Sveiki, uzeinu i svetaine visifilmai(dot)eu ir rodo, kad nebeveikia, hostingas stovi ant mhost.lt - pati svetaine irgi nebeveikia. Kas cia gali buti? Ar jie patys nuluzo ar kazkas cia kito?
Lygiai prieš 10 metų grupelė paauglių be didelių žinių ir įgūdžių, bet su beribiu smalsumu ir noru užsidirbti internete, susibūrė į bendruomenę, kuri kaip jokia kita ilgainiui pradėjo jungti visiškai skirtingus žmones, nuolatos sau keliančius naujus tikslus – ir siekiančius jų kartu.
Per dešimtmetį kartu su tais paaugliais subrendo ir forumas: šiandien Uždarbis.lt – didžiausia verslo ir technologijų bendruomenė Lietuvoje, vienijanti daugiau nei 70 tūkst. narių ir per savaitę bent po kartą aplankoma kas penkiolikto žmogaus mūsų šalyje. Turbūt mažai kas 2004-tųjų sausį būtų patikėjęs, jog prieš save mato kūdikį, kuris užaugęs taps geriausiu forumu Lietuvoje.
Šįkart nesileisiu į ilgas kalbas – apie tai, kaip mes visi to pasiekėme, pasakojau pernai, o pirmuosius tris Uždarbis.lt istorijos metus apžvelgiau, kai forumui suėjo treji.
Visų pirma, negaliu neišvardinti žmonių, kurie skirtingais forumo gyvavimo laikotarpiais tapo didžiuliais jo ramsčiais, skirdami savo laisvą laiką ir mintis. Jų pastangų palaikant tvarką ir daugybės idėjų, kurias pavyko įgyvendinti, dėka mes niekada nesustojom judėti į priekį.
Tai – buvę ir esami administratoriai ir moderatoriai: NuPagady, Augustinas, MeXiukas, Tadas, twea, Mykolas, Arvydas, Rimas, Ernestas, okiro, falco, Omas, ennio, Medinukas, L33T, techno, Leader, chakalasz, dealeris, Slashas, xdvx, Karolis, Elitas, suvalgysiu, Vytenis_, DjiXas, reject, Marius, Artūras, Aurimas, Mėgstu, kde, Skorpionas, diablom, euro, NickasLT, BOSS ir dar daug nuostabių žmonių, kuriuos visus šią minutę sunku beprisiminti.
Dalį tų "pirmųjų paauglių" šiandien galite rasti tarp VIP narių, o dabartinei Uždarbis.lt komandai – kurios sudėtis nesikeičia ilgiausią laiką per forumo istoriją – neabejoju, kad padėką jaučia ne vienas. Per praėjusius metus iš viso ji atliko 22 tūkst. (!) moderavimo veiksmų, iš kurių 45% – vienas žmogus, antrą kartą patekęs į Metų forumiečio finalą ir (po 2011-tais užimtos antrosios vietos) šiemet galiausiai juo tapęs – Mykolas.
Metų naudingiausieji
Tradiciškai kiekvienam nariui, kuris per 2013-uosius parašė bent 5 mėgstamus (surinkusius daugiau nei 10 reputacijos taškų) pranešimus priklauso Uždarbis.lt marškinėliai, kurie šiemet kitokie nei ankstesniais metais. Jei radote savo slapyvardį tarp pirmųjų 54 šio sąrašo pozicijų ir per paskutinį pusmetį dar nesate gavę Uždarbis.lt marškinėlių, rašykite asmeninę žinutę administratoriui Tadui tema "MARŠKINĖLIAI", kurioje nurodykite: lytį; marškinėlių dydį (S, M, L, XL); marškinėlių modelį (standartiniai arba slim fit – prigludę); ir gavėjo (savo) vardą, pavardę ir adresą Lietuvoje (kartu su pašto kodu, kurį galite sužinoti iš post.lt).
Marškinėliai visiems bus išsiųsti registruotu paštu iki vasario pradžios.
Tavo istorija?
Šiemet norėčiau čia ir sustoti bei žodį perduoti jums. Nėra geresnės progos nei bendruomenės dešimtmetis kiekvienam pasidalinti savo istorija.
Ar kas būtų tavo gyvenime kitaip, jei niekada nebūtum atradęs Uždarbis.lt? Man pačiam Uždarbis.lt leido pažinti daugybę nuostabių žmonių, kurių dalis tapo gerais draugais ne tik virtualiame, bet ir realiame gyvenime. Turbūt visam laikui išliks atmintyje pirmieji gyvi susitikimai Kaune ir Vilniuje 2006-2007 metais, kai pirmąsyk išvydau tuos, su kuriais forume diskutavome nuo pat jo įkūrimo.
Nuo to laiko kiekvieną kartą nuėjęs į narių susitikimą išgirstu vis naujų – netikėčiausių – gyvenimo istorijų iš žmonių, kurių dalies forume niekada nebuvau pastebėjęs. Kartais todėl, kad jie niekada ir nenorėjo būti pastebimi, – diskusijas dažniau sekdami nei jose dalyvaudami.
Ir vis dėlto yra dar toks vienas neapsakomai malonus jausmas, kai vis dažniau atsidaręs kokį naujienų portalą pamatai jame jauno besišypsančio žmogaus nuotrauką ir perskaitęs pirmus sėkmės istorijos žodžius staiga pats nejučia pradedi šypsotis: "Aš juk jį žinau – jis iš Uždarbis.lt!".
Pabaigai: Mėgstamiausi visų laikų Uždarbis.lt pranešimai :)
Visi kalba apie crypto, bitcoin. Pagalvojau, pasidalinsiu savo patirtimi. :)
Ar verta pirkti bitcoin po 10k eur? Kur pirkti? Kaip pirkti? Kur laikyti? Kada ir kaip parduoti? Ar verta pirkti kitą valiutą pvz. Eth? Kaip pirkti naujus coins (altcoins)?
Ar verta mokėti šiandien 10k eur (ir dar brangiau) už vieną BTC?
Turėjau BTC prieš kelis metus, pamečiau piniginę. :) Pernai naudojau BTC pirkimams, ir buvo sudėtinga atsikeisti į dolerius, liko ~$100 neišleistų 2017 sausį. Gruodį ta suma tapo $2000 t.y. 20x profit per metus!
2017 bitcoin istorinis grafikas
2016 bitcoin istorinis grafikas
Matosi trendas? Kiekvienas sausis/vasaris yra žemiausia vieta grafika, kiekvienas gruodis ateina su kelių ar net keliasdešimt kartų profit!
Galima daryti įvairias išvadas, bet paprasčiausia. Jei pirkai bitcoin bet kurioje grafiko vietoje, ir laikei bent metus, mažiausiai kelis kart padidinai savo įdėta sumą.
Jei pirkai, pardavinėjai kas kelias dienas, savaites, mėnesius, gal išlošei, gal pralošei, bet paprasčiausias variantas buvo pirkti, laikyti metus, garantuotai būtum uždirbęs ir per visą metų vidutinį kilimą. Įdėjęs darbo ir jaudinimosi dvi dienas. :)
Aš nesakau, kad 2018 būtinai baigsis vienodai, bet jei kelis metai kartojasi trendas, turbūt ir šis sausis pigiausia vieta nusipirkti bitcoin, ir parduoti už kelis kart brangiau bėgant 2018tiems.
Kur pirkti?
Visi kalba apie bitcoin, visi nori pirkti, o parduotuvės iššluotos. Jei rimtai, šiandien labai sunku nusipirkti bitcoin naujam žmogui, nes dauguma keityklų neregistruoja/nepatvirtina naujų naudotojų po gruodžio antplūdžio. Man patinka Bitpanda, vokiečių keitykla, priima EU banko pavedimus ir banko kortas. Galima pirkti iki 50 eur / mėn be didelių patikrinimų. Bet geriausia dalis, kad galima pasikelti limitą iki 10k eur per 10 minučių, 24h yra gyvas support su webcam! Mano sąskaitą patvirtino per 10 min!
LocalBitcoins - toks kaip ebay bitcoin'ui. Vienintelė problema, kad kaip ebay reikai susirinkti feedbacks, kad galėtum prekiauti su rimtesniais nariais, ir gauti geresnes kainas.
Dėl to visai pirmam kartui aš rekomenduočiau bitpanda.
Kaip pirkti?
Juokas, bet reikia mokėti ir pirkti. Tai nusipirkit mažą test sumą pvz. 50 eur. Išsiaiškinsit sistemą, pasitikrinsit, kad užsirašėt visus prisijungimus, adresus ir t.t.
Perkant eurais bitcoin nėra labai svarbu tikslumas. Bet vėliau darant operacijas su pačiu bitcoin, jei įrašysit blogą adresą, netokia sumą ar padarysit smulkiausią klaidą, kompas išsiųs pavedimą, kaip įrašėt, be galimybės pataisyti, susigrąžinti. Galit išsiųsti pinigų krūvą į niekur su mažiausia klaida BE GALIMYBĖS SUSIGRĄŽINTI...
Taip pat yra toks dalykas kaip 'avarage position'. Jei pirkot vieną dieną 1/3 sumos, kitą 1/3 ir dar kit1 ar net po savaitės 1/3. Matote kainos kitimą tarp dienų, ir lengvai apsisaugot nuo staigaus kurso kritimo, jei ne laiku užsipirkot.
Šiaip šiandien gali būti baunce back t.y. žemiausia bitcoin kurso vieta per visą paskutinio mėnesio kritimą. Pamatysim po savaitės, ar iš tikro įvyko baunce back ir dabar kursas jau daugiausiai kils.
Kur laikyti?
Galima laikyti bitcoin bitpanda, bet yra daugelis atvejų, kai buvo apvogtos keityklos, uždarytos ir pan.
Jei persivedat į savo piniginę, jau ramiai miegat, kad nepradings per metus jūsų bitcoin.
Aš naudoju electrum piniginę. https://electrum.org
Tik reikia žinot, kad dabar bitcoin pavedimo mokesčiai pakilę, nes daug žmonių perka, pervedinėja, perkrautas tinklas. Tai gali pavedimas kainuoti net 20 eur. Pagalvokit, ir atidžiai paskaitykit bitpanda, kiek kainuos pavedimas į piniginę išsiimti ir po to persivesti atgal į keityklą.
Vėl labai svarbu įsitikinti, kad parsiuntėt piniginę iš teisingo puslapio, kad užsirašėt visus raktus, kad išsisaugojot kopiją, nes kaip minėjau, aš ne vieną piniginę tiesiog pametęs, nes bitcoin neatrodė tada labai vertingas ir svarbus po kelis dolerius.. :D
Kada ir kaip parduoti?
Jau minėjau. Daytrading - blogai. Lengviausia ir mažiausiai darbo su strategija perki bitcoin, lauki bent kelis mėnesius, kelis kart pakylą, ir tada jau parduodi laimingas ant kelių šimtų procentų profit. Kai kurie žmonės laikė nuo kelių centų, dolerių ir šimtų bitcoin iki šiandien ir dar neparduoda... Kiekvienam savo.
Bet jei pirksit, pardavinėsit po 10-20% gain, po metų abejotina, kad turėsit daugiau, nes neįmanoma idealiai pirkti ant low ir parduoti visada high. O laikant ilgą laiką, gauni tiesiog visų low ir high vidurkį, kuris visada bus tiek didesnis už day trading, tiek mažiau rizikingesnis.
Galima naudoti 60/60, jei norit kuo greičiau išsitraukti SAVO įdėtus pinigus, ir po to žaisti tik su profit. Tai investuojat pvz. 1000 eur, laukiat mažiausiai 60% kilimo t.y. 1600 eur, ir TIK tada pradedat pardavinėt profit nuo toliau einančios sumos t.y. 1600*0,6~960eur Išsiimti 1000 eur per trumpiausią laiką, ir dar bonus, kad investicijų sąskaitoje liko jau ne 1000 eur, o 1600 eur. Ir tada jau ramia sąžine galit investuoti "ne savo" 1600 eur toliau. :)
Ar verta pirkti kitą valiutą pvz. Eth?
Šiuo metu (nuo 2017 gruodžio) bitcoin pavedimų kainos labai didelės, tai BTC apsimoka pirkti tik kaupimui. Kai perkat ir laiko, kad vėliau parduotumėt brangiau.
Jei vis dėl to norit kriptovaliutą persivesti į piniginę, arba atsiskaitinėti su ja, tada žymiai labiau apsimoka pirkti Eth. Jo pavedimai šiuo metu žymiai pigesni už bitcoin.
Aš pats, jei noriu pirkti crypto už eurus dabar, tai pekru Eth, tada persivedu juos į norimą exchange, ir jau tada keičiu į bitcoin ar kitą norimą valiutą.
Kaip pirkti naujus coins (altcoins)?
Už eurus šiandien galima pirkti daugiausiai tik populiarias valiutas kaip Bitcoin ar Eth. Ką daryti norint įsigyti naują coin?
Aš pirkau pvz.: NEO.
Tai Bitpanda perku Eth už Eurus.
Užsiregistravęs Binance - didžiausia altcoin keitykla šiuo metu.
Siunčiu savo Eth iš Bitpanda į Binance. Ten rasit Balances > Deposit adresą prie Eth balance.
