roobis

Kam kokybė, kam kiekybė...

Kažkada seniau pats buvau pradėjęs užsiiminėti šiuo darbu - telefonų tvarkymu ir pardavinėjimu. Pritariu, kad tai daug kruopštumo, kantrybės ir nedrebančių rankyčių. Šis darbas tuo unikalus, kad kiekvienas telefonas kaip ir atskira istorija ir ieškai problemų kas jam nutiko ir kaip sutvarkyti. Iš kur gaudavau telefonus? Iš LT skelbimų ir keletą kartų iš užsienio. Kai žinai daug maš detalių kainas (randi plius minus tiesioginį pardavėją, kuris neužsikelia kainų stipriai), rinkos poreikius ir atsirinkinėji kas gali būti naudinga, kas ne. Rasčiau dar ne vieną telefoną kuris taip ir nesulaukė savo eilės. Kodėl tie laikai pasibaigė? Turbūt kito interesai ir tęsti šią veiklą neinvestuojant pinigų tapo sunkiai įmanoma. Guid'ų kaip flashint ir kitaip nemokamai tvarkyti telefonus atsirado lietuvių kalba, taigi nemaža dalis jaunuolių sugebančių naudotis google pradėjo daryti tą patį ką ir aš. Sekantis niuansas tas, kad rimtesniems programavimo darbams jau reikalingi tokie dalykai kaip vadinamieji "BOX'ai". Atrišimai, flashinimai ir įrangos perrašymai tapo įmanomi tik su box'ais ir neliko nemokamų variantų, dėl tobulėjančios telefonų apsaugos sistemų (kaip yra šiuo metu - nežinau tikrai). Na ir toks galutinis patarimas - niekada neatsilik nuo rinkos. Domėkis, skaityk ir diskutuok forumuose susijusius su telefonų taisymu ne tik lietuviškus, bet ir angliškus ir rusiškus (girdėjau daug gerų atsiliepimų apie juos, bet pačiam rusų kalba nėra stiprioji pusė).

per tave valgyt uzsinorejau......

Taigi, nusprendžiau ir aš pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionės į Berlyną. Rašinėlis bus netrumpas, tad iš karto pasiruoškit popkornų, gėrimų. :D Jau pasiuošėt? Tai pradedam!
 
Viskas prasidėjo dar vasario mėnesio pradžioje, kai netikėtai išvydau, kad nuo vasaros pradžios Simple Express atidaro naują maršrutą Vilnius - Varšuva - Berlynas. Prisiminęs, kad pirmos 5 vietos kiekviename reise būna vos po 10lt., pradėjau kalbinti aplinkinius vykti kartu. Iš karto susidarė visa 5 asmenų grupelė. Bet laikui einant, iš jos likom tryse.
Po kelių mėnesių laukimo pagaliau atėjo ta diena - liepos 13d. vėlyvas vakaras. Vasario 12d. perkant bilietus atrodė tiek daug laiko iki kelionės, bet dabar... atrodo taip greitai praėjo. :)
 
Kelionė prasidėjo nuo Kauno. Tikėjomės, kad būsim kone vieninteliai vykstantys iš čia, bet pasirodo dauguma keliautojų būtent Kaune ir įlipo. Nespėjus praeiti net 2 valandoms, mus jau sveikino atvykusius į Lenkiją SMS žinutės iš Tele2. :D Būnant nuvažiavus nuo Lietuvos sienos dar gan nedaug (<100km.) kažkur toli pievose matėsi daug raudonų lempų, kurios kelių sekundžių intervalu mirksėdavo. Jos sustatytos lyg prie kokios gatvės. Buvom prigalvoję įvairių versijų, bet grįžus namo, internetas davė užuominų, kad tai turbūt buvo vėjo jėgainės. Žodžiu, įdomiai ir keistai atrodė, kai nežinojom tiksliai kas ten.
 
Visą kelionę iki pat Varšuvos už mūsų sėdėjo, emmm... pavadinkim jas Arogantiškos Poniutės (jų buvo net 3!). Viena iš jų pareiškė savo didžiulį pasitenkinimą, kad šalia jos atsisėdo viena iš mūsų bendrakeleivių, nors jos vieta ten ir buvo. Paskui vos ne pusę kelionės juokėsi nežinia ko, dar sugalvojo, kad reikėtų man į sodynę kojas atremti ir retsykiais pasitrankyti. Tikra palaima buvo kai jos Varšuvoje išlipo. :)
 
Vėliau iki Berlyno sekė nuobodi, ilga kelionė autostrada. Nieko kito tik kelias, sienos ir kelio ženklai. VISKAS. Buvo tragiškiausia kelionės dalis (su Arogantiškomis Poniutėmis nelyginu net). Gerai, kad grįžtant šį ruožą pravažiavom nakties metu. Vienas šios autostrados pliusas - puikios poilsio aikštelės. Nemokami tualetai geriau atrodo nei Lietuvoje mokami. Lietuvoje tokius turbūt galėtume rasti tik VIP asmenims skirtose vietose. :D
 
Nuvykę į Berlyną pradėjom ieškoti metro stotelės. Visada atsiranda tokių kurie būna visažiniai, šiuo atveju juo buvau aš. :D "Einam ten, ten tikrai turi būti ta stotelė!" Einam einam, o ten nieko... Nu ok, pasikliaunam moteriškąja puse, ir jau netrukus pamatom nuorodą link metro. :D Nusileidus žemyn prasidėjo dar didesni smagumai - pasirodo blogai atlikau namų darbus, ir nepasižymėjau kaip pasiekti viešbutį nuo autobusų stoties. Čia vėl išlindo didydis visažinis - ant sienos didžiulis žemėlapis, "tuoj aš čia surasiu kaip nuvažiuoti iki viešbučio!". Ieškau, ieškau... Ieškau... Nerandu net kur mes randamės šiuo metu. Nu ok, vėl pasikliaunam moterimis ir grįžtam į autobusų stotį, gal rasim kokį informacijos centrą. Grįžę pamatom interneto kavinę. Bingo! Patys susirasim kaip nuvykti. 1 minutė interneto kainavo 10 euro centų. Kadangi turėjom vien popierinių kupiūrų, reikėjo išsikeisti. Paprašėm tos interneto kavinės darbuotojos (ten kartu ir parduotuvė) pasmulkinti pinigus. Nesutiko. Okay, perkam saldumynų. :D Šiaip ne taip gavę grąžą centais, pajamam interneto 2 minutes. Šiuo atveju mano super galios padėjo! Tik spėjom užsirašyti galutinės stotelės pavadinimą ir internetas baigėsi. Lygiai tą pačią sekundę! :D Bet svarbiausia - žinom kaip pasiekti viešbutį. Grįžtam į metro. Laikas nusipirkti bilietą (pirkom bendrą visai grupelei, visai dienai). Jis kainuoja 15.50 eurų. Įkišom 10 eurų, paskui 50 centų, o 5 eurų kupiūros aparatas niekaip nepriima! Ir viena puse kišam, ir kita, ir dar kita, ir kitą kupiūrą bandėm - NEIMA! Ką daryti? Bandom atšaukti pirkimą. Bet pala, gi 10.50 euro jau sukišta. O jeigu jų negrąžins?! Na ką, bandom sėkmę... Ir... Pinigai išlindo! Tada ėjom prie kito automato (kiekvienoj metro stotelėj yra po 2 - 4 tokius aparatus) ir čia jau pirmiausiai kišom 5 eurų kupiūrą. Valio! Bilietas jau pas mus! Apsipatenkinę vykstam į savo viešbutį. Jį pasiekėm be jokių nesąmonių. :D Kambarį gavom pačiam viešbučio gale ir dar antram aukšte. Buvo keista, nes iš kambario buvo padaryti du kambariai. Viename dvi lovos, o perėjus jį - ir lovos skirtos mums. Pirmojoje dalyje buvo dujinė viryklė, kriauklė, spintelės, bet nei peilių, nei šakučių, nei puodelių, nei puodų, nei arbatinuko, NIEKO nebuvo. Tai kam ta dujinė?... Gal reikėjo iš namų įsidėti kokį puodą, peilį, šakučių, lėkščių, puodelių... :D Dar šiek tiek apie viešbutį - vidiniai kiemeliai (ten jų ne vienas) atrodė lyg rudenį, artėjant žiemai. Kažkokie apleisti, niūrūs... Vonioje viena paskui kitą vaikščiojo skruzdėlės, o kambaryje skraidė kandys. Čia skaitosi 3* viešbutis. Duočiau gal 1* tik. Bet už tokią kainą, kokią gavom, gal ir neblogai. Juolabiau, kad mums reikėjo tik vietos nakčiai praleisti.
 
