Pauza

Pradžios žodis


Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Kaip viskas prasidėjo?


Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
 
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
 
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Atvykimas į Ruklą


Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
 
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
 

Didysis žaidimas


Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
 
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
 
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
 
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.
(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
 
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
 
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
 
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Dar šis tas


Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
 
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Pabaigos žodis


Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Ant modemo kartais nėra to kodo ? Ar tu pats pakeitei jį ?

Per vakar vykusį Login 2012 uždarymo vakarą buvo įteikti Lietuvos interneto apdovanojimai.
 
Rinkimų pirmajame etape balsuoti galėjo visi internautai, o antrajame savo lemiamą žodį atrinkdama nugalėtojus tarė komisija. Jos nuomonė kai kuriose kategorijose smarkiai skyrėsi nuo internautų (statulėles gavo ne tie, kurie pirmavo savo kategorijose po viešo balsavimo), bet džiugu, kad "Geriausio forumo" nominacijoje tiek internautų, tiek komisijos vertinimai sutapo:
 

 
Atsiimdamas statulėlę sakiau, kad jei Login yra didžiausia technologijų konferencija Lietuvoje, tai Uždarbis.lt yra didžiausia technologijų bendruomenė Lietuvoje, – ir šis apdovanojimas skirtas visiems 50 000 mūsų narių.
http://g4.delfi.lt/images/pix/file58841831_bc70bff3.jpg
 
Pačius apdovanojimus galima vertinti įvairiai, bet faktas, kad Lietuvoje šiuo metu yra maždaug 100 populiarių interneto forumų, kurie turi tūkstančius narių, ir Uždarbis.lt buvo išskirtas iš visų, yra tikrai malonus.
 
Tai pirmas rimtesnis Uždarbis.lt pripažinimas nuo pat 2004 metų, kai šis forumas buvo sukurtas.
 
Ačiū visiems, kad esate :)

Ipad 3 (gal tiksliau iPad)
Naujiena kurią turiu dabar savo rankose ir bandysiu apie ją pakalbėti.
Visų pirma pradėsiu nuo to, kad nesu joks Apple'filas, Jobs'filas ar dar ten koks "kedofilas", o obuoliai patinka tik iš kaimyno sodo :) Turėjau iPadą 2 jis lman tiko kelionėse, todėl nutariau nedelsiant atsinaujinti. Revoliucijos nesitikėjau , man pilnai užteko ir iPado Nr.2 bet tas "Retina" ekranas labai suintrigavo, kažkaip labai visi jį velka ant IT pergalių pjedestalo.
Na ir ką gi , įvaldžiau aš tą aparatą ir bandysiu paanalizuot įspūdžius
Pradžiai keisti Apple marketingo perliukai, įpakavimas , korpusas ir t.t.
Dėžutė praktiškai identiška ipadui Nr. 2, apart paveiksliuko spalvos , jis truputy melsvesnis . Pats iPadas taip pat niekuo nesisikiria, gal tik markiruotės ant nugarėlės. Aišku jis sunkesnis ir storesnis ant 6 mm, bet šito IT nepaženges pilietis tikrai nepastebės. Todėl atsiranda nesažiningiems veikėjams nebloga verslo dirva , prakišti iPad Nr.2 , kaip iPad Nr.3 ir žmogus prisiklauses apie įspūdingą naują "Retiną" ekraną ir pamates pilką realybę gali iš nevilties patraukti į vienuolyną ar bent jau nusipirkti 10 maikučių su Android logotipu. :)
 
Dabar pati darbo pradžia....nu ką galiu pasakyti įspūdis papuola po faktoriu - "WAU" ir ganėtiai stipriu "WAU" Čia panašiai kaip 5-metis klaipėdietis berniukas pirmą kartą pamato į uostą įplaukiantį 305 metrų baltą kruiziny laivą ir sušunka "WAU". Paskutinį kartą žodelis "WAU" man išsprūdo atostogaujant Madeiros saloje, stovint ant didžiausio europos skardžio Cabo Girao ir bandant pažiūrėti į apačioje plaukianty laively.
2048x1536 taškų naujojo iPado ekranas mašinaliai privertė sušukti "WAU" Čia panašiai kaip gyventi be elektros, prie žvakių ir vieną kartą uždegti kaitrinę lemputę ar laidiny telefoną pakeisti į mobillų. Vaizdo progresas akivaizdus. Be abejo vizualinio poreikio pramonė taip pat vietoje nestovi Full HD keis kiti formatai kad ir OLED, didindami pikselių kieky, bet pradžia vis dėl to šitame mažame prietaisėlyje. Aišku yra profesonalūs monitoriai Ilyama berods (kad nesumeluot) kuriuos naudoja dizaineriai, bet jie labai brangūs, kaip jie rodo aš net nemates.
Kitaip sakant viskas "čiotkai", aiškai be jokių intencijų pamatyti paty piksely. Į ekraną žiuri kaip į žurnalą "Žmonės"
Kitas tikrai stiprus faktorius tai filmavimas FullHD režime. Kamera įkišta tikrai stipri. Aš turiu ganėtinai pažengusią videokamerą Panasonic HD , už ganėtinai stiprią kainą , tai galiu pasakyti iPado kokybė prie gero apšvietimo tikrai neprastesnė, detalizacijos bei teisingų spalvų atžvilgiu. Aišku trūksta visų kamerinių "pribumbasų "", vaizdo stabilizavimo, geros optikos (bet kokiu atveju 5 milimetrų skylutė neatstos 5 cm Carl Zeis optikos) bet visumoi greitam vaizdo įamžinimui labai ir labai tinka.
Neminėsiu aš ten visokių aplikacijų ar adaptacijų, kuo galima "prifarširuoti" tuos apple produktus, tik paminėsiu man atrodo paty svarbiausią dalyką . Visi mes žinom tą jausmą , kai po įtempto darbo su kompiuteriu ar naršant ilgesny laiką internete kad ir per telefoną galva pasidaro sunki, akys tampa pavargusios , mieguistos, kaip pripiltos žvyro. Žmogus tampa irzlus, neramus sutrinka miegas ir t.t. Kas dirba ilgesnį laiką su PC žino, kad kompas nėra "gėris" psichologino ar fizinio nuovargio atžvilgiu.
Tai va, paskendes ir giliai įnėres į tą savo naująjį pirkinį , po 6 valandų intensyvaus darbo ( rinkau aplikacijas, nuotraukas ir t.t.) pirmą kartą taip intensyviai dirbdamas su žydruoju ekranu nepajutau jokio nuovargio. Aišku, buvau lengvai trenktas kaip su šlapiu maišu, bet ne daugiau, panašiai kad būčiau 6 valandas skaites gerą knygą.
Tai gal pagaliau IT profai pagavo dievulį už kiaušų ir mūsų vaikai akis ir nervus pradės tausoti .
Gal kiek nusivyliau, kad nėra tos "bobšės Siri" :), 4 iphone tas vaiduoklis egzistuoja o naujame iPade jos nėra , gaila.
Rezumuojant norėčiau pasakyti.... dėkui tau Styvai, vis dėlto daug gerų dalykų pasauliui palikai po saves...
.Amžiną Tau atilsy...Rest in Peace
Iš nuotraukų viso žavesio nepamatysi, bet įdomu zoominimas kada pasimato pikseliai.
Paprasta akimi ,nors regėjimas kaip vanago pikselių tinkliuko nepamatysi nors žiurėti gali prikišes nosy prie pat "obuolio".

Perskaitęs pavadinimą pagalvojau, kad bus SEB banko reklama ;D

Sveiki,
 
kadangi esu šimtą kartų bandęs dėstyt savo mintis raštu ir šimtą kartų visai nepavyko, nusprendžiau pabandyt savo mintis papasakot prieš kamerą:
 

 
Update 19/05/2012
 
Po pirmo vlog'o sulaukiau daugybės klausimų apie studijas užsieny, kaip pats stojau, ar patinka ar nepatinka. Nusprendžiau padaryt apie tai savo antrą vlog'ą.
 
Pamatęs galutinį rezultatą supratau, kad pats sau energijos prieš kamerą kalbėt pritrūkau ir... nors labai stengiausi karpyt daug daug dar visokių minčių iš vlogo, vistiek gavosi žiauriai ilgas. Na, bet džiaugsiuos, jei bent kam nors tos miglotos UK studijos pasidarys bent šiek tiek aiškesnės :)
 

 
Update 26/05/2012
 
http://www.youtube.com/watch?v=NqVvJiwHMbA
 
Štai jau trečiasis video blog'as, šį kartą pasimokęs iš ankstesnių klaidų nusprendžiau lakoniškai nušviesti jaunimą apie marketingą ir kodėl tai svarbi kasdienio gyvenimo dalis :)

Labuka,matai kaip gerai kad cia uzsiregistravai dar ir lietuviu kalbos pamokins :D

Būdamas vienas pasieksi daug daugiau nei būdamas neinteresuotų draugų rate. :)

Atitaike i kelioniu skilty forume :)

VISKAS KA RASAU YRA TIK MANO ASMENINE NUOMONE, NESISTENGIU NIEKO IZEISTI AR APSHMEIZTI
 
Ok, trumpai ir as papasakosiu savo panasia beda, tik su laiminga pabaiga.
 
Anyway nusprendziau parduoti savo Xbox360. Imeciau skelbima. Po poros valandu skambina, sako jei viskas ok, atvaziuoju paimu. Atleke iki manes, su masina. Normaliai (kaip zulikui) apsirenges (treningai, pidarastke, kedukai, ceburekas ant galvos). Kaina buvo 700lt. Nuderejo dar 30lt. Sako turiu tik 500lt grynais, gal eurais paimsi? Kazkaip net i galva neatejo... ok. Dar ir grazos 30lt davaiau... Taip ir ishsiskyrem. Tik vat nueinant kazkokia mintis negera del tu euru atsirado, tad paziurejau i masinos nr ir isiminiau, o grizes uzsirasiau ant laikrascio kampo ir kazkur nusviedziau.
Visus itarimus panaikino pasigooglinimas kaip atpazinti netikrus eurus: vandens zenklai - check, juosteles - check, sviecia po neonke - check. Isimeciau i stalciu tuos eurus ir pamirsau. Praejo 2-3 men, vaziavau i banka reikalu tvarkytis, prisiminiau eurus, galvoju kartu ishsikeisiu. Vienzo paduodu, ji pachekina po neonine lempa, nusinese prie tokio aparato kur ratu apvaziuoja pinigai... - Jus neishsigaskit, bet turim itarimu kad Jusu eurai netikri, tokia procedura.... Ir paspaudzia tyliojo aliarmo mygtuka. Na zinoma akropolyje swed skyriuje zmoniu pilna, uzsidaro automatiskai durys, visi spokso i mane... atlekia apsauga (nors nustebau kad atbego po ~4 minuciu, pagal filmu scenarijus seniai viskas butu jau isneshta... ir dar pradzioje prabego pro swed banka ir i kita skyriu nubego, bet neesme). Taigi finale rasau kruva pasiiaiskinimu, visus isvaro is banko, salia manes du apsauginiai, atvaziuoja mentai, mane veda per akropoli uz parankes dviesia (aciu dievui be antrankiu). Nuveza i ekonomine policija... o ten pradeda tardyti. nzn gal tokia tvarka kad bando ibauginti, reikalauja prisipazinimo, sako pasirasyk kad atsispausdinai, parodyk kur iranga ir viskas greitai baigsis. Vienzo liepiu nekresti pokstu ir sakau kad gal dar turiu to veikejo masinos nr. Skambinu zmonai, sakau brangioji rausk siuksline o tai teks lankyti uz grotu :) aciu dievu atsiranda tas laikrastis su uzrasytu nr (beje imestas i tokia siuksliu deze, kuria kas pora savaiciu isverciu i konteineri). Padeda tai kad buvau isirashes to zuliko tel nr i telefono atminti. Taigi mane paleidzia, prasideda tyrimas.
Pradzioje dirba du dedes tyrejai. tokie su dideliais usais, rimti vyrai atrodo. Paskui kazkodel tyrimas perduodamas kazkokiai veplai, o vat cia ir prasideda visas idomumas. Trumpai sakant ji man aiskina kad tas bicas nezinojo kad pinigai netikri. Tipo jis tau tuos 700 grazina ir viska nutraukiam. Sakau nifiga, tokius zulikus reik bent jau iki teismo nuvilkti, kad pasimokytu. Ji suokia kad bicas geras, nezinojo, vat dirba mokosi, is tvarkingos seimos... as nesutinku. Ji tada jau kelia balsa ir sako "tai tu atsisakai zalos atlyginimo? Tai pasirasyk kad nenori jog atlygintu zala. As sakau nieko nenoriu atsisakyti, bet taip tyrimo nutraukti susitaikymo budu nenoriu. Ji ima grasinti kad kolege va paliudys kad nenori pinigu ir apskritai nieko neatgausi. As skambinu advokatui, jus liepia jas siusti ###### (toks jo stilius :) ) Prasau perkelti sita klausima i kita diena, ji atsisako ir pareiskia kad jos kolege girdejo kaip as atsisakiau zalos atlyginimo. Vienzo trenkiu durim tyliai pasiuntes, ir primenu kad geruoju sitas reikalas nesibaigs.
Kadangi tyreja suprato kad jos ##### svyla (manau visiems aisku kodel) pradejo mokyti ir advokata, ir mane. Keli skambuciai reikiamiems asmenims ir viskas pasibaigia bylos uzdarymu ir atidavimu teismui.
Teisme jau viskas pagal istatymus: reikalauju zulika nuteisti, priteisti turtine zala 700lt, neturtine zala 2000lt ir advokato islaidas. Teismas pasiulo zulikui taikytis jei jis nenori teistumo ir sumoketi reikiamas sumas. Zulikas sutinka. Taip viskas ir pasibaigia mazdaug po ~11 menesiu nuo mano apsilankymo banke.
 
VISKAS KA RASAU YRA TIK MANO ASMENINE NUOMONE, NESISTENGIU NIEKO IZEISTI AR APSHMEIZTI

[Pradžia – Pirmojoje dalyje]
 
2012.02.14 Ratais kvadratais prie Barselonos
 
Bandome tranzuoti, tačiau ne labai sekasi. Galbūt tokį žmonių abėjingumą lemia didelis, karštis, galbūt melsvi, saulę dengiantys debesys, o galbūt tai, kad mes esame visai prie pat Barselonos, bet ant mūsų plakato parašytas visai kito miesto pavadinimas (Valencia).
Sustoja keli žmonės, tačiau jie važiuoja į minėtą miestą. Labai didelė pagunda, tačiau privalome atsilaikyti, nes: a) jau vėlu, b) mes neturime ten nakvynės, ab) esame tikri, kad su tokio svorio kuprinėmis ant pečių malonumo apžiūrėti tokį didelį miestą būtų nedaug.
 
Esame pavargę, šnekam ir nusišnekam. Pradeda temti, tad susirenkam daiktus ir einam į degalinės teritoriją. Išsitraukiu pojus ir bandau prablaškyti miegus. Staiga sulaukiame daugų. Prisistato vaikinukų kompanija, kurie važiuoja kažkur į tą pusę, kur mums reikia, tačiau kitu keliu, iš kurio būtų gana sudėtinga patekti į ”teisingą” kelią. Bandom susišnekėti prancūzų kalba. Kai išaiškėja, kad mūsų tikslas yra Marokas, vaikinukai pralinksmėja ir nuperka mums kavos. Nais! : ) Pasirodo, jie yra iš ten kilę. Užsimezga klausimų – atsakymų – patarimų virtinė: ką mes turėtume pamatyti, ką paragauti ir iš vis, kaip ten viskas tam kitam žemyne. Jie mus labai palaiko ir yra įsitikinę, kad musm ten patiks. Labai energingai gestikuliuoja, pasakodami apie maistą ir visas kitas gerybes... ; )Susikuriam stebuklų šalies iliuziją... Dar labiau norime ten patekti, nors God damn it! - dar LABAI daug kelio prieš akis : )
 
Vienas jų nusišypso, atsuka kažką panašaus į raktų pakabuką ir duoda mums "nacionalinio marokietiško produkto" gabalėlį : ) Nelabai įsivaizduojam, ką su juo darysim, bet padėkojam, pasilinkim vieni kitiems sėkmės ir atsisveikinam. Dabar jaučiamės truputį drąsiau, esame labiau motyvuoti nei po baisių Pinčiuko istorijų.
 
Jau vėlu, niekas nestoja, einame miegoti į čia pat, netoliese esančius krūmelius. Miegame puikiai. Negirdime nei autostrados, nei netoliese esančiu keliuku einančių žmonių. Dėkojame Tranzavimo dievui, kuriam, beje, paaukojome paskutinius tą dieną pirkto alaus lašelius, kad nelija : )
 
Anstyvas rytas, prausimosi darbai, karštas vanduo ir plastmasinės siubos su batonu. Taip prasidėjo viena sunkiausių dienų per visą mūsų tranzavimą. Rytas, niekas nestoja, o tie, kurie sustoja važiuoja į visai kitą kelią. Ant mūsų smulkiojo atlaso jau atsiranda nučiupinėjimo dėmės, kadangi esame tikrame kelių raizgalynės mazge. Einame pasitikslinti ”adreso”, tačiau tik dar labiau susimakaluojame. Nusprendžiame ilgiau nedelsti ir eiti ieškoti TO kelio.
 
Einame ilgai (labai džiaugiuosi, kad mano mama manęs šiuo metu nemato, nes tikriausiai nualptų). Lipame viaduko kraštais, po mūsų kojomis koks 12m kritimo užkliuvimo atveju. Stengiuosi nežiūrėti žemyn ir renkuosi truputį saugesnį, bet sudėtingesnį kelią. Martynas tuo tarpu kopia pačiu viaduko kraštu. Einame apie valandą ir pagaliau prieiname priemiesčius, kažkokias gatveles. Kopiame per šlaitą, lipame per tvorą. Esame kažkur, kur jau yra šiek tiek veiksmo. Aptinkame senas kapines, kurios gerokai skiriasi nuo lietuviškų. Lipame į statų kalną, bandome susivokti kur patekome. Kalbiname senukus, kurie ispaniškai bando mums išaiškinti, kur mums reikia eiti. Suprantame tik mosikavimus rankomis, mimikas, išduodančias, kad mes truputi trenkti, jei tikimės tą kelią pasiekti pėsčiomis, ir žodį ,,Camino“, kuris reiškia „keliuką“.
 
Einame ilgai... pabendraujame su policija, kuri mus perspėja, bet nepaveža, nors važuoja mūsų judėjimo kryptimi, einame per laukus, daržus... Labai sunku, labai... Prieiname visai ne į temą degalinę, prisipilam vandens ir išsidrėbiam ant žalios žolytės.Reikia atsigauti nuo karsčio, dulkių ir policijos baimės. Šalia yra didžiulis prekybos centras, einame ten maisto, šalčio ir bent trupučio pozityvumo. Pavalgom, padūsaujam ant vieno tų medinių suoliukų ir keliaujam autostrados pakrasščiu. Visi pypsina, neapšienautos pakelių žolės brauko mūsų ir taip purvinas rankas ir kojas. Matome degalinės ženklą, prieiname mažą miestelį. Matome žmogų, kuris galbūt galėtų mus pavežti, tačiau bijome tokie rodytis : ))) Vandens turime nedaug, bet nusprendžiame susiplauti tuos tepalus nuo savęs. Esame kažkur netoli degalinės, jau visai čia pat. Bandome sutrumpinti kelią, tačiau nuklystame į kažkokį kemsyną, kopiame į autostrados šlaitą ir surandame didžiausią kada nors matytą vorą. Martynas pakraupęs. Jis sako, kad niekur toliau tuo takeliu neis. Tuo metu man viskas taip „dzin“, kad aš tą mažulį nušveičiu kažkur į šoną ir kopiu toliau (net nupurtė prisiminus).
 
Pagaliau degalinė ir dar vienas tranzuotojas iš „france“ [šis žodis ištariamas su didžiuliu pasididžiavimu. Gal net ne ištaria, kiek iššnypščia pro nosį]. Einame praustis, mano suknelė pakeitusi spalvą nuo tepalų ir prakaito, kuris puikiai ant jos išformuoja kuprinės kontūrus.
 
Pailsime ir laukiame savo kietojo fūristo, nors dar nežinome, kad jį sutiksime.
 
Beje, paaiškėja, kad mes visai be reikalo ėjome tuos 10km aplink Barseloną. Kelias, kurio mums reikėjo, buvo visai prie pat, beveik po tuo aukštuoju tiltu... : )))
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
2012.02.15.
 
Ačiū Rated už smagų komentarą ir klausimus, į kuriuos aš vis bandau atsakyti, bet matyt ne iki galo man pavyksta tai padaryti.
 
,,Minėjai grįžus pasikeitė požiūris į gyvenimą ar pan, neparašei labai tiksliai.Galėtum šiai temai pastraipą kitą skirti ?
Antras klausimas kokį svajonių darbą dabar dirbi ?"
 
Pabandysiu atsakyti kiek įmanoma glausčiau ir konkrečiau.
1. Po tokios kelionės supratau, kad absoliučiai VISKAS, kas nėra per daug susiję su pinigais, yra įmanoma. Nuvykti iš taško A į tašką B yra kur kas paprasčiau, nei kažkas gali įsivaizduoti, Reikia tik drąsos ir geros kompanijos. Nakvynė, transportas, maistas atsiras savaime (patikėkit, ant šaligatvio, kad ir kur jūs bebūtumet, numirti jums tikrai niekas neleis [na, nebent Paryžiuje : ]
 
Po tokio trip'o tu suvoki, kad visas tavo gyenimas, visas turtas gali sutilpti į 65l tapos kuprinę (čia maximumas, nes užtektų ir dar mažiau). Pasidarai anti-materialistas, nes tas "turtas" tiesiogine prasme slegia tavo pečius!:)
Man dabar neberaikia kalno naujų batelių, suknelių, papuošalų ect, nes išsilaisvinau nuo to vartotojiško požiūrio ir į parduotuves užsuku labai retai(+nieko gražaus ir originalaus dažniausiai Lietuvoje nerandu :(). Mane dabar labiau domina tai, kas yra tikra, kad negula ant pečių... ; )
 
Taip pat pradedi vertinti tokius paprastus dalykus kaip karšto vandens puodelis, dušas, padžiūvęs, bet užtat nieko nekainavęs batonas (2val nakties degalinėje), dovanotas kavos puodelis, galimybė rinktis maistą šaldytuve ect ect... :)
(Kada paskutinį kartą stikinėjot iš laimės gavę karšto vandens puodelį, m??? : ) Tada suvoki, kaip puikiai vis tik mes gyvename ir kaip neadekvačiai daug mes verkšlenam ir skundžiamės : )
 
2. Grįžusi išsikrausčiau į kitą miestą ir šiuo metu jau tris mėnesius dirbu reklamos agentūroje. Myliu šitą darbą, nes jis labai kūrybiškas ir dinamiškas. Mūsų direktorius taip pat fantastiškas žmogus (ir toks pats beprotis kaip ir aš, nes: a) priėmė žmogų, kuris neturėjo jokios tokio pobūdžio patirties; b) priėmė dėl to, kad ir pats toks "nupušęs" kažkada buvo :) c) Labai mane gerbia, vertina, drąsina, palaiko - tiki, kad aš pavarysiu :)
Daugiau šiai dienai man nieko nereikia. Galiu labai TYLIAI pasakyti, kad esu labai labai laiminga :)
(P.s. savo tekstų niekada neskaitau du kartus, tad atsiprašau už klaidas.
 
------------------------------------------------------------------------------
2012.02.17
 
Mūsų kietasis fūristas CARLOS'as.
 
 
Taigi, sėdime ant bortelio šalia degalinės. Atrodom apgailėtinai - esame tepaluoti, suprakaitavę, alkani. Visi degalinėje esantys fūristai jau apklausti, niekas nevažiuoja ten, kur mums reikia. Mašinų srautas taip pat nėra labai didelis, bet mes per daug nenusimename ir neprarandame vilties, kad šiandien vis tiek kaip nors kur nors pajudėsime.
 
Prie mūsų prieina stambus, plikas, taruiruotas fūristas su šortais ir ,,pležankėmis". Jis godžiai valgo ledus ir atidžiu įtariu žvilgsniu nužiūri mūsų užrašą. Mes vis dar norime į Valenciją. Jis paeina, atsisuka, pasižiūri ir vėl daro tą patį. Gabalas gardžių vanilinių ledų atsiskiria nuo vafliuko ir tekšteli ant įkaitusio asfalto. Akivaizdu, kad jis dėl kažko dvejoja. Mes būnam drąsesni ir pirmi prieiname prie jo. Nepamenu, kokia kalba šnekamės, bet kažkokiu būdu išsiaiškinam, kad jis važiuoja ten, kur mums reikia. Tačiau tai skamba labiau kaip sausas faktas, nei kaip kilniaširdiškas pasiūlymas. Mes esame dviese, o jiems negalima vežti dviejų žmonių. Beeet kažkas atsitinka ir mes jau ripsčiamės į jo kabiną. Gaunu trumpą instruktažą, kaip turėčiau elgtis, jei netyčia mus sustabdytų policija. Viskas labai konkretu ir aišku. Susikaupiam, nes mūsų laukia ne trumpesnė nei 3,5valandų kelionė.
 
Pamažu mūsų kietojo fūristo įvaizdis kinta. Jo kabinoje pilna žmonos ir jo mažutės dukrelės nuotraukų... Viskas labai sakralu. Jis tikrai labai myli savo šeimą. Vairuodamas įjungia kompiuterį ir rodo mums šeimynos nuotraukas ir filmukus. Pagiriame jo žmoną ir jo dukrytę, šiek tiek jam pataikaujame, bet matome, kad jam tai labai svarbu... O mums juk negaila.
 
Sutojame degalinėje. Carlos (nesu tikra, kad tai tikrai jo vardas, bet let it be) pavalgo, nuperka mums kavos ir griežtai atsisako paimti iš nūsų pinigus (kas būtų pagalvojęs, m?). Visi paeiliui aplankome tualetą, su didžiule širdgėla ir pavydu nužiūriu degalinėje esančio dušo duris, giliai atsidūstu ir pajudame toliau.
 
Po truputį temsta. Bandome žiūrėti kažkokį filmą (visi trys: aš Martynas ir mūsų vairuotojas (!). Kažkokiu būdu bandome kalbėtis ir kažkiek susikalbame. Labai stengiuosi, kad būtume įdomūs bendrakeleiviai, kad būtume naudingi ir mūsų kietasis vairuotojas nei akimirkai nesigailėtų mus apėmęs su savimi (dažnai kartojuosi su šiuo sudaiktavardėjusiu būdvardžiu, bet nerandu tinkamesnio žodžio Carlos‘ui apibūdinti). Pravažiuojame švytinčią Valenciją – dar vieną miestą, kurį būtų labai smagu aplankyti, bet bet bet... Priežastys tos pačios – norim Afrikos.
 
11valandų, degalinė su hosteliu. Carlos‘as linki mums gražios nakties ir šypsosi „pro ūsą“. Jam mes nekaip neprisistatėme ir nepristatėme mūsų sunkiai suvokiamo, bet vis tiek tam tikra prasme šeimyninio statuso. Tegul galvoja ką sau nori (kaip ir didžioji dauguma šį straipsnį skaitančių smalsuolių). Išlipame ir įtampa atslūgsta: nebereikia daugiau bendrauti, galime būti tiesiog paprasti lietuviai 30km už Valencijos (beje, ką tik gavau siuntinį – savo daiktus, kuriuos buvau palikusi pas draugę Slovenijoje. Triskart VALIO! )).
 
Užsukame į hostelio restoranėlį, suvartojame paskutinius maisto likučius, nusiprausiame ir keliaujame ieškoti vietos nakvynei. Nusiteikiam, kad lengva tikrai nebus, nes visa teritorija aptverta aukšta tvora. Įsijungiame prožektoriukus ir atsargiai statydami kojas žengiame per perdžiūvusią pievą (vorų – žudikų šiandien prisižiūrėjome užtektinai, panelė Paranoja kvėpuoja mums į nugaras, o apie gyvates ir skorpionus net nenorime pagalvoti). Matome apleistą sodą. Lipame per tvorą, panašu, kad čia bus saugu. Nors automagistralė netoliese, bet nesinori tikėti, kad kažkas tokiu metu gali čia kažko tikėtis ir ieškoti. Aštrūs akmenys ir raudonas ispaniškas smėlis svetingai priglaudžia mūsų įsiskaudusias nugaras ir sunkias galvas, pasislėpusias žaliojoje, „neperšlapančioje“palapinėje. Šiandien mes atsidūrėme pusiaukelėje ir mūsų ispaniški nuotykiai dar tik prasideda...
________________________________________________________________________________________
 
2012.02.19 ,,We don't need no water let the mother fu*ker burn" :))))
 
Naktis buvo rami: jokių prašalaičių, jokių gyvių ir smalsių vorų. Ant šios akmenimis išmargintos žemės išsimiegojome kaip kūdikiai. Tiesa, ko aš miegojau Martynas spėjo surasti tokį patį vorą, kuris prie Barselonos buvo užtvėręs mums kelią, ir jį nufotografuoti [anas, kaip žinia, buvo šaltakraujiškai nutėkštas nuo kelio jam net nespėjus nusišypsoti]. Tikriausiai nepameluosiu pasakydama, kad pati įsimintiniausia kelionės diena mums tik prasideda.
 
Susipakuojam palapinė ir traukiam į degalinę pusryčių. Nusiperkam kažkokio plastmasinio pieno gėrimo su vanile ir tokių pat plastmase smirdinčių bandelių. Nuo tokio derinio man greitai pasidaro negera ir aš nusprendžiu, kad gal geriau aš daugiau nevalgysiu. Sėdžiu ant šaligatvio bortelio, saugau daiktus, kol Martynas prausiasi. Stebiu aplink besisukiojančius žmones. Matosi, kad mes artėjame prie tikslo: matau autobusiuką, su daug daug visokio „chamo“ ant stogo ir prisimenu kažkieno frazę: ,,jei pamatysit automobilį, prikrautą, apkrautą ir prikimštą visokių nesąmonių, galit neabejoti, kad tie žmonės važiuoja į Maroką“. Panašu, kad taip ir yra. Pirmą kartą šioje kelionėje matau moterį su chadra. Man pasidaro jos labai gaila, nes man per karšta su šortukais ir plonais medvilniniais marškinėliais.
 
Grįžta Martynas. Dabar mano eilė „maudytis“.
Storos poniutės džiovina vėjeliu rankas, kol aš priklaupusi plaunu galvą kojų plovimui skirtoje kriauklėje. Geresnio pasirinkimo nėra, man būtina išsiprausti, nes kitu atveju galiu netekti visų plaukų. Pirmą kartą gyvenime matau, kaip iš mano plaukų bėga juodos spalvos putos. Negaliu patikėti savo akimis. Tą pačią akimirką dingsta bet koks gėdos jausmas, kad aš čia taip neoriai džiaugiuosi vandeniu kitų moterų akivaizdoje. Man visiškai neįdomu, ką jos apie mane galvoja,jos nematė, kokie mes buvome purvini keliaudami aplink Barseloną.
 
Keisti, nesupratingi žvilgsniai išlydi mane iš degalinės, kol aš tuo tarpu išplaukiu iš jos kaip gulbė. Neapsakomai geras jausmas! Tik Martynas šią akimirką gali mane suprasti.
 
