suspaustainis

Dar kai ką pastebėjau - http://www.part.lt/img/97ba95985f3a80c04e17c5545e560cf9301.png
Illuminati confirmed

Zigmas Stankus - "Kaip tampama albinosais" Knyga su pinigais neturinti nieko bendro, bet už tad privertusi visai kitaip pažvelgti į vyrus, atitarnavisius sovietų armijoj, perskaitęs knygą supratau, kad jie verti pagarbos vien už tvirtybę, sugebėjimą nepalužti toje sistemoje. Supratau, kad nereikia smerkti prasigėrusių afganistano karo veteranų, juos reikia gerbti, kad jie grįžo iš to pragaro, kuriame buvo ne savo noru.

Tokiu zmoniu nereiktu blokuot? nemoki prisistatyt tai geriau isvis nerasyk, nes is tavo pristatymo supratau kad esi tomas.

Siuo atveju tai as uz iphone. Nes jei jau imi ale flagmana tai savaime suprantama, kad plieksi zaidimus ir t.t.. O su appsais windows 8 problematiska. Asmeniskai as manau, kad kas liecia low/mid end'o telefonus tai nokia nr1., bet kaip high-end tikrai ne.

Sakei,kad live statydamas turi pranasuma imdamas 50/50 bet,kad pagal rezultatus to pranasumo ne su ziburiu nesimato,is 11 atspeti tik 3 ir nei vieno atspeto 2 kartus is eiles,o tu nori 5 is eiles pataikyti :| Jei is tiek statymu net 2 in a row nepavyko pagauti,tai nera prasmes toliau kisti pinigus i sita sistema ir tiketis stebuklu.

http://sirseshandball.lt/wp-content/uploads/2014/05/milestone3.jpg
 
pyst ir seeeeedi :D
 
antras karjeroj

Ne, man negaila. Bet kam išskirti lenkus kaip vienintelę etninę grupę ir vaizduoti juos kaip engiamus vargšelius? Etninės grupės dydis tikroj demokratijoj ir liberalizme kaip ir išvis neturėtų groti.
 
Bet be kirilicos gali būti ir daug kitų lotyniškų abecėlių su papildomomis, mūsų kalboje nenaudojamomis raidėmis.
Jei manai, kad viskas baigsis vien pasais, tai pagalvok plačiau, valstybinių institucijų ir viešojo administravimo linkme, tada gal suprasi, kas iš tokio "mažmožio mums, o svarbiu dalyku jiems" gali virsti.
 
Logiškiausia būtų žvilgtelėti į kitų ES šalių praktiką ir bandyti suprasti ten slypinčią logiką.

Lietuva.

Tau ne mažint kainas reikia, o išmokt bendraut su klientais ir pasitempti ties paslaugų kokybe... Nors ką čia pasakosi didžiausiam investuotojui, kuris pats su klientais reikalus derina per Skype :)

Sveikas atvykęs į Žemę

Nelabai suprantu tokių žmonių, kurie nori pademonstruot jėgą gatvėje, ypač prieš silpnesnį. Ar ten jiem smegenys nebeveikia nuo alkoholio, ar jie prieš panas nori pavaidint. Eikit į sporto klubus ir prisimušit, išmoksit apsigint, gerą formą turėsit ir laiką gerai praleisit.
 
Pamenu prieš kokius pustrečių metų, kai pradėjau lankyt kovos menus, ir aš porą kartų norėjau pavaidint išgėręs, tačiau vėliau supratau, kokią žalą žmogui galima padaryti susmugiuojant nors vieną smūgį (pačiam teko gauti nestipriai iš alkūnės į galvą ir dabar turiu randą 4cm). Galbūt pasidemonstruot norėjau, kai įsivaizdavau, kad daug išmokau, nors taip tik man atrodė, gal tas ######nas alkoholis taip suveikė, tačiau paskutinius 2,5 metų neturėjau jokių konfliktų gatvėje. Reikia jų neieškoti, o stengtis jų išvengti.

Na puiki kokybe sakyciau, niekas neveikia ;)

Na puiki kokybe sakyciau, niekas neveikia ;)

Jau isivaizduoju koks chate rage lietuviu, po pakritusio out'o ar kai apzaidzia :}}}}

Jau isivaizduoju koks chate rage lietuviu, po pakritusio out'o ar kai apzaidzia :}}}}

as tai nei s4 nei s3 jokio neimciau, visu pirma androidas, visu antra didelis kai nezinia kas, su viena ranka negalima viso ekrano minkyt, ko nepasakysi apie iphone, tobulas iOS, dizainas ir t.t. Tegul tik nemeto akmenu i mane androidu fanai, bet cia yra tiesa ;(

Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
 

 
Pradžia
 
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
 
 
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
 
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!



 

Darbas
 
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
 
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.





Darbo ypatumai
 

Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
 
Laisvalaikis
 
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
 
 

 
 
 
Naktinis gyvenimas
 
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
 
Buitis ir kaimynai
 
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
 
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
 
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
 
 

 
 
Oras, žmonės, šalis.
 
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
 
 







 
 
Lietuviškas maistas
 
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
 
 
 

 
 
Radiniai
 
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
 
 



Nuotykiai
 
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
 
Pabaiga
 
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas kavinėje
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube

DjiXas, istorija, kurios neturėjote žinoti
 
Na ką, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nuspręndžiau pasidalinti ta „žymiaja“ istorija, kurią parašiau dar 2006 metais.
 
Tikriausiai vienintelė priežastis, kodėl ji tapo tokia populiari buvo ta, kad tais laikais uždarbis internete buvo kaip Sovietų Sąjunga... Visi ieškojo greitų būdų užsidirbti, apgaudinėjo vienas kitą ir šiaip, vyravo tamsusis amžius. Spaudinėdavai reklamas už dešimtadalį cento, o sulaukus emailo, kuris siūlo net 1ct, jauteisi kaip aukso ieškotojas atradęs pilną kapą brangenybių .
 
Tekstas yra originalus ir pilnas klaidų, tačiau lai būna jis toks, koks yra. Sentimentai vis dėl to daro savo...
 
Kadangi per sękančius 5-6 metus nutiko daug visokių dalykų, apačioje rasyte ir antrą istorijos dalį, iki pat 2011 12 31. Antrą dalį rašiau sau (kol viską prisimenu), dėl šios priežasties, keletas tik man aktualių detalių buvo iškirpta ar pakeista. Prisipažinsiu, norėjau iškirpti dar didesnę dalį istorijos ir žinau, kad gailėsiuosi kelių čia paviešintų detalių...
 
Internete pradėjau dirbti būdamas 15-16 metų...
 
------------------------------------------------------------------------
------------------------------------------------------------------------
 
Kadangi jau patraukiau jūsų dėmesį...
 
Gavau kelis laiškus su klasimais, kaip aš viską pradėjau ir t.t. Todėl sugalvojau glaustai viską aprašyti...
 
O viskas buvo taip...
 
Pradžia.
 
O viskas buvo taip, seniau brolis bandė kažką dirbti internete su spedia ir kitomis programomis, per metus ~2-3 USD uždirbo, tada jis metė, o po gerų metų nutariau visą tai pabandyti aš, žinoma, buvo daug neigiamų atsiliepimų ir „patarimų“, jog to daryti neverta. Tačiau aš nepasidaviau :-)
Pradėjau googlinti PTR‘ų, principą jau žinojau ir maždaug gaudžiausi, kas, kur, kaip :-)
Pradėjau su tokiais PTR‘ais kaip BankMails, DreamStartMail ir kitais scam‘ais :-) Žinoma, tą sužinojau vėliau, tada atradau #earncash ir kitus IRC kanalus, ten gavau PIRMUOSIUS 10ct į savo e-gold sąskaitą už registraciją, tai buvo kažkas „special“.
 