Sėkmingai įsikūrę išsiruošėm į miestą. Vienos iš bendrakeleivių tikslas buvo - apsipirkimas. Tam turėjom ~2val. Bandėm pasiekti vieną iš parduotuvių, kurioje pagal internetus, kainos yra gan padorios. Čia ir vėl prasidėjo nesėkmės. Parduotuvę turėjom pasiekti su metro, vykstančiu iš Alexandro aikštės stotelės. Ieškom ieškom tos stotelės... Nerandam... Rodyklės, esančios ant kiekvieno kampo, vis rodo kitur (na bent jau taip atrodė), tai 500 metrų liko, tai 1200 metrų. Paėjus kelis žingsnius lentelė rodo jau vos ne 1000m sutrumpėjusį atstumą. Klausi žmonių - parodo kur eiti. Eini - nieko nerandi. Laikas eina, tuoj parduotuvės užsidarys... O MES NIEKO NERANDAM! Galiausiai beveik praradę viltį užsukam į pakelėje užtiktą lyg ir vaistinę, lyg ir kosmetikos parduotuvę. Čia ir prasidėjo apsipirkimai. :D Kainos pasirodė bent kelis kartus mažesnės nei Lietuvoje. Paskui į šito pačio parduotuvių tinklo parduotuvę užėjome kitoje miesto dalyje ir dar papildėm atsargas. Dabar švarūs, kvapnūs būsim iki kitos kelionės į Berlyną. :D Šiek tiek palengvinę pinigines šioje parduotuvėje, patraukėme toliau ieškoti kokios nors rūbų parduotuvės. Galų gale pasiekėme, likus pusvalandžiui iki užsidarymo. Pirmiausiai pasirinkome lietuvaičių, super mamų ir kito forumo moteraičių pasiūlytą parduotuvę. Neva kainos "žeuriai žiamos" ir pasirinkimas didelis. Mhm... Po 5min. palikom tą parduotuvę net neatsisukdami į ją. Kai kurie drabužiai kiek ten kainuoja eurais, tai tiek pat kainuoja lietuviškame akropolyje litais. Taip ir liko bendrakeleivė nenusipirkusi absoliučiai nieko. Beje, ši diena pirkiniams buvo paskirta, nes sekančią dieną (sekmadienį) vėlgi pasak internetų jokios parduotuvės Vokietijoje nedirba.
 
Po tokio didžiulio rūbų shopping'o nusprendėme, kad reikėtų bent jau lauktuvių nupirkti, tai pradėjom ieškoti maisto prekių parduotuvės ar kažko panašaus. Sėkmė iškeliavo vėl viena pasivaikščioti, mus palikdama kažkur, nežinia net kur. Iki daugumos parduotuvių užsidarymo buvo likę apie pusvalandis. O mes nieko dar neradę. Ir netikėtai prieš akis išlindo kažkokia parduotuvė. Užėjom, o ten pasirodo - tik ekologiškos prekės. O visi turbūt žinom kokios kainos būna tų "ekologiškų" prekių. Vis dėlto nusipirkom mineralinio už 1.49 euro. Skonis tai... ewww. Paskui jį net palikom viešbutyje, nes skonis baisesnis už bealkoholinį alų. Beje, paprasta bandelė, kažkas panašaus į arbatines, kur Maximoje nei lito nekainuoja, ten po eurą su centais. Nutarėm geriau badu mirti, negu valgyti nežinia ką ir nežinia už kiek.
 
Grįžom į Aleksandro aikštę. O ten - prieš pat akis kuo didžiausias prekybos centras! Ne, mes nesusinervavom tik "biskį" supykom. :| Biskį. Jis pasirodė įdomus tuo, kad viduje nei viena parduotuvė neatskirta nuo kitos jokia siena ar kažkuo panašiu. Na, bent jau pirmam aukšte, nes į kitus aukštus kilti nebuvo jėgų ir noro. Čia aptikom ir kažką panašaus į lietuviškąją Maximą. Vakarienei sau pasiėmiau vieną šonkaulį (vienas kauliukas, o aplink jį biskį mėsos). Kaina atrodė nedidelė - 0.99 euro. Per gerai, kad būtų teisybė! Mažu šriftu parašyta, kad tai 100 gramų kaina. Tai tokia vakarienė atsiėjo 3.31 euro. :D
 
Prisirinkę visokiausių šokoladų, guminukų ir panašių dalykų, pradėjom ieškotis vietos kur galėtume gauti KAVOS! Pasirodo ne taip ir lengva tai padaryti. Iš toli pamatėme šviečiantį "Tchibo" ženklą (kavos, kuri mums visiems pati mėgstamiausia). Pagalvojom, kad čia tai tikrai gausim kavos išsinešimui arba bent gėrimui vietoj. Naivuoliai. Bet bent nusipirkome savo mėgstamiausios kavos, kuri buvo netik pigesnė nei Lietuvoje, ir žymiai skanesnė (Lietuvoje prekiaujama iš Lenkijos atvežta, o čia berods nusipirkom kažkokiam Vokietijos mieste gamintą). :wub:
 
Apėję kelias užeigas, restoranus ir pan., suradom kavos! Gan nebrangiai - didelis puodelis 2eurai. Išėjus į lauką su kava, kaip tik ant centrinio aikštės fontano krašto atsilaisvino vieta mums. Pagaliau galėjome atlaisvinti savo kojas ir pasimėgauti kava, bei stebėti kitus žmones. O kokių tik čia jų nebuvo - ir juodi, ir balti, ir dideli, ir maži. Pasirodė tarsi būtume pačiame centre žmonių mišrainės. Net pradėjom dvejoti, ar čia bent vienas tikras vokietis yra. Smagu buvo pajusti tą "mišrainės maišymąsi" ramiai sau geriant kavą. Žmonės čia laisvi, atsipalaidavę, atrodo lyg visiškai be jokių rūpesčių, jokio streso... :rolleyes: Ir senukas sau prie kavinės į stiklinę įsipylęs mineralinio, buteliuką pasidėjęs ant stalo, skaito knygą ir mėgaujasi gyvenimu. Nu gražu tiesiog. :) Beje, Vokietijoje kaip supratom nedraudžiama viešose vietose vartoti alkoholio, tai buvo gan keista matyti einančius žmones ir geriančius sau alų, arba prie fontano su stikliuku, arba važiuojant metro - vaikinas skaito knygą, kitoje rankoje alaus buteliukas. Nors kaip matėm geria nemažai žmonių, bet jie prisigėrę (arba tik pagėrę) neina prie žmonių, ir nesikabinėja, kaip įprasta Lietuvoje. Jie žino savo vietą.
 
 
http://img687.imageshack.us/img687/3355/imag0035w.jpg
TV bokštas - geriausias ženklas ieškant Aleksandro aikštės.
 
 
http://img641.imageshack.us/img641/6114/imag0031ob.jpg
Važinėjantis alaus baras Aleksandro aikštėje.
 
 
http://img256.imageshack.us/img256/5796/imag0038lg.jpg
Pastatas prie Aleksandro aikštės.
 
 
 
Galiausiai nusprendėm, kad reikėtų grįžti į viešbutį ir ruoštis rytojui - gi tyrinėsim Berlyną iš pagrindų! Sunkiausias dalykas buvo užmigti ant pagalvės, nuo kurios atrodė lyg galva šokinėtų! Taip taip, ji buvo lyg koks guminukas. Bet nuovargis vis tiek nugalėjo.
 
Ryte tikėjomės atsikelti kokią 8 - 9val., bet... tai pavyko tik po 10val. :D Ir vis tiek nesijautėm gerai pailsėję, atrodė lyg kokią savaitę būtume nemiegoję. Ilga kelionė autobusu daro savo... Bet judėti reikia. Išsi'check-out'inę iš viešbučio sugalvojome jame išgerti kavos. Na, kaina tokia pat kaip ir aną vakarą miesto centre, tik čia kavos tūris beveik trigubai mažesnis. O ir skonis... Na nelabai skanus.
 
