Pereiti prie turinio

Dainylo

Patvirtinti nariai
  • Pranešimai

    2.389
  • Užsiregistravo

  • Lankėsi

  • Laimėta dienų

    13
  • Atsiliepimai

    100%

Reputacijos išklotinė

  1. Patinka
    Dainylo gavo reakciją nuo SAULIUS888 Darbas naktiniame klube   
    Bonus:
    Konfliktai:
     
    Tiek pirmame klube, tiek antrame nebuvo apsieita be konfliktų. Pirmame buvo viskas gan ramu, nes per visą klubą buvo gal 10 apsauginių, tad ant kiekvieno kampo buvau daug maž smagu. Tačiau dirbant prie vieno VIP staliuko, prie kurio sėdėjo du rusakalbiai vyriškiai turintys amžiaus bagažą, ir rinkantys man į tėvus, ir taškė 4 JD butelį. Nėra ko slėpti - buvo nusigėrę, todėl dažnai ateidinėjau, pavalydavau, išnešdavau tuščius kolos buteliukus ir pnš, tikėdamasis dosnių arbatpinigių. Eilinį kartą jiems išėjus parūkyti, pavaliau staliuką , nurinkau tuščius kolos butelius ir pasiemiau metalinį bliūdą, kuriame buvo ištirpę ledukai ir plūduriavo tuščias JD butelys.. Viską nunešęs į plovyklą, po kelių minučių grįžau į salę, ir jie mane pasikvietė. Na, galvojau paliks arbatos, ir judės namo. Bet pasirodo ne! <<Aš rusiškai nelabai suprantu, bet kai kalba girtas žmogus, ir dar skambant garsiai muzikai, tai jopapa..>> Nu ir pradėjo jis man kažką sakyti, o aš arba neišgirstu per garsią muziką, arba nesuprantu dėl savo rusų kalbos nemokėjimo gero. Galop po kokių 5 minučių jis sugebėjo man paaiškinti, kad aš nunešiau pusę JD butelio. Pasakiau, kad netiesa, nes butelys buvo tuščias ir plūduriavo apverstas. Jis su manimi kategoriškai nesutiko, ir išvadinęs mane vagimi, liepė nueiti į ofisą, atsisukti kameras, pažiūrėti kaip aš išnešu pusę butelio gėrimo ir nupirkus jiems pilną butelį atsiprašyti dar. Kadangi buvau 100% tikras, kad butelys buvo tuščias, kurį laiką to staliuko vengiau. Vis gi po kokių 20 minučių teko prieiti ir vėl gavau klausimą, tokį patį: atsisuk kameras, atsiprašyk, atnešk butelį. Pagalvojau, kad nėr ko man čia vargti dėl jų, tad nuėjau prie apsauginio, pasakiau situaciją, kad agresyviai elgiasi, ir po kelių minučių girtas ruselis su savo koelga jau judėjo iš klubo už parankių.
    Antrame klube, dirbdamas rūbinėj pirmą dieną irgi apturėjau konfliktą-teisinę diskusiją. Atėjęs girtas klientas reikalavo paduoti jo striukę. Žetono neturėjo, tačiau puikiai atsiminė, kad atėjo prieš 2 valandas su 3 draugais ir striukes pakabino kartu. Paprašiau žetono. Sako: neturiu, bet mano striukė raudona, mes atėjom prieš porą h su keliais draugais. Iš tiesų man yra visiškai neįdomu, kada klientas atėjo, kokią striukę vilkėjo, tol, kol jis man neduoda žetono, aš jam neduodu striukės. Neturi žetono - susimoki. Kai atsisakiau paduoti striukę be žetono, jis pareikalavo įleisti į vidų, arba jis parašys pareiškimą. Pasiūliau parašyti pareiškimą, nes buvo smalsu, ką jame parašys gero. Paskui pakeitė savo nuomonę, ir paklausė manęs, koks UAB'o pavadinimas, nes skambins policijai. Gražiai paklausiau, ar nežino į kokią vietą atėjo. Pradėjo nervintis, ir dar kartą paklausę, koks UAB'o pavadinimas. Pasiūliau pasižiūrėti Juridinių Asmenų Registre, kadangi informacija yra vieša ir visiems prieinama. pradėjo garsiai piktintis, kad mandarvoju labai, grąsino, kad aš nebedirbsiu čia. Pasiūliau pasikviesti apsaugą, kad mane išprašytų, jei aš taip nemandagaii elgiuosi. Atėjo su apsauginiu, ir nupiešęs situaciją, kad "jo nuosavybė yra sulaikyta, todėl jis skambins policijai" vėl reikalavo kad atiduočiau jo striukę. Apsauginis vėl pasiūlė duoti žetoną. Klientas pažadėjo, kad ir apsauginis čia nebedirbs. Po minutės kliento nebebuvo, o apsauginis grįžo į savo darbo vietą, išvedęs jį laukan.
  2. Patinka
    Dainylo gavo reakciją nuo Rolandb Chebra, Roland prisistato   
    Lietuvi?
  3. Patinka
    Dainylo gavo reakciją nuo SAULIUS888 Darbas naktiniame klube   
    Bonus:
    Konfliktai:
     
    Tiek pirmame klube, tiek antrame nebuvo apsieita be konfliktų. Pirmame buvo viskas gan ramu, nes per visą klubą buvo gal 10 apsauginių, tad ant kiekvieno kampo buvau daug maž smagu. Tačiau dirbant prie vieno VIP staliuko, prie kurio sėdėjo du rusakalbiai vyriškiai turintys amžiaus bagažą, ir rinkantys man į tėvus, ir taškė 4 JD butelį. Nėra ko slėpti - buvo nusigėrę, todėl dažnai ateidinėjau, pavalydavau, išnešdavau tuščius kolos buteliukus ir pnš, tikėdamasis dosnių arbatpinigių. Eilinį kartą jiems išėjus parūkyti, pavaliau staliuką , nurinkau tuščius kolos butelius ir pasiemiau metalinį bliūdą, kuriame buvo ištirpę ledukai ir plūduriavo tuščias JD butelys.. Viską nunešęs į plovyklą, po kelių minučių grįžau į salę, ir jie mane pasikvietė. Na, galvojau paliks arbatos, ir judės namo. Bet pasirodo ne! <<Aš rusiškai nelabai suprantu, bet kai kalba girtas žmogus, ir dar skambant garsiai muzikai, tai jopapa..>> Nu ir pradėjo jis man kažką sakyti, o aš arba neišgirstu per garsią muziką, arba nesuprantu dėl savo rusų kalbos nemokėjimo gero. Galop po kokių 5 minučių jis sugebėjo man paaiškinti, kad aš nunešiau pusę JD butelio. Pasakiau, kad netiesa, nes butelys buvo tuščias ir plūduriavo apverstas. Jis su manimi kategoriškai nesutiko, ir išvadinęs mane vagimi, liepė nueiti į ofisą, atsisukti kameras, pažiūrėti kaip aš išnešu pusę butelio gėrimo ir nupirkus jiems pilną butelį atsiprašyti dar. Kadangi buvau 100% tikras, kad butelys buvo tuščias, kurį laiką to staliuko vengiau. Vis gi po kokių 20 minučių teko prieiti ir vėl gavau klausimą, tokį patį: atsisuk kameras, atsiprašyk, atnešk butelį. Pagalvojau, kad nėr ko man čia vargti dėl jų, tad nuėjau prie apsauginio, pasakiau situaciją, kad agresyviai elgiasi, ir po kelių minučių girtas ruselis su savo koelga jau judėjo iš klubo už parankių.
    Antrame klube, dirbdamas rūbinėj pirmą dieną irgi apturėjau konfliktą-teisinę diskusiją. Atėjęs girtas klientas reikalavo paduoti jo striukę. Žetono neturėjo, tačiau puikiai atsiminė, kad atėjo prieš 2 valandas su 3 draugais ir striukes pakabino kartu. Paprašiau žetono. Sako: neturiu, bet mano striukė raudona, mes atėjom prieš porą h su keliais draugais. Iš tiesų man yra visiškai neįdomu, kada klientas atėjo, kokią striukę vilkėjo, tol, kol jis man neduoda žetono, aš jam neduodu striukės. Neturi žetono - susimoki. Kai atsisakiau paduoti striukę be žetono, jis pareikalavo įleisti į vidų, arba jis parašys pareiškimą. Pasiūliau parašyti pareiškimą, nes buvo smalsu, ką jame parašys gero. Paskui pakeitė savo nuomonę, ir paklausė manęs, koks UAB'o pavadinimas, nes skambins policijai. Gražiai paklausiau, ar nežino į kokią vietą atėjo. Pradėjo nervintis, ir dar kartą paklausę, koks UAB'o pavadinimas. Pasiūliau pasižiūrėti Juridinių Asmenų Registre, kadangi informacija yra vieša ir visiems prieinama. pradėjo garsiai piktintis, kad mandarvoju labai, grąsino, kad aš nebedirbsiu čia. Pasiūliau pasikviesti apsaugą, kad mane išprašytų, jei aš taip nemandagaii elgiuosi. Atėjo su apsauginiu, ir nupiešęs situaciją, kad "jo nuosavybė yra sulaikyta, todėl jis skambins policijai" vėl reikalavo kad atiduočiau jo striukę. Apsauginis vėl pasiūlė duoti žetoną. Klientas pažadėjo, kad ir apsauginis čia nebedirbs. Po minutės kliento nebebuvo, o apsauginis grįžo į savo darbo vietą, išvedęs jį laukan.
  4. Patinka
    Dainylo gavo reakciją nuo SAULIUS888 Darbas naktiniame klube   
    Sveiki. Kadangi šiandien laukia bemiegė naktis, nusprendžiau papasakoti apie savo labai trumpą patirtį dirbant naktiniame klube. Nors dirbau tik dvi savaites, ir išėjau dėl asmeninių priežąsčių, bet užsidirbau gan nemažai kaip per tokį laikotarpįir įgyjau naudingos patirties. Bet a[ie viską iš pradžių.
     
    Darbo susiradimas.
     