From: Smile! It increases your face value.
Memo: weather-mails .. buk aktyvus, rink refus
 
Dar iki šiol ieškau, kas man juos siuntė, žinau jog tas žmogus yra uzdarbis.lt, tačiau kas jis, nepamenu.
Bespaudinėdamas ant linkų rasdavau daug naujų, suradau clicking2rewards.com, kadangi e-golde jau turėjau apie du dolerius už registracijas, nusprendžiau pabandyti gauti ref‘u clicking2rewards, nusipirkau reklamos keliuose puslapiuose už 30ct (taip, seniau tokios sumos buvo :-)) ir gavau pirmuosius ref‘us, atrodo apie 15, taip susipažinau su reklamos efektyvumu ir pradėjau eksperimentuoti su įvairiu tekstu ir t.t.
E-Gold History pastbėjau, jog keletą pavedimų iš daug.tik.lt su memo: 5 centai, oho, tu jau turtingas , Sekis likuti )), Imk savo likuti http://web.archive.org/web/20040603191604/http://daug.tik.lt/
 
Lyg mačiau šį žmogų uzdarbis.lt
Na anyways, dirbau, dirbau, vergavau už centus, registravausi, naudojau pinigus reklamai, jau gaudavau bonus už ref‘us :-) Dauguma adminų prašė promotinti jų puslapius, kadangi šiek tiek apie mane jau girdėjo.
Uždirbau apie 20 USD, juos išleidau (net nežinau už ką :-)) naudodamas šį memo:
MP4E Advertising Reseller Affiliate Program Advert
Google radau:
http://64.233.183.104/search?q=cache:89Dw4UrS-qUJ:www.freeadvertisingforum.com/archive/index.php/t-124864.html+egold+529097&hl=en&ct=clnk&cd=1&client=opera
 
Tikriausiai čia buvo HYIP ar kažkas panašaus :-) O gal ir PTR ads.
 
Pirmasis bandymas.
 
Mano svajonė buvo atidaryti savo PTR tinklalapį, turėjau apie 20 dolerių, o viso reikėjo 99.99 + domeno, todėl tariausi su skripto kūrėjų, jog leistu paimti išsimokėtinai :-) VISKAS PAVYKO! Atėjo laikas pirkti domeną, kadangi turėjau gražų paveiksliuką su akimi, sugalvojau PTR pavadinti visiblemails.com :-)...
 
Ah ha! Išsiaiškinau kas man siuntė pirmuosius 10ct :-) NuPagady! Pastebėjau, jog tuo pačių adresu mokėjau jam už domeną :-) Ot NuPagady, gausi lupti už tai, jog žinojai viską, kad aš ieškau, bet tylėjai :-)
 
Laikas pasakoti toliau... Tačiau iškilo problema: iš ko aš mokėsiu? Sugalvojau, jog atidarysiu Ads Only puslapį, visi pradėjo man „patarinėti“ jog neuždirbsiu nieko, nes niekas nenori tik reklamų, aš su jais nesutikau :-) Nutariau suteikti galimybę, 1000 „ads“ pinigų konvertuoti į 10ct, taipogi siūlyti random payout‘us. Pradėjau dėlioti dizainą ir t.t. Po savaitės ar kelių puslapį atidariau, po 2min. nuo atidarymo, gavau 90 užsakymą, žmogus norėjo GOLD membershipo, todėl tai buvo idealu, tuos 90 USD jis siuntė žmogui, iš kurio pirkau script‘ą. Skolų neliko, pradėjo pirkti reklamą visi, membership‘us ir t.t. Pirmasis mano payoutas buvo XDVX :-)
 
Toliau e-gold seka keliasdešimt puslapių payoutų ir pirkimų :-) Verslas klesti, nusipirkau pirmąjį daiktą iš savo pinigų – nuosavą kompiuterį (jį naudoju ligi šiol). Darbo buvo ligi kaklo, tūkstančiai support emailų ir payout request‘ų, nenuostabu, jog didelių PTR webmasteriai ankščiau ar vėliau mirdavo, išprotėdavo arba pasitraukdavo, krūvis milžiniškas, sugalvojau, jog man jau gana, (ypa2 po to, kai kelias dienas nebuvo interneto, o email inbox prisikaupė dešimtys tūkstančių laiškų) išmokėjau likusius payout‘us ir visiblemails.com pardaviau už 120 USD, atsidariau antrą PTR‘ą diamondmails.com, priemiau tik kelias šalis, taip padidinau pardavimus, kadangi pirko reklamą tik search engine‘ams promotinti ir sumažinau krūvį, nuostabi išeitis :-) Sukausi toliau... mokėjau, miegojau, mokėjau, miegojau. Gaudavau keliasdešimt pirkimų į dieną, visi stebėjosi ypač gerais rezultatais, kadangi trindavau visus cheaterius, tikrindavau kiekvieną ip, paspaudimą... Aš žinojau ką darau :-)
 
Pradėjau pats reklamuoti kitų search engine‘us, „susimetėm“ su XDVX, jis tuo taipogi domėjosi, abu individualiai promotinom, viskas buvo puiko apie pusę metų, tačiau man jau pabodo būti tik pavaldiniu, atsidariau IceCubePTR.com (dar vieną PTR), šis nepavyko, buvo skubotas ir neapgalvotas, diamondmails.com pardavimai mažėjo, pinigų šaltinis mažėjo... Reikėjo kažką daryti... Pardaviau DiamondMails.com, IceCubePTR.com ir taupiau pinigus ant savo search engine scripto, sistema kainavo apie 750 USD pradžiai, tėvo atminimui suteikiau pavadinimą # :-)
 
Prasidėjo vargai, mokinausi elgtis su sistema, hostingo sąskaitos augo, gerų partnerių neturėjau, kurie gerai promotintų mano search engine‘ą. Siunčiau pinigus iš mamos sąskaitos, jog sugebėčiau sumokėti už serverį... Suradau kelis gerus provide‘erius (feed‘us), kurių rezultatus naudojau savo paieškos sistemoje. Pradėjo viskas kilti... (tai užtruko apie pusę metų), tačiau man vis dar trūko pinigų, ieškojau daugiau partnerių, pirkau sistemos patobulinimų, žodžių vargau... Tai truko dar pusę metų), o pelno dar nebuvo, kitaip tariant, daugiau nei metus dirbau dykai.
 
Gavau daugiau feed‘ų, kilo ir paspaudimų vertė, nustojau naudoti antrarūšius provider‘ius, išsilaisvinau. Vos ne kaip filme, kai jaūnėlis pakeičia senuosius, o jie priversti naudotis jaunėlio paslaugomis. Taip buvo ir man. Žmonės, kuriu rezultatus aš ankščiau naudojau, pradėjo naudoti maniškius, nes jau turėjau šiokių tokių pažinčių, visi tuo laiku populiarųs search engine‘ai naudojo mano rezultatus :-) Didelis pasiekimas. Viskas buvo puiku, stipresnis (aš) pakeitė silpnuosius ir juos įtaukė į savo verslą (jie pradėjo naudoti mano rezultatus), darbo buvo ypatingai daug, dauguma pabijojo kurti paieškos sistemas, vien dėl to, jog nebūtų nieko spėję, Žodžiu viskas truko dar pusę metų :-) Pasikeitė ir tinklalapis.
 
Lūžis. Nuopolis.
 
Gavau naujų partnerių, kurie siūlė ypatingai gerus rezultatus ir pasiūlymus, pvz.: wehuntitdown.com, gavau dar daugiau paieškų, verslas augo, jau wehuntitdown turėjau apie 3000+ USD, laukiau payout‘o, jog galėčiau išmokėti visiems ir pats pasiimti 20%, tačiau nesulaukiau, buvau apgautas. Kilo panika mano galvoje, ką aš dabar darysiu, ten buvo mano visi pinigai, žmonės pradėjo rašyti šimtus žinučių į dieną, klausdami, kur jų pinigai, paaiškinau jog mane apgavo, jie nebuvo „supratingi“ ir norėjo tik pinigų, paieškų skaičius krito, skolos augo, panika didėjo, ką daryti, ką daryti!? Tokiais atvejais dauguma pasitraukia. Tačiau aš to nedariau, susikaupiau. Pradėjau naudoti senus partnerius ir siūsti likusias paieškas, už paskutinius pinigus išmokėjau ilgiausiai laukusiems, kadangi mano bid’ai (vertę už vieną click’ą aka paspaudimo vertė) krito praradus partnerius žmonės vistiek nesiuntė tiek daug paieškų, kelis mėnesius gyvenau tokioje nežinioje.
 