Tikėdamiesi, kad paskutinį kartą matom viešbutį ir tą metro stotelę prie jo, sugalvojome, kad reikėtų kur nors pasilikti tuos mūsų nešulius, kurie tik apsunkina kelionę. Prisiminiau, kad autobusų stotyje mačiau daiktų saugyklas. Na ką, ir nukeliavom iki tos autobusų stoties. Čia palikę visus daiktus (jei kam bus naudinga - 24val. daiktų saugojimo kainuoja 4 eurus), judėjom link metro, kol už akių neužkliuvo MAISTAS! Pasirodo, valgyti norėjau aš vienintelis, tai už 2.5 euro nusipirkau gan nemažą sumuštinį. Skonis buvo tikrai geras. Ir net nežinau nuo kokių sudedamųjų jo elementų tas skonis toks geras buvo. :rolleyes:
 
Paskui pirmiausiai atsidūrėme Potsdamo aikštėję. Vos tik išlindome iš po žemės, ir prasidėjo lietus... Akivaizdu, kad sėkmė mus apleido eilinį kartą. Paėję kelis metrus gatvelėmis, nusprendėme, kad reikia traukti tolyn. Ir tik grįžęs namo prisiminiau kodėl mes ten vykom - norėjau aplankyti Sony centrą.
 
http://img546.imageshack.us/img546/6259/imag0008zn.jpg
Pastatas prie Potsdamo aikštės. Iš tikro ta siena kairėje pusėje tiesi, lygi tik fotografas kreivas. :D
 
 
http://img228.imageshack.us/img228/9741/imag0001ja.jpg
Pastatas prie Potsdamo aikštės.
 
 
http://img228.imageshack.us/img228/891/imag0009oz.jpg
Pastatas prie Potsdamo aikštės.
 
Sekantis sustojimas buvo ir vėl Aleksandro aikštė. Nuo jo nusprendėme grįžti prie iš vakaro matytis diiiidžiuuuuulėėėės bažnyčios. Pasirodo čia buvo Berlyno katedra. Bet tai kaaai dydis! Nuotraukose atrodo tiesiog normalaus dydžio pastatas, bet realybėje... Net sunku nupasakoti. Tiek jos dydis, tiek išvaizda yra užburiantys.
 
http://img826.imageshack.us/img826/2803/imag0088z.jpg
Berlyno katedros viršus
 
Savo kelionę toliau tęsėm žymiąja Unter Del Linden gatve, ėjom link Bradenburgo vartų. Pakeliui, prie upės kranto, pasimaišė turgus, o prie to turgaus - keletas vyrų, kurie rengė "loteriją" - atspėk po kuriuo uždangalu yra kamuoliukas ir laimėsi tiek kiek statei. Akių dūmimas tiesiog vidury baltos dienos. Atrodė gan juokingai kaip jis įnirtingai keitinėja vietomis tuos "uždangaliukus" ir kaip jo draugai neva atspėja kur kamuoliukas slepiasi. :D
 
Ėjom ėjom, ir toliau ėjom, ir vėl ėjom kol iš tolo pradėjo matytis Bradenburgo vartai. Tai buvo kone vienintelis objektas kurį norėjau pamatyti. Ir nebe reikalo. Iš ties buvo verti dėmesio. Nesitikėjau, kad aplink jį bus tieeek žmonių, kad net sunku praeiti. Kaip ir įprasta, tokiose vietose pilna uždarbiautojų - kas tiesiog didžiulius burbulus pučia, kas kviečia nusifotografuoti su gyvu didžiuliu meškinu arba beždžione, arba prie Amerikos vėliavos su Amerikos kariu ir t.t. Sunku buvo ilgiau užsibūti prie tų vartų, nes žmonių banga mus tarsi pernešė per juos, ir mes atsidūrėm kitoje jų pusėje.
 
http://img526.imageshack.us/img526/3231/imag0124ozs.jpg
Uždarbiautojai - muzikantai.
 
http://img690.imageshack.us/img690/6536/imag0129ev.jpg
Burburburbulai!
 
http://img443.imageshack.us/img443/8149/imag0134lh.jpg
Vienas iš jų gyvas. Kuris?
 
http://img15.imageshack.us/img15/688/imag0133wf.jpg
Ameeeerika!
 
http://img18.imageshack.us/img18/549/imag0140hl.jpg
Jis netikras! :(
 
 
Vėliau nužingsniavom iki Holokausto memorialo. Atrodo, kas čia yra - betono blokai sudėti skirtingų dydžių ir viskas, bet iš tikro, būnant prie jų, vaikštant tarp jų, tai atrodo kažkas keisto, nerealaus. Nuostabus vaizdas.
 
http://img41.imageshack.us/img41/6416/imag0146lg.jpg
Holokausto memorialas.
 
 
Skrandžiai mums priminė apie tai, kad jau po pietų ir būtų pats laikas ką nors užvalgyti. Prasiėjom prie visą kavinių ir restoranų eilę prie pat Holokausto memorialo, ir nieko dominančio neradom. Kol galiausiai - BINGO! Turkiška užeiga. Viena iš mano svajonių Berlyne buvo paragauti turkiškų kebabų. Teko daug girdėti apie jų skonį, dydį ir visa kita. Aš užsisakiau kebabą lavaše už 4.5 euro. Bendrakeleiviai užsisakė kas tą patį kaip aš, kas kebabą pitoje, kas dar alaus. Paragavęs alaus supratau, kad padariau klaidą jo nepasiimdamas sau. Bet tokias klaidas lengva išspręsti! Alus vadinasi "Efes Pilsener", 0.5 litro bokalas kainavo 3 eurus. Tai turbūt pirmas ir vienintelis alus, kuris man paliko įspūdį. Beje, grįžęs namo varčiau Maximos šios savaitės laikraštuką, ir kaip užsakyta - tą savaitę Maximose alus "Efes Pilsener" kainavo tik 1.95lt! Iš karto jo nusipirkau. Bet... skonis visiškai nuvylė. Eilinis kartus vanduo, kaip ir dauguma alų Lietuvoje. Ech, teks dabar važiuoti į Turkiją vien dėl alaus... :D Aj, dar apie kebabus. Teko girdėti, kad vieno kebabo užtenka dideliam vyrui, bet turbūt aš esu super didelis vyras, nes man buvo gan mažoka to vieno kebabo. :blush: Bet skonis tai žymiai geresnis nei lietuviškųjų.
 
http://img835.imageshack.us/img835/6800/imag0161f.jpg
Tokio kaina 3.80 euro, +3 eurai už alų.
 
http://img69.imageshack.us/img69/3105/imag0164b.jpg
O tokio kaina - 4.50 euro.
 
 
Papietavę patraukėm toliau. Einant užkliuvo už akių uždaryta visa gatvė, prie pat Bradenburgo vartų, ir prie jos stovinti policija. Praėjom ta gatvele, ir pasirodo ten įsikūrusi Jungtinės Karalystės ambasada. Vien dėl ambasados uždaryta visa gatvė, ir akivaizdu, kad ji uždaryta jau gan seniai ir bene visam laikui. Beje, prie pat ambasados įsikūręs viešbutis Adlon, kuris užbūrė tuo, kad pirmą kartą matėm prie viešbučio stovinčius portjė, kurie laukė atvykstančių svečių, kitoje gatvės pusėje stovėjo prabangūs puslimuziniai, o prie jų stoviniavo vairuotojai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys lyg apsauginiai - kostiumuoti, dideli, su juodais akiniais, visą laiką rimti. Žodžiu, jėga. Bet grįžę namo pasižiūrėjom viešbučio kainas... Mhm... Visas gražumas praėjo. :D
 
http://img138.imageshack.us/img138/106/imag0155zj.jpg
O tas viešbutis turi štai tokį stogą.
 
 
Prie pat Bradenburgo vartų yra metro stotelė, iš kurios galite nuvažiuoti tik iki dviejų vietų - Bundestago ir centrinės traukinių stoties. Tai trumpiausia metro linija Berlyne, atidaryta prieš ~3 metus. Mes planavom nuvažiuoti iki centrinės geležinkelio stoties, ir iš ten su kokiu nors transportu grįžti į Aleksandro aikštę, bet... eilinį kartą sėkmės atsiskyrė nuo mūsų. Na, pirmiausiai dar išlipom Bundestag stotelėje ir apžiūrėjom Reichstagą. Dydis ir vaizdas vėl buvo nuostabus. Buvom užsiregistravę pakilimui į tą stiklinį kupolą, ar kaip jį čia pavadinus (:D), bet vėlavom daugiau nei 3valandas, tai net nebandėm patekti vidun. Užteko vaizdų iš lauko pusės ir tų fontanų, kylančių tiesiog iš po žemės. Po to patraukėm galiausiai link geležinkelio stoties. Bet taaaai kaaaai pastatas. :o Man, kaip traukinių mėgėjui, tai buvo vos ne akių orgazmas. Net kelių aukšto geležinkelio stotis, keliasdešimties vagonų keleiviniai traukiniai, masės žmonių. :o Truputį paklaidžioję nutarėm dabar jau tikrai vykti į Aleksandro aikštę, nes ir laikas negailestingai mažėjo... Bet viskas ne taip paprasta kaip atrodo! Pasirodo iš čia važiuoja tik tas vienintelis metro, iki Bradenburgo vartų, ir mums visai iš galvų išėjo tai, kad galim autobusais bei vietiniu traukiniu važiuoti kur tik norim su savo turimu bilietu. Išėję į lauką pamatėm vietinių autobusų stotelę ir autobusą, kuris neva mus turėtų nuvežti iki Zoologijos sodo. Iš karto į jį ir įšokom. Bet... pradėję žiūrėti jo maršrutą, nurodytą ant lubų, paaiškėjo, kad į jokį Zoologijos sodą jis net neužsuka! Tai wtf? :D Pavažiavom vieną stotelę ir pamatę pro langą metro stotelę, išlipom. Nusileidę po žeme, pamatėm, kad mes esam vos viena stotele už savo buvusio viešbučio! Ot sutapimas! Taigi, čia ir prasidėjo bandymas pabėgti iš šitos stotelės, pavadinimu Naturkundemuseum. Įsėdom į reikiamą pusę važiuojantį metro, atvažiavom iki pirmojo sustojimo, t.y. savo viešbučio. Metro kažkodėl ilgai nevažiuoja... Kažkas negerai... Ir netikėtai - jis pradeda važiuoti atgal! Na ką, mes vėl išlipam Naturkundemuseum stotelėje. Laukiam kol grįš metro, ir mus nuveš kur reikia. Sulaukėm. Įsėdom. Nuvažiavom iki "mūsų viešbučio stotelės" ir persėdę į kitą metro išvykims ėkmingai.
 