Einame link išvažiavimo į pagrindinį kelią ir laukti ilgai netenka. Mus tuoj pat prigriebia jaunas ispanų fūristas. Jis truputį kalba angliškai ir pasakoja kažką apie artėjantį savaitgalį ir linksmybes su draugais. Vžiuojam apie 40min ir išlipę suprantam, kad esame ne visai ten, kur tikėjomės atsidurti. Naujoji degalinė primena kažkokį meksikietišką serialą: aplink raudonos uolos, mažas nykus miestelis, smalsūs žmonės ir nežmoniškai kaitri saulė. Mums tai nauja aplinka, tikra egzotika.
 
Ilgai degintis )tiesiogine prasme) netenka. Labai greitai mums sustoja kitas fūristas Eduardo. Jo kabinoje veikia kondicionierius. Maloniai vėsu ir taip gera, kad per daug nesigilinam, kuria kryptimi jis važiuoja. Ar taip ar taip šiandien mus veža ne visai ten, kur mes tikimės. Que serga – serga. Eduardo kilęs iš Ekvadoro, tai išduoda ant veidrodėlio kabanti Ekvadoro vėliava. Labai įdomu šiek tiek paklausinėti apie šią šalį, tačiau kalbos barjeras mus šiek tiek pristabdo.
 
Eduardo pagarsina muziką. Aš tikrai neprieštarauju, kadangi ji puikiai tinka prie nerealaus kraštovaizdžio: auksinės spalvos žolės ir kraujo raudonumo dirvožemio. Nieko panašaus seniau nebuvau mačiusi. Martynas Miega, kol aš tuo tarpu išsitraukiu fotoaparatą ir bandau įamžinti šiuos nuostabius vaizdus.(labai gaila kad negaliu jums parodyti filmuotos medžiagos):(
 
Jau atvažiavome. Bet tai manęs per daug nedžiugina. Išlipame mažoje kaimelio degalinėje, esančio prie pat "mūsų kelio",vedančio per laukymes. Šalia yra kavinukė, užeiname įsipilti vandens.
 
Vos tik įkeliame kojas į šios kavinęs vidų, joje prasideda baisi sumaištis. Vietinių žvilgsniai mus tiesiog persmeigia, bet visas šaršalynas kyla ne dėl to, kad kažkokiam Ispanijos provincijos miestelyje pasirodo du tikrai ne vietiniai žmonės, o dėl to, kad NIEKAS čia nekalba angliškai! :)
 
Niekas mumis neisidomi ir nebando gilintis į tai, ką mes sakome. Visi ieško kažkokio žmogaus. Staiga prie mūsų prieina aukštas pusamžis šviesiaplaukis vyriškis ir pradeda mus kalbinti agngliškai su labai stipriu ir labai pažįstamu akcentu ,,A možna pa rusky gavaryt"? :) Pagaliau mes išgelbėti. Pasirodo, tas vyrukas yra rusas, prieš 10metų emigravęs iš Rusijos glūdumos (Sibiro berods) ir dabar dirbantis čia sprogdintoju (na, jis progdina uolas tam, kad galima būtų tiesti kelius ar kažkas tokio. Jis pasakė, kad visi pamanė, jog mes esame rusai dėl labai paprastos priežasties - Martyno "telneškos" (tokia dryžuota ale jūreiviška maikutė be rankovių). Ivanas (pavadinsiu jį taip) su savo kolegomis užsuka čia papietauti, tačiau jo pietų pertrauka jau eina į pabaigą, jis turi važiuoti dirbti ir atsakinėti į mūsų klausimus apie čia siūlomų dienos prietų "parinktis" jis neturi laiko. Išeidamas jis pasako, kad mes esame jo svečiai ir už maistą mums mokėti nereikės. Padėkojame ir valgome kotletukus ,,kaip pas mamą" : )
 
Šios maitinimo įstaigos aplinka mane, švelniai tariant, stebina.
--------------------------------------------------------
2012.02.20
 
Ant kavinės grindų tolygus servetėlių ir trupinių sluoksnis, Viskas, kas lieka ant stalų, vienu grakščiu padavėjos - barmenės judesiu nukreipiama ant grindų (tokia "tvarka" labai nenustebina, kadangi čia pietauja kelininkai, kalnakasiai ir panašaus plauko darbininkai. Jei tokia tvarka jums ne prie širdies, jei nepatinka aptarnavimas ir prakaito kvapas, prašom pereiti į kitą,l visai šalia esančią patalpą, kurioje zuja kaip į užpakalį įkirptas barmenas su prijuoste (galima suprasti, kad čia jau restorano lygio vieta). Ir kainos atitinkamai didesnės. Jei tokia "tvarka" būtų Lietuvoje, juos kaip "užrauktų" visokios smagios organizacijos už antisanitarines sąlygas, BET kam rūpi nedidelė bagūžė vidury dykynių? Pasičiapsėdami valgom dovanotus pietus ir į nieką kitą šią akimirką per daug nesigilinam :) Buvo labai skanu, prisipilam choruoto vandens ir leinam į trasą...
 
...kaip aš ten sakiau? Trasą? Na, trasa šio kelio aš tikrai nepavadinčiau. Tai kažkos visai neprastai išbetonuotas keliukas vidury laukų. Neprarandam optimizmo, nesvarbu, kad saulė taip kepina, jog net niežti odą, o pro mus geriausiu atveju kas 10 min minučių pravažiuoja po mašiną. Martynas, atsisėda šalikelėje ir ramiai fiksuoja savo įspūdžius užrašų knygelėje, aš stoviu ir tiesiogine to žodžio prasme lydausi (jokio pavėsio, jokios atokaitos, NIEKO. Dažniausiai bandau prisiminti būtent šią akimirką, kai būna pasiutusiai šalta ir dažniausiai (tiksliau labai dažnai) tai suveikia).
 
Nebegaliu daugiau, nematau prasmės ilgiau čia būti. Jokio mašinų srauto, jokio judėjimo. Galėtume užsilenkti čia nuo kaitros ir niekam per daug nebūtų įdomu. Martynas eina į kitoje kelio pusėje esantį auto servisą pasiklausti, kuria kryptimi galėtume rasti kitą artimiausią degalinę. Žinome kryptį, tačiau jokių skaičių, nusakančių atstumą.
 
praeidami pro vynuogyną prisiskiname uogų. Einame tyliai. Reikia taupyti energiją, neeikvoti jos visokiems pliurpalams.
Bandome tranzuoti ir mums sustoja labai indėniškos išvaizdos vyriškis su mergaite. Apsidžiaugiam. Jis pasako, kad važiuoja būtent ten, kur mums reikia, tačiau užsipila kuro ir jo planai kažkaip pasikeičia, jis jau važiuoja ne į Mursia, o į Madridą. Kaip keista... :(
 
Einame autostrada. Nebesistebime, kad mums pypsina, mums tikrai negalima čia būti, bet kito pasirinkimo kaip ir neturime. Turime judėti toliau (net autobuso į artimiausią miestą iš čia nesusižvejotume). Vis dar tylime ir labai taupiai geriame vandenį. Baisu, nedaug jo turime, o gerti labai norisi.
 
,,Martynai, galiu dar atsigerti?" Ir tą akimirką įvyksta ne kas kita kaip stebuklas. Aš einu priekyje, atsisuku į Martyną. Jis tiesia man buteliuką su vandeniu ir besisukdamas atgal kelioms sekundėms iškelia nykštį. Negaliu patikėti tuo, ką matau priešais save - kažkas mums sustojo! Išlipa jaunas vyrukas, atidaro bagažinę, mes greitai sumetam daiktus ir net nepaklausiam, kur jis važiuoja!: )
Mašinoje vėsu. Drąsiai geriame vandenį, mes išgelbėti.
 
Vyrukas labai sunkiai kalba angliškai. Užsimezga pokalbis apie kelius. Čia tikrai autostrada ir mums tikrai labai negalima čia būti. Dar labiau nustembame, sužinoję, kad šis jaunuolis dirba policininku ir tikriausiai mus tikrai nubaustų, jei nevažiuotų tiksliai į tą vietą, kur mes ketiname patekti, atostogauti :)
 
Aha, supratote teisingai - trumpa sutapimų santrauka: visai netyčia, per klaidą ir nesusišnekėjimą mes atsiduriame kažkokiame Dievo pamirštame kabakėlyje, kur susipažįstam su iš Sibiro kilusiu emigrantu iš Rusijos, kuris mus pavaišina pietumis, tada bandome laimę tranzuodami ir kelių sekundžių nykščio iškėlimo magijos dėka mums sustoja atostogaujantis kelių policininkas, kurs tokį gražų žestą padaro pirmą kartą gyvenime prisiminęs, kaip jo tėtis kadaise paveždavo iš kariuomenės namo keliaujančius karius... Ir vis važiuoja būtent į už 350km esantį Carboneras regioną, kur visai netoliese yra Las Negras miestelis, prie kurio yra Cala de San Pedro įlanka - autentiška (tikra!) piratų įlanka, kurioje šiuo metu yra įsikūrusi ir kiaurus metus ten smilksta Hippių bendruomenė :)
[O dabar pasakykit, kad stebuklų nebūna] :P
 
-----------------------------------------------------------------
--------------------------------------
2012.02.23
 
Pralaužę mūsų naujojo draugo anglų kalbą išlipame mažame miestelyje, prie vietinės reikšmės prekybos centro. Kadangi pakankamai ilgai važiavome ir mūsų supietauti kotletukai jau senokai susivirškino, prasideda blogiausia įmanoma situacija - kombinacija: esame alkani prekybos centre, kurio maisto kainos per daug nesikandžioja.
Prasideda juokingi kivirčai: mes norime VISKO :)Iš parduotuvės išeiname prisipirkę visokių nesąmonių: baltos mišrainės, saldumynų, jogurtinių gėrimų, balto pelėsio (brie) sūrio (už 1 eurą!), sangrijos, sūrių sausainiukų ir t.t. Taip pat rimtai susiginčyjam dėl 8 porcijų ledų už 1,5euro (ledai užsienyje labai labai brangūs ir viskas būtų buvę gerai, jei būtume įsitikinę, kad tikrai pajėgsime viską suvalgyti : ) Bet ledų nepirkome.
 
Sėdime ant suoliuko nuostabiame parkelyje, žiūrime į jūrą ir valgome viską iš eilės. Šalia iš 5l alaus "bambalio" gaivinasi vietiniai...hmm... žmonės : )
Šiandien šiame išpuoštame miestelyje prasidės kažkokia šventė. Šurmuliuoja žmonės.
Martynas eina į žvalgybą: vietinio prekeivio paklausia kelio iki artimiausios autobusų stotelės. Šis pasisiūlo jį palydėti ir juodu pradingsta beveik valandai! Imu panikuoti. Ypač po to, kai išgirstu policijos sirenas toje pusėje, kur nuėjo Martynas... Man neramu, bet bandau nestresuoti ir stebiu žmogelį, kuris pasilipęs ant pakylos inirtingai apie kažką diskutuoja su pro šalį einančiais žmonėmis. Labai gaila, kad nieko nesuprantu.
 
Pagaliau pasirodo Martynas. Džiaugiuosi, kad be reikalo nerimavau.
Jokios autobusų stoties čia nėra. Iki Las Negras autobusas važiuoja tik anksti ryte, bet mes negalima taip ilgai laukti. Nusprendžiame eiti iš miestelio ir ieškotis nakvynės gamtoje. Nuotaika puiki, oras puikus. Nusiperkame siuvenyrinių atvirukų ir ,,vyniojam meškeres" tolyn : )Dulkėtas kelias, Limp Bizkit dainos, juokas. Šiandien mums labai pasisekė.
 
Vėl pasiklystame laike... Jau nebepamename, kur mes buvome šįryt ir tokia būsena pasitaiko labai dažnai... per dieną tiek daug visko įvyksta... kiti žmonės per visą savo gyvenimą vargu ar patiria tiek daug visokiausių įspūdžiu, emocijų, nuotaikų kaitų, džiaugsmo ir nevilties akimirkų... Viskas vyksta taip greitai, kad tikrai galima ,,nupušti" :) Bet tai yra didžiausias tokių kelionių ,,draivas" - abi medalio pusės.
 
Praeiname didžiulę gamyklą ir prieiname nuostabų prie jos esantį paplūdimį. Kažkaip nedera, ar ne, bet vaizdas išties įspūdingas. Jau tamsu. Nusimetam kuprines ant stambaus smėlio ir sudrimbam čia pat: vaizdas gniaužia kvapą - vos už 6 metrų dūžta nepaprastai galingos bangos, kuriose mirkčioja prožektoriai (kažkokie žmonės, apsivilkę narų kostiumais, kažkodėl kažko ieško), menulis atsispindi vandeny, mus supa didžiulis uolų lankas. Išsitraukiam pelėsinį sūrį ir sangriją... Nemoku nusakyti viso to grožio ir ramybės. Šiandien mes kažką švenčiam :] Kalbam apie tai, kad dauguma žmonių tikriausiai šiuo metu stebi krepšinio rungtynes, žiūri filmus žinias, nervuojasi dėl nepasisekusios darbo dienos, keikia savo valdžią ect ect... o mes matome vaizdą, vertą milijono... ir mums šiuo metu nieko netrūksta.
 
Nors ne, trūksta. Nuo tepaluotosios Barselonos laikų mes dar normaliai nesimaudėme.
Reikia nusiprausti. Į vandenį bristi bijau, nes bangos mane kaip man įtrauktų į gylį kartu su visu tuo smėliu, kurs taip pavojingai slysta man iš po kojų. Pasiimu metalinį puodelį ir atsisėdu ant kranto. Gaunasi labai neįprastas "dušas" :) Kempinės neturiu, muilo taip pat, tad darausi natūralų smelio "pilingą" ir jis puikiai pasiteisina! :)
Neriuosi kaip gyvatė iš senos odos. Tikriausiai tai būtų galbūt ne pats estetiškiausias, tačiau neabėjotinai pats taikliausias apibūdinimas, tam, kas nuo manęs ritasi. Martynas paklauso mano rekomendacijų ir prisijungia šiai "SPA" procedūrai : ) [du pliki žmogučiai Ispanijos Pietuose "maudosi" metalinių puodelių pagalba ir labai stipriai juokiasi. Nėra ko gėdytis... Nebent Jūsų :)
 
 
,,Išsimaudę" ryžtamės miegoti šio uolomis atitverto palūdymio
pakraštyje, podideliu akmens luitu (jei toks ,,mažulis" netyčiukais atskiltų" iš mūsų liktų tik žalias šlapias blynas : )
---------------------------------------------------------
2012.02.24
 
Luitas neatskilo. Atsikeliame ir suprantame, kad miegojome, galima sakyti, gamtinio viešojo tualeto teritorijoje :)
Laimei, be tualetinio popieriaus skiautelių nieko įspūdingiau aplink nebuvo. Anyway, dabar jau pakuojamės daiktus ir tai nebelabai svarbu : )
 
Einame maudytis, filmuojame dar vieną reportažą ir pradedame į pačią ,,kaubojiškiausią" dieną.
 
Tikslas tas pats Cala de San Pedro. Tada dar nesuvokiame, kokie mes bepročiai esame, jei tikimės nukirsti gerą kelio gabalą ir tą įlanką pasiekti pėsčiomis. O mes tuo šventai tikėjome (ir tuo metu, kai einame tuo siauru keliuku pro Cabo De Gata regioninio parko teritoriją, vis dar tikime.
 
ŽIAURIAI karšta. 6dienis, pravažiuoja vos viena kita mašina, niekas nestoja. Vanduo tirpsta akyse. Prieiname kažką panašaus į to regioninio parko informacijois centrą t.y. dėdę po skėčiu. Pirks klausimas - kur galime gauti vandens. 2 - kiek kilometrų iki Cala de San Pedro. Žmogelis nusijuokia iš mūsų ir pasako, kad mes išprotėjome, jei norime iki ten nueiti pėsčiomis, ir kad vandens nėra... Paskui šūkteli kažką savo kolegai [pagalvoju, kad būtų gerai, jei jie po kurio laiko atvažiuotų susirinkti mūsų dehidratavusių kūnelių nuo to siauro vingiuoto kelio].
 
Parko žemėlapis smalsuoliams.
http://www.carspain.com/images/maps/cabo_de_gata.jpg
 

 
----------------------------------------------------------
 
2012.02.29
 
Jei visos kelionės metu mes labai džiaugėmės saule, tai galiausiai priėjome (tiesiogine prasme) tą momentą, kai mes jos tiesiog nekentėme ir patyliukais meldėmės, kad atsirastų bent vienas menkas debesėlis. Nebuvome pratę prie tokios kaitros... Mums puikiai sekėsi ignoruoti ir "pliką" ir neapgyvendintą parko teritoriją ir net akyse tirpstantį vandenį.
 
Pagaliau priėjome nedidelį kaimelį ir užėjome paprašyti vandens. Kieme sutikome senyvą vyriškį. Ilgai aiškinti, ko mes norime neteko, viskas buvo aiškiai matyti mūsų ištįsusiuose veideliuose. Pirmojo 1,5l vandens butelio neliko per kelias minutes. Vyriškis buvo pakankamai nuovokus, kad pasisiūlytų ir antrąjį. Iš kažkur išdygo ir smalsios jo žmonos bei dukros akys. Jie nekalbėjo angliškai, mes nekalbėjome ispaniškai, bet puikiai susikalbėjome.
 
Palinkėjome vieni kitiems sėkmės, padėkojome už išgelbėtas gyvybes ir tada nusprendžiau parodyti Martynui, kaip yra valgomi kaktusų vaisiai (tiesa, jis susibadė ne tik pirštus, bet ir liežuvį. Jei kam nors teko priimti tokį iššūkį, tada puikiai suprantate, apie ką aš kalbu.
 
Vingiuotu, žemyn besileidžiančiu keliuku priėjome Aquamarga miestelį. Nedidelį, aplipusį statyti pradėtais, bet dar nepabaigtais namais. Einame išsimaudyti. Geras jausmas. Paplūdimy yra dušai ir prausyklos (kur jau legaliai galime naudoti šampūnus ir muilus). Šaunumėlis : )
 
Sėdžiu ant karšto smėlio ir laukiu Martyno, kol jis baigs savo grožio procedūras duše. Tai tikriausiai buvo vienintelis Martyno bruožas, kuris kuris mane tikrai erzindavo. jis galėdavo praustis LABAI ilgai, o aš nepasižymiu didele kantrybe (ypač kai ir pati labai labai noriu išsimaudyti).
 
Pietūs. Susiverčiam po 0,5l geriamo jogurto, dar kažkokių bandelių nusiperkame ir einame link informacinio punkto tolimesnių nuorodų. Žinome, kad esame kažkur prie pat savojo tikslo - Cala de San Pedro įlankos. Numanome, kad jei eisime tiesiai, palei jūrą, tikrai turėtume ją prieiti. Informacinio "ofiso" veikėjas mums duoda po parko žemėlapiuką ir keistas pelenines, kurios turėtų smeigtis į smėlį. Mums jų visai nereikia, bet nebūtume lietuviai, jei nepasiimtume kažko, ką duoda už dyką... Tas vyras taip pat pasakė, kad teoriškai įmanoma tais kalnuotais keliukais pasiekti įlanką, bet perspėjo, kad tai nebus labai lengva.
...tuo metu mes net nenutuokėme, kas mūsų laukia ir žiūrint iš dabartinės perspektyvos, buvome baisiai naivūs... : )
Bet apie visa tai iš eilės.
 
Kopiame į kalną. Kartu kopia ir privatumo ištroškusi kompanija. Kažkur netoliese yra uždaras paplūdimys, tačiau tam, kad ji pasiekti reikia ilgokai pėdinti kalnuotais siaurais kalnų keliukais. Einame gerą pusvalandį. Beprotiškai karšta. Nieko nebus, einame maudytis....
 
O dievai, kaip labai aš dabar gailiuosi, kad neišdrįsau ten išsitraukti fotoaparato (buvau gera mergaitė ir gerbiau ten besimaudannčių nuogų ir pusnuogių žmonių privatumą). Beeeeet... ten buvo ir tokių kadrų... :) kuriuos Amsterdame parduoda atviruko formatu už kuklius 2,5euro ir mano pakvaišusios draugės nedvejodamos pasidarytų kelius fototapeto egzempliorius (jokios ,,S" daidės, bet du per bangas brendantys ir rankomis susikibę vaikinai grieko vertais užpakaliukais... :rolleyes: :o B-)
 
Išsimaudžiau ir kaupiuosi kelionei. Mano akys užkliūva už ant žemės sudėliotų daiktų, kurie parduodami už 1 eurą. Einu pasižvalgyti. Taip susidomiu, kad net nepastebiu, kad mane kažkas kalbina. Pakeliu akis... ir prieš mane stovi visiškai nuoga mergina, kurios daiktus aš ketinu pirkti :)
Labai keista, tačiau jos nuogumą priimu visiškai taip pat natūraliai kaip ir jos drąsą. Ji paaiškina, kad keliauja su draugais ir nebenori apsikrauti šiais daiktais. Viskas suprantama, aš puikiai JAUČIU daiktų naštą ant savo pečių. Jos kompanija pietauja hipiško autobusiuko pašonėje. Mišri 7 žmonių kompanija ir visi visiškai nuogi. Jie, beje, ryt keliaus kaip tik ten, kur keliaujame mes, tačiau jie turi tik 1 vietą. Pati nepajaučiu, kaip matuodamasi viena bliuskučių išsirengiu ir aš [juk būtų labai nemandagu, jei šlapias mano maudymuko viršus sušlapintų prekę. Martynas sako, kad viskas atrodo gerai (jau beveik mėnesį nepirkau jokio drabužio. Balta bliuskutė su kaspinėliu būtų pats tas):)
 
Atsivėsinę traukiame dulkėtu keliuku. Ir dabar bus tokia baisi kelionės atkarpa, kad man net baisu prisiminti ir tai aprašyti. Galiu pasakyti tik tiek, kad mes esam lucky motherf*ckers ir ne kaip kitaip :D Bet prieš tai dar vienas smagus epizodas.
 
Einame tokiomis dykynėmis, kuriose, kaip vėliau paaiškėjo, buvo filmuojami Klinto Eastwood'o (atsiprašau už galimas klaidas) filmai - westernai(jei man melavi ir aš meluoju) [įsivaizduokite sausros nualinta, suskilinėjusią žemę ir ja besiridenančius šiaudų ir visokių kitokių žolių supintus gniužulus. Jau? Tai va, mes ČIA :)
 
Karšta, vanduo jau visai į pabaigą, kelio galo nesimato, net nežinome, ar geriu keliu mes traukiame, nes tolstame nuo vandens. Staiga (!) tolumoje išvystame motorolerį, kuris atrodo kaip koks miražas. Ant jo sėdi VISIŠKAI nuogas vaikinukas, kuris vežasi 20l vandens. Jis sustoja, nusiima šalmą, pripildo mūsų buteliukus ir ramiausiai nuvažiuoja.
 
God damn it, I love Sauth Spain! :D
 
Velkamės toliau. Einame kažkur, nežinia kur, nes tokių ŠŪ*Inų keliukų jokie save gerbiantys žemėlapiai nevaizduoja.
Sustoja automobilis, kuriame jau be mūsų grūdasi 5 žmonės. Jie reikalauja, kad mes sėstume ir važiuotume su jais, nes tikrai gausime galą eidami tokiu oru, bet mes nežinome, kur tiksliai jie važiuoja ir kur po to patektume mes. esame naivūs ir išdidūs ir nevažiuojame (juk dar nežinome, kas mūsų laukia per artimiausias tris valandas).Pastebime sodybą ir kažkokį neaiškų keliuką. Kylame juo aukštyn, nes tikimės išeiti į kokį padoresnį kelią. Panašu, kad kažkada čia kažkas visai ne per seniausiai gyveno. Tik neaišku nei kas, nei kada. Namas išdarkytas [labai tiktų angliškas žodis ,,spooky"]: kažkokie čiužiniai ir piešiniai ant sienų, išmėtyti daiktai... Namas vidury dykynių: nei elektros, nei vandens... Šalia auga granatmedžiai ir stūkso apleistas baseinas... [jokios logikos!]Įmerkiame kojas. Skambina Martyno mama. Oh, kaip meistriškai ramiu tonu jis meluoja, kad mums viskas gerai! Mes juk neturime žalio supratimo, kur mes esame ir kur mes turėtume patekti vėliau...
 
Žiūriu į šaltinį ir galvoju, ar vanduo laikomas geriamu, jei jame plaukioja žalios varlės? Granatai ant medžių dar neprinokę, ne tokie skanūs kaip Maltoje gruodžio mėnesio viduryje... Martynas papildo vandens atsargas ir į tikrai gėlo vandens buteliuką pila šaltinėlio vandenį. Buteliukas prisipildo ir kaip tik tą minutę ar perskaitau ir išverčiu, kad vanduo netinka GERIMUI... ! :)
Kraustausi iš proto, bet vietoj to, kad tai parodyčiau, ramiai įmerkiu kojas į gana vėsų baseino vandenį... Noriu iš čia išnykti.
 
(nebegaliu toliau rašyti) Tai buvo tikrai labai sunki akimirka.
-----------------------------------------------------
2012.03.01
 
Visus su pavasariu!
 
(šiandien (00:15) mano gimtadienis, o aš rašau tokias siaubo istorijas) :)
 
Tingūs ir pasimetę tysome prie baseino. Aplink jokių miestų ar miestelių, jokių namų ar kelių. Nežinome, kur mes esame. Žinome tik apytikslę kryptį ir tai neaišku, kur mes nueisime.
 
Pagalvojame, kad grįžti atgal neapsimoka ir turime eiti ta pačia kryptimi ir per daug nepasimesti nuo jūros. Juk piratų įlanka privalo būti prie vandens.
 
Brendam gamtos sukurtų takų ir takelių tinklais. Jie atrodo labai tikroviškai ir natūraliai, nors labai tikėtina, kad čia niekas niekada nevaikščiojo... Gali eiti kokia tik nori kryptimi... visur tik takeliai... Ech...
 
Pasižiūriu į savo basutes ir pakraupstu. Brendu pro potencialius gyvačių ir skorpionų urvus su basutėmis atviru priekiu (staiga šmėsteli ir ta mintis, kad mano sveikatos draudimas jau greičiusiai bus pasibaigęs, nes iš darbo išėjau jau prieš mėnesį, o jei nori iš anksto susimokėti 73tris litus, susidaro toks įspūdis, kad labiau visko kompikuoti būtų tiesiog nebeįmanoma. Aj, koks skirtumas? Ar taip ar taip jokios skubios pagalbos aš čia tikrai nesulaukčiau.
 
Kopiam per kalnus ir tylim. Toks įspūdis, kad einam tiesiai į nežinią. Žinom tik tiek, kad tokiais "keliais" turėsime eiti apie 5 km.
Ant vieno šlaito matome namą. Logika paprasta: jei ten yra namas, turi būti ir kelias, kaip prie jo privažiuoti. Lipame aukštyn, darosi nebejuokinga, o pavojinga: reikia lipti uola ir užkopus ant to "kalnagūbrio" dar gerokai pasivaiškčioti iki pastato. Nusprendžiam , kad protingiausia būtų, jei aš pasilikčiau su daiktais, o Martynas lengvas kaip pūkas nuskrietų į žvalgybą (būtų labai apmaudu nesėkmės atveju vėl tįsti 15x2 kg tais pačiais keliais).
 
Sėdžiu. Laukiu. Išsitraukiu fotoaparatą ir padarau kelias foto (prisegu jas komentarų skiltyje (ta su kuprine yra būtent TA) : )
 
Martynas mojuoja nuo namo stogo. Kelias yra. Namas negyvenamas. Gerai bent tiek. Kelias yra kelias, o viena iš kelio savybių yra ta, kad jie siejasi su kitais keliais : )
Na, šiandien galbūt dar nemirsime. Brendame per mūsų nesibaigiančią stepę, vandens dar truputį turime. Tolumoje matome kažkokius neaiškius šiltnamius (,,Tikriausiai augina kanapes" juokaujame).
 
Nusižengiame taisyklei ,,Daugiau jokių shortcut'ų" ir trumpiname kelią ir vėl brendame akmenuotais nekeliukais.
Užsiropščiame ant kelio ir tada įvyksta kai kas, ką suprantame tik gerokai vėliau - vienos pravažiuojančios mašinos vairuotojas mus išvydęs ant kelio iškelia nykštį į viršų. Tipo ,, Jė jė, gerai varot". Įdomu. Einame ir tranzuojame. Mašinų nedaug, niekas nestoja. Beeet (pamenat mano istoriją apie ponį it š*do krūvą?). Sutoja jauna mergina - chrišnuitė. Ji važiuoja į Las Negras (miestelį, kuris yra UŽ Calas de San Pedro (piratų įlankos).
 
Netrukus suvokiame į viršų iškelto piršto reikšmę... Iki artimaiusio miestelio apie 15 km ir dar tiek pat iki Las Negras! : ) Maksimalistai kaip reta... : )
 
Miestelis, parkavimosi problema, ačiū, prašom, parduotuvė, sangrija (2x1,5l), šokoladas, makaronai (dėl kurių Martynas man iki šiol juokais priekaištauja, ne sman niekaip nepavyko jų išvirti įlankoje [ten tiesiog nėra jokių malkų laužui].
 
Nusprendžiame nemokėti 6 eurų už laivelio, keliančio į įlanką, paslaugas ir eiti pėsčiomis. Susižinome kelią, dar kartą bandom padaryti short cut'ą, bet nesėkmingai. Pakeliui gerokai įkauštame. Esame labai labai pavargę bet jau LABAI arti tikslo - jau beveik mitais ir legendomis apipintos piratų įlankos. Sutinkame tokių pat "poilsiautojų", kurie iš įlankos keliauja 4 km kalnuotais keliukais iki miestelyje esančios parduotuvės. Smagu. Jūroje atsispindi mėnulis. Baisu - einu patamsiais labai siauru keliuku pačiu skardžio pakraščiu. Kitokio praėjimo čia nėra. Penktadienis.Tolumoje matome žiburius (elektros ten turi tik kavinukės su saulės baterijomis ant stogo). Girdime būgnus ir matome ugnies fakyrų sukamus pojus. Veiksmas vyksta. Visi sveikinasi. Dabar visi esame broliai ir seserys. Nuogi vyrai ir moterys, žolės kvapas ir tokios pat nučiuožusios muzikinės improvizacijos. Susirandame vietą palapinei, nusimetam daiktus ir įsiliejame į prie laužo vykstantį tūsą. Jau esame savi. Visi čia savi. Pagaliau turime šiokį tokį pastovumą (namus!)ir keletą dienų atsikvėpti. Kitas ilgesnis sustojimas - Marokas : )
 
[Prisegu Calas de San pedro foto]
 

 
http://www.youtube.com/watch?v=HAMK-LXH7L4
-----------------------------------------------------------------------------------------
 
2012.03.16 Svečiuose pas hipius [Piratų ilanka]
 
 
Rytas. Pabundame nuo aplink šmirinėjančių ir palapinę vis "pakibinančių" žmonių. Palalinėje baisi netvarka ir labai labai karšta. Lendam lauk ir tik dabar pamatome visą bendrą šio hipių miestelio vaizdą: įlanką juosia baisinio statumo uolėtos kalvos, nuo kurių, krisk negyvas, niekaip nenulipsi nesusižeidęs. Tik tą akimirką suvokiame, kokie naivūs mes buvome, tikėdamiesi nukirsti kampą ir įlanką pasiekti pėsčiomis eidami palei jūrą. Būtume stovėję ant kalvos viršūnės ir verkę kruvinom ašarom... jei iš vis būtume iki ten sveiki gyvi atėję : )
 
Matome daug nuogų, atsipalaidavusių žmonių, (jėga!): kažkas žaidžia kamuoliu, kažkas maudosi, kažkas deginasi, kažkas groja gitara. Tokių "gyvųjų" ne daug, likusieji vis dar paipaliojasi po vakarykščio tūso. Kadangi dar palyginus rytas (jis čia prasideda tada, kai saulės spinduliai atsisuka į įlanką ir pradeda taip kepinti, kad net ir didžiausi miegaliai yra priversti lįsti lauk iš šiltnamiais tapusių palapinių.
 