Per porą minučių įkrenta mano Eth į Binance, ir tada jau galiu pirkti NEO už ETH. Galima buvo pirkti ir siųsti BTC analogiškai iš Bitpanda, bet aš naudojau ETH, nes tiesiog žymiai pigiau kainuoja pavedimas (2018 Sausį ~$0,05 Eth pavedimas). Ir netgi visai tikėtina, kad ETH per 2018 gali net labiau pakilti už BTC.
Būtent tam perkami visi altcoins, kad jų kursas dar daugiau keisis per metus nei bitcoin. Ir toks coin kaip NEO gali kilti arba kristi keliasdešimt kartų daugiau už BTC ar ETH, nes kuo mažiau paplitęs coin (mažesnis marketcap), tuo mažiau stabilus jo kursas. Kaip pats bitcoin per metus yra 100x pašokęs, kol buvo gerokai mažiau populiarus. Tiesa, didesnis kainos keitimasis reiškia ir tiek pat didesnę riziką, kursas gali daug kilti, arba daug kristi.
Jei patiko gidas, galit likinti, komentuoti. Jei pirksit Eth per mano linką Bitpanda, galit parašyti savo Eth piniginės adresą su postu šioje temoje. Geriausiems postams pervesiu truputį Eth nemokamai! Tiesa, reikia susikurti Eth piniginę pvz.: aš naudoju https://metamask.io
Tęsiu savo straipsnių rašymą uždarbis.lt forume. Šio straipsnio tema, yra "kaip sukurti sėkmingą internetinę svetainę". Prieš skaitant šį straipsniuką, siūlau paskaityti šiuos straipsnius:
Kur slypi internetinio tinklapio vertė? Kas yra geras svetainės dizainas
Dažnai būna, kad sugalvojate kažkokią internetinę idėją. Turbūt tik ją sugalvojęs, dažnas pamąsto, kad iš jos galėtų užsidirbti. Pradedame galvoti visokius planus, kaip tai įgyvendinti, bet retai tai užsirašome. Taigi, mano pirmasis patarimas, būtų sugalvojus gerą idėją (na, ji jums visada bus iš pradžių gera), susirašyti ant balto popieriaus lapo, tokius dalykus, kaip įgyvendinimas, funkcijos, išlaidos, bei, kuo šis projektas bus KITOKS.
KITOKS projektas - ir vėlgi, labai įdomi tema, nuo kurios priklauso didžioji sėkmės dalis. Kitoks projektas, gali būti unikali idėja, kuri internete dar nebus įgyvendinta, kitokia parduotuvė, kuri pardavinėja prekes tokias kaip ir kituose parduotuvėse, bet daro tai geriau, t.y pardavinėja pigiau bei turite tarkime kokią greito ir nemokamo pristatymo funkciją.
Taigi, realiai, iš viso šito, išplaukia klausimas - Kuo mano sugalvota svetainė turi būti geresnė už kitas svetainės, arba Kodėl mano internetinėje parduotuvėje žmoniems verta pirkti
Taip pat mano nuomone, labai svarbu, yra paklausti pačio savęs. Ar aš pirkčiau šioje parduotuvėje prekę, ar ne? Taip, gali būti taip, kad jūs galvodamas idėją galvojote apie tai, ko reikėtų kitiems, tačiau tuo atveju, jūs pasiklauskite savo draugų, ar jie pirktų tą prekę.
Puikus pavyzdys, galvojom su draugu pardavinėti LED marškinėlius. Tačiau, geriau apmąsčius, susidūrėme su keliomis kliūtimis. Pirma kliūtis tai tokia, kad internete jau buvo parduotuvių, kurios juos pardavinėja. Mes tų marškinėlių pigiau negalėtume parduoti, o jei pardavinėsim brangiau - niekas nepirks.
Kitas dalykas, jei vis dėl to pakelsi kaina, kad apsimokėtų juos pardavinėti, ar tai padės? Mano verslo modelis, yra nuo prekės užsidirbti bent 40% proc, taigi galiausiai kaina gavosi apie 60-70 LT. Ir, aš paklausiau savęs, ar aš pirkčiau šiuos marškinėlius už tiek. - Atsakymas, ne. Taip pat paklausiau draugo, išgirdau tą patį atsakymą, dar poros draugų - ir vėl tas pats ne. Taigi, ši idėja užsibaigė, net neprasidėjus. Ir gerai, kad taip atsitiko, nes jei savęs nebūčiau to paklausęs, būčiau praradęs daug pinigų.
Išlaidos
Prieš sukuriant internetinį projektą, labai svarbu yra apskaičiuoti išlaidas. Ir tai yra labai svarbu padaryti tiksliai, nes apsiskaičiavus, gali jūsų idėja sužlugti. Iš anksto privalote visą tai numatyti. Susirašykite, kiek išleisite programuotojui bei dizaineriui (jei pats tuo neužsiemate), kiek išleisite hostingui. Galų gale, būtinai pasilikite pinigų reklamai.
Funkcijos
Prieš pradedant kurti internetinį tinklapį, sugalvokite visas tinklapio funkcijas. Jas turėsite pasakyti programuotojui, ir neduok Dieve pamiršite jas jam pasakyti, tada gali tekti keisti visą sistemą.
Dar pora patarimų
1. Negalvokite apie pinigus. Tai trukdys jums įsigilinti į patį projektą. Iš patirties sakau, kad geriausia yra sukurti projektą, ir jį plėtoti, tada pinigai ateis patys. Juk visi geriausi projektai, kai buvo kuriami, nebuvo galvojama apie pinigus.(pvz twitter, facebook, google). Tik po kokių metų ar dviejų, turėtumėte pradėti galvoti apie uždarbį. Tada jūs savo projektą pažinsite, ir iš jo jau gali būti atsiradę naujų uždarbio būdų.
2. Užsirašę idėją, ir pasirašę tuos dalykus, kaip įgyvendinimas, funkcijos, kuo projektas bus kitoks, ir išlaidas, duokite mintims susigulėti. Dažniausiai tik sugalvota idėja mus apakina, ir mes tarsi pro rožinius akinius į ją žiūrime. Palaukite kokią savaitę, ir vėl paskaitykite tai ką esate pasirašę. Jeigu idėja Jums patiks - sveikinu, ir linkiu kibti į darbus.
3. Atsiminkite, kad tik pagalvojus apie idėja, iškarto yra 50proc, kad ji bus sėkminga. Pradėjus ją įgyvendinti, procentai pakyla iki 80proc.
4. Nesustokite pasitaikius pirmajai nesėkmei. Darykite tai, kuo tikite. Svarbu, yra neklausyti kitų, nes jai jau pradėjote, tai turite tęsti (na, nebent labai einate į "minusą"
5. Išsirinkite gerą domeną, kad jis atitiktų svetainės turinį, bei pavadinimas kad būtų skambus bei įsimintinas.
6. Pasirinkite kokybišką hostingą (nepataupykite), nes to priklausys jūsų svetainės ruputacija.
Šiek tiek interneto rinkos istorijos. Kokie pinigai sukosi tais laikais, kai rinka dar tik formavosi. Saulius Arvasevičius pasakoja (su sumomis) apie alio.lt, autogidas.lt ir manodieta.lt istoriją. Kiek šitie proojektai uždirbdavo ir už kiek buvo parduoti.
Dar viena parduota vasara. Taip nusiteikęs atvykstu į Lietuvių "pamėgtą" Angliją. Vieniem čia kurortas, kitiems XIX a. lažas. Vergovės vieta Bostonas. Eilinis Anglijos miestelis, kurį it musės apspito broliai Lietuviai. Skuodas, Plungė, Klaipėda, Šilutė, netgi Alytus ir Mažeikiai, visi jį žino ar bent yra girdėję. Ko gero pagrindinė priežastis, kodėl čia suvažiuoja mūsų "elito atstovai", dėl didelės žemės ūkio darbų pasiūlos. Šiomis dienomis, žemės ūkis išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet tai nesustabdo atvykėlių. Reikia paminėti, kad Bostonas teritoriškai išsidėstęs aplink didžiulius laukų plotus. Tai lyg ledai ant pagaliuko. Miestelis taip pat turi keletą fabrikų, kuriuose prakaitą be mūsų lieja, latviai, lenkai, portugalai ir kitos vargo bitės. Štai tokiame mėšle mes gyvenam. Gyvenimo psichologija dirbant užsienyje labai paprasta. Darbas, Namai, Prekybos Centras, o penktadienis ir šeštadienis apvainikuojamas alum, degtine, žole. Pats tokių atrakcijų nepropaguoju, kadangi jos bevertės, bet kai kuriems mūsų Lietuvos herojams tai patinka. Įsuka save į tos baltos, bandymų žiurkės gyvenimą. Jiems to nesuprasti. Per laiką praleista šiame Dievo užmirštame kampelyje susitikau ne vieną intelekto nesužalotą žmogysta. Kaip Balys Sruoga, savo knygoje "Dievų Miškas" pradedi juos vadinti mažybiniais vardais. Čia Jurgelis, čia Petrelis. Visi tokie geri, gaila kad Dievulis pagailėjo jiems košės. Turi gyventi su tuo kas liko. Fabrike ar žemės lauke nerasi Einšteino ar Maria Kiuri, tenka šlietis prie mūsų "šviesuolių", užsidaryti ir gyventi tarp keturių sienų nesinori. Kalbant apie gyvenamą plotą, pats pasirenki kaip žaisi. Gali nuomotis kambarį (ką ir pats darau) arba dar mandriau, kai koks monopolio tycoon'as jami visą namą ir ieškai žmonių, kurie tave išlaikys. Taip schemos ir veikia. Aš ir pats moku 120 svarų, gyvename name. Į mano nurodytą sumą įeina elektra, vanduo, dujos, internetas, ploto nuoma. Gyvenk ir žvenk. Deja toks gyvenimas labai nežavi, kadangi dauguma laiko praleidi savo kambary. Galėtum išeiti, pažaisti į pievutę, bet kažkaip nesinori. Ir reikia pastebėti patys nuoma suteikiantys asmenis tokie pat, bėga į savo kambarius lyg tarakonai. Ir kiek pakalbi visur taip visi žino savo pareigas sumoku už nuomą, pavalgau virtuvėje, nusiprausiu viso gero. Jokio ryšio, gal ir gerai, nereikia savęs įpareigoti. Atlikau, dingau, dirbu. Darbo labai gero negausi. Atvažiuoji čia su mintimi ir socialinę stigma. "Esi 0". Tavo diplomas ar tai būtų Vilniaus ar Kuršių Marių, neegzistuoja. Gerai dar, kad teises turi ir kalbą moki. Tai tave pakelia 0,01 laipteliu aukštyn. Taigi prasideda naujas gyvenimas. Renkiesi laukai ar fabrikas. Dauguma renkasi easy way ir eina į fabriką. Fabrikas fabrikui nelygų. Tarkim viena kompanija nesiskaito su darbuotojais. Pavyzdžiu pailistruosiu. Šeštadienis, su draugu judame Bostono centru, skambutis, "jūs turite vykti į darbą" ir nesvarbu, kad jam penktadienį pasakė, kad gaus day-off (išeiginę) ir ką manot? Tenka žygiuoti, nes kitaip prarasi darbą. Kita rūšis fabrikų geresnė. Padirbęs metus ar puse per agentūra gali tikėtis kontrakto. Nustatytas tikslus darbo ir poilsio režimas. Apmokamos atostogos. Mūsų burliokams rojus. Kol esi agentūrinis tave mėto ir vėto. Bet gavus kontraktą esi "nepažeidžiamas". Apie lauką nekalbėsiu, kadangi pats nedirbau, bet kiek girdėjau darbas laaabai sunkus, dirba tik stipriausi. Niekas ten nesicackina, kiek padirbsi tiek ir gausi. Britai į emigrantus žiūri šnairai. Ypač nemėgsta lenkų. Mes irgi esame nepasitenkinimo židinys. Neapykanta stiprėja. Prieš metus du politinių partijų plakatų, agituojančių britus vyti užsieniečius iš šalies nebuvo. Dabar kabo visame mieste. Keisčiausia, kad jie nesupranta, kad būtent užsieniečiai kelia UK ekonomiką. Anglas geriau gaus pašalpą, nei eis dirbti. Pats mačiau, darbo biržoje dairiausi darbo skelbimų, kai įėjo jauna šeima, vaikai, žmona ir vyras, kuris galėtų darbuotis, bet "neranda" darbo. Komedija. Dar vienas pastebėjimas. Anglai nebesibodi pasakyti kokie riebų komentarą emigrantu atžvilgiu. Tarkim laukiant prie bankomato aiškiai girdimas dviejų bričių pokalbis, apie tai kaip lenkai juos knisa. Į lenkų apibrėžimą įeiname ir mes. Ant tiek atsilupusi tauta, kad net nežino, kur Lietuva. Kai kurie nekreipia dėmesio, bet mane tai knisa. Tenka pasitelkti kantrybę, nes bandydamas ieškoti teisybės gausi sprigtą nuo UK policijos. Šiandien skaičiau apie Bostoną. Vienas įdomesnių faktų, Bostonas pirmauja savo storų žmonių kiekių. Vaizdų iš KFC ir McDonalds pateiksiu vėliau. Komiškas vaizdas. Laukiu pokalbio su manager(ieškau darbo) ir sėdi ten tokia poniutė, ##### netelpa kėdėje. Šalia vaikas, abu kemša KFC mėsytę, skanu, bet labai nesveika. Ypač jei tai patampa įpročiu. Keista kaip žmogus savęs taip neprižiūri. Tai vat toks trumpas pasakojimas kokioje skylėje esu. Nesakau, kad blogai, gerai, kad aš dirbu tik vasaromis. Gaila man tų žmonių, kurie dirba fabrikuose. Visą gyvenimą įkalina save. Suprantu kai kurie neturi pasirinkimo. Jeigu visgi turit keiskit save, negriaukit savo potencialų tuose 21 amžiaus koncentracijos lageriuose.
dalinai suluosintai, dalinai ne, zmones daznai daro logikos klaida, ypac vereseniam amziuj, pagal viena kazkuri pozymi 'ima' grynai visus likusius, tarkim poziuris: 'visi teisejai pedofilai' 'visi dvasininkai - kunigai pedofilai' 'visi politikai vagys' 'visos grazios blondines kur$os' 'visi programuotojai zombiai' ir t.t. ir t.t.