Su dar keletu persėdimų pasiekėm Aleksandro aikštę. Turėjom dar keletą valandų iki autobuso išvykimo. Vėlgi nusipirkę kavos toje pačioje vietoje kur vakar, įsitaisėm ant fontano krašto ir mėgaudamiesi paskutinėmis akimirkomis Berlyne, dar kartą stebėjom žmones ir aplinką. Ech... Noriu vėl ten. Ten taip gera... :wub:
 
Na, bet viskas turi pabaigą... Taigi išgėrę paskutinius kavos gurkšnius, patraukėm po žeme. Ėjom ne iš karto po žeme, bet pro Alexanderplatz traukinių stotį. Dar pasivaikščiojom peronais, pro kuriuos traukiniai važinėja turbūt kas minutę. Buvo ir toks atvejis, kad vienas nespėjo išvažiuoti, o kitas jau už jo atvažiavo. Galiausiai nusileidę žemyn, aptikom dar parduotuvių (o gi Vokietijoje parduotuvės nedirba sekmadieniais, mhm...) ! Čia dar papildėm visokių švaros prekių bagažą, bei saldumynų. :D Kaip galima nepirkti, kai pieniškas šokoladas, su pilnais riešutais (nu ta prasme "cielais") kainuoja 0.65 euro (~2.25lt), kai Lietuvoje tuo tarpu už tiek pinigų nusipirksi geriausiu atveju pusę šokolado. :D Beje, dar žingsniuojant link metro, kažkokiam tai kioske nusipirkau vaisių mix'ą už 2 eurus - į indelį pridėta pjaustytų braškių, obuolių, ananasų, melionų, vynuogių, ir dar kažko. Skonis tai nerealus. Mmm. :)
 
Tuomet sekė gan ilgoka kelionė metro iki autobusų stoties (~30min.). Tai buvo pati ilgiausia kelionė metro be keitimų, per visą mūsų buvimą Berlyne. Autobusų stotyje praleidom apie pora valandų, sutikdami keletą lietuvaičių. Berlyno autobusų stotis pasirodė gan nemaloni ir mažai naudojama, palyginus su Talino arba Rygos, ar netgi Kauno stotimis. Čia užsuko vos keli autobusai, ir tai pagrinde tik atvežė keleivius, o ne išvežė. Bei patys stoties pastatai seni, nemalonūs akiai...
 
Kelionė link namų buvo įdomesnė, nes nuobodžią autostradą tarp Vokietijos sienos ir Varšuvos pravažiavom nakties metu. Ir dar pliusas, kad nebuvo jokių Arogantiškų Poniučių. :D Tik priekyje sėdėjęs kažkoks musulmonas beveik dvi valandas prakalbėjo telefonu. O šone, bet irgi priekyje, sėdinti mergina stebino ir juokino savo kvailumu, arba šiaip keistumu. Didžiules tašes laikė išsiskėtusi tarp savo kojų, kol Poznanėje sugalvojo jas sukelti virš galvos. O paskui prasidėjo kiti jos cirkai - tai kojas užsikėlė ant lango, tai vos ne vairuotojui ant galvos, per sustojimus vos ne atsispaudimus darė, ir pan. :D
 
Vos grįžus į Kauną, prišoko kažkokia moteris su apklausa - iš kur grįžom, kiek kainavo bilietai, kiek kainavo nakvynė, kiek kainavo maistas, kokiu tikslu važiavom ir panašiai. Po kiekvieno atsakymo aikčiojo "na ir pigiai jūs čia!". :D Ha ha, pavydėkit!
 
 
 
Keletas faktų bei patarimų vykstantiems į Berlyną:
 

prieš kelionę gerai atlikit namų darbus, t.y. susirašykit kaip pasiekti kokį objektą ir svarbiausia - viešbutį (na, nebent turit daug laisvo laiko...);
būkit morališkai nusiteikę ir pasiruošę kvailiems bendrakeleiviams iš šonų, kartais su jais tenka ir pakovoti (pvz. dėl per daug atlenktos sodynės);
pirkit dienos bilietą viešajam transportui. Vienkartinis bilietas kainuoja nuo 2.30 iki 3 eurų, o visos paros bilietas - nuo 6.30 iki 6.80 eurų. Nauda akivaizdi
Berlyne žmonės atsipalaidavę, dėl nieko nestresuoja (arba tai gerai slepia), dėl to smagu pabūti tarp jų;
pirmą kartą gyvenime teko matyti du vaikinus, einančius susikabinus rankomis. Ir aplinkiniams žmonėms čia tai nedarė jokio įspūdžio, jie net neatkreipdavo dėmesio į juos;
teko girdėti, kad visa Vokietija yra labai švari šalis, tvarkinga ir pan., bet pamačius gatves, kelias aikštes, parkus, fontanus, šis mitas iš karto subliūkšta;
taip pat teko kažkur girdėti, kad vokiečiai mandagūs ir paslaugūs, turistams stengiasi padėti. Kiek teko klausti ko nors, tai dažniausiai nueidavo net nesustodami. Dėl mandagumo gal ir pritarčiau. Lietuvoje parduotuvėje retai išgirsi iš žmogaus prašymą pasitraukti, kai nori praeiti - tiesiog brukamasi per žmones, o Berlyne kiek teko susidurti, visada mandagiai pasiprašydavo praleisti.
Lietuvoje įprasta matyti, kad autobusuose, troleibusuose, traukiniuose žmonės sėdi po vieną ir šalia ko nors atsisėda tik tuomet, jeigu daugiau nėra kur arba šiaip pavargsta, o Berlyne - atvirkščiai, žmonės laisvai ateina, atsisėda prie kitų ir važiuoja;
kainos tam tikrų dalykų mažesnės nei Lietuvoje, bet kai kurių dalykų žymiai brangesnės. Bet taipogi skiriasi ir kokybė.
Berlynas tai ne Ryga ar Talinas, kad jam užtektų vienos dienos apžiūrėjimui.
Vykstant į Berlyną buvo net 4 papildomi sustojimai, o grįžtant tik 2. Beje, grįžtant vairuotojai visą kelionę klausėsi radijos. Kaip sėdinčiam beveik pačiame priekyje, tai buvo katastrofa.
Galutinai įsitikinau, kad geriausia keliauti vienam. Keliaujant su grupele, vienas nori eiti vienur, kitas - kitur, trečias išvis nieko nenori. Ir gaunasi balaganas. O būdamas vienas, esi laisvas lyg paukštis. :)
internetas SimpleExpress autobusuose veikia tik Lietuvos teritorijoje, o "planšetėse" filmai tik rusų, anglų ir berods estų kalba. Bet ir taai įdomių nebuvo;
patariu Berlyną apžiūrinėti su nemokamu turu, kuris per beveik 4 val. jums aprodys visas pagrindines Berlyno lankytinas vietas. Registracija čia.
čia planavau parašyti dar kažką, bet pamiršau ką.

 
 
Tai štai toks mano pasakojimas, ačiū už dėmesį ir sėkmės vyksiantiems į Berlyną. ;) Žinau kur tikrai noriu sugrįžti... :wub:
 
*nuotraukų kokybė ne pati geriausia, nes fotografuota su taip vadinama "muiline".

Ir daugiau išleidi nei uždirbi.

visu pirma parasyk normalu temos pavadinima.
 
atejau cia galvodamas, kad skelbimas bus

Sveiki, iškarto atsiprašysiu už klaidas, kurios gali pasitaikyti rašliavoje.
 
