egida

1 dalis: 100Percent-islosimas-1-dalis
 
Žemiau pateiktos istorijos autoriu pažystu asmeniškai. Jo gyvenimas rodo žaidimo pasėkmes. Yra ir blogesnių istoriju, tačiau ši istorija patinka tuo, kad yra pakankamai nuosekliai ir suprantamai parašyta. Dėl to ja ir pasirinkau.
 
Tikra istorija
Būdamas trečiokas pirmą kartą pabandžiau „pakratyti“ kapeikomis, nežinau kodėl, bet prisimenu – tada laimėjau 33 kapeikas. Labai džiaugiausi dėl to, todėl per pertraukas, po pamokų, o kartais ir nelankydamas pamokų, pradėjau žaisti iš pinigų. Greitai išmokau visokių žaidimų, tarp jų ir kortomis. Būdamas penktokas jau lošdavau „trinką“ mokyklos bendrabutyje, kartais ją pakeisdamas 21. Negaliu sakyti, kad nesisekdavo – turėdavau visada daugiau pinigų nei tėvų atlyginimas.
 
Išvykęs į miesto profesinę mokyklą greitai suradau norinčių vakarus praleisti prie kortų stalo. Ten pirmą kartą dėl lošimo paaukojau savo pomėgius.
 
Baigęs profesinę mokyklą pradėjau dirbti, bet greitai supratau, kad lošdamas galiu uždirbti daugiau. Susidėjau su žmonėmis, kurie pragyvendavo iš lošimų.
 
Diena dienai būdavo nelygi, vieną dieną valgydavau patiekalus restoranuose, kitą dieną – bulves. Po 9 mėnesių pabandžiau viską užbaigti. Vėl įsidarbinau, kantrybės užteko dviem mėnesiams. Grįžau prie lošimų. Išmokau keletą triukų, pasidomėjau psichologija ir man atrodė, kad pradėjo sektis, bet taip tik atrodė.
 
Vieną savaitgalį su sėbrais aplošėme žmones iš kriminalinio pasaulio. Suma buvo įspūdinga, todėl nieko nuostabaus, kad jie panoro ją susigrąžinti. Teko slapstytis, išvykau į kitą miestą. Nusprendžiau daugiau niekada nebelošti. Mokiausi, dirbau ir gyvenimas pradėjo tvarkytis. Vieną vakarą nuėjęs į kino teatrą pastebėjau lošimo automatus. Pabandžiau. Į kino seansą taip ir nenuėjau, likau prie lošimo aparatų. Taip pradėjau leisti laisvalaikį automatų salonuose. Pats to nepastebėdamas pradėjau pralošinėti visus pinigus.
 
Negalvojau, kad esu priklausomas nuo lošimų, man tiesiog patiko leisti laiką lošiant. Taip, nepastebint, visi mano pomėgiai, draugai, užsiėmimai išnyko. Liko vien tik lošimas. Pasidariau vienišiumi, nes buvo gėda ką nors susitikti, o ir sutikus neturėdavau apie ką kalbėti, nes vienintelis dalykas, kuris mane domino buvo lošimas.
 
Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabią moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo.
 
Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai tai nepavyko, stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų.
 
 
Žmonai nuo nervinio išsekimo pradėjo slinkti plaukai. Neapsikentusi viso košmaro žmona paliko vaiką savo motinai ir išvyko į užsienį. Buvo liūdna dėl žmonos išvykimo ir džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu laisvai eiti į kazino. Prasidėjo tikra beprotystė, jei pinigų užtekdavo, sėdėdavau kazino paromis. O kai baigdavosi pinigai, mintys sukdavosi tik apie tai, kur gauti jų lošimams. Jei žinodavau, kad turėsiu pajamų, pradėdavau mintyse kurti visokias lošimo strategijas. Tapau visišku savo potraukio lošimams vergu.
 
Keista, bet visus tuos lošimo metus man atrodė, kad tai nėra didelė problema ir kad aš galiu susitvarkyti pats. Labai pykdavau, kai artimieji vadindavo mane lošėju, šaukdavau jiems į akis, kad aš toks nesu. Bėgant laikui labai privargau nuo tokio gyvenimo, pradėjau stengtis apriboti savo lošimą. Prižadėdavau sau, kad užeisiu į kazino tik dviem valandom, kad pralošiu tik 400 litų, kad laimėjęs 400 litų išeisiu...
 
 
Deja, planų man niekada nepavyko įvykdyti. Pradėjau sau žadėti, kad daugiau niekada neisiu į kazino, bet tik gavęs pinigų savo planus pasikeisdavau. Pralošęs pinigus niekaip nesuprasdavau, kodėl aš buvau pasiryžęs nelošti, bet niekaip nesugebėdavau suvaldyti savo potraukio lošimams.
 
Vieną dieną žmona atsiuntė pinigų įsiskolinimams padengti, nepajėgiau savęs kontroliuoti – nuėjau į lošimo namus. Vakare paskambinusi žmona viską suprato. Tada jai pasakiau, kad jei būčiau žinojęs, kad eisiu lošti, geriau būčiau patekęs į autoįvykį ir susižalojęs, nes tik tai tada mane būtų sustabdę nuo nuėjimo į kazino.
 
Ryte mastydamas apie vakarykštį pokalbį, supratau, kad esu visiškas bejėgis prieš potraukį lošti. Paskambinau žmonai ir paklausiau, ką ji buvo suradusi mano gydimui. Ji patarė kreiptis į priklausomybės lygų centrą. Paskambinau ir užsiregistravau. Kai jau reikėjo gultis į centrą, žmona atsiuntė pinigų susimokėti už gydymą. Man vėl nepavyko susilaikyti – pralošiau ir juos. Ryte nuėjau į centrą ir paprašiau, kad man padėtų, pinigus prižadėjau sumokėti per savaitę. Manimi patikėjo.
 
Kai ten dirbantis socialinis darbuotojas paklausė manęs, ko aš čia tikiuosi, atsakiau jam, kad noriu sužinoti, kas darosi su manimi, kodėl aš nepajėgiu sustabdyti savo potraukio lošti. Atsakymas buvo paprastas – aš esu ligonis ir daugelį atsakymų rasiu čia. Taip aš, pralošęs 20 metų, pradėjau sveikimo etapą. Supratau, kad niekas nekaltas dėl mano lošimo, kaip maniau anksčiau, o viskas vyksta dėl mano priklausomybės azartiniams lošimams.
 
Po 28 dienų kurso Priklausomybės ligų centro stacionare išėjau apimtas džiaugsmo ir minties, kad man pavyko susitvarkyti. Nėjau į anoniminių lošėjų (A. L.) grupes, nebesidomėjau sveikimo programa. Po keturių mėnesių nepavyko pravažiuoti pro kazino, lošiau tris paras. Tada antrą kartą kreipiausi į dienos centrą, bet noras lošti vėl užvaldė mane, pasakiau jų darbuotojams, kad nebegaliu iškęsti "lomkių" ir eisiu lošti.
 
Per pusantrų metų lošimo liūno sulindau į skolas, planavau nusikaltimą, sėdėjau uždarytas L.T.I. Mano akyse užgeso bet kokia viltis išsilaisvinti iš priklausomybės gniaužtų, kartais ateidavo mintis, kad tik mirtis nutrauks mano kančias.
----------
 
Trečioje dalyje parašysiu, kaip galima buti pastoviai išlošime :rolleyes:

1 dalis: 100Percent-islosimas-1-dalis
 
Žemiau pateiktos istorijos autoriu pažystu asmeniškai. Jo gyvenimas rodo žaidimo pasėkmes. Yra ir blogesnių istoriju, tačiau ši istorija patinka tuo, kad yra pakankamai nuosekliai ir suprantamai parašyta. Dėl to ja ir pasirinkau.
 
Tikra istorija
Būdamas trečiokas pirmą kartą pabandžiau „pakratyti“ kapeikomis, nežinau kodėl, bet prisimenu – tada laimėjau 33 kapeikas. Labai džiaugiausi dėl to, todėl per pertraukas, po pamokų, o kartais ir nelankydamas pamokų, pradėjau žaisti iš pinigų. Greitai išmokau visokių žaidimų, tarp jų ir kortomis. Būdamas penktokas jau lošdavau „trinką“ mokyklos bendrabutyje, kartais ją pakeisdamas 21. Negaliu sakyti, kad nesisekdavo – turėdavau visada daugiau pinigų nei tėvų atlyginimas.
 
Išvykęs į miesto profesinę mokyklą greitai suradau norinčių vakarus praleisti prie kortų stalo. Ten pirmą kartą dėl lošimo paaukojau savo pomėgius.
 
Baigęs profesinę mokyklą pradėjau dirbti, bet greitai supratau, kad lošdamas galiu uždirbti daugiau. Susidėjau su žmonėmis, kurie pragyvendavo iš lošimų.
 
