Zygyaz

Taigi sveiki, jei atsimenate mane iš praeitų temų, aš esu Gytis, dar kitaip žinomas kaip Kordas. Esu reperis bei prodiuseris iš Klaipėdos ir šiuo metu dar mokausi dainuoti. Šiandien išleidau savo pirmą gabalą kuriame dainuoju :) Mano galva, aš stipriai save patį pernokau šiame kūrinyje.
 
Na ir dėl dainos detalių; muzikinis trekas kurį girdite tai buvo sukurtas prince young'o, Lietuvio prodiuserio gyvenančio UK, o tekstas buvo parašytas mano per vieną vakarą, nes užklupo netikėtas įkvėpimas ir žodžiai liejosi lyg iš pypkės. Kitą dieną viską įrašiau savo namie ir sumixavau :D
 
Gabalo idėja buvo atitraukti klausytoją akimirkai nuo realybės ir priversti pasijusti visiškoje nirvanoje bei užburti jį žemais dažniais ir pasikartojančiu priedainiu. Ar man tai pasisekė norėčiau išgirsti iš jūsų :D Ačiū už jūsų dėmesį bei iki malonaus! ;)
 

Sitas verslas, kaip ir darbu rasymo verslai turetu buti uzdrausti. Ir uz tokiu paslaugu teikima baudziama.
 
Darot meskos paslauga ir taip suluosintai musu visuomenei ;)

BOMŽTRIPAS: IZRAELIS
 
Sveiki sveiki. Išlaukęs pagaliau šios datos, galiu jums pristatyti Gvido, mano Kelionių Partnerio Izraelyje, galutinį darbą. Šiandien šventė, todėl rašliavom apie kitas keliones šiandien nuplauks, kad per daug nesiblaškytumėm. Žiūrim! Trūkmė 30min~
 

 
daugiau kelionių rasite čia - http://bomztripas.lt

"Biggest leak in the history of data journalism just went live, and it's about corruption." - Edward Snowden
 
Islandijos Ministro Pirmininko interviu.
 
Delfio straipsnis apie tai.
 
Live srautas
 
Įdomiausia, kad po dokumentų paviešinimo US naujienų portalai ganėtinai ilgai tylėjo, kol galiausiai straipsniai pasirodė pagrindiniame dienraščių puslapiuose.
 
Manau, tikrai bus įdomu sekti kuom visa tai baigsis :)
 
 
Explain Like I'm 5 paaiškinimas apie šį skandalą:

visi mieli mes uz euriukus :)

Buvo begalė faktų, kuriuos išvardinau bilietų pardavėjui, patikėk, šiaip sau - jie pinigų negražina, bet tu to nesuprasi, nes nei tu spektaklio matei, nei reklamų, nei dar esi kažkaip susijęs, tiesiog esi šarvuotas klaviatūros riteris, kuris axujenai ironiškas ir skeptiškas 99% postų.
Ar tai normalu? Tai sprendžia bilietų platintojai, ne aš. Jei galvoji, kad tai taip paprasta - pabandyk :) Kaip ir minėjau, buvo akivaizdus scamm'as, tiesiog meniniame lygyje ir tai buvo pateikta argumentais. Skunde bilietai.lt, kalba, apie tai, kad spektaklis menkos vertės - net nebuvo. Cheers.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Sveiki, uždarbiečiai.
Šioje apklausoje norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie mano balsą. Esu įgarsintojas mėgėjas ir kartas nuo karto pagalvoju apie profesionalo karjerą. Ar galima mano įgarsinimus prilyginti šių dienų profesionalams? :)
 

http://www.filmai.in/24699-jaunasis-vilkas-season-05.html
 
Dėkingas ir už pagyrimus ir už karčią kritiką. :)

Sveiki,
 
Prieš kurį laiką buvau sukuręs temą apie savo nuotykius Prancūzijoje https://uzdarbis.lt/t339974/mano-keliones-i-prancuzija-istorija/ . Straipsnis forumo lankytojams pasirodė įdomus, kas negalėjo nedžiuginti ir jo autoriaus.
 
Įkvėptas tokiu susidomėjimu, nutariau aprašyti ir savo kelionės į Lenkiją nuotykius. O jų ir vėl netrūko. Šį kartą vėl bus daug teksto, tačiau nuotraukų bus dar daugiau.
Balandžio viduryje užtikau šiame forume temą, kur narys eXPy (dėkui už informaciją) pasidalino ypatingu pasiūlymu. Vienas Lenkijos autobusų vežėjų paskelbė akciją, kurios metu 100 000 kelionių kainavo vos po vieną zlotą + 1 zlotą kainavo registracijos mokestis. Iš karto prisiminiau, jog prieš kurį laiką norėjau aplankyti labai įdomią ir kažkiek bauginančią vietą, kuri randasi Krakuvoje. Kalbu apie koncentracinę stovyklą Auschwitz (Oswięcim). Bet apie tai vėliau.
 
Iš karto puoliau ieškoti bilietų. Žinojau, jog reikia keturių maršrutų: Vilnius – Varšuva, Varšuva – Krokuva, Krokuva – Varšuva bei Varšuva – Vilnius. Deja pigius bilietus pavyko nusipirkti tik trimis kryptimis. Taip, trys kryptis kainavo po du zlotus, o iš Krokuvos į Varšuva “net” 26 zlotus. Bendrai – 32 zlotai. Beje, konvertuoti į eurus labai paprasta. Vienas euras yra lygu keturiems zlotams. Todėl autobusų bilietai kainavo 8 eurus. O čia nei daug, nei mažai, virš 1500 kilometrų kelio.
Vos įsigyjęs bilietus, išsiprašiau porai dienų iš darbo (laimei, dar viena diena prisidėjo, kadangi išpuolė gegužės pirmoji, kuri buvo laisvadieniu). Iki kelionės liko savaitė ir nutariau visą ją skirti pagrindiniam kelionės tikslui, koncentracinės stovyklos analizei. Daug literatūros, nuotraukų, dok. filmų... Paraleliai, žinoma, ieškojau vietos, kur apsistoti Varšuvoje dvi naktis bei tiek pat Krokuvoje.
 
Kai tik pradėjau ieškoti nakvynės Couchsurfing’e, supratau, jog lenkai taip pat švenčia gegužės pirmąją (maža to, pas juos nuo gegužės pirmosios iki trečiosios yra valstybinės šventės) ir tai buvo man prasta žinia. Šitas faktas labai pasunkino nakvynės paiešką. Beveik iš visų žmonių gaudavau atsakymą, jog dėl ilgojo savaitgalio išvyksta arba pas artimuosius arba į kelionę. Todėl radau nakvynę tik Varšuvoje (dviems naktims) ir Krokuvoje (vienai nakčiai). Ir tai man labai pasisekė, kadangi bendrai išsiunčiau apie šimtą užklausų.
 
Ir štai atėjo ta diena. Visų pirmą, labai patiko autobusas, kuriuo teko važiuoti. Tylūs, komfortiški, raudoni, su wi-fi bei įkrovimo lizdais (nežinau, gal čia tik mane nustebino, kadangi neteko dar važiuoti autobusu į kitas šalis). Išvykau, jeigu neklystu, apie 16 Lietuvos laiku. Kelionė truko apie 8 valandas. Labai varginantis dalykas. Ir nesvarbu, jog autobusas geras ir turėjau dvi vietas. Užmigti beveik neįmanoma, todėl gelbėjo tik muzika.
 
Bet pagaliau atvykau. Varšuvoje buvau apie vidurnaktį. Žmogus, kuris turėjo mane priimti, žinojo, jog atvyksiu vėlai vakare. Dar kelionėje rašė man, jog jeigu turėsiu noro, galėsime nueiti į vakarėlį, kad susipažinčiau su dar daugiau vietinių gyventojų. Nusileidau į metro, tačiau neturėjau nė vieno zloto bei banko kortelės. Pasisekė, jog šalia stovėjo lenkas, kuris keliavo į Austriją, todėl iškeičiau eurą į vieną metro bilietą, kurį nupirko pastarasis. Išlipau senamiestyje, kur vietinių merginų paklausiau, kaip nusigauti iki tam tikros gatvės. Paaiškino. Einu. Deja lenkiškos SIM kortelės neturėjau su internetu, todėl telefonas su GPS nelabai kuo galėjo padėti. Ieškojau apie 45 minučių reikiamos gatvės, klausinėjau dar kitų žmonių, bet visi rodydavo vis į skirtingas puses. Tačiau jaučiau, jog po truputį esu vis arčiau. Galiausiai, apie pirmą val. nakties radau reikiamą namą ir sutikau buto savininką. Labai nustebo, jog radau pats. Manė, jog prašysiu jo mane pasitikti.
 
http://puu.sh/iviVs/b1714673b2.png
 
Buvo jau gyli naktis, buvome abudu pavargę (jis taip pat tą pačią dieną grįžo iš kelionės po Gruziją ir nemiegojo), todėl nutarėme, jog vakarėlis atšaukiamas. Apie valandą pabendravome, užkasėm ir nuėjom miegoti. Tarp kitko, puikiai moku lenkų kalbą, todėl jokių kalbos barjerų nebuvo.
 