Ko ieskai to ir rasi ir poto sakysi kad visur visada visi tokie ir ne kitokie :D - cia ir yra suluosintas poziuris, taikant atvirkstine logika velgi nera visi tokie geri kad sakyti kad lietuva nera luosinta salis pagal mano aplinka is 10 zmoniu isvaziavusiu i uzsieni bent 4-6 zmones randa tai ko niekada cia nerado ir neras. 'Bendrinimas' yra siurskti logikos klaida
p. Erika, turbūt, viena iš tų merginų, kurias "p. Marius" (cha-cha-cha... ponas! :D))) ) fotografavo, apsimesdamas labai geru fotografu ir paskui dar truputį užklasinės veiklos pasiūlė? :D
O apie Marių galima pasakyti tiek: buvo čia atvejis prieš kelis metus, kai draugai atidarė striptizo klubų tinklą ir paprašė domeno striptizas.lt. Pasidomėjus - pasirodė, jog domeną užregistravo "ponas" Marius :P)) (atleiskite, vis dar kelia juoką), nors su striptizu neturi nieko bendro. Ir paskui dar paprašė 15000 už domeną. :) Įdomu, kuo jam baigsis ebay.lt užregistravimas? Turbūt panašiai kaip ir svyturys.lt baigesi - teismas atėmė ir viskas.
O šios temos autoriui sakau drąsiai - nekreipk dėmesio į Mariaus blevyzgas. Bendriniai žodžiai nėra patentuojami, tad būk ramus su savo domeinu. Jeigu reikės itin aukštos kvalifikacijos teisininko pagalbos šia tema - rašyk į PM.
Media Kings tai tinklapis kuris moka už PPI (Pay per Install). Jūs gausite pinigus už tai, kad žmonės įsirašo programą. Lyginant su CPA/PPD, žmonės neturi atlikti įvairiausių survey tad tikimybė, kad parsisiųs ir įrašys programą yra didesnė. Tad šiandien, pabandysiu parodyti keletą būdų, kaip lengvai uždirbti pinigus autopilotu su MediaKings. :)
Uždirbsite $0.8$ - 1.2$ per US atsisiuntimą ir 0.2$ - 0.7$ per atsiusintimą kitos šalies.
1 Žingis: Užsiregistruokite MediaKings
Užsiregistruokite čia: Ref / non ref
Jūs atsidursite štai tokiame puslapyje: http://img200.imageshack.us/img200/3936/pcls.png Paprasčiausiai užpildykite visą informacija kuri yra reikialinga, ir spauskite Submit.
2 Žingsnis: Susikurkite Downloand nuoroda
Kai tik prisijungėte prie savo acc, jūs turėtumet matyti štai tokį panašų tinklapį: http://imageshack.us/a/img33/877/5ksl.png Spauskite ant "Links" nuorodos ir turėtumėte atsidurti tokiame puslapyje: http://img19.imageshack.us/img19/2527/0l2e.png
Čia rasite įvairiausių "landing pages", kuriuos galite panaudoti įvairiausioms nišoms. Jūs galite juos visus peržiūrėti ir išsirinkti jums labiausiai patinkantį ir tinkamiausią jūsų nišai. Taip pat jie turi net specifinėms nišoms landing pagus tokioms, kaip mp3, knygoms ir kt.
Kai tik išsirinksite sau patinkantį landing page, jį nusikopijuokite ir šiam kartui išsisaugokite nuorodą notpad dokumente.
Ir štai pati smagiausia dalis, kuri reikalauja šiek tiek kūribingumo. Pagalvokite apie programą, kurią žmonės norėtų parsisiųsti nemokamai. Dauguma žmonių svajoja, kad galėtų gaut nemokamai PC žaidimus, tad šiame tutoriale, pasirinksim "Steam Wallet Code Generator".
Tad savo nuorodos pabaigoje turėtumėt matyt "{REQUEST_STRING}", vietoj šito galite savo sugalvotos programos pavadinimą.
Jūsų nuoroda maždaug atrodytu taip: sharfiles.com/download/2/2367000/Steam_Wallet_Generator_v3.81
Kai kas nors paspaus ant jūsų nuorodos, parsisiųs ir įsirašys programą, jūsų MediaKings balansas atsinaujins automatiškai!
Nepamirškite savo nuorodą sutrumpinti su URL Shortner: goo.gl ar bitl.y.
3 Žingis: Reklamavimo būdai
Kai tik susikūrėt savo nuorodą ir paruoštėt ją reklamavimui, tikriausiai norit, kad žmonės pradėtų siųstis. Mano nuomone pats lengviausias nuorodos reklamavimo būdas YouTube.
Ir dabar turite du pasirinkimo būdus: 1. Sukurti savo vaizdo įrašą, kuriame su netikra programa sugeneruojate kodą ir parodote, kad jis veikia. (Sunkus, bet labiau uždirbantis) arba 2. Nukopijuokite vaizdo įrašą, kuris jau yra sukurtos ir šiek tiek paredaguokite. (lengvenis, bet trumpalaikis) 3. Lengvas, bet taip pat generuojantis pinigus tai Vaizdo įrašų komentavimas
Reklamavimo 1 būdas : Vaizdo įrašo kūrimas
1. Parsisiųskite ir įrašykite nemokamą vaizdo įrašymo programa pvz: CamStudio, HyperCam. 2. Parsisiųsktie ir įsirašykite Visual Studio Express. 3. Jeigu dar neturite taip pat įsirašykite Google Chrome. 4. Parsisiųskite ir įsirašykite programą su kuria galėtumet redaguot savo video pvz: Sony vegas, Windows movie maker. 5. Sukurkite netikrą programą su Visual Studio (priklausomai nuo to ką reklamuosite) Šitas video jums turėtų taip padėt padaryt: Sukurkite programą, kuri rodytų atsitiktines raides. Žinoma jūsų sukurtas kodas neveiks steam parduotuvėje, o jums reikia įrodyt, kad tikrai veikia ir prieš siunčiantis žmogus būtų įsitikines, kad tai nėra jokia apgaulė...
Tiesiog atsidarykite steam parduotuve per Google Chrome, spauskite "Inspect Element". Tada galėsite lengvai ir greitai pakeisti tekstą tinklapyje.
http://imageshack.us/a/img837/5945/q8x7.png Susiraskite vietą, kurioje rašoma "The wallet code you have entered is invalid." ir pakeiskite maždaug taip "You have successfully redeemed a $20.00 Steam Wallet Code!"
Ir patarimas nepamirškite pakeisti balanso, kuris yra rodomas kairėje pusėje. Vietoj 0USD į 20USD. http://img69.imageshack.us/img69/5272/0cv3.png 6. Pasinaudokite video redegavimo programa, ir apkarpyke vaizdo įrašą taip, kad nesimatytų kada pakeičiate tekstą. 7. Įkelkite savo sukurtą vaizdo įrašą į YouTube į video aprašyme nepamirškite įdėti savo sukurta nuoroda (MediaKings). Patarimas: (Tegul jūsų video pabūna vieną ar kitą dieną, prieš perkant netikras peržiūras, komentarus, likus, taip bus didesnė tikimybė, kad jūsų video užims geresnę poziciją). 8. Užsiregistruokite keitimosi sistemose, tokiose, kaip: u2bviews, Enhanceviews, ir AddMeFast. 9. Padidinkite savo vaizdo įrašo peržiūras, komentarus, likus, ir neparškite subcriberiu, kad jūsų yt acc atrodytų labiau patikimesnis. 10. Žiūrėkit, kaip gaunt pinigus. :)
Reklamavimo 2 būdas : Vaizdo įrašo kūrimas
1. Paieškokite YouTubeje vaizdo įrašo, kurį norėtumet nukopijuot. 2. Suraskit tokį, kuris būtų ne įtin populiarus, bet kad būtų ir įtikinamas. 3. Nukopijuokite vaizdo įrašą pasinaudoje keepvid.com, ar kitomis programomis, kurios leidžia siųstis vaizdo įrašus iš yt. 4. Įkelkite savo nukopijuotą vaizdo įrašą YT, taip pat nepamirškit aprašyme parašyt MediaKings nuorodos. 5. Užsiregistruokite keitimosi sistemose, tokiose, kaip: u2bviews, Enhanceviews, ir AddMeFast. 6. Padidinkite savo vaizdo įrašo peržiūras, komentarus, likus, ir neparškite subcriberiu, kad jūsų yt acc atrodytų labiau patikimesnis. 7. Žiūrėkit, kaip gaunt pinigus. :)
3 būdas, komentavimas
1. Susieškokite video pagal jūsų pasirinktą nišą. Tarkim, kaip pavyzdžiui aš paimsiu Wordpress plugin. 2. Komentuokite vaizdo įrašus pagal jūsų pasirinktą nišą, komentarai turėtų atrodyt maždaug taip: “Do you want to have your own wordpress full premium plugin? Just go here to download for free http://goo.gl/CfpB2d ”
arba jei pasirinkot mp3 nišą: “The song is great, but quality of sound is awful, i found this song with almost perfect sound at (your link)”
Patarimas: Nespaminkite savo 1 nuorodą šimtą kartų. Retkarčiais pakeiskite keletą žodžių ar dar ką nors, taip jūs niekada nebūsite užbanintas Youtubeje.
Jums nurespresti kokį būda pasirinksit. :) Tikiuos, kad kiek nors padėjau. Sekmės dirbant! p.S Tinklapis tikrai mokus pilnas internetas išmokų, pats pokolkas nesu gavęs, nes pradėjau dirbti tik vakar dieną. Skyrus šiam darbui tik 10~15min lengvai uždirbau pora usd. :)
Trumpai pristatysiu verslą kurio "gimimą" smarkiai įtakojo ir šis forumas. Kaip įtakojo? Apie taip gal kitoje temoje... :)
Taigi, gaminame medinius rankų darbo iPhone,Samsung bei iPad Mini aksesuarus. Visi aksesuarai gaminami Lietuvoje, Vilniuje. Mūsų gaminami dėklai bei viršeliai unikalūs ir originalūs, kadangi viskas daroma rankomis, nusiskundimų dėl kokybės dar nesame sulaukę.
Kiek daugiau nei pusę metų dirbę su užsienio rinkomis, šią savaitę atkeliavome ir į Lietuvą su naujomis idėjomis, bei nauju vardu - Crafted Cover
Ką mes galime pasiūlyti Jums, uždarbiečiai?
Kadangi dirbame su individualiais užsakymais, galime sukurti originalių bei išskirtinį dėklą jums ar jūsų kompanijai. Galime iš graviruoti ar įlieti jūsų pasirinktą paveikslėlį ar logotipą. Tai pat siūlome originalias medines, rankų darbo dėžutes kurios nepaliks abejingų.
Gal turite ką pasiūlyti mums?
Žinote kur realizuoti mobiliųjų telefonų aksesuarus Lietuvoje? O gal užsienyje? Norėtumėte bendradarbiauti? Visada galite rašyti mums el. paštu [email protected] arba tiesiog PM uždarbyje.
Šiek tiek medios ir pavyzdžių
Trumpas Crafted Cover video:
Vienas iš atliktų darbų uždarbiečio hostingo kompanijai Clustspace. Sukurtas ir pagamintas Samsung S3 dėklas su medžio įliejimo technika.
Pats esu perskaitęs vos keletą lietuvių literatūros kūrinių(omenyje turiu ilgesnius kūrinius, tokius kaip "Mažvydas", "Altorių Šešėly", "Balta drobulė", "Skirgaila"). Tačiau privalomų autorių kūrinių sąraše yra nemažai trumpų kūrinėlių, kuriuos perskaityti trunka vos keliolika minučių, o nauda gali būti milžiniška. Norėčiau pateikti keletą trumpų novelių, apysakų, apsakymų tiems, kurie VBE egzaminui ruošiasi paskutinę naktį(nors per vieną naktį rašyti rašinius dar niekas neišmoko). Nemanau, jog interpretacijos yra geras būdas pažinti kūrinius, nes kiekvienas esame skirtingi, todėl ir supratimas skiriasi. Tikrai nėra labai sunku vakare perskaityti keletą novelių. Eilėraščių neįdėjau, nes bent jau man yra gana sunku remtis poezija. Sėkmės
Jurgis Savickis. Novelė "Koketė"
Mano sužieduotinė maudės tyrame pavasario vandenyje. Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas. Upelio vilnys atsimuša į jos kūną ir supina apie kelius skaisčiausius pasaulyje rezginėlius-Beardsley'aus turtingus monus, peržvelgiamus batistus-svajones. Kuomet ji lenkias rieškučiomis vandens pasemti, jos jaunas kūnas žaidžia ir groja, o tą menkutę žmogaus sielą tarytum kas nuneša atsargiai kitan pasaulin, šiltesnian neg mūsų žemė. Jos kasos, juodos, palaidos, per petį nusvirusios, mini moteriškumo ir poezijos šalį Indiją. Ji ateitų ir savo dabiomis, moteriškumo pilnomis rankomis mane priglaustų, ir joks žmogaus vargas neišturėtų, bet ne - ji žiūri įstabiai savo tamsiomis akimis, ir jos kaitriausias palytėjimas nėra palyginamas su jos akių žvilgsniu. Ji mato mane ir džiaugias. Tarp milijonų gėlių, įvairių ir skaisčių, o dar daugiau nematomų, sėdžiu aš, juodą apsiaustą pasitiesęs. Mano poeto kaklaryšis dabiai užrištas, o mašioto rūbai skiria mane nuo žemės. Tarp mudviejų nematomos arfos auksinės stygos. Nežinoma ranka nuolat judina stygas ir supina baisią Meilės rapsodų nežinomą gaidą. Ji prataria žodį į mane, bet joks žmogaus žodis tiek neišreikštų, ką tasai nežinomas arfa grojimas. Jai jauku tik su manim. O jauku jai visuomet. Pasaulis įvairus ir turtingas. Pasaulio galo nesimato.