Diena dienai būdavo nelygi, vieną dieną valgydavau patiekalus restoranuose, kitą dieną – bulves. Po 9 mėnesių pabandžiau viską užbaigti. Vėl įsidarbinau, kantrybės užteko dviem mėnesiams. Grįžau prie lošimų. Išmokau keletą triukų, pasidomėjau psichologija ir man atrodė, kad pradėjo sektis, bet taip tik atrodė.
 
Vieną savaitgalį su sėbrais aplošėme žmones iš kriminalinio pasaulio. Suma buvo įspūdinga, todėl nieko nuostabaus, kad jie panoro ją susigrąžinti. Teko slapstytis, išvykau į kitą miestą. Nusprendžiau daugiau niekada nebelošti. Mokiausi, dirbau ir gyvenimas pradėjo tvarkytis. Vieną vakarą nuėjęs į kino teatrą pastebėjau lošimo automatus. Pabandžiau. Į kino seansą taip ir nenuėjau, likau prie lošimo aparatų. Taip pradėjau leisti laisvalaikį automatų salonuose. Pats to nepastebėdamas pradėjau pralošinėti visus pinigus.
 
Negalvojau, kad esu priklausomas nuo lošimų, man tiesiog patiko leisti laiką lošiant. Taip, nepastebint, visi mano pomėgiai, draugai, užsiėmimai išnyko. Liko vien tik lošimas. Pasidariau vienišiumi, nes buvo gėda ką nors susitikti, o ir sutikus neturėdavau apie ką kalbėti, nes vienintelis dalykas, kuris mane domino buvo lošimas.
 
Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabią moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo.
 
Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai tai nepavyko, stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų.
 
 
Žmonai nuo nervinio išsekimo pradėjo slinkti plaukai. Neapsikentusi viso košmaro žmona paliko vaiką savo motinai ir išvyko į užsienį. Buvo liūdna dėl žmonos išvykimo ir džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu laisvai eiti į kazino. Prasidėjo tikra beprotystė, jei pinigų užtekdavo, sėdėdavau kazino paromis. O kai baigdavosi pinigai, mintys sukdavosi tik apie tai, kur gauti jų lošimams. Jei žinodavau, kad turėsiu pajamų, pradėdavau mintyse kurti visokias lošimo strategijas. Tapau visišku savo potraukio lošimams vergu.
 
Keista, bet visus tuos lošimo metus man atrodė, kad tai nėra didelė problema ir kad aš galiu susitvarkyti pats. Labai pykdavau, kai artimieji vadindavo mane lošėju, šaukdavau jiems į akis, kad aš toks nesu. Bėgant laikui labai privargau nuo tokio gyvenimo, pradėjau stengtis apriboti savo lošimą. Prižadėdavau sau, kad užeisiu į kazino tik dviem valandom, kad pralošiu tik 400 litų, kad laimėjęs 400 litų išeisiu...
 
 
Deja, planų man niekada nepavyko įvykdyti. Pradėjau sau žadėti, kad daugiau niekada neisiu į kazino, bet tik gavęs pinigų savo planus pasikeisdavau. Pralošęs pinigus niekaip nesuprasdavau, kodėl aš buvau pasiryžęs nelošti, bet niekaip nesugebėdavau suvaldyti savo potraukio lošimams.
 
Vieną dieną žmona atsiuntė pinigų įsiskolinimams padengti, nepajėgiau savęs kontroliuoti – nuėjau į lošimo namus. Vakare paskambinusi žmona viską suprato. Tada jai pasakiau, kad jei būčiau žinojęs, kad eisiu lošti, geriau būčiau patekęs į autoįvykį ir susižalojęs, nes tik tai tada mane būtų sustabdę nuo nuėjimo į kazino.
 
Ryte mastydamas apie vakarykštį pokalbį, supratau, kad esu visiškas bejėgis prieš potraukį lošti. Paskambinau žmonai ir paklausiau, ką ji buvo suradusi mano gydimui. Ji patarė kreiptis į priklausomybės lygų centrą. Paskambinau ir užsiregistravau. Kai jau reikėjo gultis į centrą, žmona atsiuntė pinigų susimokėti už gydymą. Man vėl nepavyko susilaikyti – pralošiau ir juos. Ryte nuėjau į centrą ir paprašiau, kad man padėtų, pinigus prižadėjau sumokėti per savaitę. Manimi patikėjo.
 
Kai ten dirbantis socialinis darbuotojas paklausė manęs, ko aš čia tikiuosi, atsakiau jam, kad noriu sužinoti, kas darosi su manimi, kodėl aš nepajėgiu sustabdyti savo potraukio lošti. Atsakymas buvo paprastas – aš esu ligonis ir daugelį atsakymų rasiu čia. Taip aš, pralošęs 20 metų, pradėjau sveikimo etapą. Supratau, kad niekas nekaltas dėl mano lošimo, kaip maniau anksčiau, o viskas vyksta dėl mano priklausomybės azartiniams lošimams.
 
Po 28 dienų kurso Priklausomybės ligų centro stacionare išėjau apimtas džiaugsmo ir minties, kad man pavyko susitvarkyti. Nėjau į anoniminių lošėjų (A. L.) grupes, nebesidomėjau sveikimo programa. Po keturių mėnesių nepavyko pravažiuoti pro kazino, lošiau tris paras. Tada antrą kartą kreipiausi į dienos centrą, bet noras lošti vėl užvaldė mane, pasakiau jų darbuotojams, kad nebegaliu iškęsti "lomkių" ir eisiu lošti.
 
Per pusantrų metų lošimo liūno sulindau į skolas, planavau nusikaltimą, sėdėjau uždarytas L.T.I. Mano akyse užgeso bet kokia viltis išsilaisvinti iš priklausomybės gniaužtų, kartais ateidavo mintis, kad tik mirtis nutrauks mano kančias.
----------
 
Trečioje dalyje parašysiu, kaip galima buti pastoviai išlošime :rolleyes:

1 dalis: 100Percent-islosimas-1-dalis
 
Žemiau pateiktos istorijos autoriu pažystu asmeniškai. Jo gyvenimas rodo žaidimo pasėkmes. Yra ir blogesnių istoriju, tačiau ši istorija patinka tuo, kad yra pakankamai nuosekliai ir suprantamai parašyta. Dėl to ja ir pasirinkau.
 
Tikra istorija
Būdamas trečiokas pirmą kartą pabandžiau „pakratyti“ kapeikomis, nežinau kodėl, bet prisimenu – tada laimėjau 33 kapeikas. Labai džiaugiausi dėl to, todėl per pertraukas, po pamokų, o kartais ir nelankydamas pamokų, pradėjau žaisti iš pinigų. Greitai išmokau visokių žaidimų, tarp jų ir kortomis. Būdamas penktokas jau lošdavau „trinką“ mokyklos bendrabutyje, kartais ją pakeisdamas 21. Negaliu sakyti, kad nesisekdavo – turėdavau visada daugiau pinigų nei tėvų atlyginimas.
 
Išvykęs į miesto profesinę mokyklą greitai suradau norinčių vakarus praleisti prie kortų stalo. Ten pirmą kartą dėl lošimo paaukojau savo pomėgius.
 
Baigęs profesinę mokyklą pradėjau dirbti, bet greitai supratau, kad lošdamas galiu uždirbti daugiau. Susidėjau su žmonėmis, kurie pragyvendavo iš lošimų.
 
Diena dienai būdavo nelygi, vieną dieną valgydavau patiekalus restoranuose, kitą dieną – bulves. Po 9 mėnesių pabandžiau viską užbaigti. Vėl įsidarbinau, kantrybės užteko dviem mėnesiams. Grįžau prie lošimų. Išmokau keletą triukų, pasidomėjau psichologija ir man atrodė, kad pradėjo sektis, bet taip tik atrodė.
 
Vieną savaitgalį su sėbrais aplošėme žmones iš kriminalinio pasaulio. Suma buvo įspūdinga, todėl nieko nuostabaus, kad jie panoro ją susigrąžinti. Teko slapstytis, išvykau į kitą miestą. Nusprendžiau daugiau niekada nebelošti. Mokiausi, dirbau ir gyvenimas pradėjo tvarkytis. Vieną vakarą nuėjęs į kino teatrą pastebėjau lošimo automatus. Pabandžiau. Į kino seansą taip ir nenuėjau, likau prie lošimo aparatų. Taip pradėjau leisti laisvalaikį automatų salonuose. Pats to nepastebėdamas pradėjau pralošinėti visus pinigus.
 
Negalvojau, kad esu priklausomas nuo lošimų, man tiesiog patiko leisti laiką lošiant. Taip, nepastebint, visi mano pomėgiai, draugai, užsiėmimai išnyko. Liko vien tik lošimas. Pasidariau vienišiumi, nes buvo gėda ką nors susitikti, o ir sutikus neturėdavau apie ką kalbėti, nes vienintelis dalykas, kuris mane domino buvo lošimas.
 
Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabią moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo.
 
Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai tai nepavyko, stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų.
 
 
Žmonai nuo nervinio išsekimo pradėjo slinkti plaukai. Neapsikentusi viso košmaro žmona paliko vaiką savo motinai ir išvyko į užsienį. Buvo liūdna dėl žmonos išvykimo ir džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu laisvai eiti į kazino. Prasidėjo tikra beprotystė, jei pinigų užtekdavo, sėdėdavau kazino paromis. O kai baigdavosi pinigai, mintys sukdavosi tik apie tai, kur gauti jų lošimams. Jei žinodavau, kad turėsiu pajamų, pradėdavau mintyse kurti visokias lošimo strategijas. Tapau visišku savo potraukio lošimams vergu.
 
Keista, bet visus tuos lošimo metus man atrodė, kad tai nėra didelė problema ir kad aš galiu susitvarkyti pats. Labai pykdavau, kai artimieji vadindavo mane lošėju, šaukdavau jiems į akis, kad aš toks nesu. Bėgant laikui labai privargau nuo tokio gyvenimo, pradėjau stengtis apriboti savo lošimą. Prižadėdavau sau, kad užeisiu į kazino tik dviem valandom, kad pralošiu tik 400 litų, kad laimėjęs 400 litų išeisiu...
 
 
Deja, planų man niekada nepavyko įvykdyti. Pradėjau sau žadėti, kad daugiau niekada neisiu į kazino, bet tik gavęs pinigų savo planus pasikeisdavau. Pralošęs pinigus niekaip nesuprasdavau, kodėl aš buvau pasiryžęs nelošti, bet niekaip nesugebėdavau suvaldyti savo potraukio lošimams.
 
Vieną dieną žmona atsiuntė pinigų įsiskolinimams padengti, nepajėgiau savęs kontroliuoti – nuėjau į lošimo namus. Vakare paskambinusi žmona viską suprato. Tada jai pasakiau, kad jei būčiau žinojęs, kad eisiu lošti, geriau būčiau patekęs į autoįvykį ir susižalojęs, nes tik tai tada mane būtų sustabdę nuo nuėjimo į kazino.
 
Ryte mastydamas apie vakarykštį pokalbį, supratau, kad esu visiškas bejėgis prieš potraukį lošti. Paskambinau žmonai ir paklausiau, ką ji buvo suradusi mano gydimui. Ji patarė kreiptis į priklausomybės lygų centrą. Paskambinau ir užsiregistravau. Kai jau reikėjo gultis į centrą, žmona atsiuntė pinigų susimokėti už gydymą. Man vėl nepavyko susilaikyti – pralošiau ir juos. Ryte nuėjau į centrą ir paprašiau, kad man padėtų, pinigus prižadėjau sumokėti per savaitę. Manimi patikėjo.
 
Kai ten dirbantis socialinis darbuotojas paklausė manęs, ko aš čia tikiuosi, atsakiau jam, kad noriu sužinoti, kas darosi su manimi, kodėl aš nepajėgiu sustabdyti savo potraukio lošti. Atsakymas buvo paprastas – aš esu ligonis ir daugelį atsakymų rasiu čia. Taip aš, pralošęs 20 metų, pradėjau sveikimo etapą. Supratau, kad niekas nekaltas dėl mano lošimo, kaip maniau anksčiau, o viskas vyksta dėl mano priklausomybės azartiniams lošimams.
 
Po 28 dienų kurso Priklausomybės ligų centro stacionare išėjau apimtas džiaugsmo ir minties, kad man pavyko susitvarkyti. Nėjau į anoniminių lošėjų (A. L.) grupes, nebesidomėjau sveikimo programa. Po keturių mėnesių nepavyko pravažiuoti pro kazino, lošiau tris paras. Tada antrą kartą kreipiausi į dienos centrą, bet noras lošti vėl užvaldė mane, pasakiau jų darbuotojams, kad nebegaliu iškęsti "lomkių" ir eisiu lošti.
 
Per pusantrų metų lošimo liūno sulindau į skolas, planavau nusikaltimą, sėdėjau uždarytas L.T.I. Mano akyse užgeso bet kokia viltis išsilaisvinti iš priklausomybės gniaužtų, kartais ateidavo mintis, kad tik mirtis nutrauks mano kančias.
----------
 
Trečioje dalyje parašysiu, kaip galima buti pastoviai išlošime :rolleyes:

1 dalis: 100Percent-islosimas-1-dalis
 
Žemiau pateiktos istorijos autoriu pažystu asmeniškai. Jo gyvenimas rodo žaidimo pasėkmes. Yra ir blogesnių istoriju, tačiau ši istorija patinka tuo, kad yra pakankamai nuosekliai ir suprantamai parašyta. Dėl to ja ir pasirinkau.
 
Tikra istorija
Būdamas trečiokas pirmą kartą pabandžiau „pakratyti“ kapeikomis, nežinau kodėl, bet prisimenu – tada laimėjau 33 kapeikas. Labai džiaugiausi dėl to, todėl per pertraukas, po pamokų, o kartais ir nelankydamas pamokų, pradėjau žaisti iš pinigų. Greitai išmokau visokių žaidimų, tarp jų ir kortomis. Būdamas penktokas jau lošdavau „trinką“ mokyklos bendrabutyje, kartais ją pakeisdamas 21. Negaliu sakyti, kad nesisekdavo – turėdavau visada daugiau pinigų nei tėvų atlyginimas.
 
Išvykęs į miesto profesinę mokyklą greitai suradau norinčių vakarus praleisti prie kortų stalo. Ten pirmą kartą dėl lošimo paaukojau savo pomėgius.
 
Baigęs profesinę mokyklą pradėjau dirbti, bet greitai supratau, kad lošdamas galiu uždirbti daugiau. Susidėjau su žmonėmis, kurie pragyvendavo iš lošimų.
 
Diena dienai būdavo nelygi, vieną dieną valgydavau patiekalus restoranuose, kitą dieną – bulves. Po 9 mėnesių pabandžiau viską užbaigti. Vėl įsidarbinau, kantrybės užteko dviem mėnesiams. Grįžau prie lošimų. Išmokau keletą triukų, pasidomėjau psichologija ir man atrodė, kad pradėjo sektis, bet taip tik atrodė.
 
Vieną savaitgalį su sėbrais aplošėme žmones iš kriminalinio pasaulio. Suma buvo įspūdinga, todėl nieko nuostabaus, kad jie panoro ją susigrąžinti. Teko slapstytis, išvykau į kitą miestą. Nusprendžiau daugiau niekada nebelošti. Mokiausi, dirbau ir gyvenimas pradėjo tvarkytis. Vieną vakarą nuėjęs į kino teatrą pastebėjau lošimo automatus. Pabandžiau. Į kino seansą taip ir nenuėjau, likau prie lošimo aparatų. Taip pradėjau leisti laisvalaikį automatų salonuose. Pats to nepastebėdamas pradėjau pralošinėti visus pinigus.
 
Negalvojau, kad esu priklausomas nuo lošimų, man tiesiog patiko leisti laiką lošiant. Taip, nepastebint, visi mano pomėgiai, draugai, užsiėmimai išnyko. Liko vien tik lošimas. Pasidariau vienišiumi, nes buvo gėda ką nors susitikti, o ir sutikus neturėdavau apie ką kalbėti, nes vienintelis dalykas, kuris mane domino buvo lošimas.
 
Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabią moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo.
 
Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai tai nepavyko, stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų.
 
 
Žmonai nuo nervinio išsekimo pradėjo slinkti plaukai. Neapsikentusi viso košmaro žmona paliko vaiką savo motinai ir išvyko į užsienį. Buvo liūdna dėl žmonos išvykimo ir džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu laisvai eiti į kazino. Prasidėjo tikra beprotystė, jei pinigų užtekdavo, sėdėdavau kazino paromis. O kai baigdavosi pinigai, mintys sukdavosi tik apie tai, kur gauti jų lošimams. Jei žinodavau, kad turėsiu pajamų, pradėdavau mintyse kurti visokias lošimo strategijas. Tapau visišku savo potraukio lošimams vergu.
 
Keista, bet visus tuos lošimo metus man atrodė, kad tai nėra didelė problema ir kad aš galiu susitvarkyti pats. Labai pykdavau, kai artimieji vadindavo mane lošėju, šaukdavau jiems į akis, kad aš toks nesu. Bėgant laikui labai privargau nuo tokio gyvenimo, pradėjau stengtis apriboti savo lošimą. Prižadėdavau sau, kad užeisiu į kazino tik dviem valandom, kad pralošiu tik 400 litų, kad laimėjęs 400 litų išeisiu...
 