Ryte neturėjau didelių planų, išskyrus aplankyti vieną namą, kur prieš 10 metų savaitę gyvenau lenkų šeimoje pagal mainų programą. Turėjau tik adresą ir pavardę. Sužinojau, kuris autobusas važiuoja į tą pusę ir iškeliavau. Išlipau paskutinėje stotelėje (tame rajone, kur buvo reikalingas man adresas). Vėl pradėjau klausinėti vietinių kelio, tačiau niekas net nebuvo girdėjęs tokios gatvės. Patarimas buvo tiesiog eiti pagrindine gatve. Galiausiai kelionė pėsčiomis į vieną pusę užtruko kurį laiką, kadangi atstumas – 5 km. Ir čia jau su pagyvenusių vietinių žmonių pagalba radau reikiamą gatvę bei namą. Bet, žinoma kaip dažniausiai būna, šeimininkų nebuvo. Pavyko paskambinti į kaimynų vartus ir paaiškinti situaciją. Nedrąsiai, tačiau įleido mane į savo namus ir liepė palikti savo kontaktus, kuriuos perdėtų man reikalingiems žmonėms.
 
Tą ir padariau. Apsisukau ir pajudėjau link reikiamos stotelės. Staiga prasidėjo lietus ir pradėjau žvalgytis vietos, kur galėčiau nuo jo pasislėpti. Ir čia pastebėjau mokyklą, kurioje prieš 10 metų mokiausi visą savaitę, užplūdo nostalgija, apibėgau aplink visą mokyklą, ir pasislėpiau po stogeliu. Po pusvalandžio pajudėjau toliau, vėl penki kilometrai į vieną pusę.
 
http://puu.sh/iviTf/ebf1022837.png
 
Tarp kitko, kas labai nepatiko Lenkijoje – gausybė reklamos. Visur. Beveik kiekvieno nuosavo namo šeimininkai parduoda plotą ant savo tvoros reklamai.
 
http://puu.sh/iviYc/02f8153156.png
 
http://puu.sh/ivj3k/8c6cde71b2.png
 
Įlipau į autobusą. Turėjau 90 min. trunkantį bilietą. Iki centro nuvykau per pusvalandį, gal kiek daugiau. Tačiau pradėjo vėl lyti ir nutariau nuvažiuoti iki maršruto pabaigos, tuo pačiu pažiūrėsiu kaip atrodo Varšuva atokiau centro. Kažkiek nustebino tai, jog tie atokesni rajonai labai primena musiškius, kaip Naujininkai. Kai kur net gatvės taip pat užvadintos (pvz. Konarskio g.).
 
http://puu.sh/ivj4J/f67a2361e5.png
 
http://puu.sh/ivj6L/0cc8599e6b.png
 
Taip gavosi, kad neliko laiko bilietėlyje visiškai grįšti į centrą, todėl teko išlipti apie 5km nuo centro. Ir žinoma prasidėjo dar stipresnis lietus. Palaukiau 15 minučių stotelėje ir pajudėjau link centro. Dar šiek tiek pasivaikščiojau ir nuvykau link mano laikinųjų namų. Atvykęs ten, manęs jau laukė ne tik buto šeimininkas, bet ir dar du keliautojai (pora). Jie yra iš Krokuvos, todėl sužinoję, jog rytoj ten keliauju, papasakojo ką galima aplankyti. Dar pabendravome ir nuėjom miegoti. Sekančią dieną buto šeimininkas palydėjo mane iki stoties, iš kur buvo mano autobusas į Krokuvą. Atsisveikinom, aš likau laukti autobuso, o naujas draugas nuėjo ruoštis kitų svečių priėmimui (laukė vokiečių, kurie keliavo aplink pasaulį).
 
http://puu.sh/ivj80/93b3085204.png
 
http://puu.sh/ivjep/1840d3e32a.png
 
http://puu.sh/ivjgS/3522366700.png
 
http://puu.sh/ivji6/3dfb010852.png
 
Ir vėl varginanti kelionė į Krokuvą, laimei “vos” apie 4 valandos. Vis galvojau, ką veiksiu, kadangi neturėjau nakvynės. Vos atvykęs į Krokuvą, nužygiavau į vietinį “Akropolį”, kuris yra sujungtas su stotimi. Todėl realiai netoli reikėjo eiti. Išsiunčiau dar keliasdešimt užklausų nakvynei ir palikau viename iš parduotuvių krautis telefoną. Pats nuėjau pasivaikščioti po miestą, link senamiesčio. Buvo apie 21 val. , jau tamsu. Apėjau visą senamiestį ir pastebėjau mano kelyje turistus. Priėjęs arčiau išgirdau, jog tai lietuviai. Susipažinau su merginomis iš pajūrio, pabendravome ir išsiskirstėm. Turėjau skubėti, kadangi PPC dirbo iki 22 val. , o ten dar mano telefonas kraunasi.
 
http://puu.sh/ivjs5/37faff1071.png
 
Pasiėmęs telefoną pamačiau, jog negavau jokio atsakymo, todėl supratau, jog laukia bemiegė naktis. Nuo 22 iki 1val. vaikščiojau po miestą, vėliau pavargęs nutariau nueiti į stotį pasėdėti ir pailsėti bei užkasti. Kaip minėjau, stotis yra sujungta su prekybos ir pramogų centru, todėl viskas yra po stogu.
 
http://puu.sh/ivjuD/2791677100.png
 
http://puu.sh/ivjzO/1a679b44d8.png
 
http://puu.sh/ivkbu/8f2136551f.png
 
http://puu.sh/ivkeN/6d8168e9e5.png
 
http://puu.sh/ivkhP/b1fb0ca2ba.png
 
http://puu.sh/ivklc/206584baf4.png
 
Po kurio laiko priėjo vaikinukas, paklausė ar turiu iPhonui pakrovėją. Atsakiau, jog ne. Dar po pusvalandžio nutariau pasivaikščioti po stotį. Vėl sutikau tą patį vaikiną. Priėjau prie jo ir pradėjom bendrauti.
 
Pasirodo, jog jis yra iš Rusijos, Nižnij Novgorod miesto. Per Lenkiją su draugu keliavo į Čekiją, kur norėjo stebėti ledo ritulio čempionatą ir palaikyti savo šalį. Tačiau vos pora minučių pavėlavo į traukinį, kuris važiavo į Prahą ir liko Krokuvoje. Blogiausia tai, jog draugas nuvažiavo kartu su visais daiktais, įskaitant dokumentus, pinigus bei drabužius. Todėl dar vienas naujas draugas liko tik su išsikrovusiu telefonu, 10 eurų bei marškinėliais. Dar apie valandą smagiai pabendravom ir nutarėme pasivaikščioti po senamiestį, kadangi mane jis sužavėjo ir norėjau, kad tą patį pamatytų ir jis. Lauke buvo 5 laipsniai šilumos, todėl paskolinau jam savo ploną megztinį, pats likau su plonu džemperiu (be marškinėlių).
 
http://puu.sh/ivjB6/454f61689a.png
 
http://puu.sh/ivjCa/c60c34a2da.png
 
Dar po 1.5 val. grįžome į stotį. Dar apie valandą pabendravome ir išsiskyrėm, kadangi manęs 5:32 ryto laukė autobusas į Auschwitz stovyklas (Oswięcim mieste). Sulaukiau autobuso, įlipau. Laukė kelionė apie 35 km į vieną pusę. Kainavo 13 zlotų. Labai jaudinausi. Žinojau, kas tai per vieta, kur važiuoju ir kas manęs ten laukia. Ir pagaliau atvykau. Prie vartų buvau visiškai pirmas, lygiai 7 jau buvau čia. Pats muziejus atsidaro 8-tą. Nieko kito neliko, kaip pasivaikščioti po apylinkes. Tarp kitko kažkiek net norėjau, kad tą dieną būtų prastas oras. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet norėjau, kad atmosfera būtų kuo niūresnė ir sąlygos būtų kuo prastesnės, kad pajusti bent 1% tai, ką jautė žmonės, kurie ten “gyveno” prieš virš 70 metų. Ir dalinai pavyko, bet tik ryte. Buvo gana šalta, ypač kai teko 20 minučių stovėti lauke (kaip minėjau, tada jau buvo apie 10 laipsnių šilumos, aš tik su plonu megztiniu ir džemperiu.
 
http://puu.sh/ivcIU/6778ab1999.png
 
Ir pagaliau įėjau į vidų. Labai nustebino patikra. Kaip oro uoste. Reikia ištraukti visus metalinius daiktus, elektroninius prietaisus, praeito pro “skenuojančius” vartus ir viską atgal paimti. Pagaliau atsiduriau stovyklos teritorijoje. Dabar šiek tiek informacijos apie patį Auschwitz, manau daug kam bus naudinga.
 