    Kaip, galbūt, kai kurie yra skaitę, esu vasarą praleidęs Škotijoje, dirbdamas fabrike. Taigi grįžęs po jos, tvarkiausi savo CV, papildžiau, gražiai apipavidalinau ir tik baigęs redaguoti (pamenu buvo antradienio vakaras, rugsėjo pradžia) FB'e pamačiau, kad vienas lankomiausiu naktinių klubų Vilniuje ieško salės darbuotojo (floorstaff, barboy - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Kadangi buvau ką tik baigęs savo CV, parašiau jiems į email, prikabinau CV, ir laukiau. Trečiadienį važiuojant į universitetą, apie 8 valandą ryto sulaukiau skambučio - laba diena, gavome jūsų CV, mums patikote, ar galite po pietų ateiti į pokalbį. "Why not?" pagalvojau. Taigi po pietų aš jau Vilniaus centre, sulaukiu administratorės, įeiname į klubą, papasakoja ką reikės daryti, kada ateiti į darbą, kada išeiti, ir kitas darbo smulkmenas. Klausia kada galiu pradėti? - Sakau: nors ir šiandien. Bet tą dieną nereikėjo (trečiadienį) tad pasakė, kad būčiau ketvirtadienį 15h. Perspėjau kad galėsiu būti tik apie 17h, kadangi turiu reikalų universitete. Jai tiko, viską sutarėm, ir išsiskyrėm.
     
    Darbo rutina.
     
    Taigi grafikas gana aiškus - ketvirtadieniai ateiti 15h, penktadieniais ir šeštadieniai - 20h. Klubas dirba 23:00-06:00 tad man buvo šiek tiek keistoka kam taip anksti atsigrūsti reikia. Pasirodo, ketvirtadienis - sanitarinė diena, todėl daugiau nei 8h turime tvarkyti VISKĄ - šveisto sofas odine, tvarkyti rūkyklą, blizginti staliukus ir etc. Administratorė pedantė, tad labai nekažką. Pabraukia ranka per staliuką, stelažą ar sienas - randa dulkių, viską per naujo turi valyti. Viską susitvarkę, išsiblizginę, apie 22:00 turėdavome sunešti gėrimus į barus. Kadangi barai būdavo 2, o mes 4 - tai viską susitvarkydavome gana greitai - per maždaug pusvalandį sunešdavome visas gaiviųjų gėrimų dėžes, alkoholį ir etc. Sunešę barą, gaudavome pertrauką iki 23:30. Per tą laiką galėdavome pavalgyti, parūkyti, galvą grynam ore pravėdinti. Pusę 12 jau reikėdavo būti salėse, ir pradėti prižiūrėti tvarką. Kadangi, kaip minėjau, buvome 4, tai vienas support'as prižiūrėdavo pagrindinį barą (nešdavo stiklines, ledukus etc) kitas shotų barą (analogiškai) o likę du - VIP sofutes ir rūkyklą. Kadangi buvo trys VUP zonos, tai aš pasiėmiau dvi VIP zonas, o kolegai palikau vieną VIP'ą ir rūkyklą, mano darbas buvo gana aiškus - vaikštai po salę, prižiūri savo zoną, surinkinėji tuščias stiklines, butelius, kur šlapia - ten pavalai. Kadangi juodo darbo nebijau, tai man sunku nebuvo. Plius, kadangi klubas gan populiarus, tai kiekvieną darbo naktį sutikdavau kokį nors pažįstamą ar net kelis, bendraudavau su klientais ir panašiai. Apie 5 ryto liaudies pradėdavo mažėti, tai buvo galima lengviau atsipūsti, pradėti rimčiau tvarkytis - sofutes išsiplauti, kad kitą dieną nereikėtų, pagalves susirinkti ir etc.
     
    Tvarkymasis
     
    Sunkiausia ir labiausiai nervinusi darbo dalis. Nesvarbu, kad turi savo zoną, ir atsakai už ją, tačiau po klubo darbo laiko visi turi dirbti solidariai - tiek barmenės, tiek supportai išeina kartu. Tad barmenės susineša barą atgal, išsivalo baro grindis, viską susišluoja, priduoda pinigus adminei ir laukia kitų. Tuo tarpų supportai turi išvalyti rukyklą (dviese išvalydavome per 1 valandą, tačiau kartais adminė rasdavo prie ko nors prisiknisti). Toliau - konfeti šlavimas. Net nebežinau kada lengviau jį šluoti - ar kai jis būna sausas, ar kai sulaistytas įvairiais kokteiliais. Tačiau iššluoti reikėdavo, tad keikdavausi juodai, jei tekdavo šluoti man. Nors klubas užsidarydavo 6 ryto, išeidavome kažkur 8, kartais net vėliau. Grįžti namo, pamiegi - 8 vakaro vėl klube.
     
    Finansinė pusė.
     
    Per 2 savaites algos gavau apie 350 litų. Nelabai pats supratau kodėl tiek, ir ne daugiau, ar mažiau. Nors darbo sutartyje buvo nurodytas valandinis atlyginimas, tačiau nesutapo nė su vienu mano skaičiavimu (skaičiavau grynas klubo darbo valandas, ir dauginau iš pradirbtų dienų, skaičiavau realaus darbo valandas - nuo kada atėjau į klubą, iki kada išėjau ir dauginau iš darbo dienų, ir optimalaus - nuo kada turėjau ateiti, iki klubo užsidarymo, ir dauginant iš darbo dienų.). Adminės paklausęs, kodėl gavau būtent tokią sumą - nesugebėjo nieko dorai paaiškinti, apart to, kad "kiek pasakė, tiek ir daviau". Kas liečia arbatą - kiekvieną naktį barmenes atidėdavo tam tikrą sumą nuo savos arbatos, sumesdavo į krūvą, ir mes pasidalindavome 4-iese. Arbatpiniagiai svyravo nuo 30 iki 50 litų už vakarą. Tačiau kartais pavykdavo pasidaryti ir asmeninių arbatpinigių - dažnai vaikštai prie VIP staliukų, tvarkai jais, pavalai kai išpila gėrimus dažnai, ir jie atsidėkoja - vieni monetomis, kiti kupiūromis. Didžiausia arbata nuo vieno stalo - 50 litų. Tad bendrai paėmus, tiek alga, tiek arbata per 2 savaites buvo apylygės, ir uždirbau apie 700 litų.
     
    Kolegos
     
    Žmonių buvo daug - 3 valytojos, 4 supportai, apie 8-10 barmenių ir ~10 apsauginių. Valytojos buvo vriednos - cigaretes palikęs ant stalo, galėdavai jų nersati (ne tai, kad vieną pasiimtų, bet visą pakelį pasisavina) dažnai išgerindėavo. Supportai - vienas labai maladec bahūriukas, su juo, nors ir nedirbu, bet vis dar palaikau bendravimą. Kiti - dirbę atmestinai, ir mano žiniomis ten nebedirba. Barmenės -vienos draugiškos, kitos ne. Buvo viena pažįstama iš anksčiau, bet irgi išėjo. Su keliomis susibendravome, kitų iki šiol nemėgstu. Apsauginiai - nors ir atrodo agresyviai, tačiau iš tikro labai malonūs žmonės, yra apie ką pakalbėti su jais.
     
     
     
    Taigi, dėl nesuderinamumo su mokslai (kai baigi darbą penktadienį ryte 8 valandą, ir tau reikia būti 9h univere, ir išklausyti 3 paskaitas po 2h nemieogjus, jauti kaip šarikai galvoje pradeda atsisukinėti. Taigi vien dėl negalėjimo dirbti ir suderinti mokslo su darbu teko išeiti. Kas labai pradžiugino, kad prieš pasirašant popierius visus, paskambino adminė, ir pasakė, kad norėtų mane turėti, jei nedirbčiau ketvirtadieniais, ale padarytų man išimti. Pasakiau, kad jei jai reikia paplidomo žmoguas tik šiam savaitgaliui, laisvai galiu padirbti, nenumirsiu. Tačiau ji atšovė, kad žmogų jai rasti ne bėda, tačiau jai patiko kaip gerai aš dirbau, ir nori turėti mane vien dėl to. Ką gi, negalėjau skųstis, turint omeny, kaip stengiausi.
     
    Kitas klubas
     
    Istorija būtų baigta, bet dar yra ką papasakoti. Prieš keletą savaičių draugo FB sienoje pamačiau, kad jis ieško žmogaus, kuris galėtų padirbti barboy'umi kitam naktiniame klube vietoj jo, kadangi pats negali dirbti, nes dėl univero studijų turi būti Kaune. Taigi, parašiau jam, pasakiau, kad galiu padirbėti, ir ketvirtadienį buvau klube apsitarti dėl visų detalių. Viską sutarėm, pasakė ką reikės daryti, iki kelių dirbsim ir etc. Ateiti į darbą - 9 vakaro, kai klubas atsidaro 10 vakaro. tai buvo mano ausims, palyginus su pirmuoju klubu.Darbas buvo kiek kitoks nei pirmajame klube - dirbau vienas, aprūpinti stiklinėmis ir laimu bei mėtomis turėjau 2 barus, ir turėjau tik nurinkti stiklines kur rasdavau. Barmenai prikolni nesiprandavo dėl nieko - kai pagrindiniame bare beveik baigėsi stiklinės, ir aš laksčiau pirmyn-atgal jas nešiodamas, man pasakė: Nesiparink seniuk, matai, dar turiu 2 stiklines, žmonės norės išgerti - palauks. Palyginus su pirmu klubu, kur buvo pastovi įtampa, čia dirbti buvo vienas malonumas. Prieš ateinant čia, draugas, kurį pakeičiau, pasakė, kad palyginus su ankstesne darboviete čia bus labai lengva: palyginus su pirmu klubu, čia lengvas pasivaikščiojimas bus. Darbo pabaiga - nenuspėjama. Kadangi klubas closing time neturi, tuo naudojasi ir džiaugiasi likę Vilniaus barmenai, kurie ten eina tūsinti po savo darbo. Tad 6 ryto dar sveikiniesi su klientais, o atsisveikinti pradedama apie 8-9 ryto. Nuo baro nuneši visas nešvarias stiklines, baro gumas, pasimi algą, ir eini namo. Jei greit sukiesi - per 15 minučių gali išeiti namo.
     