 
Deja, planų man niekada nepavyko įvykdyti. Pradėjau sau žadėti, kad daugiau niekada neisiu į kazino, bet tik gavęs pinigų savo planus pasikeisdavau. Pralošęs pinigus niekaip nesuprasdavau, kodėl aš buvau pasiryžęs nelošti, bet niekaip nesugebėdavau suvaldyti savo potraukio lošimams.
 
Vieną dieną žmona atsiuntė pinigų įsiskolinimams padengti, nepajėgiau savęs kontroliuoti – nuėjau į lošimo namus. Vakare paskambinusi žmona viską suprato. Tada jai pasakiau, kad jei būčiau žinojęs, kad eisiu lošti, geriau būčiau patekęs į autoįvykį ir susižalojęs, nes tik tai tada mane būtų sustabdę nuo nuėjimo į kazino.
 
Ryte mastydamas apie vakarykštį pokalbį, supratau, kad esu visiškas bejėgis prieš potraukį lošti. Paskambinau žmonai ir paklausiau, ką ji buvo suradusi mano gydimui. Ji patarė kreiptis į priklausomybės lygų centrą. Paskambinau ir užsiregistravau. Kai jau reikėjo gultis į centrą, žmona atsiuntė pinigų susimokėti už gydymą. Man vėl nepavyko susilaikyti – pralošiau ir juos. Ryte nuėjau į centrą ir paprašiau, kad man padėtų, pinigus prižadėjau sumokėti per savaitę. Manimi patikėjo.
 
Kai ten dirbantis socialinis darbuotojas paklausė manęs, ko aš čia tikiuosi, atsakiau jam, kad noriu sužinoti, kas darosi su manimi, kodėl aš nepajėgiu sustabdyti savo potraukio lošti. Atsakymas buvo paprastas – aš esu ligonis ir daugelį atsakymų rasiu čia. Taip aš, pralošęs 20 metų, pradėjau sveikimo etapą. Supratau, kad niekas nekaltas dėl mano lošimo, kaip maniau anksčiau, o viskas vyksta dėl mano priklausomybės azartiniams lošimams.
 
Po 28 dienų kurso Priklausomybės ligų centro stacionare išėjau apimtas džiaugsmo ir minties, kad man pavyko susitvarkyti. Nėjau į anoniminių lošėjų (A. L.) grupes, nebesidomėjau sveikimo programa. Po keturių mėnesių nepavyko pravažiuoti pro kazino, lošiau tris paras. Tada antrą kartą kreipiausi į dienos centrą, bet noras lošti vėl užvaldė mane, pasakiau jų darbuotojams, kad nebegaliu iškęsti "lomkių" ir eisiu lošti.
 
Per pusantrų metų lošimo liūno sulindau į skolas, planavau nusikaltimą, sėdėjau uždarytas L.T.I. Mano akyse užgeso bet kokia viltis išsilaisvinti iš priklausomybės gniaužtų, kartais ateidavo mintis, kad tik mirtis nutrauks mano kančias.
----------
 
Trečioje dalyje parašysiu, kaip galima buti pastoviai išlošime :rolleyes:

1 dalis: 100Percent-islosimas-1-dalis
 
Žemiau pateiktos istorijos autoriu pažystu asmeniškai. Jo gyvenimas rodo žaidimo pasėkmes. Yra ir blogesnių istoriju, tačiau ši istorija patinka tuo, kad yra pakankamai nuosekliai ir suprantamai parašyta. Dėl to ja ir pasirinkau.
 
Tikra istorija
Būdamas trečiokas pirmą kartą pabandžiau „pakratyti“ kapeikomis, nežinau kodėl, bet prisimenu – tada laimėjau 33 kapeikas. Labai džiaugiausi dėl to, todėl per pertraukas, po pamokų, o kartais ir nelankydamas pamokų, pradėjau žaisti iš pinigų. Greitai išmokau visokių žaidimų, tarp jų ir kortomis. Būdamas penktokas jau lošdavau „trinką“ mokyklos bendrabutyje, kartais ją pakeisdamas 21. Negaliu sakyti, kad nesisekdavo – turėdavau visada daugiau pinigų nei tėvų atlyginimas.
 
Išvykęs į miesto profesinę mokyklą greitai suradau norinčių vakarus praleisti prie kortų stalo. Ten pirmą kartą dėl lošimo paaukojau savo pomėgius.
 
Baigęs profesinę mokyklą pradėjau dirbti, bet greitai supratau, kad lošdamas galiu uždirbti daugiau. Susidėjau su žmonėmis, kurie pragyvendavo iš lošimų.
 
Diena dienai būdavo nelygi, vieną dieną valgydavau patiekalus restoranuose, kitą dieną – bulves. Po 9 mėnesių pabandžiau viską užbaigti. Vėl įsidarbinau, kantrybės užteko dviem mėnesiams. Grįžau prie lošimų. Išmokau keletą triukų, pasidomėjau psichologija ir man atrodė, kad pradėjo sektis, bet taip tik atrodė.
 
Vieną savaitgalį su sėbrais aplošėme žmones iš kriminalinio pasaulio. Suma buvo įspūdinga, todėl nieko nuostabaus, kad jie panoro ją susigrąžinti. Teko slapstytis, išvykau į kitą miestą. Nusprendžiau daugiau niekada nebelošti. Mokiausi, dirbau ir gyvenimas pradėjo tvarkytis. Vieną vakarą nuėjęs į kino teatrą pastebėjau lošimo automatus. Pabandžiau. Į kino seansą taip ir nenuėjau, likau prie lošimo aparatų. Taip pradėjau leisti laisvalaikį automatų salonuose. Pats to nepastebėdamas pradėjau pralošinėti visus pinigus.
 
Negalvojau, kad esu priklausomas nuo lošimų, man tiesiog patiko leisti laiką lošiant. Taip, nepastebint, visi mano pomėgiai, draugai, užsiėmimai išnyko. Liko vien tik lošimas. Pasidariau vienišiumi, nes buvo gėda ką nors susitikti, o ir sutikus neturėdavau apie ką kalbėti, nes vienintelis dalykas, kuris mane domino buvo lošimas.
 
Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabią moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo.
 
Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai tai nepavyko, stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų.
 
 
Žmonai nuo nervinio išsekimo pradėjo slinkti plaukai. Neapsikentusi viso košmaro žmona paliko vaiką savo motinai ir išvyko į užsienį. Buvo liūdna dėl žmonos išvykimo ir džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu laisvai eiti į kazino. Prasidėjo tikra beprotystė, jei pinigų užtekdavo, sėdėdavau kazino paromis. O kai baigdavosi pinigai, mintys sukdavosi tik apie tai, kur gauti jų lošimams. Jei žinodavau, kad turėsiu pajamų, pradėdavau mintyse kurti visokias lošimo strategijas. Tapau visišku savo potraukio lošimams vergu.
 
Keista, bet visus tuos lošimo metus man atrodė, kad tai nėra didelė problema ir kad aš galiu susitvarkyti pats. Labai pykdavau, kai artimieji vadindavo mane lošėju, šaukdavau jiems į akis, kad aš toks nesu. Bėgant laikui labai privargau nuo tokio gyvenimo, pradėjau stengtis apriboti savo lošimą. Prižadėdavau sau, kad užeisiu į kazino tik dviem valandom, kad pralošiu tik 400 litų, kad laimėjęs 400 litų išeisiu...
 
 
Deja, planų man niekada nepavyko įvykdyti. Pradėjau sau žadėti, kad daugiau niekada neisiu į kazino, bet tik gavęs pinigų savo planus pasikeisdavau. Pralošęs pinigus niekaip nesuprasdavau, kodėl aš buvau pasiryžęs nelošti, bet niekaip nesugebėdavau suvaldyti savo potraukio lošimams.
 
Vieną dieną žmona atsiuntė pinigų įsiskolinimams padengti, nepajėgiau savęs kontroliuoti – nuėjau į lošimo namus. Vakare paskambinusi žmona viską suprato. Tada jai pasakiau, kad jei būčiau žinojęs, kad eisiu lošti, geriau būčiau patekęs į autoįvykį ir susižalojęs, nes tik tai tada mane būtų sustabdę nuo nuėjimo į kazino.
 
Ryte mastydamas apie vakarykštį pokalbį, supratau, kad esu visiškas bejėgis prieš potraukį lošti. Paskambinau žmonai ir paklausiau, ką ji buvo suradusi mano gydimui. Ji patarė kreiptis į priklausomybės lygų centrą. Paskambinau ir užsiregistravau. Kai jau reikėjo gultis į centrą, žmona atsiuntė pinigų susimokėti už gydymą. Man vėl nepavyko susilaikyti – pralošiau ir juos. Ryte nuėjau į centrą ir paprašiau, kad man padėtų, pinigus prižadėjau sumokėti per savaitę. Manimi patikėjo.
 