Seni draugai neišduoda.
 
Įtikinau partnerius, draugus ir toliau man siųsti paieškas, pakilus paieškų skaičiui, gavau pasiūlymų iš kelių kompanijų (feed’ų), jog aš galėčiau naudoti jų rezultatus, viskas buvo puiko, bid’ai kilo, paieškos augo, pelnas didėjo susidomėjusių skaičius, pasiekiau maksimumą, dauguma kitų paieškos sistemų mirę, stambesnės suvalgė mažesnes. Darbo krūviai tapo nežmoniški, nemiegodavau naktimis, o prieš tai jau daugiau nei vienerius metus neturėjau atostogų, ariau kaip jautis, dirbau per šventes, savaitgalius, jokių pramogų. Tapau dirbanti mašina.
 
Didesnis pelnas – didesnė rizika.
 
Ieškojau dar geresnių pasiūlymų savo vartotojams, radau lookquick.com, jie siūlė puikias sąlygas, todėl surizikavau, pirmą mėnesį gavau payout‘ą, siunčiau dar daugiau paieškų, o tada... Jie neišmokėjo (tik vėliau sužinojau, jog jie taip daro visiems), praradau apie 7000 USD, šį kartą nieko nedariau, tapau nejautrus pinigams, nebuvo skirtumo, prarasiu 10 ar 10000 dolerių, pinigus gavau iš senų tiekėjų, todėl išsimokėjau.
 
Vienu žingsniu atgal, dviem į priekį.
 
Užplūdo iframer‘ių banga, šimtai kvailių pradėjo naudot šį triuką ir pašalino paskutines mažas paieškos sistemas iš rinkos, webmaster‘iai nebemokėjo su tuo kovoti, nes aptikti juos buvo sunku, o dauguma manė, (tie patys vilkai) jog tai neįmanoma, tačiau aš sugebėjau :-) O dabar tiesiai į pasakojimą... Kadangi praradau partnerius, kurie siūlė geras sąlygas, šiek tiek krito ir paieškos, tačiau tai man nemaišė, mane stiprino, vėl pradėjo plūsti žmonės, nes įgavau ypatingai aukšą pasitikėjimo lygį (net apgautas aš nepasidaviau). Pelnas siekę aukštumas. Smegenys kunkuliavo, miego trūkumas, visa užimta diena, reikėjo bent 2 dienų pertraukos, taip ir padariau. Sumažinau darbą perpus, už dviejų dienų gavau skambutį, sakmbino partneriai, su kuriais dirbau nuo pat pradžios dėl vadinamo fraud traffic‘o, jie pranešė jog man teiks tik antro lygio rezultatus, kitaip sakant dauguma feed‘o advertiserių nebenori jog aš jiems siūsčiau paieškas Man buvo šokas, štai ką man padarė petrauka! Puoliau į darbus, stengiausi atitaisyti klaidas, juk tai mano darbas! Tačiau jau vėlų... Viskas... Pelnas krito 90%. Išmoku mėnėsio „algas“ ir siunčiu likusius pinigus namo, viskas, perku lėktuvo bilietus ir po 2 metų be atsotogų skrendu atostogauti.
 
Šviežios mintys, naujos idėjos.
 
Atostogaudamas sugalvoju įkurti naują paieškos sistemą su aukščiausiomis technologijomis. Grįžęs puolu dirbti, taip atsiranda kitas mano projektas, (vasaros gale) o toliau... toliau dar tik bus.
 
Pabaiga.
 
Nepaminėjau smulkenų, pvz.: hostingo pardavinėjimo, investavimo į hyip‘us, surf‘us, bandymo atidaryti dar vieną PTR‘ą, kuris žlugo dėl ThePlanet kaltės, seo, dauguma apscaminimų dar didesnėmis sumomis ir t.t. tačiau tai jau kita tema.
Dabar žinote kaip tapau tuo, kuo tapau. Gali būti klaidų. Pasakojimą rašiau gana greitai ir glaustai.
 
Situacija šiuo metu: dirbu savaitgaliais, tačiau tiek, kiek noriu, galiu praktiškai leisti sau tinginiauti, tačiau tai tik per šventes, bet kiekvieną dieną stengiuosi viską suspėti, krūviai nėra tokie dideli, nes daug visko daro mano sistema, tačiau kartais tenka ir kelias paras nemiegoti
 
Papildyta:
 
Pamiršau paminėti, kad turėjau ir dar vieną paieškos sistemą, kuri gyvavo kartu su pirma sistema.
 
http://www.djixas.com/story/p4.png
 
Iš archyvų ištraukti screenshot, gaila, kad pusės paveiksliukų neberodo.
 
http://www.djixas.com/story/visiblemails.png
 
http://www.djixas.com/story/diamondmails.png
 
http://www.djixas.com/story/p2.png
 
http://www.djixas.com/story/p3.png
 
---------------------------------------------------------
---------------------------------------------------------
 
Antra dalis, 2006-2011
 
2006 vasarą grįžau iš atostogų ir puoliau planuoti naująją paieškos sistema. Šį kartą viskas turėjo būti tobula...
 
2006 rugsėjo / spalio mėnesį paleidžiu dar vieną PPC ir išsiunčiu laišką seniesiems savo klientams. Problemų pritraukti žmonių nebuvo,visi senoliai žinojo apie mano naująjį projektą, todėl traffic’as augo sparčiai.
 
http://www.djixas.com/story/m.jpg
 
http://www.djixas.com/story/240-400.jpg
 
http://www.djixas.com/story/300-600.jpg
 
Iš archyvų ištrauktas screenshot. Ignoruojant kelias klaidas bet dingusius paveikslėlius, puslapis daugmaž taip ir atrodė.
 
Nežinau kas čia rašė ir kodėl tokį screenshotą turiu išsisaugojęs, bet toks tekstas pakėlė nuotaiką:
 
http://www.djixas.com/story/p1.jpg
 
Anyway, su nauja paieškos sistema atėjo ir nauja cheater'ių karta. Šį kartą, juos pagauti nebuvo taip paprasta, nes neįsigilinus, traffic'as (lankytojų srautas) atrodė 100% natūralus.
 
Šie žmonės buvo tos srities profesionalai, žaidimai su iframes (kuomet nematomas script'as įdedamas į puslapį ir atėjus lankytojui, jis to nežinodamas paspaudžio ant reklamos) buvo pakeisti sudėtingais algoritmais, kurie sukeldavo didelį galvos skausmą. Toks jau tas darbas...
 
WebMasterio Košmaras
 
Praėjus mažiau nei metams po projekto paleidimo, išaušo dar vienas rytas... Tai buvo 2007 Birželio 09 diena...
 
Įsijungiau kompiuterį ir patebėjau, kad mano tinklalapis nebeveikia. Hmm, kažkas blogai su failų nustatymais. Prisijungiau prie cPanel ir netrukus išvydau klaidą... Parašius support‘ui išgirdau nelabai malonų atsakymą:
 
HDD gedimas, sugadinti duomenys.
 
Nieko tokio, pagalvojau... Juk būtent tam ir pirkau serverius su 2 kietaisiais diskais. Vienas backup‘am laikyti.
 
Tais laikas pats serverių neprižiūrėjau ir į visą valdymą nesigilinau. Paprašiau, kad atstatytų duomenis iš atsarginės kopijos (buvau prašęs, kad jas darytų kiekvieną dieną), tačiau sulaukiau tokio atsakymo:
 
Backup‘ų scriptas buvo netaisyklingai sukonfiguruotas. Pilnos atsarginės kopijos nėra.
 
Mano širdis pradėjo plakti greičiau. Jaučiau didelį adrenalino antplūdį ir nieko su juo negalėjau padaryti... Liko tik paprašyti, kad pabandytų atstatyti prarastus duomenis ir laukti.
 