Atėjo senis. Jis buvo įdusęs ir jo oda pageltusi. - Aš noriu maudytis drauge su ja... - Kuo daugiau kartų pasinersi, tuo ilgiau galėsi su manim maudytis. - Jos akys juokės ir kūnas koketavo. - Nuvesk jį maudyklėn! - paliepė ji man. Aš nuvedžiau senį maudyklėn po senais purvalksniais. Senis ilgai ruošėsi; pagalios, padusęs ir didelėn kupron susimetęs, lipo vandenin. Jo krūtinėje gargėjo, ir aš girdėjau, kaip jo kaulai barškėjo. Senis pasinėrė kartą, antrą. - Dar, dar kartą! - girdėjau linksmą moteriškės balsą. Aš ilgai laukiau, senis vienok narstės ir narstės. Jam oran pasirodant, jo žilos gauros linguliuodavo pavandeniu. Jo akys buvo pablėsusios ir pasibaisėjimo pilnos, kaip žmogaus prieš mirtį. Ilgą valandą stovėjau šalimais, savo minčių negalėdamas sugaudyti, net jų nustatyti. Upelio vanduo garsiai gurgėjo ir pavasaringai čiurleno taip pat dabar, kaip ir tūkstantis metų atgal. Vėsioje seklyčioje liūdnas žmogus armoniką mėgino. Braškučiai ir balti dobiliukai stiebės prie jo per langą ir jam pritarė. Ties paskendusio rūmo saulingais vartais trys baltos panos paslaptingai šnekučiavos. Virš jų buvo pilkas dangus su mėlynais protarpiais. Senio nebuvo. Aš ėjau senon vieton, kur buvo mano sužieduotinė, pranešti jai, jog senis paskendo. Mano širdyje buvo tarytum linksma ir kartu toksai neramumas. Bet mano sužieduotinės ten nebuvo. Elegantinga lazda su parašu "Flirt" ir čekolados apypilnė dėžė. Laiškas. "Suprask mane ir atleisk - kitaip negalėjo būti. Aš būsiu labai nelaiminga dėl Tavo kančios. Vienok taip turėjo būti. Jei gali, paimk saldainius ir mėlyną kaspiną nuo kasų, kurį skiriu Tau atminčiai. Užmiršk - viskas praeis". Aš nieko nepaėmiau, be lazdos su parašu "Flirt", su keistais sidabro vingeliais, iš kurių susipina vynuogių kekė. Dilbtelėjau paberžėn - paberžėje ji lėkė su jaunikiu, liokajum ar vargoninku,- per tolį aš negalėjau įžiūrėti. Jos šventos kojos mynė dirvos vagas. Kojos jos buvo apautos vien tik kojinėmis, o kūnas per liemenį buvo sujuostas vien tik juodu diržu. Vyriška ranka gulėjo ant jos liemens. Jie abu garsiai šnekėjo ir juokės. Paberžėje ji atsigręžė ir ilgai mojo man atsisveikinimui ranka. Aš ėjau į vakarus. Tylūs angelai, tarp balų ir neužmirškgėlių bestovį, man kelią pastojo. Vienok jie buvo nekalbiai ir ramūs, ir jų kelias nežinia kur ėjo. Nesiliaujanti vis ta pati melancholijos melodija, privedanti prie vakarų raudonos žaros. Kelias mano nesiliauja niekuomet. Aš nežinau, kaip pasaulis sutvertas, kaip ir nieks to nežino ir nežinos. Aš keliauju, o tas vabalas, kurio vardas: "laikas per daug ilgas", nuolat man širdį ėda. Ten, kur kelias sunkesnis, man taką padeda praskinti mano lazda su keistu parašu "Flirt" ir sidabro vingeliais, iš kurių susipina vynuogių kekės.
Vieną gražų Lietuvos pavakarį, saulei besileidžiant, grįžau savo tėvynėn, savo namų arčiau. Nors "savo namų" niekuomet ir neturėjau. Ėjau plačiu nuo Raseinių vieškeliu, ties Šaltuonos staigiu kalnu. Kalnan tą pačią valandą kopė du gerai įžiūrėti širmiai, lengvai kaip žaislelį veždami naują anglų fajetoną. Dabiame fajetone standriai sėdėjo jauna moteriškė sporto pilku kostiumu. Rankoje laikė elegantingą špicrutą. Buvo įdomi. Ilgai, kaip vien tik moteriškė gali pažiūrėti, žvelgė į mane. Akimis pasakė tiek daug, ką jokiais žodžiais niekuomet neišreikštum: pirmos valandos atvirumas, kraujo suplasnojimas, jausmu užliejąs himnas-marselietė. Ji, regis, atsisveikino. Aš turėjau tiek drąsos ir noro, kad visai aiškiai šiepiau iš jos ir kvatojau. Ilgai dar buvo matyti vieškeliu du bejudą širmiai, blizgantis fajetonas. Dabi moteriškė, besėdinti jame su botagu rankoje. Už koplytėlės ir kaštanų alėjos dabi moteriškė su botagu rankoje pradingo.
Geri kvepalai - didi pagunda sodžiuje. Vienos dienos pokaityje savo seklyčioj, kaštanų gėlių pilnai pribirusioj, radau ant stalo begulintį įtariamą laišką. Jame buvo kviečiama, kad atvykčiau tūlan dvarelin prie Šaltuonos krantų, kur "taip ypatingai ramu, daug saulės ir tylos. - Tamstai bus čionai jauku". Ir staigiai, kaip ničnieko nebūtų - ji skaitanti Platono p. Dialogus apie meilę. "Nes visgi toks slegiantis nelinksmumas kartais sodžiuje..." Nors mano širdis, laiko įgadinta, pradėjo sparčiai plakti, vienok to aparato mechanizmas buvo tiek dar geras, kad išgėrus ramintojo - vandens stiklinę, sugniaužus laiško popierą, kaip ir kieno jausmą sugniaužus, tapau visai ramus ir budrus. Atsisveikinau, paėmiau lazdą į rankas, tarbą ant pečių ir žengiau į šio plataus pasaulio visai priešingą nuo Šaltuonos pusę.
Tat buvo viename dideliame Austrijos mieste. Skubau tamsia sena gatve sporto aikštelėn teniso žaisti. Čirškėjo žvirbliai, švietė kažkur saulė. Buvo tylu. Viename seno tipo name pamačiau ant lango berymojantį keistą sutvėrimą. Tat buvo moteriškė. Ji buvo apsivilkusi rausva, didžiai dekoltuota bliuze. Rankovių gale, ant kaklo ir krūtinės buvo prikergti be galo keisti platūs rezginiai. Tai buvo kažkoks seno žmogaus lipinys. Iš bejėgės masės - bevalis stuomuo. Bejėgės rankos pridurtos prie raukšlėtos senos krūtinės. Tai buvo tešla. Plaukai, nepaprastai gelsvi, "lininiai", žėrėjo rausvais kaspinėliais rūpestingai sumegzti. Kaklas buvo taip pat sujuostas rausvu kaspinėliu. Ant lūpų, paakių ir skruostų matės kosmetikos ir dažų gausios žymės. Vienok tas įstabusis menas-mada, kvepalai ir kosmetika, dar ne visų pripažintas, nieko negalėjo pagelbėti, tik dar daugiau pabrėžė šio sutvėrimo koktumą, senumą. Šalia šios moteriškės, čia pat tarpulangėje, tūnėjo šuva. Ne toks kaip paprastai miesto ponių mėgiamas: serterjeras ar pinchere-blusa, bet baltutis, kudlotas, bevalis, su kaspinėliais ant kaklo ir kitur. Kuomet ši moteriškė pamėgino sukreipti lūpas į malonų nusišypsojimą, mano širdis, gyvenimo įgadinta, ko tik nestraktelėjo, bet, suėmus tenisui muštuvą, skubau į žaislo aikštelę, kur buvau numalšintas skaidrių balsų.
Jurgis Savickis. Novelė "Vagis"
Kaip gerai turėti savo namas. Savo namas, šiluma. Pilna troba žmonių, pančius vejančių. U ta ta, šilta, gerai! - Taip gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos. Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj seni žmonės pasakojo apie senos gadynės plėšikus, kaip jų pavogti arkliai buvo riSami prie medžių, kaip arkliai iš bado žieves graužė, kaip kunigams įkaitintais virbalais padus svilino. Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė. - Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį plėšikas... Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais. Kodėl jam taip rodėsi - jis nežinojo.
Šiandien ištiko nepaprasta diena. Vagys pavogė tėtei tiesiog iš kūtės arklį. Sukvietus talką ir padarius oblavą, arklys buvo rastas, o vagis sugautas ir, į rogių dugną įmestas, namon parvežtas. Namon parvežus, vagis buvo pririštas gryčioje prie skersinio spyrio, veržiančio įgubusią sieną. Vienmarškinis, žado nustojęs. Virvės buvo giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir krauju, užkrekusiu ant grubių atlapių marškinių, rodančių jo geležinę krūtinę. Visi išsiskirstė, kas valgyti - svečių priimti, kas arklių - rogių sužiūrėti. Vaikas tyliai stovėjo ties piktadariu, lyg jį kas būtų tvirtai laikęs. Jis negalėjo atspėti, kur jis bus jį matęs. Rarotų vaizdas minė jam šį piktadarį: žalias veidas, suplėšyti marškiniai, pasvirusi galva... Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo. Kas tai "piktadarys"! Šiaudą iš lovos ištraukęs, pasuoliu atsargiai prišliaužęs, jis badė vagiui šiaudu į nosį. - Tu esi galingas, tu gali vienu žvilgsniu trenkti mane žemėn, bet tu nieko negali man padaryti, - taip klojosi vaiko galvoj minčių chaosas. Vagis, atvertęs raudonas akis, pažiūrėjo kokliai po gryčią. Būdamas tikras ūkininkas, žinodamas, kad su plėšiku reikia elgtis, kaip įstatymai liepia, šeimininkas paklausė tikro veidmainio balsu: - Gal, sveteli, pusryčių nori?.. Kiaulienos? - Greit patį pavaišinsiu kiauliena. Vagis nubudo. Pajuto, kad bėda artinas. Pasiryžęs buvo stoti už savo "razbainišką" garbę ir atsakinėjo tyliu, pyktį sukuriančiu balsu. - Tylėk, vagie. Tuoj tave čia pribaigsiu. - Pamatysime, kuris pirmą. Vagies galva atšokinėjo į pasienį, o blauzdos buvo mušamos batų su pasagaitėmis. - Štil! - nusidirbusio ir pavargusio žmogaus balsu šaukė šeimininkas, išbėgdamas iš trobos, nors vagis ir nemanė atsakinėti, tik piktos ugnies akimis lydėjo šeimininką. Vaikas, užlindęs į palovio tolimiausią kampą, žiūrėjo nubudusiomis akimis į šitą baisią komediją. - Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį! - skaudžiai suspingsėjo vaiko smilkiniuose. Vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį. Kas bus toliau, jam šią valandą nerūpėjo. Jį niekas dabar negalėtų sustabdyti. Ilgai valandai praslinkus, kuomet sunkiai pradėtasai darbas buvo veik baigiamas, jis sumanė paklausti: - O tu man nieko nedarysi - tėtės nemuši? - Paskum su vyrišku budrumu pridėjo: - Žinai, toliau galiu neatraišioti! Vagis buvo veik visai išliuosuotas, ir vaikas negalėtų kariauti su tokia pajėga, kaip pavasario upės beplaukią ledai. Nuteistas žmogus tylėjo įbedęs akis aslon. Jis galbūt pergyveno geriausias valandas savo amžiuje. Kuomet paskutinė virvė nusmuko nuo vagies, jis, kupron susimetęs ir nenormalus, neskubėdamas atsidūrė prie durų. Kažką murmėdamas, tarytum: "Vaike, sudieu", sugniaužė jį visą ir prispaudė prie krūtinės. Dviejų kankinių "sudieu". Vagis lūkuriavo. Vaikui ašaros pripildė akis ir pradėjo byrėti per skruostus ant jo pilkų su mėlynomis juosčiukėmis trinyčių.