Taigi, jau ne viena tema yra apie pigius bilietus su autobusu į Berlyną. Aš irgi praeitą savaitgali keliavau su drauge (Berlyne ji tapo mano sužadėtinė)į Berlyną. Bilietus pirkau iš Simple express po 27 LT.
nesipirkus bilietus, po kelių savaičių gavau sms iš simple expres, kuris pranešė jog reisą į Berlyną aptarnaus autobusas be media sistemų, ką tai reiškia supratau tik važiuodamas jau atgal, tad ir papasakosiu pabaigoje.
Pirmyn iš Kauno į Berlyną išvažiavome apie 17h (autobusas truputi vėlavo, berlyne buvome 7:15 ryte, Vokietijos laiku (-1 valanda LT laiko). Autobusas buvo patogus, naujas, vietos patogios, buvo tualetas ir kondicionierius, už papildomą mokestį (17 lt arba 5 eur) buvo galima nusipirkti pagalvėlę ir pledą. Pledas butų pravertes, nes kodicionierius visą kelia veikė visu pajėgumu, tad autobuse buvo vėsoką. Na bet iš esmės kelionė buvo gera, neprailgo, vairuotojai malonūs.
Taigi po keliolikos valandų mes jau Berlyne. Daug nepasakosiu ten kur ką pamačiau, ir nuotraukų nekelsiu, kad patys galėtumėte viską atrasti patys. bet esminiai patarimai:
Pirkite day tickets iš automatų, kurie randasi kiekvienoje traukinių/metro stotyje. Bilieto kaina 6,80 eur (ABC zona). Bilietas suteikia teisę važiuoti visą dieną bet kokiu transportu. Pirkite ABC zoną todėl, jog su šiuo bilietu taip pat galima važiuoti į ir po Posdama (apie 20 km už berlyno, nuvažiuoti galima su S7 traukiniu.
Posdama tikrai verta aplankyti, ir jam skirti nemažiau puse dienos, pamatysite nuostabių parkų (Sansuci) bei ivairių senovinių oranžerijų, pilių. Nuoroda (angliškas pdf): http://www.spsg.de/media/de/SPSG_Infoflyer-en.pdf
Toliau būtina aplankyti Reichstaga. būtina išanksto rezervacija, ją geriausia atlikti išanksto internetu. Nuoroda registracijai: https://visite.bundestag.de/BAPWeb/pages/createBookingRequest.jsf?lang=en
Kiti lankytini objektai: pergalės statula, muziejų sala, tv bokštas. Įėjimai i muziejus gan brangūs, i viena muziejų kainuoja apie 15 eurų. galima pirkti dienos bilietą muziejų salai, tačiau jo kaina 80 euru. Patekti i TV bokštą, kuris yra aukščiausias pastatas Europoje kainuoja 12 euru.
Šeip Berlynas nėra pigus miestas, kaip minėjau patekti į muziejus kainuoja nemažai. valgyti kavinėse taip pat nepigu, su drauge valgėme per dvi dienas dviejuose kavinėse, skirtinguose miesto galuose, abiejuose sumokėjome po ~22 eurus (vienas patiekalas ir bokalas alaus).
Alus baruose kainuoja apie 3,5 eur, parduotuvėje galima nusipirkti butelį alaus ir už 0,79 eur, bet surasti parduotuvių nėra lengvą, jeigu trinsitės po centrą, ten tokių paprasčiausiai nėra, tad užkandžiais, ir ką atsigerti pasirūpinkite iš anksto lysdami i centrą :)
Viešbuti mes turėjome per booking.com užsirezervave gerą, 4 žvaigždučių, tad čia netaupėme, ir apie jų pigumus brangumus nieko negaliu pasakyti. Mes mokėjome 79 eurus už vieną naktį.
Na ir kelionėj namo buvo simple express autobusas su media sistemomis, kas reiškia prie kiekvienos kėdės pritaisytas nedidelis planšetinis kompiuteris, kuriame yra įrašyta filmų, muzikos. nepamirškite pasiimti savo ausinių, nes jeigu jų neturėsite, jas galėsite nusipirkti iš vairuotojo už 2 eurus :)
 
Na daugiau nežinau ką čia papasakoti, jeigu turite klausimų klauskite pabandysiu atsakyti, paaiškinti kaip, kur, iš kur nuvažiuoti ir panašiai :)
 
P.s. Būtinai pasirūpinkite metro/traukinių žemėlapiu, nes be jo pražūsite. Jį atsispausdinti galima čia: http://www.bvg.de/index.php/en/binaries/asset/download/58161/file/1-1 Tačiau jis dazžniausia būna pridėtas prie visų berlyno žemėlapių, tad jeigu toki pirksite atskirai spausdinti nebūtina.
 
Simple express media sistemu nuotrauka :)
http://a5.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash3/557707_487457014613650_1681437964_n.jpg
 
Sanssuci parkas:
http://a6.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/282313_487460964613255_895097465_n.jpg
 
Reichstagas:
http://a8.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/s720x720/295099_487462114613140_479809548_n.jpg
 
Sony Centras:
http://a8.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-prn1/s720x720/554152_487463877946297_1810187340_n.jpg

Man patinka tokia vežėjų konkurencija. :rolleyes:
 
Ecolines siūlo bilietus po 9lt. į Berlyną. Išvykimas iš Vilniaus, Kauno ir Marijampolės. Į kiekvieną išvykimą parduodama po 5 tokius pigius bilietus. Beje, Ecolines turi privalumą prieš kitus vežėjus - perkant bilietus, galit pasirinkti vietą kur norėsit sėdėti.
 
Plačiau.
 
Beje, norintys nusipirkti ir atgalinį bilietą už 9lt, turit atskirai jį pirkti, t.y. nusiperkat kelionės į Berlyną bilietą, ir tik tuomet perkat bilietą atgal į Lietuvą.

Į mano uždarbio žinučių gaviklį pradėjo plaukti pavienių asmenų klausimai, kurie dažniausiai prasideda taip. “Labas, ar man verta eiti į Lietuvos kariuomenę?” Nežinau kokią įtaką padarė mano straipsniai jums, tačiau aš nebūsiu ta propagandos mašina, kuri sakys, kad jūs būtinai turėtumėte ten eiti. Kiekvienas mąsto savo galvą, tad iš mano sukurptų straipsnių bandykite susidaryti savo nuomonę. Jūsų teismui atiduodu dar vieną, šviežiai iškeptą, straipsnį apie buitį ir gyvenimą kariuomenėje!

Laisvalaikis prasideda savaitgalį


Kareivis irgi žmogus! Šitą posakį reikėtų užkabinti ant kiekvienų kareivinių durų. Mums nesvetimas skausmas, baimė ir ašaros. Netgi mes turime laisvalaikį ir elementarią buitį. Kad ir kaip mus Rukloje “drožė”, savaitgaliais mūsų laukdavo užtarnautas poilsis.
 
Šeštadienį keldavomės vieną valandą vėliau. Pasigirsdavo komanda “Kuopa kelk”, tačiau skirtingai nei šiokiadieniais, mes čiupdavome ne sportinį kostiumą, bet savo pagalvę ir užklotą. Jau tapo tradicija, kad savaitgaliais vykdavo patalynių purtymas. Dešimt minučių įnirtingai stengdavausi atsikratyti dulkių erkučių.
 
Man ta veikla patiko, kadangi nereikėjo atlikinėti tu įgrisusių mankštos pratimų, o ir kūnas atsigaudavo, bei pailsėdavo. Jeigu civiliai būtų mus matę, ko gero labai kvatotų, nes iš šalies atrodėm labai juokingai. Patalynė ir pagalvė, bei žaliūkas kareivis intensyviai purtantis jas. Ko gero ne kasdien pamatysi tokį vaizdą?
 
Po sėkmingai įvykdytos dulkių erkučių naikinimo operacijos, eidavome praustis. Tam skirdavo gerą pusvalandį. Savaitgalio nuotaiką tvyrodavo ore, kadangi nebūdavo intensyvaus raginimo skubėti. Tada ir barzdą nusiskusdavau be didesnio įpjovų skaičiaus ir dantys labiau blizgėdavo.
 
Valgydavome neskubėdami, su pasimėgavimu. Porcija mažoka - viena lėkštė košės ir puodelis kakavos. Nuo stalo pakildavai ne itin privalgęs, tekdavo tikėtis, kad pietūs atsipirks su kaupu.
 
Nuo devintos iki vienuoliktos valandos tvarkydavome kuopą. Vykdavo intensyvūs valymo darbai. Visa kuopa paskęsdavo putose. Ne veltui toks valymas buvo pramintas “putų švente”. Putoms paruošti reikėjo nei daug, nei mažai, tik vieno kibiro karšto vandens, saujos muilo drožlių, bei keleto gerų rankos pasukimų.
 