    Papildymas: Šį penktadienį sulaukiau skambučio. Skambino antrojo klubo administratorė, ir klausė, ar esu suplanavęs savaitgalį. Atsakiau, kad priklausomai nuo to, ko jai reikia, galiu bandyti koreguoti savo planus. Norėjo, kad padirbėčiau to klubo rūbinėje. Kadangi kalbėjo šiek tiek desperatiškai, sutikau. Darbas kaip ir aiškus - ateini 10-15 minučių prieš atsidarant klubui, susitvarkai rūbinės žetonus, pasiruoši kaip viskas tau patogiau, ir dirbi. Tik tie žmonės, kur dirbo ties rūbinės projektu, turbūt nepagalvojo, kad 9 pakopų laipteliai rūbinėje nėra labai malonu. Iš pradžių nesijaučia jų, bet kai reikia nusileisti ir pakilti kelis tūkstančius kartu per naktį, ryt jaučiasi labai gerai. Rūbinė nėra didelė, vietos praeiti nebuvo daug, kabyklos buvo viena šalia kitos, tad kai sukabini daug striukių dviem aukštais, paskui būna labai sunku ištraukti tas, kurios būna toliausiai nuo praėjimo, ir dar uždengtos kitomis. Kadangi žetonų skaičius nesiekė 200, o lankytojų buvo LABAI daug, tai teko suktis iš padėties, ir kabintis atėjusiu kartu striukes ant vieno kabliuko, kad dar labiau apsunkino aukščiau minėta padėtį. Būdavo labai sunku, kai supainiodavai numeriukus. Duoda žmogus striuke, tu paduodi jam numeriuką, ir leidiesi žemyn pakabinti striukės. Nusileidęs supranti, kad ant to numeriuko jau yra pakabinta kažkieno striukė, ir pradedi galvoti "Pareik, Antanai, ant švenčių...". Daug kas pameta numeriukus - tada susimoka 20 litų, kurie eina ne į rūbininko kišenę, ir apibūdinę savo striukę, ir pasakę kas yra kišenėse užeina pas mane ieškotis. Per vakarą tokių būna 5-7. Kitas atvejis - pameta numeriuką, ir jau yra per girti, kad nupasakotų, kaip atrodo jų striukė. Tokiems striukių neduodavau, ir turėdavo laukti iki galo (8 ryto) arba eiti namo be striukių, ir atsiimti jas kitą dieną (viena mergina taip buvo palikusi kompo tašę, telefoną, dvi striukes, ir smigusi tualete).
     
    Kas liečia arbatpiniagius - nesvarbu kur dirbi, juos gauti galimybė visada yra. Pirmą savaitę dirbdamas barboy'um iš klientų negavau arbatos, tačiau barmenai numetė 10 litų, tai kaip ir geriau nei nieko. Rūbinėj - atvirkščiai. Užsieniečiai beveik visada palieka monetų - litą arba du. Lietuviai - išimtinais atvejais. Viena kompanija, atėjusi apie 7 ryto, už 4 striukes paliko 10 litų arbatos. Vienas bahūras, neradęs savo žetono, tačiau nusileidęs pas mane, ir neradęs savo striukės, paliko 20 litų. Bjauriausi tie, kur ateina, numeta belekaip striukė, ir laukia, kol juos aptarnaus. Nei "labas", nei "ačiū" - pagarbos nulis. Tačiau būna tokių, kurie ateina, pasisveikina, mandagiai paklausia kaip sekasi, padėkoja, ir palieka arbatos.
     
    Tad chebra, kai einat į klubą, nepagailėkit lito-kito personalui, kuris jus aptarnauja - ar tai rūbininkas, ar barmenas, ar floorstaff'as. Vistiek išleisite kelis šimtus, o darbuotojai taip prisiduria prie algos kapeiką-kitą. Kalbant apie tikslesnius skaičius - per savaitgalį arbatos gavau daugiau negu algos. Skaičiaus tikslaus nesakysiu, bet pilnam bakui kuro, ir geram puslitriui degtinės užtektų ;)
    Tai tiek mano trumpos ir klubinės darbo patirties, laukiu klausimų :)
     
    Kiti straipsniai:
     
    Darbas picerijoje
     
    Darbas kavinėje
     
    Vasara Edinburgo faktoriuje
  5. Patinka
    Dainylo gavo reakciją nuo SAULIUS888 Darbas picerijoje   
    Šiek tiek užvėlavau, bet pridedu ir sutvarkau visus straipsnius į atskiras temas.
    Pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia
     
    Kaip ir minėjau, vasaros pabaigoje išvažiavau į Škotiją savaitei. Tuo metu jau žinojau kad nelabai pavyko su universitetu - įstojau ne į dienines studijas, o neakivaizdines. Kadangi mokslai truko tik spalį, o gruodį-sausį buvo sesija, nusprendžiau susirasti darbelį. Buvo minčių grįžti į senąjį darbą, tačiau kaip ir minėjau, išėjau su trenksmais. Kadangi tuo metu (vasaros pabaigoje) keitėsi restorano filialo administratorės, tai su viena sutaręs buvau, kad grįžęs po atostogų grįšiu dirbti virėjo padėjėju. Tiesa, prieš man išvažiuojant, bandė apmokyti mane pickepiu (kaip jau esu minėjęs, mūsų pickepys irgi išėjo iš darbo), tačiau man nelabai gavosi (mokytoja buvo psichė, kuri rėkdavo dėl to, kad man kas nors nesigaudavo, kai paprašydavau paaiškinti, kodėl darau blogai, ir kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ji padarydavo viską už mane, ir vėl likdavau nesupratęs.). Mokė mane gal 2 dienas (labiau buvau jos padėjėjas, nei ji mano mokytoja - atnešti lėkščių, pavalyti tą, papjaustyti tą, ir etc) ir sutarėm, kad kai grįšiu, pasakysiu ar noriu būti pickepiu, ar virėjo padėjėju. Vis dėl to supratau, kad ten dirbti pickepiu nenoriu. Todėl grįžęs ruošiausi tą pasakyti, tačiau sužinojau, kad pasikeitė administratorė. Aišku, viską perdaviau naujai adminei, tačiau ji man pradėjo aiškinti, kad esą mes sutarę esame, jog grįžęs aš iškarto eisiu dirbti pickepiu į dar kitą filialą. Kadangi mes nebuvo sutarę su senąja admine, tai pasakiau sorry, ir išėjau. Taip ir baigėsi mano darbas įmonėje A. Taigi grįžtant prie pradžios, nusprendžiau vėl ieškotis darbo maitinimo įstaigoje, tačiau šį kartą padavėjo arba padavėjo-barmeno, kadangi alga ta pati, darbo valandos tos pačios, tik buvo galimybė gauti arbatpinigius. Pradėjau vaikščioti, siūlyti visur save, tačiau kažkodėl niekam nereikėjo nieko.Kol galop pasiūlė darbą viena iš Vičiūnų įmonių grupės kavinių. Jau buvau besutinkąs, tačiau į darbo pokalbį pakvietė B kavinė, kuri pasiūlė geresnes sąlygas, darbą arčiau namų, ir dėl šių priežasčių sutikau. Taigi pradėjau dirbti rugsėjo pradžioje. Nustebsit - pickepiu.
     
    Apmokymai
     
    Iš pradžių mane apmokė, viską paaiškino, ir leido dirbti kartu. Šį kart darbas netgi patiko, nes kepėja turėjo gabumų mokyti, ir jai sekėsi tai visai neblogai. iš pradžių pasakė, ką ir kaip reikia daryti, tada parodė praktiškai, davė paskaitinėti knygutę, kurioje buvo surašyti visų produktų kiekiai, kiek ko dėti ir pnš. Vėliau davė namo meniu, liepė išmokti visų picų receptus (daugmaž, pagrinde tik dažniausiai užsakomų) ir kitą dieną "atsisakityti" ir tik tada gavau galimybę stoti prie pečiaus ir stalo.
    Ateidavau į darbą šiek tiek prieš 11, persirengdavau, ir pradėdavau dirbti. Vyr. pickepėja darbe būdavo nuo 8 iki 6, o aš nuo 11 iki 10. Taigi nuo 6 iki 10, 4 valandas dirbdavau vienas. Ir taip nuo pirmos dienos. Ačiū Dievui kol nelabai ką mokėjau vakarais daug darbo nebūdavo, tad spėdavau suktis. Taigi pats darbas buvo gan paprastas - klientas užsako picą, padavėja įmuša ją į kasą, pas mane išlenda čekiukas, kuriame parašyta kokia pica ir aš ją darau. Viskas būdavo paprasta, kol užsakymų nebuvo daug. Kažkada vienu metu, per 5 minutes išlindo apie 10 užsakymų. Viskas būtų žymiai paprasčiau, jei picos būtų vienodos, bet deja.. Vyr pickepėja paprastai paruošdavo visus produktus, tarkuodavo sūrį, maišydavo tešlą, pjaustydavo daržoves, mėsas ir etc. Taigi, pagrinde aš kepdavau picas, o ji darydavo pagalbinius darbus. Žinoma, kai ateidavo daug užsakymų, kviesdavau ją, ir ji sukdavo picas, o aš tik traukiau jas iš pečiau, paruošdavau, supjaustydavau ir padėdavau ant baro. Taip viskas būdavo iki 6. Vėliau likdavau vienas, ir viską turėdavau daryti vienas - pasiruošti produktus, kepti picas, užsakytas salėje, ir picas užsakytas į namus. Pirmenybė visada būdavo picoms į namus, nepaisant to, kad jų daug, o į salę reikia iškepti tik vieną picą. Prie viso to, prisidėdavo ir dėžučių lankstymas - kadangi kartais išlankstytos pasibaigdavo, tekdavo darytis kelis darbus vienu metu - kepti picas, lankstyti dėžutes, žiūrėti, kad produktų netrūktų ir dar nesudeginti picų, esančių pečiuje. Po darbo reikėdavo viską idealiai sutvarkyti - nuvalyti miltuotus indelius, švariai išvalyti pečių, nepalikti nė kiek miltų ant stalo, išplauti grindis.. Kartais tai trukdavo apie valandą, kartais daugiau.
     