Kai ten dirbantis socialinis darbuotojas paklausė manęs, ko aš čia tikiuosi, atsakiau jam, kad noriu sužinoti, kas darosi su manimi, kodėl aš nepajėgiu sustabdyti savo potraukio lošti. Atsakymas buvo paprastas – aš esu ligonis ir daugelį atsakymų rasiu čia. Taip aš, pralošęs 20 metų, pradėjau sveikimo etapą. Supratau, kad niekas nekaltas dėl mano lošimo, kaip maniau anksčiau, o viskas vyksta dėl mano priklausomybės azartiniams lošimams.
 
Po 28 dienų kurso Priklausomybės ligų centro stacionare išėjau apimtas džiaugsmo ir minties, kad man pavyko susitvarkyti. Nėjau į anoniminių lošėjų (A. L.) grupes, nebesidomėjau sveikimo programa. Po keturių mėnesių nepavyko pravažiuoti pro kazino, lošiau tris paras. Tada antrą kartą kreipiausi į dienos centrą, bet noras lošti vėl užvaldė mane, pasakiau jų darbuotojams, kad nebegaliu iškęsti "lomkių" ir eisiu lošti.
 
Per pusantrų metų lošimo liūno sulindau į skolas, planavau nusikaltimą, sėdėjau uždarytas L.T.I. Mano akyse užgeso bet kokia viltis išsilaisvinti iš priklausomybės gniaužtų, kartais ateidavo mintis, kad tik mirtis nutrauks mano kančias.
----------
 
Trečioje dalyje parašysiu, kaip galima buti pastoviai išlošime :rolleyes:

1 dalis: 100Percent-islosimas-1-dalis
 
Žemiau pateiktos istorijos autoriu pažystu asmeniškai. Jo gyvenimas rodo žaidimo pasėkmes. Yra ir blogesnių istoriju, tačiau ši istorija patinka tuo, kad yra pakankamai nuosekliai ir suprantamai parašyta. Dėl to ja ir pasirinkau.
 
Tikra istorija
Būdamas trečiokas pirmą kartą pabandžiau „pakratyti“ kapeikomis, nežinau kodėl, bet prisimenu – tada laimėjau 33 kapeikas. Labai džiaugiausi dėl to, todėl per pertraukas, po pamokų, o kartais ir nelankydamas pamokų, pradėjau žaisti iš pinigų. Greitai išmokau visokių žaidimų, tarp jų ir kortomis. Būdamas penktokas jau lošdavau „trinką“ mokyklos bendrabutyje, kartais ją pakeisdamas 21. Negaliu sakyti, kad nesisekdavo – turėdavau visada daugiau pinigų nei tėvų atlyginimas.
 
Išvykęs į miesto profesinę mokyklą greitai suradau norinčių vakarus praleisti prie kortų stalo. Ten pirmą kartą dėl lošimo paaukojau savo pomėgius.
 
Baigęs profesinę mokyklą pradėjau dirbti, bet greitai supratau, kad lošdamas galiu uždirbti daugiau. Susidėjau su žmonėmis, kurie pragyvendavo iš lošimų.
 
Diena dienai būdavo nelygi, vieną dieną valgydavau patiekalus restoranuose, kitą dieną – bulves. Po 9 mėnesių pabandžiau viską užbaigti. Vėl įsidarbinau, kantrybės užteko dviem mėnesiams. Grįžau prie lošimų. Išmokau keletą triukų, pasidomėjau psichologija ir man atrodė, kad pradėjo sektis, bet taip tik atrodė.
 
Vieną savaitgalį su sėbrais aplošėme žmones iš kriminalinio pasaulio. Suma buvo įspūdinga, todėl nieko nuostabaus, kad jie panoro ją susigrąžinti. Teko slapstytis, išvykau į kitą miestą. Nusprendžiau daugiau niekada nebelošti. Mokiausi, dirbau ir gyvenimas pradėjo tvarkytis. Vieną vakarą nuėjęs į kino teatrą pastebėjau lošimo automatus. Pabandžiau. Į kino seansą taip ir nenuėjau, likau prie lošimo aparatų. Taip pradėjau leisti laisvalaikį automatų salonuose. Pats to nepastebėdamas pradėjau pralošinėti visus pinigus.
 
Negalvojau, kad esu priklausomas nuo lošimų, man tiesiog patiko leisti laiką lošiant. Taip, nepastebint, visi mano pomėgiai, draugai, užsiėmimai išnyko. Liko vien tik lošimas. Pasidariau vienišiumi, nes buvo gėda ką nors susitikti, o ir sutikus neturėdavau apie ką kalbėti, nes vienintelis dalykas, kuris mane domino buvo lošimas.
 
Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabią moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo.
 
Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai tai nepavyko, stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų.
 
 
Žmonai nuo nervinio išsekimo pradėjo slinkti plaukai. Neapsikentusi viso košmaro žmona paliko vaiką savo motinai ir išvyko į užsienį. Buvo liūdna dėl žmonos išvykimo ir džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu laisvai eiti į kazino. Prasidėjo tikra beprotystė, jei pinigų užtekdavo, sėdėdavau kazino paromis. O kai baigdavosi pinigai, mintys sukdavosi tik apie tai, kur gauti jų lošimams. Jei žinodavau, kad turėsiu pajamų, pradėdavau mintyse kurti visokias lošimo strategijas. Tapau visišku savo potraukio lošimams vergu.
 
Keista, bet visus tuos lošimo metus man atrodė, kad tai nėra didelė problema ir kad aš galiu susitvarkyti pats. Labai pykdavau, kai artimieji vadindavo mane lošėju, šaukdavau jiems į akis, kad aš toks nesu. Bėgant laikui labai privargau nuo tokio gyvenimo, pradėjau stengtis apriboti savo lošimą. Prižadėdavau sau, kad užeisiu į kazino tik dviem valandom, kad pralošiu tik 400 litų, kad laimėjęs 400 litų išeisiu...
 
 
Deja, planų man niekada nepavyko įvykdyti. Pradėjau sau žadėti, kad daugiau niekada neisiu į kazino, bet tik gavęs pinigų savo planus pasikeisdavau. Pralošęs pinigus niekaip nesuprasdavau, kodėl aš buvau pasiryžęs nelošti, bet niekaip nesugebėdavau suvaldyti savo potraukio lošimams.
 
Vieną dieną žmona atsiuntė pinigų įsiskolinimams padengti, nepajėgiau savęs kontroliuoti – nuėjau į lošimo namus. Vakare paskambinusi žmona viską suprato. Tada jai pasakiau, kad jei būčiau žinojęs, kad eisiu lošti, geriau būčiau patekęs į autoįvykį ir susižalojęs, nes tik tai tada mane būtų sustabdę nuo nuėjimo į kazino.
 
Ryte mastydamas apie vakarykštį pokalbį, supratau, kad esu visiškas bejėgis prieš potraukį lošti. Paskambinau žmonai ir paklausiau, ką ji buvo suradusi mano gydimui. Ji patarė kreiptis į priklausomybės lygų centrą. Paskambinau ir užsiregistravau. Kai jau reikėjo gultis į centrą, žmona atsiuntė pinigų susimokėti už gydymą. Man vėl nepavyko susilaikyti – pralošiau ir juos. Ryte nuėjau į centrą ir paprašiau, kad man padėtų, pinigus prižadėjau sumokėti per savaitę. Manimi patikėjo.
 
Kai ten dirbantis socialinis darbuotojas paklausė manęs, ko aš čia tikiuosi, atsakiau jam, kad noriu sužinoti, kas darosi su manimi, kodėl aš nepajėgiu sustabdyti savo potraukio lošti. Atsakymas buvo paprastas – aš esu ligonis ir daugelį atsakymų rasiu čia. Taip aš, pralošęs 20 metų, pradėjau sveikimo etapą. Supratau, kad niekas nekaltas dėl mano lošimo, kaip maniau anksčiau, o viskas vyksta dėl mano priklausomybės azartiniams lošimams.
 
Po 28 dienų kurso Priklausomybės ligų centro stacionare išėjau apimtas džiaugsmo ir minties, kad man pavyko susitvarkyti. Nėjau į anoniminių lošėjų (A. L.) grupes, nebesidomėjau sveikimo programa. Po keturių mėnesių nepavyko pravažiuoti pro kazino, lošiau tris paras. Tada antrą kartą kreipiausi į dienos centrą, bet noras lošti vėl užvaldė mane, pasakiau jų darbuotojams, kad nebegaliu iškęsti "lomkių" ir eisiu lošti.
 