http://puu.sh/ivcLN/7575c27d26.png
 
Oswięcim (antro pasaulinio karo metu pavadinimas buvo pakeistas į vokišką Auschwitz) – miestas, kur antro pasaulinio karo metu fašistai buvo įkūrę tris koncentracines stovyklas (viena jų mažai kam žinoma ir neįdomi, todėl apie ją nepasakosiu). Mano kelionės metu aplankiau Auschwitz I bei Auschwitz Birkenau stovyklas. Karo metu jos buvo didžiausios bei baisiausios iš visų esamų. Pagrinde ten patekdavo žydai (virš milijono asmenų), vėliau raudonos armijos kariai (virš 100 000 karių) bei kiti asmenys, politiniai veikėjai, ir panašiai. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos (ypač Birkenau). Nuo ryto iki vakaro reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą. Valgyti gaudavo minimaliai. Dauguma miršdavo nuo išsekimo, tiesiog darbo metu. Iš tikrųjų labai nelengva pasakoti apie viską, kadangi nežinai nuo ko pradėti. Todėl siūlau peržiūrėti nuotraukas su komentarais.
 
http://puu.sh/ivcOQ/acf35ca53b.png
 
Realaus dydžio kalinio maketas.
 
http://puu.sh/ivcXX/b1792e61a2.png
 
Kalinių forma. Ant sienos – jų nuotraukos. Tokių nuotraukų yra labai daug, išmėtytos po visą muziejų.
 
http://puu.sh/ivd2I/0235f6ddef.png
 
“Mirtis Hitlerio okupantams”
 
http://puu.sh/ivd5o/49d5bd3897.png
 
Šioje vietoje kiekvieną rytą rikiavosi kaliniai ir buvo tikrinama, ar visi vietoje. Jeigu bent vieno trūko – visi kiti turėjo stovėti ir laukti, kol neras. Kartais tekdavo stovėti visą dieną, net žiemą. Apie šiltus drabužius nebuvo nė kalbos.
 
http://puu.sh/ive7Q/ef0295fa19.png
 
Vieta, kur buvo kariami kaliniai. Tikrai keistas jausmas stovėti toje vietoje, kur stovi gėlės.
 
http://puu.sh/ivdcw/4d12933a04.png
 
Tokiu nejaukių vietų pastatuose yra labai daug, kur girdisi traukinių garsai, kai kur mažos mergaitės meldžiasi, kai kur jos dainuoja, vietomis tikrai baisoka. Ypač kai esi vienas tame pastate.
 
http://puu.sh/ivdls/8cb46c0a42.png
 
Vienas iš kalinių. Prieš stovyklą ir po jos.
 
Toliau eina “eikskliuzyvinės" nuotraukos. Fotografuoti čia negalima.
 
http://puu.sh/ivdr4/78bd85d3bb.png
 
Gydytojo kabinetas, kur atsivesdavo nesunkiai sergančius kalinius. Su sunkiai sergančiais niekas ten “nežaidė” ir negydė.
 
http://puu.sh/ivehX/e2630d8935.png
 
Kalinių kambarys.
 
http://puu.sh/ivdJQ/5cdb795e03.png
 
Kalinių, kurie prižiūrėjo kitus kalinius, kambarys. Tokie asmenys turėjo tam tikras privilegijas, kaip pvz. erdvesnis kambarys.
 
http://puu.sh/ivdxj/0a5a1504b1.png
 
Karceris
 
http://puu.sh/ivdCz/144dd384b6.png
 
Dar vienas karceris. Tokiuose “kambariukuose”, 1x1m. dydžio turėjo sutilpti keturi kaliniai ir visą nakti stovėjo. Atsisėsti, kaip matote, nebuvo kur. Kai kurie miršdavo tiesiog stovėdami. Kiti, išgyvenę, po tokios nakties iš pat ryto ėjo dirbti fizinį darbą.
 
http://puu.sh/ivelm/01c77f0a9c.png
 
Vieta, kur kaliniai palikdavo savo rūbus prieš sušaudymą.
 
http://puu.sh/ivdRm/9b89d607d5.png
 
Siena, prie kurios buvo sušaudomi kaliniai.
 
http://puu.sh/ivdTK/4bdc39b35e.png
 
Krematoriumas
 
http://puu.sh/ivdVy/a21848ee9d.png
 
Įėjimas į krematoriumą
 
http://puu.sh/iveqH/506cdcc301.png
 
Vieta, kur po to, kai raudonoji armija išlaisvino kalinius 45-ais metais, buvo pakartas stovyklos vadas
 
http://puu.sh/ivdYf/bd7a8c8f33.png
 
Galiausiai vieta, kuri vaizduojama visuose suvenyruose. Užrašas reiškia "Darbas išlaisvina".
 
Kitos nuotraukos be komentarų:
 
http://puu.sh/iveN1/7831d406c3.png
 
http://puu.sh/iveRs/74b4fb2223.png
 
http://puu.sh/iveUt/6c07ccc7ad.png
 
http://puu.sh/iveYm/c974de77cf.png
 
Vos išėjęs iš stovyklos teritorijos supratau, jog teisingai padariau, kad aplankiau tą vietą iš pat ryto, kadangi arčiau pietų armija iš šimtų turistų tapo armija iš poros tūkstančių turistų. Smagu, jog spėjau apeiti visą muziejų dar kai palyginus nebuvo daug žmonių. O kai kur, kaip minėjau, iš viso buvau vienintelis žmogus. Tarp kitko sutikau ir kelis lietuvius.
 
Nuėjau prie parkingo, kur reikėjo laukti nemokamo autobuso į Birkenau. Jis kursuoja kas pusvalandį. Distancija – 3 kilometrai. Ir štai aš jau antroje stovykloje. Šita išgarsėjo dar žiauresnėmis sąlygomis, kur visą parą krematoriumuose buvo deginami kūnai. Dėl to ši stovykla įgavo pavadinimą “Mirties fabrikas”.
Ši stovykla atrodo tiesiog milžiniška. Ženkliai didesnė, nei prieš tai aplankyta.
 
http://puu.sh/ivfwN/65a3f3c9d5.png
 
Ir vėl gi nuotraukos su komentarais.
 
http://puu.sh/ivfFt/d95df1cd15.png
 
Šitais bėgiais traukiniais buvo vežami žydai iš visos Europos. Daugumai jų nesakė, kur jie važiuoja, todėl važiavo su savo brangiausiais daiktais. Dažnai vežė vagonais, kurie buvo skirti vežti gyvūnus. Kartais traukiniai stovėdavo vietoje daug valandų, kartais net parą. Todėl žmonėms buvo arba labai karšta, arba šalta. Nebuvo kuo kvėpuoti. Vėl gi, dažnai žmonės miršdavo tiesiai vagonuose. Čia buvo jų paskutinė stotelė. Kaliniai išlipdavo. Daktaras paskirsdavo visus žmones į dvi dalis. Darbingus į vieną, nėsčius ir nedarbingus į kitą. Pirmieji likdavo stovykloje, antri – iš karto sudeginami.
 
http://puu.sh/ivg6A/95d79db3d9.png
 
Kalinių barakai.
 
http://puu.sh/ivfVR/b7e72c73e6.png
 
Barakai, kur gyveno kaliniai. Dažnai būdavo šalta, todėl kai kas nors naktį miršdavo – baisu, bet kai kuriems tai buvo gera žinia. Reiškia galima paimti to žmogaus rūbus. Kiekvienas gaudavo metalinę lėkštę valgymui.
 
http://puu.sh/ivgot/d796208dd0.png
 
Čia dugne randasi tūkstančių žmonių pelenai.
 
http://puu.sh/ivgFH/a06e43762b.png
 
Asmeniniai kalinių daiktai.
 
Ir kitos nuotraukos be komentarų.
 
http://puu.sh/ivgLL/09a7ad94da.png
 
http://puu.sh/ivgO4/9c1224961b.png
 
http://puu.sh/ivgPy/7afda06eaf.png
 
http://puu.sh/ivgRk/2f4d1f4bae.png
 
http://puu.sh/ivgVO/72dedc83dd.png
 
Labai ne rekomenduoju užsakinėti gido paslaugų. Geriau prieš tai pačiam išstudijuoti viską ir rinktis individualią ekskursiją. Oficialus muziejaus interneto adresas: http://auschwitz.org/ . Visos sąlygos surašytos čia.
 
Apsilankymas nemokamas, tik būtina iš anksto užsiregistruoti. Iš kitų turistų matėsi, jog kelionė su gidu yra labai varginanti. Žinoma gal su jais aš kažką daugiau sužinočiau, tačiau nežinau ar verta.
 
Pabaigai – video. Pastatas, kur buvo vedami atvykę nauji kaliniai. Čia jie palikdavo savo asmeninius daiktus, rūbus, buvo dezinfekuojami, nuskutami ir gaudavo tatuiruotes – numerius. Nuo šiol jie neturėjo vardų. Jie turėjo numerius.
 