Didžiausias sujudimas prie gėlo vandens krano, kur visi eina, valtis dantis, draustis, atsinešti geriamojo vandens, skalbtis. Tuo ši įlanka ir ypatinga - čia įmanoma gyventi, atostogauti, poilsiauti, nes čia vandens nereikia pirkti.
 
Einu prie gėlo vandens kraniuko skalbti daiktų. Saulė plieskia, tačiau degintis nekyla minčių... bet ore tvyrančiai nuogumo manijai taip pat sunku atsispirti, tad vilkiu ploną, perregimą ir perpučiamą bliuskutę ir apsimetu (ir jaučiuosi!) hipe ; 0 Na, keistai atrodau, nieko čia nebe pridursi... : )
 
Įdomiausia tai, kad visus komunos (pavadinkim tuos visus žmones taip)gyventojus labiausiai vienija labai neįprastas dalykas - savotiška neapykanta žmonėms, turistams, kurie čia atvyksta ne savo pėdučių pagalba, o kursuojančiais laiveliais. Kodėl neapykanta? Ogi todėl, kad visi čia 4km ėjo savo kojomis tais pavojingais šlaitais, savaip įsivaizduodami tai, ką tikisi ten rasti. Visi kažko tikėjosi, kažkam ruošėsi. Tas įlankos atradimas buvo žavus tuo, kad tu sutikai viena, kitą nuogą žmogų, o ne išlipai tiesiai prieš juos visus ir dar blogiau, išsitraukei fotoaparatą ir su turistine šypsenėle pradėjai juos visus pyškinti : (
[na tikriausiai supratote, apie ką aš kalbu]
 
Diena buvo tingi. Tįsojome ant smėlio, maudėmės. Esant tokiai
kaitrai daugiau nieko neįmanoma padaryti (Martynui net gi pavyko užsnūsti ant smėliuko, bekepinant savo baltą užpakaliuką, kuris vėliau patapo jautrus sėdėjimo veiksmui:)
 
Ah, tiesa : )
Bandėme ieškoti malkų, nes tikėjomės susikurti lauželį ir išsivirti makaronus, bet... dėja, dėja... : ) Malkų čia nėra, nebuvo ir nebus, nes čia paprasčiausiai nėra medžių ; )
 
Dienai persiritus į antrąją pusę ir kiek atslūgus kaitrai nusprendžiame keliauti iki miestelio parduotuvės. Daiktus paliekame be baimės, net sunku paaiškinti tą pasitikėjimą "broliais ir seserimis". O, be to, tie du šįryt į kaimynystę atsikraustę vaikinukai atrodo geri žmonės. To mums ir užtenka. Einame ilgai, bet linksmai. Turėsime progą nusipirkti pigesnio maisto (įlankoje yra kavinė, bet kainos didelės, nes viskas čia atplukdoma iš miestelio).
 
Bloga naujiena: parduotuvė atsidaro tik nuo 15 ar 16 valandos. Esame priversti laukti. Sėsime ant šaligatvio kažkokiame nuošaliame kiemelyje ir planuojamės, kad ryt jau reikės keliauti toliau. Toks PASYVUS poilsis reikalauja ne mažiau jėgų, nei tranzavimas.
 
----------------------------------------------------------------------------------------------
 
2012 03 20
 
Eilinį kartą prisipirkome visokiausių nesąmonių: bandelių, jourtų, sangrijos... : )
 
Kai grįžome saulė jau taip nebeplieskė. Išsimaudėme ir po truputį ėmėm planuotis rytdienos kelionę Maroko link. Autobusai iš čia važiuoja du kartus per dieną: anksti ryte ir labiau į pavakarį. Nusprendėme truputi rizikuoti: keltis dar prieš prasidedant karščiams,tačiau ne 5ryto, ir į 7val autobusą neskubėti. Tada keliauti iki miestelio ir vis tik bandyti tranzuoti tolyn, o nelaimės atveju imti vakarinį autobusą.
 
Po plano aptarimo nutarėme truputi atsipūsti, išsimaudyti ir pasimėgauti paskutiniu ramiu vakaru piratų įlankoje.
Prisiminėme prie Barselonos gautas dovanas... ir prasidėjo labai įdomūs pašnekesiai ir juokeliai šuniuko su didele "grifka" adresu. Paskui jis mums pasidarė labai panašus į kurmį ir tuomet užvirė diskusija apie tai, kaip kurmiai rausia žemę, kokia kryptimi jie mosikuojkasi savo mažomis letenėlėmis riestais nagiukais? : ) (šis pašnekesys buvo vienas rimčiausių kreizų visoj kelionės pokalbių (šnekėjimų ir nusišnekėjimų) istorijoj : )
 
Net nepajautėm, kaip atėjo vakaras. Atsigulėm ant kilimėlio ir užvertę galvas į dangų plepėjome toliau, kol galų gale Martynas užsnūdo, aš surinkau daiktus, užklojau Martyną ir nukeliavau miegoti į palapinę. Ryt mums teks anksti keltis.
 
Atsikėlėme apie 6val. Išsimaudėme ir pradėjome pakuotis daiktus. Skubėjome, nes matėme, kaip greitai saulė apibėga mus juosiančias uolas ir taikosi vėl mus kepinti.
 
Nebuvo labai liūdna. Buvo labiau baisu, nes visą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad tais siaurais takeliais šį kartą teks tipenti su kuprinėmis... Kojos links ir lengva tikrai nebus. Kiekviena menkiausia klaida... Aj, ką aš čia kabu : )
Viskas gavosi gerai : )
 
Keliavome ne vieni... eismas buvo dvipusis (aš niekaip negalėjau atsistebėti tas narsiais žmonėmis, kurie išsivėpę tįsdavo tuos nešiojamus šaltkrepšius, pilnus alaus ir maisto. Tai, mano nuomone, buvo ne tik neprotinga, bet ir pavojinga! Anyway, kenčiantiems šaltas alus arba jie rizikuoja ir geria šampaną : )
 
Linksmai žingsniuodami pasivijome savo kaimynus - du jaunus vaikinukus, kurie gyveno visai šalia mūsų. Jie buvo privažiavę autobusiuku (automobilius galima buvo palikti pusiaukelėje į įlanką). Mes nepasikuklinome juos pakalbinti ir netrukus jau riedėjome su jais miestelio link. Jie puikiai kalbėjo angliškai, tad pasipasakojome, kas mes tokie ir kur keliaujame. Ir mums dar kartą pasisekė, nes papusryčiavę jie planavo keliauti iki Almerijos, kuri buvo už kokio 100km ir mums labai į temą : )
 
Susitariame susitikti už valandos prie šalia esančios kavinės, prieš tai išsimaudome viešuose paplūdimio dušuose, įsikūrusiuose visai šalia gatvės, Maudėmės kaip jau buvome įpratę: nuogi, su nelegaliai paslapčiomis naudojamais šampūnais ir muilais. Nelabai kam čia mes rūpime ir tai mums patinka : )Palieku savo nediduką rausvą, rankšluostį gatvėje, pamuojuoju jam nueidama : ) Gal kam nors praves ši mano našta.
Po keliolikos minučių jau valgome sausus pusryčius su pienu ant šaligatvio. Praeiviams tai atrodo keisčiau ir įtartiniau, nei nuogos mūsų maudynės... : )
 
Laikas susitikti, geriame kavą. Mūsų draugai truputį vėluoja. Ieškome rozetės, nes mūsų telefonai jau visai pamirę. Randame. Sugebu tik parašyti mamai, kad aš sveika ir gyva, kad viskas nuostabu, kad labai juos visus myliu ir kad už jos lietinius su varške ir uogiene... >: )
 
Važiuojame link Almerijos - vieno populiariausių Ispanijos miestelių. Iki Maroko jau nebetoli - apie 350km. Smagiai plepamės ir laikas tiesiog ištirpsta. Naujieji mūsų draugai, kaip, beje, ir labai LABAI didelė dalis "atsipalaidavusių" ispanų, neprivengia "palaikyti degimą" 24/7 ; )
Bet, kol jie gerai vairuoja, man tai visai nemaišo.
Atiduodame ir marokiečių dovanas iš Prancūzijos. Mums jų nereikia, o ir padėka už paslaugą gaunasi visai neprasta. Jie labai apsidžiaugia : )
 
-----------------------------------------------------------------------------------------------
2012.03.22
 
Apsikeičiame kontaktais, atsisveikiname ir išsiskirstome.
Pirmiausiai nukeliaujam į autobusų - traukinių stotį ir susipažįstame su apylinkėmis. Išsiaiškiname, kad kelionė iki artimiausio miestelio, mums kainuotų ne pigiai, tad nusprendžiame pataupyti ir tranzuoti toliau.
 
Almerija mūsų nesužavi. Galbūt todėl,kad per tokį karštį nesikepinam prie jūros, o pėdinam įkaitusiu asfaltu teisingo kelio link. Niekur per daug neskubame, pasėdime, suvalgom po obuolį, užsukam į parduotuvėlę saldumynų...
 
Mūsų akis patraukia keltų agentūrų skelbimai, siūlantys nukakti į Maroką per jūrą. Kaina - apie 50eurų žmogui. Iš pradžių atmetame tokį pasiūlymą, tačiau po poros valandų nesėkmingo tranzavimo erzinančios saulės spinduliuose grįžtame atgal į bilietų pardavimo ofisą. Bet mūsų apmąstymai/problemos čia dar nesibaigia. Kitas keltas kitą tik rytą ir jis kelia visai ne į tą pusę, į kurią mes planavome važiuoti. Laukti? NE.
 
Mauname atgal į autobusų stotį. Yra vienas autobusas į nedidelį miestelį, iš kurio keliauti tolyn galbūt būtų paprasčiau (turim 7min susirasti išvykstantį autobusą). Mus susistabdo stambus plikas vyriškis, kurio dėmesį patraukia ant Martyno kuprinės kabantis užrašas ,,Algeciras" (ar kažkas tokio. Jis siūlo mus ten nuvežti už 100eurų žmogui. Jis išprotėjo! Stveriu Martyną už rankos ir tįsiu į autobusų išvykimo aikštelę. Kaina labai greitai tirpsta. 75! 50! 30! : ) 50eurų už abu. STOP (trumpas apsitarimas). Bandom? Bandom : )
 
Persirengiu ir savo nelabai ilgą sijoną slepiu kuprinėje, pasiimu iš Martyno ir dujų balionėlį ir pirmą kartą nusiteikiu jį panaudoti : ) Vyriškis veda mus prie mašinos ir kažkam skambina... kalbasi arabų kalba : )Jaukumo tai nepriduoda,galvoje sukasi mintys apie prekybą žmonėmis Sėdame į automobilį ir nusiteikiam 3valandų kelionei.
 
 
Norėtųsi užmegzti pokalbį ir išsklaidyti tą nejaukią tylą, bet mūsų vairuotojas nekalba angliškai, o mes nekalbam ispaniškai. Na, bet kažkokiu būdu sugebam išsiaiškinti, kad jis yra musulmonas, turi žmoną ir dukrą. Mus pagavęs jis skambino žmonai norėdamas perspėti, kad pietauti šiandien negrįš, nes veža mus pro Malagą į Algeciras, iš kurio mes čiupsime keltą ir statysime savo kojas ant AFRIKOS žemės!
Bet dar ne dabar.
 
Kraštovaizdis puikus, oras geras, vairuotojas važiuoja užtikrintai: greitai, bet saugiai. Į Malagą nesukam ir daugiau pakeleivių neieškome. Galvoje sukasi mintis:
ar TIKRAI už 50 eurų 2 žmonėms? Gal PO 50eurų? Gal mes nesusišnekėjome, nes kelias tikrai ilgas, o pagal autobusų stoties kainas, tai būtų labai labai pigu.
 
Jau temsta. Pravažiuojame daugybę mažų miestelių, kurie būtų pareikalavę LABAI daug jėgų, kadangi maži miesteliai yra maži suknisti prakeikimai (bet apie juos galbūt vėliau).
 
Išlipame netoli uosto, atiduodame 50 eurų ir jokių pykčių nekyla. Viskas gerai. Mūsų draugas mūsų taip lengvai nepaleidžia. Jis praveda mus pro tas baisias uosto gatveles (eina lyg koks povas) ir atveda mus į mažą prekybos centrą. Greitai apsiperkam, draugas mūsų pažiūri kvitą, ar mūsų neapgavo. Palydi mus į uostą, parodo, kur parduodami bilietai ir kur mes galime saugiai miegoti. Atsisveikinam, Jis geras žmogus, o mes važiuojame į jo gimtinę.
 
Suvalgome pačią baisiausią vakarienę (net juokas ima prisiminus), einame praustis (ir "damų kambarį" tvarkantis vyriškis parodo, kur man plautis kojas, kad nepaslysčiau ir nesusižeisčiau). Pasitiesiam miegmaišius, išsitiesiam ir kažkas laukimo salėje užgesina šviesas. Labanakt : )
------------------------------------------------------------------------------------
 
2012.03.27 MAROKAS - ŠOKAS : )
 
Rytas. Pabundame nuo aplink slampinėjančių žmonių ir labai greitai pajaučiame, kad esame teisingame kelyje - aplink labai daug arabiškos išvaizdos žmonių. Labai keistai jie atrodo, kadangi jų europinio įvaizdžio formavimas-kopijavimas atrodo gana neįprastai ir netgi juokingai.
 
Susipakuojame miegmaišius, paeiliui einame praustis.
 
Tiesa! Pamiršau paminėti dar vieną labai smagų niuansą-problemą, kurią dar prieš einant miegoti bandėme išsiaiškinti. Šios mįslės pavadinimas toks: ,,Kokius daiktus galima vežtis į Maroką, jei niekur nėra pateikta jokių taisyklių?". Ką jūs pagalvotumėte, jei į klausimą ,,ar aš galiu į keltą neštis peilį?", jums būtų atsakyta ,,priklausomai nuo to, kas per peilis"? : D
Toks pats atsakymas seka paklausus ir apie ginklus, pvz.: šautuvus (jų mes neturėjome, tiesiog smalsu buvo, koks šautuvas būtų normalus ir koks nenormalus) ir apie visų kitų pavojingais laikomų daiktų gabenimąsi su savimi.
 
Na, mes rizikavome, ir vis tik pasiėmėme su savimi Martynui tėčio dovanotą peiliuką ir viskas gavosi gerai. Šiek tiek nustebome, kai praėję po neveikiančius vartus (panašius kaip oro uoste, laukiamajame pamatome čia pat, patalpoje, rūkančią moterį. Nuo tos akimirkos tampa aišku, kad Maroke viskas bus kitaip... : )
 
Ir mes nei kiek neapsirikome!
Mus (visus tris žmones) bilietus pardavusi mergina palydėjo iki pat tiltelio į keltą. Laivas milžiniškas (lyg koks milijono metų senumo titanikas) ir visas pustuštis.
Mes aišku lipam ant laivo viršaus, ir susijaudinę stebime vis tolstančius Europos krantus. Jausmas tikrai sunkiai nusakomas žodžiais. Jei tą akimirką, man būtų kažkas pasakęs, kad ten pietums valgo mažus vaikus, tikriausiai būčiau ir patikėjusi : ) Plaukiame į nežinią, tai žavi ir baugina.
Nufilmuojame trumpa reportažą namiškiams ir einame į kino salės dydžio bufetą miegoti.
 
Pabundame už poros valandų. Jau matome AFRIKOS (!) krantus. Po truputį pradedam ieškotis pasų ir išėjimo iš laivo.
Mes JAU beveik ČIA : )
 
-------------------------------------------------------------------------------------------------
2012.03.28 Marokas - Šokas II
 
Išlipam iš kelto, susikabinam rankomis ir iškilmingai
dedam pėdą ant AFRIKOS žemės :) Simbolinis mūsų kelionės tikslas JAU pasiektas ir dabar mes lyg ir galėtume apsisukti ir keliauti namo. Mintyse sukasi filmuko ,,Bonifacijaus atostogos" vaizdai, safariai, drambliai ir žirafos, dykumos ir savanos... : ) Iš šio sapno mus pažadina pasienio ppareigūnai, kurie patikrina mūsų pasus ir persikreipusiais veidais pasako, kad mums reikia grįžti atgal į laivą, nes trūksta kažkokio štampo. Labai nesiplėsiu, pasakysiu tik tiek, kad šioj vietoj mūsų nuotykiai Maroke prasideda ir tikrai nepasibaigia. LAIVE PRALEIDŽIAM APIE VALANDĄ laukdami to pareigūno, kuris mums turi uždėti tą štampelį. Labai džiaugiamės, kad štampo neturime ne tik mes, bet ir keli iš Europos grįžę marokiečiai, kurie taikiu būdu sugeba užkurti gana nemenką pirtelę.
 
-----------------------------
--------------
2012.04.05
 
(Iš karto atsiprašau, kad taip ilgai nesulaukėte jokio papildymo. Nepulsiu teisintis, bet kažkaip taip gavosi) : )
 
 
...šių marokiečių konfliktas mums pasirodė labai labai juokingas. Jie greitai kalba ir labai daug gestikuliuoja, bet jjie kažkaip sugeba išlaikyti tokį švelnų, malonų balso toną, jame nėra jokios agresijos gaidelės. Nepasitenkinimo ir pasipiktinimo - taip, bet agresijos - ne.
 
Vargais negalais gavome tuos štampus ir aišku pavėlavome į autobusą, kuris nuveža žmones iki stoties - ale rimtesnio pasienio. Tada susidūrėme su dar vienu smagumu. Mums einant pro vartus, kontrolieriams užkliuvo mūsų bilietai. Martynas buvo paprašytas eiti su jais, o aš pasilikau jo laukti lauke, ant suolelio. Laukti teko ILGAI, nes mūsų laiko čia niekas labai nesistengė taupyti. Belaukdama pakalbinau vietinį vyrioka, kuris pasakė vieną frazę, kuri man labai labai įstrigo atmintyje - ,,Marocco is EASY" :) Hell YEAH! : )
 
Martynas grįžo susiparinęs ir tada VISI pagaliau išsiaiškinome problemą:
 
Pareigūnai: - Your tickets are bad and you can't leave the country with them.
Mes: - But WE DON'T WANT TO LEAVE! We have just arrived! :)
 
 
Štai taip : ) Pirmasis mūsų smagus nesusikalbėjimas, kainavęs mums 30min laukimo. Po to besijuokdami nukeliavome į autobusą (visai neprastą neoplaną, kuris visus atvykusius grobius veža į miestą Tanger'į, kur juos išlipusius iškart atakuoja sužverėję taksistai, pekybininkai, gidai ir visi kiti sukčiai, žvelgia kaip potencialius pinigų maišus.
 
O čia dar MES su didžiulėmis savo kuprinėmis, skandinaviškos išvaizdos, tvarkingi ir gražiai įdegę uždieniečiai. TOBULA! :)Reikia tik trupucio druskytės ir pipiriukų...
 
Man baisu. Aš supanikuoju, nes nespėju atsakinėti į visus klausimus. Mums pagelbsti gerasis gidas, kuris pasijuokia iš mūsų ketinimų tranzuoti, pasako, kad dabar Ramadanas ir mumn bus "3.14zdėc", nes visi nevalgę, negėrę, nerūkę ir pikti. Net ir tokiu atveju jo paslaugų mes atsisakome ir einame ieškoti vietos, kur galima nusipirkti žemėlapį. Va dada prasideda smagumynai, nes beveik niekas nedirba! O kam dirbti, jei niekas nieko nevartoja dienos metu? Visi drybso pavesyje tingūs kaip katinai. Jaučiamės stebimi. žemelapio pirkimas irgi gaunasi truputį komplikuotas, nes esame gana įbauginti ir perdėta atsargūs. Bijome, kad mus apgaus visi ir visur, kur tik užsnūs mūsų budrumas. Žemėlapis mums kainuoja daug (net neabejoju, kad mus išdūrė, bet tiek jau to, ne karvę sumokėjome ir dabar galime galvoti, kaip DINGTI iš šito didelio miesto, kuris man nei kiek nepatinka. Nusiperkam kelis bananus, vandens, sėdim ant šaligatvio ir pagaunu save mąstančią apie... (dabar negaliu patikėti, kad tada taip galvojau)... apie Grįžimą į autobusą, į keltą ir kelionę atgal į Europą (kiek vėliau išsiaiškiname, kad tokios mintys yra visiška norma, ir ne mes vieni taip desperatiškai apmąstom ir atmetam pabėgimo planą).
 
Išsikeičiame pinigus banke ir einam einam einam... pro visus tuos taksistus, prekeivius. Žvilgsniai sminga mums į nugaras kaip kirviai. Man labai nejauku, nematau nei vienos merginos ar moters, visur tik išdvėsę vyrai... Kažkas kažkur mušasi [juk nėra lengva visą dieną išbūti be maisto ir vandens... ir nerūkyti : )]
Mango vaisius pardavinėjančiam vaikinukui prasitariame, kad važiuojame į Chefshaouen miestelį. Šį sakinį palydi PLATI (plati!) šypsena su primerktomis akytėmis. Jis paspaudžia musm rankas ir parodo kryptį, kuria važiuoja transportas į tą pusę : )
 
svarbu: Chefshaouen ][šefšia(o)en]yra nedidelis žydras (įmesiu foto) turistų pamėgtas miestelis kalnuose, kuriuose yra visas tuntas "žolės" plantacijų... ir ten viskas tikrai yra EASY". Niekas nieko nevynioja į vatą ir visi žino, kokie žmonės ir ko ten važiuoja, BET MES NE TOKIE : )
 
Pagaliau prieiname degalinę ir pasiruošiame tikrinti europietišką tranzavimo būdą - tranzavimą degalinėse. Užsirašome miestelio pavadinimą ir "NO TAXI" apačioje. Nelabai kas supranta, ko mes norime ir ką tai reiškia. Mašinų" asortimentas žavus, LABAI visaip kaip kitoks nei Europoje. Ilgai laukti netenka. Prie mūsų sustoja gana naujas automobilis. Jame sėdi du vaikinai ir paklausia: ,,Ką jūs čia veikiate?". Jie kalba prancūziškai. Martynas nekerta šios kalbos, tad visa komunikacija vyksta per mane. Nepaisant to, jie vis tiek žiūri tik į Martyną, o aš jaučiuosi kaip įgarsintų subtitrų mašina : )
 
Esminiai jų klausimai:
 
- what are you doing here?
- where are you from?
- you don't have money?
- you don't have money?!
- you don't have money? - I can give you money if you don't have money :)
 
Labai sunku jiems išaiškinti, kad mes tranzuojam tik todėl, kad toks yra mūsų keliavimo būdas. Kad mes turim (šiek tiek (pabrėžiam tai))pinigų ir viskas su mumis yra tvarkoje, ir jei mes norėtume važiuoti autobusu, tai taip ir padarytume. Prasiveržia svetingumo pliūpsnis,jis pasako, kad labai norėtų pasikviesti mus į svečius, aprodyti savo namus ir supažindinti mus su savo šeima. Ir kad jei važiuotų Chefshaouen'o link, būtinai mus pavežtų, bet šiandien negali. Duoda mums savo kontaktus ir pasako, kad jei kartais pakliūtume į bėdą, būtinai jam paskambintume. Įdomu įdomu... :)
 
Kepame ant saulytės ir tenkinam žmonių smalsumą savo natradicine išvaizda. Nors ir nelabai smagu, bet jau po truputi pradedame priprasti prie to.
Ir kas gi čia?! Mums sustoja autobusiukas, atsidaro durys ir moteris su visais tais įdomiais drabužiais moja mums ranka. Atlėkiam, operatyviai įsiparkuojame ir jau važiuojam. Jie rieda ne iki Chaouen (taip jie sako pavadinima, kai tinki sakyti ilgą variantą) , bet iki Tetuan'o. Bet kuriuo atveju, mums pakeliui :)
 
Šiti vėl krizena, kai pasakome, kad važiuojam į tą miestuką. Mes apšalę - negi jis tikrai taip linksmai pagarsėjęs? :)
Kai pasakome, kad nei vienas iš mūsų nerūko, jie dar labiau juokiasi. Tipo ,,tai kokiuo velnio jūs ten važiuojate?" : )
Ten graži gamta... kalnai... - Aaaa, taip, kalnai, gamta.. (jie vis tiek mumis netiki).
 
Išlipam, padėkojam, tranzuojam toliau : )
Sustoja kažkoks šūd*nas autobusiukas (nu tikrai toks) ir berniokas pasako, kad už 40 dirhamų (14lt) nuvežtų mus ten. Nesutinkam, mes išdidūs paukščiai, laiko turim ir niekam nieko nemokėsime. Tada sustoja kiti du vaikinukai su kiek naujesniu nei visi kiti seni mersedez markės auto (Maroką būtų labai pelnytai pavadinti pomirtiniu senų mersedesų ("agurkų") gyvenimu. Susidaro toks įspūdis, kad jais čia važinėja tol, kol galiniai ratai aplenkia priekinius (labai rimtai kalbu. Ir čia ne reklama! : )
 
Vyrukai jauni, mūsų amžiaus ir labai besistengiantys pavaizduoti, kad Marokas yra ne koks tai užkampis, žinote, ir klauso visokį ten repą. Linksim galvas ir apsimetam, kad mums irgi labai patinka. Jie rūko žolę ir panašu, kad Ramadanas jiems ne labai kaip rūpi.
 
Aš negaliu atplėšti akių nuo kraštovaizdžio. Pakelėse pilna tokių mažų kovinių moteryčių su keistomis skrybėlėmis, kurios pardavinėja kaktusų vaisius, vynuoges, arbūzus, melionus. Pavadinau jas kovinėmis, nes panašu, kad jos moka viską ir dideli svoriai ant pečių, visokie karučiai joms ne problema. Juk reikia uždirbti visiems, visokiais būdais ir ar tu vyras ar moteris, tavo teisės ir pareigos nėra labai sureikšminamos. Svarbiausia tai, kad būtum naudingas ir duonos kąsnį įpirktum.
 
Bet dabar ne apie tai.
 
Išlipam prie įsukimo į Chaoen ir pamatom, kad dar teks kokius tris km kopti vinguotu keliuku į kalną, kuriame yra miestelis. Einam, tranzuojam ir sustoja taxi. Pasakom, kad pinigų neturim ir nieko jam neduosim, bet vairuotojas pasako, kad pinigų jam nereikia ir paveš mus tiesiog iš geros valios. Du kartus pasitikslinam ar tikrai ir tada sėdam į automobilį odiniu salonu : ) Ties posiūkiais ratas liečiasi prie gelešžies (nesu automobilių ekspertė, bet bent jau garsas yra būtent toks... Bet tai nelabai kam rūpi).Svarbiausia, kad važiuojam. Važiuojam ir dairomės vietos palapinei, nes mus 0perspėja, kad apsistojimas yra gana brangus. ,,Nu jooo... juk turistinis miestelis..." pagalvojam.
 
Išlipam, padėkojam ir matom dar vieną konfliktą: dvo moterys gincijasi. Ateina vyras. Viena jų apspjauna kitą ir tas vyras ją išsiveda. Mhm... egzotika? :)
 
Einam vis pilnėjančiomis miestelio gatvėmis, maždaug 18val vakaro. Pagalvojam , kad nieko nesutaupysim labai ir lekiaujam po viešbutukus klausinėdami kainų. Kainos nei didelės, nei mažos - apie 9eurus (man atrodo). Staiga mus pačiumpa vienas senukas, kuris prižada parodyti labai gerą ir pigų variantą. Neturime labai kuo rizikuoti, tad nusekame jam iš paskos. Nors viešbutukas "visai čia pat" einame geras 15min. Tada nutinka dar keistesnis dalykas, nes mums jau beveik visai atėjus, atsiranda kitas vyrukas, kuris bando mus persiviloti. Ir jam tai pavyksta! : ) Anas senukas lieka labai nepatenkintas, bet juk laimi geriausias taip? (nors netinka čia šis pasakymas, čia gaunasi kaip viešasis pirkimas) : )
 
Ateiname į hosteliuką ,,Souka" (čia jau prasideda reklama, nes tikrai labai faina vieta už 4eurus (lova pastogėje) ir 6 eurus (lova kambaryje). Virtuvė, dušai, tualetai, nemokamas internetas ir lovos ant stogo(įmesiu foto). Bet labiausiai nudžiugina tai, kad čia gyvena vien užsieniečiai! :) LAAAABAI apsidžiaugiu, nes iškart susirandu draugų ir dalinuosi labai šviežiais įspūdžiais apie šią šalį.
 
Tiesa, dar esame paprašyti duoti pinigų už gero "taško" užrodymą. Aš įjungiu "durniaus bėgį" ir derėtis palieku Martyną. Vyrų reikalai vyrams :P
 
,,Jūs irgi norėjote apsisukti ir važiuoti atgal?" paklausia mergina iš Australijos. Iš kur ji žino?! Matyt, mes nesame niekuo labai išskirtiniai ir visi turi pereiti tą etapą, kuris pasibaigia tą pačią akimirką, kai ištrūksti iš miesto... pramoninio... ; )
------------------------------------
2012.04.11.
 
,,Kantrybė - dorybė" - kaip ten kažkas sako...
 
Šiandien didi diena! Mes turime pastogę, galime nusipirkti normalaus maisto, bendraujame su nuostabiais žmonėmis, ir net gi turime virtuvę! Bet kam ta virtuvė, jei už 1eurą vietinės reikšmės restoranėlyje gali gauti dvi puikias sriubas ir didelį kepalą šviežios duonos? : ) Čia pirmą kartą per visą kelionę mes pasijutome turtingi ir galėjome sau leisti daugiau, nei buvome įpratę.
 
Nemoku žodžiais nupasakoti, koks nuostabus yra ką tik iš lauko atvežto meliono skonis! Kainuoja centus ir apetito nesugadina net nelabai patenkintas pardavėjas, raikantis melioną didžiuliu purvinu peiliu. Bet mes esame jo šalies svečiai, o svečius čia labai gerbia. Mums sakė, kad jei kažkas kažką mums padarytų, tą žmogų labai stipriai nubaustų, būtent dėl nepagarbos savo svečiui. Svečiui?
 
Nespėjau nei pajausti, kaip greitai šiame mažame turistiniame miestelyje pasijaučiau sava. Žmonės gyvena iš turistų ir juos gerbia, stengiasi bet kokia kaina privilioti į savo mažas, užslėptas parduotuvėles, tačiau gana mandagiai "lenda į akis", nėra taip agresyviai nusiteikę ,,grobio" atžvilgiu.
 
Kaip smagu derėtis. Niekada nemokėjau to daryti, bet čia tai privalu. O taktika labai paprasta ir labai veiksminga (gal jau pasakojau?):
paklausi kainos--->bandai dėrėtis, nesėkmė---> tada sakai, kad ta kaina tau per didelė ir jau ruošiesi eiti toliau--->tave sustabdo ir klausia ,,What's your price?--->pasakai perpus mažesnę kainą, nei sakę prekeivis (jis tada LABAI susibiesina)---> NO? eini toliau. Tada tave sustabdo ir prasideda normalesnės derybos : ) Niekas čia neturi konkrečios kainos. NIEKAS : ) Viskas yra gaminama mažose dirbtuvėlėse šalia siaurų gatvelių. "Kainuoja" tik medžiagos ir laikas. Medžiagos, pvz, apdirbtos odos jie neperka, o laiko jie turi labai labai daug... : )
 
Bet viskas čia turi vertę.
 