Po kelių dienų nežinios ir daug išlietų nervų, visi įmanomi duomenys buvo atstatyti. Dėja, to nebuvo gana, mad mano pagrindis projektas vėl veiktų. Griebiausi šiaudo ir paprašiau, kad mirusį HDD atsiųstų paštu. Yra pilna bendrovių, kurios už nekuklią sumą atstato duomenis. Dėl man nežinomų priežasčių, to padaryti jie nesutiko... Laikas bėgo, o mano puslapis ir toliau merdėjo. Pabendravus su advokatais, jie pagaliau atsitokėjo ir sutiko atiduoti kietąjį diską...
 
Praėjus maždaug mėnesiui po visų įvykių, mano puslapis jau veikė. Išsiunčiau žinutes visiems klientams ir pranešiau apie sutvarkytą problemą.
 
Dėja, greitai teko nusiviliti, lankytojų srautas pasieke vos 20% prieš tai buvusių skaičių (ir per 6 mėn. nukrito iki 10%). Kadangi kitos paieškos sistemos gaudavo rezultatus būtent iš manęs, jiems neliko nieko kito kaip naudoti mažiau mokančius partnerius. To pasakejo sumažėjo tiek jų uždarbis, tiek norinčiųjų tą programą naudoti webmasterių skaičius.
 
Aukso amžiaus pabaiga
 
Nors tinklalapis ir nepasiekė buvusio projekto populiarumo, tačiau tikrai buvo ką veikti. Pvz.: iš senų laiku prisimenu štai ką:
 
- Nemiegojimas iki tol, kol prasideda haliucinacijos
- Tokių produktų kaip BSN NO Xplode vartojimas, tik ne sportui, o darbui
 
Krūviai sumažėjo, tačiau to neužteko, nes jokio gyvenimo apart kompiuterio nebuvo. Tiesą sakant, apie tai net negalvojau, kadangi toks gyvenimo būdas man labai patiko.
 
Mažėjant tokių paieškos sistemų populiarumui (kadangi mano paieškos rezultatus naudojo bene visi tokių sistemų sąvininkai, vadinamosios krizės anksčiau nelabai ir jaučiau) ir dar taip nukritusiam lankytojų skaičiui, buvo akivaizdu, kad toks projektas ilgai nesilaikys, reikėjo kažką keisti... Kitaip sakant, pasiekiau dugną, iš kurio išsikapstyti reikėjo laiko bei idėjų. Apsvarsčiau tuo metu „uždarbio rinkoje„ esančias galimybes:
 
PTR mirė, paieškos sistemos (PPC) merdėjo, o HYIP bei AutoSurf, kurie ir taip niekada nedomino, buvo ties išnykimo riba...
 
Naujų uždarbio būdų beieškant
 
Dar dirbant su paieškos sistemomis, po truputi plėtojau savo verslą. Hostingas bei affiliate sale‘s buvo keli iš jų. Aktyviau domėjausi ir SEO, todėl buvo tik laiko klausimas, kada atsistosiu ant kojų.
 
Vienos bemiegės nakties metu, sugalvojau atidaryti blogą, kurį paleidau 2007 m. vasarą. Nors pradžioje uždarbio ir nebuvo (keli doleriai per mėnesį), blog‘o tematika buvo viena iš mano „aistrų“, todėl jį pildyti buvo gana linksma ir dėl pinigų nesiskundžiau.
 
Labai senai (2004), turėjau lietuvišką įvairių pamokų portalą (projektas.talte.net > projektas.ten.lt > pamokos.net, kurį rodė ir tuo metu populiari „NKTV“). Jo dėka išmokau naudotis Photoshop (nes pamokas reikėjo kažkam rašyti), to pasekoje, pradėjau kurti įvairius dizainus, o tas man labai patiko.
 
Kadangi jokių, ypač laiką eikvojančių įsipareigojimų neliko ir spaudimo dirbti taipogi nebuvo, plaukiau pasroviui... Pradėjau aktyviau reikštis forumuose, naudojau IRC ir kitaip švaistyti savo laiką. Žinoma, buvo dienų, kai dirbau nuo ryto iki vakaro, tačiau kovos su vėjo malūnais baigėsi.
 
Paleidau daug mažų projektų, adult, affiliate, forumai, direktorijos ir pan. Toliau mokinausi SEO bei žaidžiau su dizainu.
 
Nors aukso amžius baigėsi, jaučiausi visai gerai. Turėjau laiko nueiti į mokyklą, o to pasekoje susiradau net ir tikrą draugą (10-11 kl.). Keistai skamba, tačiau tokia jau ta realybė.
 
Tik jo dėka, išlindau į šviesą. Per ateinančius metus turėjome nuostabų laiką, atšventėm vaikystę, kurios niekada neturėjau. Atsirado draugės, vakarėliai soduose ir pan. Gal ne veltui sakoma, kad ne piniguose laimė...
 
Dėja, daugumai įstojus į universitetus, po truputi vienas nuo kito atitolome, o gal subrendome... Iš mūsų „gaujos“ likome tik aš bei geriausias draugas. Po kelių dienų mokslų, supratau, kad toks dalykas ne man ir viską mečiau. Ėjau tik į anglų kalbos paskaitas, kurios man labai patiko. Niekada nemėgau tokios švietimo sistemos, buvau įsitikinęs, kad man diplomo neprireiks ir niekam niekada nedirbsiu...
 
Bėgant metams, augo ir žinios. Mano dizainus pradėjo naudoti tokios firmos kaip AMD bei NVIDIA, hosting‘as bei blog‘as populiarėjo, o SEO sekėsi puikiai.
 
Be visa to, susidomėjau ir investicijomis akcijų biržoje, domino greiti pinigai, o akcijos tai ir siūlė. Visiškai nieko apie tai nenutuokiau, todėl pirmau RIMM (Research in Motion), AAPL (Apple) ir GOOG (Google) akcijas. Kodėl? Nes kilo... Dėja, sprogus nekilnojamo turto burbului ir prasidėjus krizei iš mano investiicjų mažai kas ir liko. Nenaudojau nei stop loss, nei take profit, nes gyvenau iliuzijų pasaulyje, kuriame akcijos turejo kilti amžinai...
 
Tuo metu dalyvavau ir SEO konkursuose, nes mėgau konkurenciją, tačiau greitai supratau, kad to man negana. Norėjau karo, todėl sugalvojau pasiimti viena iš pačių populiariausių raktažodžių „buy viagra“ ir kilti į viršų.
 
Po bene pusės metų, mano puslapis jau sedėjo top 3 (yahoo.com paieškos sistemoje), o „viagra“ top 10, jaučiausi SEO dievu, o sukauptas žinias pritaikiau ir kituose puslapiuose...
 
What could possibly go wrong? O buvo 2008...
 
Prasideda
 
Nei iš šio nei iš to pradėjau viduriuoti, atrodo nieko blogo, tačiau tai tesėsi ir tesėsi. Bėgant savaitėms, pajaučiau intensyvius širdies skausmus, pirmą skausmą ignoravau, kadangi buvau plonas ir problemų prieš tai niekada neturėjau, tačiau vieną vakarą kažkas nutiko... Pradėjo suktis galva bei kretė drebulis, teko kviesti greitąją. Jiems atvykus, aš jau kračiausi savo lovoje ir galvojau, kad dar nenoriu mirti. Greitoji mane nuvežė į ligoninę ir padarė įvairius tyrimus, diagnoze: tachikardija dėl kalio trūkumo.
 
Išrašė daug vaistų (~15-20 tablečių per dieną) ir išleido namo. Jaučiausi kaip pensininkas, kadangi tokių kiekių niekada neteko gerti. Sveikata buvo prasta. Pastoviai sukosi galva, jaučiau silpnumą, intensyviai plakė širdis. Dienas leidau lovoje, o vakare sukaupęs paskutines jėgas atnaujindavau blogą, taip jau reikėjo... Dar ne vieną kartą keliavau su greitąją pagalba...
 
Kadangi daktarai tiksliai nežinojo kodėl vis dar tęsiasi viduriavimas (gydė viską, nuo nervinio išsekimo iki neaišku ko), nervavausi, o to pasekoje atsirado ir opa, dar viena problema... Susitarėme su viena gydytoja, kad mane pagultys į ligoninę. Kitą dieną ten nuvykus, jie pasake, kad čia dar nėra ypač problema ir galima gydytis namie (mačiau iš jos pinigų trokštančių akių, kad ji nori kyšio). Kyšių niekada nedaviau ir neduosiu (toks jau esu), išvažiavau namo...
 