 
Po įdomios ir gana sunkios psichologiškai ekskursijos pajudėjau link Krokuvos. Kelionė tiek pat kainavo.
Šį kartą buvo kiek paprasčiau, kadangi žinojau, jog šiąnakt turėsiu nakvynę.
 
Dar kartą susisiekiau su vaikinu, pas kurį turėjau apsistoti, pasitikslinau adresą. Krokuvoje buvau apie pietus. Kadangi vaikinas turėjo atvykti tik vakare, turėjau daug laiko pasivaikščiojimams. Vėl aplankiau senamiestį, vėliau nutariau nueiti duotu adresu, kad žinoti, kur nakvosiu. Radau reikiamą gatvę, tačiau reikiamo namo ieškojau apie valandą. Klausinėjau bene kiekvieno praeivio, tačiau niekas nežinojo, kur randasi reikalingas man namas. Kaip specialiai ir telefonas buvo išsikrovęs eilinį kartą. O vaikino telefono numeris ten liko. Todėl dar po kurio laiko sutikau jauną vaikiną, kuris sutiko priimti mane į savo butą, kur galėjau pasikrauti telefoną, ir šiek tiek pailsėti. Prabuvęs svečiuose apie 20 minučių išėjau į lauką. Po kurio pagaliau pavyko susitikti su vaikinu, kuris mane apgyvendins. Priežastis buvo labai paprasta. Sumaišiau buto numerį su namo. Praėjau n+1 kartą pro reikiamą namą, tačiau buvau tikras, kad man reikalingas kitas numeris.
 
http://puu.sh/ivkmU/ed97a635e8.png
 
Čia buvo šiokia tokia staigmena. Negaliu pasakyti, jog labai maloni. Pasirodo vaikinas gyvena ne vienas, o su dar dviem savo draugais. Bet tiek to, kelio atgal nėra. Be to vaikinai pasirodė labai malonūs ir draugiški. Visi studentai, gyvena apie 500 metrų nuo senamiesčio, dideliame bute senos statybos daugiabutyje (su aukštomis lūbomis). Iki vidurnakčio bendravome, ir kaip priimta, ieškojom panašumų ir skirtumų tarp Lietuvos bei Lenkijos. Nuėjome miegoti.
 
http://puu.sh/ivk5L/42f49ea8cf.png
 
http://puu.sh/ivk7J/2aa3ae5b28.png
 
Ketvirtą ryto atsikėliau, kadangi apie šeštą turėjau autobusą į Varšuvą. Po atvykimo į Vilnių paaiškėjo, kad netyčia pasiėmiau to vaikino iPhone’o pakrovėją. Negražus poelgis, todėl teko nusiųsti pinigus, kiek yra vertas laidas. Pagaliau vėl esu autobuse. Nuotaika ne itin gera, kadangi žinau, jog kelionės pabaiga jau čia pat, be to šiandien laukia virš 11 valandų kelyje, link namų. Pakeliui iš Krokuvos į Vilnių autobusas sustojo dvejuose mažuose miesteliuose. Viename iš jų įlipo įdomi mergina. Todėl bent dalį kelionės iki Varšuvos ji palaikė kompaniją. Išlipęs Varšuvoje, turėjau dar porą valandų, kol atvyks mano autobusas link Vilniaus. Skiriau tą laiką suvenyrų bei skanumynų artimiesiems bei pažįstamiems pirkimui.
 
Po atvykimo į Vilnių iš dalies atsipūčiau. Buvau labai pavargęs. Per tą labai ilgą savaitgalį paskaičiavus praėjau virš 75 kilometrų. Vilniaus stotyje iš autobuso išlipau vidurnaktį. Kadangi manęs pasiimti atvažiavo artimas žmogus, negalėjau nepasiūlyti pasimetusiai lenkaitei, kuri važiavo tuo pačiu autobusu, nuvežti ją iki hostelio prie rotušės, paaiškinęs, jog tokiu laiku prie stoties trintis yra gana pavojinga. Juo labiau ji sunkiai orientavosi, kur randasi. Ji žinoma sutiko. Taip ir baigėsi dar viena kelionė.

Nu tai viskas gerai tada, belieka laukti. Galvojau kad šiemet dar nebaigęs tad nelabai supratau prie ko tas 8. Tad jei čia jau tavo konkursinis balas turi labai realius šansus gaut vf vietą. :)

Viskas keičiasi jei nebent esi baigęs 2009 metais ir anksčiau, tada reikia atestatą pristatyt į tą punktą. O tie kurie baigę mokyklą 2010 metais ir vėliau tiesiog įkelt į sistemą. Dėl to prašymo kolkas nereikia jokių parašų. Beje ką turi omenyje konkursinis balas 8? Nes truputi nerealiai atrodo jei turėjai omenyje minimalų konkursinį į vf.

Naujas Android žaidimas - Wiggly Pig! Jame reikės valdyti personažo kanopas ir pro kliūčių ruožą sprukti nuo besivejančio vilko.
 
Kol kas tik Android: https://play.google.com/store/apps/details?id=com.snoutup.wigglypig
 
http://i.imgur.com/s9Oys2pl.png
Žaidimo gameplay video:

--- Cave Blast žaidimas išleistas ir iOS platformai!
 
iTunes: https://itunes.apple...st/id1103400362
Google Play: https://play.google....caveblast&hl=en
 
http://i.imgur.com/0e8HUDK.gif
 
https://play.google....outup.caveblast
 
http://i.imgur.com/F37EgLY.png?1
 
 
Sveiki!
 
Trumpai tariant, nenorėdamas teršt forumo dėl kiekvieno žaidimo išleidimo ar atnaujinimo, sugalvojau tiesiog sudėti viską į vieną vietą. Savo žaidimus skelbiu pagrindiniuose marketuose: Google Play, iTunes ir Windows Phone Store. Kol kas aprašau labai trumpai, kitą kartą prisėdęs papildysiu žaidimų video ir screenshot'ais. Visi žaidimai nemokami ir dar turi naršyklines versijas, kurias galit išmėginti prieš besisiųsdami į telefoną.
 
Bunny Goes Boom! | iTunes | Google Play | Windows Store | Web
 
Lengvo turinio skraidyklė su triušeliu prikabintu prie raketos. Tinka ir vaikams, nes nėra kraujo. Tik sprogimai.
 


http://i.imgur.com/OmmouAE.png







Iron Snout | iTunes | Google Play | Windows Store | Web



Kovinis arkadinis žaidimėlis apie paršą stovintį ekrano viduryje ir spardantį vilkus. Kol kas sėkmingiausias mano žaidimas.
http://i.imgur.com/zriOZ8S.png
 
 
 
Ninja Shurican | iTunes | Google Play | Windows Store | Web
 
"Flappy bird" stiliaus arkada su kovos elementais, gausybe įvairiausių kliūčių ir priešų, atrakinamais ginklais ir personažais.
http://i.imgur.com/ajUlHYU.png
 
 
 
Kam įdomu, tai atidžiau sekti mane galima Facebook'e. Jeigu turit kokių klausimų - mielai atsakysiu. Jeigu išbandę kokį žaidimą rekomenduosite jį blog'e/bendruomenėj/grupėj/draugams ar įrašysit video - labai padėkosiu.
 
Geros dienos ir gero uždarbio! :)

Visa info yra lamabpo tinklapyje. Iki prašymų pildymo pabaigos liko 46 dienos.

Kol dar neatslūgo ką tik pasibaigusio LOGIN 2015 prisiminimai, noriu pasidalinti asmeniniais įspūdžiais, kaip kasmetinio ir lojalaus konferencijos lankytojo. Galbūt jau iš pavadinimo galite numanyti mano įvertinimą, bet apie viską iš eilės.
 
Pradėkime nuo istorijos – apie ką yra LOGIN konferencija? Jos šaknys yra 2007 metais vykusi blogerių konferencija, kuri 2008 metais persivadino į BLOGin, o 2009 metais jau gavo dabartinį LOGIN pavadinimą (tiesa, vyko Siemens arenoje). Tad organizatorių skelbiama kaip 9-toji LOGIN konferencija yra ne visai teisingas skaičius, bet tebunie.
 
Štai kokius etapus praėjo LOGIN pagal tematiką:
– Blogerių konferencija
– IT konferencija (kur galima buvo pačiupinėti naujausius aifonus ir kitą hardvarą)
– Verslo konferencija (vis daugiau pranešimų buvo apie verslą ir atsirado vis didėjančios Startupų salės)
– Progreso konferencija (kad ir ką tai reikštų)
 
http://verslasonline.lt/wp-content/uploads/2015/05/login_progresas.png
 
Taigi, organizatorių manymu, vyksta progresas. Tik man, kaip nuolatiniam lankytojui, atrodo kad renginys praranda savo veidą – pripažinkime, jis jau yra apie bet ką. Ir konferencijos turinys eina blogyn (o bilieto kaina aukštyn) – būtent taip ir pavadinau straipsnį. Seriously, apie tai galima spręsti iš Šalčiūtės dalyvavimo (prie jos dar sugrįšime) ir iš Olego Šurajevo stand-up comedy pasirodymo (jau yra ir video). Realiai kviečia bet ką, kas gali pakalbėti ir surinkti auditoriją vien iš savo vardo.
 