Jo užgimusioje šią valandą sieloje suskambėjo krikštolinio gailesio šviesios jūros. Jis šią dieną tapo įrašytas žmonių tarpan. Jis pajuto tokį ilgesį, tarytum tas vakaras niekuomet nesiliautų. Nematęs didesnių misterijų, pajuto šiame daug brangaus. Vakare vaikas išgirdo, kad vagį sugavo, pririšė prie geltonų mažų šlajukų ir vilko per sniegą, bet šio fakto jis neanalizavo. Jautė tiek tvirtos valios ateičiai.
Jurgis Savickis. Novelė "Ad astra"
Ūkininkas Dalba, atsikėlęs anksti šventadienio ryta ir gražiai nusiskutęs, rengėsi eiti bažnyčion. Jis jautėsi pajaunėjęs ir buvo apimtas kažin kokio noro reformuoti visa savo gyvenimą ir pakeisti visą pirmyksčią tvarką ūkėje. Dalba atsiminė, kaip dar neseniai viskas aplinkui gulėjo tarp girių, o su žmogumi, kiek toliau gyvenančiu, sunku buvo ir sueiti. O dabar aplinkui kelmynai ir platūs keliai, o malkų tai ir prakurams sunku surasti... Ant upės kranto, kur buvo sodžius ir vyšnynai, liko tik kelios trobelės. Jų tarpe ir jo gryčia, naujoviškai ant molynės statyta. Sodžiaus senos trobos buvo nukeltos, o kaminai sugriauti. Kiek sveikatos reikėjo padėti - tuos kaminus išarti, o vyšnias išrauti. - Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu, - ištarė Dalba lyg koks pionierius. Kol kas žmonės rudenį leidosi pakalnėn per jo kiemą ir išklampojo jam kelią nepamanomai. Buvo kažkoks Aliaskos vaizdas su pabrinkusiais keliais per smuklių miestą. Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti. - Imsiu ir užtversiu kelią. Tegul pamėgina! - nurimo ūkininkas. Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo week-end, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado vieną naikinti tinkama. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas. - Imsiu ir nužudysiu! Pavalgęs skaniai šventadienio pusryčių - riebių blynų su varške,- jis rengėsi eiti miestelin ir liepė vaikams atvesti šunį. - Tėvai, nedaryk nieko gyvuliui šventą dieną - nelaimė gali ištikti, - rimtai išlydėjo Dalbienė savo vyrą bažnyčion. Ūkininkas ėjo upės ledu, nuklotu ką tik iškritusio sniego ir lengvučio kaip pūkas. Jį sekė senas šuva, sukvaišęs ir didelis. "Kaip veršis",- pamanė Dalba. Žiemos dangus niūrus ir tamsus, kaip pragiežto rašalo piešinys su kai kur žymiais paišiuko bruožais - krūmų stabarais ir šarkomis, skrendančiomis dangum. Protarpiais žiemos spalvų nykumas būdavo sušildomas gaivesnės spalvos - oranžo ar žydriai melsvos, - tolimos saulės nusišypsojimas. Saulei pradingus už susiveriančių debesų, viskas darydavos vėl pilka ir ramu. Upės ledu ėjo vaikai pačiauskos, negalėdami atsidžiaugti savo naujai padarytomis rogutėmis. Kart su vaikais bėgo linksmai mastaguodami uodegomis šunys. - Jaugi tat gali būti? Tamsta, kuris skaiteisi mūsų visuomenės įgudusiu nariu... - Taip. Priėjo galas! Šunys susiuostė. - Nepasiduok, apsispręsk ir drąsiai išreikšk savo nuomonę, - pratarė vienas šunų su rimta gydytojo mina. - Tamstos kailis dar gali tikti keliems sezonams, - ištarė viena suploninta kalė, suliesėjusi nuo bado ar poningumo. - Ar nepalytėjai kartais žvakių lajaus? - ciningai atsiliepė vienas kumpanosis šuva, galvodamas vien apie dienos laukiamas pramogas. Visi nuduikino, palikdami senį šunį vienų vieną. Pasielgta buvo šuniškai. Senis šuva, nuleidęs galvą, nešė savo kudlas kaip gyvenimo naštą. Aukštai ant kalno, lygiai nutiestu vieškeliu, varėsi žmonės sermėgiai, eidami šalia rogių ir laikydami rankose botagus. Šalimais ėjo moterys, juodai vilkusios, su numargintomis "vengrinėmis" skaromis. Ant pat kalno viršūnės linksmai kinksnojo galva širmis, melsvo tinklelio užtiestas, tempdamas lengvas lakuotas rogutes. Jose sėdėjo jauna ponia, besikutodama skunkso kailiniais. Ten, kur vasarą būdavo brasta, buvo nedidelė sala upėje. Piemenys suvarydavo vasarą savo bandą nuo mašalų apginti, o pravažiuoją ūkininkai stabdydavo savo arklius pagirdyti. Dabar sala aplinkui ledo sukaustyta, su apšalusių smilčių krantais. Nendrės ir karklai, vėjo blaškomi, švilpė paprastą žiemos dainą. Ties krantu buvo prapjauta aketė žlugtui skalbti. Ūkininkas niekuomet nemėgdavo su šunim eiti. Labiausiai bažnyčion. Nutarė pabaigti sugalvota darbą ir savo sunkumo atsikratyti. Saldučiu, cukriniu balsu pavadino šunį į save. Atkišęs gyslotą ranką, rodė šuniui aketę, tarytum joje būtų pilna visokių gėrybių, šuniui pageidaujamų. Ūkininko veidas, nuo vėjo pamėlynavęs ir keliose vietose skustuvo suraižytas, išsitempė kaip gero aktoriaus kaukė į linksmučio žmogaus šypseną. Šuva, įpratęs savo šeimininko šaukiamas tik rimtais atsitikimais, stačiai priėjo į jį. Ūkininkas, nudavęs, kad nori paglostyti šunį, nustvėrė jį už paskutinės kojos. Dabar tik pamato, koks šuva didelis ir svarus. Ūkininkas, apsidairęs, kad niekas jo nepamatytų, norėjo įmesti šunį aketėn. Bet šuva piktai įkando jį rankon. Užgulęs visu sunkumu ir perpykęs, ūkininkas įstūmė šunį aketėn. Pasinėręs vandenyje, šuva vėl greitai pasirodė ant vandens paviršiaus ir įsikibo nagais į ledo briauną. Šuva skendo. Tik styrojo priešakinės šunies kojos su įtemptomis gyslomis ir nagais, suleistais ledan. Net ledas krauju nulašėjo. - Dalba šunį skandina! - Eitum verčiau bažnyčion... Suriko vaikėzai, keldamiesi ties kapinėmis į kalną. - Pienburniai!.. Jis jiems parodytų, kad ne šuva. Pusberniai greitai pradingo už kapinių. Ūkininkas išsibėgęs norėjo pastūmėti tas bjaurias kojas. Jis buvo sunervintas nepasisekimo ir tos "betvarkės". Besisielodamas nepastebėjo, kad, šuniui aketėn plumptelėjus, ledas tapo susvarkštytas vandens, ir jis, nenuskaitydamas savo lygsvaros, pačiužėjo pasagaičių kaustytais batais tiesiog aketėn. Tarytum dar sunkių kailinių ir savo užsispyrimo tyčia velkamas. Šuva ne tik nenuskendo, bet, radęs atramos žmogaus dideliame kamuolyje, iššoko aikštėn, brėžtelėjęs šlapia ir aštria letena žmogaus skruostan, ir iššokęs čia pat pradėjo purtytis, aptaškydamas žmogų šaltais lašais. Jei pašauktų piemenis, jie išgelbėtų jį, bet jis nenorėjo to daryti. Ir dviejų valakų ūkininkas pradėjo skęsti. Jo ir be to sunkūs kailiniai pradėjo mirkti ir traukė apačion; į batus čiurškė šalto vandens srovelės. Žemės nesiekdamas ir bijodamas mirties, Dalba, įsikibęs ledan, pradėjo plumpnoti batais ir šaukti gvoltais pagalbos. Bet niekas jo negirdėjo. "Jei atsitiktų laimė ir mane išgelbėtų, nieko negailėčiau tam žmogui", - meldėsi Dalba. Jis, skęstantis, išvydo bažnyčią, šviesių angelų pilną. - Ciucka... Šuva, lakstęs visą laiką aplinkui, piktai suleido savo iltis į šeimininko kailinių rankovę ir atsispirdamas gyslotomis kojomis į ledo briauną, ėmė taip piktai traukti šeimininką už rankovės, kad milo siūlai pradėjo trūkti ir braškėti. Šeimininkas, pasitaikius nusigriebti siūbuojančių karklų, išsirioglino viršun. Atsisėdęs ant ledo, jis verkė ir šluostė prakaitą nuo pabalusios kaktos. Artimos mirties regėjimas įvarė jam didelės baimės, ir jis buvo labai sunervintas. - Ciucka! - jis pabučiuotų šunį. Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo. - Papasninkausiu! Tris dienas nevalgysiu...- kaipo aukščiausią atgailą pasirinko. Suvargęs ūkininkas atsikėlė nuo ledo. Kad nesusitiktų su žmonėmis ir neaiškintų, kodėl jis sušlapo, namon negrįžo, bet tiesiog nukumbrino į zakristijoną, kur, sumelavęs apie įvykį, gavo naujus vailokus ir sermėgą. Kunigas per pamokslą graudino jį, tarytum, jam pokaičio metu bemiegant, šiltas vėjelis kuteno ir vartė marškinių atlapas. Ar kas varpa būtų jį erzinęs. Užėjęs į zakristijoną, su kuriuo norėjo dorai atsisveikinti, tenai sutiko tuos pačius nelemtus pusbernius. - Na, šeimininke, ar paskandinai šunį? - stačiokiškai prakalbino vienas vėjavaikis. Jis pamokytų, kaip reikia elgtis su žmonėmis, bet šuva lyg tyčia, besirangydamas po suolu, vamptelėjo: vam - aš čia! Ūkininkui pasidarė nepatogu. Jis prikibtų ir dabar, bet vaikinai lyg tyčia rinko sau tabokines ir domės į jį daugiau nekreipė. - Imk šitą prūsinę. Tuč tokia kaip mano tėtės.- Ir, tradicijos vedamas, žmogus išrinko juodai lakuotą tabokinę su gražiomis rožėmis ant dangtelio. Iš miestelio ūkininkas grįžo vienas namon. Kad jis pasidarys geresniu žmogumi, tat buvo aišku. Kaip kokiame kontrakte tat buvo surašyta. Ūkę atstatys. Kelią užtvers. Grįžo namon visai vienas ir miestelyje šiandien neužtruko. Leidosi pakapinėmis nuo kalno. Pradėjo temti, ir kelias darėsi pilkas. Paupėje nuo alksnių nuskrido šarkos ir nubėrė nuo šakų sniego pluoštus. "Šilta troba - tai geriausias daiktas!" Jis galvojo, kaip sugrįš namon ir paklaus piemenų, ar pagirdė karves, ar davė kratinio arkliams. Pats atsisės su šeimyna ir srėbs karštus kopūstus, ant kurių plaukioja tirpinta įsnauja, lyg kokie gintarai. Vakare galbūt atvažiuos kunigas... "Brudas!" Taip užsirėplinęs gali įkristi... Prieš jį buvo juoda duobė. Dalba atsiminė, kad lyg koks svarbus daiktas neužbaigtas. Tarytum kas pradėta ir pusiaukelyje mesta. Šuva stovėjo čia pat prie jo batų ir, nusvarinęs galvą, tarytum taip pat galvojo kaip jo šeimininkas. Dalba, pagriebęs šunį už galvos, vilko jį kaip kokį aviną ir įstūmė aketėn. Pats labiausiai dabodamasis, kad nepasprūstų ir neįkristų vandenin. Vanduo sumurmėjo, lyg vaikai muilo burbulus leistų. Ūkininkas laukė iškylant šunį, bet šuva sunkiai nuskendo, matyt, iš karto vandens užsisrėbęs. Tik šlapia uodega pasirodė. "Kaip naujai turėto veršio uodega",- pamanė Dalba. Buvo tylu. Netoliese tamsiu vieškeliu kalbėjosi žmonės. Pypkė priduotų jam sielos lygsvaros, bet jis neužrūkė ir nuskubo namon. Buvo vėlu. Patvartėse sutiko jį švebelduoją vaikai. - Tėtė parėjo, o mums kunigėlis paveikslėlių dovanojo...