Vienas žmogus tarsi sėjos metu ant plytelių berdavo putas, tuo tarpu kitas iš karto imdavosi intensyvaus plytelių trynimo, trečias asmuo viską nusausindavo. Su tokia meile ir atsidavimu valant gaudavosi stulbinamas rezultatas, tarsi iš valiklio reklamos. Plytelės blizgėdavo!
 
Po švaros darbų šiek tiek pasimokydavome. Tos paskaitos būdavo labai paprastos, nors programoje rašydavo, kad jus truks iki vakaro, dažniausiai iki pietų jau būdavome nuveikę didžiuosius dienos darbus. Gavus komanda “laisvalaikis” prasidėdavo tikrasis poilsis.

Poilsis ir truputėlis išorinio pasaulio malonumų


Nuo čia prasideda kitas gyvenimas. Pagaliau gali nusivilkti tą seniai įgrisusi karišką kitelį ir tuos susmirdusius batus. Iš to didelio džiaugsmo nereikėtų pamiršti, kad karinis statutas ir kariškos taisyklės vis dar galioja. Kitelį reikia tvarkingai sulankstyti ir padėti ant lovos. Kariški batai turi būti nešami į džiovyklą. Šiuos darbus reikėtų atlikti kruopščiai, nes kitaip budintis tos dienos kariškis gali sugadinti tavo laisvalaikį.
 
Pagrindiniai laisvalaikio užsiėmimai - knygų skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, naudojimasis telefonu, laišku rašymas, bendravimas su draugais.
 
Televizorių iškarto atmečiau kaip nereikalingą laiko gaišimo priemonę. Man nepatinka tai ką jame rodo, o ypač nervina tos ilgos ir laiką gaišinančios reklamos, tad stengiausi vengti televizijos, nors mano draugai su didžiausiu pasimėgavimu žiūrėjo senus filmus, kuriuos visi jau matėm N-tajį kartą. Taip jau atsitinka, kad nuo bukinančios aplinkos ieškai bet kokio gelbėjimosi rato.
 
Knygų pirmą mėnesį neturėjau, tad teko naudotis telefonu, bei rašyti laiškus. Statute nepasakyta, kad būtina rašyti tik laiškus, aš rašydavau savo dienoraštį. Telefonas pasitaikė išmanusis, todėl didelio vargo neturėjau. Kiekvieną kartą sužinodavau ką nors naujo.
 
Pirmą mėnesį Rukloje gyvenome kaip kalėjime. Tarp tų keturių sienų pasijauti toks izoliuotas, o ir tie laisvalaikio užsiėmimai palaipsniui pabosta. Jauti tokia tuštumą aplink, bei didelį norą ištrūkti namo.
 
Nuo antro mėnesio mus slėgę varžtai po truputį atsileido, tad karts nuo karto mus išleisdavo į lauką. Pagrindiniai lauko užsiėmimai būdavo futbolas arba krepšinis. Prie kliūčių ruožo neprileisdavo, kadangi buvo bijoma, kad mes patirsime traumas. Futbolą ir krepšinį žaisdavome ne tik tam, kad žaistumėme, bet ir varžydavomės iš karinių užduočių. Sakykim laimėjęs skyrius nevalo tą vakarą kuopos. Būdavo įdomu, kadangi varžymasis suteikia visai kitą prasmę.
 
Dažnas kareivis laisvalaikiu pasinaudodavo kariškos ekipuotės tvarkymuisi, galvos skutimui. Šiokiadieniais gali neužtekti laiko, tad savaitgaliais plaudavomės kelnes, marškinėlius, kitelius, batus. Skirtingai nei seržantai, kurie naudojosi skalbimo mašinomis, mes tenkinomės ranku darbu. Nuo ūkiško muilo, man pradėjo lupinėtis oda, tačiau tai buvo tik menka bėda, kurios visiškai nesureikšminau. Iš pradžių galvojau, kad neleisdami naudotis skalbimo mašinomis jie mus žemina, bet pagalvojau, kad gerai darė, kadangi rankomis plauti iš tiesų žymiai geriau!

Bendravimas - Geros tarnybos garantas


Bendravimas karinės tarnybos metu buvo svarbiausias visų Bazinių Karinių Mokymų akcentas. Galėjai atsiriboti nuo grupės žiūrėdamas televizorių, skaitydamas knygą ar tvarkydamasis savo daiktus, tačiau anksčiau ar vėliau tekdavo grįžti į savo kambarį, kuriame tavęs laukdavo apie 7~ žmonės. Kiekviename kambaryje būdavo daugmaž po tiek.
 
Man bendrauti sekėsi gerai. Karinės tarnybos metu teko sutikti įvairių žmonių. Reikia nepamiršti, kad į Ruklą suvažiavo iš visų Lietuvos kampų. Savo kuopoje turėjom net vieną latvį, kuris turėdamas Lietuvos pilietybę įgijo teisę atlikti karinę tarnybą Rukloje.
 
Mano kambaryje esantys žmonės buvo ramūs. Nei labai pasikėlę, nei rodo kokius nors agresijos požymius. Visi buvo lygūs, tačiau kartais išlysdavo kai kurių kolegų noras pasidemonstruoti. Vienas su manim tarnavęs asmuo buvo atvykęs iš Vilniaus. Jo brolis tarnauja patrulių būrį.
 
Ištisas laisvo laiko valandas tekdavo klausyti jo liaupsių savo broliui ir kitos nereikalingos informacijos. Pirmą mėnesį jis dar buvo ramus, tačiau laikui bėgant prasidėdavo ištisos serijos noro pasidemonstruoti. Jis viską žinojo, viską suprato. Bėgdamas imitaciniu mūšio lauku norėdavau trinktelėti jam su buože, nes jis paprasčiausiai užknisdavo. Žinot, devyniais iš dešimties atveju jis susimaudavo. Nuo to didelio rašto, išeidavo iš krašto. Su skyriaus draugais jį praminėme "Nato" kariu.
 
Mūsų tarnybos metu instruktoriai taip pavadino tuos, kurie mistiniu būdų sugebėdavo išeiti iš konteksto ribų. Daryk ką nors ne taip ir tave vadins "Nato" kariu. Susimovei orientacinio žygio metu? Neatlikai užduoties iki galo? Viskas, tu "Nato" karys!
 
Man patiko ši sarkazmo formą. Instruktoriai mus matė kaip nuluptus. Jie suprasdavo kokios nuotaikos vyrauja skyriuose, todėl nieko nėra geriau, kai stovinti kuopai blogiečiai gauna į skudurus. Jaučiausi gerai žinodamas, kad mes turime "stogą" viršuje.
 
Per tris mėnesius, kuriuos praleidau Rukloje, nebuvo didesnių muštynių. Pirmas incidentas kilo pirmą savaitę, kai du kareiviai nepasidalino duonos rieke, o antras incidentas kilo po gero mėnesio, kai du kariai apsimėtė akmenimis, o tada paleido į darbą kumščius. Abiem atvejais viskas baigėsi taikiai.
 
Mums nebuvo prasmės dažnai muštis, kadangi, kad ir kaip vienas kito nekęstumėme, mes buvome komanda. Išeidavome į tuos naktinius žygius su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ryte apsižodžiavom. Reikėjo pasitikėti vienas kitu, tad tą ir darėm.
 
Ta trijų mėnesiu buitinė gyvenimo dalis parodė kokie gali būti žmonės. Nebuvo taip, kad visi tiesiog entuziastingai kibtų į valymo ir tvarkymo darbus. Buvo tinginių, kurie vengdavo atsakomybės ir nusiplaudavo nuo bet kokios užduoties, buvo ir tų, kurie uoliai viską darė, tačiau dažniausiai tokiais ir naudodavosi gudresni.
 
Kiekvienas naudojo tą banalų posakį: "Jeigu jis nedaro, nedarysiu ir aš!" Mūsų skyrius dažnai būtent todėl ir susipykdavo vakarais, kai reikėdavo valyti kuopą. Niekas nenorėjo valyti tualetų. Būdavo sunku nuspręsti ir pasiskirstyti užduotis. Komandinis darbas kartais užknisdavo ir viskas ko tą naktį norėdavai - bilieto namo.

Saldumynų troškimas. Karinės tarnybos prasmė.


Tarnaudamas Rukloje pamiršau saldėsius. Nors valgykloje buvo tas užkandžių aparatas, kurį karininkai vadindavo bankomatu, tačiau jo nepakako. Kolegos organizuodavo ištisą kontrabandos tinklą, kurio pagalba mūsų spintelėse atsirasdavo įvairių skanėstų. Valgydavome iki soties ir labai džiaugiamės pergudravę sistemą.
 