Tai kas blogai su tuo turiniu?
 
Pažiūrėjus į programą, viskas atrodo gan rimtai – beveik dešimt salių, rimtos temos, skambūs pavadinimai ir šūkiai. Tik nuėjus paklausyti pranešėjų, dažniausiai supranti kad gaišti laiką. Ir tada eini arba kavos su sutiktais draugais, arba stalo futbolo pažaisti, arba tiesiog atsisėdi su laptopu kažką padirbėti. Čia neperdedu, realūs vaizdai iš konferencijos – pasižvalgykite po fotoalbumą ir pastebėsite kad kas penktoje nuotraukoje žmonės ryškiai nuobodžiauja.
 
Dabar konkrečiau – dėl kokių skirtingų priežasčių nusivyliau dauguma pranešimų:
– Pranešimo pavadinimai būna per daug “geltoni” o realiai pasakoja visai ne apie tai, arba visai kitokiu kampu
– Pranešimas virsta atvira pranešėjo įmonės reklama
– Pasakoja visiškai akivaizdžius dalykus (“reikia daug dirbti, ir tada kažką pasieksi”)
– Visas pranešimas susiveda į motyvacinę kalbą, be jokio turinio
– Kai kurie pranešėjai tiesiog akivaizdžiai nemoka pristatinėti arba tragiškai kalba angliškai
 
Apibendrinant, vertinu pranešimus pagal vieną kriterijų – ar išėjęs iš salęs, noriu kažką konkretaus padaryti ar pakeisti savo gyvenime. Ar tas pranešimas turi kokių nors konkrečių “call to action” ar “takeaways” (teatleidžia man kalbininkai, tingiu ieškoti lietuviškų vertalų). Ir, deja, dauguma pranešimų pagal šią skalę nuvilia.
 
Toks jausmas, kad organizatoriai kviečia žmones pakalbėti: suvažiuoja vardai, pavardės ir pareigos, o apie ką jie kalbės – niekam nerūpi. Pačioje svetainėje prie daugumos pranešimų buvo pateiktos pranešėjų biografijos, bet ne tai, apie ką bus tema ir kas būtent bus pasakojama. Taigi, dar vienas akmuo į organizatorių daržą – labai sudėtinga buvo išsirinkti, į kur verta nueiti: žmonės spėliojo pagal pavadinimą (kuris, kaip sakiau, dažnai būdavo apgaulingas).
 
(Sporto) salių užimtumas
 
Ne veltui paminėjau žodį sporto. Nes realiai reikėjo stumdytis ir grumtis už vietą po saule. DELFI ir Paysera salės dažnai nesutalpindavo visų norinčių, nors tuo metu pagrindinėje salėje buvo tuščia – arba nevyko nieko, arba neįdomus svečias iš užsienio. Jau nekalbant apie tai, kad tarp pranešimų nebuvo normalių pertraukėlių – jei vienas užtempdavo 5 minutėmis ilgiau, tai kol nueidavai (tiksliau, grįžtant prie sporto temos – nubėgdavai) iki kitos norimos salės, ten nebebūdavo vietų.
 
Suprantu, kad organizatoriams salių/žmonių/laiko suskirstymas yra nelengvas logistinis grafų teorijos uždavinys, bet galėtų labiau pasistengti.
 
Monika vs Andrius
 
Kaip be jų? Tema, susilaukusi garsiausio ažiotažo ir aptarinėjimo dar ilgai prieš renginį – pradžioje kai pasirodė informacija apie Šalčiūtę kaip dalyvę, o po to kai paaiškėjo kad ją dar ir kalbins kitas panašaus plauko veikėjas Užkalnis. Aš noriu pabrėžti ne tą komišką faktą, kad jie dalyvauja progreso konferencijoje, bet tai, kaip visa tai buvo “prasukta” – iš tikro, pačiam renginiui tai buvo didžiulė reklama.
 
Kad ir kaip visi varytų ant šių dviejų žmonių, bet į salę, kaip ir buvo prognozuojama, žmonės netilpo – teko dar transliuoti vaizdą didelėje salėje. Ir dar ilgai po to netilo kalbos ir aptarinėjimai – o blondinė tą pasakė, ano nepasakė, o dar jos papai ir t.t. Bet ar žmonės supranta kad visa tai visiems jiems buvo nemokama reklama – tiek Monikai, tiek Andriui, tiek ir LOGIN konferencijai! Visų jų honorarai turbūt dar kiek ūgtelėjo. Tai iš tikro, visa šita istorija yra turbūt geriausia verslo ir PR pamoka iš visos konferencijos – tai, ką protingi dėdės verslininkai pasakojo ištisas dvi dienas su strategijomis ir filosofiniais pamąstymais, tą “Mergina iš pasakos” padarė tiesiog ateidama ir parodydama save. Ir susižėrė visų akių ir ausų dėmesį. Tiesiog. In your face.
 
O tai kas buvo gerai?
 
Nebūsiu visiškai negatyvus – buvo konferencijoje ir gerų momentų. Kaip pranešimus tikrai galima užskaityti BoredPanda istoriją, Justo iš Vinted asmeninį pasakojimą, WorkShop’us ir dar keletą žmonių, kurie atėjo tikrai pasiruošę.
 
Taip pat užskaitau startupų salę: tiek pačius pristatinėjamus projektus, kurių lygis – tiek pačių verslų, tiek pristatymų – metai iš metų gerėja, tiek ir organizavimo lygį, tiek ir pranešimus. Ten buvo į ką pažiūrėti, ko pasiklausyti ir su kuo pakalbėti – asmeniškai džiaugiuosi kad iššovė ir pradėjo augti lietuviškas išsilavinimo projektas GoHisto.
 
Plius ką galima tikrai išskirti – tai labai gerą internetą. Ačiū ir pagarba TEO, kad (pagaliau) nekyla jokių skundų, o užsienio svečiai stebisi mūsų interneto greičiu. Galima buvo ir patvytinti, ir padirbėti kam reikia, ir nuotraukas sukelti į soc.tinklus be problemų.
 
Apibendrinimas – ar verta mokėti pinigus?
 
Bent iš kelių žmonių girdėjau tokį pasakymą konferencijos metu: “Gerai kad gavau kvietimą ar man darbdavys apmokėjo – pats tai už savo pinigus tikrai gailėčiausi nuėjęs”. Taigi, organizatoriams tikrai pats laikas susimąstyti – ar nuolat didėjanti bilieto kaina ir nuolat krentantis pranešimų lygis neprivers žmonių kitamet likti namie/darbe.
 
Kita vertus, kaip teisingai Facebook’e paminėjo Ugnius Kiguolis, gal žmonės per daug tikisi – jei pranešimuose nori išgirsti know-how ir gilesnių įžvalgų, tai tokio renginio kaina turėtų dar augti bent kelis kartus. Gal iš tikro visą LOGIN konferenciją reikia vertinti kaip pramogą, kaip laisvalaikio praleidimą su draugais, kaip galimybę dvi dienas smagiai nedirbti, kaip tiesiog fun. Bet tada ar nėra kitų geresnių būdų pramogoms išleisti tuos keliasdešimt eurų?
 
Straipsnio originalas: VerslasOnline.lt

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Iš Kerniaus blogo:
 
 
Pats mokausi iš antrojo varianto.

Pipirmetė - neįsižeisk, bet nei tu kariuomenėj buvai, nei tau apie ją šnekėt. Man juokinga kai daugelis, ypač moterys sako "va, atitarnaus kariuomenėje - taps vyru". Absurdas. Taip buvo gal prieš 30 ir daugiau metų, ir tai dar klausimas. Dabar šauktinių kariuomenė nuo kalėjimo nedaug kuo skiriasi, nes pagrindinis kontingentas ten narkomanai ir kiti asocialūs asmenys. Daug pažįstamų prieš kariuomenę buvo emociškai stiprūs, turintys gyvenimo tikslą, planus, kūrybiškai mąstantys. O atitarnavę grįžo visiškais degradais, nulinės asmenybės, iki šiol pasimetę gyvenime, negali jokio normalaus darbo rasti apart fizinio. Kai kurie ten net ant narkotikų užsėdo.
Visiškai kitaip su savanoriais, visai kitas principas, kitos sąlygos, kitas žmonių mąstymas. Keli draugai vaikšto ten - visiškai normalūs žmonės.

Sveiki, taigi esu padarius nemažai C++ video pamokų. Galėsit universaliai pasiruošti VBE, arba jei jau studijuojat lengvai atlaikysit universitetinį krūvį :)
 
http://protingasblogas.lt/video-pamokos/programavimas/cpp/
 
Ateityje padarysiu kitų programavimo kalbų pamokų (atsižvelgiant į norinčiųjų kiekius ir mano pačios pasiruošimą).
 