Ūkininkas norėjo įeiti sodybon, garsiai, kaip paprastai, pabarti piemenis už ne vietoje padėtus apynasrius, išpilti iš lovio vandenį, kad neprišaltų. Bet įėjo gryčion neprataręs nė žodžio. Šeimininkė virė skilandį ir graibė jį iš garuojančio puodo. Prieangyje buvo tamsu. Tik ugnies liežuviai laižė tamsą. Aplinkui šokinėjo šešėliai. Per stogo plyšį žybčiojo dangus kaip žvaigždė. - Kad tamsta ir užtrunki tame mieste! O pas mus sėdi kunigas - laukia ir nesulaukia. Dalbai rūpėjo šią valandą kitas daiktas. Jo išeiginių ir kone šliūbinių kailinių rankovė buvo visai sudraskyta. Balta vata veržėsi dideliais pluoštais. Jo vaidentuvėje blikstelėjo girtas girininkas su žalia valdžios kepure, įsėdęs į nedažytas rogutes ir girtai kreveizojęs po miestelį. Jis užkabino jį rogutėmis ir suplėšė jam kailinius. Bet žmonai tik pasakė: - Turėdama laiko, užlopyk! Brudas... suplyšo! Seklyčioje, ant sofos, sėdėjo kunigas ir baigė rūkyti cigarą, įspraustą į popieros triūbelę. Dalba pasilenkė pabučiuoti kunigui ranką, bet, tam ištraukus, pabučiavo vienas kitą į pečius. - Na, vėlybi, geradėjau, mišparai... Kaip čia šviesu ir jauku! Ant stalo degė didelė sviesi lempa. Ties kunigu ant stalo stovėjo neišgertos arbatos stiklinė, uogų dubenėlis. Ant sutanotos kunigo krūtinės kybojo laikrodžio retežėlis ir aukso kryželiukas prie jo. Šilta. - Žinai, miestas! Tik klausyk naujienų... Mėgo Dalba pakalbėti apie plačią politiką. Dalbienė nešė ant aukštai iškeltos lėkštės garuojantį skilandį.
Jonas Bilūnas. Novelė "Brisiaus galas"
Šaly dienadaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli senas Brisius - žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai keliasi senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu. - A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato,- girdi jisai pažįstamą balsą. Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly... Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos, jaunas būdamas, kadai vijo, ir jam pradeda regėtis, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai... suloja: am! am! Ir netikėtai vagies vietoj girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus: - A tai žilis! visai iškvaišo. Nežinodamas, kur dėtis iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin. - Kur velkies? Eik oran! - šaukia ant jo. Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris. Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čionai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, o ne - tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėti nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj... O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsiginti nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiuluos įsikinkę, važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo,- žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas į save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namų nelėktų, galvijus dabotų. O kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkazėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia, paskui paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio aukščiausioj eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs liežuvį, žiūrėdavo tai į juos, tai į krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tačiau ir piemenys jį užmiršo... Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o jisai iš vandens neša. Ir tiek tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja... Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia: - Sa, Brisiau, sa! Tai turbūt iš jo, seno, juokiasi? Kam? - Sa, Brisiau, sa! - vadina šeimininkas. Brisius šiepia snukį, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia... - Sa, Brisiau, sa!.. Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma - jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas. Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia: - Sa, Brisiau, sa!.. Pamiškėje sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūri į žmogų, tartum klausdamas, kam čionai jį atvedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo kelis žingsnius ir pradeda į jį taikinti... Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios, karčios ašaros. Staiga ugnis ir baisus trenksmas,- ir jisai griūva sopulio pervertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę... Gal suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...
Jonas Bilūnas. Novelė "Kliudžiau"
Tai buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai sustirę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvory pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi, ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi! Gal ją atėmė nuo jos motinos žmonės, gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir, nunešę į upę, įmesti vandenin, bet paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: pas žmones jau nebebuvo jai vietos, gal jau nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi... Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga... Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia, pamatęs kiškį, medėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs. Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoje nešiaus strėlas: maniau esąs tikras Amerikos tyrlaukių gyventojas, Kuperio aprašytas. Nors buvau tik antros klasės mokinys, tačiau jaučiausi milžinas esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį sutikęs, neišsigąstų. O čia buvo tik maža sudžiūvusi katytė... Atmatavęs dešimt žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau strėlą ir pradėjau taikinti. Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane nelaimingas gyvunėlis, tarsi klausdamas, ką aš darau... ir laukė. Strėla sudzimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis... Kliudžiau. Kaip tikras medėjas prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn strėla, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas. Nusiminęs, nebežinodamas, kas daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strėlas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę. Tik trečią dieną drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštielninka, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strėlos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strėlas sulaužiau į šipulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strėlos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi. Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...
Jonas Biliūnas. "Ubagas"
Parvažiavęs iš užusienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pavasario dieną pas brolį ant gonkelio ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą. Malonus vakarių vėjelis, šlamėdamas medžių lapais, pūtė tiesiai man kakton, glostė plaukus ir veidą tartum senai manęs pasilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboja gegutė kukuoja, linksmai luputis tutuoja, gėriau pavasario kvapą ir klajojau akimis Šventosios pakraščiais, kur gražios ievos žydi, kur naktimis lakštingalos skamba... Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį. Dabar suprantu, kodėl kareivis, savajan sodžiun pargrįžęs, su ašaromis puola ant kelių žemės bučiuotų. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu pargrįžau tėvynėn. Kažin ko dirstelėjau šalin ir pamačiau takeliu ateinantį žilą senelį. Iš ažu statinės tvoros negalėjau int jį gerai įsižiūrėti, negalėjau net pažinti, ar tai buvo ubagas, ar taip sau žmogus, nes ėjo nepasirimsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti. Priėjęs prie vartelių, apsistojo bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų atadaryti; paskum pamatęs mane gulintį dar labiau nusiminė ir drebančiu balsu paklausė: - Ar galima čia inteiti? -Galima, galima, - atsakiau stebėdamasis, - labai prašom. Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius ir intėjo kieman. Buvo tai ubagas. Teisybė, neturėjo jisai didelių lazdų geležiniais galais su ilgais botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešės pasikabinęs ant pečių krepšį, teisybė, visai dar dyką. Užlipęs ant gonkelio senelis vėl bailiai apsistojo, nežinodamas, kur dėties. Kadangi troboj nieko nebuvo - visi buvo išvažiavę bulbių sodintų ir aš vienas namie atlikau - paprašiau senelio sėsties ant gonkelio. Atsisėdo ir palenkęs galvą pradėjo kalbėti poterius... Nežinau, kodėl man pasirodė, kad ir poterius jisai kalba ne taip, kaip ubagai pripratę yra kalbėti. Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip žirnius beria arba vėl kalba giedančiu gailestingu balsu, kur reikia pratęsdamas ar nuduodamas. šitasai gi senelis kalbėjo visai taip, kaip kalba žmogus nelaimingas, - tyliai, lūpom drebančiom; vietomis jis visai nebegalėjo kalbėti, tartum jam kas kvapą gniaužė: mačiau tik, kaip jo lūpos dar labiau drebėjo, virpėjo; jo balse keletą kartų, visai, rodės, netikėtai, taip skaudžiai suskambėjo apmaudos ir baisios nelaimės styga, kad mane visą šiurpas paėmė. Int jį žiūrėdamas pamačiau, kaip per raukšlėtą, išdžiūvusį jo veidą rieda gailios karčios ašaros... - Ko tamsta raudi? - paklausiau nemandagiai senelio, kada jisai pabaigė melsties. Pakėlė int mane raudonas nuo ašarų be blakstienų akis ir norėjo kažin ką pratarti, bet žodis neišėjo iš burnos, tik skaudžiai sudrebėjo lūpos. Aš krūptelėjau: jo veidas pasirodė man matytas, tik kur ir kada, negalėjau atsiminti. - Kaip neraudoti? - tarė ant galo senelis, - sunku pakiemiais pirmą kartą vaikščioti. - O iš kur tamsta? - paklausiau nustebęs. - Iš Pavarių. Petras Sabaliūnas... gal tamsta atameni? - Dėdė Petras?! - surikau, ūmai pažinęs sėdintį priešais mane žmogų. Atsirėmiau alkūne pagalvių ir nustebusiom akim žiūrėjau int senelį. Kaip tai? Petras Sabaliūnas, kurį iš pat mažumės pažinojau kaipo turtingą pasiturintį žmogų, kursai buvo geriausiu mano tėvų kaimynu ir bičiuoliu, dabar ubagas? Visokios nelaimės aplanko žmogų šioje ašarų pakalnėje, bet toksai atsitikimas, ūmus ir netikėtas, man buvo visai nesuprantamas. Teisybė, kai mano tėvai numirė, Petras Sabaliūnas nustojo mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs mokytųs, kokį 15 metų jo iš artie ir nemačiau; bet parvažiuodamas retkarčiais savo tėviškėn, visados girdėdavau, kad Petras Sabaliūnas gyvenąs kaip gyvenęs, gerai ir laimingai, kad savo dvi dukteri jau išleidęs už vyrų ir vienų bičių kiekvienai davęs po dvidešimtį kelmų... Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj. Žemės jo buvo ne kiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmų namie turėjo arti šimto; kita tiek pas savo kaimynus su bičiuoliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atamenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavome, kad bus bičkuopys ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites; užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina! Bitės niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jisai apie bites kaip apie kokį šventą, labai brangų žmogui daiktą ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti... Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. E dabar sėdėjo priešais mane ubagas, su krepšiu. - Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? - neiškentėjau nepaklausęs. - Tebėra ir namai, ir žemė... - Tai kodėl gi tamsta kalėdoji? - Sūnus išvarė... - tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių. Supratau... sūnus... Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnu dar lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau... - Tai tamstos sūnus gal jau savų vaikų suslaukė? - paklausiau. - Turi bent trejetą, - drebančiom lūpom atsakė senelis, - jau ketverti metai, kaip jam visa atadaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau!.. Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... E gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... - Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros. - Ar tamsta int savo dukteris nesiglaudei? - Kur man int jas glausties! Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus, - tegul tik juos moka mylėti. Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus... - Argi visur?.. - Ee... Ar neatameni tamsta senų žmonių pasakos?.. Įsodino kartą sūnus žilą tėvą ragelės ir veža iš namų, e jo mažas vaikas paskum bėga. Atavežė miškan, išvertė senį po pušimis, e rageles šalin numetė. Ir eina namo. Bet mažas vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: "Tėveliuk, tėveliuk, kam rageles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti..." Matai: ne senelio, tik ragelių pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas išaugęs norėtų kuo greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdžias. Bet atsiranda tokių, kurie ir gėdos neturi... - Na tamstos bitės? - atsiminiau paklausti. - Tai... baigia jau nykti, - tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta. - Tai kur tamsta dabar gyveni? - Niekur... Kaip išvarė, krepšį užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį... Nedaug man reikia... Supratau, kad negražu taip žmogų klausinėti, tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam kas duoti - ir pajutau, kaip mano veidas visas užkaito. Nieko prie sau neturėjau; niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą... Atsikėlęs susiieškojau peilį ir intėjau kamaron; iš ten išnešiau didelę duonos riekę. - Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, - kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę. Nulenkė žemai žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo drebančiu balsu ir drebančiom rankom paėmė duoną: peržegnojo ją ir indėjo krepšin. Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs, nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau - visai ne vietoj - atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kalties ir aš savyje nešioju. - E kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti, - atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados, mano dienos neilgos, suskaitytos, e daug man nereikia... pragyvęsiu... - Girdėjau, ir tamsta sergi? - paklausė jisai mane. - Sirginėju... - atsakiau, - atvažiavau tėvynėn pasiilsėtų. - Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, - padrąsino mane senelis, - šitą ligą tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam... Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskum atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melsties už savo prietelius ir geradarius...