Labai greitai prisijaukinome šį mažą miestelį ir taip labai nenorėjome išvykti, kad nusprendėme čia pasilikti dar vieną dieną. Dar vieną ir tada leisimės toliau į kitos dimensijos nežinomybę.
 
Mūsų naujieji draugai tikrai puikūs draugai. Visi svetimšaliai čia labai greitai susibendrauja. Jie kalba kitomis kalbomis ir turi skirtinų tautybių išduotus pasus, bet visi jie yra Europos vaikai. Europos, kuri iš manos čia tam tikra prasme pavirsta į pamotę...
 
...stebiu nežmonišku greičiu nuo stataus akmenukais išgrįsto kalno lekiančius 2 - 4metų vaikus. Man nešiurpsta oda, nes nesu mama ir savo vaikų dar neturiu. BET turiu pakankamai žinių, kad galėčiau palyginti vaikų elgesį, auklėjimo būdą, žaidimus. Šie maži, purvini, apsisnarglėję vaikiūkščiai čia atrodo kur kas laimingesni, nei viskuo pertekę europiečių vaikeliai. Galiu lažintis, kad nei jie serga, nei jie yra kam nors alergiški. Jie yra sveiki laimingi vaikai (lygiai tokie pat, kaip ir mes kadaise, nuogi lakstydami po laukus ir pievas, trypdami karvašūdžius pas močiutę kaime ir besikarstantys stogais... ech... : ))
 
 
Pakalbam apie Žolę? : )
Maroke jos per akis. Kvietimas pasivaikčioti po plantacijas ir padegustuoti šio gamtos produkto čia jau nieko nestebina. Na, gal kiek populiaresnis yra hašišas. VISI jo turi ir geranoriškai juo dalinasi. Joks čia stebuklas, tai - Marokietiškos kultūros dalis (lygiai taip pat kaip šalta ir be proto saldi pipirmečių arbata). Nebuvom šventieji ir mes, bet nieko nepirkom : ) Viskas ka=kaip savaime atsirasdavo laiku ir vietoje. ...iiiiirrrrrrr Marokiečiai turi pasiutusiai skanius saldumynus! : )
 
-------------------------------------------------------
----------------------------------
2012.04.12.
 
Dvi naktys Chefshaouen'e. Jau tikriausiai pakaks, viską apžiūrėjome, pasiilsėjome, nusipirkome dovanų sau ir namiškiams. Dovanos = papildomas svoris. Ką darom? : )
 
Mes čia taip įsidrąsinome, kad sugalvojome pabandyti vieną aferą - drabužių mainus! Mums bet kuriuo atveju reiktų jų atsikratyti, NES reikia nepamiršti, kad dar visa Europa laukia pakeliui namo. O čia dar taip karšta, O Martynas prisiėmė tiek daug visokių gerų dalykų, kurių šiaip iš esmės visai nereikia (dar kartą priminsiu vieną tokių kelionių taisyklę - patarimą: imkite tik tuos drabužius, kurie yra "ant ribos" t.y. galima dėvėti, bet nebūtų labai gaila išmeti, atiduoti arba IŠMAINYTI : )
 
Būtent taip mes ir padarėme: vieną Marčiaus džemperį iškeitėm į marokietišką "džemperį", pridėjom dar truputi pinigų ir VUOLIA! :)
 
Truputis priešistorės:
išsiregistravom iš hosteliuko, atsisveikinom ir su kuprinėm patraukėm turgelio link. Čia mus sustabdė eilinis vyriškis, kviečiantis mus aplankyti jo parduotuvėlę. Mes pasakom, kad turim daiktų, kuriuos norėtume atiduoti - parduoti - išmainyti.
Vyruko akys sužiba. Eina pas jį (ilgai) prieinam parduotuvėlę, jis atrakina duris, įsileidžia mus ir užsirakina.ĮDOMU : ) Tada traukiam iš maišelių savo gerybes. Jis viską kruopščiai apžiūri, mes tuo tarpu apžiūrim, ką gero turi jis. Manęs suknelės nedomina (tokių pilni Lietuvos "skudurynai"), man patinka prieskoniai. OooOoOooOOooo.... : )
Gaunam nemokamą paskaitą. Tarsi jis būtų koks medikas. Čia marokietiška viagra, čia nuo moteriškų problemų, čia shefaranas... (jo man neduoda), bet "viagros" smulkintos ir nesmulkintos, kur matosi visi ingridientai mes pasiimam, bus lauktuvės namiškiams (sakė, labai skanu su makaronais) : )
 
A! Tiesa! : )
 
Visa tai pasakodamas vyras labai dažnai ir džiaugsmingai apkabina mane, mane uosto, bučiuoja į kaktą. BET su Martynu daro tą patį! (tikriausiai tam, kad užmaskuotų savo liguistą potraukį Europietėms moterims). Man nepatinka, apsikabinu Martymą ir bandau labai tikroviškai imituoti POROS santykius (net paprašau, kad Martynas parodytų bent kokį nors nepasitenkinimą tokiu jo glebesčiavimusi) : )
 
Atiduodu savo kojines, apatinį trikotažą, darbinį džemperį (AaAA!!! Dabar kažkur Maroke kažkas vaikšto su ,,TOKIo IR TOKIo" populiariausio Kauno Pub'o emblema : D)
 
Dabar galvoju, kad galbūt buvau per daug dosni ir per mažai papračiau už visus tuos daiktus, bet whatever... Dovanotam džemperiui į rankogalius nežiūri : P
 
Beje, apie tuos įdomius pagyvenusius vyrus ir europietes moteris Maroke.
Ar Jūs esate kada nors girdėję tokią kainą - tiek ir tiek pinigų ,,and two kisses"? : )
Ne? O man teko : )
 
---------------------------------
-------------------
2012.04.13
 
Buvo smagiai liūdna palikti šį miestelį: ten labai gera, bet
jau viskas buvo išžiūrinėta, ištyrinėta, su draugais atsisveikinta, nes jie taip pat keliavo savais keliais: kas namo, kad Sacharos link. Suvalgyti patys skaniausi melionai ir arbūzai, saldumynai išragauti...
 
Tranzuoti ilgai neteko. Mus tik išėjus iš miestelio net nestabdytas sustojo dar vienas taxi, kuris nenorėjo iš mūsų jokių pinigų. Jis važiavo pro krioklius, kuriuos mes planavome pamatyti, bet tai nebuvo jo kelionės tikslas. Jis keliavo į Asilah miestelį, įsikūrusį visai prie vandenyno. Ten buvo ir garsusis Paradise beach , bet apie jį kiek vėliau... : ) Žodžiu, mes važiavome jau nebe prie krioklių, o prie jūros (nebuvo labai sunku mus įtikinti) :)
 
To jausmo neįmanoma nupasakoti... kai skrieji senu mersedesu ("agurku") vingiuotais keliais, vėjas kedena plaukus, nes visi langai iki galo atlapoti. Tu stebi besikeičiantį kraštovaizdį, to krašto žmones... Tai pati tikriausia beprotybė! Jausmas fantastiškas!
 
Ten žmonės gyvena stipriai kitaip. Jie labai bendruomeniški ir padeda vieni kitiems pagal savo nuožiūrą (pvz, jų nereikia stabdyti, jie juk mato, kad tu eini pėsčiomis vidury dykynių). Turi jie kažkokią ženklų sistemą ir nesuprasi, kaip ji veikia. T.y. keliu eina vienas vyriškis, jie kažkaip susimojuoja ir išsiaiškina, kur kas važiuoja ir kur kas turi būti. Tai žavi ir palieka didžiulį įspūdį. Ypač matant susvetimėjusius mūsų europietiškos kultūros žmones... Skaudi tema, bet ar kada nors pastebėjote, kokie mes vieni kitiems abėjingi...?
 
Skurdas. Labai subjektyvi sąvoka. Kas yra turtas? Materialinės gėrybės? Nemanau. Čia pabuvęs kažkaip kitaip pradedi vertini tokius dalykus. Sotus, apsirengęs, truputį pamiegojęs = laimingas = viskas, ko reikia : )
 
Marokiečiai bando prisijaukinti Europietiškos kultūros atributus. Teko pasivaikščioti po modernesnį turgų, kuris beveik nieko nesiskiria nuo mūsiškių: ,,Nike"---> ,,Nice", Nokia sportbačiai ir t.t. Labai keista ir dar labiau juokinga. Ir truputi gaila, kad visas tas šlamštas atkeliauja pas juos.
 
------------------------------------
------------------------------------------------------------
 
2012.04.16
 
Sustojam pakelėje, nufotkinam laukuose besiganančius kupranugarius (Martynas basomis nubėga tai padaryti ir paskui labai gailisi dėl tokio neprotingo - basu kojų - sprendimo, nes prisivaro pilnus padus kažkokių dygliukų. Aš tuo tarpu sėdžiu mašinoje ir viską stebiu iš tolo, kad tas taksistas nenuvairuotų su mūsų daiktas : )
 
Kažkur po valandos atsirandame Asilah miestelio centre.
Nežinau, ką mes čia veiksime ir kur šiąnakt miegosime. Patenkame į centrinę miestelio aikštę. Mus kalbina Palangos stiliaus močiutės, siūlo kambarius. Netrukus prie mūsų prieina jaunas (paskui paaiškėja, kad jam apie 32metus) vaikinukas. Jis pardavinėja ant tvirto cemento maišų popieriaus prieskoniais ir karvės ragu pieštus piešinius(tirai labai gražūs) ir taip pat siūlo mums kambarį. Pasakom, kad neturim daug pinigų ir susiderim stogą virš galvos už 4eurus žmogui.
 
Einam apie 10minučių, kol prieiname nauju savo namus.
Dar viena slapta mano užgaida pildosi - įsiprašėm į tikrų marokiečių namus! : )
 
Namai susideda iš dviejų dalių: pirmas aukštas - daug kilimų, pagalvėlių, sofkučių - prabangu (sakykim), antras aukštas - skalbykla, vasaros virtuvėlė, nutriušusi sofa - labai netvarkinga. Tiesa, ir mūsų kambarys - apleistas sandėliukas su rakinamomis durimis ir dviem aptriušusiomis ir smirdančiomis sofomis. Čia MŪSŲ NAMAI : D
Bet mes ne išrankūs ir džiaugiamės galimybe nusimesti daiktus ir susipažinti su dar vienu Maroko miesteliu.
Nusiperkame namų šeimininko pieštų paveikslų lauktuvėms ir skubam į apžvalginį pasivaikščiojimą.
 
Čia ne Chefshaouen'as. Dėja, tai suprantu iš karto. Viskas Čia kitaip. Pagrindinėse miestelio gatvėse jau vyksta intensyvi prekyba - jau greitai aštuonios vakaro - laikas, kada jau galima valgyti. Gatvės smirdi, visur purvas. Nesu baisi princesė, bet man čia labai nepatinka ir savo nepasitenkinimo nuo Marčiaus neslepiu. Kur nešvara, ten ir ligos. Noriu greičiau dingti iš čia. Nepatinka ir tai, jog visą laiką jaučiuosi stebima. Moterų gatvėse nėra, jos tikriausiai pluša prie puodų.
 
Nusiperkame kažkokių pyragaičių, bandelių su keistais įdarais
ir keliaujame prie vandenyno. Nuostabaus grožio pakrante šis miestelis negali pasigirti - akmenuoti krantai ir daug šiukšlių. Užeina keista nostalgija. Čia viskas kitaip.
 
Pasisvečiavę tuščioje, apšiurusioje kavinukėjė, kur jos šeimininkai džiugiai puotavo ir pavaišino mus kažkokiu labai keistu gėrimu iš kefyro, patraukėme atgal į miestelio centrą (Mediną). Gatvėse nei gyvos dvasios! Visi namuose valgo, niekas nedirba. Panašu, kad šiandien daugiau nebevalgysime ir mes.
 
Pakeliui namo dėmesį patraukia moteris, piešianti chna tatuiruotes. Labai įdomu. Labai noriu, bet jos sakomos kainos mums atrodo per didelės. Atsisakome jos paslaugų, bet ji taip lengvai nepasiduoda. Nusiveda mus į šalį, pasisodina mane ir pradeda piešti. Aš labai nepanikuoju, nes manau, kad ji parodys kokį nedidelį pavyzdį ir tuo viskas pasibaigs, bet ne. Ji labai greitai raito gėles ant mano rankos. Sustabdau ją, nes manau, kad už tokią tatuiruotę dar įstengsiu susimokėti. Iš kažkur išdygsta mūsų apartamentų šeimininkas ir pasako, kad ji (pasako jos vardą) padarys mums geras tatuiruotes už gerą kainą. Ir jis išnyksta.
 
Dabar Martyno eilė. Jis užsisvajoja ir jos nestabdo, tad ji išmargina beveik visą jo ranką! Pripiešia širdelių ir arabiškai užrašo mano vardą (chi chi chi) :) Bėda bėda... Pati nepajaučiu, kaip stambesnes kupiūras susikišu į kišenę ir piniginėje palieku tik smulkius pinigus : ) (prisegsiu foto)
 
25eurai!? :blink: Mes tiek neturime, o jei ir turėtume, tikrai neatiduotume! Labai greitai suvokiame, kokios suktos šio krašto moterys. Išverčiame kišenes ir parodome, kad daugiau pinigų neturim ir iš vis dėl JOKIOS kainos mes nesitarėme. Ji mums kelia sceną: stabdo praeinančius žmones ir graudžiu balsu pasakoja, kaip mes ją apgavome. Tikrai blogai jaučiamės, bet patys suprantam, kad tokių pinigų tikrai nemokėsim. Bet vis tiek atiduodam jai apie 5 eurus ir paliekame ją nepatenkintą burbėti.
 
Grįžę namo mes sužinome, kad labai stipriai permokėjome! : ) Mūsų namų šeimininkas išverčia akis ir pats nusistebi, kad ji vis tik sugebėjo taip nuostabiai mus išdurti : )
Va taip vat!
 
Po truputį ruošiamės miegui. Kaip tik tuo metu prasideda audra su žaibais ir perkūnais : ) Va čia tai taip. Pro mūsų durų apačią į vidų liejasi vanduo. Šaunu! Va čia tai nuotykiai!
Bijau, kad tokia prasta elektros instaliacija nepataptų mūsų mirčių priežastimi. Apšalę filmuojame reportažą. Jau ko ko, bet griaustinių ir žaibų Maroke mes tikrai nesitikėjome.
 
Lietus liaujasi, mes liekam gyvi ir bandom miegoti savo lovose. Smirdančiose, bet lovose : )
 
----------------------------------------------------------------------------------------
 
2012.04.23
 
Pabundu nuo labai įdomios muzikos. Net nesuprantu, ar tai radijas ar kokia nors rytinė musulmoniška malda po mūsų "langais". Vis tik tai radijas. Jaunoji mūsų namų šeiniminkė skalbia drabužius mūsų "terasoje" (kiek man teko matyti, labai normalu ir įprasta skalbti viršutiniame namo aukšte, po atviru dangumi, nes ten yra įrengta pati geriausia nuotekų (ačiū Dievui, teko matyti tik vandens) nubėgimo sistema. Skalbi dubenyje, įsipili naujo vandens, viską išlieji čia pat, sau po kojomis ir t.t. A, tiesa! Nepasakojau apie tualetų vikrantasuS ir dušą : ) Tualetas seno tipo (be unitazo, tik ta baisi skylė, į kurią (dėmesio!) yra įstatytas "bambalys" su vandeniu : ) Procesas toks: ateini, išimi ta butelį, padarai ką reikia, nuleidi vandenį ir įstatai butelį atgal...(Aha, tikrai ne itin higieniška, bet ne mes čia šeimininkai, jų namai - jų taisyklės). Dušas irgi čia. Imi kibiriuką, prisipili vandens, ir pili ant savęs (tik va nežinau, ar reikia tą butelį išimti ar ne, nes ten maudytis minčių nekilo : )
 
Atsikėlėm, apsiprausėm ir iškeliavom medžioti pusryčių.
Užduotis nebuvo labai lengva, nes ramadano metu nelabai kas dirba dienomis, visi tūno savo urveliuose ir taupo energiją vakarui. Mums taip bekeliaujant tuščia gatve, kurioje vakar taip virė veiksmas, sutikome dar vieną draugą, kuris pasiklausė kaip mes gyvename ir pasiliūlė mus palydėti iki turgaus. Iš karto pasakėme, kad pinigų neduosim, bet jis sakė, kad viskas ok ir kad turguje dirba kažkoks jo draugas (buvome naivūs ir pamanėme, kad už naujų klientų paiešką atsidėkos tas pats jo draugas. Klydome, bet apie tai sužinojome ne iš karto : )
 
Mūsų naujasis draugas neatlipo nuo mūsų mums įsigijus kelias bulves, porą pomidorų, agurką, svogūną ir 4vnt kiaušinių (net nežinau, ar vištų, nes buvo kažkaip neįprastai brangūs.
Nebuvome labai nuovokūs prasitardamai, kad mums dar reikia užsukti į paštą, nes norime išsiųsti kelis atvirukus namiškiams. Ėjome ilgai ( vargu, ar būtume savarankiškai suradę paštą). Mums atėjus užvirė diskusijos dėl pinigų. Pradėjome ginčytis su tuo vyru, kuris mus atlydėjęs nutaisė nuskriausto žmogaus veidelį ir vis kartojo, kad sugaišo daug laiko, kol mus atvedė iki mūsų pasivaikščiojimo tikslo. Dabar nepamenu, ar davėme jam pinigų ar ne, bet man atrodo, kad vis tik davėme.
 
Grįžome namo ir ant gerokai priskretusios dujinės virėme pačią skaniausią bulvių košę ever su daržovių "salotomis".
Kiaušinius taip pat išsivirėme ir pasiėmėme į kelionė. Labai gaila, bet mūsų vizitas Maroke baigiasi, šiandien keliausime atgal į Tanger miestą, iš kurio važiuosime į keltą ir kelsimės į Europą.
 
Atsisveikinome su "namiškiais" ir tyliai sau pažadėjome, kad dar sugrįšime. Pakeliui dar apžiūrėjome ,,Paradise beach", bet šalia tų besimėtančių plastikinių kėdžių liekanų maudytis noro nebuvo. Ir iš vis ten buvo baisus šiukšlynas... ir kažkur tolumoje kažkokie du vyrai vedė kažkokius du kupranugarius... O kažkokie du lietuviai pėdino keliu iš miestelio.
 
Priėję normalų "pagrindinį" kelią, pradėjome tranzuoti. Nors tranzavimu to nebūtų galima pavadinti, nes, jei neklystu, sustojo pati pirmoji pravažiuojanti mašina - mėlynas autobusiukas : ) Susižiūrėjome žemėlapį, viskas tinka, viskas pagal planą. Judame pirmyn, nors iš tiesų tai yra atgal ir stebine, kaip pakelėje kokie 8 žmogiukai grūdasi į nediduką taksi automobilį : ) Smagu : )
 
Išlipame kažkokiame judriasniame miestelyje. Eismas čia didesnis, bet stoti niekas labai neskuba. Netrukus sustoja gana solidus vyriškis su kostiumuku ir diplomatiniu portfeliu ant galinės sėdynės. Jis daug nešneka, bet važiuoja į Tangerį. Puiku!
 
Šviesoforai čia neveikia, visi pasikliauja nuojauta ar sėkme, nežinau, bet avarijų matyti neteko (bet labai smagu irgi nebuvo). Išlipome Tangeryje, išsikeitėme likusius pinigus, nusipirkom nerealiai skanų Mango, pasidėrėjom dėl bilietų kainų į uostą, iš labai arti pamatėme "muštynes" (du pagyvenę, pasipūtę kaip povai vyrai garsiai vienas ant kito šaukė, įsirėžę vienas į kitą krūtinėmis, o aplink būriavosi dar kokia 8 smalsuoliai - palaikymo komanda. Visas šitas šaršalynas mingravo kokius 10 metrų tai į vieną, tai į kitą pusę. Jokio smurto, jokių kiumsčių, gal tik "močiutės stiliaus" apsistumdymai).
 
Sėdžiu autobuse, pro langą stebiu visą veiksmą ir man darosi liūdna. Labai trumpa buvo mūsų viešnagė šioje nurautoje šalyje, dar labai daug ką norėčiau pamatyti, bet turiu būti atvira pato sau - pavargau ir jau šiek tiek noriu namo. O dar visa Europa prieš akis. Dar tikrai bus ką veikti...
 
Uostas, bileitų kasos, keltas. Ši kartą greitesnis ir mažesnis už tą Titaniką, su kuriuo plaukėme pirmyn. Sėdime VIP klasės vietose ir kapojame kietai virtus kiaušinius. Skanu, bet net duonos neturime. Atrodom kaip kokie vargšiukai paaugliai, besibučiuojantys per lietų ant bromelyje esančių laiptų. Tik mes ne paaugliai... ir nesibučiuojame (tik taip pat apgailėtinai atrodome : )
 
Martynas miega, o aš išsitraukiu Europos žemėlapį, atsiverčiu Lietuvą ir apsiverkiu... Kažkoks sentimentų ir nuovargio mišinys. Man liūdna, nes į Europą aš taip pat nenoriu grįžti, man ten atrodo taip nesaugu (galbūt todėl, kad uostas nėra pati jaukiausia, saugiausia ir šilčiausia vieta, o kadangi keltas vėlavo išvykti kai atplauksime jau bus tamsu, turėsime vėl nakvoti uosto patalpose).
 
Keltas vėluoja gal geras dvi valandas, bet kai pagaliau pajuda, prasideda tikros linksmybės - jūros liga (fui, net bloga prisiminus pasidaro). Žiūrim pro langą ir jūra maišosi su horizontu, mus labai stipriai supa. Pirmieji sunegaluoja vaikai (apvemia save, savo tėvų laptopus ir viską, kas aplinkui). Paskui neatlaiko ir suaugusieji. Denis labai greitai ištuštėja, visi pasiskirto po ne tokias ekstremalias vietas ir tualetus. Mes su Marčium vis dar laikomės. Pykinti pradeda paskutinėmis akimirkomis, kai jau galime matyti Europos krantus. Bet mes išsilaikome, ir išlaikome savo skrandžių turinius. Man liūdna.
 
----------------------------------------------------
----------------------------------------------------
 
2012.05.04
 
Sveiki visi :)
Pirmiausiai atsiprašau visų, kurie laukia nesulaukia istorijos papildymo. Žinot, pavasaris, darbas, gamta ir visa kita... =)
 
 
Kai persikėlėme į Europą jau buvo tamsu. Minčių tranzuoti jau nebekilo, svarbiausia buvo užsiimti geras miegamas vietas ant uosto grindų ir melstis, kad kitą dieną nelytų.
Privalau bent keliais žodžiais aprašyti mūsų vakarienę - šunų ėdalo pavidalo (ir skonio)pigūs sausi pusryčiai (dietiniai, apie kuriuos paskui buvo kuriamos legendos) pienas, spraitas (!) ir dar plastmasės skonio spurgos ir sausainiai (mums kažkaip sekėsi išsirinkti būtent tokius nuostabius gaminius : )
Labai keistas, pusiau pavydo jausmas apimdavo matant kitus žmogiukus, su didelėm kuprinėm, kurie ruošėsi keliauti ten, iš kur mes neseniai grįžom. Patys priėjom, kalbinom juos, dalinom patarimus, kurių patys negavom arba gavom nepakankamai objektyvius, neatitinkančius atitinkančius tikrovės. Norėjom padaryti kažką, kad ir ir kiti atrastų Maroką (dalį jo) tokį, kokį atradome mes.
 
Rytas. Keliamės anksti. Dabartinis mūsų tikslas - Madridas, kur mūsų laukia lietuvių šeima. Iki tol pažinojome tik Tatą (Skatą), su juo susipažinome Londone. Tada net neįtariau, kiek gėrio ir rūpesčio gali slypėti 12metų Ispanijoje gyvenančių lietuvių širdyse...Ech... : ) Bet apie tai vėliau : )
 
Pamenu tiek, kad ilgai einam ir niekas nestoja. Einam vėl, stojam, tranzuojam, niekas nestoja... Tada pagaliau prieiname kažkokią degalinę, kuri yra toks mirties taškas, tokioj strategiškai nepatogioj vietoj, kad šiurpsta oda ir optimizmu tikrai nei iš tolo nedvelkia. Su didžiuliu liūdesiu nužvelgiame ledus, kurie čia kainuoja apie 3 eurus... Mums šiandien tikrai nesiseka. Sėdim ant bortelio ištysusiais veidais ir laukiam savo "ponio". Ir vieną surandam! Mus paima vaikinas, kuris važiuoja kažkur (mums net nelabai svarbu kur, kad tik iš TEN). Kelionė neprailgsta ir jau lipame lauk medidelio miestelio degalinėje. Nusiperkam maisto, papietaujame ir... (dabar bandau atsekti, kad po ko buvo) ...ir kopiam vingiuotu keliu į didellę, riebią trasą A1.
 
Pakeliui prisivalgėme visokiausių įdomiausių skanumynų (šviežių figų (tokie slyvos dydžio saldūs reikalai su daug smulkių sėklyčių, kurios smagiai traška jas kramtant), Irrrrrrrrrrr.... pakelėje radome nesibaigiančią vynuogių plantaciją. Oh Boy! Tai, ką mes Lietuvoje vadiname žaliosiiomis vynuogėmis... {kaip čia švelniai išsireiškus..?)
TOS vynuogės yra tokios prinokusios, kad jos net ne geltonos, o labiau oranžinės ir kuo toliau, tuo didesnės ir labiau prinokusios jos buvo... Mes jų TIEK prisiragavom, kad paskui jau net pradėjom gėdytis jas rušiuodami į skanias, neskanias ir pusiau skanias : ) Bet tatai buvo pati geriausia sumanymo eiti šia kryptimi dalis.
 
 
Po kalnų kalnelių, posūkių ir posūkėlių išvydome greitkelį ir mokėjimo už kelius punktą. Ilgai neteko laukti, buvome iškart pastebėti ir perspėti, kad čia tranzuoti mums niekas neleis ir kad eitume ten, iš kur atėjome (niekam nerūpėjo, kad iki čia ateiti mums prireikė gerų dviejų valandų, kad lipome per skardžius, kad esame pavargę, ir norime tik pirmos pasitaikiusios degalinės ant šio kelio.
 
Užsidedu akinius nuo saulės, kad Martynas nematytų, kaip mano akyse tvenkiasi ašaros. Labai š*dinai jaučiuosi, Martynas ne ką geriau. Nieko nekalbam, tik nunarinę galvas einame atgal į tą turistinį turčių vilomis aptupdytą miestelį.
 
BET šiandien, matyt, "ponių" diena! Mums beveik iškart sustoja senukas amerikietis, ornitologas, kuriam labai patinka žaisti golfą ir kurio sūnus pasišventęs tranzuotojas kaip tik šiuo metu malasi kažkur po egzotinius kraštus.
Toks jausmas, kad pats Dievas mums atsiuntė šį dieduką, nes jis atsirado kaip tik tuo pačiu sunkiausiu momentu.
Padėkojame, atsisveikiname ir išlipame toje pačioje degalinėje, kurioje ir pirmą kartą išlipome :)
 
2012.05.22
 
 
Buvome ten pat, kur ir prieš geras 4 valandas. Buvome nusivylę ir pikti dėl tokios nesėkmės. ,,Show must go on"
tad papietavome ir išsiaiškinome, kad pajudėti iš šio užkeikto miestelio galime autobusu, kuris mus pavežtų iki vieno iš tų kažkurių "sekančių" miestelių. Painu? Taip, bet rinktis nelabai yra iš ko.
 
Ant mūsų popieriaus parašyta ,,MADRIDAS" (vietiniai žmonės galvoja, kad mes bepročiai).
 
Sulaukiame autobuso. Martynas eilinį kartą saldžiai užmiega, o aš eilinį kartą panikuoju, nes nežinau nei kaip atrodo mūsų tikslas, nei kur mes važiuojame, nei ko galim tikėtis, nei kur išlipti. O išlipti reikėjo kokiais 2 - 3 kilometrais anksčiau, nei mes tai padarėme, na, bet gaivios nuogališkos maudynės jūroje, o vėliau ir paplūdimio duše nebuvo taip jau blogai, taip, kad skųstis lyg ir nėra kuo : )
 
Prie įvažiavimo į miestelį randame degalinę. Veiksmo ne per daugiausia, bet bent jau esame trasoje ir mūsų šansai pajudėti toliau bent šiek tiek padidėja.
 
Taaaaip :] Sutinkame aukštą vyriškį, kuris ką tik nusiplovė savo automobilį ir yra pasirįžęs mus pavežėti. Mes jį pavadinome bendru vardu, kuris jam labai tiko - Machio (mirksiukas pupuli : D )
 
Jis - masažistas, darbo metu minkantis storas turtingas bobas, prašančias tai daryti stipriau, bet mokančias visai neprastus pinigus. Jo žmona yra kilusiiš Čekijos (tai buvo svari priežastis mus paimti, nes mes jam kažkaip kažką priminėm (nors jokio logiško ryšio aš neįžvelgiu čia neįžvelgiu);]
 
Pametėjo jis mus apie 30km ir išleido nuošalioje degalinėje ant kalvos. Saulė jau pamažu leidosi, bet vieta buvo graži ir mes dėl to nei trupučio nesijaudinome.
 
Bet šiandien mums vis tik sekėsi, kadangi kitas žmogus, kurio
vardą įrašėme į mus pametėjusių žmonių sąrašą buvo rusiškas.
Mus paėmė didelė moteris, kalbanti stipriu rusišku akcentu. Tegul ji būna Nataša. Nataša labai nustebo, kad mes važiuojame TEN ir tranzuojamą TEN, nes TA degalinė buvo pati nepalankiasia vieta TIEMS mūsų kelionės tikslams pasiekti.
 
Ji buvo kažkokia keista - kažkaip susijusi su kažkokia religija ar sekta, dabar nepamenu, nes autimobilyje skambėjo keista muzika (nei tai mantros, nei giesmes - kažkas neaiškaus). Anyway, mūsų subiniukai judėjo pirmyn (tiksliau atgal namo) ir tai buvo geriausia, kas ta dieną galėjo būti gero : )
 
Nataša, moteris su balta maike ir visai be liemenuko, paleido mus prie nedidelio Ispanijos miestelio (nepasakysiu dabar taip greitai pavadinimo, bet ji sakė, kad daug "žvaigždžių" (labai nemėgstu, kai šis žodis būna skirtas žmonių "klasei" apibūdinti)šiame miestelyje turi savo namus ir leidžia čia savo atostogas.
[Tegul sau leidžia, nieko nepadarysi...]
 
Aš jau lyg ir norėčiau ieškotis vietos nakvynei, bet Martynas mane perkalba ir einame į miestelį. Surandame prekybos centrą ir nusiperkame tikriausiai vieną normalesnių vakarienių per pastarąją savaitę (atsimenu, kad tikrai buvo konservuotos pupelės, duona, sangrija ir dar kažkas, ko mes nesugebėjome įveikti, nes pupelių buvo daugiau, nei mes sugebėjome įveikti).
 
Kažkur čia turi būti jūra. Tai mums rodo ženklai.
Einame ir kažką pezame, nes kalbėti normaliai jau nebeturime jėgų. Einame prabangių namų kvartalu, kol pagaliau prieiname išdžiuvusios upės vagą. Ji mums atrodo visai neprasta vieta nakvynei. Džiaugiamės ir turčių namais - čia turi būti saugu. Na, bent jau tikrai saugiau, nei ant smėlio prie jūros.
 