Taigi sėkmės moksluose :)

Sveiki visi, iš kart atsiprašysiu, kad teko taip ilgai laukti, tačiau manau apsimokėjo :)
 
Taigi, 2014 metais Metų Forumiečiu tapo narys "IdejosVerslui" (Arnoldas). Šį kartą, atsižvelgęs į ankstesnius "Metų Forumiečio" interviu straipsnius nusprendžiau, kad juose kažko trūksta, gyvumo. Todėl sugalvojau, kad šiais metais konkursą noriu organizuoti aš ir interviu paimti gyvai, pamatyti kas tai per žmogus ir pateikti tai raštiškai. Galiu pasakyti, kad nei kiek nenusivyliau, labai džiaugiuosi, jog Arnoldas skyrė man laiko. Per kiek daugiau nei valandą laiko jis man papasakojo labai daug įdomių dalykų, mes skaniai pasijuokėm, bet deja, visko, apie ką kalbėjome - čia neišvysite. Taigi, malonaus skaitymo :)
 
Trumpas prisistatymas forumo lankytojams:
 
Sveiki, esu Arnoldas, man 34 metai, esu laisvai samdomas verslo vystymo ir plėtros konsultantas. Turiu savo portalą (Verslo.Guru), kuriame rašau straipsnius ir dalį jų talpinu čia, uždarbio forume.
 
Kokie įspūdžiai tapus metų forumiečiu?
 
Nesureikšminu to. Aišku, įdomu buvo, nebuvau tikras ar laimėsiu. Keista buvo, kad konkuruoti reikėjo su vaistininku, nes tai, ką jis daro yra komercinės paslapties atskleidimas. Mums, "paprastiems žmonėms", yra įdomu, kas vyksta tokių verslo ryklių, kaip farmacijos kompanijos, užkulisiuose. Tačiau faktai lieka faktais - tai yra komercinės paslapties atskleidimas. Ir mano subjektyvia nuomone - tai jam geruoju nesibaigs. Suprantu, kad galiu susilaukti įvairių nepritarimo komentarų, tačiau reikia į tai pažiūrėti kiek kitaip: jei kas nors iš mūsų valdytų šį verslą, ar mums patiktų, kad ši informacija nutekėtų? Tam ir reikalingos konfidencialumo sutartys darbuotojams. Manau, kad ir jis yra panašią pasirašęs. Vieną faktą jau žinau - tai nėra Gintarinės Vaistinės darbuotojas. Liko dar keli tinklai <nusišypso>.
 
Kalbant apie straipsnius, forume daliniesi iš ties naudinga medžiaga, kurios pateiki nemažai ir dažnai. Ar tau iš to yra naudos? Ar tai tik atsidavimas, tavo pomėgis?
 
Naudos nejaučiu. Svetainė ir taip turi lankytojų srautą, forumas nesudaro didžiosios dalies, nors gali atrodyti kitaip. Kanalai siekia delfi, Facebook ir kitus tinklus. Tačiau uždarbyje lankosi man artimiausia auditorija - jauni, ambicingi žmonės, norintys turėti verslą ir kažką dėl to darantys. Jau vien tai, kad jie yra čia, parodo, kad pirmieji žingsniai yra žengti.
 
Mano nuomone forumas turi savo autoritetą verslo pasaulyje. Netgi pats esu įsirašęs į „LinkedIn“ profilį, kad esu „2014 Metų forumietis“ ir drąsiai įvardinu tai savo klientams ar darbdaviams. Forume susipažinau su autoritetingais žmonėms, tokiais kaip Tele2 viešųjų ryšių direktoriumi Baltijos šalims Andriumi Baranausku ir panašiai. Forumas man suteikė daug naudos. Ir pats, žinoma, esu dirbęs su forumo nariais - Simonu (buvęs Kofemanas), Host321 ir kitais. Esu ir pasamdęs iš čia kelis darbuotojus savo klientams.
 
Narystė „uždarbyje“ prasidėjo nuo žmonių paieškos, kurie atliktų tam tikras užduotis, kurių aš negalėjau atlikti pats, o jos turėjo būti padarytos vardan to, kad man klientų verslas augtų. Ir atėjo laikas, kai supratau, kad noriu dalintis savo patirtim, gal būti savotišku lektorium. „Uždarbis“ - vieta, kur ne tik atiduodu save, tačiau ir gaunu ne mažiau.
 
Visi mano rašomi straipsniai ar komentarai yra iš patirties. Mano žmona, kuri skaito mano straipsnius, sako: "galiu viską susieti su Tavo gyvenimu". Straipsniai yra mano patirtis ne tik versle, tačiau ir asmeniniame gyvenime.
 
Gal todėl kiekviename straipsnyje stengiuosi rašyti pirmu asmeniu – „aš manau“. Iš straipsnių, ko gero, eina pamatyt, kad aš turiu savitus įsitikinimus versle. Aš manau, kad pardavėjai buitinės elektronikos skyriuje turi puikiai nusimanyt, ką jie parduoda ir suteikti klientams konsultaciją, o ne atlikti pardavimą.
 
Šioje vietoje šiek tiek nukrypome nuo temos ir Arnoldas man papasakojo gana įdomią istoriją, kuomet jis žvalgėsi naujo šaldytuvo:
 
Atėjau į Kauno Akropolyje buvusį Elektromarkt apsižiūrėti. Matau - stovi visiškai naujas šaldytuvas, o šalia jo - tokios tuščiavidurės plastikinės dėžutės. Kam jos skirtos – žinojau puikiai, tačiau nusprendžiau "patikrinti konsultanto žinias". Konsultantas man pasakė, kad tai - "na, tokios plastmasinės talpos, kurias užpildote vandeniu, įdedate jas į šaldymo kamerą, tas vanduo sušąla ir tada galite dėti tuos plastikus į savo kelioninį šaldytuvą ir jame bus šalta". Kadangi žinojau, jog prieš mane tikrai ne tai, kas man sakoma, paprašiau konsultanto parodyti man, kaip tos talpos įsideda į šaldymo kamerą. Geras 10 minučių nuoširdžiai juokiausi, nes talpos niekaip netilpo į šaldytuvą. O ir kur Jūs matėte kelioninius lauko baldus šaldymo kameroje? (Ar tai buvo baldai?!) Taip... Tai buvo šaldytuvo gamintojo dovana - sudedamos plastikinės kėdės. :lol:
 
Čia pradėjome kalbėtis apie intelektą ir kodėl nutiko taip, kad „konsultantas“ nežinojo ką parduoda. Iš to išsirutuliojo gana įdomi diskusija ir privalau pateikti jums vieną įdomesnių diskusijos vietų:
 
"kaip tapti protingesniu" - tai yra antra frazė pagal populiarumą Google paieškoje, kuri atveda lankytojus į mano portalą. Ar tai yra protingas žmogus? <juokiamės abu> Aš bandau įsivaizduoti, koks žmogus ateina prie kompiuterio, jį įsijungia ir veda į Google paiešką frazę - "kaip tapti protingesniu". <vėl juokiamės> Ta prasme - rimtai?! Ką jis tuo metu sau galvoja? Ar jį aplankė kažkoks nušvitimas? Ir tai priverčia pagalvoti dar apie kai ką - ar man džiaugtis, kad mano portale esantis turinys atsako į tą klausimą, ar man liūdėti dėl to, kokius žmones man tokia paieška atveda? Čia jau kaip į tai pažiūrėsi.
 
Kas tau yra originalumas?
 
Realiai? Nieko (tuo ir galėjome užbaigti, bet nusprendėme pasigilinti į tai). Versle galioja 2 taisyklės: arba kuri unikalų produktą, arba tu gerini jau esamą (savotiškai - vagi idėją).
Mano straipsniai yra unikalūs, tačiau mano portalas - jis nėra unikalus. Galima išvardinti šimtus, jei ne tūkstančius panašių portalų, kurie dalinasi patarimais verslui, tačiau viskas priklauso nuo to, koks tas turinys. Šiai dienai - unikalumo, esant 7-iems milijardams žmonių, yra itin sunku rasti. Nors ir kiekvieną dieną yra kažkas sukuriama.
 
Dabar sulaukiu netikėto klausimo iš Arnoldo: o kas yra unikalumas, kas iššaukia unikalumą? Iš pradžių mėginau į jį atsakyti, tačiau vis sulaukdavau atsakymo, kad esu ne visiškai teisus, "kapstau per daug paviršutiniškai".
 
Atsakymas paprastas – tingėjimas. Tingėjimas yra pati didžiausia kūrybiškumo galia. Kalbant apie tingėjimą – versle pasiseks tiems, kurie dar labiau padės žmonėms tingėti. Kam eiti į boulingą, kai namie gali turėti Nintendo Wii? <garsus juokas> Kam eiti į kino teatrą, kai namie pažiūrime filmą? Kam eiti į koncertą, kai galime tiesiogiai jį žiūrėti per televiziją? Tingėjimui ribų nėra.
 