Per pusantrų metų lošimo liūno sulindau į skolas, planavau nusikaltimą, sėdėjau uždarytas L.T.I. Mano akyse užgeso bet kokia viltis išsilaisvinti iš priklausomybės gniaužtų, kartais ateidavo mintis, kad tik mirtis nutrauks mano kančias.
----------
 
Trečioje dalyje parašysiu, kaip galima buti pastoviai išlošime :rolleyes:

1 dalis: 100Percent-islosimas-1-dalis
 
Žemiau pateiktos istorijos autoriu pažystu asmeniškai. Jo gyvenimas rodo žaidimo pasėkmes. Yra ir blogesnių istoriju, tačiau ši istorija patinka tuo, kad yra pakankamai nuosekliai ir suprantamai parašyta. Dėl to ja ir pasirinkau.
 
Tikra istorija
Būdamas trečiokas pirmą kartą pabandžiau „pakratyti“ kapeikomis, nežinau kodėl, bet prisimenu – tada laimėjau 33 kapeikas. Labai džiaugiausi dėl to, todėl per pertraukas, po pamokų, o kartais ir nelankydamas pamokų, pradėjau žaisti iš pinigų. Greitai išmokau visokių žaidimų, tarp jų ir kortomis. Būdamas penktokas jau lošdavau „trinką“ mokyklos bendrabutyje, kartais ją pakeisdamas 21. Negaliu sakyti, kad nesisekdavo – turėdavau visada daugiau pinigų nei tėvų atlyginimas.
 
Išvykęs į miesto profesinę mokyklą greitai suradau norinčių vakarus praleisti prie kortų stalo. Ten pirmą kartą dėl lošimo paaukojau savo pomėgius.
 
Baigęs profesinę mokyklą pradėjau dirbti, bet greitai supratau, kad lošdamas galiu uždirbti daugiau. Susidėjau su žmonėmis, kurie pragyvendavo iš lošimų.
 
Diena dienai būdavo nelygi, vieną dieną valgydavau patiekalus restoranuose, kitą dieną – bulves. Po 9 mėnesių pabandžiau viską užbaigti. Vėl įsidarbinau, kantrybės užteko dviem mėnesiams. Grįžau prie lošimų. Išmokau keletą triukų, pasidomėjau psichologija ir man atrodė, kad pradėjo sektis, bet taip tik atrodė.
 
Vieną savaitgalį su sėbrais aplošėme žmones iš kriminalinio pasaulio. Suma buvo įspūdinga, todėl nieko nuostabaus, kad jie panoro ją susigrąžinti. Teko slapstytis, išvykau į kitą miestą. Nusprendžiau daugiau niekada nebelošti. Mokiausi, dirbau ir gyvenimas pradėjo tvarkytis. Vieną vakarą nuėjęs į kino teatrą pastebėjau lošimo automatus. Pabandžiau. Į kino seansą taip ir nenuėjau, likau prie lošimo aparatų. Taip pradėjau leisti laisvalaikį automatų salonuose. Pats to nepastebėdamas pradėjau pralošinėti visus pinigus.
 
Negalvojau, kad esu priklausomas nuo lošimų, man tiesiog patiko leisti laiką lošiant. Taip, nepastebint, visi mano pomėgiai, draugai, užsiėmimai išnyko. Liko vien tik lošimas. Pasidariau vienišiumi, nes buvo gėda ką nors susitikti, o ir sutikus neturėdavau apie ką kalbėti, nes vienintelis dalykas, kuris mane domino buvo lošimas.
 
Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabią moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo.
 
Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai tai nepavyko, stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų.
 
 
Žmonai nuo nervinio išsekimo pradėjo slinkti plaukai. Neapsikentusi viso košmaro žmona paliko vaiką savo motinai ir išvyko į užsienį. Buvo liūdna dėl žmonos išvykimo ir džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu laisvai eiti į kazino. Prasidėjo tikra beprotystė, jei pinigų užtekdavo, sėdėdavau kazino paromis. O kai baigdavosi pinigai, mintys sukdavosi tik apie tai, kur gauti jų lošimams. Jei žinodavau, kad turėsiu pajamų, pradėdavau mintyse kurti visokias lošimo strategijas. Tapau visišku savo potraukio lošimams vergu.
 
Keista, bet visus tuos lošimo metus man atrodė, kad tai nėra didelė problema ir kad aš galiu susitvarkyti pats. Labai pykdavau, kai artimieji vadindavo mane lošėju, šaukdavau jiems į akis, kad aš toks nesu. Bėgant laikui labai privargau nuo tokio gyvenimo, pradėjau stengtis apriboti savo lošimą. Prižadėdavau sau, kad užeisiu į kazino tik dviem valandom, kad pralošiu tik 400 litų, kad laimėjęs 400 litų išeisiu...
 
 
Deja, planų man niekada nepavyko įvykdyti. Pradėjau sau žadėti, kad daugiau niekada neisiu į kazino, bet tik gavęs pinigų savo planus pasikeisdavau. Pralošęs pinigus niekaip nesuprasdavau, kodėl aš buvau pasiryžęs nelošti, bet niekaip nesugebėdavau suvaldyti savo potraukio lošimams.
 
Vieną dieną žmona atsiuntė pinigų įsiskolinimams padengti, nepajėgiau savęs kontroliuoti – nuėjau į lošimo namus. Vakare paskambinusi žmona viską suprato. Tada jai pasakiau, kad jei būčiau žinojęs, kad eisiu lošti, geriau būčiau patekęs į autoįvykį ir susižalojęs, nes tik tai tada mane būtų sustabdę nuo nuėjimo į kazino.
 
Ryte mastydamas apie vakarykštį pokalbį, supratau, kad esu visiškas bejėgis prieš potraukį lošti. Paskambinau žmonai ir paklausiau, ką ji buvo suradusi mano gydimui. Ji patarė kreiptis į priklausomybės lygų centrą. Paskambinau ir užsiregistravau. Kai jau reikėjo gultis į centrą, žmona atsiuntė pinigų susimokėti už gydymą. Man vėl nepavyko susilaikyti – pralošiau ir juos. Ryte nuėjau į centrą ir paprašiau, kad man padėtų, pinigus prižadėjau sumokėti per savaitę. Manimi patikėjo.
 
Kai ten dirbantis socialinis darbuotojas paklausė manęs, ko aš čia tikiuosi, atsakiau jam, kad noriu sužinoti, kas darosi su manimi, kodėl aš nepajėgiu sustabdyti savo potraukio lošti. Atsakymas buvo paprastas – aš esu ligonis ir daugelį atsakymų rasiu čia. Taip aš, pralošęs 20 metų, pradėjau sveikimo etapą. Supratau, kad niekas nekaltas dėl mano lošimo, kaip maniau anksčiau, o viskas vyksta dėl mano priklausomybės azartiniams lošimams.
 
Po 28 dienų kurso Priklausomybės ligų centro stacionare išėjau apimtas džiaugsmo ir minties, kad man pavyko susitvarkyti. Nėjau į anoniminių lošėjų (A. L.) grupes, nebesidomėjau sveikimo programa. Po keturių mėnesių nepavyko pravažiuoti pro kazino, lošiau tris paras. Tada antrą kartą kreipiausi į dienos centrą, bet noras lošti vėl užvaldė mane, pasakiau jų darbuotojams, kad nebegaliu iškęsti "lomkių" ir eisiu lošti.
 
Per pusantrų metų lošimo liūno sulindau į skolas, planavau nusikaltimą, sėdėjau uždarytas L.T.I. Mano akyse užgeso bet kokia viltis išsilaisvinti iš priklausomybės gniaužtų, kartais ateidavo mintis, kad tik mirtis nutrauks mano kančias.
----------
 
Trečioje dalyje parašysiu, kaip galima buti pastoviai išlošime :rolleyes:

1 dalis: 100Percent-islosimas-1-dalis
 
Žemiau pateiktos istorijos autoriu pažystu asmeniškai. Jo gyvenimas rodo žaidimo pasėkmes. Yra ir blogesnių istoriju, tačiau ši istorija patinka tuo, kad yra pakankamai nuosekliai ir suprantamai parašyta. Dėl to ja ir pasirinkau.
 
Tikra istorija
Būdamas trečiokas pirmą kartą pabandžiau „pakratyti“ kapeikomis, nežinau kodėl, bet prisimenu – tada laimėjau 33 kapeikas. Labai džiaugiausi dėl to, todėl per pertraukas, po pamokų, o kartais ir nelankydamas pamokų, pradėjau žaisti iš pinigų. Greitai išmokau visokių žaidimų, tarp jų ir kortomis. Būdamas penktokas jau lošdavau „trinką“ mokyklos bendrabutyje, kartais ją pakeisdamas 21. Negaliu sakyti, kad nesisekdavo – turėdavau visada daugiau pinigų nei tėvų atlyginimas.
 