Per tuos tris mėnesius viskas spėjo atsibosti. Pamažu viskas tapo monotonija. Tas pats vaizdas per langą, tie patys žmonės, tos pačios užduotis. Stebina tai, kad visi atlaikė be didesnių komplikacijų. Esu girdėjęs ne vieną istoriją, kurioje pasakojama apie tai, kad žmonės tiesiog "nupušo" nuo tokio kariško gyvenimo. Tada dar buvo privalomoji karinė tarnyba.
 
Kai rašau naują straipsnį visada savęs klausiu ar buvo verta? Kam man šito reikėjo? Sunku atsakyti, tačiau žinau, kad kiekvienas dalykas žmogų gyvenime grūdina. Nesvarbu kas tai būtų, darbas užsienyje, savanorystė, kelionės. Mes visi tobulėjame, svarbiausia tai priimti ir judėti į priekį. Visų keliai ankščiau ar vėliau pasieks galutinį tašką, bet kol ta diena neatėjo, tiesiog džiaukitės kelione ir semkite bet kokią patirtį.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Ligoninė. Labaratorija. Ateina mergina priduoti kraujo.
Priduoda. Išeina.
Ant kortelės parašyta "P.Petraitienė". Ateina kita mergina, procedūra kartojasi, o ant jos kortelės vėlgi - "P.Petraitienė".
Po kelių dienų į registratūrą ateina vyriškis:
- Sveiki, aš Petraitis, gal galėčiau sužinoti savo žmonos kraujo tyrimo rezultatus?
Seselė pasikapsčius randa dvi "P.Petraitienes" ir niekaip nesugeba išsiaiškinti kur kuri - vienai diagnozuotas diabetas, kitai - sifilis. Taip ir stoviniuoja, krapšto galvą. Vyras nerimsta:
- Ar kas negerai?..
- Žinot ką aš jums pasakysiu... Nupirkit žmonai du kilogramus chalvos. Jei po dviejų dienų ji nemirs - dulkint jos nepatarčiau...
 
*********************
 
Paima vyras žmoną iš grožio salono, važiuoja namo. Vyras pažvelgia ir taria:
- Nepergyvenk , bent jau pabandei.
 
**********************
 
 
Žvejoja politikas, pagauna auksinę žuvelę ir sako:
- Tu dabar išpildysi 3 mano norus.
Žuvelė atsako:
- Geriausiu atveju tik 1!
- Na, gerai, tada aš noriu, kad Pakistane baigtųsi karas...
- Aš nežinau, kur yra Pakistanas, geriau galvok kitą norą...
- Na, gerai...Padaryk mano žmoną gražia...
- Parodyk man jos nuotrauką.
Politikas atneša nuotrauką, žuvelė pasižiūri ir sako:
- Atnešk gaublį, ieškosim Pakistano...

Grįžta vyras iš komandiruotės namo, vaikšto išdidžiai po namus, įspūdžius žmonai pasakoja:
- O ten žinai, nueini į pirtį, ten tokios krūtiningos merginos tau kūną ištriną, masažą padaro... Smulkmena bet kaip malonu...
Žmona toliau skaito laikraštį. Vyras vėl:
- O po to nueini pietaut, tokia figūringa padavėja tau viską paaiškina, vyno įpila, skaniausius maistus pasiūlo... Smulkmenos, bet kaip malonu...
Žmona nulis reakcijos.
- O po to vakare nueini į klubą, susirandi kokią mergina, pašokdini, paplepi... Smulkmenos... Bet kaip malonu...
Žmona nepakeldama akių nuo laikraščio:
- O pas kaimyną trim centimetrais ilgesnis. Smulkmena, bet kaip malonu...

Vedė laivo kapitonas gražią, jauną, bet "truputuką" patvirkusią "mergaitę".
Taip susiklostė reikaliukai, kad teko keliems mėnesiams palikti ir laivą, ir žmoną. Jautė, kad per tą laiką žmona gali būti neištikima. Taigi, "ten" įmontavo keletą skutimosi peiliukų.
Ir ramus išvažiavo. Grįžo kapitonas ir nusprendė patikrinti, kuris įgulos narys turėjo jo žmoną. Sustatė visą įgulą ir liepė nusimauti kelnes. Ogi žiūri - visų b*b*ai subintuoti, ištinę. Tik vienas junga su sveiku.
Pasikvietė kapitonas jungą ir sako:
- Tu ne tik geras junga, bet ir ištikimas draugas. Tik tu vienas atsilaikei prieš mano žmonos kerus. Ačiū tau.
Junga:
- Višada paširuošęš tarnauti šavo kapitonui!!!...

Na pabandykim. Gal ką paskatins darbuotis.
Visą laiką mėgau internetinius krepšinio menedžerius. Viename netgi buvau moderatorius.. Deja visuose man kažko trūko arba kažkas nepatiko tad nutariau sukurti geresnį.
 
Pati pradžia buvo net prieš 6 metus! Šis projektas tai netik pirmas mano kurtas žaidimas bet ir apskritai pirmas kurtas internetinis puslapis. Tiesa programavimo iki tol jau buvau matęs - JPM (Jaunųjų programuotojų mokykla), informatikos olimpiados ir panašiai.
Apie internetinių puslapių kūrimą nežinojau nieko tad darbai judėjo labai iš lėto.
Be to tai buvo pirmieji metai universitete.. Naujas miestas, nauji draugai, bendrabutis, mokslai... Visa tai tik dar labiau apsunkino darbus, kurie kartais sustodavo net ištisoms savaitėms.
 
Praėjus maždaug pusmečiui turėjau mažytę žaidimo versiją ir žaidėm keletas draugų. Aš šiek tiek įgavau patirties apie internetinių puslapių kūrimą tad nusprendžiau susirasti darbą.
Pirmas bandymas nusiųsti CV buvo sėkmingas. Iš karto patekau į vieną geriausių įmonių dirbančią su įvairiais stambiais projektais.
Kadangi buvau dar tik antrame kurse grįžus iš darbo tekdavo studijuoti tai žaidimo kūrimas dar labiau sulėtėjo. Suspėti viską buvo labai sunku, tačiau žaidimo visiškai neapleidau - po truputį judėjo į priekį ir toliau.
 
Vieną svarbiausių postūmių padarė dalyvavimas Bitės laboratorija konkurse. Ruošiantis šiam konkursui prie žaidimo kūrimo prisijungė dar vienas žmogus. Žaidimo kūrimas gerokai pagreitėjo. Atidarėme pirmąją atvirą versiją. Dalyvavimas konkurse buvo sėkmingas ir pelnėme perspektyviausio projekto nominaciją. Tapę vienais iš prizininkų daug bendravome su Ilja Laurs. Kartu su juo vykome į Londoną kur turėjome pietus Lietuvos ambasadoje bei susitikome su investuotojais (tais pačiais kurie investavo į GetJar, Facebook ir daug kitų stambių įmonių)
Investuotojų nesudominam, bet patirtis buvo tikrai įdomi. O Ilja Laurs galėčiau įvardinti kaip vieną didžiausią įspūdį palikusių žmonių.
 
Po konkurso žaidimo kūrimas šiek tiek pagreitėjo, tačiau tai vis tiek buvo užsiėmimas "po mokslų ir darbo". O pats darbas davė daug patirties ir mano kurtame žaidime pamačiau daugybę klaidų. Tad didesnę žaidimo dalį po truputį teko perdaryti iš naujo. Šiek tiek pareklamavus ir įdiegę mokamas paslaugas žaidimas pradėjo nebeiti į minusą. Tad praėjus lygiai metams darbą mečiau ir likau dirbti tik su žaidimu + studijos.
 
Šis žaidimas taip pat tapo ir bakalauro darbu, o vėliau ir magistro. Apskritai tai gana daug modulių universitete vienaip ar kitaip susiedavau su žaidimu ir juos "prasmukdavau" su mažiau pastangų negu kiti kurso draugai, kurie darė viską nuo nulio.
 
Šiuo metu projektas jau pilnai išlaiko vieną žmogų. Alga nėra labai didelė - sėdėdamas office samdomu programuotoju ko gero uždirbčiau daugiau, bet galimybė būti nepriklausomam turi savų privalumų.
Prie žaidimo tobulinimo šiuo metu dirbam galima sakyti 1.5 žmogaus. T.y. aš dirbu visą darbo dieną, o kolega dirba laisvu laiku. Mūsų tikslas per ateinančius metus pasiekti jog žaidimas pilnai išlaikytų bent du žmones. Tikiu kad tai pavyks ;)
 
Žaidimą galima rasti adresu www.bballzone.net
Vienas iš prioritetinių darbų bus dizaino atnaujinimas, kurio eskizus jau turime labai ilgą laiką (konkursas vyko uzdarbis.lt) Tačiau niekaip nepavyksta rasti žmogaus kuris užtikrintai apsiimtų šį darbą ir užbaigti piešti kitus žaidimo langus..
 