Jonas Bilūnas. Novelė "Vagis"
...Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stipras, - kito tokio visam sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visados sakydavo: reikia Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus! Apylenkėje nė vienos vestuvės ar vakaruškos be manęs neapseidavo: visur būdavau, visur manęs vieno buvo pilna, ir visiems patikau. Bet nė vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau. Buvau pas tėvus vienatūriu, visa savo rankose turėjau, - ir ūkis gerai man klojos... Tėvai jau seniai vis liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, ir merginos nebuvau sau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, - ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj merginą... Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė. - Na, - maniau sau, - nejaugi ji tat bus mano pati! Jaučiau, kaip šokinėja širdis krūtinėje, kaista kraujas. - Kas ji tokia yra? - kilo mano galvoj klausimai. - Ar iš tolo, kokių tėvų, kaip gyvena?.. Nutariau būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. Pradėjau klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė, gerbiama apylenkėje. Susipažinau paskui ir su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina... Laikas greitai bėgo. Nė pats nepasijutau, kaip po Kalėdų suradau išmintingą apysenį žmogų ir nuvažiavau pas ją piršlėmis. Visi greitai sutikom, pasogos prižadėjo nemažai, ir nutarėm, nieko nelaukdami, vestuves pakelti... Galbūt jūs laukiate, kad aš kažin ką papasakosiu, savo mylimąją jums aprašysiu?!. Ne. Jūs ją ir taip gerai žinote: tat mano pati, su kuria, dėkavoti Dievui, jau trečią dešimtį vienybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų nemažai susilaukiau - tokių pat sveikų ir tvirtų, kaip ir jų tėvas kadaise buvo. Ne apie ją aš noriu kalbėti: aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą, kuris galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, o kuris ir dabar labai dažnai dar nesmagumą mano širdyje gimdo... Tat buvo po pačių mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namo linksmas, pakakintas: nebūtos mintys tada po mano galvą lakstė... Buvo jau vėlus žiemos vakaras. Namie radau visus sugulusius. Išsikinkiau savo kumelį, įvedžiau gurban, uždėjau šieno, užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau seklyčion gultų. Bet negaliu užmigti. Nežinau kodėl, pradėjo mane imti nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Žinojau gerai, kad gurbų duris užrakinau, kumelį geležiniais pančiais supančiojau, bet ne - stumia kažin kas iš lovos, ir gana. Ant galo nebeiškentėjau, iššokęs užsimoviau batais, užsimečiau kailiniais ir išėjau. Naktis buvo šviesi - mėnesiena, ir tokia tyla aplinkui, tarsi visa išmirė: girdėjau tik, kaip traškėjo nuo šalčio tvoros ir tik tik šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas. Tik vienos žvaigždės linksmai mirgėjo viršuje. Bijodamas kvėpuoti ir iš palengvo, kad negirgždėtų po kojų sniegas, priėjau prie gurbų ir kuone surikau: durys buvo atidarytos... Prisiglaudžiau prie sienos ir klausaus. Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius pančius. - Vagis, - dilgtelėjo galvoje mintis... Visas drebėjau - ir iš išgąsčio, ir iš džiaugsmo kartu, kad dar paspėjau laiku išeiti, nes mylėjau tą kumelį neapsakomai. Širmais obuoliais muštas, riestu kaklu ir ilgais karčiais, nors nedidelis, bet greitas kaip stirna... visoj apylenkėj buvo žinomas. Ne vienas po 300 rublių siūlijo, niekam neatidaviau: nenorėjau parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų. - E, tat šitai kodėl tu per slenkstį vedamas jau kelintą dieną rąžais, - atsiminiau. - Pats, nabagas, nelaimę jautei. Bet ką turėjau daryti? Pulti vidun? O galbūt tenai ne vienas yra: užmuš, kaip žvirblį, iš revolverio ar nudurs peiliu kaip paršą. Lėkti pasišauktų vyrų? O tuo tarpu ims ir išsives kumelį: tiek ir tematysi. O rankose nieko, o nieko neturėjau. Namuose vėl nė šaudyklės, nė revolverio nebuvo, - vis savo kumščia pasitikėjau. Nėra kas daryti... girdžiu, kad jau vedasi... Pamačiau čia pat ant skiedyno didelę medinę kūlę, akies mirksny prišokau prie jos, nusitvėriau abiem rankom ir užsislėpiau už durų šulo. Laukiu... O širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės... Juntu, kad jau visai nebetoli... Ir šitai duryse pasirodo žila barzda - išlenda... burlokas... Kaip daviau kūle per galvą, - tik žagtelėjo ir parkrito negyvas ant žemės, nė vieno žodžio neprataręs. Sužvengė linksmai kumelis, mane pamatęs. Kaip beprotis pripuoliau prie jo, apkabinau kaklą, - ir bučiavau, verkiau. O jis padėjo man ant pečio savo galvą ir romiai maloniai žvengia... Ant galo atbudau kaip iš miego. Atsiminiau, kad žmogų užmušiau: šiurpas mane visą paėmė, plaukai ant galvos atsistojo. Kur aš jį dabar dėsiu, ką darysiu?.. Pasilenkiau, apčiupinėjau burloką: atradau už ančio revolverį primuštą, peilį prie diržo prikabintą. Supratau, kad nebūčiau gyvas likęs, jeigu tiesiai priešais jį būčiau ėjęs. Prisistačiau sau visą nelaimę: savo mylimąją, vestuves, ūkį ir visą gyvenimą, - visa būtų pražuvę. O dabar?.. šiurpuliai paėmė vėl visą: juk patirs, sužinos, kad aš tat padariau, - kas mane laukia - kalėjimas, teismas, o galbūt katorga?.. Šokau kaip jautis, bizdėlės įkąstas. Apsivilkau, pasikinkiau kumelį, įverčiau numirėlį važiun ir, kaip tik arklys gali šokti, pasileidžiau vieškeliu: tik dulkia sniegas iš po važiaus ir švilpia ausyse vėjas. Nuvažiavęs kokį dešimtį varstų, sustojau, išverčiau numirėlį paravėn, užmoviau dar ant jo galvos jo paties seną apynasrį ir apsigrįžęs vėl parlėkiau kaip paukštis namo. Nusikinkiau, kumelį vėl įleidžiau gurban, duris užrakinau ir, tarsi nieko neatsitiko, nuėjau seklyčion ir atsiguliau... Niekas manęs negirdėjo ir nematė nė važiuojant, nė parvažiuojant; niekam nė vienu žodžiu apie tą atsitikimą neprasitariau… tik kunigui per išpažintį pasisakiau... Ant rytojaus rado tą numirėlį paravėj. Suvažiavo žmonės, palicija; rado prie lavono revolverį ir peilį, pamatė ant jo galvos apynasrį - suprato, už ką užmuštas. Žmonės kuone visi atvirai pripažino, kad taip "tokiam" ir reikėjo. O palicija pakalbėjo, paklausinėjo, o kaltininko taip ir nebeieškojo... Tuo visa ir pasibaigė... Aprimau ir aš kiek. Greitai po to atsitikimo apsivedžiau, vaikų paskui susilaukiau... O vienok ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo, - kaip koks kirminas krūtinę man ėdė. Dažnai per miegą baisiai surikdavau, visas šaltu prakaitu apipiltas atbusdavau ir kelias dienas, galvą nuleidęs, vaikščiodavau. Išsigandusi pati pradėjo klausinėti, kas yra. Ilgai nesakiau: ant galo prisipažinau. Ramino ji mane, - rodės, lengviau kiek ant krūtinės darėsi, bet pabuvus ir vėl pradėdavo kirminas krimsti. Ir išpažintin vaikščiodavau, ir ant bažnyčiai duodavau: ramiau po to būdavo… Taip visą savo amžių išgyvenau; visame kame buvau laimingas, žilo plauko susilaukiau, nieko, rodos, nenuskriaudžiau, pirštu nepalytėjau. Ir tas tik vienas atsitikimas ramumo neduoda... Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs. Ne kartą jau rengiaus taip padaryti... Bet viena tik mintis, kad galiu kalėjiman pakliūti arba būti išsiųstu, kad galiu savo ūkį pražudyti, savo pačią ir vaikus nelaimingais padaryti, - visados nuo to žingsnio mane sulaikydavo. Galbūt prisipažinęs ir liuosas būčiau palikęs, gal ir nieko bloga nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon mintis, kad gali priseiti savo kraštą palikti, jo nebepamatyti, - visas drebėjau... ir tylėjau. Žinojau, kad pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru žmogžudžiu iš tenai išeičiau, nes kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina. O aš juk ieškojau ir ieškau: savo sąžinės nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk aš tik savo savastį gyniau... Kitos išeigos neturėjau, jeigu nenorėjau pats būti užmuštas... Tegul jis ir iš bado vogė, - vis tiek būtų mane užmušęs... Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatvės susilaukęs, savo kraštą palikti, su šeimyna persiskirti. Netikiu, kad baisus kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę nuraminti. Tokio sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu… O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis...
Jonas Biliūnas. Novelė "Lazda"
Dabar gimtasai mano sodžius stovi ant kalnelio, netoli Šventosios, – plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli toli miškai ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai seniai, mano atminime, visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Už tų miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma, bet miškų, kurie aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau seniai nebėra. Išnyko jie kaip pasaka, kurią mes paaugę užmirštame, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje kaip tolimas viliojamas paveikslas. Tie dideli puikūs miškai buvo „mūsų" pono... Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų – už dviejų mylių. Paskum supratau, kad jam tai mano tėvai baudžiavą nešė ir todėl tėvas senu papratimu mūsų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vadinti, nes ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiaus žmones dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo pristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, gyveno. Dažnai tasai girininkas mėgdavo skųsti mus ponui, ir mano tėvui, kuo arčiausia gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti pono grūmojimų. Negaliu užmiršti vieno atsitikimo... Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose medžiotų, atvažiavo su daugybe svečių, ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių. Visa šitoji žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girininko trobos. Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami sulėkėm į ten ir iš tolo, krapštinėdami nosis, žiopsojom į žvėris ir į ponus. 0 ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedyno dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs pasižiūrėtų; bet beeidamas išgirdo, kad girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė už daržinėlės galo. – Pašaukit man kurį nors mužiką! – suriko iš vežimo supykęs ponas. Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas. Tėvas, išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš už daržinėlės, nusiėmė už šimto žingsnių kepurę ir, visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas, puolė ponui rankos bučiuotų. Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau į tą reginį ir mačiau, kokiu džiaugsmu nušvito girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kiti paniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų, ponas sudrožė arklius ir nudardėjo... Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskum pasišaukė mane ir, visas sujaudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė: – Lėk paupėn, pažiūrėk, argi iš tiesų piemenys pono miške galvijus gano? Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius. Sugrįžęs namo, visa papasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo. Bet motina, išgirdusi, kad piemenys nekalti, išmetinėjimo balsu tarė: – Ar nesakiau? Koks ponas, toks tarnas, – tik priekabių ieško. – Nepyk, motin, geras mūsų ponas, – atsakė tėvas ir, kaip visados, liūdnai, tyliai nusijuokė. – Gana jau gana, – nekantriai atkirto motina, – ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atmeni lazdą?.. Turiu pasakyti, kad mano motina nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitiktmus, kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga už nuoskaudas, kurias žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo nekaip teisybės ir įsitikinimo. Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo: – Gana jau gana, tėvai!.. Ar atmeni lazdą? Tėvas nieko į tą neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai ir, paėmęs knygą, pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą. Ilgai negalėjau suprasti, apie kokią tai lazdą motina minėdavo tėvui ir kodėl tėvas, užstodamas ponus, visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartą jis pats mums apie tą papasakojo. Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas, aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas – be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tačiau jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažin kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kortomis pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėti; tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis buvo pas musų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj – pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo, beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo, arba sėdėdavo už staliuko, – prie pačio lango. Mes, maži vaikai, matydami iš tolo už lango jo žilą galvą, visados kuone vienoje vietoje, žiūrėdavom į jį kaip į kokią ypatingą, mums nesuprantamą ir nelabai gerą žmogystą ir bijodavom prie jos prisiartinti. Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne pašalinės aplinkybės. Reikia pasakyti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių per keletą metų žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau. Liko vieni lydimai, šakomis užversti. Kažin koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno ir įsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę, uždegė ir įdžiūyusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo liepsna, ir visi lydimai išpleškėjo... Būtų kartu ir visas sodžius supleškėjęs, jeigu nebūtų subėgę žmonės su šakėmis ir grėbliais. Po dviejų valandų prie sodžiaus gulėjo plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi: ją paskui sodžius už pačius niekniekius nuo pono atpirko. Tokiu būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia ir namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustytis. Nežinau, ar jis kreipėsi į mano tėvus; ar tėvai jam pasiūlė, tik Dumbrauckas apsigyveno pas mus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno pas mus mažą staliuką, keletą knygų ir karvę – daugiau nieko. Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti už staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas mus dvejus metus ir – man visai netikėtai – paliko mano mokytoju. Padavė man rankosna didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunku būdavo man su ta lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį – net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo pirštai, – taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai – kieti kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl man pasidarė liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš kažin kur toli nepažįstamas „šlėktūnas" ir išsivežė jį. Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man stalelį, o tėvui, kaip senam, atidavė savo seną obelinę lazdą. – Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, – tarė Dumbrauckas tėvui. – Dėkui, ponaiti, - atsakė susigraudinęs tėvas, – kažin ar bepasimatysma kada? Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsotis. Paskui pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė: – Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena? Mes visi sužiurome. – Tai jau seni laikai, – pradėjo jausmingu balsu tėvas, – labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunu, jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, – tik vienas Mykolas buvo gimęs. Pasitaikė tada kaip tik blogi metai – duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. 0 turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių – pačian Burbiškin. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams – keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. 0 reikėjo trys dienos atidirbti. Man beariant, pasibaigė pelai, imti vėl – nėra iš kur, pasiganyti negalima – užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir: valgau, išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų. Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums, jauniems, dabar kartais atsitinka: dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti? Atsikėliau nuo ežios ir, priėjęs prie kupečio, pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę prie jaučių ir iš rankos šeriu, 0 jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad, žiūrint į juos, ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažin kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais Dumbraucką su lazda rankoj. – A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!..- šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą. Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir, paspyręs koja, numetė vėl... Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie, atgręžę savo sprandus, stebėjos į mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj... Tėvas nutilo. Mes sėdėjom savo vietose kaip įbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akim pilnom ašarų paklausė: – Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mus gyveno? – Šitas, – atsakė tėvas, – tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo... – 0 ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? – paklausė jau šypsodamasis tėvas, – šita!.. Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui. Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka į malkas ir dusliu balsu tarė: – Sudeginsim ją, tėvel... – Ne, ne, vaikail – atsakė maloniai tėvas. – Tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?.. – Gana jau gana, tėvai, – atsiliepė motina, – gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom. Tėvas liūdnai nusišypsojo ii, pasiėmęs knygą, įsikniaupė skaityti. Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli ji ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.
Jono Biliūno kūriniai: http://antologija.lt/text/jonas-biliunas-liudna-pasaka/01
Juozo Apučio tekstai: http://www.tekstai.lt/tekstai/1-tekstai/145-aputis-juozas
Jurgio Savickio novelės http://antologija.lt/text/jurgis-savickis-noveles
Kazkada taip pat kuri laika prekiavau domenais. Tokia prekyba tikrai daug pelno nenesa, o gali ir i minusa nuvaryti. Kas kita butu su .com domenais, bet pagauti gera praktiskai jokiu sansu. Yra kas gyvena is to, ir diena nakti medzioja.