Išvykęs į miesto profesinę mokyklą greitai suradau norinčių vakarus praleisti prie kortų stalo. Ten pirmą kartą dėl lošimo paaukojau savo pomėgius.
 
Baigęs profesinę mokyklą pradėjau dirbti, bet greitai supratau, kad lošdamas galiu uždirbti daugiau. Susidėjau su žmonėmis, kurie pragyvendavo iš lošimų.
 
Diena dienai būdavo nelygi, vieną dieną valgydavau patiekalus restoranuose, kitą dieną – bulves. Po 9 mėnesių pabandžiau viską užbaigti. Vėl įsidarbinau, kantrybės užteko dviem mėnesiams. Grįžau prie lošimų. Išmokau keletą triukų, pasidomėjau psichologija ir man atrodė, kad pradėjo sektis, bet taip tik atrodė.
 
Vieną savaitgalį su sėbrais aplošėme žmones iš kriminalinio pasaulio. Suma buvo įspūdinga, todėl nieko nuostabaus, kad jie panoro ją susigrąžinti. Teko slapstytis, išvykau į kitą miestą. Nusprendžiau daugiau niekada nebelošti. Mokiausi, dirbau ir gyvenimas pradėjo tvarkytis. Vieną vakarą nuėjęs į kino teatrą pastebėjau lošimo automatus. Pabandžiau. Į kino seansą taip ir nenuėjau, likau prie lošimo aparatų. Taip pradėjau leisti laisvalaikį automatų salonuose. Pats to nepastebėdamas pradėjau pralošinėti visus pinigus.
 
Negalvojau, kad esu priklausomas nuo lošimų, man tiesiog patiko leisti laiką lošiant. Taip, nepastebint, visi mano pomėgiai, draugai, užsiėmimai išnyko. Liko vien tik lošimas. Pasidariau vienišiumi, nes buvo gėda ką nors susitikti, o ir sutikus neturėdavau apie ką kalbėti, nes vienintelis dalykas, kuris mane domino buvo lošimas.
 
Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabią moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo.
 
Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai tai nepavyko, stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų.
 
 
Žmonai nuo nervinio išsekimo pradėjo slinkti plaukai. Neapsikentusi viso košmaro žmona paliko vaiką savo motinai ir išvyko į užsienį. Buvo liūdna dėl žmonos išvykimo ir džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu laisvai eiti į kazino. Prasidėjo tikra beprotystė, jei pinigų užtekdavo, sėdėdavau kazino paromis. O kai baigdavosi pinigai, mintys sukdavosi tik apie tai, kur gauti jų lošimams. Jei žinodavau, kad turėsiu pajamų, pradėdavau mintyse kurti visokias lošimo strategijas. Tapau visišku savo potraukio lošimams vergu.
 
Keista, bet visus tuos lošimo metus man atrodė, kad tai nėra didelė problema ir kad aš galiu susitvarkyti pats. Labai pykdavau, kai artimieji vadindavo mane lošėju, šaukdavau jiems į akis, kad aš toks nesu. Bėgant laikui labai privargau nuo tokio gyvenimo, pradėjau stengtis apriboti savo lošimą. Prižadėdavau sau, kad užeisiu į kazino tik dviem valandom, kad pralošiu tik 400 litų, kad laimėjęs 400 litų išeisiu...
 
 
Deja, planų man niekada nepavyko įvykdyti. Pradėjau sau žadėti, kad daugiau niekada neisiu į kazino, bet tik gavęs pinigų savo planus pasikeisdavau. Pralošęs pinigus niekaip nesuprasdavau, kodėl aš buvau pasiryžęs nelošti, bet niekaip nesugebėdavau suvaldyti savo potraukio lošimams.
 
Vieną dieną žmona atsiuntė pinigų įsiskolinimams padengti, nepajėgiau savęs kontroliuoti – nuėjau į lošimo namus. Vakare paskambinusi žmona viską suprato. Tada jai pasakiau, kad jei būčiau žinojęs, kad eisiu lošti, geriau būčiau patekęs į autoįvykį ir susižalojęs, nes tik tai tada mane būtų sustabdę nuo nuėjimo į kazino.
 
Ryte mastydamas apie vakarykštį pokalbį, supratau, kad esu visiškas bejėgis prieš potraukį lošti. Paskambinau žmonai ir paklausiau, ką ji buvo suradusi mano gydimui. Ji patarė kreiptis į priklausomybės lygų centrą. Paskambinau ir užsiregistravau. Kai jau reikėjo gultis į centrą, žmona atsiuntė pinigų susimokėti už gydymą. Man vėl nepavyko susilaikyti – pralošiau ir juos. Ryte nuėjau į centrą ir paprašiau, kad man padėtų, pinigus prižadėjau sumokėti per savaitę. Manimi patikėjo.
 
Kai ten dirbantis socialinis darbuotojas paklausė manęs, ko aš čia tikiuosi, atsakiau jam, kad noriu sužinoti, kas darosi su manimi, kodėl aš nepajėgiu sustabdyti savo potraukio lošti. Atsakymas buvo paprastas – aš esu ligonis ir daugelį atsakymų rasiu čia. Taip aš, pralošęs 20 metų, pradėjau sveikimo etapą. Supratau, kad niekas nekaltas dėl mano lošimo, kaip maniau anksčiau, o viskas vyksta dėl mano priklausomybės azartiniams lošimams.
 
Po 28 dienų kurso Priklausomybės ligų centro stacionare išėjau apimtas džiaugsmo ir minties, kad man pavyko susitvarkyti. Nėjau į anoniminių lošėjų (A. L.) grupes, nebesidomėjau sveikimo programa. Po keturių mėnesių nepavyko pravažiuoti pro kazino, lošiau tris paras. Tada antrą kartą kreipiausi į dienos centrą, bet noras lošti vėl užvaldė mane, pasakiau jų darbuotojams, kad nebegaliu iškęsti "lomkių" ir eisiu lošti.
 
Per pusantrų metų lošimo liūno sulindau į skolas, planavau nusikaltimą, sėdėjau uždarytas L.T.I. Mano akyse užgeso bet kokia viltis išsilaisvinti iš priklausomybės gniaužtų, kartais ateidavo mintis, kad tik mirtis nutrauks mano kančias.
----------
 
Trečioje dalyje parašysiu, kaip galima buti pastoviai išlošime :rolleyes:

Bandysiu interpretuoti prasyma:
Sveiki, padekite pralosti pinigus. Neseniai tik nutrukau nuo 'lenciugo' (nes turiu savo saskaita LT banke). Tai dabar galiu palosti. I rimtesnius kazino neleidzia, nes neturiu dar 21 metu, arba mano kaime - miestelyje nera kazino.
Noriu pajausti prasilosimo skoni, nes per daug turiu pinigu!
Nepyk, nieko neturiu pries tave, ir nebandau apsaugoti nuo prasilosimo (nes nepajegsiu). To noro - losti veliau noresi atsikratyti, bet greiciausiai bus per velu. O kai prasilosi, prisimink sia zinute. Reikes patarimo nuo isgijimo, klasuk ;)

Bandysiu interpretuoti prasyma:
Sveiki, padekite pralosti pinigus. Neseniai tik nutrukau nuo 'lenciugo' (nes turiu savo saskaita LT banke). Tai dabar galiu palosti. I rimtesnius kazino neleidzia, nes neturiu dar 21 metu, arba mano kaime - miestelyje nera kazino.
Noriu pajausti prasilosimo skoni, nes per daug turiu pinigu!
Nepyk, nieko neturiu pries tave, ir nebandau apsaugoti nuo prasilosimo (nes nepajegsiu). To noro - losti veliau noresi atsikratyti, bet greiciausiai bus per velu. O kai prasilosi, prisimink sia zinute. Reikes patarimo nuo isgijimo, klasuk ;)

Bandysiu interpretuoti prasyma:
Sveiki, padekite pralosti pinigus. Neseniai tik nutrukau nuo 'lenciugo' (nes turiu savo saskaita LT banke). Tai dabar galiu palosti. I rimtesnius kazino neleidzia, nes neturiu dar 21 metu, arba mano kaime - miestelyje nera kazino.
Noriu pajausti prasilosimo skoni, nes per daug turiu pinigu!
Nepyk, nieko neturiu pries tave, ir nebandau apsaugoti nuo prasilosimo (nes nepajegsiu). To noro - losti veliau noresi atsikratyti, bet greiciausiai bus per velu. O kai prasilosi, prisimink sia zinute. Reikes patarimo nuo isgijimo, klasuk ;)

Bandysiu interpretuoti prasyma:
Sveiki, padekite pralosti pinigus. Neseniai tik nutrukau nuo 'lenciugo' (nes turiu savo saskaita LT banke). Tai dabar galiu palosti. I rimtesnius kazino neleidzia, nes neturiu dar 21 metu, arba mano kaime - miestelyje nera kazino.
Noriu pajausti prasilosimo skoni, nes per daug turiu pinigu!
Nepyk, nieko neturiu pries tave, ir nebandau apsaugoti nuo prasilosimo (nes nepajegsiu). To noro - losti veliau noresi atsikratyti, bet greiciausiai bus per velu. O kai prasilosi, prisimink sia zinute. Reikes patarimo nuo isgijimo, klasuk ;)

Patiko izvalga, joje yra dalis tiesos, sveikinu!
Nemanau tikslinga deti daugiau medziagos susiejusia su istorija, o tuo labiau visa turima medziaga. Tuomet abejojiu, ar nors vienas cia apsilankes turetu laiko ir kantrybes ja perskaityti. Nebent darytu koki nors darba susijusi su losimais.
Idetose nuorodose, iformacijos apie losimus labai ribota, kad ir anglu kalba.
- taip, as turiu tiksla (kuri nesusijusi su pelnu ar kita nauda), del to kol kas pateikiau tik istorija. Veliau vienas is tikslo elementu taikliai ir idomiai apjungti turima informacija, kurios yra daug.
Ir zinoma, parasyti apie 100% islosima!