Nežinau ar tai verta "sėkmės istorijos", visgi milijonų nėra :) Tačiau iš esmės aš esu viskuo patenkintas ir tikiu kad ateityje žaidimas duos daug naudos. O jeigu ir neduos turiu daug kitų idėjų, o dabar dar ir žinių kaip jas reikia įgyvendinti.

Kam kokybė, kam kiekybė...

Sveiki,
 
nežinau, kaip šiame forumo skyriuje žiūrima į tokią savireklamą, taigi šiek tiek nerimauju kurdamas temą. Bet kokiu atveju, manau, jei draudžiama, tai moderatoriai tvarką padarys :)
 
Taigi, esu šioks toks "mobilus" programuotojas, kuris laisvu savo laiku mėgsta sukurti šį bei tą Androidui ir iki šio momento į laisvę jau yra paleidęs kelias paprastutes aplikacijas. Suprantu, kad čia tokios smulkios "žuvelės", bet visi nuo kažko pradeda ;) Tikiuosi, kad bent kam nors kuri nors programėlė bus aktuali arba naudinga!
 
Lietuviškos:
 

Anekdotai SMS tekstai/sveikinimai Dienos horoskopas Angliškos:
 

Komikų citatos Alaus bankas arba "natūrinių skolų tvarkyklė"
 
 
Šiuo metu dirbu prie dar kelių projektų iš kurių vienas yra pirmas asmeninis žaidimas (su lakstančia kiaule!), kurį labai nekantrauju pabaigti ir visiems parodyti, taigi po paleidimo tiesiog papildysiu šią temą, kad nereikėtų teršti forumo.
 
Pasiūlymai, idėjos, kritika ir pranešimai apie klaidas yra itin laukiami!
 
Geros dienos!
 
-
Aurimas

gal nebuvo įmestas

gal nebuvo įmestas

Naujienos is siandienos Zalgirio rungtyniu: per varžybas darant bangą, nuskendo dvi blondinės... :D

Pirmoji mašina Mitsubishi Carisma. 1.9td 66kW 96m. Už turimus savo pinigus dairiausi guolio trečio, bet pasitaikė šita tėtės draugo parvaryta tai ir griebiau ją. Iš viso su regitra ir technikine apie 4000lt atsiėjo ji man. foto čia iš vasarinės akcijos Valom kaime :D http://img198.imageshack.us/img198/1862/20110810040.jpghttp://img27.imageshack.us/img27/5772/20100724339.jpghttp://img217.imageshack.us/img217/9504/20100724340.jpg
 
Šiaip gražintų į tą laiką kai rinkausi auto nebepirkčiau jos, o ieškočiausi kažko iš bmw. Bet kaip pirma mašina jinai netgi per gera man buvo. Tai netyčia ten įbrėžiau, tai ten. O šiaip nepavedė nei karto, negero ir galima sakyt tik teigiami atsiliepimai apie ją iš mano pusės

Kuo skiriasi geometrija nuo barų?
-Geometrijoje pradedi kampais, baigi laipsniais, o bare pradedi laipsniais, baigi kampais.
 
 
 
Veiksmas vyksta Kanados centriniame banke. Įeina sena sena bobulytė, paskui save tempdama didelį lagaminą.
- Kuo galėtume padėti? - prisistato banko tarnautojai, nepatikliai nužvelgę lagaminą.
- Man reikia pas banko prezidentą, - atsako senoji.
Kliento noras - įsakymas, nuveda ją pas prezidentą. Dabar jau banko aukščiausiasis klausiamai žvelgia į gyvenimo naštos ir lagamino prispaustą bobulę.
- Norėčiau pas jus pasidėti depozitą, grynais, - porina bobulytė.
Nelabai banko prezidentas patenkintas, kad tokiais smulkmeniškais reikalais jį trukdo, bet ką jau dabar padarysi - bobulė sena, gal banko tvarkos nežino ar tiesiog nepasitiki - reikia pabaigti šį reikalą.
- Tai kiek norėtumėt pinigų pasidėti? - klausia prezidentas.
- 164 tūkstančius dolerių, - atsako senoji.
- O!..
- Taip, 164 tūkstančius grynais, - bobulytė praveria pilną grynų pinigų prikrautą lagaminą.
- Kaip jūs nebijote šitiek su savimi nešiotis? - stebisi prezidentas ir jį jau smalsumas kutena. - Iš kur jūs turite tiek pinigų? Kaip sugebėjote tiek užsidirbti?
- Iš lažybų, ponuli, lažybose visi pinigai išlošti, - šypsosi bobulė.
- Kaip? Negali būti, kad šitiek išloštumėt! - nesitiki prezidentui.
- O kodėl gi ne? Va, žiūrėkit, galiu ir su jumis susilažinti iš pinigų.
- Kaip? - stebisi prezidentas.
- Na, pavyzdžiui, lažinamės iš 25 tūkstančių dolerių, kad jūsų kiaušiniai plokšti, - siūlo bobulė.
- Kaip paplokšti, - juokiasi prezidentas, - čia nesąmonė, taip negali būti.
- Lažinamės? - neatlyžta bobulė, - iš 25 tūkstančių dolerių.
- Na, gerai, - juokiasi prezidentas, - man 25 tūkstančiai dolerių nepamaišys, juk aš tai tikrai žinau, kokie mano kiaušiniai.
- Gerai, - sako bobulė, - tik čia pinigai nemaži, man reikia savo advokatą atsivesti. Ar galėtume rytoj iš ryto 10 valandą šias lažybas oficialiai apiforminti?
- Kodėl gi ne? - patenkintas prezidentas, - palauksiu savo laimėjimo iki ryto.
Vakare namuose prezidentui vis iš galvos tos lažybos neišeina. Kaip čia gali būti, kad taip lengvai 25 tūkstančius dolerių užsidirbs? Nusimauna kelnes, atsistoja priešais veidrodį. Ir taip žiūri, ir anaip. Na, kiaušiniai kaip kiaušiniai, nei plokšti, nei ką.
Rytas. 10 valanda. Į Kanados centrinio banko prezidento kabinetą įeina bobulytė su advokatu. Dar kartą garsiai aptariamos lažybų sąlygos. Prezidentas nusimauna kelnes ir parodo savo visai nepaplokščius kiaušinius. Bobulytė paima juos į ranką, kad galėtų įsitikinti, pavartalioja. Ir tuo metu bobulytės advokatas aukštielninkas virsta ant grindų be sąmonės.
- Kas jums? Širdis? - visi puola gaivinti advokatą.
- Aš, - atsipeikėjęs pralemena advokatas, - su ta bobule lažinausi iš 100 tūkstančių dolerių, kad ji Kanados centrinio banko prezidentui už kiaušinių palaikys!

gal nebuvo įmestas

Storas vyriškis rado reklamą svoriui numest. 3 galimos programos:
1. 5kg per savaitę 2. 15kg per savaitę 3. 25kg per savaitę.
Tas pasiskambina:
- Laba diena, norėčiau užsisakyt 1mą programą.
Kitą dieną skambutis i duris, vyras atidaro, o ten liekna graži panelė. Ji paltuką iškart nusimetė, o ant maikutes užrašyta: pagausi - išp**i.
Praėjo savaitė, vyras numetė 5kg. Pagalvojo "gera programa, reik išbandyt ir antrą. Vėl pasiskambina, užsisako antrą programą.
Kitą dieną vėl skambutis atidaro, o ten dar gražesnė ir geresnė panelė. Šita paltuką nusimetė visiškai nuoga ir pradėjo lakstyt. Taip vyras numetė dar 15kg.
Kitą dieną vyras užsimano trečios programos. Skambina užsisakyt.
Operatorius:
-Trečia programa labai sunki ir labai retas kuris atlaiko.
Vyras:
- Šitas dvi programas atlaikiau, atlaikysiu ir trečią.
Kitą dieną skambutis į duris. Vyras atidaro, ten Nigerietis gėjus iš Afrikos. Nigeris nusimeta paltą, o ant maikės užrašyta: pagausiu - išp**iu.

gal nebuvo įmestas

21 (2008) http://www.youtube.com/watch?v=PsK1c9ZBpuw
geriausias kadanors matytas filmas visiems pataeciau paziuret tikrai patiks :))

Paziurekit butinai, jeigu zinote kur tokiu gauti parasykit man! :D
 
http://www.youtube.com/watch?v=THE_hhk1Gzc