Valgome vakarienę ant apšviesto žolės plotelio. Keistai mes čia atrodome, bet mums tai nelabai svarbu. Mums skauda kojas, nugaras, esame labai pavargę po visų dienos (tą akimirką atrodo, kad po dviejų)"linksmybių".
 
Čia pat, po medžiu, bet ne "ant akių" pasistatome palapinę ir užmiegame.
 
Pabundu juo palapinės virpėjimo. Kažkas čiupinėja mūsų kuprines, kurios sudėtos palapinės apačioje/prie kojų (miegame galvomis į "duris" kaip tik tam, kad niekas negalėtų ištraukti mūsų daiktų nepastebėti).
 
Tyliai pažadinu Martyną, kuris miega kaip paprastai - budėjimo rėžimu. Judesiais jam parodau, kas vyksta, bet tas Kažkas tikriausiai tai pastebi ir nueina šalin. Pavojaus lyg ir nebėra, bet nesmagu. Sunkiai užmiegu ir dar nežinau, kad rytas bus toks pats smagus, kaip ir vakaras.
 
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
 
2012.05.24
 
Ankstyvas rytas. Palapinėje miegu viena, Martynas jau atsikėlęs ir daro mankštą. Girdžiu lapų šiažėjimą, prasegu palapinę ir nusiteikiu sveikintis.
 
,,La-a-a-a--a-a--a-a-a-a!!!!!!" - sucypiu kiek galėdama, nes tiesiai priešais mano veidą išnyra šuns snukis! Jis išsigąsta ne ką mažiau nei aš ir nuskuodžia pas savo šeimininką. [Puiku, miegam ant šunų vedžiojimą trasos].
 
Martynas viską matė ir girdėjo, tai dabar raitosi iš juoko.
Užteks pokštauti. Greitai pakuojamės daiktus ir keliaujam toliau.
 
Už poros kilometrų prieiname degalinę. Nusiprausiame, užsirašome plakatą ir laukiame savo sėkmės. Dėja dėja... Gražus rytas, bet mes tikriausiai labai negražūs, nes niekas nenori mums padėti. Ir šiaip čia mažas miestelis, visi čia atvažiuojantys viso labo vietinės reikšmės veikėjai.
[labai nustebina vienas vyras, kuris atvažiuoja su kabrioletu, užsikelia stogą (mygtuko paspaudimu aišku) tada nueina nusipirkti kavos, po poros minučių sugrįžta su draugu, vėl pakelia stogą, ir išvažiuoja... (Jooooooo...:]
 
Einame toliau, nes nepanašu, kad artimiausiu metu kas nors žada pasikeisti...Neaišku, kur bus sekanti degalinė, tad sustojame prie autobuso stotelės, kur būtų patogu sustoti.
 
Girdime cypiančius stabdžius. Visai pro mus praskrieja taxi automobilis ,,Ne ne, mes nemokėsim". Bet pinigų niekas iš mūsų ir nenori imti. Šis jaunasis Shumacheris už dvidešimt minučių turi būti oro uoste, iki kurio dar LABAI toli :]
 
Mes nevažiuojam, mes SKRENDAM ;] Bet vyrukas vairuoja užtikrintai ir abejonių dėl jo vairavimo įgūdžių nekyla.
Netrukus jis paleidžia mus degalinėje, kuri yra "ant" kelio į Madridą - pirmuosius mūsų namus po Slovėnijos ir Maroko.
 
Pietaujame (šaltas pienas ir avižiniai dribsniai už kosmosinę sumą) ir vėl stojame į trasą. Tiesa, čia sutinkame dar vieną lietuvį "fūristą" iš Utenos. Pakalbam apie krepšinį (tuo metu kaip tik vyko Europos krepšinio čempionatas). Jis mums negali pagelbėti, ne sne ta kryptimi važiuoja. Į Madridą važiuoja kitas fūrisas - lenkas su sūnumi, BET trise važiuoti negalima, o ką jau kalbėti apie keturis žmones kabinoje.
[nieko tokio, kaip nors].
 
Sustoja vyrukas su nauju Civic'u ("hibridu" - pusiau elektiniu, pusiau dyzeliniu automobiliu, kuriuo labai didžiuojasi. Jis važiuoja pro Granadą, kuri mums net LABAI pakeliui. Jis irgi yra ragavęs tranzuotojų duonos, tad nusprendė, kad jei ne jis, tada niekas kitas mūsų gali ir nepaimti. Smagu. Klausomės jo pasakojimų ir geriam kolą (nepatikėsite, kokia tuo metu ji buvo skani).
 
Pravažiuojam Granadą. Vyrukas nemažai mums apie ją papasakoja. Labai gražus miestas, reikės kada nors aplankyti (prižadu)
 
Išlipam mažoje kaimuko degalinėje. LABAI karšta.
iki Madrido 400km, kokia 15val. Nepatikėsit, bet šiandien vakare mes jau valgysim lietuviškus kotletukus ir miegosim lovose. Kaip? Papasakosiu kitą kartą.
 
-------------------------------
NEBETELPU JAU :)
 
KURIU TREČIĄ TEMĄ ;)

O galbūt galima būtų padaryti tokią funkciją, kad tarp Naujo turinio nematyčiau tų temų, kuriose nėra naujų pranešimų? Ta prasme, nenoriu matyti temų, kur yra pakeliama su mygtuku "Pakelti", o ne parašoma naujas pranešimas.

Sveiki visi :)
 
Jūsų prašymu, pagaliau susiruošiau padaryti tai, kas jau seniai sukosi mano galvoje, bet vis nerasdavau laiko – įskaitoma forma įamžinti mano didžiausios kol kas buvusios gyvenimo aferos – Eurotrip‘o – įspūdžius.
 
[FORUME RASITE KELETĄ FOTO, KURIAS MAN ŠIAIP NE TAIP PAVYKO ĮKELTI]
TRUMPAI:
Eurotripas ,,Kaunas - Marokas (per Kroatiją) - Vilnius" :) apie 10 000km, 43dienos 70 automobilių, 1500litų, 1 traukinys, 1 autobusas (iš Rijekos į Krk salą), 2 viešojo transporto padargai (zuikiu), 2 keltai, 2 paverkimai, 2 mintys, ,,va dabat tai Mirsiu" 1lėktuvas iš vokietijos Dortmun'o (nes kitaip būtų 2 plaučių uždegimai)
 
Nerašysiu tranzavimo apibrėžimo, nes viską jūs jau žinote. Jūs ne kokie italai, portugalai ar akis išvertę marokiečiai, kurie niekaip nesupranta, ką, , tie žmonės veikia ant kelio, o Italijoj net ir baudžia už tai (net degalinėse!).
 
 
PRADŽIA
 
Pabudau vieną rytą (kas čia keisto? Juk pasitaiko, m?) su mintimi, kad toks gyvenimas, kokį dabar gyvenu, visiškai manęs nedžiugina. Baigiau aukštojo mokslo studijas, bet turiu darbą, kuris manęs nedžiugina, kuris yra laikinas, be perspektyvų, be savaitgalių. Gyvenu miesto centre, nuomuojame bute ir didžiąją dalį uždarbio skiriu jo išlaikymui. Už tai, kas man lieka, galiu įpirkti naują sunkelė ar batelius ir nueiti į tas pačias pabodusias vietas, kur geriu tą patį pabodusį alų, klausau tas pačias pabodusias dainas ir matau tuos pačius veidus.
 
METAS PERMAINOMS
 
Neturiu nieko, ką būtų gaila palikti – draugai supras (ne pirmas kartas, kada aš juos palieku (studijavau Slovėnijoj, atlikau praktiką Portugalijoje). Mano šeima taip pat labai tolerantiška. Turiu sesę, kuri bastosi po visą Lietuvą... Žodžiu, ar taip ar taip vaikų niekada nebūna namuose. Tėvai moka naudotis skaipu ir rašyti nuostabius laiškus. Be to, tėtis yra sakęs, kad jei būtų jaunesnis, taip pat tranzuotų po pasaulį.
 
Taip jau viskas susiklostė, kad tuo pat metu mano geriausio draugo, kurį vadinu broliu, gyvenime susiklostė labai panašios aplinkybės: jį paliko mergina, užkniso darbas, dingo įkvėpimas muzikai.
 
Pamenu mus sėdinčius jaukios itališkos vyninės terasoj (,,Buon Giorno Trattorijoj“ – mano buvusiame darbe), geriančius kavą iš vieno puodelio ir galvojančius apie permainas. Varom? – Varom!
Išėjom iš darbų, aš išsikrausčiau iš savo buto, kurį 1,5metų vadinau namais. Grįžau pas tėvus, išsikroviau daiktus, susikroviau kuprinę, susipirkau viską, ko mano nuomone reikėjo ir iškeliavom. Beje, kelionės kryptį pasiūliau aš likus mažiau nei savaitei iki išvažiuojant. ,,- Varom iki Slovėnijos, noriu pamatyti savo mylimiausią bendrabutį Rožna Dolinoje (Gėlių slėnis). - Gerai, bet jei aš nepastatysiu savo kojos ant AFRIKOS žemės, ši kelionė bus niekam tikusi. Deal? – Deal!“
Liepos pabaigoje pradėjom savo kelionę, be jokių labai konkrečių planų ar laiko apribojimų.
 
24/7 SU VIENU ŽMOGUMI
 
Kur kas svarbiau, nei kuprinės svoris ar patogūs batai yra žmogus, kurį jūs pasirinksite keliauti su jumis.
Ar pažįstate žmogų, kuriuo jūs visiškai pasitikite, kuris NIEKUO negalėtų jūsų nustebinti?Taip? Tada tai TAS žmogus, su kuriuo jums reikia leistis į kelionę.
 
Nežinau, ką sakyti tiems žmonėms, kurie galvoja keliauti į kelionę su savo antra puse. Sakau TAIP, jei tai būtų paskutinis išbandymas prieš vedybas ir sakau NE, jei jūs pažįstate vienas kitą mažiau nei metus. Taip pat svarbu (bent jau man) yra aiškiai apibrėžti jūsų santykiai (jei keliaujate su priešingos lyties atstovu).
 
Aš ir Martynas (mano „brolis") esam draugai jau 5 metus ir prieš kelionę vis tiek buvo tokių klausimų: ,,Martynai, tu nebijai su manim keliauti? O kas bus, jei mane koks isterijos priepuolis ištiks in the middle of nowhere, m? Ką tada tu darysi?“. ,,O tu su manim nebijai keliauti?“ :)
 
Visą mūsų kelionę lydėjo vien juokas. Nei karto nebuvome susipykę ir išsiskyrę ilgiau nei 30 min. Labai keista, bet ,,erdvės sau“ mums netrūko. Reikia pasirinkti žmogų, su kuriuo tyla būna jauki.
 
Kelionėje pasimato viskas, tad nieko neapgausite, nebent patys save
 
Net nepastebėjom, kaip išnyko ribos ir kompleksai. Pabandykite išbūti graži, susišukavusi, pasitempusi, eidama 10km su 18kg ant nugaros kepinant kaitriai Ispanijos saulei dulkančiais kalnuotais keliukais. Arba kodėl nesimaudyti nuogai naktį tarakonais nusėtame Nicos paplūdimy, po 6 valandas trukusios kelionės iš Italijos?Šlapi drabužiai gali būti didesnis galvos skausmas, nei mintis, kad tave galbūt stebi nepažįstami žmonės (kurie tau visai nerūpi), ar žmogus, kuriuo tu visiškai pasitiki. Savęs gėdinimasis ir kažkokie kompleksai yra paskutinėje vietoje, apie ką tokias atvejais galvoji. Kur kas svarbiau būna švara, patogumas, gera savijauta.
(Tokioj kelionėj kultinė frazė iš filmuko ,,Mauglis“ tampa labai reali: ,,Mes vieno kraujo - tu ir aš“.)
Šioje kelionėj mes tapome belytėmis būtybėmis. Iškeliavome ieškoti nuotyklių, o ne megzti romano :)
 
DAIKTAI
 
Pirmiausia banko kortelė su pinigais (pagal galimybes) ir sveikas protas jų neišleisti visokiems šūdniekiams (na, čia galit su manimi ginčytis dėl pastarosios sąvokos, bet jei jus domina ,,Laukinis“ tranzavimas, pasižymintis kuo mažesniais kaštais ir orientuotas į naujas aplankytas vietas, o ne į patogią lovą, tuomet požiūris turėtų būti būtent toks). Toliau tradiciškai – patogi avalynė, maikutės, kojinės, šiltas megztinis, prožektorius, žemėlapis.... bla bla bla... JOKIŲ daiktų, kuriuos būtų gaila išmesti. Pasiimkite drabužius, kurie greitai džiūsta ir yra „ant ribos“ (labiau džiaugsitės atsikratę kokių išbandymų neatlaikiusių marškinėlių, nei atsisveikindami su savo klasikiniu ,,Zara“ sijonu : )).
 
 
Džiaugiuosi, kad jums patinka. GAL TURITE KLAUSIMŲ? Ką jums būtų labiausiai įdomu sužinoti? :)
 
__________________________________________________________________________________
 
 
 
…viskas yra kur kas paprasčiau, nei jums visiems atrodo. Pagalvokite, KAS tokio gali jums nutikti tranzuojant? Auksinė taisyklė – geri žmonės traukia gerus žmonės, tuo viskas pasakyta. Be to, užsienyje tranzuojama degalinėse, o tai reiškia, kad Jūs renkatės žmogų, kurio vairavimo įgūdžiams jūs patikite savo gyvybę. Jo automobilis, bet pasirinkimas vis tik yra JŪSŲ.
 
Jei sugalvosite pasimosikuoti plakatu visose kitose vietose, jus labai greitai sulauksite svečių su uniformomis, kurie jūsų paprašys nešdintis nuo greikelio, o jums apsimetus kvaileliais, išraiškingai ištars žodį ,,PENALTY” [bauda].
Kai dabar pagalvoju, keliones pradžioje mes jau turėjome susirinkti jų labai DAUG. Ką daryti, jei tave paleidžia kažkur – niekur, o judėti toliau juk reikia? Galima sakyti,kad mums paprasčiausiai sekėsi. Mašiniukai sustodavo pačiose neįtikėčiausiose vietose (atsiprašau, ponas pareigūne, nėra čia kuo džiaugtis) :) Bet taip buvo.
 
Laikas ir kilometrai tirpsta nejučia. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad nepilnai per tris paras įmanoma atsidurti už 1500km Budapešte ir valgyti žiauriai kaloringa, bet be proto skanų Langos’ą :) Nereikia nei skrydžių, nei bilietų, tik kuo lengvesnės kuprinės ir gero draugo šalia.
 
Jūsų klausimai... :)
 
Mano kuprinės talpa – 60l. Nėra ji didelė, taip neatrodė. Iš pradžių atrodo, kad tau prireiks VISO, ką susikrauni ant grindų šalia kuprinės, bet patikėkit manimi, taip tikrai nėra.
Nejučiomis pradedi atsikratinėti visokiais muilais, šampūnais, net rankšluostį palikau Las Negras miestelyje (Ispanija). Auksinė taisyklė – JŪSŲ DAIKTAI ANKSČIAU AR VĖLIAU TAPS JŪSŲ PRAKEIKIMU :)
 
...apie sausainukus ir alų... :) Maistą perki ir iškart suvalgai + įvertini realias galimybes ir laiką pasiekti kitą parduotuvę. Būtiniausias daiktas – vanduo. Gurgiantis pilvukas (kas labai retai pasitaikydavo) ne pats baigiausias reikalas, kai pasiklysti Ispanijos kalnuose, kur buvo filmuojami vesternai :)
 
Skirtis teko. Bet maždaug 100km, buvo diena ir jau grįžinėjom iš Maroko per Madridą. Aš pasirinkau geresnį variantą – ispaną, juvelyrą, kuris šiaip yra Argentinietis ir puikiai šneka angliškai :D Martynas važiavo su jo kolega visiškoje tyloje.
Dėl miestų... Didmiesčiai yra blogis, NES a) iš jų sunku išrtrūkti, b) nesaugu statytis palapines (nėra kur ir t.t.), c) į juos labiau apsimoka skristi lėktuvu kruopščiai viską susiplanavus. Kada sugalvotumėte aplankyti tokius Prancūžijos miestelius kaip Antibes ar Aix en Provence? O Barseloną?  Jūsų daiktai jums ant nugaros gadina jums visą sight seeing žavesį. Didmiesčius su dideliu skausmu širdyje, mes aplenkdavome.
Jei žinočiau, kaip prie temos prisegti nuotrauką, pamatytumėt visą mūsų maršrutą. Būtų kur kas iškalbingiau.
 
Sunkumo akimirkos,kai sėdi ir galvoji: ,,Aš turiu savo NAMUS, savo LOVĄ... KĄ, , AŠ ČIA VEIKIU????" pasitaiko. Bet ar jūs nervuositės atsisėdę priešais teliką, žiūrėdami 20 min trunkančias reklamas, ar ant suolelio Nicoje? :) O kitą dieną tokiu pat metu mėnulio šviesoje žiūrėsite į dūžtančias bangas, valgysite pelėsinį sūrį už 1 eurą ir gersite vyną arba sangriją už 1.3euro nuostabaus grožio Carboneras paplūdimyje (Ispanija).
 
____________________________________________________________
 
ĮSPŪDŽIAI GRĮŽUS :)
(atsakymas į Jūsų klausimus)
 
Lektuva ėmėm dėl kelių priežasčių:
a) Maroke išmainėm savo sunkiausius - šilčiausius drabužius į prieskonius ir kitokius gerus dalykus ir
keliaujant atgal jau nebebuvo taip šilta (rugpjūčio pabaiga, lietinga Prancuzija plius ta nelemta, normalios autostrados neturinti Lenkija...)(Reikia keliauti iš miestelio į miestelį ir kaskart ieškoti vietos, kur jau galima pradėti tranzuoti. Tai labai apsunkina nesibaigiantys kelio remonto darbai)
b) radom skrydžius iš Dortmundo (Vokietija) į Vilnių už 20 eurų...
 
,,Mintys, kurioms subręsti prireikė 10 000km ir 43dienų... Nors viskas atrodo taip elementaru..."
 
Sėdžiu palėpeje, tusčiuose namuose… Labai keistas jausmas – po tokios ilgos ir įdomios keliones aš pagaliau esu savo NAMUOSE. Nežinau ar liūdėti ar džiaugtis, kad pagaliau ir vėl turiu tą pastovumą, nuo kurio bėgau. Keista, nes nereikia nei į darbą, nei į mokslus. Po penkių metų skubėjimo ir lėkimo man niekur nereikia eiti! Lauke geras oras, matau vakarykštę tėčio nupjautą žolę apačioje ir siūbuojančius lazdynus, kurie savotiškai hipnotizuoja... Pagaliau esu viena. Nereikia lipti per save, eiti prie nepažįstamų žmonių, laužyta prancūzų ar ispanų kalba klausti, kur jie važiuoja, rodyti žemėlapio ir tikėtis, kad jie paims mus kartu. Nereikia stengtis save parduoti kaip gerą bendrakeleivę, daug šypsotis... Žinau, kur dabar aš esu, ir kur būsiu artimiausiu metu, žinau, kur miegosiu šiąnakt ir netgi ką valgysiu. DAUGIAU JOKIŲ BATONŲ!
 
Ilsiuosi nuo šurmulio, nuo skubėjimo ir benzino kvapo. Geriu šlykščią žalią arbatą be cukraus ir atrodo, kad daugiau nieko ir nereikia. Pagaliau atsiradau atskaitos taške, kuris ir buvo mano keliones tikslas – visiškas nulis – visko pradžia. Taip, net ne Marokas, ne Afrikos žemynas, o teisingumo akimirka prieš pačią save. Visai kaip Paulo Coelho knygoje ,,Alchemikas“ J
Labai labai įdomu, kiek laiko aš sau liesiu nieko neveikti, kada pradėsiu ieškotis darbo ir išsipakuoti daiktus, kurie po iššikraustymo iš miesto vis dar laukia sukrauti čia pat, palėpės kampe. Žiūriu į juos ir šypsausi, nes reikia jiems surasti naują vietą... Kaip sunku turėti tiek daug daiktų...
 
Labai keista, nes atrodo, kad jei šią minutę išvažiuočiau į kitą kelionę, jausčiausi labiau namuose nei jaučiuosi dabar. Atrodo, kad mano namai slepiasi kažkur mano purvinoje kuprinėje, kuri ilsisi kitoje palėpėje. Jau spėjau pasiilgti jos ir to svorio ant pečių. Žinot kodėl? Todėl, kad tada tau nereikia nieko galvoti ir nieko planuoti, nes beveik niekas nepriklauso nuo tavęs. Visa atsakomybė tenka pakeleivingoms mašinoms ir jas vairuojantiems žmonėms. Viskas, ko reikia Tau yra tik teisingas kelias (Autoroute, autovia, autopista, highway or whatever) ir kokia nors pakenčiama degalinė šalia. Degalinė, kuri tau atstoja vonios kambarį, virtuvę ir kupiną vilties atskaitos tašką, kur tu pradėsi/pratęsi savo kelionę. Galbūt vieną dieną, kažkas mestels tave 5km, galbūt 400 ar 700km, bet tai nebus svarbu. Svarbiausia bus tai, kad tu judėsi ne atgal, o pirmyn...
 
Padrikos mano mintys. Jaučiu, kad metas pusryčiauti. Kaip keista bus atsidaryti savo didelį mėlyną šaldytuvą ir RINKTIS, ką šiandien valgyti. Jūs net neįsivaizduojate, kokia tai prabanga...
Linkiu visiems gražios dienos. Noriu, kad žinotumėt, kad labai visų pasiilgau ir labai jus visus myliu. Grįžau kitokia, galbūt gerokai tylesne, nei buvau prieš tai. Nenoriu pasirodyti susireikšminusi, nepadariau jokio žygdarbio ir nepamaitinau Afrikoj vaikų, kurie, beje, yra gerokai laimingesni nei sterilūs ir visko pertekę europiečių vaikeliai. Bet čia jau kita tema, kurią būtų labai smagu aptarti prie kito arbatos puodelio
 
____________________________________________________________
 
TĘSINYS :)KELIONĖS PRADŽIA
 
Nežinau, kur turėčiau pratęsti pasakojimą apie mūsų kelionę. Man kiekviena detalė atrodo svarbi,
nes viską išgyvenau pati ir vienas įvykių siužetas kertasi su kitu ir viskas atrodo labai svarbu (jums pasisekė, kad aš rašau, o ne pasakoju, kadangi kitu atveju gautųsi žodžių kratinys ir niekas nieko nesupratų :)
 
[nežinau, ką turėčiau labiau akcentuoti, ar kraštovaizdį ir keliavimo tempus, ar visus tuos spalvingus žmonės, kurie musm padėjo judėti pirmym]. Galbūt būtų teisingiausia paminėti visko po truputį.
 
Labai keista, tačiau pirmą mašiniuką pagavome ne ant kelio (kaip įprasta Lietuvije), bet degalinėje (kaip įprasta daugumoje Europos šalių Mus pametėjo vos kelis kilomentrus degalinėje užkalbintas vyriškis. Toliau važiavome per audrą, pro mažo krovininio autobusiuko langus stebėdami, kaip akyse temsta dangus ir stiprus vėjas varto medžius. Džiaugėmės šiltai sėdėdami ir gerdami apelsinų skonio limonadą – mus prigriebusio lenko dovaną. Tačiau tai buvo pranašiškas ženklas – šiandien tikrai gausime lietaus. Neklydome. Gavome :) Temstant, vidury laukų sušlapome iki paskutinio siūlo, išsidžiovinome artimiausioje degalinėje, pasijuokėme iš savo apgailėtinų lietpalčių (beje, prieš tai mus pavežė toks vyrukas lenkas, kuris yra lenkas ir kalba tik lenkiškai [šiuos žodžius jis ištarė su didžiuliu pasididžiavimu]. Laimei, tai buvo pirmas ir paskutinis rimtas lietus mūsų kelionėje (be Amsterdamo, kur lietus yra toks pats įprastas reiškinys kaip... Londone) :)
 
,,Va dabar tai bus šakės. Kas mus tokius šlapius ims?“ Sustojo, bėgam, važiuojam Latvijoje gyvenannčio azarbaidžianiečio – Shumacherio pasekėjo autobusiuke. Daug cigarečių dūmų, skani degalinės kava, sumuštiniai ir egzotiška muzika. Keliaujam ne tik pavojingais Lenkijos keliais, bet ir žmogaus gyvenimo vingiais, istorija, vaikų nuotraukomis, patarimais. ,,Ačiū, viso gero!” NUOSTABU – esame vidury miestelio, einam nurodyta kryptimi „teisingo kelio“ link. Kur miegosime? Variantas A – kožkokių senų pastatų kompleksas (lyg fermos or so), B – kapinės ar kažkas labai panašaus į tai. Aš renkuosi dar kokius kelis kilometrus kelio pirmyn, noRs akys jau merkiasi ir skauda pečius. Vuolia! Tobuli krūmynai! Prabrendam žolių jūrą, pratrypiam skuzdėlynus, pasistatom palapinę, kažką užkremtam. 5min miegam. Rytas. Iki ko mes „dasigyvenom“? :D Nufilmuojam savo pirmąjį „reportažą“ artimiesiams ir traukiam toliau. Brendant per krūmynus susiplėšau naujas kelnes ,,Geras ženklas“ – pagalvoju.
 
Lenkija...Lenkija, nesibaigiantys miesteliai, tradicinė karvių skrandžių sriuba (ne fui, o skanu!) milžiniškas kotletas, gera nuotaika ir [juoda skylė mano atmintyje] :) Viskas susilieja, norime greičiau pasiekti Varšuvą, daug einame pesčiomis. Pagailime poros zlotų ir einame toliau. Pagaliau viešojo transporo stotelė. ,,mes zuikiai, mes zuikiai! Lina panikuoja, Martynas ją ramina. Varšuvos autobusų – traukinių bardakas. Nieko nesuprantam, net bilietus pardavinėjančios kasininkės. Gerai, kad yra gerų vietinių žmonių, kurie sugeba po ilgai trunkančių aiiškinimųsi surasti kryptį ir peroną, iš kurio važiuoja mūsų šaunusis traukinukas į legendinį Pruškow miestelį. Tiesa, gauname ir 20zlotų, kadangi pinigų keitykla ,,is under construction“, o mums laiko liko labai nedaug. 20 zlotų ir du bilietai, kainuojantys 5,4 zloto. Mums sekasi :)
 
Pruškow... Važiuodami ten džiaugiamės labiau nei du maži vaikai pakeliui į „Disneilendą“ :) Daug juokiamės ir iš Martyno miegmaišio – termoso gimsta mūsų naujas draugas – Pruškus.(foto: http://www.78.lt/image.php?id=981A_4F0EAA87&jpg )
 
- Hi, do you speak English?
- Yes.
- Could you please tell me, where we could find this road?
- [ilgai galvoja] Get into the car.
 
Pirmą kartą taip džiaugiausi, kad kažkas nekalba angliškai! 
 
Tranzuojam, po truputį temsta. Jaučiuosi kaip kokia „kelių plaštakė“ šalia tos varganos autobusų stotelės. Tanzuojam panmainomis, pavargom. Staiga prie manęs prieina vyriškis ir paklausia, ar mes važiuojame į ..[pamiršau pavadinimą] KATOWICE? Taip!
Trupmas paaiškinimas. Važiavo sau žmogus, pamatė mūsų užrašą, sustojo, pasistatė mašiniuką leidžiamoje vietoje ir atėjo mūsų pasiimti. Šaunus buvo vyrukas. 4 valandas stovėdami kamštyje dėl kelio remonto darbų juokėmės iš Lenkijos „autostrados“. Daug sužinojome ir apie Lenkiją, ir apie Lenkus. Labai ironiška, tačiau atsisveikindama padovanojau jam magnetuką su Vilniaus katedros aikšte. Jis niekada nėra buvęs Vilniuje... :)
Pasiekiame degalinę, paprašome karšto vandens, užsiplikome savo palastmasiodines siubas ir džiaugiames gyvenimu. Welcome home! Nuo šiol degalinių tualetai bus jūsų prausykla, skalbyklą, plovykta, vandens oazė... Kas tik norit, kol degalinės operatoriai nepradeda kreivai šnairuoti :)
 
Naktis. Miegu kniupsčia ant kelių ant kietų akmenukų. Taip sušalusi dar nebuvau gyvenime... ,,Dear Spain, wait for me, I‘ am comming!“ :)
 
_____________________________________________________________________________
 
,,AŠ MIRSIU" Chapter 1 :)
 
 
Mažoje užrašų knygelėje rašėmės visus mus pavežėjusius žmonės, tačiau dabar bandau juos natūraliai prisiminti ir nepavyksta. Vieni buvo labai spalvingos asmenybės, kiti tik šiaip žmonės, norintys kažkam padaryti gerą, bet neturintys ką papasakoti.
 
Atmintis atgija Bratislavoj, kai mums jau beieškant vietos miegui, degalinėje sustoja autobusiukas, iš kurio išlipa apsnūdęs romų gymio vyriškis. Pamatęs mūsų užrašą ,,Budapest. To see my mama“ (nekaltas melas) jis pasako, kad važiuoja ta kryptimi ir paveš mus, kai išgers kavos ir ką nors užkąs  Apsidžiaugiam, susirenkam kuprines ir už poros minučių jau stovim su žemėlapiu prie jo automobilio. Jis nekalba nei angliškai, nei rusiškai, nei ispaniškai, nei prancūziškai. Tik vokiškai. Bėda bėda... sako, lipkit į mašiną, aš skubu, pakalbėsim pakeliui (net nepamenu, kokia kalba tai surezgė) (Budapešte mes turim nemažai draugų, kurie mus pasiims, tik reikia nurodyti tikslią vietą). Išsiaiškinam,kad jis paleis mus kažkur 30km iki Budapešto, bet jokio tikslaus pavadinimo nepasako.
 
Mes nevažiuojam, mes skrendam 160km/h greičiu. Tamsu, lyja, mašinoje žiauriai karšta ir tai atpalaiduoja, miegas pirmauja (negalima užmigti!). Tas vyras nervuojasi ir vis keiksnoja mašinas, kurias aplenkdamas išvažiuoja į priešpriešino eismo juostą. Aš sėdžiu gale, o Matynas priekyje. Vyras mažais gurkšneliais geria kažkokį neaiškų skystį ir jo atsigėręs nusipurto. Tai ne arbata, ne limonadas, NEŽINAU KAS, bet mašinoje tvyro vaistų kvapas. Išsiaiškinam, kad jis jau 5 parą važiuoja be miego iš Portugalijos ir jo kažkas kažkur laukia. Jis medikas. Jam nepatinka, kad mes kalbamės lietuviškai (aš Marčiui sakau: ,,Martynai, nebandyk užmigti, nes mes mirsim“).
 
Pagal kelionės laiką, mums jau būtų laikas kažkur išlipti. Aplink matosi tik tamsūs šlaitai, jokios civilizacijos požymių. ,,Va dabar tai bus“ galvoju sau tyliai ir meldžiuosi, kad greičiau pasitaikytų kokia degalinė ar miestelis. KAS NORS, kur būtų galima sustoti, padėkoti ir trinktelti durelėmis.
Tranzavimo dievai išgirdo mano maldas. Degalinė su viešbučiu ir daug žmonių aplink, 5 dienio vakaras. Išlipam, pasiimam savo kuprines iš bagažinės. Vyras paduoda mums daiktus ir (!) didžiausią maišą sausainių, vytintų dešrelių, pomidorų, vandens,duonos kepalą, kurį valgėmė kokias tris dienas, paspaudžia mums rankas ir atsisveikinęs išvažiuoja. Belaukdami atvažiuojančių draugų, nusiperkam ,,Radler“ alučio ir gerai įkauštam nuo vieno 3,5% stiprumo alaus kokteilio. 20 valandų be miego.
,,Check Point Charlie“ grupės studijos grindys svetingai priglaudžia mūsų galvas... Mes išgyvenom.
 
