kitos norimos salės, ten nebebūdavo vietų.
     
    Suprantu, kad organizatoriams salių/žmonių/laiko suskirstymas yra nelengvas logistinis grafų teorijos uždavinys, bet galėtų labiau pasistengti.
     
    Monika vs Andrius
     
    Kaip be jų? Tema, susilaukusi garsiausio ažiotažo ir aptarinėjimo dar ilgai prieš renginį – pradžioje kai pasirodė informacija apie Šalčiūtę kaip dalyvę, o po to kai paaiškėjo kad ją dar ir kalbins kitas panašaus plauko veikėjas Užkalnis. Aš noriu pabrėžti ne tą komišką faktą, kad jie dalyvauja progreso konferencijoje, bet tai, kaip visa tai buvo “prasukta” – iš tikro, pačiam renginiui tai buvo didžiulė reklama.
     
    Kad ir kaip visi varytų ant šių dviejų žmonių, bet į salę, kaip ir buvo prognozuojama, žmonės netilpo – teko dar transliuoti vaizdą didelėje salėje. Ir dar ilgai po to netilo kalbos ir aptarinėjimai – o blondinė tą pasakė, ano nepasakė, o dar jos papai ir t.t. Bet ar žmonės supranta kad visa tai visiems jiems buvo nemokama reklama – tiek Monikai, tiek Andriui, tiek ir LOGIN konferencijai! Visų jų honorarai turbūt dar kiek ūgtelėjo. Tai iš tikro, visa šita istorija yra turbūt geriausia verslo ir PR pamoka iš visos konferencijos – tai, ką protingi dėdės verslininkai pasakojo ištisas dvi dienas su strategijomis ir filosofiniais pamąstymais, tą “Mergina iš pasakos” padarė tiesiog ateidama ir parodydama save. Ir susižėrė visų akių ir ausų dėmesį. Tiesiog. In your face.
     
    O tai kas buvo gerai?
     
    Nebūsiu visiškai negatyvus – buvo konferencijoje ir gerų momentų. Kaip pranešimus tikrai galima užskaityti BoredPanda istoriją, Justo iš Vinted asmeninį pasakojimą, WorkShop’us ir dar keletą žmonių, kurie atėjo tikrai pasiruošę.
     
    Taip pat užskaitau startupų salę: tiek pačius pristatinėjamus projektus, kurių lygis – tiek pačių verslų, tiek pristatymų – metai iš metų gerėja, tiek ir organizavimo lygį, tiek ir pranešimus. Ten buvo į ką pažiūrėti, ko pasiklausyti ir su kuo pakalbėti – asmeniškai džiaugiuosi kad iššovė ir pradėjo augti lietuviškas išsilavinimo projektas GoHisto.
     
    Plius ką galima tikrai išskirti – tai labai gerą internetą. Ačiū ir pagarba TEO, kad (pagaliau) nekyla jokių skundų, o užsienio svečiai stebisi mūsų interneto greičiu. Galima buvo ir patvytinti, ir padirbėti kam reikia, ir nuotraukas sukelti į soc.tinklus be problemų.
     
    Apibendrinimas – ar verta mokėti pinigus?
     
    Bent iš kelių žmonių girdėjau tokį pasakymą konferencijos metu: “Gerai kad gavau kvietimą ar man darbdavys apmokėjo – pats tai už savo pinigus tikrai gailėčiausi nuėjęs”. Taigi, organizatoriams tikrai pats laikas susimąstyti – ar nuolat didėjanti bilieto kaina ir nuolat krentantis pranešimų lygis neprivers žmonių kitamet likti namie/darbe.
     
    Kita vertus, kaip teisingai Facebook’e paminėjo Ugnius Kiguolis, gal žmonės per daug tikisi – jei pranešimuose nori išgirsti know-how ir gilesnių įžvalgų, tai tokio renginio kaina turėtų dar augti bent kelis kartus. Gal iš tikro visą LOGIN konferenciją reikia vertinti kaip pramogą, kaip laisvalaikio praleidimą su draugais, kaip galimybę dvi dienas smagiai nedirbti, kaip tiesiog fun. Bet tada ar nėra kitų geresnių būdų pramogoms išleisti tuos keliasdešimt eurų?
     
    Straipsnio originalas: VerslasOnline.lt
×
×
  • Pasirinkite naujai kuriamo turinio tipą...