Bėgo mėnesiai, o aš vis dar kankinausi, užmiršau ką reiškia būti sveiku žmogumi ir dieną praleisti be problemų. Bene po pusės metų tokio „gyvenimo“ bei dietos opai nuraminti (tik virtas maistas, jokių prieskonių, riebalų ir pan.), problemos po truputi aprimo, o vėliau ir visiškai dingo... Grįžau į gyvenimą...
 
Tais metais beveik nieko naujo nenuveikiau, tačiau džiaugiausi, kad buvau sveikas. Toliau pildžiau blogą, plėtojau kitus puslapius bei ieškojau hostingo klientų. Gyvenimas ėjo savo vaga.
 
Smūgis žemiau juostos
 
Buvo 2009m. vasaros vakaras, sedėjau prie kompiuterio ir žiūrėjau Starcraft Korea finalą. Staiga, pajutau silpnumą ir pagalvojau, kad tuoj nualpsiu... Užplūdo adrenalino banga ir drebulys, jau žinojau, kas manęs laukia...
 
Buvo iškviesta greitoji, ir vėl kračiausi savo lovoje... Ir vėl mane išvežė... Šį kartą kalio trūkumo nebuvo ir visi tyrimai buvo idealūs. Išleido namo...
 
Ir vėl sekė eilė tyrimų, pastovus bendravimas su daktarais bei pasivažinėjimas greitąja. Viskas priėjo iki tokio lygio, kad greitosios personalas jau mane pažinojo. Dėja, niekas nežinojo kas man yra.
 
Buvau apimtas nevilties... Būdavo dienų, kai visą laiką žiūrėdavau į tuščią sieną, kol suskambėdavo priminimas ir ėjau pildytį blog‘ą bei tikrinti el.paštą...
 
Visas gyvenimas tapo tikru pragaru ir tikrai niekam nelinkiu to patirti. Prasidėjo viso kūno skausmai, bėrimai, atsinaujino opa, atsirado temperatūros šuoliai, pykinimas, kraujas iš tokių vietų, kur ten jo neturėtų būti, silpnumas, galvos svaigimas, padidėjusi blužnis, drebulys, tirpdavo visos kūno vietos (nuo nervų) ir pilna kitų simptomų... Svoris nukrito iki 53 kg (man buvo 21-23 metai). Pirma kaltino nervus, tačiau kai po raminamųjų būdavo tas pats, suprato, kai tie ne jų kaltie.
 
Nakties pradėjau bijoti labiau nei velnias kryžiaus. Užmigus prabusdavau nuo konvulsijų, kartais nuo oro trūkumo, nebegalėjau kvepuoti, drebančiom rankom ieškodavau telefono, kad paskambinti kitam kambaryje budinčiai mamai, jog ji atbėgtų ir iškviestų greitąją, ir taip bene kiekviena naktį... Ryte žinojau, kad vakare ir vėl manęs laukia kova, kurią aš turiu tęsti.
 
Nieko labiau nenorėjau, tik gyventi...
 
Vieną vakarą atvažiavo brolis, buvo eilinis vakaras, tačiau man ir vėl pasidarė blogiau, pamenu kai greitajai mane išvežant, jis pagriebė man už rankos, tai buvo vienas iš šilčiausių mano prisiminimų...
 
Gulėjau vieną vakarą lovoje, rytojus buvo svarbi dieną, kadangi turėjau sužinoti kraujo vėžio tyrimo rezultatus... Gulėjau ir galvojau apie savo gyvenimą ir ką darysiu, jeigu rezultatai parodys, kad aš jį turiu. Verkiau, nes galvojau apie ateities planus, planus pakeisti tai, kas mano buvo ir yra labai svarbu... Privalėjau gyventi... Atėjau pasiimti tyrimo rezultatų, man juos padavė ir nieko nepasakė, prašiau, kad perskaitytų, bet pažiūrėjus atsisakė... Nuėjus pas gydytoją paaiškėjo, kad nieko baisaus nerado, todėl nusiraminau... Dėja, tai tik reiškė, kad ir toliau jie nežino, kas man yra. Išrašė dar vaistų...
 
Mačiau, kad šeima ypač nervavosi, todėl turėjau kažką daryti... Per tiek laiko jau supratau, kad šie simptomai nėra mirtini, todėl stengiausi juos nuslėpti taip, kaip galėjau. Apsimečiau, kad man viskas gerai, tapau įtikinamas aktorius tiek šeimai, tiek aplinkiniams. Tik prieš mėnesį (2011 11) šeima sužinojo, kad viską nuo jų slėpiau...
 
2010 sausį pradėjau lankyti sporto klubą. Pradžioje buvo sunku, kadangi jaučiausi prastai, tačiau po truputi viskas pradėjo gerėti. Pats sau susidariau ypač griežtą dietą: jokio cukraus, saldumynų, padažų, rukytų gaminių, picų, alkoholio (kurio ir taip jau nevartojau), čipsų, riebesnės mėsos, jokio kepto maisto ar pusfabrikačių, ypač maži kiekiai druskos. Valgiau tik košes, daržoves, salotas ir vaisius. Mėsą ar žuvį valgiau ne daugiau kaip kartą dienoje, kurią troškinau garuose ar viriau vandenyje.
 
Sportas ir toks gyvenimo būdas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, kurią pradėjau dievinti. Nepirkdavau nieko kas turėjo raidelę E, viską dariausi pats ir labai tuo džiaugiausi.
 
Po truputi atsigavau, nors ir toliau kankino tos pačios problemos (prie kurių jau buvau įpratęs), simptomai nebuvo taip dažnai pasikartojantys ar labai intensyvūs, todėl gyventi buvo galima. Susitikus su draugais ar pažystamais ir toliau vaidinau, visi galvojo, kad man viskas gerai.
 
Meilė iš pirmo žvilgsnio
 
Dar būdamas 16 metų kalbėjau su vienu klientu, kuris užsiminė, kad bandė užsidirbti Forex, tačiau pinigus prarado. Nežinojau, kas yra Forex, tačiau tas žodis man sukėlė įvairiais emocijas, kažkur širdyje žinojau, kad tai yra skirta man... Tuo metu dar dirbau su paieškos sistema, todėl šis pokalbis greitai užsimiršo...
 
Kadangi dažnai gulėdavau lovoje, kildavo visokių minčių ir štai, vieną vakarą (2010 pradžioje) prisiminiau apie Forex... Prisėdau prie kompiuterio ir pradėjau ieškoti informacijos, greitai supratau kas tai yra ir kaip iš to galima uždirbti. Tokie pasakymai kaip: tai sudėtingiausias mechanizmas pasaulyje, 90-99 procentai investuotojų ten praranda pinigus ir t.t. mane tik užvedė.
 
Draugai bei šeimos nariai manęs nesuprato. Norėjo, kad aš veikčiau kažką kito, nes investicijos yra labai sudėtingas dalykas. Tačiau aš niekada neklausiau kitų ir paisiau tik savo nuomonės. Ne jie, o aš žinau, kas man geriausia. Kai jie dvejojo mano sugebėjimais, man net nebuvo toptelėjusi mintis, kad man nepasiseks.
 