_______________________________________________________________________________
 
 
Budapeštas – mano melancholijos įsikūnijimas, Myliu ir nekenčiu jo. Kažkaip pasitaiko, kad kaskart atvykstu ten rudenį ir iškart paskęstu prisiminimų jūroje. Bet paliksiu tai savo dienoraščiui. Nemanau, kad jums bus įdomu klausytis apie iš didžiulės širdgėlos užgimusį kelioninį romaną, sujaukusį tris mano trumpo gyvenimo metus. Įdomu? Ne jūsų reikalas :P
 
http://www.78.lt/image.php?id=1F58_4F0F1601&jpg
 
Pasisvečiavom pas draugus, papietavom vaikų žaidimų aikštelėje ir iškeliavome ratais kvadratais į mano antrus namus – Slovėniją. Senyva pora prabangia mašina, Balatono ežeras, mano pojų užhipnotizuota porelė ir mes jau Slovėnijos – Vengrijos pasienyje. Vakarienė prekybos cento pašonėje, paskutinis bandymas judėti toliau ir dovana – pirmą kartą mums sustojo „fūra“ (jų vairuotojai negali imti dviejų pakeleivių. ,,Ne jūsų reikalas, gausiu aš baudą ar ne“. Toks vairuotojo atsakymas mus džiugina, šiąnakt aš miegosiu nuostabiausiam bendrabuty Rožna Dolinoje.
 
Liublianos priemiestis. Esu tokia laiminga, kad net nejaučiu maudžiančių pečių. Toks jausmas, kad einu namo. Staiga sustoja panelė, kurios mes net nestabdėme. Ji pamatė dvi kuprines, kurios jai ne svetimos. Ji pati neseniai grįžo iš kelionės po Vokietiją. Nespėju net mirktelti, o jau stoviu prie savo bendrabučio durų. Mano aukšte kaip visada šurmulys, mūsų laukia. „Jaunavedžių apartamentai“ – juokiasi Martynas, gerdamas LAŠKO alų (Lašo ir Union alus Slovėnijoje, tai tas pats, kas ,,Žalgiris“ ir ,,Lietuvos rytas“ Lietuvoje. ,,Geri Union – sisioji Laško“ :P)
 
Miegas, dušas, skalbimas, naminis maistas – atostogos. ,,Novi Shanghai“ kinų restoranas ir mano tikslas jau pasiektas – sLOVEnia :)
Kitas taškas – Krk sala, Kroatija.
 
http://www.78.lt/image.php?id=D251_4F0EACAB&jpg
 
_________________________________________________________
 
 
Taigi susiruošėme į šalį, į kurią dar nebuvome įkėlę kojos. Žinojau tik tiek, kad reikia pasų, nes vieną kartą jau teko gauti skaudžią pamoką – pusmetį gyventi visai prie pat, tačiau būti apribotai nuo kelionių pasibaigusios paso galiojimo datos dėka. ID irgi variantas, bet viskas priklauso nuo pasieniečio nuotaikos, o strigti „ant sienos“ nesinorėjo.
 
Sovėnai – nuostabūs žmonės. Seniai tai žinojau, tačiau dar labiau tuo įsitikinau, kai mums sustojo dvi merginos ir pavežė mus kur kas toliau, nei joms reikėjo nuvažiuoti. ,,Lėktumė su jumis išsimaudyti į Kroatiją, bet neturime su savimi pasų...“ Jos, beje, taip pat tranzuotojų duonos jau ragavusios keliauninkės. Pasidalinome įspūdžiais, atsisveikinome ir po keliolikos minučių, prisikimšę kišenes pakelėje "sutiktų" obuolių, jau stovėjome trasoj, o netrukus, jau sėdėjome vaikinuko kroato automobilyje. Stebėjau nuostabų kraštovaizdį ir šiurpau nuo minties, kad NIEKUR nematau normalių vietų tranzuoti tuo atveju, jei mus paleistų tiesiog ČIA :) Laimei, jis mus pavežė iki pat stoties, kur turėjome sėsti į autobusą ir judėti į paslaptingą Krk salą.
 
,,10eurų?! Gal jie išprotėjo? – pyksta Martynas, nenumanydamas, kad mūsų kelionė truks ne 10 minučių (kaip mes įsivaizdavome), o gerą valandą. ,,Po eurą už daiktus bagažinėje?! Jooo... kroatai „tręšia” už viską, už ką tik įmanoma“ – nenustojome stebėtis. Mūsų pasipiktinimą sustiprino ir tai, kad jau buvome perspėti nustiteikti didesnėms kainoms, kitai valiutai ir kurortinių miestelių rėžimui.
 
Važiuojame jau beveik valandą. Martynas miega, o aš tyliai panikuoju. Nežinau, kur mes važiuojame, nežinau, KUR mums reikia išlipti ir kaip turi atrodyti paskutinė mūsų stotelė. Žmonių autobuse lieka vis mažiau ir mažiau, akmenuotą dykynę keičia miškai. Norėjot nuotykių? Tai sėdėkit ir tylėkit :) Nusprenžiame važiuoti iki paskutinės stotelės[mintyse iš nevilties jau nejučia piešiu vaizdą, kaip velku malkas pro tuos nelemtus krūmynus, kaip mums baigiasi vanduo ir kaip bus "smagu". Jė :)] Neapsirinkame. Išlipame prie pat žydros jūros su šiaudiniais stogeliais smėlyje, norintiems atsikvėpti nuo kaitrios saulės. Mūsų akių vyzdžiai dar labiau išsiplėčia kai pamatome palapinių miestelį čia pat, ant jūros kranto. Negalim patikėti, kad viskas tiesiog TAIP. Pasiteiraujame potencialių naujųjų kaimynų, ar čia galima statytis palapines. Sulaukiame teigiamo atsakymo. Martynas maudosi, o aš lieku prižiūrėti daiktus. Pojų sukimo magija dar nei karto manęs nenuvylė – po keliolikos minučių jau sėdžiu šalia naujų kaimynų, maža mergaitė tąso po žemę mano pojus, o aš geriu ,,gaiviuosius alkoholinius gerimus“ – nuostabų vyną, degustuoju damoms pagamintą vyšnių likerį :) Slovėnų šeimyna Kroatijoj. Labai džiaugiuosi, kad be akcento moku suregzti kelis slovėniškus sakinius :)
 
Gaminu Žuvienę (jie nežino, kas tau yra) Rebeč'ų šeimai
http://www.78.lt/image.php?id=741D_4F0EAE80&jpg
 
Per kelias dienas patapome „įdomias“ taisykles turinnčio kepmingo aukomis, nuskausminusio mus po 22eurus už 2 dienas ir naujais slovėnų šeimos nariais, didele pramoga jau kelis metus iš eilės su tėvais atostogaujantiems bendraamžiams jų vaikams.,, My – boy – holiday – friend“ [Martynas], ,,she-uncle [,,teta“ angliškai]“ ir dar daug kitų naujadarų primins mums laužytą Bostjan anglų kalbą ir tas puikias atostogas, pasibaigusias Bostjan ir Tiašos namuose, „plote“ švenčiant pašėlusį Bostjano gimtadienį. Ar galite įsivaizduoti 20mečio vaikino gimtadienį su armonika, tradicinėm, tautinėm dainom apie tai, kaip bitutės neša medų, keistais šokias ir ‚,čebabčiči“ kepsniukais? Ne? O mes galim :) Buvo kažkas TOKIO :) Tačiau visi geri dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi... Užsibuvom per ilgai, jau norisi keliauti toliau. Metas aplankyti mano viešai slaptą simpatiją Nejc ir pasveikinti jį su artėjančiomis vestuvėmis... :)
 
Ajdovščina miestelis, apsuptas aukštų kalvų, apšepusių po truputį rudenėjančiais medžais. Džiaugiuosi vėl matydama tas rudas spindinčias akis ir vėjyje besiplaikstančius poilgius garbanotus plaukus. Nesimatėme jau gerus tris metus, bet niekas per daug nepasikeitė. ,, – Hi, good looking! – Hi sugar! :) How are you? It’s been a long time since I saw you the last time :)”. Dar visai neseniai mėtėme senus monitorius iš 6 bendrabučio aukšto, o dabar valgome ledus jo pusseserės ledainėje. Kitą akimirką jau geraime ,,Welcome drink“ vyną jaukiame hostelio kieme.,,Oj, kaip gaila... Mes nebeturime vietos jūsų palapinei mūsų kieme, bet galbūt jūs sutiktumėte apsistoti mūsų PALĖPĖJE?“ :) Mano galvoje skamba ,,Odė džiaugsmui". Mano svajonės pildosi – galiu paskleisti visus turimus savo daiktus, kuriuos taip kruopščiai lankstydavau, kad jie užimtų kuo mažiau vietos trijų metrų spinduliu ant sausų medinių grindų, galiu juos išmėtyti į visus keturis palėpės kampus! Laisvė papūgoms! :D Ša! Reikia neužsisvajoti ir nesusivėlinti, vakare važiuojame gerti su Nejc‘u vyno koplytėlės, kuriame jis tuoksis, papėdėje.
 
Gitara, tolimoje blyksčiojantys žaibai, baltas sausas, namų gamybos vynas ir puiki kompanija... Ryt, lydimi “gido“ Nejco, judėsime link Venecijos, pakeliui lankydami mažus jaukius Slovėnijos miestelius.
[Kaip smagu atsisveikinant gauti butelį mano mylimiausio vyno, pagaminto iš vynuogių, kurių pavadinimo kakažkas kažkurią sekundės dalį kažkodėl negali atsiminti... :)]
 
__________________________________________________________
 
Venecija. Nežinau ar džiaugiuosi ar ne bandydama susitaikyti su mintimi, kad mes ten važiuosime. Jau esu ten buvusi keturis kartus daugiau nei Mažeikiuose, Biržuose ar Visagine, kur iš vis nesu buvusi. Žinau, kad ten labai daug turistų, labai didelės kainos ir labai mažai vilties susirasti kokią saugią vietelę mūsų “neperšlampančiai“ palapinei. Bet, anyway, Venecija yra gerai ir dabar ne ruduo, ne žiema, o vasara. Kelios valandos tylaus slovėnų “fūristo“ kabinoje ir mes jau dedame savo kuprines ant įkaitusio itališko asfalto. Tada dar nežinojome, tuoj pat po abiejų kojų pastatymo ant šios žemės sulauksime pranašiško ženklo, kad pirmieji mūsų sutikti italai bus mūsų prakeiksmas šioj ,,picų žemėj“. Policija. Šmėsteli mintis, kad baus mūsų geraširdį vairuotoją, tačiau juos domina ne jis, o mes. Stabteli prie mūsų, praveria langą, kurį laiką pagalvoja ir išlemena nerišlų žodžių junginį ,,NO AUTOSTOP!“. Taip, taip, jus taip pat labai smagu matyti! Welcome to Italy!
 
Išsidrėbiam ant pievelės ir valgom savo tradicinius pietus – ilgas batonas su tunu. Kaip skanu :) Martynas atnaujina savo pleistriukų pamainą ant nuospaudų, kylam ir einam į trasą – išvažiavimą iš degalinės. ,,Jei sutranzuosim ką nors, tai tikrai bus ne italas“ pagalvoju aš ir nei truputį neapsirinku. Sustoja juodos spalvos automobilis, kuriame sėdi vaikinas iš Nigerijos, kuris gyvena Suomijoj, studijuoja Italijoj, kalba 8 užsienio kalbom (!) (tai jau antrasis mūsų sutiktas žmogus ir Nigerijos. Pirmasis reikalauja atskiros istorijos). Paplepam apie arogantiškus italus ir Italiją, atsisveikinam, susirandam reikiamą stotelę ir maisto parduotuvę. Už pusvalandžio jau kemšam sausainius, užsigerdami brangesniu, bet šaltu pienu. Važiuojam autobusu ir vis dar valgom tuos prakeiktus sausainius. Žmonės į mus keistai žiūri, bet tai mūsų nei truputį netrikdo, mes jau pripratę prie daugybės smalsių akių, tokia ta keliautojų duona.
 
Venecija. Išlipam ir iškart prisėdam atsikvėpti ant suoliuko mažame parkelyje su daug daug nieko gero nežadančiais balandžiais virš mūsų galvų. Pasidedam kuprines ir vėl pradedam logikos neturinčius pasakojimus apie mūsų daiktus. Mano kuprinės vardas buvo Džiuzepė, o Martyno - Antuaneta. Staiga pastebime, kad porelė šalia kikena. Bando tai paslėpti, bet labai puikiai matom, kaip jie purtosi bandydami sutvardyti juoką. Ką tik gavome Welcome “shot‘ą“ nuo balandžių tiesiai į Martyno kepurę! Kai sekasi, tai sekasi! Aš beveik klykiu iš juoko, kol jis tuo tarpu gremžia tą “gėrį“ nuo savo kuprinės raištelio, kuris tuo metu svečiavosi jo kepurėje. [Man labai patinka Italija.Tikriausiai tai būtų pati geriausia šalis, jei nebūtų kitų pačių geriausių šalių].
 
Apie Veneciją daug nepasakosiu. Neturiu jokio talento aprašant kraštovaizdžius ir architektūrinius paminklus. Pasakysiu tik tiek, kad ten tikrai verta nuvykti ir maloniai pasiklysti visoj toj kanalų ir tiltelių raizgalynėj (tik be kuprinių tai būtų kur kas maloniau).
 
Esame pavargę. Tiek nuo kuprinių svorio, tiek nuo įkyrios minties, kad mūsų draugai jau baigėsi. Prasideda ,,laukinis“ tranzavimas. Martynas miega (jis turėjo tokį nepaprastą talentą, kurio aš jam žiauriai pavydėjau. Jis galėjo užsnūsti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis). Gaunu žinutę, kad mano sąskaita papildyta 40Litų. Ačiū, tėti:)
 
http://www.78.lt/image.php?id=FDBC_4F0EAE80&jpg
 
Vakaras, temsta. Einam pakrante stebėdami didžiulius laivus (ne tokius krovininius, kaip mūsų Klaipėdoj), tokius, kurių niekada neįpirks paprastas mirtingasis. Verda diskusija apie pinigus, tikrąsias vertybes... ir mes einam į parką, į mūsų naują prabangų“miegamąjį“ pačiame Venecijos centre.
 
Kiaurai išilgai išnarstom visus krūmynus, kurie mums atrodo labai dėkingi. Mūsų reikalavimai nedideli – kuo mažiau perdirbtų „antrinių žaliavų“ ir bent minimalus privatumas. Suvokiame, kad savo mini palapinės nepastebėti čia tikrai nepasistatysime. Oras geras, miegosim po atviru dangumi.
 
Esam prabanga tviskančioj Venecijoj ,o miegosim parke – reikia atšvęsti! Pasiimam Nejc dovanotą prabangaus bato saldaus ir šilto vyno butelį, susisukam jį į rankšluostį, atsisėdam ant molo šalia vandens ir žiūrim į laimingas “bekuprių“ turistų šeimas ir tolumoje šviečiantį San Marco aukštės bokštą. Užplūsta labai dviprasmiškas jausmas. Jau antra savaitė esame toli nuo namų, esam Venecijoj ir geriam baltą vyną šalia benamio namų, tiksliau sėdim ant tų namų „slenksčio“. Plastmasinė kėdė, “lova“, kažkokie skudurai ir kiaurai mus veriantis žvilgsnis. Jo šuo atbėga su mumis pasisveikinti, tačiau jis yra vienintelis tos “erdvės“ gyventojas, kuris džiaugiasi mus matydamas. Nesijaudinkit, mes tuoj eisim į savuosius “apartamentus“ :D
 
Negali būti! Kažkas kalba lietuvių kalba! Na, kas dar gali gerti vyną vidury gatvės jei ne lietuviai!? :)
Sutinkam tris paneles iš lietuvos – pirmąją galimybę pasilkalbėti lietuviškai ne su savimi ir ne su tuo kitu lietuviu :)
 
[Miegame kaip kūdykiai, atrodome kaip bomžai, o keliamės kaip vyturiai]
_________________________________________________________
 
 
 
Bandymas išrūkti iš Venecijos (ir visos sumautos Italijos) man toks pats skausmingas prisiminimas, kaip ir pirmojo mano katino - Lopo mirtis, kai man buvo šešeri.
 
Einame gatvėmis, kurios mums nieko nesako. Jos tyli lygiai taip pat, kaip ir mūsų užkalbinti žmonės (tik jos niekada neturėjo progos mokintis anglų kalbos mokyklose (iki šiol nesuprantu, ką visi tie žmonės, mano bendraamžiai ir jaunesni, veikė per anglų kalbos pamokas?). Autobusų stotelės taip pat nepasižymi informatyvumu. Matome kažkokias raizgalynes, kurios turėtų būti interpretuojamos kaip viešojo transporto schema, ir jaučiamės labai nelaukiami užsieniečiai (visiška priešingybė Madridui, kur iki pilnos laimės užtenka metro ir miesto žemėlapių)
 
Pasivažinėjame autobusu ir išlipame ten, kur mums atrodo, kad tai turėtų būti TEN.
 
Einame vilties teikiančio kelio pakraščiu, kol prieiname kažkokias dirbtuves. Nutariame pasiklausti kelio. Nežinau, kaip mums tai pavyko, bet susikalbėjome ir važiuojame kažkur, kur to žmogaus supratimu, mes galėtume pratęsti kelionę (noriu pasakyti, kad italai iš vis neturi žalio supratimo apie tanzavimą. Atsiprašau, jei tokia mano pozicija atrodo per daug kategoriška, bet maždaug už 5 centimetrų teksto suprasite, kodėl aš taip manau).
 
Esame degalinėje, kuri yra kelio, kurio tikriausiai mums reikia, pašonėje. Žiauriai karšta. Saulė tiesiog svilina mūsų ne itin žvalias galvas. Aplink įtartinai daug policijos mašinų. Jos tai atvažiuoja, tai vėl išvažiuoja. Juokiamės ir strakaliojam reklamuodami savo „prekinį“ ženklą – plakatą, kuris nurodo 4 mums tinkančias kryptis. Karšta. Vis pasikeičiame, nes abiems stovėti tokiam pragare nėra tikslo. Aš ne iš tų mergaičių, kurios paaukos sveikatą lygaus įdegio vardan.
 
Martynas vėl miega pavėsyje. O aš tuo tarpu pričiumpu save vienoje tų retų būsenų, kada man darosi pasiutusiai liūdna. Matau žmones, bet jie manęs nemato. Atrodo, kad manęs iš vis ten nėra, kad aš esu tik dvi nutrintos basutės su nuo jūros vandens surūdijusiu užsegimu. Keista. Visose kitose šalyse žmonės bendrauja su tavimi: jie būna pikti arba linksmi, jie pamojuoja, nusišypso, papypsina ar parodo, jog nusuks kita kryptimi. Nepadeda met pojai, kurie yra mano meditacijos, šokio mišinys, nusiraminimo šaltinis
Kažkas čia ne taip.
[Tikriausiai reikėjo važiuoti su tais 4 perkreiptais veidais pasipuošusiais vaikinais mažame ankštame automobilyje, turinčiais tik VIENĄ vietą ]
 
Praėjo jau nemažai laiko, tačiau niekas nepasikeitė. Aš vis dar stoviu čia pat, tik nuotaikos judrumo ir optimizmo jau gerokai mažiau... ,,ŽINAU! Čia juk Italija, mados sostinė! Tikriausiai aš “lėvai” atrodau! Lina... Lina [toks mano vardas], kaip tu anksčiau nesusiprotėjai?!“
 
Palikau Martyną su plakatu, o pati išrūkau į degalinės tualetą persirengti. ,,Va, dabar jau panašiau į merginą, o ne į tą perkarusią žmogystą su merškinėliais ir aptemptomis aršių Lenkijos bruzgynų sugadintomis kelnėmis."
Visa "išsičiusčiusi" patenkinta einu atgal.
 
Kaip aš klydau... Niekas nesikeičia. Aš vis dar nematoma. Tikriausiai būtų lygiai tas pats, jei užsidėčiau bulvinį maišą ir šokčiau ,,Makareną“...
 
Pagaliau nenoriai suprantu, kad problema slypi NE MANYJE, o visų italų požiūryje į tranzuojančius žmones. Toks įspūdis, kad mes esame galvažudžiai, plėšikai ar šiaip visuomenės atmatos.
 
Martynas tranzuoja, kol aš pirmą kartą per mūsų kelionę tyliai paverkiu ir pakūkčiojusi užsnūstu čia pat pavėsyje, ant šiukšlėmis išdabintos žemės, padėjusi galvą ant savo kuprinės... Su savo dailia purpurine suknele.
 
FOTOfixas http://www.78.lt/image.php?id=778A_4F0EAA87&jpg
 
Nebejuokinga. Mes čia jau 5valandas! Rekordas, tačiau kažkodėl mes visai nesidžiaugiame... Lyg to būtų negana, prisistato policija ir pareiškia, kad mums čia negalima tranzuoti. ,,Bet juk čia DEGALINĖ, čia ne greitkelis!“ - ,,Nesvarbu, nes čia degalinė ANT greitkelio“.
 
Užverda kraujas (jei būčiau animacinio filmuko personažas, tai šiuo metu iš mano ausų veržtųsi juodos spalvos dūmai). Nekenčiu visų italų ir visos Italijos, visų picų, makaronų, Venecijos karnavalo, VISKO! Man jau nebesvarbu, kur važiuoti, važiuočiau bet kur!
 
Kažkas važiuoja į Austriją, bet vis tiek mūsų nepaima. Tarybos susirinkimas. Analizuojame žemėlapį kaip Molotovas ir Ribentropas, reikia priimti svarbų sprendimą.
 
[einu namo] Laukite tęsinio!
 
--- ---- ----- ----- ---- ------
 
 
Sprendimą priimti lengva, bet jį įgyvendinti sunku. Abu sąmoningai suvokiame, kad bet kuriuo atveju reikia nešdintis iš šios užkeiktos degalinės. Aptariame net pačius nepalankiausius variantus, t.y, visai apvažiuoti Italiją, kad mums visai nepakeliui (akivaizdu!).
Jaučiam, kad degalinės operatoriams mes taip pat neimponuojam. Reikia iš čia dingt!Dingti DABAR!
 
Staiga į degalinę įsuka mažas baltas autobusiukas. Pagyvenusių vyrų žvilgsniai smalsiai skanuoja mūsų “plakatą“. Jie važiuoja i Padovą, mažą miestelį apie 30km nuo tos vietos, kur mes esame. Man jau yra tekę ten pabuvoti, tad būčiau visai nieko prieš ten apsilankyti dar kartą. Susitariam, kad jie mus mestels iki pirmos pasitaikiusios degalinės. Sumetam savo kuprines į tą darbinio „kabrioleto“ bagažinę , prispaudžiam lentomis ir po kelių minučių jau išsišiepę lekiame pirmyn (be jokios nostalgijos).
 
Betranzuodami naujam „taške“ sutinkame dar vieną tranzuotoją – maždaug trisdešimties metų moterį iš Latvijos. Ji važiuoja į Romą. Ji mums pasako, kad mums geriau būtų nukakti iki kito kelio, kadangi ten didesnis mašinų srautas į Parncūziją. Padarom sandėrį – susivienijam, t.y, susistabdžius mašiniuką pasiteiraujam ne tik apie savo užpakaliukus, bet ir apie kainymės galimybę keliauti kartu. Po geros valandos sustoja didelė prabangi mašina. Mūsų kolegė prieina pirma ir paklausia, kur ši važiuoja. ,,Čia jums. Ji važiuoja į Prancūziją.“ Prancūziją? PRANCŪZIJĄ! Ar Jūs taip pat girdite akardiono muziką šiame žodyje? Jei ne, tada aš jums trumpai paaiškinsiu: MES PASKIPINAM VISĄ LIKUSIĄ ITALIJĄ!
 
Mūsų naujoji draugė kroatė. Ji keliauja į Nicą pas savo sužadėtinį (apie 700km!) ir guodžiasi, kad jos draugų tarpe neatsirado nieko, kas sutiktų palaikyti jai kompaniją ,,all included“ savaitgaliui (aha, mums taip pat sunku tuo patikėti).
Ji paklausia mūsų, ar mes nieko prieš, jei ji trumpam užsuks į ,,Ikea“, kadangi važiuodama namo nori kažką įsigyti savo būstui. Ikėjos greito maisto kavinukėje valgome pačią skaniausią picą už 1.5 euro kokią man teko kada nors ragauti (tikrai!). Prisikraunam ant jos visokių kečiupų, majonezų, garstyčių... labai riebu, bet laaaaabai skanu (suprantu, kad labiau nei šeimos ir draugų aš vis tik pasiilgau visų tų nesveikų E reikalų). Skanu nuodytis.
 
Už gero pusvalandžio pajudam į dar 5 valandas truksiančią kelionę ir autostrados pradžioje užfiksuojame nematytą kelio ženklą – užbrauktą nykštį (tranzuoti draudžiantį ženklą). Hell Yeah! Tą akimirką viskas pasidaro aišku.
 
Aš sėdžiu priekyje, Martynas patogiai snūduriuoja ant minkštos galinės sėdynės. Pro langą matau besikeičiantį Italijos kraštovaizdį ir galvoju, kad jei kada nors aš čia sugrįšiu, tai tik su savo automobiliu, draugais ir mariom laiko. Tikrai yra ką pamatyti, bet vis dar esu tokia pikta, kad nuveju visas tas mintis šalin ir bandau snūstelti. Negaliu. Nemoku ir jaučiu pareigą būti naudingai – kalbinti mūsų ,,Shumacherio pasekėją“, kad ji neužsnūstų ir mes neišsitėkštume į kokią nors netikėtai pasitaikiusią kliūtį (iš galvos neišeina mintis, kad už kelių dienų baigiasi mano socialinio draudimo galiojimas).
 
Šokoladas, greitis, Milanas. Mūsų draugė dainuoja tradicines Kroatų dainas ir užleidžia vieną iš trijų kompaktų, kur mes galime ją išgirsti. Žaviuosi šia moterimi – drąsi, turtinga, nepriklausoma ir įsimylėjusi...
Kertame Prancūzijos sieną ir nuridename Puntuką nuo širdies.
 
Bonjour Cote d‘Azur! J‘arrive, mon Cherie!
 
---------------------------------------------------------
 
 
Į Nicą atvykome vėlai vakare. Jau buvio gerokai sutemę ir apie apžvalginius blūdijimus po miestą nebuvo jokios kalbos. Mūsų draugė pasiūlė mums nakvoti Nicos paplūdimyje, esančiame netoli oro uosto. Ji taip pat atsiprašė, kad negali pasiimti mūsų kartu, kadangi mūsų nebuvo jos ankstesniuose planuose. Bet mes nei kiek nepykome. Po viso to, ką ji dėl mūsų padarė (mažų mažiausiai priėmė spontanišką sprendimą spustelti stabdžio pedalą) tai būtų tiesiog mažų mažiausiai nepadoru.
 
Išsiimu iš bagažinės kuprinę ir pritrūkstu padėkos žodžių... Esu tokia dėkinga, kad net nežinau, kaip visa tai išreikšti. Apsikabinam, palinkim viena kitai visko, kas gražiausia šioje Žemėje, ji pataria jai paskambinti, jei atsidursim kokioje bėdoje ir išsiskiriame. Einam į paplūdimį. Ne bet kokį, o Nicos – Mėlynosios pakrantės (Cote d‘Azur) sostinės PAPLŪDIMĮ.
 
Eidami žvalgome apylinkes, mūsų akys automatiškai skanuoja kiekvieną saugesnį žolės plotelį, į kurį galėtume įparkuoti savo palapinę. Automatiniai pievelių laistytuvai gadina visą romantiką – viskas šlapia ir labai neprognozuojama.
 
Girdime Viduržemio jūros ošimą ir matome labai nemažai pakelėse miegančių „pavargusių“ žmonių. ,,Turime nemažai bendraminčių“ – tyliai pagalvoju.
 
Penktadienio vakaras, pajūryje vyksta veiksmas. Girdisi juokas ir pramogaujančių kompanijų klegesys. Atsisėdu ant akmenukais nuklotos žemės, o Martynas išeina į žvalgybą.
 
Po tokios karštos, emocionalios ir įtemtos dienos jaučiuosi daugiau nei nešvari. Labai norisi išsimaudyti, ypač matant tiek daug vandens ir paplūdymio dušą (!). Taip, taip... Jis skirtas sūriam jūros vandeniui nuplauti, o ne mano švaros misijai. Bet šią akimirką ekologija yra paskutinis dalykas apie ką aš galvoju. Planetos užterštumas ir ozono skylės man dabar visai nerūpi. Esu pavargusi ir manau, kad truputis muilo ir lašelis šampūno tikrai nebus baisiau už tas šiukšles, kurias pavalgė čia pat paliko ta jaunimėlio kompanija. Kas bus, tas.
 
Išsirengiu ir įsivaizduoju, kad esu namuose, savo vonios kambaryje. Mintimis atsitveriu abėjingumo aplinkai užiuolaida. Gana vėsu ir šalta, bet labai gera. Aplink yra žmonių, bet man, tiesą pasakius, nelabai rūpi. Tiksliau – jie man nerūpi visai. Aš juos matau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, tegul galvoja ką sau nori. [Čia buvo pirmasis „perlipimas“ per save, pirmasis akibrokštas prieš žmonių sukurtas ir susikurtas padorumo normas, taisykles. Kas yra padorumas? Kodėl turėčau gėdytis..?]
 
Jaučuosi lyg naujai gimusi ir jau įdėmiai klausau Martyno nuomonės apie nakvojimo čia galimybes.
- Viskas būtų lyg ir neblogai... Ten yra tokia vietelė prie to krūmo aukščiau... jei ne tie tarakonai...
- Kokie tarakonai?
- Čia jų pilna. Na tarkim tas, kur ant tavo bato (apšviečia su prozektoriu mano koją, ant kurios jau ropoja didžiulis juodas TARAKONAS!
 
Pradedu cypti ir bėgioti kaip pamišusi. Pirmą kartą gyvenime pamačiau tarakoną!
Viskas aišku, mes čia nemiegosime. Kylam ir einam iš miesto.
 
Staiga prisimenu, kad kroatės draugas gyvena prie oro uosto. ORO UOSTAS! Ne kartą ir ne du man teko glaustis ant „patogių“ oruo uostų kėdžių ar grindų. Šis variantas tobulas – stogas virš galvos, budinti apsauga, šiluma... Apsimeskime, kad mūsų skrydis 6ryto ir nebesukime galvos dėl vietos.
 
Taip ir padarėm.
Išsiplovėm dantukus, pritildėm nuošaliame laukiamąjame esantį televizorių ir užmigom.
 
Ryte mus maloniai prižadino oro uosto apsauga (tikrai labai jaukiai, be jokios paniekos ar įžeidimų). Taip prasidėjo nauja kelionės diena.
 
_______________________________________________
________________________________
__________________
___________
 
Dabar, jums leidus, padarysiu tokį nedidelį lyrinį nukrypimą.
 