Kaip įsivaizduoji ateitį verslo atžvilgiu?
 
Labai stipriai nukentės paslaugų sfera, ypač kas liečia darbuotojus - tai mano subjektyvi nuomonė.
 
Kodėl?
 
Nes pardavėjus, padavėjus keičia robotika. Mes dabar žengiam į robotizacijos erą. Pacituosiu A. Enšteiną, kurio pasakyti žodžiai, manau, šiuo metu į temą – „aš nežinau su kokiais ginklais bus kariaujama III pasauliniame kare, bet IV-ame - tai bus pagaliukai ir akmenukai“. Ir mes, žmonija, žlungame dėl mūsų pačių išradimų, padarytų dėl tingėjimo, tobulėjimo. Mes tobulėjame protiškai, bet kenčia mūsų organizmai, mes pamirštame judėti, nes galima to nedaryti. Kam eiti, jeigu galima važiuoti?
 
Ar esi girdėjęs frazę – „žinai informaciją - valdai situaciją“?
 
Ne, bet tai yra du skirtingi dalykai – informacijos žinojimas ir situacijos valdymas. Nes informacijos žinojimas yra intelektinis dalykas, na, o jos mokėjimas valdyti, yra emocinis dalykas.
 
Dabar mes vėlgi nukrypome nuo temos ir pradėjome įdomią diskusiją apie žmogaus prigimtį ir patį žmogų, šioje interviu dalyje Arnoldas atsiveria šiek tiek daugiau apie save.
 
Žmogus, kuris gali pripažinti klaidas yra pats stipriausias žmogus. Yra jau ne kartą tekę matyti forume, kai žmonės mane traukia per dantį, rašo komentarus, kad aš sakau nesąmones ir panašiai. Praeina kažkuris laikas - žiūrėk, rašo AŽ, jog atsiprašo ir klydo. Aš atsakau: "ką tik mano akyse labai pakilai". Deilas Karnegis (Dale Carnegie) yra pasakęs: "žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visuomet, bet kokia kaina, yra linkęs suversti savo kaltę bet kam kitam, tik ne sau". Ir jeigu sugebi pasakyti, kad esi kaltas ir atsiprašyti, bandom ištaisyti savo kaltę - toks žmogus jau pakyla, jis savo gyvenime jau žengia kitą žingsnį.
 
Kur pats esi suklydęs ir ištaisęs tai, pripažinęs savo klaidą?
 
Oi, mano gyvenime buvo labai daug klaidų <juokiasi>. Viena iš tokių, kurią galėčiau pritaikyti tikrai nemažam kiekiui žmonių, tai rūkymas. Pats rūkiau 14-ka metų. Ir išbandžiau viską, kad mesti rūkyti. Buvo belikę tik 2 būdai, kurių dar nebuvau išbandęs. Bandžiau valią - tipo "metu ir viskas". FAIL. Bandžiau nikotino lipdukus - FAIL. Beje, Jungtinėje Karalystėje jie dalinami nemokamai. Rūkiau daugiau negu rūkiau be jų :D. Kramtoma nikotino guma -FAIL. Netgi skaičiau žymiąją Alan'o Carr'o knygą "Lengvas būdas mesti rūkyti" - psichologiškai labai stiprus veikalas ir padėjo mesti rūkyti pusei metų. Bet po pusės metų pasirodė, jog mano potraukis nikotinui yra stipresnis nei skaityta knyga ir toliau rūkiau. Tad liko du būdai - hipnozė ir akupunktūra. Nėjau į akupunktūrą - nes nežinau rytų medicinos specialistų. Gal dėl to, jog mumyse egzistuoja kažkokie išankstiniai nusistatymai, kurių mes patys netgi valingai negalime valdyti? (Ta prasme?) Na... Sakykime - ta pati akupunktūra. Juk tai - rytų medicina, teisingai? Automatiškai, smegenys diktuoja, jog įžengęs į rytų medicinos praktikos kabinetą, tu tikiesi ten pamatyti azijietiškos kilmės gydytoją. O to nepamatai. Ir tada, kad ir kaip tai būtų juokinga, savo galvoje pradedi "teisti" priešais tave stovintį žmogų, kad jis, greičiausiai, nepakankamai žino. Turbūt todėl, kad jo akys nėra siauros <vėl garsiai juokiasi>. Tai va. Bet vis tiek turėjau tuos du būdus ir norėjau juos išbandyti. Ir, staiga, mano gyvenime atsiranda mano žmona. Tada, dar būdama sužadėtinė, ji nusivežė mane į Palangą pas vieną žmogų, kuris užsiima bioenergetika. Kuomet atėjome ir pasisveikinome, tas žmogus atsisėdo priešais mane ir sako:
 
- Tu rūkai.
- Taip - atsakau.
- O kodėl rūkai? - klausia.
- Nežinau. Gal todėl, kad negaliu mesti?
- Tai kada metam?
 
Aš pasakiau tam žmogui, kad aš išbandžiau viską ir man liko du būdai, kuriuos anksčiau paminėjau. Jis sako man:
 
- O tu žinai, kad žmogus, kuris neturi valios, gyvenime nieko nepasieks?
 
Aš nežinau kas mane taip paveikė, bet šie žodžiai privertė labai stipriai susimąstyti, privertė nugalėti tą potraukį. Ir kai mes išėjome iš to žmogaus namų, prie laiptinės sėdėjo benamis. Toks "padaręs gramą" šiek tiek ir sako man: „ė pavaišink cigarete“. Aš padaviau visą pakelį, žiebtuvėlį ir palinkėjau jam sėkmės. Septyni ar aštuoni mėnesiai kaip nerūkau. Ir nenoriu. Taip, pradžioje buvo beprotiškai sunku, bet aš paklausdavau savęs: "ar aš noriu gyvenime kažką pasiekti?". Tai buvo birželio 23 diena. Liepą atsirado verslo.guru. Aš manau, kad pradėjau skaidriau galvoti.
 
Minėjai, kad augai Jungtinėse Valstijose. Ar gali trumpai mus apšviesti ką ten veikei, kiek laiko ten buvai ir kodėl ten išvažiavai?
 
Buvau ten daugiau kaip 10 metų, gyvenau, mokiausi ir dirbau Niujorke. Ten, matyt, ir buvo pati pirmoji mano darbo patirtis. Teko dirbti telemarketingo agentu Niujorko Geltonuosiuose Puslapiuose. Kas per darbo šlykštumas, tai sunku pasakyti. Tokia buvo mano nuomonė tuo metu <juokiasi>. Dabar suprantu, kad tai - pati geriausia patirtis mano gyvenime. Tokiame darbe tu labai greitai supranti savo vertę, savo norą augti, tobulėti. Per dieną atlieki apie 200 skambučių. Kartais - daugiau, kartais - mažiau. Ir jų metu - girdi labai daug neigiamų emocijų savo atžvilgiu. Su tavimi nekalba, keikiasi, meta ragelį, pasiunčia ir panašiai. Ir jeigu nepasiduodi - dirbi, pasieki savo. Tai buvo nuostabios pamokos mano gyvenime. Išėjau iš darbo po pusantrų metų, nes norėjau koncentruotis į mokslus.
 
Neseniai, sausio 2 dieną, paskelbei, kad sausio 3 dieną įvyks tavo vestuvės, kuriomis, žinoma, džiaugiesi ir noriu dar kartą pasveikinti tave nuo mūsų visų. Tačiau kodėl nusprendei apie tai pranešti forume?
 
Mano žmona manęs klausia to paties <juokiasi>. Tai yra saviraiška. Kiekvienas iš mūsų nori būti svarbus, nori būti pastebėtas. Tokia yra žmogaus prigimtis. Ir tas noras pasireiškia įvairiausiais būdais: vieni dažo plaukus, kiti segasi auskarus, spynas į ausis; treti tampa forumo troliais; ketvirti - rėkauja girti ant viso rajono; penkti - realizuoja save sporte ir panašiai. Visa tai yra kiekvieno žmogaus noras "būti svarbiu ir pastebėtu". Mus, kaip individus, skiria tik saviraiškos būdas - kaip mes tai realizuojame, kaip mes tą norą išreiškiame? Pavyzdžiui aš - sutikau savo antrą pusę ir tai yra tas žmogus, kuris privertė mane užsimanyti "tapti svarbiu" dalinantis savo žiniomis ir patirtimi. Tai yra mano saviraiškos būdas. Forumas yra mano asmenybės dalis ir, greičiausiai, norėjau, kad ir jūs pasidžiaugtumėte kartu su manimi. Galų gale - juk tai tikrai geresnės naujienos, nei rodo per televiziją <vėl juokiasi>
 
Forume, skiltyje "Apie save", esi parašęs: - "Smagu, kad galva ant pečių yra ne tik tam, jog į skrandį neprilytų... Tačiau liūdina tai, kaip žmonės linkę idėjas nusavinti." - ar tai reiškia, kad kažkada teko susidurti su idėjos pasisavinimu, materialinių vertybių praradimu ir panašiai?
 