Laukiau tos dienos, kada galėsiu juos visus pasikviesti į savo iš Forex pinigų pastatyą namą ir paleisti šį video:
 
http://www.youtube.com/watch?v=6tZTojhZJ98
 
Kadangi niekur nedirbau, Forex galėjau studijuoti ir visą dieną. Susiradau pilną resursų (pradėjau nuo Forex lietuviškai YouTube video) ir įdėmiai klausiausi. Nugrimzdau į FX pasaulį ir daugiau apie nieką negalvojau. Ignoravau visus savo simptomus, pradėjau rėkti ant paties savęs (man the fu*k up), nebegalėjau sustoti... Grįžau į savo senąjį „Aš“. Mokymosi ciklas buvo maždaug toks:
 
- Pusryčiai (klausantis audio knygų apie investavimą, psichologiją)
- Po jų žiūrėdavau Forex video tol, kol pavargdavau
- „Pertraukos“ metu skaitydavau apie Forex, nes video buvo jau per daug, darydavau taip tol, kol pavargavau. Tada sekė arba daugiau video arba pietūs.
- Sporto klubas
- Prekiavimas tikra sąskaitą (niekada nenaudojau demo)
- Pietūs (klausantis audio knygų apie investavimą, psichologiją)
- Prekiavimas Forex
- Mailai, blogo atnaujinimas, hostingo support
- Forex video, audio, tekstas ir taip iki nakties.
 
Taip mokinausi tol, kol baigiau visus atrinktus video kursus (~3 mėn studijų), (knygas skaitau iki šiol). Kai telefonas nebūdavo išjungtas, skambinantieji paklausę „ką veikiu“ visada girdėjo tą patį atsakymą: mokinuosi Forex. Jaučiau nepaprastą malonumą, jeigu sapnuodavau, sapnuodavau grafikus, rytais šokdavau iš lovos ir puldavau studijuoti Forex, sužinojęs kiekvieną naują triuką krykštavau kaip maža mergaitė. Tokias emocijas jaučiu iki šiol.
 
Kadangi vaidinau sveiką žmogų, 2010 balandį sugalvojome aplankyti Amsterdamo Trance Energy šokių festivalį. Nuėjus į pre-party, pradėjo suktis galva ir pajaučiau silpnumą. Stovėjau vietoje vaidindamas, kad šoku, tačiau mintyse norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtūsi. O dar tik buvo pati renginio pradžia. Atsisėdau ant odinio kampo ir žiūrėjau į telefoną, nežinau kiek laiko ten praleidau, tačiau aš buvau ne vienas. Po kelių valandų, draugams renginys atsibodo ir visi nusprendėme važiuoti į viešbutį. Išėjus į lauką, draugas pasakė, kad mano lūpos visos melynos. Dėja, tokių dalykų nuslėpti negalėjau. Nusijuokiau ir visi važiavome išsimiegoti... Kitą dieną sekė pagrindinis vakarėlis, ten jaučiausi lygiai taip pat.
 
Grįžus namo daugiau nieko nenorėjau, kaip tik išsimiegoti, taip ir padariau...
 
Toliau prekiavau Forex ir mokinausi iš savo klaidų. Atėjus gimtadieniui, net nežinojau kiek man metų, pamiršau apie viską, kas nėra Forex.
 
Forex + Dietą + Sportas buvo viskas, ko norėjau. Keldavausi naktimis, jeigu būdavo specialūs seminarai, klausydavausi ir semiausi žinių. Dabar planas buvo toks: uždirbti daug pinigu, kad galėčiau nuskristi į Japoniją ar Švecariją, kur mane ažiūrėtų ir galbūt padėtų diagnozuoti tai, ko negalėjo Lietuvos medikai. Atšventus 2010 Kūčias bei Kalėdas, pradėjau ruoštis vienai svarbiausių savo kelionių...
 
2011 Sausį išskrendu į Londoną, susitinku su savo Forex mentoriumi... Išmokstu daug neįtikėtinų dalykų bei susipažįstu su nuostabiais žmonėms iš viso pasaulio (tarp jų ir vienas Danijos Lietuvis).
 
Mano mentorius (kuris savo vardo nenorėjo minėti (ir jeigu jūs jį atpažinote, būtų šaunu, jeigu taipogi neminėtumėte)), buvo ir yra vienas iš mano įkvepėjų. Tačiau ne todėl, kad turi pinigų ar todėl, kad prekiauja Forex... Ne.
 
Tiesą sakant, jis man primena mane patį. Tai toks žmogus, pas kurį bemiegės naktys yra kasdienybė, kuris jaučia Forex aistrą ir dirbą tiek, kiek gali. Būtent todėl jam ir jaučiu pagarbą, nes tokių žmonių, kurie TIKRAI dirba sutikti daug neteko. Nežmoniška pagarba iš mano pusės. Pralenkti jį yra vienas iš mano tikslų, tik ne todėl, jog noriu pasmaukyti ego, o todėl, kad parodyčiau, koks jis geras mokytojas.
 
Tai žmogus, kuris gerbia savo kūna ir jį prižiūri (buvo linksma sužinoti, kad mūsų dietos bei hobiai yra +- identiški). Jis yra visiškai atsidavęs Forex, nors jam virš 40 metų, jis neturi jokios žmonos ar vaikų, nes visą laiką praleidžia FX. Žinau, kad daugumai tai neatrodo priimtina, tačiau tai yra būtent tai, ko aš noriu.
 
http://www.djixas.com/story/pic.jpg
 
(Mentoriaus nuotrauka iš Olimpinių žaidynių)
 
 
Aplamai, jaučiu pagarbą tokiem žmonėm, kurie atiduoda viską, jog pasiektu savo tikslo. Tokie žmonės kaip Andreas Munzer (nors ir esu prieš steroidų vartojimą), Mentorius ar animacinio serialo personažas Vegeta, yra asmenybės, kurios mane įkvepia. Žmogaus valia yra nuostabus dalykas, kurio dėka mes galime pasiekti viską.
 
http://www.youtube.com/watch?v=3alS4rTR-bQ
 
Paskutinį vakarą Londone pavakarieniavome, pakalbėjome apie mums svarbius dalykus bei atsisveikinom. Ryte palikau viešbutį ir patraukiau link oro uosto... Jaučiausi gerai.
 
Įsėdau į lėktuvą, išsitraukiau Forex užrašus, paleidau Depeche Mode grojaraštį ir pradėjau skaityti... Tada nutiko įsimintiniausias dalykas 2011 metais.
 
Skridau vienas, buvau toli nuo namų... Niekas nežinojo kas man yra, kiti net nežinojo, kad aš kažkuo sergu. Apart Mentoriaus, niekas manimi netikėjo... Bavau pratęs prie negatyvaus aplinkinių mąstymo, dar prieš pradedant dirbti internete. Visi sakė, kad užsidirbti neįmanoma. Tada sake, kad PTR, kuris nemoka tikrų pinigų niekada neuždirbs, PTC miršta, neapsimoka nieko daryti, neįmanoma vienam žmogui užkelti „buy viagra“, kad ir į top 10, tam reikia labai daug investicijų. Forex neapsimoka dirbti, nes tai sudėtingiausias mechanizmas pasaulyje ir iš to uždirba tik „išrinktieji“. Per visus tuos metus, Mentorius buvo pirmasis žmogus, kuris manimi patikėjo. Galbūt jis pamatė mano tikrąjį charakterį, suprato, kas aš esu.
 
Per tuos metus nebendravau su niekuo, praradau beveik visus vaikystės draugus, beveik visas santaupas (susprogdinau 7 Forex sąskaitas). Atrodo, kad apart Forex daugiau nieko neturėjau...
 
Beskaitant išgirdau šią dainą ir pajaučiau neapsakomas emocijas...
 

 
Tuo momentu supratau, kad Forex yra tikrieji mano namai... Neberūpėjo man nei pinigai, nei sveikata, nebenorėjau nieko kito, tik prekiauti Forex, jaučiausi vieningas su visata.
 
2011
 
Atvykęs namo ir toliau studijavau Forex, sekėsi puikiai. 2011 pradžioje atidariau privatų investicijų fondą. Ir vėl grįžau į savo ritmą: miegas, dieta, sportas, Forex.
 
10:30 jau gulėdavau lovoje, o 7:30 ryto keldavausi. Taip darau iki šiol, nesvarbu, tai šiokadienis ar Naujieji Metai.
 