Asmeniskai dirbau su .lt domenais ir kitokiu principu, kaip kad cia pamineta. Domena budavau isigijes anksciau nei kazkam jo prireikdavo ir atsirasdavo koks prekinis zenklas. Tai nuspeti ir issiasikinti didelis ir ilgas darbas, o garantijos jokios. I minusa finansiskai nenuejau, bet jei paskaiciuoti ir sugaista laika, tai manau minusas butu konkretus, nebent vertinant tai, kad ta laika buciau praleides prie TV :)
Kaip bebutu, pekyba domenais yra slamstas. Paziurejau sio forumo domenu skyreli ir per visa istorija radau tik viena domena, kuri pirkciau ir turiu ideja, koki projekta uzsukti ant jo. Bet siulyti tikrai nesiulysiu, nes visi zinom, pasiulysi pirkti, kaina kaip ant mieliu is oro uzaugins, nors realiai be idejos domenas vertas nebent jo registracijos kainos. Aplamai, kazkodel kazkas vis megina laime su .eu domenais, kurie totaliai zada minusa. LT pagrindiniai paklausus domenai .lt, .com ir dar kazkiek .net Visi kiti merdi.
Praktiškai papasakosiu, kaip galima išvengti vaikščiojimo po teismus dėl domenų, tapačių prekiniams ženklams. Kaip jau žinote, esu senas domaineris. Gana ilgai domiuosi domenų teise, prekinių ženklų įstatymais. Kiekvieną atvejį, kai domenas patenka į teisminius ginčus išnagrinėju ypač kruopščiai. Tai mano hobi. Teko konsultuoti domenų savininkus dėl teisinių ginčų, kurių domenų vertė, siekė net šimtus tūkstančių litų ( Užsienio investuotojai į domenus ). Kalba vyks būtent apie prekinius ženklus.
--------- Imkime naujausius straipsnius: http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/itkodas/prekiu-zenklu-savininkai-patrauke-i-teismus-atimineti-domenu-51-168311 Teisininkai pažymi, kad šiemet suaktyvėjo prekių ženklų savininkai, norintys įsitvirtinti internete – teismuose daugėja ieškinių, kuriais siekiama iš žmonių, valdančių su prekės ženklais tapačius interneto vardus, juos atimti.
„Mus nustebino, kad pirmą šių metų pusmetį lietuviškos ir užsienio įmonės aktyviai pradėjo kreiptis į teismus dėl domenų, kurie sutampa su prekės ženklais, atėmimo. Susiformavo ir teismų praktika, kuri palanki prekės ženklo savininkams“, – apie pokyčius žmonių, kurie registruoja prekės ženklą atitinkantį domeną ir po to jį siūlo įsigyti teisėtam savininkui, sako advokatas Andrius Iškauskas, antradienį rašo „Verslo žinios“.
Advokatas nelinkęs atskleisti, kokios korporacijos nusprendė bylinėtis dėl lietuviškų internetinių vardų, tik pamini, kad viena iš tokių kompanijų „PepsiCo Ltd“ yra atsikovojusi vieną iš savo produktus reprezentuojantį domeną. Viena iš įmonių, nusprendusių atsikovoti domenus, įmonės „Žurnalų leidybos grupė“. Domeną „zmones.lt“ bendrovė jau prisiteisė, dėl „ji.lt“ dar bylinėjamasi. Dėl su vieno iš bendrovės leidžiamų žurnalų „Laima“ sutampančio domeno „laima.lt“ jį valdančiai bendrovei pretenzijos nebus keliamos, nes domenas – „Laima“ nuosavybė. Kol kas nenuspręsta, ar kreiptis į teismą dėl „edita.lt“.
Visa esmė yra pačio domeno laikymas ir disponavimas juom. Kas yra nauda? Jeigu domenas yra parkuojamas, vadinasi nauda yra gaunama iš parkavimo paslaugų. jeigu duodamas pasiūlymas pirkti, vadinasi yra siekiama naudos. Švyturys.lt ir buvo visa esmė, kad žmogus pasiūlė domeną įsigyti. Būtent nuo šio domeno prasidėjo teismų praktikos formavimasis. Jeigu anksčiau drąsiai teikdavau, jog domeną atsiimti per teismą yra sunku, tai šiuo metu taip teigti jau nebegaliu.
Pagrindiniai punktai, ko nerekomenduoju daryti, jei domenas turi prekinį ženklą: 1. Skelbti internete, jog jis parduodamas. 2. Parkuoti. 3. Bet kokia kaina duoti suprasti, jog jis parduodamas nėra parduodamas tiesioginio kontakto metu. 4. Kam nors siūlyti pirkti. 5. Diskutuoti apie domeną viešojoje erdvėje.
Mano mėgstamiausias būdas - nukreipti domeną į niekur. PVZ: localhostą 127.0.0.0 . Tokiu atveju išvengsite bereikalingo dėmesio. Žmonės mėgsta padaryti baltą foną ir įdėti savo email adresą. O kam? kas norės, puikiai el. paštą galės surasti domreg.lt paieškoje su užsakovo inicialais.
Kuo mažiau informacijos apie domeną, tuo mažesni šansai, jog informacija pravers teisininkams. Jie tokie pat žmonės kaip ir mes - mėgsta Google. Visada svarbiausia parinkti kiekvieną žodį, nes žinau istorijų, kai teisininkai rinko medžiagą iš uzdarbis.lt forumo.
---------------------- Kitas dalykas - į bet kokius gazdinimus teismais nekreipti dėmesio. Atsakyti būtina, taip galima užmegzti kontaktus. Jeigu gaunama kažkas tokio kaip: http://www.ji.lt/ha1 , http://www.ji.lt/ha2 - svarbiausia atsakymas.
Nežinau situacijos, bet pateikiu pavyzdį ką rašyčiau aš ( jeigu nebuvo pasiūlymo pirkti ir visų kitų nurodytų punktų):
Laba diena p. xxxxxxx
Malonu, jog susisiekėte su manimi. Išnagrinėjau Jūsų argumentus dėl domeno ji.lt ir manau, jog Jūs neteisingai supratote Lietuvos Respublikos prekinių ženklų įstatymo 38 str. 1d. dėl uždraudimo naudotis prekiniu ženklu ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 16 str. 1d dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų . Asmeninis įvardis "Ji" yra bendrai naudojamas žodis, ne specifinis sugalvotas pavadinimas ir domenas nebūtinai yra prekinio ženklo atitikmuo. Dėl to paties negalima teigti, jog domenas yra nesąžiningas žymens naudojimas, nes domenas nėra naudojamas konkurenciniais tikslais, kurie galėtų penkengti prekiniam ženklui "Ji". Domenas ji.lt gali būti panaudotas pažinčių portalui, asmeniniam puslapiui ir kitiems, nesusijusiems su žiniasklaida projektams, todėl negalima teigti, jog teisė naudoti domeną su asmeniniu įvardžiu "ji" išskirtinai priklauso UAB "xxxxxxxxxxxxxxxxx", nors "ji" ir yra prekinis ženklas.
.lt domeno procedūrinis reglamentas http://www.domreg.lt/static/doc/public/procedural_regulation-lt.pdf , II skirsnis, 1 dalis teigia: principas "kas pirmas, tas laimi". Jei asmeninio įvardžio domenas ji.lt yra užregistruotas nesiekiant gauti naudos ar pažeisti konkurencijos įstatymą, Jūs neturite jokios teisės reikalauti perleisti domeną, nes tai yra privati žmogaus nuosavybė.
Jeigu Jūsų manymu domenas nėra naudojamas "įprastais tikslais", tai nėra įrodymas, jog domenas ateityje nebus naudojamas Jūsų manymu "įprastais tikslais". .lt domeno procedūriniame reglamente nėra apibrėžtas laiko tarpas per kiek laiko domenas turėtų būti panaudojamas ir kaip turi būti naudojamas. Tai privataus žmogaus nuosavybė, su kuria gali elgtis kaip tinkamas, jeigu tai nepažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų ar Domreg .lt domeno procedūrinio reglamento. Lietuvos teismų praktikoje NĖRA laikomosi pozicijos, kad žinomam prekių ženklui tapataus domeno, kurį sudaro bendrinis įvardis, registracija nesiekiant naudos, yra neteisėta.
Išnagrinėjus ir paaiškinus visas aplinkybes, manau, jog negalite teigti, jog domenas buvo registruotas išimtinai siekiant su sąlyga parduoti ar kitaip pažeisti UAB "xxxxxxxxxxxx" prekinio ženklo "Ji", Lietuvos Respublikos prekinių ženklų ar konkurencijos įstatymus.
Atsižvelgdamas į Jūsų argumentus ir mano paaiškinimus aš atsisakau perleisti domeną ji.lt
vardas, pavarde.
Kaip jau pastebėjote, negalite siūlyti pirkti jokiais įmanomais būdais, jei domenas yra tapatus prekiniam ženklui. Jeigu domeno atitikmens nėra prekinių ženklų registre - visos rankos atrištos, bet būkite atsargūs.
Kitas dalykas - viską galima daryti per tarpininkus, kurie kuo mažiau susiję su pardavėju. Pačiam teko per tarpininkus siūlyti pirkti domenus. Galų nėra kaip ir įrodymų paduoti į teismą. ---------------------------- Kitas dalykas - nesileiskite išprovokuojami. Dėl vieno pasaulinio masto prekinio ženklo domeno gavau štai ką:
Hi Andrius,
Are you willing to sell your domain xxxxxxxxxxx.lt? I would like to buy it, if possible. Please let me know what you think of this.
Thank you for your time.
Mano atsakymas buvo: Aš registravau šį domeną ne pelno tikslais ir nesiekiu parduoti, o siekiu sukurti svetainę. Man šis domenas labai patinka ir noriu jį pasilikti, bet jeigu turite ką pasiūlyti, gal pagalvočiau. Turėjau 2 pasiūlymus parduoti, bet nesiekiu gauti pinigų, todėl atsisakiau.
Kitas laiškas:
Hi Andrius,
Thank you for your email. I'm glad you are willing to consider selling. Do you have a price that would be worthwhile for you? Or could you share with me the 2 offers you received before? This will help me work out a budget for an offer for you.
Na dabar jau galima pradėti vesti ant kalbos. Nerašysiu kaip baigėsi derybos ir kas vyko toliau, bet negalima iškarto eiti prie pinigų ir rašyti "kaip aš laukiau šio pasiūlymo". Viskas turi būti atsargiai, pamatuotas kiekvienas žodis.
Sėkmės visiems!
PS. jeigu bus klaidų, rašykite į PM. Jeigu ką pamiršau - PM. Jeigu kas turėsite problemų su teismais, man labai būtų įdomu sužinoti aplinkybes. :)
Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.
Kaip viskas prasidėjo?
Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.
Atvykimas į Ruklą
Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
Didysis žaidimas
Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti. (Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.
Dar šis tas
Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.
Pabaigos žodis
Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje: Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške
Ką nori tą rašo, nepatinka neskaitykit. Jums matau įdomiau skaityt, kai koks noliferis pasakoja apie savo aukinimą, bėgimą iš pamokų, prie kompo sėdėjimą 24/7, kaip neišmoko bendrauti su žmonėmis tikrame pasaulyje, nieko per daug nepasiekė, sveria 2 kart mažiau nei paprastas žmogus ir pan. Jeigu rašo reiškia yra reikalas, tad nesikišam kur nereikia :)
Nesu pajutęs to praktiškai, bet teoriškai apie Lietuviškąsias manieras užsienyje - pilna. Nepulsiu smerkti emigravusių lietuvių, bet tokios kalbos tikrai piktina. Žinome, kad šalies viduje vyksta šiurkštus "Lietuvizmas": gyvenimo principas - pavydėk ir būk energingas kritikuodamas daugiau pasiekusius asmenis. Vieni pavydą išreiškia tiesiog sardoniškai, kitų kritika - tikra silogistika. Visi puikiausiai žinome snargliuotų delfi.lt komentatorių armiją, taip? Tai ne vienintelė virtuali armija - tokių nevykėlių apstu kiekviename kampe, tik minėtame puslapyje jos dydis yra gigantiškas. Tai mane ir siutina - ne fiziniai lietuvių veiksmai, o jų psichinė būklė. Kokioje Kalifornijoje (ten tikrai pagarbūs žmonės), paskelbus visuomenei straipsnį apie "sėkmingo žmogaus istoriją", ~80proc. komentatorių būtų pagarbūs, elegantiški ir malonūs. Lietuvoje proporcingai - 80proc. komentatorių tą žmogų apšmeiš, iškolios ir išsiuntinės. Viso šito esmė yra ta, kad didžioji dalis nenormalių lietuvių reiškia savo mintis garsiai, kurios nėra švankios. Tą nešvankumą aplinkiniai įsimena daug geriau, nei gerus pasakytus žodžius. Na, o likusi dalis normalių lietuvių - tyli, nes yra kažką pasiekę arba tiesiog nenori kalbėti, nes bijo/nėra motyvuoti įžvelgti teigiamus pokyčius. Tie, kurie kažką dar pakalba - jų niekas neklauso. Tad išvada yra ta, kad aplink mus - vien blogą nuotaiką kurstančios kalbos, kurias plevena tikri tautos mulkiai, nemokantys užsidirbti pinigų elementariam buto remontui. Šis šešėlis tik užgniaužia tikrą tautos veidą - Lietuvoje yra nuostabių žmonių ir jų tikrai ne viena dešimtis ar šimtas.
Haris89 gavo reakciją nuo Alanasraz mhost.lt ar ne?
Haris89 sureagavo į Kernius Uždarbis.lt – 10 metų kartu
Haris89 gavo reakciją nuo Narysx Blogiausias mėnesis pardavimams