Dar nepapasakojau pamatinės kelionės idėjos, kuri buvo tokia pat svarbi, kaip ir pati kelionė. Tai buvo mūsų stiprybės ir optimizmo šaltinis, kuriuo vadovavomės ir tikėjome visos kelionės metu.
 
Ją man papasakojo geras mano draugas, likus galbūt net mažiau nei savaitei iki išvykimo, kurianant laužą prie upės šiltą vasaros naktį.Tą vakarą gavau net dvi simbolines dovanas, kurios man suteikė dar daugiau tikėjimo savo jėgomis, šviesos tomis juodomis akimirkomis, kai jau norėjau pasiduoti ir suktis atgal.
 
,, There are twin boys of five or six. Mom was worried that the boys had developed extreme personalities -- one was a total pessimist, the other a total optimist -- their parents took them to a psychiatrist.
 
First the psychiatrist treated the pessimist. Trying to brighten his outlook, the psychiatrist took him to a room piled to the ceiling with brand-new toys. But instead of yelping with delight, the little boy burst into tears. "What's the matter?" the psychiatrist asked, baffled. "Don't you want to play with any of the toys?" "Yes," the little boy bawled, "but if I did I'd only break them."
 
Next the psychiatrist treated the optimist. Trying to dampen his out look, the psychiatrist took him to a room piled to the ceiling with horse manure {shit}. But instead of wrinkling his nose in disgust, the optimist emitted just the yelp of delight the psychiatrist had been hoping to hear from his brother, the pessimist. Then he clambered to the top of the pile, dropped to his knees, and began gleefully digging out scoop after scoop with his bare hands. "What do you think you're doing?" the psychiatrist asked, just as baffled by the optimist as he had been by the pessimist. "With all this manure," the little boy replied, beaming, "there must be a pony in here somewhere"
 
Words to live by“
 
Mes sakydavom trumpiau: ,,With this pill of shit, there must be a pony somewhere!"
 
Norit tikėkit, norit ne, bet tų ponių vis atsirasdavo. Jie išdygdavo tiesiog iš niekur tomis akimirkomis, kai temstant užsidedi akinius nuo saulės, kad Martynas nepastebėtų, kaip tavo akyse pamažu tvenkiasi ašaros, kai pėdini 7 kilometrus į kalną, iėškodamas kelio, kur galėtum pratęsti kelionę, o tą kelią prižiūrintys pareigūnai ramiu tonu tau liepia suktis ir eiti atgal. Kai sėdi ant „bardiūro“ užsiėmęs už galvos, nes paprasčiausiai nebežinai, ką dar galėtum padaryti, kad pajudėtum pirmyn, kai nežinai, kur nakvosi ir pasislėpsi nuo didžiulio debesies... and so on. VISUR IR VISADA ATSIRANDA PONIS. Tik reikia nestresuoti ir jo sulaukti [turi būti toks pats stiprus, kantrus, ištvermingas ir tvirtas, kaip tas plieninis žiedas, kurį vis dar nešioju ant kairės rankos nykščio].
 
Nemėgstu pamokslauti, tačiau jums patiems spręsti, ką norite matyti savo gyvenime, kokius iššūkius priimti. Aplink mus ganosi daugybė ponių, tik reikia mokėti juos atpažinti.
 
Taip pat, naudodamasi proga, noriu padėkoti mano bendražygiui Martynui, mano "butiokui" (ne kambariokui, nes dalinames vienu butu, ne kambariu) kuris tapo mano "poniu" mums grįžus iš kelionės. Martynai, tavo dėka aš esu ten, kur dabar esu - kur gyvenu naują gyvenimą, kur dirbu mylimą darbą, turiu nuostabius draugus, kur panašu, kad man pradeda sektis :)
 
AČIŪ!
_________________________________________________
_______________________________________
_______________________________
_____________
_______
 
Gavau klausimų!
 
,,Tranzavimas uždraustas visuose Italijos keliuose, ar tik greitkeliuose?
Ką žmonės sakė, kai klausdavot, kodėl paėmė pavežt jus? Iš geros valios, dėl noro pabendraut, ar dar ko nors?
Kur labiau patiko nakvoti - miestuose, parkuose, ar kur ramiau, nuošaliau ir mažiau žmonių?
 
- Apie tranzavimą Italijoj žinau nedaug. Klausinėjau visų sutiktų tranzuotojų, bet jų nuomonės labai prieštaringos buvo. Čia sėkmės reikalas. Juk gali visą Italiją kirsti su Kroate moterimi, tiesa? Tokiu atveju, Italijoj lengva ar nelengva tranzuoti? Nežinau, kaip būtų pasibaigę, jei ne ji. Tranzuojant TEN susidaro toks įspūdis, kad patys italai kažko bijo. Jų logika tokia: jei jau tu stabdai mašinas, tai neturi pinigų bilietui ir būtinai mane apvogsi ar šiaip ką negero padarysi.
 
- greitkeliuose draudžiama (ar mažų mažiausiai nepatartina)tranzuoti visoj EUROPOJ. Geriausia, lengviausia ir paprasčiausia yra kalbinti žmones degalinėse. Ten saugu, yra vanduo, maisto, tualetas, geras pabaigos ir pradžios taškas + turi galimybę užmegzti gyvą kontaktą su žmogumi. Aišku, nėra lengva eiti ir klausti. Turi save "pardavinėti". Prancūzijoj (sur l'autorute) yra kameros, kurių pagalba tave labai greitai užfiksuoja. Kai tranzavom pro Slovakiją, mus irgi kažkas užmatė. Turim net tokį įtarimą, kad kažkas paskundė.
 
- labai įdomu, nes didžioji dauguma žmonių, kurie mus paėmė, turėjo kažką bendra su tranzavimu: seniau tranzavo patys, tranzuoja jų vaikai, yra bandę tranzuoti, bet neišlaukdavo ir t.t. Trumpai tariant, tranzavimas jiems nesvetimas. Fūristai imdavo dėl kompanijos (bet būdavo taip, kad mes tiesiog pramiegodavome visą kelią, ar nekalbėdavom jų kalba (daugiausiai Ispanijoj) Viena istorija ypač įdomi, bet apie ją vėliau, kai persikelsim į Ispanijos dykynes.
 
- apie nakvynes. Miegoti gera visur, kur saugu. Ar tai uostas, ar oro uostas, ar nuošalus parkas.
Miestų reikia vengti, nes ten palapinės jau nebepasistatysi (gali gauti baudą) ir šiaip aplink sukiojasi neaiškūs žmonės. Dėl šios ir daugybės kitų priežasčių didžiuosiuose miestuose mes neužsibūdavome (nukeliausiu ten, kai pasensiu pirmos klasės skrydžiu ir gyvensiu 5 žvaigždučių viešbutyje : )
 
 
,,1. Tranzavimas naktį - ar ką nors naudojote? Šviesos šaltiniai, atšvaitai, liemenės, stovėjimai po šviestuvais, ar tiesiog eidavot miegot? O kas, jei tinkamos vietos prigulti nėra? (Pvz. prie pasieinio eit miegot ne vien neramu, bet ir triukšminga)
2. Kaip supratau, ilgiausiai nemiegojot 20h? Kokie įspūdžiai „pardavinėjant“ save, kai pats nebetiki, jog atrodai tinkamos būklės?
3. „Low“ momentai. Taikydavotės, verkdavot, ilsėdavotės?
4. Ar turėjot tranzavimo patirties prieš išvykstant į šią kelionę?
 
1. Kaip jau minėjau, tranzuodavome TIK DEGALINĖSE, kur visada yra šviesa. Procesas paprastas: prie kokio konteinerio susirandi kartono, arba jo turi iš anksčiau, tada užsirašai kryptis (miestus, šalis, magistralė ar dar ką, kas tuo metu būna aktualu). Atsistoji priešais degalinės vitrinas ir taip pasitinki žmones). Liemenes turėjom, bet jų beveik nenaudojom. Užsidėdavome tik tais atvejais, stigdavome kažkur ir, neturėdami kitos išeities, eidavome greitkelių pakraščiais (kas dažnai sukelia vairuotojų pasipiktinimą. Tai jei jau darom nusižengimą, tai bent truputi pagal taisykles); )
2. Nemiegojom ir ilgiau, visai kaip tu. Bet apie tai aš dar parašysiu. Visada tiki savimi ir tai, kad ,, ne kaip atrodai" kitose šalyse yra ne trūkumas, o privalumas (pvz, Maroke)
 
3. ,,Low moments" tokių optimistų tarpe pasitaiko ne dažnai. Bet jei taip nutinka,tada supranti, kaip gera šalia turėti TIKRĄ draugą, kuris ir pats ne kaip jaučiasi, bet to neparodo, ir dar bando ištraukti tave iš tos emocinės duobės. Tokiais atvejais aš tiesiog prisėdu ir paverkiu (nes tada man palengvėja. Perspėju Martyną, kad ,,TAIP REIKIA" ir man bus viskas gerai už poros minučių :)
 
4. Martynui tai nebuvo naujas reiškinys, o aš buvau tranzavusi tik Lietuvoje ir labai nedaug :)
____________________________________________________
________________________________________
______________________
 
2012 m. sausis 16 d.
 
Nuotykiai Mėlynojoje pakrantėje.
 
Atsieliame oruo uoste, nusiprausiame iš išsiruošiam keliauti toliau. Nežinau kodėl, bet grįžti į pačią Nicą minčių nekilo. Galbūt tai įtakojo kiek apniukęs oras ir mintis, kad turime keliauti toliau, kad esame naujoje šalyje ir dar nežinome, kaip mums čia seksis, kas mūsų laukia.
 
Einame tarpmiestinio kelio pakrasčiu. Niekas nepypsina, greičiausiai galime čia eiti. Stengiames laikytis trasos, besijuosiančio Viduržemio jūros pakrante. Neprašauname.
 
Netrukus prieiname paplūdimį ir nutariame jame išsimaudyti. Aplink blankioje saulėje deginasi senyvos prancūzų poros. Numetame daiktus po didele čia pat augančia palme, pavalgome kuklius pusryčius ir lekiame pliuškentis.
 
Netenku žado, kai man įbridus į vandenį, matau link manęs plaukiančių gyvių stuburus. Jie plaukia būriais ir be jokios sąžinės graužaties pradeda sukiotis aplink mano kojas ir kramsnoti pirštus. Laimei, tai ne piranojos, tai didžiulės žuvys, kurias vietiniai gyventojai įpratino tokiu būdu išsireikalauti maisto. Netrukus šį procesą – paprotį išvystu savomis akimis.
 
Kad geriau viską suprastumėte, padarysiu trumpą lyrinį nukrypimą.
Ne paslaptis, kad prancūzai turi gana stiprią duonos kultūrą. Tikriausiai visi esate girdėję žodį ,,Boulangerie“ (nesu įsitikinusi, ar tikrai teisingai parašiau, bet tai turėtų eikšti ,,kepyklą“). Prancūzijoje jau kultūros dalimi yra tapęs rytinis ritualas eiti į kepyklą šviežios, dar šiltos duonos pusryčiams. Adekvatus ir kitas reiškinys – tos pačios duonos antrą dieną (o jau, Gink Dieve, trečią!) jau nebegalima valgyti, patiekti žmonėms. O kadangi visa pakrantė nusėta būtent tokiais restoranėliais ir kepyklėlėmis... Tai tos kilograminės žuvys ir sukasi aplink mano kojas : )
Netrikus pasirodo padavėjas, apsijuosęs balta prijuoste ir nešinas pilna dėže bandelių.
 
Užverda tikra pramoga visiems poilsiautojams. Imi tas bandeles ir šeri tas didžiules besotes žuvis, kurios lyg paršiukai valgo iš tavo rankų. Tikrai kažkas TOKIO  Net nufilmavau visa tai, kad galėčiau parodyti artimiesiams, nes pamaniau, kad tuo niekas nepatikės (mano tėtis „užkietėjęs“ žvejys). Kol dar nepuolėt stebėtis, kad jų ten jų iš vis YRA, esant tokioms žvejojimo rankomis sąlygomis, pasakysiu, kad paplūdimy kabo ženklas, draudžiantis jas gaudyti (na, bet atėjus ten naktį ir vieną kitą įsimetus į kišenę, nebūtų jokio dideliausio nusikaltimo. Manau : )
 
Bet tą akimirką musų galvose sukosi mintys ne apie žuvienės ir ne žudies kotletus. Kaip tikri lietuviai pasiėmėm bandelių į kelionę (kurių viena „nauja“ kainuotų mažų mažiausiai 30 – 40 euro centų). Jas valgėmė gal tris dienas ir nieko blogo mums nenutiko (neišdygo pelekai ir žvynais mes neapsaugome = vis tik subalansuota žmonėms, ne žuvims).
Buvo puiki proga pasipraktikuoti kalbėti prancūziškai, bet šiuo metu tų žuvų pavadinimo vis tiek nepamenu. Bet atrodo jos kaip 1 – 2kg karšiai.
 
Kalbant apie kainas... Labai skaudi tema  Už vieną paprastutį obuolį tame kurortiniame miestelyje man teko palikti 1eurą. Galit sutikti, galit ne, bet tai nėra pigu (tuo vėliau įsitikinau nuvykusi į MAROKĄ ir už tą pačią sumą... : ) ) Papasakosiu vėliau ).
 
Tiesą pasakius, tiksliai nepamenu, kur paskui mes patekome, ką veikėme. Visa ta pakrantė nusėta mažais miesteliais, kurie labai panašūs. Atrodo esi viename, paeini porą kilometrų pakrante ir, žiūrėk, jau kitas pavadinimas.
 
Perkam du bananus, arbūzą (prieš tai gan aršiai padiskutuojam apie arbūzo svorį ir tualetų (skysčių išvadavimo reikmemis prieinamumą) raikom arbūzą peiliu ir šaukštais, po to graibom iš nuostabaus fontano šiukšles (negalėjom to nepadaryti, rankos tiesiog pačios tiesėsi, norėdamos sutvarkyti tą betvarkę) ir randam ,,Kinder bueno“ šokoladuką, dalinamės ir keliaujam link Kanų.
_______________________________________________________
 
2012.01.18
 
 
Ši kelio atkarpa buvo gana blanki. Buvom išsigandė didelių kainų ir pilni nerimo, kad mums niekas nestos. Labai džiaugiuosi, kad mes klydome. Prancūzijos pietūs gana palanki vieta tranzuoti. Žmonės ten gerai nsuiteikę, draugiški ir paslaugūs (net patys prancūzai tai pripažįsta). Nepaisant to, yra ne tik tranzavimas. Kelionė susideda ir iš tokių dalykų kaip nuolatinis teisingo kelio ieškojimas, poilsis, komunikacija ir paties sunkiausio - nakvynės paieškos. Su jomis dažnai siejasi nerimas, nervai, bėjėgiškumo jausmas, namų ilgesys... Nėra paprasta vaikščioti kurortinio miestelio gatvėmis ir ieškoti vietos, kur galima būtų „pakristi“, saldaus miego paragauti.
 
Vienas tokių ryškiausių momentų buvo Antibes miestelyje, tiek ir tiek kilometrų nuo Nicos. Į jį mus atvežė labai daili mergina, kuri buvo gerokai vyresnė, nei mes manėme, bet whatever. Pakeliui prisiklausėme daugybės istorijų apie to miestelio grožį, lankytinus objektus ir bla bla bla 
 
Taigi žygiuojame siauromis Antibes miestelio gatvėmis ir svajojame apie kokį nors normalesnį šiltą maistą ir KAVĄ  (Prieš iškeliaujant aš dirbau Itališkam restoranėly, kur pardavinėdavome pačią skaniausią KAVĄ... = ) Dėja, dėja... Kava kavinėse kainuoja apie 2,7euro už puodelį (beveik tiek pat Maroke mes mokėdavome už... Vėliau papasakosiu ; ) )
 
Pavaikštinėjam po miestelį, pagulinėjam vietiniame pleže ir štai valgom sausus pusryčius su pienu (nežinau, kas mums darėse, bet gėrėme labai daug pieno, kuris, beje, nebuvo labai pigus. Už litrą pieno mokėdavome 1,7 euro, o jei norite šalto pieno – 2,2euro (pirkau aš jį ir galvojau, kad Lietuvos močiutės, pamatę tokias kainas (7lt už 1l), su savo Žalmargėm nedelsdamos leistųsi į piligriminio pobūdžio kelionę į Šiltus kraštus... Pieno kainos čia beveik 10 kartų didesnės, nei joms siūlo pieną superkančios pieninės). Pavalgėm, nusipirkom keletą atvirukų ir pirmyn į pakrantę ieškoti vietos nakvynei, jau po truputį temsta.
 
Tas juodas debesis, pakibęs virš miestelio, visai manęs neguodžia. Neguodžia ir ta mintis, jog dabar yra savaitgalis ir visur šmirinėja žmonės. Einam pajūriu ir matome dideles žmonių kompanijas, kurios čia pat susinešę stalus vakarieniauja, iš prabangių taurių geria vyną... Kaip aš jiems pavydžiu...
 
Apžiūrinėjame visas mažiausias kerteles, visas pasuoles, VISKĄ, kur tik galėtume prisiglausti nakčiai. Staiga pajaučiu labai ašrų žvilgsnį, sekantį mums įkandin. Atsisuku ir matau jauną aukštą vyrą poilgiais plaukais ir bintu ar pleistru (nesuprantu) apvyniota nosimi. Jis stovi ir žiūri į mus nueinančius. Atsisuku – o jis žiūri. Vėl atsisuku, o jis vis dar žiūri. Nueiname kokius 200metrų, O JIS VIS DAR ŽIŪRI! Man šiaušiasi plaukai ir darosi LABAI nejauku. Galiausiai baigiasi paplūdimys ir mes ištirpstame prietemoje.
 
Prieiname kažkokią apžvalgos aikštelę. Aš prisėdu ant suoliuko ir niekur nebenoriu iš ten eiti.
 
[Tai buvo antra psichologinė duobė po Italijos, kai man buvo taip sunku].
 
Atsisuku į Martyną ir konstatuoju faktą, kad man reikia paverkti ir kad po to man bus kur kas geriau, ir galėsime eiti. Taip pat jį perspėju, kad manęs neguostų, nes tada bus tik blogiau. Sėdim ant suoliuko, aš verkiu. Martynas lyg tarp kitko pasako, kad jam irgi sunku, bet ar aš verksiu sėdėdama namuose ir nieko neveikdama, ar aš verksiu čia, aš vis tiek verksiu... Ir čia verkti yra geriau, nei namuose : )
 
Nors labai skauda pečius, o kojos jau visai atsisako eiti, nusprendžiame leistis į gyvenamūjų namų kvartaliuką, besidiekiantį palei jūrą. Galbūt čia rasime kokį nors prieglobstį? Kopiame į kalvą siauru keliuku, vedančiu į prabangių namų kiemus. Dar kelios minutės ai aš jau tempiu palmės „šakas“, kurios užima tobulą maždaug 2 x 2m plotą po palme ir labai badosi. Martynui ši vieta ne itin patinka (ta palmė auga prie didelio prancūziško davarelio tvoros) ir jis eina žvalgytis toliau. Netrukus grįžta ir ragina keisti lokaciją. Jis rado kažkokį apleistą parkelį, atitvertą vielos tvora... Man mintis kraustytis ne itin patinka, bet susirenku daiktus ir seku paskui.
 
Kai reikia perlipti tvorą, aš pradedu pykti. Nei čia parkas, nei čia miškas ir dar reikia lipti per aukštą tvorą. Kas čia, , per vieta. Neguodžia ir tai, jog ten jau stovi viena nemaža palapinė. Nuostabu! Puolu į nedidelę isteriją. Tiesiog tobulas vakars ir tobula vieta nakvynei. Žiauriai nejauku. Tamsu, miškas – parkas, status šlaitas, aplink akmenys, o šalia palapinė žmonių, kurie taip pat nelegaliai ieško vietos nakvynei. O jei ten TAS PATS auštas vyras apsigyvenęs? Truputi susipykstam su Martynu (pirmą kartą per visą kelionę, bet tai trunka labai trumpai. Nei aš nei jis nemokame pykti ir pyktis).
 
Pasistatom palapinę, išsirenkam visus tuos prakeiktus akmenis mums iš po nugaros ir užuodžiam labai nemalonų kvapą. Toks jausmas, kad patupdėm savo palapinę... arba įmynėm į.... „Š“. Tąsom tą palapinę iš vienos vietos į kitą, apsižiūrim batus, bet niekas nesikeičia. Tada priimam tokią išvadą, kuri vėliau tampa vos ne anegdotu: ,,O š*du smirdi dėl to, kad pri*ikta! ; ))))
 
Apsiraminam, pasidalinam paskutines iš žuvyčiu atimtas bandeles ir saldžiai užmiegam....
 
___________________________________________________________________________
___________________________________________
 
2012.01.23
 
 
Ryte mus pažadina ne manos kepamų blynų kvapas ir net ne kavos aromatas. Girdim gėsmingus virš mūsų pakibusio debesies grasinimus. Staigiai šokam iš palapinės ir viską pakuojamės. Laiko turim nedaug – tuojau pradės lyti. Jei sušlaps palapinė, kartu su mūsų daiktais, stigsim čia neaišku kuriam laikui. Nieko nėra blogiau už šlapius sunkius daiktus, kurių nėra kur išsidžiovinti.
 
Visą susikraunam akimirksiu, užsidedam savo lietpalčius ir nusiteikiam sušlapti. Ilgai laukti netenka. Einam tuščiomis kurortinio miestelio gatvėmis ir dairomės kokios nors pastogės. Štai stovi vienas vyrukas stotelėje, toks pats, kaip ir mes – su kuprine ir viltimi, kad tuojau nustos lyti. Susimojuojame ir einame toliau. Nežinau, ar tikrai dangus šviesėja, ar tik aš beprotiškai noriu, kad taip būtų.
 
Glaudžiamės po kažkokios drabužių parduotuvės pastoge. Mūsų kuprinės saugios, bebesušlapsime ir mes. Sekmadienio rytas. Ramu. Turime laiko, nes lietus dar nesiliauja. Martynas daro mankštą, aš išsitraukiu iš kuprinės pojus ir bandau parodyti kaimynystėje esančios kavinės personalui, t.y. dviem vyresnio mažiaus vyrams, kurie įtariai mus nužiūrinėja, kad mes ne valkatos ir ne elgetos ir šiaip visai įdomūs žmonės.
 
Po to seka antras šio “pasirodymo” etapas. Reikia išgeri kokio šilto gėrimo. Abu suprantam, kad kavos ar arbatos čia mes neįpirksim – geriau už tokius pinigus kiek atokiau nusipirksim visai neprastus pietus. Sėdžiu ir bandau prisiminti tai, ką mokiausi 5 metus mokykloje – parcūzų kalbą.
(norėčiau padėkoti savo prancūzų kalbos mokytojai, kad nors ir neprisimenu šios kalbos gramatikos subtilybių, tačiau susikalbėti galiu). Kelis kartus pasitreniruoju tekstą, pasiimu mūsų aptrintus puodukus – virduliukus ir keliauju pas kaimynus. ,,Bonjour, est - ce que je peut achete d’aqua chaude?” [laba diena, ar aš galiu nusipirkti šilto vandens?]. Vyras paima mūsų varganus puodelius ir pila vandenį. Tuo tarpu pasakau, kad me sesame turistai iš Lietuvos ir keliaujame į Maroką. Jis plačiai nusišypso, paduoda mano vandenį ir palinki sėkmės [pinigų, kaip aš ir tikėjausi, neima ir neprašo – kur čia apiplėšinėsi tokius sustirusus maksimalistus].
 
Vuolia! Dar viena maža pergalė. Į vieną puodelį susipilam plastmasoidines sriubas, į kitą – arbatas (kurių į šią kelionę pasiimiau tikrai daug), pusryčiaujam : )
 
Kuprinės ant pečių, keliaujam toliau. Nelabai žinau, kur tiksliai mes einam, bet miestelis gražus, su daugybe nuorodų (ne taip, kaip Italijoj). Susirandame autobuso stotelę, iš kurios galime nuvykti į Kanus. Dar vienas didelis miestas. Tikėtina brangus. Nors labia norėčiau jį pamatyti, bet gal kitą kartą. Nusprendžiame jį aplenkti. Keliaujame į kitą autobuso stotelę, pakalbinm du angliškai nešnekančius, bet mus mano prancūzų kalbą suprantančius vietinius jaunuolius ir jau riedame viešuoju transportu iš šios kurortiniais miesteliais nusėtos pakrantės. Mums reikia tikamo kelio. Martynas vėl miega. Pavydu ; )
 
Išlipam vidury kažkokių miškų. Pagaliau! Galbūt turėsime galimybę pastovyklauti gamtoje (visai kaip filme ,,Into the Wild“, kurį pažiūrėjau tik vakar ir neturėjau žalio supratimo, kad būtent jis įkvėpė Martyną leistis į šią kelionę). Paradoksalu, tiesa? Tiems, kas yra jį matę, pasakysiu, kad mūsų kelionėje buvo nemažai panašumų (hippių bendruomenė, išmintingi žmonės, nuostabi gamta), tačiau mūsų kelionė buvo spalvingesnė, dinamiškesnė. Tačiau su viena paskutinių filmo tezių, dogmų (kaip pavadinsiu taip) aš visiškai sutinku - ,,Hapiness is when you share“. Tai supratau dar gyvendama Portugalijoj ir man nereikėjo mirti, kad padaryčiau tokią išvalgą).
 
...išlipam vidury miškų, tačiau nusprendžiam, kad čia neužsibūsim (neturim pakankamai vandens atsargų), judėsim pirmyn. Sutranzuojam pagyvenusią porą, su kuria kažkokiu būdu vėl susikalbu ir jie mus paveža arčiau A1 kelio, kurio mums dabar labiausiai reikia. Štai jis! Tačiau nepaisant minties, kad esame ten, kur reikia, vaizdas mūsų nedžiugina – esame tame kelių mokesčių surinkimo punkte, kurio plotis kaip trys mūsų autostrados... Kur stoti? Kur galime tranzuoti? Už 150m matome tualetą. Mašinų čia sustoja nedaug, tačiau vis šis tas. Štai – vyrukas automobilyje. Paklausiame ar pametėtų mus iki degalinės. Jis paaiškina, kad jo automobilis sugedęs ir toliau kalbasi telefonu. Po kurio laiko išvažiuoja... : )
 
Štai dar vieni žmonės, stebintys prabangų mersedesą – juodą, tamsintais langais. ,,Ne, mes nevažiuojame link Kanų... tik pažiūrėkit, kokia mašina. Norėtumėt tokia pavažiuoti, m?“ Jūs irgi jaučiate arbatinį šaukštelį arogancijos, tiesa? Tokia pati tiesa kaip ir tai, jog nuseku to automobilio vairuotoją iki tualeto ir išeinantį užkalbinu [prancūziškai]. Jis suraukęs antakius bando suprasti, ką aš jam bandau pasakyti, kol neišsikentęs paklausia, ar aš kalbu angliškai: ) Cha! Žinoma, kad kalbu ir tai darau kur kas geriau nei prancūziškai! Mes važiuojame link Kanųųųų!
 
Susimetam kuprines į "kosminio laivo" bagažinę, kuri yra gal tik šiek tiek mažesnė už mūsų palapinę. Automobilyje jaukiai vėsu, skamba egzotiška muzika, akį traukia priešais esančiame sėdynės atloše įmontuotas mini tv ekranas.
 
Vyras ne prancūzas. Jis iš Azarbaidžiano (berods), bet jau dešintį metų gyvena Paryžiuje, kur turi savo verslą. Kietas diedukas, nors šiaip labai paprastas (su brangiais melsvais marškiniais, kurie matosi pro langą ir su pležiniais šortais ir tokiom pat ,,pležankėm“ (juk labai karšta!) ; )
 
Jis mums papasakoja apie savo gimtinę, muziką, kuri lepina mūsų ausis, ir priežastis, paskatinusias ją palikti. Taip pat paantrina nuomonei, kad Paryžiuje žmonės labai arogantiški, tačiau ten palankios sąlygos pradėti savo verslą... ir kad tai yra be proto gražus miesas. Mes jį aplankysime. Bet ne šį kartą.
 
 
Taip smagiai išsišnekam, kad jis nusprendžia neužsukti į Kanus ir pavežti mus dar toliau. Mes žinoma neprieštaraujam ir mėgaujamės malonia kompanija.
 
Mus išleidžia nuostabioj degalinėj (patikėkite, būna ir tokių): didelis eismas, žmonių srautas, maistas ir DUŠAS (už 1,7 euro + mano automobilio rakteliai (cha cha) arba ID kortelė). Nuostabu - oras geras, didelės degalinės aplylinkės ir pietų metas. Esame pavargę, labai norisi poilsio. Nusiperkam kus kus‘o „patiekalą“, pieno ir plastmasės skonio bandelių. Pavalgom ir nusprendžiam pachillinti – išsiskalbti drabužius, patinginiauti. Mes to nusipelnėme – pagaliau ištrūkome į normalų kelią, be jokių miestelių miesteliukų, pagaliau įgausime normalų pagreitį judėti toliau.
 
Stop stop stop! : )
 
ČIA prasidėjo viena didžiausių mūsų kelionės aferų - pažintis su viena spalvingiausių visos kelionės metu sutiktų asmenybių – Pinčiuku (atleiskite, bet nepamenu jo vardo).
Tai va, išsiskalbiau savo drabužius, viską susidžioviau ant čia pat susikonstruotos „džiovyklės“ ir išrūkau maudytis (nieko nėra geriau už dušą tokią karštą dieną ir NERIBOTĄ karšto vandens kiekį).
 
Keliauju atgal ir matau, kad Martynas su kažkuo kalbasi. Pirmiausiai pamaniau, kad tai koks nors žmogus, kuris mus paveš ir jie dabar derinasi laiką, arba laukia manęs. Jie atsisveikina kaip geri bičiuliai ir Martynas man papasakoja idėją – planą chuliganą : )
Situacija tokia – tas vyrukas turi automobilį, bet neturi degalų. Jis nori, kad mes pasiimtume iš jo plastmasinius bakelius, eitume prie žmonių ir pasakotume graudžią istoriją, kad va mes važiavom važiavom ir mums pasibaigė degalai, ir pinigai.... Mūsų prancūzų kalba silpna (Martynas iš vis nešneka prancūziškai), tad musų pagailės ir duos arba pinigų arba kuro, o jei kažkas bus piktas ir mus aprėks, tai mes vis tiek nesuprasim ir nepasiginčysim. Dar tabai įtaigu tai, kad mūsų veideliai tokie grietiški, mes tikrai nepanašūs į apgavikus.
 
Ši mintis suintriguoja Martyną, bet ne mane. Aš negaliu ir nemoku meluoti + man labai sunku kažko prašyti + aš suprantu prancūzų kalbą, negaliu apgaudinėti žmonių ir dar jų namuose!
Pasiūlau Martynui tokį variantą: tu eini prašinėti, aš einu tranzuoti. Kas pirmas „pelnys taškų“ tas ir laimės. Bet kuriuo atveju judėsim pirmyn. Bet kuriuo atveju, naudos bus.
 
Abu jaučiam trečio žmogaus spaudimą. Martynas suverčia visą kaltę man (aš dėl to nei kiek nesupykstu, nes jis teisus : )) ir atsisako šio plano. Atsisveikinam ir stojam į trasą.
 