     
    Kolektyvas
     
    21 žmogus, 19 moteriškių, 2 vaikinai. Dirbom 2 pamainom - 2 kepėjai, 2 vyr. kepėjai, 5 padavėjos, 2 administratoriai, virėja, vyr. virėja, 2 salotininkės, barmenė, restorano vadovė, dispečerė, 2 plovėjos. Tragedija. Galvojau dirbti įmonėje A buvo sunku bėl per didelio moteriškių kiekio, bet čia košmaras. Laimė buvo vienas vaikinukas, administratorius. Nedaug mes su juo kalbėjom iš pradžių, tik persimetėm keliais žodžiais, kadangi buvo pamainos viršininkas mano, ir kažkurią dieną išėjo anksčiau iš darbo į koncertą. Paklausiau ką gero žiūrės, sako: grosiu. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kad nors ir vienas vaikinukas tarp 20 moterų, bet nors didžėjus, neliūdna bus. Deja. Pasirodo bahūras groja smuiku kažkokiam orkestre. Negana to, išgirdau gandus, kad jis ne toks, kaip mes visi. Nu, tipo, "rožinis flamingas pilkų gandrų tarpe". Kažkaip nekreipiau į tai dėmesio, nes manęs tai asmeniškai nelietė. Po kolkas. Vieną vakarą bedirbant, ir lakstant iš vienos vietos į kitą, kadangi buvo daug užsakymų, pajaučiau kad kažkas stovi už manęs. Ir staiga kažkas uždėjo ranką ant juosmens, ir išgirdau vyrišką balsą į ausį: "Dainiau, zuikuti, paskubėk, žmonės laukia savo picų". Čiut nepamečiau ližės su pica... Normaliomis sąlygomis būčiau priėmęs tai kaip pokštą, bet kadangi buvau girdėjęs atitinkamų gandų, atsisukau į jį ir perspėjau, kad jei dar kartą pasakys kažką panašaus, jo dantų sąstatas pajudės iš vietos. Nežinau ar jis neišgirdo, ar kaip, bet perklausė: "Ką?". Atšoviau "ką girdėjai, antrą kartą nekartosiu" ir nuėjau dirbti. Vėliau teko susitaikyti, kad dirbu ne be su 19, bet su 20 žmonių, kuriems patinka vyrai. Na ką gi..
     
    Kodėl stengiuosi vengti picerijų..?
     
    Ne be priežasties, padirbęs šioje picerijoje, stengiuosi čia nebeužeiti, ar bent nevalgyti picų jose. Kodėl? - Pirmiausia - kokybė. Tie, kas galvoja, kad produktų kokybė ten yra gera, labai labai klysta. Dirbdamas kavinėje A, galvojau kad nevalgysiu ten, nes malta mėsa 8lt/kg nežada nieko gero. Deja, klydau. Ten ją atveždavo mėsos pavidalu, tuo tarpu į piceriją veždavo kažkokį užšaldytą daiktą, kurį reikėdavo tirpdyti, ir tik tada jis pradėdavo panašėti į mėsą. karta tarkuojant sūrį, išgirdau picerijos reklamą "Mūsų picos pačios skaniausios, nes į jas dedame tik patį geriausią sūrį.." Ir stoviu aš, laikydamas rankose sūrio produkto pakuotę vienoje rankoje, o "geriausią sūrį" kitoje. Kumpis - antros rūšies (pagal kokybės skalę), tad mėsos ten nelabai daug, greičiausiai yra. Labai daug šaldytų produktų - pradedant sriubomis ir pyragais, baigiant bulviniais blynais. Vienintelė dienos sriuba būna verdama iš ryto, todėl nėra šaldyta. Bent tiek gerai. Taupumas. Taupoma viskas ir visur - nesvarbu reikia ar nereikia. Pamenu, ruošiausi daryti picą, ir imant iš šaldytuvo gabalą tešlos, šis iškrito man iš rankų, ir nukrito ant žemės. Aš automatiškai jį pakėliau, ir išmečiau į šiukšlinę. Ir tada girdžiu balsą už savęs - ką čia darai? Nustembu biški, pakeliu akis, ir matau kreivai žiūrinčią mano restorano vadovę, kuri žiūri tai į mane, tai į šiukšlinę. Klausiu: kas negerai?. O ji man klausia atgal, kodėl aš išmečiau tešlą į šiukšlių dėžę. Paaiškinu, kad ėmiau iš šaldytuvo, ji man iškrito iš rankų, nukrito ant žemės, todėl ir išmečiau. O ji sako: taigi grindys nėra purvinos, nesimatytų nieko ant tos tešlos, plius, niekas nematė, kad ji tau iškrito.... Taip pat reikalaujama dėti mažiau produktų ant picų ir juos taupyti. Tai yra, jei ant šeimyninės picos reikia dėti 200 gramų sūrio, tai mums liepdavo dėti tik tiek, kad matytųsi ir jaustųsi, kad ant picos sūrio uždėta, ir klientas nesiskųstų. Taigi, vietoj žadėto 200 gramų, klientas gaudavo apie 100, kartais dar mažiau. Ir taip su viskuo, išskyrus žalią mėsą. Padažo ant šeimyninės picos reikia 150 gramų? Pamozojam tiek, kad kraštuose matytųsi, kad padažo yra, ir būtų raudona žymė, kad centre padažo tik buvo, bet jo nebėra..
    Pietūs: Pietus statė pati picerija, ir galėjome rinktis iš geresnių picų, daugiau produktų turinčių picų, bet leisdavo tik mažytes picas darytis (20cm) arba prastesnių picų, ant kurių būdavo 2-3 produktai, bet dydis būdavo pakenčiamas (25cm). Tačiau aš šiek tiek savivaliaudavau, ir išsirinkęs 20cm picą, ją pasidarydavau didelę, prisidėdavau gausiai produktų (gausiau negu leidžia kalkuliacinės lentelės) ir pavalgydavau. Sočiai, skaniai ir slapstydamasis. Nelabai gerai, bet kaip sakoma - nesisuksi-negyvensi. Kažkurią dieną, kai jau buvo atsibodusios picos, klausė manęs ką valgysiu. Kadangi buvo galima pasirinkti bulvinius blynus, pagalvojau, kad visai smagu būtų suvalgyti bent porą karštų, ką tik iškeptų bulvinių blynų. Po 2 minučių, eidamas pro virtuvę, pamačiau, kaip iš fritiūrinės ištraukia riebalais varvančius mano blynus... Kitus kartus valgiau tik picas.
     
    Pabaiga
     
    Kadangi po pirmos sesijos pavyko perstoti į dieninį, tai teko darbą mesti. Algos stengiausi neleisti belekur, tad ji buvo vienas iš svarbiausių faktorių, kuris leido nusipirkti mašiną iš savo pinigų, ir piltis kurą, tvarkyti ją taip pat už savo pinigus.
     
    Tai tiek, klausimai laukiami apačioje :)

    Kiti straipsniai:

    Darbas kavinėje
     
    Darbas naktiniame klube
     
    Darbas Edinburgo faktoriuje
  6. Patinka
    Dainylo gavo reakciją nuo SAULIUS888 Gyvenimas ir darbas: Edinburgas   
    Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
     

     
    Pradžia
     
    Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
     
     
    Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
     
    Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!



     

    Darbas
     
    Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
     
    Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.





    Darbo ypatumai
     

    Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
     
    Laisvalaikis
     
    Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
     
     

     
     
     
    Naktinis gyvenimas
     
    Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
     
    Buitis ir kaimynai
     
    Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
     
    Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
     
    Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
     
     

     
     
    Oras, žmonės, šalis.
     
    Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
     
     







     
     
    Lietuviškas maistas
     
    Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
     
     
     

     
     
    Radiniai
     
    Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
     
     



    Nuotykiai
     
    Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
     
    Pabaiga
     
    Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
     
    Kiti straipsniai:
     
    Darbas kavinėje
     
    Darbas picerijoje
     
    Darbas naktiniame klube
  7. Patinka
    Dainylo sureagavo į pavis Truputis motyvacijos kam sunkiai einasi verslai   
    Atsidariau cheminio valymo garažą, po mėnesio atėjo krizė, norėjau viską mesti. Ir tada pasakiau sau "dar padirbėsiu, kad bent išnaudot tą chemiją kurią nusipirkau". Idėjau skelbimą, netyčia užmaciau seminarą apie tai kaip bendrauti su klientais ir uzsikelti kainą. Net nepastebėjau kaip per 1 savaitę pas mane kainos pakilo nuo ~40 eurų iki ~ 65, atsirado darbuotojas, ir darėm net po 2 mašinas per dieną, užsidirbdavau nuo 50 ~ 100 eur į dieną gryno. Supratau kad bet kokia paslauga ar prekė yra gyva kol ja tiki, gali kvepalus pardavinėti labai sėkmingai jai tik tikėsi savo idėja, ir rasi būdu parduoti brangiai. Ši istorija įvyko šią vasarą, tai pirmoji vasara kai paskaiau sau "dirbsiu sau ir užsidirbsiu daugiau nei gaudavau samdomame darbe" Samdomam gaudavau 45 i diena.
     
    O tavo ši mintis mane įkvepė ir vėl tęsti savo projektą, kurį jau nesekmingai vystau 3 metus ir apie 5 kartus viską mesdavau ir vel pradedavau iš naujo: madosmiestas.lt dėl programavimo žinių stygiaus.
     
    Sorry už klaidas, mergina laukia ;)
  8. Patinka
  9. Patinka
    Dainylo sureagavo į second Kartą Portugalijoje - įspūdžiai, patarimai   
    Prieš kelis mėnesius lankiausi Portugalijoje(Porte ir Lisabonoje), ten gimė mintis, kad laikas pasidalinti įspūdžiais ir patarimais su kitais, kadangi keliaujančių daugėja, o ir pats gana dažnai išvykstu. Taip pat, prieš keliones visad pasiskaitau apie šalį, miestus, lankytinas vietas, viešbučius, kainas, ką kiti rekomenduoja, visad gerai rast patarimų.
    Pirmas straipsnis apie Portą, jei pačiam bus motyvacijos rašyt ir kitiems skaityt, manau bus ir daugiau.
     