Patiko izvalga, joje yra dalis tiesos, sveikinu!
Nemanau tikslinga deti daugiau medziagos susiejusia su istorija, o tuo labiau visa turima medziaga. Tuomet abejojiu, ar nors vienas cia apsilankes turetu laiko ir kantrybes ja perskaityti. Nebent darytu koki nors darba susijusi su losimais.
Idetose nuorodose, iformacijos apie losimus labai ribota, kad ir anglu kalba.
- taip, as turiu tiksla (kuri nesusijusi su pelnu ar kita nauda), del to kol kas pateikiau tik istorija. Veliau vienas is tikslo elementu taikliai ir idomiai apjungti turima informacija, kurios yra daug.
Ir zinoma, parasyti apie 100% islosima!

Patiko izvalga, joje yra dalis tiesos, sveikinu!
Nemanau tikslinga deti daugiau medziagos susiejusia su istorija, o tuo labiau visa turima medziaga. Tuomet abejojiu, ar nors vienas cia apsilankes turetu laiko ir kantrybes ja perskaityti. Nebent darytu koki nors darba susijusi su losimais.
Idetose nuorodose, iformacijos apie losimus labai ribota, kad ir anglu kalba.
- taip, as turiu tiksla (kuri nesusijusi su pelnu ar kita nauda), del to kol kas pateikiau tik istorija. Veliau vienas is tikslo elementu taikliai ir idomiai apjungti turima informacija, kurios yra daug.
Ir zinoma, parasyti apie 100% islosima!

Patiko izvalga, joje yra dalis tiesos, sveikinu!
Nemanau tikslinga deti daugiau medziagos susiejusia su istorija, o tuo labiau visa turima medziaga. Tuomet abejojiu, ar nors vienas cia apsilankes turetu laiko ir kantrybes ja perskaityti. Nebent darytu koki nors darba susijusi su losimais.
Idetose nuorodose, iformacijos apie losimus labai ribota, kad ir anglu kalba.
- taip, as turiu tiksla (kuri nesusijusi su pelnu ar kita nauda), del to kol kas pateikiau tik istorija. Veliau vienas is tikslo elementu taikliai ir idomiai apjungti turima informacija, kurios yra daug.
Ir zinoma, parasyti apie 100% islosima!

Patiko izvalga, joje yra dalis tiesos, sveikinu!
Nemanau tikslinga deti daugiau medziagos susiejusia su istorija, o tuo labiau visa turima medziaga. Tuomet abejojiu, ar nors vienas cia apsilankes turetu laiko ir kantrybes ja perskaityti. Nebent darytu koki nors darba susijusi su losimais.
Idetose nuorodose, iformacijos apie losimus labai ribota, kad ir anglu kalba.
- taip, as turiu tiksla (kuri nesusijusi su pelnu ar kita nauda), del to kol kas pateikiau tik istorija. Veliau vienas is tikslo elementu taikliai ir idomiai apjungti turima informacija, kurios yra daug.
Ir zinoma, parasyti apie 100% islosima!

Speju, esi labai apsisvietes, ir daug zinai?!
Tuomet papildyk, busiu dekingas ne tik as! O gal lengviau paprasysiu: parasyk kokias buna losimu pasekmes?
Losiau beveik 20 metu, pradedamas mokykloje nuo 'fantiku' (gumoje esantys poperiukai) ir veliau iki labai dideliu sumu (vienas statymas ruleteje prilygdavo vidutinio zmogaus metinio uzdarbio). Losiau daug, ir ieskojau budu, kaip buti pastoviai islosime... ir pagaliau radau...
Apie tai truputi veliau.

Speju, esi labai apsisvietes, ir daug zinai?!
Tuomet papildyk, busiu dekingas ne tik as! O gal lengviau paprasysiu: parasyk kokias buna losimu pasekmes?
Losiau beveik 20 metu, pradedamas mokykloje nuo 'fantiku' (gumoje esantys poperiukai) ir veliau iki labai dideliu sumu (vienas statymas ruleteje prilygdavo vidutinio zmogaus metinio uzdarbio). Losiau daug, ir ieskojau budu, kaip buti pastoviai islosime... ir pagaliau radau...
Apie tai truputi veliau.

Speju, esi labai apsisvietes, ir daug zinai?!
Tuomet papildyk, busiu dekingas ne tik as! O gal lengviau paprasysiu: parasyk kokias buna losimu pasekmes?
Losiau beveik 20 metu, pradedamas mokykloje nuo 'fantiku' (gumoje esantys poperiukai) ir veliau iki labai dideliu sumu (vienas statymas ruleteje prilygdavo vidutinio zmogaus metinio uzdarbio). Losiau daug, ir ieskojau budu, kaip buti pastoviai islosime... ir pagaliau radau...
Apie tai truputi veliau.

Speju, esi labai apsisvietes, ir daug zinai?!
Tuomet papildyk, busiu dekingas ne tik as! O gal lengviau paprasysiu: parasyk kokias buna losimu pasekmes?
Losiau beveik 20 metu, pradedamas mokykloje nuo 'fantiku' (gumoje esantys poperiukai) ir veliau iki labai dideliu sumu (vienas statymas ruleteje prilygdavo vidutinio zmogaus metinio uzdarbio). Losiau daug, ir ieskojau budu, kaip buti pastoviai islosime... ir pagaliau radau...
Apie tai truputi veliau.

Speju, esi labai apsisvietes, ir daug zinai?!
Tuomet papildyk, busiu dekingas ne tik as! O gal lengviau paprasysiu: parasyk kokias buna losimu pasekmes?
Losiau beveik 20 metu, pradedamas mokykloje nuo 'fantiku' (gumoje esantys poperiukai) ir veliau iki labai dideliu sumu (vienas statymas ruleteje prilygdavo vidutinio zmogaus metinio uzdarbio). Losiau daug, ir ieskojau budu, kaip buti pastoviai islosime... ir pagaliau radau...
Apie tai truputi veliau.

Speju, esi labai apsisvietes, ir daug zinai?!
Tuomet papildyk, busiu dekingas ne tik as! O gal lengviau paprasysiu: parasyk kokias buna losimu pasekmes?
Losiau beveik 20 metu, pradedamas mokykloje nuo 'fantiku' (gumoje esantys poperiukai) ir veliau iki labai dideliu sumu (vienas statymas ruleteje prilygdavo vidutinio zmogaus metinio uzdarbio). Losiau daug, ir ieskojau budu, kaip buti pastoviai islosime... ir pagaliau radau...
Apie tai truputi veliau.

Speju, esi labai apsisvietes, ir daug zinai?!
Tuomet papildyk, busiu dekingas ne tik as! O gal lengviau paprasysiu: parasyk kokias buna losimu pasekmes?
Losiau beveik 20 metu, pradedamas mokykloje nuo 'fantiku' (gumoje esantys poperiukai) ir veliau iki labai dideliu sumu (vienas statymas ruleteje prilygdavo vidutinio zmogaus metinio uzdarbio). Losiau daug, ir ieskojau budu, kaip buti pastoviai islosime... ir pagaliau radau...
Apie tai truputi veliau.

Speju, esi labai apsisvietes, ir daug zinai?!
Tuomet papildyk, busiu dekingas ne tik as! O gal lengviau paprasysiu: parasyk kokias buna losimu pasekmes?
Losiau beveik 20 metu, pradedamas mokykloje nuo 'fantiku' (gumoje esantys poperiukai) ir veliau iki labai dideliu sumu (vienas statymas ruleteje prilygdavo vidutinio zmogaus metinio uzdarbio). Losiau daug, ir ieskojau budu, kaip buti pastoviai islosime... ir pagaliau radau...
Apie tai truputi veliau.