Laikui bėgant atradau savo Forex stilių, nebenaudojau nieko (apart pagrindų), ką mane išmokė Mentorius, viską perimė mano paties intuicija bei praktika. Nesidomėjau niekieno metodais, nes tik aš vienas žinojau savo silpnasias ir stipriasias vietas.
Susisiekiau su Mentoriumi ir papasakojau apie savo ateities planus, planus, kurių niekas iki tada nežinojo. Papasakojau, kad Forex kelionę noriu tęsti vienas. Greitai gavau ir tokį palinkėjimą:
 
http://www.djixas.com/story/picccc.jpg
 
Forex sekėsi puikiai, ir toliau bendravau su Mentoriumi, bei dalinausi savo patirtimi. Iš jo tuo metu norėjau tik vieno: daugiau jokių FX patarimų. Jis tokio prašymo metu tik nudžiugo, kadangi skatino individualų mąstymą.
 
Mėtams bėgant, po truputi pradėjau pardavinėti savo senuosius puslapius. Pasilikau tik hostingą, blogą bei didmeninės prekybos įmonę, kurią dabar 24/7 valdė mano geras draugas.
 
Ir vėl atejo mano gimtadienis, ir vėl sužinojau kiek man metų... Jį atšvenčiau valgydamas grikių košę bei gerdamas vandenį. Visas nesveikas maistas bei alkoholis man kėlė didelį šleikštulį.
 
Po gimtadienio supratau, kad reikia susitvarkyti sveikatą, juk kankinausi jau daugiau nei du metus... Pats pradėjau domėtis medicina, ėjau į privačias klinikas pas visus specialistus iš eilės (nuo A iki Z). Pats susigalvodavau kokius tyrimus atlikti, sumokėdavau pinigus ir laukdavau rezultatų. Šiandin darysiu skydiaulkės bei šiuos kraujo tyrimus. Mokėjau ir mokėjau pinigus, tačiau kaip nieko nerado, taip ir nerado. Tai dar buvo tik pati pradžia.
 
Po tiek metų nežinios, mano nervai jau buvo visiškai išderinti, o tiesą sakant, jų ten visai nebuvo. Menkiausia smulkmena man sukeldavo nepaprasta pyktį. Pradėjau gerti raminamuosius, tačiau jie manęs neveikė, reikėjo didinti dozes.
 
Ir toliau tesiau paieškas, nes žinojau, kad ankščiau ar vėliau kažką surasiu. Daktarai visada sakydavo tą patį: tai nervinio pagrindo sutrkimai, tačiau aš jiems aiškindavau, kad tokių problemų turėjau dar prieš tai, kai buvau sugadinęs nervus.
 
Pradėjau važinėti į kitas klinikas, kalėti su pažystamais. Lapkričio mėnesį sekė dar daugiau tyrimų ir staiga, po vieno tyrimo man pasake: radome pakitimų smegenyse, įtariame epilepsiją.
 
Nusiraminau, nes kažką rado, tačiau žinojau, kad toks dalykas nėra labai geras mano ateičiai. Gydytojai siūlė apriboti tuos dalykus, kurie mane nervuodavo, tačiau aš tik nusijuokiau, nes Forex tikrai nebuvo meditacija. Išrašė vaistų, tačiau aš jų negėriau.
 
Grįžau namo, pasileidau Depeche Mode - Home ir priemiau sprendimą, toliau prekiauti Forex ir ieškoti antros nuomonės. Kaip mano Mentorius sakė: galutinis tikslas yra svarbiau už skausmą. Tokiu principu ir gyvenau.
 
Tačiau tai manęs nesustabdė ir aš toliau vaikščiojau pas kitus specialistus. Ir toliau sakė, kad man viskas gerai, tačiau mokėjau pinigus už visus įmanomus tyrimus ir ėjau iki galo, braukydamas savo „check list‘ą“. Lapkričio gale – Gruodžio pradžioje pasidarė šiek tiek blogiau kol galų gale daktarai ir vėl kažką rado, šį kartą tai buvo daug rimčiau...
 
Daktarai man paaiškino, kad reikia daugiau tyrimų, sukvietė visą savo komandą bei puolė tartis. Man buvo uždrausta sportuoti, o to aš labai nenorėjau. Žinojau, kad tai buvo tik laikina... Nutraukus sportą grįžo keli simptomai, o seni paaštrėjo, naktimis tirpdavo visas kūnas, ko labiausiai nemėgau. Priedusulio ir konvulsijų jau buvau pripratęs.
 
Sezono finalas
 
Vieną vakarą vedžiojau šunį... Eidamas miške nukritau, atkirto kojas. Adrenalinas užplūdo mano venas, tačiau aš nieko negalėjau padaryti, išsikviečiau pagalbą... Mano nuvedę namo ir liepė laukti paskirtos datos. Pažiūrėjau į savo kojas, pilvą ir išsigandau. Koja buvo ryškios geltonos spalvos, žinojau kas manęs laukia...
 
Vienas daktarų vizitas sekė kitą, o kalendoriuje pažymėtos dienos parodė, kiek dar tokių vizitų manęs laukia...
 
Po Kalėdų daktarai paskiria chemiją, tačiau aš žinau, kad Naujuosius metus sutiksiu taip pat, kaip ir praeitus: prie kompiuterio ekrano, prekiaujant Forex...
 
Pabaigai
 
Visada girdėdavau tokį pasakymą iš draugų bei artimųjų: sveikata yra svarbiausias turtas, tačiau aš tik juokdavausi, nes jaučiausi nenugalimas ir galvojau, kad man niekada nieko nebus. Galiu pasakyti tik tiek: sveikata tikra yra didžiausias turtas ir aš atiduočiau viską, kad ją galėčiau susigražinti. Mūsų kūnas yra vienintelis dalykas, kurį mes turime. Nesuprantu tų, kurie jo negerbia. Knygos protui, o sportas ir gera mityba - kūnui.
 
Masės žmonių ir toliau valgo šlamštą, rūko, bei geria. Kodėl? Jie žino, kad tokie dalykai sukelia mirtį, tačiau apie mirtį galvoti juk yra per daug baisų, todėl tai yra ignoruojama, o jie toliau daro tą patį.
 
Žinau, kad per tuos metus buvo daug žmonių, kurie galvojo / galvoja, kad esu arogantiškas ar išleptinas, bet tiesa yra kitokia. Tikrai man nulis sveikų, ką jūs apie mane galvojat, bet pabaigai pasakysiu tai, ko daugiau niekada nekartosiu:
 
Niekada nesigyriau savo pasiekimais ar uždarbiu (nėra pasaulyje nei vieno žmogaus, kuris žinotų apie mano uždirbtus skaičius). Vieninteliai žmonės, kurie žino šia istoriją esate jūs. O žinote tik todėl, nes aš čia galiu išlikti anonimu. Galbūt jūs mane jau žinote, o gal dar tik pažinsite, tačiau jeigu nežinojote iki šiol, taip niekada nežinosite, kad aš galiu būti „tas“ uzdarbis.lt narys, kuris parašė šią istoriją...
 
Geriausias kada gautas uzdarbis.lt komplimentas buvo iš nario Vaidas*, kuris rašė: Vienas iš nedaugėlio kuris iš šio forumo nesiekia jokios finansinės naudos, ir dalina nemokamus patarimus kitiems.
 
Tokie žodžiai man reiškia daug...
 
2006 pirmą dalį rašiau tikrai ne todėl, kad tapčiau metų forumiečių (nors dauguma taip manė). Istoriją rašiau todėl, nes norėjau kažkam išsipasipasakoti, kaip jau minėjau, niekas tokių dalykų nežinojo.
 
Jaučiu didelę nepagarbą tiem žmonėm, kurie pastoviai skundžiasi gyvenimu, nors niekada sunkiai nedirbo, toliau sėdi Facebook, žiuri TV (kurio nebuvau įjungęs jau 3 metai) ir kitaip švaisto laiką. Tik jūs patys esate atsakingi už savo likimą, valdžia jums nėra nieko skolinga. Tokie žmonės nori gauti viską už nieką, bet kai gauna, jiems vis negana ir negana.
 
Ne pirmą ir nepaskutinį kartą sakau:
 
Jeigu tie, kurie verkia dėl blogo gyvenimo ir keikia valdžią per tą laiką paimtu kelias knygas apie politiką ir jas perskaitytų, tai po 5-10 metų galėtų patys ten eiti ir daryti tarką.
 