    Kartą Portugalijoje
     
    Visai neseniai pirmą kartą teko lankytis Portugalijoje. Bilietus nusipirkau likus mažiau nei dviems mėnesiams iki skrydžio. Iš viso penkių skrydžių(Vilnius – Paryžius – Portas – Lisabona – Londonas – Vilnius) „Ryanair” oro linijų bilietai kainavo 128 Eur. Iš Vilniaus oro uosto išvykau gegužės 15 dieną vakare. Toliau laukė persėdimas Paryžiuje, o po dviejų valandų buvau pakeliui į Portą. Po vienuoliktos valandos vakaro nusileidau Porte, kai tuo metu Lietuvoje jau po pirmos valandos nakties, kadangi abi šalis skiria dviejų valandų skirtumas. Oro uoste mane pasitinko draugai, tad ieškotis kaip nusigaut iki miesto nebereikėjo. Keliavom tiesiai iki hostelio “Tattva Design Hostel”, kuris gana gerai įvertintas booking.com. Kaina už penkias naktis - 100 EUR su pusryčiais. Įsiregistravęs ir palikęs daiktus su vietiniais išėjau apsižvalgyt. Gyvenau šalia “Dom Luis “ tilto, kurį suprojektavo tas pats architektas kaip ir Eifelio bokštą, tad pirmas objektas kurį pamačiau ir buvo šis tiltas. Viršutinė jo dalis skirta metro ir pėstiesiems, apatinė - automobiliams ir pėstiesiems. Kadangi jau buvo vėlus vakaras ir jautėsi nuovargis po kelionės, daug nevaikštinėjom. Todėl nuėjom iki šalia upės esančios lauko kavinės, prie kurios būriavosi nemažai jaunimo, nors buvo pirmadienio vakaras. Paragavau vietinio alaus “Super bock”, pasiklausiau faktų apie Portą bei pasidalinom paskutinėm naujienom, kadangi buvom nesimatę kelis mėnesius.
     
    http://ciao.lt/wp-content/uploads/2017/07/DSC_3911-768x432.jpg
     
    (Dom Luis Tiltas)
     
    Pirmo vakaro faktai:
     
    Galima vartoti alkoholį viešose vietose.
    0,33 l “Super bock” kaina turistinėse vietose 2-3 Eur, neturistinėse 1 Eur
    Naktį gegužės mėnesį Porte vyraujanti temperatūra - apie 16-18C, dieną 20-28C.
     
    Išaušus rytui nuėjau išbandyti hostelio pusryčių. Kadangi pirmą kartą apsistojau hostelyje, daug nesitikėjau, tačiau situacija buvo gan nebloga. Kaip ir priklauso buvo kavos, sulčių, sausų pusryčių, mėsos, sūrio, daržovių, vaisių bei galėjai išsikepti blynu ir pagardint juos “Nutella”. Trumpai apie hostelį: kambariai švarūs, pakankamai erdvūs, prie lovos yra po du elektros lizdus, naktinė lempa bei užrakinama spintelė, t.y. viskas, ko reikia keliaujančiam. Pažinčių ratui praplėsti hostelis - itin tinkamas variantas. Jau pirmom dienom susipažinau su vokiečiu, prancūze, japone, korėjiete bei dviem amerikiečiais.
     
    Kadangi turėjau daug laiko bei atvažiavau ne į Turkiją pagulėt prie baseino, buvau susiplanaves daug ką pamatyt. Hostelis buvo pačiame miesto centre, todėl turistines vietas buvo pasiekti itin nesudėtinga, tereikia žinot, ko ieškai, ir nusiteikt pasivaikščiot. Pačiam Porte itin daug kalniukų, nuolatos kyli ir leidies, tad tam irgi reiktų nusiteikt. Dienomis dažniausiai naršydavau miestą ir lankydavau populiariausias vietas, vakarais būdavau su vietiniais. Man visad buvo įdomu pamatyt ne tik gražias, turistam paruoštas erdves, o kaip iš tikro gyvena vietos žmonės, pamatyt vietas kur turistai neužsuka. Aplankiau ir miegamuosius rajonus, pravažiavau pro itin prastos reputacijos vietas, panašiais kaip Vilniuje Naujininkai(tik Porte atrodo itin prastesnė situacija), apsilankiau itin prabangiame toliau nuo centro esančiame rajone, kur dažiausiai matomas automobilis “Porsche Cayenne” bei kituose neturistinėse vietose. Trumpai papasakosiu apie jau minėtą prastos reputacijos rajoną. Kaip supratau iš vietinių pasakojimo, toje vietoje ankščiau stovėjo penki dideli daugiabučiai, tačiau valdžia užsimojo padaryti prabangų rajoną, todėl nugriovė tris iš jų. Daug žmonių liko be namų, tačiau ta vieta taip ir netapo prabangiu rajonu - šiandien daug žmonių gyvena gatvėje, prekiauja narkotikais ar vagia. Gana tiksli frazė apibūdinanti situacija, kuria man minėjo portugalai: “There is a lot of houses without people and there is a lot of people without houses”. Dar įdomus pastebėjimas - dažniausiai Lietuvoje tenka matyti pirmame ar antrame aukšte gyvenančius žmones, kurie ant langų užsitraukia metalines žaliuzes iš lauko pusės. Porte tai dažniausiai pamatysi visuose aukštuose, net ir devintame. Kaip vienas vietinis sakė, kad “čia žmonės lyg “spaidermenai””, tad, kaip ir visur, reiktų pasisaugot ilgapirščių.
     
    http://ciao.lt/wp-content/uploads/2017/07/DSC_4025-768x432.jpg
     
    (Vaizdas iš Crystal Park)
     
    Vieną vakarą teko apsilankyti Porto jaunimo centre. Buvau pristatytas iš kur esu. Kadangi jame dirba keli draugai, tai viską aprodė. Likau patenkintas tuo, ką pamačiau - erdvus centras, pritaikytas tiek pramogom, tiek įvairiem užsiėmimams, kaip: muzika, piešimas, fotografija, garso įrašymas, šokiai. Centras sulaukia nemažo susidomėjimo iš jaunimo.
     
    Vieną vakarą gavau pakvietimą ateiti vakarienės pas vieną iš vietinių. Prieš vykstant užsukome pas jo pusbrolį, užėjus jo mama iškart pabučiavo į abu skruostus nors pirmą karta matomes, tas pats ir jau atėjus vakarienės. Priimė itin šiltai, lauktuvių į Lietuvą gavau oficialius Porto futbolo klubo fanų marškinėlius. Sakot, kad lietuviai myli krepšinį? Lietuva niekad nemylės krepšinio taip, kaip portugalai myli futbolą, o, tiksliau, vietiniai Porto komandą. Man taip pat teko apsilankyti ir jų stadione, gaila, kad buvo uždarytas, tad nuotrauką pavyko padaryti tik už tvoros. Kada Lietuva turės tokį? Manau, kad negreit.
     
    http://ciao.lt/wp-content/uploads/2017/07/DSC_3984-768x432.jpg
     
    (Porto futbolo stadionas)
     
    Vykstant į Portą siūlau pasidomėti apie vietas, kur valgysite ar leisite vakarus, kadangi mokant paieškot ar turint vietinių pažįstamų, galima tikrai sutaupyti ir atsidurti įdomesnėse vietose.
     
    Portugališkų patiekalų ir gėrimų rekomendacijos:
     
    Bifana (sumuštinis su daug kiaulienos) - greitas užkandis.
    Pasteis de nata - desertas prie kavos arba arbatos.
    Fransesinha – patiekalas, kurio viršuje lydytas sūris, o po juo didelis sumuštinis su daug skirtingų mėsų viduje. Šalia gali būti bulvės, o ant sūrio papildomai dar galite gauti keptą kiaušinį. Tiesiog nuostabiai skanus patiekalas. Geriausia vieta Porte– “Café Santjago”.
    Portveinas - vidutiniskai apie 20 laipsnių stiprumo vynas. Praėjus nuo centro pusės “Dom Luis” tiltą ir nusileidus žemyn iškart šalia upės yra restoranai, į kuriuos anksčiau(galbūt ir dabar) pagal tradiciją vyną atplukdydavo upe valtimis. Vyrams rekomenduoju bandyti 10metų senumo raudoną, o moterims baltą taip pat 10 metų portveiną.
    Populiariausi vietinio alaus prekės ženklai - “Super bock” ir “Sagres”.
     
    http://ciao.lt/wp-content/uploads/2017/07/DSC_3966-1-768x432.jpg
     
    (Pasteis de nata)
     
    Kainos (T – turistinė vieta, N – neturistinė vieta):
     
    Alus 0,33 - T: 2-3 EUR, N: 1 EUR
    Bifana - T: 3 EUR, N: 2-2,5 EUR
    Fransesinha - visur apie 9-10 EUR
    Kava - T: 1,5-2 EUR N: 0,6-0,9 EUR
    Portveinas – taurė visur apie 5-6 EUR
    Pietūs – T: 10-12 EUR, N: 5-7 EUR
    Pasteis de nata – T: 1 EUR, N: 0,6-0,8 EUR, kepykloje ar parduotuvėje 0,5 EUR
    Degalai – D: 1,30 EUR, B 95: 1,50 EUR už litrą
     
    PVZ: 2 Bifana, 2 Sangria maži grafinai, espresso puodelis ir desertas neturistinėje vietoje sąskaita: 9 EUR.
     
    http://ciao.lt/wp-content/uploads/2017/07/DSC_4127-768x432.jpg
     
    (Fransesinha)
     
    http://ciao.lt/wp-content/uploads/2017/07/DSC_4134a-1-768x432.jpg
     
    (Portveinas)
     
    Lankytinos vietos (labai daug, bet išskirsiu, ką rekomenduoju):
     
    “Dom Luis” tiltas
    “São Bento” traukinių stotis
    “Livraria Lello” knygynas, įėjimo kaina 4 EUR, jei pirksite knygą, išskaičiuos iš sumos
    “Sé do Porto” katedra
    “Majestic café” kavinukė, pagal pasirinkimą, turistų pamėgta vieta, kava apie 5 EUR
    “Mercado do Bolhão” turgus, suvenyrams, vaisiams, daržovėms pirkti ir t.t.
    “Jardins do Palácio de Cristal” sodas, yra laisvai vaikštančių povų, gaidžių
    “Igreja da Serra do Pilar” galima užlipti į viršų, atsiveria visas miestas, itin puiki vieta stebėti saulėlydi.
    “Jardim do Morro” visai šalia 8 pastato, atsiveria puikus miesto vaizdas
    Išbandyti senovinį tramvajų, patiko maršrutas palei upę, kaina 3 EUR.
     
    http://ciao.lt/wp-content/uploads/2017/07/DSC_4103-768x432.jpg
     
    (Majestic Cafe)
     
    http://ciao.lt/wp-content/uploads/2017/07/DSC_3970-768x432.jpg
     
    (Bolhao turgus)
     
    http://ciao.lt/wp-content/uploads/2017/07/DSC_3863-1-768x432.jpg
     
    (Se katedra)
     
    Žinoma, yra dar daug ką pamatyti ir kiekvienam pagal skonį. Galima rinktis ir turistinius laivelius ar autobusus be stogo su gidu. Bet aš pasirinkau kitus būdus pažinti miestą. Bet kuriuo atveju ir be šių vietų rekomenduoju daug vaikščioti ir tyrinėti miestą.
     