Nebuvo, kad mane apgautų. Bet buvo bandymų – manęs klientas klausė: "kaip įsivaizduoji tai padarysi?". Ir aš pasakiau. Ir manęs nesamdė. Ir bandė patys. Paskui skelbia bankrotą, o dar po kiek laiko skambina ir aš turiu tai tvarkyti. Iš šios situacijos galima teigti, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
 
Karma?
 
Nežinau, ar tuo tikiu. Man buvo nepasisekę. Ir ne vieną kartą. Man yra tekę dvi naktis miegoti Kauno autobusų stotyje, ant suoliuko. Bet yra taip - tu nepralaimi kai tave nugali, tu pralaimi tada, kada tu pasiduodi. Aš nepasidaviau ir rezultatai matosi dabar. Aš net parduotuvėje, matydamas kai senyvas žmogus perka „Optimos“ cukrų, makaronus, sviestą ir panašiai, už jį sumoku. Net jeigu tai būtų mano paskutiniai pinigai – juk man tik šiek tiek daugiau nei 30 metų, aš dar spėsiu užsidirbti, o kur užsidirbs ta senutė ar senukas? Ir vasaros dienomis, kuomet valgau kokioje lauko kavinėje ar restorane Laisvės Alėjoje, pamatęs benamį - aš jį pasikviesiu prisėsti, pavalgyti kartu. Paklausiu jo, kas tokio nutiko jo gyvenime, kad jis dabar toks, koks yra ir ten, kur yra. Jis verks, verksiu ir aš. Bet tai yra gyvenimo istorija, tai - kažkieno kito patirtis ir pamokos, kurias aš stengiuosi išmokti nepatirdamas to paties. Kad ir ką man papasakoja - tai vis tiek bus geriau nei "Naujųjų Pupyčių" koncertas ar pokalbis su jomis <juokas>. Ir apskritai, Lietuvoje tikrąsias žvaigždes parodo du kartus per metus – tai per „Lietuvos garbė“ ir „Auksinė širdis“ renginius. Visa kita - pompastika, tuštybės ir pasipūtėlių šou.
 
Koks tavo gyvenimo credo?
 
Jei nebūtų geresnių - būčiau pats geriausias. Dažnai taip sakau, kai man yra dėkojama už kažką ar sakoma, kaip čia "kietai sugalvojau".
 
Galiausiai - ką palinkėsi, perduosi visiems forumo lankytojams?
 
Kadangi dabar yra ožkos metai - tai šių metų talismanu galima laikyti kalnų ožį. Ir siūlau forumiečiams įsivesti į YouTube – „mountain goat climbing“. Ir pažiūrėti, ant kiek tas ožys yra užsispyręs ir kaip jis lipa granitiniais skardžiais. Nepasiduoti. Žmogus stovėdamas ir žiūrėdamas į tokį skardį pasakytų, kad yra neįmanoma taip užlipti, kaip tas ožys užlipa. Bet nei manęs jis klausys, nei jam įdomu, ką tas žmogus kalba. Jis užlips, nes jam taip reikia ir jis tiki savimi.
Nelinkiu tapti ožiais :D Noriu tiesiog palinkėti visiems tokio pat užsispyrimo. Nepasiduot neigiamai aplinkos įtakai, tikėti tuo, ką darote ir lipti į viršų.
 
P.S. tai yra dar vienas narys jau turintis Uždarbis.lt marškinėlius su talismanu :) čia reikėtų dėkoti administracijai, o jei konkrečiau, tai Tadui

Žinai, gal nepradėkim čia 'būčiau išleidęs ~72EUR' reklamai.. Jei būtum čia neatėjęs, ir nerėkavęs 'pagooglinkit mane' - nė velnio tu nė lito nebūtum išleidęs reklamai.
 
O dabar situacija tokia, kad visi čia googlino tave, žiūrėjo ir juokėsi.. ar tie lankytojai (kuriuos tu neva gavai sutaupęs kažkiek pinigų) atneš tau pelno? Jap, gražų apskritą nulį. Tiesiog gražu žiūrėti, kaip tu sutaupai ant reklamos, kurios net neplanavai pirkti, tam, kad gautum iš jos absoliutų nulį naudos.
 
Gavai 3000 clicksų į savo DOMAIN NEIMĄ? Wow. Turi Google Analytics ir pakilo grafikas? Wow. Gal parduot ruošiesi tą grafiką ar galbūt rytoj pusryčiams jį valgysi? Esmė tame, kad čia yra short-term impact, ir neužilgo tu vėl būsi nematomas tiek uždarbyje, tiek visam internete (manau, kad ir dabar esi visiškai nematomas, o visi clicksai atėjo iš vienos vietos - uždarbis.lt). Na bet good luck, kartais linksma žiūrėt šitas zero to hero (or enterpreneur) komedijas.

Vygintai, ar esi girdėjęs posakį, kad 'negali sutaupyti pinigų, kurių neturi'?

Pats prisipažinai, kad reklamuoji š*dą tai iš dalies tavo temos antraštė yra melaginga. Nes pagrindinis tavo tikslas yra gauti kažkokios tai reklamos, o ne nemokamai kažko išmokinti. Tokiu atveju administracija turėtų imtis veiksmų prieš tai.

Pats prisipažinai, kad reklamuoji š*dą tai iš dalies tavo temos antraštė yra melaginga. Nes pagrindinis tavo tikslas yra gauti kažkokios tai reklamos, o ne nemokamai kažko išmokinti. Tokiu atveju administracija turėtų imtis veiksmų prieš tai.

Neturejes verslo zmogus mokins verslo pagrindu. Skamba intriguojanciai. Sekmes.

Nebloga ta mašina, viskas šioje vietoje tvarkoje. Ne kiekvienas gali ir tokia vairuoti. Bet ne tame esmė.
1) Žiūrint koks tu žmogus ar uždaras, moki ar nemoki įsilieti į pokalbi, bijai merginų ar ne ir pan. + daug kas priklauso nuo tavo mokėjimo bendrauti su žmonėmis ir kaip tu iš viso, tai darai.
Kaip pvz: bandžiau vieną draugą supažindinti su panele. Nuvažiavome į kavinę, aš su drauge ir jis su mano pakviesta panele. (Prieš tai jam buvo jį parodytą, jie buvo susitike ir dviese, labai viskas patiko).
Tik nuėje į kavine susėdome ir pradėjome kalbėti, apie viską iš eilės.
Praėjus 30min nuo atėjimo jis dar nebuvo pasakęs nei vieno sąkinio, paklausus, kas yra, kodėl nekalbi, tai tik sumykė ir viskas, na per visą vakarą kokias 2 - 3 val kavinėje, jis pasakė ~20 žodžių :)
Per pasimatymą su tą mergina, jis nesumokėjo, net už ledus merginos su kuria atėjo ir iki paskutinio cento suskaičiavo pinigus padavėjui.
(Po vakaro, kai likome abudu akis į akį, jis save kaltino koks jis yra prastas ir tt.)
NA OK, antras bandymas ir viskas vėl tas pats.
Jis atvažiavo ir pas mane į butą, ten buvo mano mergina ir puseserė, jis vėl nepasakė nei 1 žodžio.
Kai esa jis prie grupioku ar tik prie manęs kalba, prikolina ir pan.
 
Taigi noriu pasakyti, kad reikia bendrauti kaip gaunasi, turi kažką pasakyt, tai sakai, nori kažką padaryti, tai eini ir darai. Pamiršti reikia tuos vaikiškumus visus "O ką kiti pagalvos", jei manai, kad tai teisinga imi ir darai :)
 
Niekados nenuvertinkite savęs, nestatykite savęs žemiau kitų, jūs tokie patys žmonės, tiesiog reikia nestovėti vietoje.
 
PS. Esi labai nepatenkintas savimi.
Pabandyk - Susikurk Nauja FB - FAKE, bet normalu.
Eik į grupes, kuriose žmonės nori susipažinti, papasakok apie save skelbime ir lauk sms arba pats rašyk.
Susirašinėdamas, galėsi bendrauti nebijodamas, tiesiog nebus jau ko.
Ten galėsi savo foto nusiust, o jeigu viskas gausis ir tuos draugus persikelti į tikrajį savo fb.
TIK NESAKYK SKELBIMUOSE, KAD TURIU GERĄ MAŠINĄ BUTĄ IR PAN. NIEKAM TAI NEĮDOMU, NEBENT KOKIA BARAKUDA RASI :)
 
Šiaip pasinaudok forumiečiu siūlymais susitikti, pabendraut. Gal sugalvosi nuo statybų pereitį į prekybą, daug bendravimo su žmonėmis, vien tik pliusai.
 
Reikia viską deliotis pagal savo norus gyvenime, o ne laukti kol jis sudelios viską už jūs, nes laimingi šiuo atveju tikrai nebusite.
 
Na ką gi sekmės, jei kokios help reikės parašyk.