Bet kadangi geriau nieko neveikti, gerti alų sėdint ant kampo, tai kaip buvo tokia valdžia, taip ir bus.
 
Ir vėl politikai kažką pavogė? Kai tie patys žmonės slepia pajamas ar algą moka vekeliuose. Taip ir nesuprantu, kodėl jie skundžiasi, jeigu patys daro tą patį. Tokie politikai buvo ir bus, nes iš visuomenės jie ir ateina. Kol nepasikeis visuomenė, tol nepasikeis ir valdžia.
 
Kodėl aš ir toliau mokinausi Forex, nors praradinėjau pinigus? Kodėl visada dariau tai, ko kiti nerekomendavo? Nes tik aš esu savo likimo kalvis. Nes aš nebijojau eiti ten, kur niekas nebuvo nuklydęs.
 
Paimkime namo statybą. Jūs nieko apie tai nežinote, tačiau sugalvojote sau pasistatyti namą. Statėte pirmą kartą ir nesugebėjote pakloti net pamatų, pasimokėte iš savo klaidų ir toliau dirbote, kai visi tuo tarpu juokėsi, kai draugai ar šeima siūlė jums eiti pailsėti. Jūs statėte sienas, kurios griuvo, tačiau nepasidavėte... Bėgant metams jūs jau žinote daug dalykų apie namo statybą, įgijote patirties... Po dešimčių bandymų jūs pradėdavote iš naujo, nes savo valios dėka jūs artėjote prie užsibrėžto tikslo.
 
Jūs prisiminėte tuos laikus, kai net nemokėjote pastatyti pamatų ir žnusijuokėte. Žinojote, kad jeigu ir toliau dirbsite bei mokinsitės iš savo klaidų, viską įmanoma pasiekti.
 
Patys pagalvokite, jeigu dirbsite prie vieno dalyko vėl, ir vėl, ir vėl, ar įmanomas toks variantas, kad ankščiau ar vėliau jūs tai išmoksite padaryti? Kaip gyventume dabar, jeigu Edisonas kuriant elektros lemputę būtų pasidavęs po 10, 20 ar 500 kartų? Tik po tūkstančio bandymų jis pasiekė tai ko norėjo, tačiau kaip jis pats pasakė: I have not failed 1,000 times. I have
successfully discovered 1,000 ways to NOT make a light bulb.
 
Valia yra nuostabi dovana, kuria reikia naudotis. Pamenu, kai brolis pasakė, ką man už nugaros kalbėdavo sporto klube esantys žmonės.
 
- Turime naują žvaigždę
- Nesveiki krūviai
- Dar niekada nemačiau, kad kas taip intensyviai sportuotu
 
Visada juokdavausi, kai daug stambesni už mane žmonės, pririję steroidų negalėdavo pakelti tokių krūvių, kai treneris klausdavo, ar aš kažką vartoju... Ne, viska dariau „ant sauso“, skatinamas tik valios ir vidinio troškimo. Kodėl neparodžius ką tu gali? Kodėl nebūti geriausiu savimi? Kodėl negyventi virš šimto metų?
 
http://www.youtube.com/watch?v=yjs_K76NUBc
 
When your mind changes, your body will change.
 
Žinau, kad jūs perskaitysite šią istorija ir greitai viską užmiršite. Tačiau galbūt iš visų tų žmonių bus vienas, vienas žmogus, kurį priversiu susimastyti ir pakeisti savo gyvenimo būdą. Galbūt jis pradės bėgioti rytais, gal mes rūkyti, o gal pagriebs bent vieną knygą (Way of the Peaceful Warrior: A Book That Changes Lives). Kai taip atsitiks, žinosiu, kad aš pasiekiau savo. Tas vienas žmogus yra vienintelė priežastis, dėl kurios aš paviešinau antrąja istorijos dalį...
 
Kalbate apie likimą, sakote kad jums viskas nulemta? Tuoj aš jums pasakysiu apie likimą: valia, o ne likimas skatino mane dirbti dienomis ir naktimis, tik valios dėka aš nepasidaviau ir toliau dariau tai, ką jaučiau širdyje. Ne likimas, o valia mane privertė keltis iš savo lovos ir dirbti agonijoj. Likimas nežino nieko apie pasiaukojimus bei discipliną, kurių dėka aš pasieksiu savo.
 
Dėjau ant likimo.

kai perskaiciau sita pranesima apturejau svetimos gedos jausma :D

Tuo, kad jis turi pažinčių.
Ar yra tiesiog geras draugas administratorių.
 
Jūsų butumėte draugai ar kažkas panašaus, irgi prašytumėte, kad prisegtų.

Muzikos, biologijos ir istorijos tau gyvenime gal ir nereiks. Bet informatikos reiks universitete. Ir gan nemažai. Bet kokioj specialybėj. Ar filologijoj ar fizikoj ar matematikoj. Bus programos sukuriom teks dirbt, o be elementarių žinių neįkirsi to. Ar net kursinį parašyt pagal reikalavimus kils problemų.
 
Dėl kitų dalykų jų gal tau nereiks, bet bendram suvokimui žinot kas yra angliavandeniai ir baltymai ar žinot kada paskelbta lietuvos nepriklausomybė, vyko pirmasis pasaulinis karas, ar papraščiausiai atskirt bachą nuo mocarto. Taip, gal tau darbe nereiks to, gal tau iš vis nereiks to. bet minimalus suvokimas yr privalomas.
 
Vidurinės kursas nėr jau toks sunkus ir neįkandamas, kad reiktų sijot Dalykus kurių reiks, o kurių ne. Visus juos galima mokytis bent 7netui. Aišku jei nori knygas kartą į mėnesį atsiverst tai tada gal apseit iš vis be mokslų?
 
Ir sakai NET 3km? Wow.
 
O jei rimtai, tai ne tu turi įkalt jam į galvą, o jis už tai moka ir turi jį gerbt, o ne kaip jo pareigą laikyt tai, kad jis tau mašiną duos ar sumokės už internetą.

Manau uždarbis.lt reikia ištraukti iš forumo rėmų.
 
Tarkime būtų galima padaryti, kaip ir naujienų/straipsnių puslapį, nes tiek daug forume prirašyta įdomių nuomonių, straipsnių, o jos nugrimsta ir tampa tik forumo istorijos dalis.
 
Tai pat manau būtų galima padaryti, platesnes žmonių anketas, su jų nuveiktais darbais, daromais darbais, kuo gali padėt, manau tai būtų aktualu freelanceriam.
 
Manau supratot esmę.
 
Galima viską kurti kaip dukterinius projektus, arba ant subdomenų.

Kodėl Anglų kalbos mokėjimas yra minusas pirmininkaujant ES? Ar Anglams pirmininkaus? Mano siūlymas - Lietuvai pirmininkaujant ES visiems politikams šnekėti tik lietuviškai. Tegu mūsų politikai ir Briuselio dėdės mokosi Lietuvių (vienos seniausių ir unikaliausių kalbų pasaulyje), o ne lenda į užpakalius anglams ar dar kam. Lietuva pirmininkaus, savo taisykles tegu diktuoja.

kokias nesamonės jūs čia šnekat? paskatinimas vagiui? užtai, kad už jį padengė nuostolius? tai čia tipo stimulas jam daugiau vogti? jau tik nešnekėkit garsiai taip, juk incidentas manau vistiek perduotas į reikiamas rankas, vagiui nuo to tikrai negeriau..

Istatymai lietuvos juokingi. Puikiai suveike??? Nu ir kaip as galiu nesijuokti? :D Per kuria tau vieta ten kas puikiai suveike? As tai zinau viena dalyka, kad bent jau pas mane mieste, mano rajone atsiranda vis daugiau suskiu kurie susirinka, jointa dabar suka ir gaidi shnioja - surado alternatyva. Geriau tegul visi geria iki apsisikimo, negu iesko alternatyvu tai dienai. Pilna silpnavaliu snragliu kurie pasiduos kitu itakai vartoti visoki suda. ###### cia niekas neveikia. Kaip gere visi taip gers + atsiras daugiau mazu narkashu. Niverish? Islysk i kiema, paziurek ka jaunimas dabar veikia.