    Daugiau faktų:
     
    Vakarėlių laikas prasideda gan vėlai, po vidurnakčio.
    Yra pliažas, bet rekomenduoju važiuoti, o neiti.
    Taksi kaip ir visur mėgsta sukčiauti, patogu naudot “Uber”.
    Taksi plafone yra skaičiai, 1-2 reiškia miesto zoną ir mažesnį tarifą, 3-4 užmiestis ir brangesnis tarifas. Jei turite mažą bagažą, imkite su savim į saloną, nes jie mielai jį norės padėti į bagažinę, bet už tai imamas mokestis. Įsėdimo mokestis yra keli eurai.
    Angliškai daugiausia kalba turistinėse vietose, kitur pravers jei mokate ispanų.
    Tik pietų metu jie geria kavą su pienu, ryte, per pietus ir vakare - espresso.
    Pasiimkite grynų, daug vietų nepriima kortelių.
    Autobusuose yra nemokamas wifi, jei kavinėje nebūtų, praverčia jei sedėsite terasoje netoli stotelės.
    Yra metro linija į ir iš oro uosto, kaina apie 2,5 EUR.
    Maksimalus leistinas greitis – 120km/h.
    Yra keli prekybos centrai, bet tolokai nuo centro.
    Vietinį nuo turisto atskirsi pagal tai, kad vietiniai nelaukia kol užsidegs žalia pereiti gatvę, jie eina betkur ir betkada.
     
    Keli žodžiai:
     
    Kaip ir ispaniškai, sveikintis – hola, atsisveikinti – ciao.
    Ačiū – obrigado.
    Sąskaita – conta.
     
    Viso Porte praleidau penkias dienas, kurių užteko pamatyti tiek turistinius objektus, tiek neturistines vietas, minimaliai susipažinti su kultūra, vietiniais. Rekomenduoju vykti 4-6 dienoms, nes čia yra ką veikti ir galima apsisukti su protinga pinigų suma.
     
     
    Taip pat, pradėjau rašyti asmenini blogą apie keliones: Ciao.lt
    Nuoroda į šį straipsnį: Kartą Portugalijoje
    Tai nėra reklama, tai tiems, kuriems buvo įdomu ir norės toliau skaityti. Kitus straipsnius pasistengsiu taip pat patalpinti uzdarbyje.
  10. Patinka
    Dainylo sureagavo į Kushvid Koso sala, Graikija (Kos island, Greece)   
    Nors už keletos mėnesių jau bus kaip metai po šios kelionės, tačiau geriau vėliau nei niekad, gal kam pravers, o ir pačiam buvo smagu rašyt bei prisiminti viską :)
     
    Ši kelionė nebuvo planuota. Tiesiog, vieno eilinio šeštadienio paryčiais (apie 3val. ryto) scrollinu per FB ir pamatau pasiūlymą vykti į Koso salą už 95 eur žmogui, pirmyn ir atgal. Pasakau apie tai draugui, kiurksančiam kitam kambario gale... Ir štai jau po pusvalandžio mes perkam bilietus, sulakstę iki naktį dirbančio bankomato ir įnešę grynųjų pinigų į sąskaitą tam, kad nusipirkti bilietus 05.12 – 05.19 dienom.
    Ieškojau internete gidų apie šią salą, kad atvykus nesiblaškyt ir iš anksto žinot ką aplankyt, kokios ten kainos ir t.t. Tačiau pa‘googlinus internete lietuviškai/angliškai/ispaniškai galiausiai supratau, kad teks daug ką tyrinėt pačiam ir išsiaiškinti jau esant vietoj, nes gidai gana „sausi“. Naktį prieš kelionę prisiminėm, kad reikės kažkur apsistoti. Tuomet per Booking‘ą užsisakėm Oscar‘s Hotel kambarį dviems, savaitei už 150 eur su pusryčiais (75eur žmogui). Nuotraukose matėsi paprastas, bet tvarkingas kambarys. Prabangaus mums ir nereikėjo, nes norėjom apkeliauti visą salą ir grįžt į viešbutį tik nusipraust ir pernakvot. Galiausiai, juk ne kambary sėdėt skrendam. Besirenkant kriterijus buvo - kaina ir WiFI.
    Taigi, gegužės 12d., apie 12 val. pradėjau krautis lagaminą, o 15‘35 pakilo lėktuvas, kuriame aš mąsčiau ar nieko svarbaus nepalikau namuose... Nusileidom po 3 valandų Koso saloje, Graikijoj (laiko juosta ta pati kaip ir pas mus). Išėjus iš oro uosto, kairiam jos krašte radom autobusų stotelę. Kelionė autobusu iš oro uosto į Kos'o miestą kainuoja 3,2 eur, o taksi 35 eur, tad nusprendėm palaukti autobuso, juk laiko turėjom sočiai.
     

     
    Po gero pusvalandžio atvažiavo autobusas, kuriame susimokėjom grynais. Važiavom per Mastichari, Marmari, Tigkaki ir galiausiai pasiekėm Kos‘ą. Nuo stotelės iki Oscar hotel pėsčiomis apie 5 min kelio.
     
    Keli dalykai apie Koso salą. Mieste beveik visur vienpusis eismas. Drįsčiau teigti, kad eisme dalyvauja daugiau motorolerių nei automobilių. Visi važinėja be šalmų (pareigūnai nieko nesako, taip priimta). Visi rūko patalpose, nesvarbu ar tai parduotuvė, restoranas ar viešbučio priimamasis. Dauguma (net vyresnio amžiaus žmonės) kalba angliškai. Praktiškai kiekviena kavinė/baras turi WiFi. Siūlyčiau nepalikti atidarytų langų, kad nepriskristu uodų. Taip pat žmonės patarė vengti gerti vandenį iš čiaupo, geriau pirktis.
     
    VIEŠBUTIS
    Jį pasiekus mus pasitiko malonus vyriškis kuris padavė raktus nuo mūsų kambario. Kaip už 75eur/asm savaitei tikėjausi kažko baisaus, bekilant į trečią aukštą jau juokavom apie tai, kad miegosim ant šieno kupetų šalia karvelių, tačiau atidarius durys likom maloniai nustebinti. Erdvus kambarys 3 patalpų, Vienam kambariuke tualetas ir dušo kabina, toliau paėjus didelė svetainė su dvejom gana patogiom lovom bei dešiniau virtuvėlė. Kambaris taip pat turėjo kondicionerių, Tv, dideli balkoną bei gerą WiFi signalą – už tokia kaina tikrai patenkino visus lūkesčius. Be to yra didelis baseinas ( kuri prileido paskutinę mūsų viešnagės dieną).
     



     
    Pusryčiai švediško stalo principo, pirmame aukšte ant ilgo stalo kas rytą tarp 8-10 val išdėliojamos lėkštes su kumpiu, sūriu, graikišku jogurtu, medumi, vaisiais, sausainiais, bandelėms, marmeladu, šviežia duona, kava, sultymis ir t.t..
     

     
    TRANSPORTAS
    Vienareikšmiškai siūlau imti motorinę transporto priemonę, jei norit apkeliauti salą, ( su dviračiu nuvargsit), o autobusu ir pėsčiomis bus sugaišta daug brangaus laiko, o juk atostogų laikas dažniausiai suskaičiuotas.
    Perėjus per keletą nuomos punktų nusprendėm nuomotis motorolerius pas vyrukus esančius visai šalia viešbučio nes visur kitur už paros nuoma norėjo 15 eur, o su šiais pavyko nusiderėt iki 10 eur/para, be to ir motoroleriai buvo geresni nei kitur bei aušinami skysčiu, kas mums buvo aktualu, nes žinojom, kad naudosim praktiškai visą dieną. Išsinuomavom kiekvienas po Malagutti ( lyg f12 modelis) 6 dienom. Benziną pylėmės degalinėse, o jo kaina tuo metu buvo 1.55 eur/l ( išnaudojau 1,5 bako per visą laiką)
     
    Gal kam svarbu tai nuomos punktas:
    MOTO HOLIDAYS, DIMITRIOS PITSIS. 21, Meg Alexandrou str. TEL: 0030 / 22420 20156
     
    P.S. Nusprendėm nuomotis motorolerius, nes:
    Automobiliui išsinuomot reikia24 metų.
    Pigesni nei keturačiai ar bagiai (nuo 30eur para už silpniausia keturatį).
    Mažos kuro sanaudos, nebrangi kaina, bei geresnis pravažumas tiek eisme tiek siauromis gatvelemis nei kitų transporto priemonių.
     
    KAINOS
    Iš pradžių kainų skirtumą pastebėjom nes apsipirkinėjom vietinių parduotuvėlėse, na tokiose kaip pas mus vadinam „maisto prekės“ tai ten tarkim coca-colos skardinė buvo 1 eur, 7days‘as 1 eur, Lays traškučiai 1,5 eur, sulčių pakelis 1,3 eur, puses litro buteliukas vandens 0.6 eur . Po to sumąstėm užsukti į parduotuvė AB lietuviškas analogas būtų IKI parduotuvė tai ten kainos praktiškai tokios kaip čia, kai kas galbūt net pigiau coca-cola skardine 0.52 eur, buteliukas vandens 0.2 eur, 7‘days 0.5 eur t.t. Saloj taip pat yra tikrai bent du Carefour ir vienas Lidl.
     