Ilgai laukti netenka ir mes jau važiuojam jauno vaikinuko –studenčioko automobiliu link Monteplier. [Mylių tą french – english akcentą. Toks jaukiai „apvalus“. Su jokiu kitu akcentu jo neįmanoma sumaišyti[. Tas bernužėlis važiuoja į Aix en Provence miestelį aplankyti savo draugus. Nuostabu, važiuojame kartu. Prieš tai pasiklausome apie nežmoniškas maisto ir gėrimų kainas ir pasijuokiame, kad pas mus už 6 eurus galima būtų nusipirkti mažiausiai tris bokalus tikro, skanaus lietuviško alaus. Apsikeičiame kontaktais ir keliaujame į paštą (reikia išsiųsti laiškus draugams).
 
Slampinėjam mažo miestelio gatvėmis, ieškome interneto svetainės. Jau seniai mūsų namiškiai nieko apie mus negirdėjo. Reikia pranešti, kad musm viskas geri, kad mes sveiki ir gyvi.
Netrukus maigome tas juokingas prancūziškas klaviatūras ir jaučiam, kaip begėdiškai jos ryja mūsų
tikrai brangų laiką. Whatever, taip smagu prisijungti online ; )
 
Toliau seka parduotuvės paieškos. Surandam mažutę, dar dirbančia krautuvėlę. Mūsų vakarienė jau tradiciška – šaltas pienas ir dribsniai. Nusprendžiu palaukti Martyno lauke ir pastebiu šalia stoviniuojančių vaikinų būrelį (jie turi gitarą! Laaabai geras ženklas). Kažkoks girtas vyriškis jiems kažką sako nueidamas. Visi juokiasi.
Paklausiu, ką jis jiems pasakė. ,,Kažką apie rūpestį ir meilę“ – atsako vienas jų ir užmezgam pokalbį apie mus, apie juos ir apie atrimiausią parką, kur būtų saugu numigti. Prisijungia Martynas. Nekaltas melas – pristatau jį kaip savo brolį : )) Tada asiranda vienas vaikinukas, kuris pasisiūlo mus palydėti, mat jis eina ta pačia kryptimi, kur mums reikia. Suskamba jo telefonas. Tai jo draugai. Keičiasi planai – mes esame kviečiami į mažą išleistuvių vakarėlį vieno jų namuose. Puiku!
 
[Moralas toks - niekada neprašausi pro šalį, užkalbinęs žmogų su gitara].
 
 
Taigi, nedrąsiai įžengiame į naujųjų draugų namus, kur vyrauja, toks švelniai taraint bardakas : )
Visi vyrukai tuoj pat puola tvarkytis – gražu žiūrėti. Visi kaip gerai organiziota skuzdėlių kompanija akimirksiu sutvarko namus. Užuodžiame šilto, naminio maisto aromatą.
 
Pasirodo, visai atsitiktinai atsiduriame muzikantų – pamišusių tranzuotojų namuose. Visi jie turi didžiules tranzavimo patirtis ir mūsų didydis ,,Eurotrip‘as“ netrukus atrodo tas pats, kas kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą. Negalime atsistebėti vieno jų maksimalizmu, kada jis bando parodyti visas kelionių kryptis ant čia pat, ant sienos, kabančio žemėlapio.
 
Ne mažiau žavi ir tai, kad visi jie groja ne vienu ir ne dviem instrumentais, visi yra labai LABAI gabūs muzikantai, turintys savo grupę.
Netrukus susirenka visi vakaro svečiai, prasideda vyruko, kitą dieną iškeliaujančio į Indiją, išleistuvės. Vyras, bugnai, muzika, alus ir ,,mažasis Amsterdamas“ (O_o) mažame prancūžiškame butelyje, mažame jaukiame prancūzijos miestelyje.
Liekame nakvoti čia. Turiu tikrą pagalvę! : ))))
 
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
 
2012.01.25
 
 
Kitą rytą (na, galbūt labiau tiktų kitas gražus lietuviškas žodis,, popietę“), atsikėlėme, išsimaudėme, atsigėrėme kavos (!), pasižvalgėme pro saulės apšvietus langus į jaukias miestelio gatveles, nufilmavome mini reportažą namiškiams, atsisveikinone su mūsų atsitiktiniais „host‘ais“ (nerandu lietuviško atitikmens šiam angliškam žodžiui... gal tiktų ,,Priglaudėjais“) ir ratais kvadratais patraukėme trasos link. Pakeliui užsukome į paštą, išmetėm laiškus, nusipirkom brangių obiuolių, užlipome į kalną, nulipome žemyn ir radome vietą tranzavimui, kur DAR suradome lietuviškus rašmenis ant kelio atitvaro.
 
Tranzuoti lengva nebuvo. Nors vieta buvo gana patogi, praleidome ten kokias 2 – 3 valandas.
Na, bet buvo linksma. Parncūzai puikiai įvaldę neverbalinę kalbą.
 
Pagaliau atsiranda vyrukas, kuris važiuodamas iš darbo mums sustoja. Važiuosime neilgai ir netoli – apie 30km, bet neužilgo jau būsime trasoje ir galėsime judėti Montpellier link 
Labai graži degalinė, puikus oras, judėjimas ne pats didžiausias, bet visai nesupykčiau, jei tektų čia nakvoti ir viena akimi ieškome vietos palapinei. Tiesa, sutinkame pirmąjį lietuvių fūristą! Labai smagu pasikalbėti!
 
...Irrrrrrrrrrrrr… NEPATIKĖSIT! : )) Iš niekur nieko išdygsta mūsų PINČIUKAS! : ))))
Koks mažas tas pasaulis. Pasisveikinam, pasikuokiam ir vėl sulaukiam tokio paties pasiūlymo. Sąlygos toks pačios.: imat bakelius, prašot kuro ir važiuojam. Mano nuomonė nesikeičia, sąlygos taip pat, bet Martynas sutinka pabandyti... ir žinot ką? Jam labai neprastai sekasi! : )))
 
Pirmiausiai kreipiamės į tautietį, prašydami kelių litrų „saliarkos“ pagalbos, bet paskui nusprendžiame, kad apsieisime ir be to. Anyway, čia labiau Martyno rūpestis. Aš tuo tarpu dominu vidutio amžiau vyrus, kurie siūlosi mane pavežti (net iki Pepigan‘o, kuris yra Ispanijos pašonėje), bet kai aš pasakau, kad aš ne viena, jei kažkodėl labai greitai persigalvoja ir niekaip neatgumentuodami nuvažiuoja. Įdomu, kodėl?  ) Martynas vis pasitikrina, ar aš vis dar esu ten, kur esu. Netrukus nusprendžiu prisijungti prie Martyno ir pati įsitikinu, kokie dosnūs gali būti visai nepažįstami žmonės. Beje, paskutinioji užkalbinta pora - ne prancūzai, Marčius puikiai su jais susikalba rusiškai ir gauna visus smulkius pinigėlius iš jų kišenių (apie 6 – 7 eurus!) Chapeaux! (pagarba) : ))
 
Netrukus susipakuojam į baltą pinčiuko „kibirėlį“ (taip vadinu visas mažas, ekonomiškas mašinytes). Vietos čia ne per daugiausiai, nes be mūsų kartu keliauja ir visas Pinčiuko „gyvenimas“ – mikrobangų krosnelė, pripučiamas baseinas, ir dar DAUG visokių daiktų.
 
Mūsų Pinčiukui 34 metai. Bendraujame su juo pusiau angliškai pusiau prancūziškai (jis angliškai kalba taip pat puikiai, kaip aš prancūziškai).
Jis nevedęs, nei žmonos, nei vaikų neturi. Turi giminaičius, su kuriais mažai bendrauja ir jau apie 10 metų gyvena „ant ratų“: keliauja iš vienos vietos į kitą, prašydamas maisto, cigarečių, pinigų, kuro... Jis nedirba, tad sukasi kaip išmano – turi puikią ,,verslumo gyslelę“, kurios buvimu mes puikiai įsitikinome.
 
Susirandame labai charizmatišką naują draugą ir patys to nežinodami patampane savotiškais jo įkaitais.
 
_________________________________________________________________________________________________________________________
2012.01.31
 
Su Pinčiukus man siejasi pačios kontaversiškiausios emocijos. Ir pyktis, ir juokas, įniršis, bevitiškumo jausmas, pasimetimas, baimė, adrenalinas.Bet apie tai nuo pradžių.
Pamažu judėjome Mėlyjąja pakrante, aplenkdami didžiausius miestus. Daug kalbėjom apie tokį neįprastą Pinčiuo gyvenimo būdą, apie jo šeimą, draugus, apie mūsų kelionę, apie Prancūziją ir Maroką. Man jis pasirodė susidvejinusi asmenybė, nes jo nuomonė keisdavosi taip pat greitai kaip ir kraštovaizdis pro langą. Vieną akimirką jis sako, kad Prancūzija yra nuostabi šalis, o kitą jau tvirtina, kad tai blogiausia šalis pasaulyje (na, gal Marokas kiek blogesnis, nes ten baisiai pavojinga ir mus ten nužudys kas nors, na, trumpai tariant, mes bepročiai). Visą kelią sėdėjau gale, kLausiausi prancūziškai – angliško pokalbio, jei reikėdavo pavertėjaudavau, bet per daug stengiausi nesikišti. Mūsų naujasis draugas iš pradžių ne itin mane mėgo (jei ne aš, jau seniai būtume kartu keliavę, juk mums (Martynui)taip puikiai sekasi prašinėti), o aš į drauges taip pat per daug nesisiūliau, nepasitikėjau juo, tad tylėjau, snaudžiau ir stebėjau, kaip pamažu mezgasi Martyno ir Pinčiuko draugystė.
 
Tau temo. Mūsų pilvukai gurgė, norėjome valgyti. Privažiavome kažkokį keistą miestelį, kurio gatvėmis vaikščiovo vyrai baltais chalatais (nei kiek nejuokauju!). Man buvo tikrai labai labai baisu, nes niekada nieko panašaus nebuvau mačiusi. Pinčiukas jau buvo seniau čia buvęs ir tikino, kad čia saugu ir tuojau rasime maisto. Važinėjome aplink prekybos centrų šiukšliadėžes, prie kurių mūsų draugas paprastai rasdavo kokio nors maisto (dėžėse). Buvau apie tai girdėjusi, buvo labai įdomu. Tačiau tądien buvo ne ta diena. Radome tik kažkokį perdžiūvusį batoną ir porą supuvusių vaisių. Mūsų draugas pyksta, nors jis neseniai pavalgė – gavo šitą kebabą ir fri bulvyčių (tiesiog nuėjo pas ten dirbusį žmogų, pasakė, kad labai nori valgyti ir gavo. Tiesiog taip). Pasiūlė pasivaišinti ir mums, bet mes atsisakėme (dar prieš tai trumpai pasipykome dėl to su Martynu. Aš tikrai norėjau valgyti, ir buvau UŽ tokį pasiūlymą, o Martynui atrodė negarbinga dalintis su tuo žmogumi jo grobiu. Bet juk mes buvome bendralekeiviai! Aš į jį (Pinčiuką) žvelgiau kaip į nieko gyvenime neveikiantį laisvamanį, kurio gyvenimo būdas tą akimirką buvo panašus į mūsų, juk visi kartu sukinėjamės aplink tuos konteinerius, o Martynui jo buvo gaila.... Mūsų požiūriai skyrėsi).
 
Važiuodami iš to miestelio pamatėme šalikelėje stovinčia skalbyklę. Ji atrodė dar visai neprastai, bet neturėjome kur jos dėti ir Pinčiukas pasižadėjo jos dar sugrįžti (ir paskui veikiausiai prastumti kokiame nors turgelyje ar karkur... Whatever.. : )))
 
Pinčiukas prisimena VYNUOGYNUS : )) Klajojame jau kito mažo miestelio gatvelėmis, keliukais ir ieškome vynuogynų. Tai jau nebe kelionė, tai panašu į misiją - ,,Maistas“. Labai linksma. Sėdžiu mašinoj ir laukiu, kol vyručiai tuo tarpu krauna į politeleninius maišelius mūsų vakarienę – dar ne visai prinokusias vynuoges (taip greitai ir šventvagiškai - net nepasikuklinę išjungti ilgąsias automobiliuko šviesas!) Kaip skanuuuu! BET tai dar ne viskas! Čia dar kažkur yra obuolių ir persikų laukai! Taip, taip, Jūs išgirdote ir pagalvojote ir viską supratote teisingai! Dar daugiau adrenalino ir pusžalių vaisių mūsų pilvukuose : )) Pilnuose pilvukuose. Čia jau nebe Nica, už tą obuolį mums nebereikia mokėti – 1 – 2 eurų.... O vaisių taip pasiutusiai norisi...
 
Pakeliui sustojame prie kažkokios degalinės (nebeveikiančios), kur yra elekta ir susiglaudę miega bomžai (ši savoka mūsų kelionės kontekste skeistokai skamba, nes mūsų ir jų namai šiuo atveju yra vienodi – nei mes nei jie jų neturime : ))) Pinčiukas išsitraukia iš savo mašiniuko seną kavos aparatą. Kava nesigauna.
 
Pagaliau privažiavome Monteplleir miestą. Klausiame Pinčiuko, kur jis planuoja mus paleisti. Jis pasako, kad iki artimiausios degalinės apie 10km ir mums šiandien jau nebeužteks degalų (l’essance) iki jos nuvažiuoti... BEEET tai sakydamas jis mus veža į miesto gilumą. ,,Aš noriu jums parodyti šį nuostabų miestą”.
 
Jaučiu, kaip iš pykčio ir nevilties man ima virpėti rankos ir akyse po truputį kaupiasi ašaros. Tyliai verkiu, nes šią akimirką visa širdimi nekenčiu šio žmogaus. Miesto centras ir naktis – blogiausia įmanoma kombinacija. Nenoriu matyti to miesto...įsivaizduoju save miegančią ank kokio nors ofiso laiptelių... Jokių parkų čia nėra. Tada mes atsakome, kad nenorime matyti miesto, mes esame pavargę ir norime miegoti. Paklausiame ar aplink yra koks nors kempingas. Tačiau netruksu įsitikiname, kad jis ne taip mus suprato. Panašu, kas jis mūsų išvis nesupranta... Galbūt tik numano, kad norime mauti kuo toliau nuo jo. Mums jau nebesvarbu, kur miegoti. Norime skirtis nuo jo.
Jis pasako, kad žino puikią vietą, kur mes galėsime saugiai numigti...
 
...netrukus sukiojamės kažkokio pramoninio miestelio aikštelėse (vaizdas panašus, kaip ištuštėjusios ,,Megos” prieigos). Betonas betonas betonas... ir kriaurai mus košiantis vėjas. Apsirengiame visus šiltus drabužius ir sėdime ant autobuso stotelės suoliuko. Labai šalta. Nebepanenu kaip, tačiau vėl važiuojame su Pinčiuku. Matome keistą neužrakintą ”namuką” su plastikinės plėvelės užuolaidomis. Čia šilta ir saugu. Galbūt ryte mus kas nors pažadins, bet kol kas tai yra geriausia, ką tokioje vietoje galima rasti. Beveik tobula.
 
Nusileidžiam užuolaidas, šniūru užsivyniojam (užsirakiname) duris. Pinčiukas mūsų nepelieka, jis kaip sargybinis šuo miega visai čia pat, savo automobilyje kitapus durų... (Komentaruose rasite mūsų namo foto) Aš esu tas "kirminėlis" žaliame miegmaišyje : )))
 
_______________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________
 
2012.02.02 (lygiai už mėnesio ir 1dienos mano gimtadienis! :)))
 
Pabundame labai anksti, nors niekas mūsų nežadina (o aš to tikėjausi, nes miegojome kavinės, kioskelio ar kažkokios parduotuvėlės prieigose). Šviečia saulė, Martynas jau atsikėlęs. Mūsų draugas taip pat. Reikia kažkaip judėti toliau, nors neturiu žalio supratimo apie tai, kur mes esame. Susipakuojam, sėdam į mašiniuką ir leidžiamės į naujas kuro paieškas. ,,L‘essance... L‘essance“ (degalai) kaip malda sukasi mano galvoje ir skamba mūsų draugo – vairotojo lūpose. Privažiuojame degalinę. Metas „dirbti“.
 
Sėdžiu mašinoje ir šiek tiek nejaukiai jaučiuosi stebėdama, kaip Martynas ir Pinčiukas prašo degalų. Negaliu. Negaliu perlipti per save ir eiti prašyti tų žmonių degalų. Ne toks buvo mano kelionės tikslas, ne toie būdai ir priemonės, tokia kaina man ir mano įsitikinimams yra per didelė.
 
Dar rytas, tad ir žmonių nėra labai daug. Staiga matau labai įdomų vaizdą – mūsų Pinčiukas aršiai ginčyjasi su vieno automobilio vairuotoju. Jam tai nėra naujiena ir priežastis labai paprasta – žmonės tiesiog nesupranta, kodėl jie turi padėti šiam žmogui, tautiečiui, kuris turi tiek pat kojų, tiek pat rankų kaip ir jie, kuris yra sveikas, gali dirbti ir užsidirbti. Nesuveikia net mes ir mūsų buvimas. Pinčiukas susierzina, važiuojam į kitą degalinę.
 
Norime kavos ar arbatos – nesvarbu, kokio nors šilto gerimo, kurį įprastai rytais geria koks 90% visų normalių žmonių,. Turime kavos, kavos aparatą ar kažką panašaus, net cukraus, bet neturime vandens. Kadangi aš nieko neveikiu, tik retkarčiais nutaisau liūdną miną, kai Pinčiukas rodo į mus pirštu (kad mes užsieniečiai, keliaujame po Europą ir neturime pinigų), einu ieškoti vandens.
 
Pasirenku mažą ofisą kitoje gatvės pusėje , pasiimu buteliukus ir einu prašyti vandens. Nesunkiai susišneku su darbuotojais, kurie gana normaliai sureaguoja į keistą mano prašymą ir grįžtu su vandeniu. Viską paaukojame kavai, tad grįžtu ten dar kartą.
 
Pagaliau judame tolyn, nors įtikinti Pinčiuką mus vežti į trasą nebuvo labai lengva. ,,Dar pusvalandį... dar 10minučių“. Labai keista, tačiau jaučiu nedidelį liūdesį, kai mums reikia atsisveikinti ir ištrūkti iš savotiškų pinklių. Jis vėl liks vienui vienas.
 
Stovime ant kelio, kuris suka į autostradą, kuria mes turime judėti toliau. Niekas nestoja. Valgome obuolius, persikus ir vakarykštes vynuoges [pusryčiai].
 
Prabėga valanda, pusantros, o mes vis dar ten pat. Nusprendžiame keisti vietą, sukame į miestelį. Nusiprausiame ir apsiperkame dideliame prekybos centre (labai skaniai pavalgome. Įtikinu Martyną nusipirkti mažą keptą viščiuką. Jis netiki, kad sugebėsiu įveikti pusę šio žvėries ir jis teisus : ) Šokoladas, bandelės, pyragėliai tiesiog tirpsta burnoje, prietaujant, bet viščiuko krūtinėlė supakuojama ir paslėpiama mano kuprinėje. Martynas juokasi ir pyksta, bet mielai padeda man įveiktį tą mėsytę priešpiečių metu. Randame degalinę, tačiau niekas nevažiuoja ten, kur mums reikia. Optimizmo nesuteikia ir kitas sutiktas tranzuojantis vaikinas. Jam taip pat niekas nestoja.
Nusprendžiame eiti tolyn, nors mūsų žemėlapis nežymi jokio aiškaus kelio. Rintis nelabai yra iš ko, kadangi autostrada (autoroute) mes eiti negalime, einame tiesiog ta kyptimi šalia jos (išsiaiškiname, kad joks autobusas ta kryptimi mūsų nepaveš. Iki artimiausios degalinės apie 8 – 10 km...)
 
Laukai, grioviai, arimai, tvoros, miesteliai... Žinutė mamai... Kuprinė maudžia pečius, labai karšta.
Prieiname vietą tų vietų, kur renkamas mokestis už kelius. Pats eismo judėjimas labai primena pasienio postą. Sutinkame vieną tranzuojantį Čeką, geriantį alų pakelėje. Kažką pasišnekam, nors iš to pokalbio mums mažai naudos. Stojame į trasą ir netrukus jau judame pirmyn mažame,a nkštame furgonėlyje. Stambus juodaodis vaikinas nėra labai kalbus ir klauso ne mūsų mėgiamą muziką (repas-šnepas) : )
 
Valanda kelio, degalinė, ačiū : )
 
Esame jau visai netoli Ispanijos sienos. Tikimės, kad jau šiandien vakare būsime ten. Ir neapsirinkame. Nepatikėsite, bet mums sustoja ne kas kiti, kaip ITALAI! : )
(Juokiuosi iš savęs ir savo pykčio. Gyvenimas mane moko, kad negalima turėti jokių išankstinių nusistatymų).
 
Tai jauna studentų kompanija, kurie važiuoja į kurortinį Ispanijos miestelį (Lioret de Mar). Paatostogauti. Jis nedidelis, bet jame labai daug (DAUG) veiksmo: klubai, jaunimas, rusų tautybės žmonės (tikriausiai kas antras sutiktas) ir, žinoma, narkotikų prekiautojai, pardavinėjantys visokius mažmašžius (rožančius, žybsinčius niekučius, kokainą, marichuaną).
 
Sėdime paplūdimy ir džiaugiamės dekingomis Ispanijos kainomis. Valgome šparagines pupeles, kažkokį paštetą, batoną (!) ir geriame pigią sangriją. Laikas keliauti tolyn iš miestelio. Jau vėlu, reikia ieškoti vietos nakvynei.
 
Apžvalgos aikštelė, uolos, neblaivi linksmų rusų kompanija, nepatvirtintas pakvietimas nakvoti pas juos, tvora, miškelis, kaktusai, saugumas, palapinė, miegas.
 
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
2012.02.09 Barceloooonaaaaa! Barcelonąąąąą :))))))
 
Atsibudome kažkokio kalno viršuje, kažkokiame patvory ir pasisveiinome su pro palapinės „duris“ į mus žvelgiančiais kaktusais, kurie mums priminė, kad pagaliau mes esame Ispanijoje. Labai gera nuotaika, tad netgi sugalvojame jiems vardus, kurių dabar taip greitai nepsisiminsiu.
 
Oras buvo puikus: giedras dangus, švietė saulė. Kalno papėdėje girdėjome žmonių balsus ir pastebėjome nedidelę trobelę, kuri savo prabanga per daug neišsiskyrė nuo mūsų palapinės. Keista, bet nejučia užpavydėjau tam žmogeliui: gyvena sau ramiai nedidelėje trobelėje, rytais geria kavą ir švelgia į čia pat tyvuliuojančią jūrą... (minties apie čia pat virš jo esančiame pušyne apsinakvyndinusius neaiškius prašalaičius, girtus rusus „pavojaus“ galimybę tą akimirką nepaliečiau).
 
Pusryčiams suvartojame paskutinį turėtą maistą: dar nespėjusisu prinokti vogtus (skolintus!) persikus ir obuolius ir patraukiame kalno papėde žemyn, kur pūpso prabangi kavinė – svečių namai Gavome leidimą pasinaudoti tualetu (tuo pačiu atlikome visus rytinius ritualus) persirengėme ir nuėjome maudytis į labai uolėtą „paplūdimį“. Daiktus palikome čia pat, ant uolų besideginančių žmonių ir šuns priežiūrai.. (įkelsiu kelias foto).
 
Gaivu ir gera, tik baisiai karšta + neturim žalio supratimo, kaip iškeliauti iš šio turistų pamėgto sex, drugs&Rock&Roll tipo miestelio. Rytas, gatvės pilnos saulės kamuojamų apygirčių paauglių, kurie kemša geriausią maistą – vaistą – picas ir visokį kitokį šlamštą. Akivaizdu, kad sveikas maistas jiems šiuo metu nelabai rūpi, nes viskas jau senokai prasilenkė su sveiku protu (susidaro įspūdis, kad kai kurie lig šiol nesupranta, kur jie yra ir ką veikia).
 
Užsukam į prekybos centrą, nusiperkam pieno, dribsnių, vafliukų ir kitokių gėrybių, susirandam pavėsį ir prisėdam šalia jaunimėlio iš vokietijos, kurie čia pat valgo didžiulius savadarbius sumuštinius. Iš kitos pusės sėdi senyvi ispanai, kurie geria alų ir klausosi plerpiančios radijūškos. Vienas jų kalba angliškai. Tai išsiaiškiname paklausę kelio iš miestelio. Martynas kažką pašneka su jais, papasakoja mūsų kelionės eigą ir marštrutą (jis visuomet kalbėdavo su tais žmonėmis, su kuriias aš tikriausiai nesivelčiau į dialogą. Šaunuolis).
 
Kas vyko toliau pamenu miglotai, tarsi nuotraukomis. Pamenu tą degalinę, kurioje mus išleido ispanai ir piktą jos operatorių, kuomet „pasiskolinę“ čia pat kabantį plakatą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo dar buvo naudingas (galiojantis), gavome velnių. Atsiprašėme ir pabrukę uodegas patraukėme tolyn. Tą diena ėjome daug. LABAI daug : ))) Džiuginome visus pravažiuojančius savo neispaniška išvaizda, visiems buvome labai įdomūs, bet niekas kažkodėl nestojo ir tai mane baugino (sesė buvo pasakojusi, kad Ispanijoje labai sunku tranzuoti). Na, bet ne taip jau ir prastai. Netrukus sugriuvo dar vienas mano stereotipinis įsitikinimas – mums sustojo ,,picho“ (ispaniškas slengas, apibūdinantis berniukus – klubinukus). Kalbėjome nedaug, nes visi pietiečiai su anglų kalba per daug nedraugauja (tuo aš įsitikinau dar gyvendama Portugalijoje).
 
Jis mus paleidžia šalia to kelio, kurame turime būti. Kelio ženklai mūsų nedžiugina – iki artimiausios degalinės apie 8km kelio automagistralės kelkraščiu. Puikumėlis! Tikėkimės, kad su pareigūnais mums neteks pabendrauti. Skubame. Vairuotojams mes nepatinkame, jie mums ikyriai pypsina. Karšta, jau po truputį leidžiasi saulę. Degalinė. Tikriname visų fūristų numerius. Matome ir lietuviškus. Kalbame su stambiu vyriškiu iš Lietuvos, kuris turi didelį randą ant veido. Esame pasiilgę lietuvių kalbos, bet, dėja, lietuviai lietuvių per atri neprisileidžia ir nesvarbu, kad ateini pas juos tik su gerais ketinimais...
 
Nueiname į krautuvėlę ir užsimanome „burbuliukų“ : )) Kadangi Cola ir Sprite mums atrodo per didelė prabanga (kainos atžvilgiu), nusiperkam litriuką alučio ir čia pat ant žolytės jį susiverčiam 
Mes jo nusipelnome, jaučiamės padarę didžiulį darbą – esame degalinėje ant gero kelio, šalia daug vietos nakvynei, turim vandens, oras puikus. Mums šiandien daugiau nieko nereikia! : )) Tačiau vis tiek ant “pavogto” plakato rašome ,,BARCELONA“ ir linksmučiai tranzuojam. Tuomet prie mūsų prieina dvi nedrąsios merginos ir pasako, kad jos kaip tik ten ir važiuoja! Puikiau nei puiku!
 
Sėdžiu gale ir leidžiu Martynui pasidžiaugti moteriška kompanija. Jos daug mūsų klausinėja, kadangi ir pačios planuoja pakeliauti po Europą autostopu. Laikas neprailgsta. Atsirandame apie 3km iki Barselonos. Turime galvos skausmą – kaip mums ją aplenkti?
 
------------------------------------------------------------- MAN NEBELEIDŽIA TOLIAU RAŠYTI....!!!!
Kursiu naują temą : ))

Na nesutinku. Turiu Casio laikrodi. Gana gerą. Tai nešioju ir nesijaudinu, kad kažkas galėtų jam atsitikti.. Vandeniui atsparus, tvirtai padarytas ir matosi, kad kokybiškas. Nusipirkęs brangesnį laikrodį tu jau žinosi, kad jis veiks normaliai ir nesuges(pasitaiko broko, bet jeigu rimtas pardavėjas, tai to nebus) po kelių dienų arba vos tik gaus dregmės. Asmeniškai rekomenduočiau nusipirkti brangesnį ir kokybiškesnį, bent jau daiktą turėsi ilgaamžiskesnį.

Mokytoja:
- Šiandien mes mokysimės veiksmažodžių asmenavimo. Asmenuosim
veiksmažodį "dainuoti". Petriuk, jeigu tu dainuoji, kaip tu pasakysi?
- Aš dainuoju.
- Teisingai. O jei dainuoja tavo sesuo?
- Nutilk, gyvate.
_________________________________________________________________________
 
Rusas, graži mergina, vokietis ir vienuolė važiuoja vienoje traukinio kupė. Staiga traukinys įvažiuoja į tunelį, kupė visiškai tamsu. Pasigirsta pliaukštelėjimas, o kai traukinys išvažiuoja iš tunelio, visi pamato, kad vokietis glosto iš skausmo perkreiptą skruostą.
„Taip jam ir reikia, – galvoja vienuolė. – Bandė lįsti prie merginos, tai ir gavo nuo jos.“
„Taip jam ir reikia, – galvoja mergina. – Norėjo lįsti prie manęs, bet suklydo ir palietė vienuolę, o ši ir trenkė jam.“
„Velniava, – galvoja vokietis. – Aišku, rusas bandė kibinti merginą, bet, kvailys, suklydo ir tamsoje palietė vienuolę, o ši tamsoje susipainiojusi ir trenkė man.“
Rusas tuo metu sėdi ir galvoja: „Kitame tunelyje vėl duosiu vokiečiui į snukį“.

Na nesutinku. Turiu Casio laikrodi. Gana gerą. Tai nešioju ir nesijaudinu, kad kažkas galėtų jam atsitikti.. Vandeniui atsparus, tvirtai padarytas ir matosi, kad kokybiškas. Nusipirkęs brangesnį laikrodį tu jau žinosi, kad jis veiks normaliai ir nesuges(pasitaiko broko, bet jeigu rimtas pardavėjas, tai to nebus) po kelių dienų arba vos tik gaus dregmės. Asmeniškai rekomenduočiau nusipirkti brangesnį ir kokybiškesnį, bent jau daiktą turėsi ilgaamžiskesnį.

Taigi trumpas pranešimas: po 3 metų pertraukos šiandien persikėlėme į naują – žymiai galingesnį – dedikuotą serverį, kuris turėtų pašalinti paskutinį mėnesį dėl išaugusio lankomumo padidėjusius trukdžius naršant piko metu.
 
Likome ištikimi OVH.lt, o naujojo Uždarbis.lt serverio turimų resursų (Intel Bi Xeon E5606 2x4x2.13+ GHz, 24 GB DDR3 ECC, Intel SSD 320 2x 40 GB, SATA 2 2x 3TB, 10 Gbps) mums turėtų užtekti dar ne vienerius metus.

mociute :D

Trečią valandą nakties paskambino į duris kaimynas. Blyn, kaip išsigandau, net drėlė iš rankų iškrito

Trečią valandą nakties paskambino į duris kaimynas. Blyn, kaip išsigandau, net drėlė iš rankų iškrito

Na, šiuo metu Vilniuje lauke -25 laipsniai. Tai vasara matomai jau čia pat... B-)

Trečią valandą nakties paskambino į duris kaimynas. Blyn, kaip išsigandau, net drėlė iš rankų iškrito

Trečią valandą nakties paskambino į duris kaimynas. Blyn, kaip išsigandau, net drėlė iš rankų iškrito

Trečią valandą nakties paskambino į duris kaimynas. Blyn, kaip išsigandau, net drėlė iš rankų iškrito

ANt tiek šalta, kad net varnos norėdamos pasižiūrėt kiek minuso, vagia termometrus? :D:D