     
    Toliau stengsiuosi rašyti ne savo kelionės dienorašti su patirtais nuotykiais, o tiesiog aprašysiu aplankytas vietas su mano įžvelgtais +/- .
     

     
    1)Roman odeon: Randasi pačiam koso miete, nuošaliau nuo centro. Visą gyvenimą mane žavėjo senovės Graikijos bei Romos kultūros. Ši kelione buvo pirmoji kur galėjau aplankyti tokius senovinius griuvėsius, man įspūdį paliko, draugelis apsižvalgė ir laukė manęs. Pakako vieno aplankymo. (nemokama)
     
    2)Hipokrato medis: Randasi netoliu uosto, prie Narantzia pilies. Mano apsilankymo metu vyko kažkokie restauravimo darbai aplink jį. Platus gražus medis, išsiskiriantis iš kitų tuo, kad randasi vidiniam kiemeli ir pasak legendas po jo sėdėdavo Hipokratas, o šiaip tai medis kaip medis. (nemokama)
     
    3) Narantzia Pilis: Prieš einant į ja pasiskaičiau, kad po rekonstrukcijos labai daug kas pasikeite, daug naujovišku elementu ir, kad nelabai ką ten pamatysi, tad pats užėjau iki kasos, pasižvalgiau ir apsisukau. 4 eur įėjimas.
    Yra dar daug griuvėsiu pačiam mieste, bet kiekvienu šį kartą neaprašysiu.
     
    4) Asklepionas: Toliau nuo pačio koso miesto, patogiai pasiekiama tiek su mašinom tiek dviračiais. Įėjimo kaina 8 eur. Unikali vieta, tačiau net pats Odeonas labiau sužavėjo nei jis, galbūt tikėjausi kažko daugiau... Aš dar vaikščiojau žiūrėjau į tų laikų architektūrą, pastatų išdėstymą, ornamentus. Draugelis vis klausė ar aš čia dar ilgai iki kol rado užsiėmimą, pagauti driežą – dėja nesėkmingai. Likusi laiką kol vaikščiojau glostė katiną. Vieta nesužavėjo. Tiesa – neabejoju, kad einant su gidu į tokią vietą būtų daug įdomiau. Turint laiko ir platesni biudžėtą neaplankyti būtų nuodėme, tačiau esant laiko stokai galima aplenkti, šią vietą, o esant ribotam biudžetui jau geriau prie tu 8 eur už įėjimą pridėt dar 2 eurus ir išsinuomot parai motorolerį arba suvalgyt kokį šviežiai sužvejotos žuvies patiekalą.
     


     
    5)Hipokrato sodas: Buvom privažiavę, tačiau neaplankėm, kadangi gavosi iškart po Asklepiono, o kolega jau prisižiūrėjęs griūvėsiu nebuvo nusiteikęs dar spoksoti į visokius augalus. (lyg nemokamas)
     
    6) Kalnai netoli Askelpiono: Viena iš labiausiai sužavėjusiu vietų. Atsiveria puikus vaizdas į visą Koso miestą, rytinę bei pietinę pakrantę. Kalnai pilni palaidu ožkų, nenustebkit jei ant kelio rasit einanti kokį sausumos vežlį, jų ten pilna. Kalnuose taip pat aptikom driežų bei gąsdinom laukinį kalakutą. Pasiekti galima ir su dviračiu, bet labiau rekomenduoju keturratį arba motorolerį.
     

     
    7)Thermos: Smagi vieta. Palei jūros krantą iškasta bala į kurią Iš žemes gelmių įteka karštas vanduo ( pagal kvapą spėčiau, kad kupinas sieros) ir susimaišo su jūros vandeniu. Jausmas kaip sėdėti kubile. Patys važiavom keletą sykiu. Vykstant su motoroleriais/ keturračiais bus galima nusileisti iki paplūdimio ir iki termų teks paeiti keletą šimtų metrų. Atvykusiems autobusu arba mašina teks leisti nuo kalno žemyn. Aišku gali už 5 eur užsisakyt asiliuką kuris jus nujuodins ir nereikės eiti. Tiek viršuj tiek apačioj yra kavinės. Rekomenduoju atvykti ryte 8-10 val arba vakare/nakti nes diena būna pilna žmonių ir gaunasi „sriuba“.
    SVARBU: Nusiimkit visus metalinius, auksinius, sidabrinius ir kitus papuošalus nes reaguoja su thermos vandeniu ( juodoja ir t.t.) Kol ten buvau mačiau daug nustebusiu veidu žiūrinčiu kas atsitiko jų papuošalams.
     

     
    8)Tigkaki, Dano‘s restoranas. Miestelis įsikūręs palei šiaurinį salos paplūdimį. Vanduo šiek tiek vėsesnis nei pietinėj dalį (kardamena, kefalos). Štai čia keletą kartu valgėm restorane Dano's. Valgėm šviežią žuvį. Už 6.5 eur paprašėm white fish, sardinijų, bei vietinių žuvyčių mix‘a paragavimui. Sekanti kartą už 12 eur užsisakiau lėkštę sardinijų su kažkokia tais didesnę žuvym – taip pat buvo labai skanu. Labai malonus ir šiltas kolektyvas. Savininkas pavalgius vis siūlė kažko išgerti namu sąskaita bei pasižadėjo, kad sekanti kartą atvažiavus vaišins mus dideliu šalto alaus bokalu. Taip pat pavalgius šiame restorane gavome kortelę su kuria galima nemokamai atsigulti ant gultu esančiu paplūdimy. (be jos vienam žmogui kaina 6 eur).
     


     
    9)Mastichari: Miestas įsikūręs už Tigkaki ir Marmari – jame daug nevaikščiojom, apėjom molą.
     
    10) Igroviotopos ežeras - Pagal dauguma aprašų internete čia galima rasti įvairiu rūšių paukščių kaip flamingu ir pan, nes tai jų tarpine stotele migracijos metu. Dėje mes nieko įspūdingo nematėme, tiesiog seklus ežeras ir tiek. (Turbūt populiari lankytina vieta, bet ne Gegužės mėn.)
     
    11) Zia – Aukščiausiai įsikūręs miestelis koso saloje. Į čią atvykome iš Tigkaki, geras vingiuotas kelias kuris kyla į klanus. Atsiveria puiki panorama į visą šiaurinę salos pusę. Gražus, ramus miestelis kuriame yra daug baltų namukų su mėlynais langais ( tokie kokia dažnai vaizduojami nuotraukose, atvirukuose ir t.t. kalbant apie graikijos salas).
     


     
    12)Kelias link kardamenos – Į Kardameną vykome tiesiai iš Zia miestelio. Ilgas vingiuotas keliais kuris driekėsi per kalnus iš šiaurinės į pietinę salos pusę. Važiuojant pravažiavom per Pilį miestelį kuris irgi įsikūręs kalnuose. Manau tikrai geras maršrutas turint laiko nes viso kelio metu lydi puikus kraštovaizdis kurio neįmanoma atsižiūrėt.
     
    13)Kardamena - Miestelis kuris randasi salos pietinėj daly. Jaukus žvejų tipo miestelis su dideliu molu per kuri patogu vaikščioti, uoste sutikom nemažai žvejų, tiek savo laiveliuose tiek žvejojančiu nuo kranto. Patogus paplūdimys. Ilgai čia neužsibuvom, nes jau vakarėjo, o dar norėjom surasti nepertoliausiai esanti Plaka forrest.
     
    14)Plaka miškas – Miškas kuris randasi netoli oro uosto. Pagal kelis rastus aprašymus internete čia turėjom išvysti daugybe povų kurie kartu gyvena su katinais. Iš pradžių nebuvom tikri ar pasirinkom teisingą kelią ir ar niekur nenuklydom, nes žemėlapyje tokios vietos kaip Plaka forrest neradom, tačiau pavažiavus labiau į mišką pasiekėm stovyklavietę kurioje vaikštinėjo povai. Tą vakarą ilgai neužsibuvom, nes pradėjo temti, o ir nieko neturėjom su savim, kad pašerti paukščius, tad grįžome sekančią dieną kadangi gavosi pakeliui vykstant į Kefalos miestelį. Povai nebailus, ima maistą iš rankų, tiesa aš paėmiau batono kurį iš pradžių drąsiai lesė, tačiau draugui atsidarius čipsų pakelį prarado susidomėjimą batonu ir apsuko draugą bandydami išprašyti traškučių. Matyt turistai išlepino paukščius. Tiesa, katinai buvo tik keli, nors pagal aprašymą ten jų turėjo būti šimtai, bet vietoj katinų radome balinių vežlių kurie neatsisakė mano batono.
     

     
    15)Kefalos- Labiausiai į vakarus nutolęs miestelis. Šis miestas mane sužavėjo. Skaidrus, šiltas vanduo, labai smulkių akmenukų paplūdimys. Rytiniam miestelio paplūdimy yra griuvėsiai palei jūrą bei garsioji sala kurioje stūkso viena maža balta bažnytėlė su mėlynais langais. Šiame paplūdimyje apsistojome kiek ilgiau, išsimaudėm, užkandom bei valandėlę pasideginom, bandydami bent šiek tiek išliginti įdegį kuri įgavome dėl maikių. Draugas vis bandė sugauti griuvėsiuose gyvenančius driežus (kaip barzduotosiso agamos tik šiek tiek mažesni ir greitesni), po valandos vargo galiausiai vieną sugavo. P.S. yra patogi aikštelė kur pasistatyt automobilius/motorolerius. Pavažiavus toliau į vakarinę miestelio dalį radome barais nusėta pakrantę kurioje nusprendėm suvalgyti po Gyro ir išgerti kavos prieš ilgą kelione atgal į viešbutį. Tiesa, prieš išvykstant dar pusvalanduką praleidome gaudydami krabus.
     



     
     
    16) Bar street‘as – Keletą naktų buvau ištemptas iš viešbučio pasilinksminti į miestą. Galiausiai atsidūrėm Bar street‘ę. Tai gatvelė, maždaug 50 m ilgio kurioje įsikūrę dešimtis klubu ir būtent čia vakarais renkasi visi žmonės (ypač jaunimas) norintis pasilinksminti, pašokti, išgerti. Iš pradžių nustebino tai, kad įėjus į šią gatvelę visi iškart tave kalbina, merginos čiumpa už rankos ir tempiasi tave šokti, visi klubai siūlo gėrimus dykai. Taip jie išdirbe sistemą, kad prisiviliot klientus į savo klubą. Tikrai nesumeluosiu pasakydamas, kad tai judriausia miesto vieta nakti. Kai buvome mes, žmonių buvo nemažai, bet pakalbinus dirbančias padavėjus bei merginas ( kurios dirba viliodamos vaikinus, kad užeitu į klubą kuriam dirba) pasakė, kad tai dar tik sezono pradžia ir skaitosi praktiškai tuščia, va nuo birželio vidurio ir rugsėjo šį gatvė naktimis būna sausakimša, praktiškai neina praeiti, o apie įėjimą į klubą laisvai pašokti nesusispaudus net sunku pagalvot. Tiesa apėjom visus klubus, bet galiausiai abu vakarus praleidom Saloon Tex, mūsų nuomone ten grojo geriausia muzika bei dirbo maloniausias kolektyvas. P.S. Visi kviečia sakydami, kad kaip tik dabar gėrimams „happy hour“ (kai kaina tą valandą žemesne nei įprastai). Iš tiesu tęsiasi ne valanda, o visą vakarą, tad nebijokite pakalbinti padavėją, barmeną , kad padarytu gėrimus pigiau, arba 2 už vieno kainą.
     
     
    17) Nysiros ir Kalimnos salos- Tai salos esančios netoli į kurias galima patekti su keltu ( kiek kalbėjom su lietuvių pora jie pataria į ją keltis su motoroleriais, nes bus žymiai patogiau jas apkeliauti). Nysiros sala ypatinga tuo, kad joje yra didelis krateris kurio galima pasivaikščioti ant jo jautiesi tarsi ant „kempinės“, o Kalimnos garsi tuo, kad joje yra daug kempinių ir vietiniai jas „žvejoja“, patiems nepavyko persikelti į nei vieną iš jų tad plačiau papasakot negaliu.
     
    Taigi toks trumpas kelionės aprašymas. Tikiuosi kažkam pagelbės. O kas tingėjo skaityt prašom va vaizdo įrašas :) (vaizdo įrašą rodo tik per PC, dėl panaudotos dainos autorinių teisių nuostatų)
     
    https://www.youtube.com/watch?v=DQyj9QLeGvI
  11. Patinka
    Dainylo gavo reakciją nuo Lin3R Ar nieko tokio kad?...   
    Užsiiminėji verslu ir nenori mokesčių mokėti? Siūlyčiau paklausti VMI ką daryti... #ateikitpasitarsim
  12. Patinka
    Dainylo sureagavo į Blackbeard Nemokamų treniruoklių žemėlapis   
    Naujiena Lietuvoje – nemokamų lauko treniruoklių, krepšinio ir futbolo aikštelių žemėlapis. Išsirinkite norimą vietą ir mėgaukitės gryno oro voniomis. :)
    Punktų nuolat daugėja – atsiųsti savo tašką galite ir Jūs.
    Kiemo broliai.lt
  13. Patinka
    Dainylo sureagavo į Heknev Labas, aš Tomas.   
    Tuščia
  14. Patinka
    Dainylo sureagavo į jkacinskas Lietuva grąžina šauktinių kariuomenę   
    Kas į kokį karą ką siunčia?
     
    Kiek galima šia tema nusišnekėti...
  15. Patinka
    Dainylo sureagavo į 999 Lietuva grąžina šauktinių kariuomenę   
    Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
    Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
    Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
    Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
    Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
    Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.
  16. Patinka
    Dainylo sureagavo į retromind Darbo pokalbiai, darbo skelbimai ir viskas apie juos.   
    Sveiki. Sugalvojau sukurti šią temą, kurioje galėtume pasidalinti darbo pokalbių specifika bei patirtimi. Panašiausią temą, kurią pavyko rasti tai Kodėl išsiuntus 150 CV niekas nepaskambina. Dalykus, kuriuos rašysių bus didžiąja dalimi susiję su darbo specifiką į kurią orientuojuosi aš asmeniškai (klientų aptarnavimas/paslaugos), tad darbo pokalbiai, kuriuos turėjau aš ir darbo pokalbiai, kuriuos turėjote/turėsite Jūs gali kardinaliai skirtis.
     
    Mano asmeninė patirtis - pradžia:
     
    2016 vasarą baigiau LEU studijas (anglų filologija su pedagogikos pakraipa) iš karto pradėjau ieškoti darbo klientų aptarnavimo/paslaugų sektoriuje. Tereikėjo kelių savaičių kol priėmė į darbą visiškai šviežią viščiuką. Darbas kaip darbas, yra pliusai ir minusai. Per daug nesigilinant į detales, po kelių mėnesių teko atsisveikinti su šiuo darbu dėl mano-darbdavio nesutarimų. Praėjus kažkiek laiko vėl pradėjau ieškotis darbo. Turėjau DAUG darbo pokalbių, pastebėjau tam tikras tendencijas, su kuriomis norėčiau pasidalinti.
     
    Prologas: Įdarbinimo įmonės-agentūros
     
    Įdarbinimo įmonės-agentūros nėra blogas dalykas savaime. Darbdaviai naudojasi jų paslaugomis, kad gautų geriausią darbuotoją neinvestuojant savo laiko ir resursų. Tačiau iš žmogaus ieškančio darbo perspektyvos tai yra tam tikra prasme laiko gaišimas. Duosiu konkretų pavyzdį: teko eiti į darbo pokalbį dėl kliento aptarnavimo pozicijos į įdarbinimo agentūra, kuri buvo visai kitam miesto gale. Ten asmuo priėmęs mane pradėjo skaityti darbo skelbimo aprašymą (kurį pats buvau perskaitęs kelis kartus, iš karto priminė darbo biržos darbuotojų monologus). Po to, pokalbis pasistūmėjo link manęs, mano patirties, kompetencijų, norų ir pan. Pokalbio pabaigoje asmuo paprašė užpildyti IQ testą namuose, kurį atsiųs į elektroninį paštą. Tikriausiai pirmas ir paskutinis spręstas IQ testas (rezultatų gaila nepasakė, dabar kai pagalvojau dar turiu jo kontaktus, būtų visai nieko jeigu atsiųstu :) ) Jam parašius e-laišką, kad praėjau testą, man teks palaukti kol gausiu atsakymą dėl antrojo darbo pokalbio. Jeigu antrąjį darbo pokalbį praeičiau, manęs lauktu trečiasis. Žodžiu vaizdas aiškus.
     
    Dar vienas aspektas, dėl ko įdarbinimo agentūros kartais užknisa tai darbdavio anonimiškumas. Pavyzdžiui, naršai CV tinklapyje, randi idealų darbą (reikalavimai, darbo pobūdis), pažiūri kas per įmone, o ten puikuojasi įdarbinimo agentūros pavadinimas su jos logotipu. Kai žinai į kurią įmonę/įstaigą darbinies gali iš anksto pasiskaityti apie ją atsiliepimus, panagrinėti įmonės istoriją, sužinoti kokia yra jos reputacija ir panašiai.
     
    Apie tokias agentūras kaip Biuro tai net nematau tikslo kalbėti. Vienam iš šeimos narių teko vasarai įsidarbinti klientų aptarnavime per šią įmonę. Iš visų dalykų tai labiausiai apverktinas yra apgailėtino dydžio atlyginimų vėlavimas kelis mėnesius. Žmogui, kuris turi paskolą, finansinių įsipareigojimu net neverta žiūrėti į tą pusę (nors geriau pagalvojus žmogus turintis finansinių įsipareigojimų niekada neieškotų darbo klientų aptarnavimo srityje, bet tiek jau to).
     
     
    TOP 5 universalūs darbo pokalbio klausimai
     
    1. Kokia jūsų darbo patirtis?
    2. Kodėl išėjote iš praeito darbo?
    3. Kodėl norite dirbti būtent pas mus?
    4. Kas jums yra svarbiausia dirbant komandoje / kaip jūs įsivaizduojate savo idealią darbo dieną / sustatykite prašau šiuos penkis dalykus prioritetine tvarka ir panašaus tipo klausimai.
    5. Atlyginimo klausimas.
    BONUS: Ką žinote / ką galėtumėte papasakoti apie mūsų įmonę?
     
    Darbdavys yra visada suinteresuotas įdarbinti patį geriausią žmogų iš tos savaitės - mėnesio kandidatų sąrašo. Mano galva didžiausi kriterijai, kuriais jie vadovaujasi yra patirtis <- kompetencijos-išsilavinimas <- asmeninės savybės. Net ir neturint patirties vistiek sugebėjau pabaigęs studijas įsidarbinti į vieno didžiausių bankų klientų aptarnavimo skyrių. Kaip tai pavyko? Išryškink tai ką turį, o ne ko neturi. Visai įmanoma, kad yra dalykų, kuriuos pamiršai įrašyti į CV kaip patirtį. Mano atveju, tai atlikta pedagoginė praktika mokyklose, bei anglų mokytojo freelance veikla buvo atramos taškai, kuriuos naudojau kai buvo teiraujamasi dėl mano darbo patirties. Tad vienas iš dažniausių klausimų, kuriuos teko išgirsti tai kokia yra jūsų darbo patirtis / matome, jog dirbote [įrašykite darbo vietą čia], ar galėtumėte papasakoti daugiau. Šio klausimo galimas tęsinys yra KODĖL IŠĖJOTE IŠ TOS DARBO VIETOS. Į tokį klausimą reikia atsakyti labai atsargiai. Žinau, kad darbo birža mato kada jūs patys išeinate iš darbo, o kada jūs atleidžia darbdavys. Sunku pasakyti, ar potencialus darbdavys gali pamatyti tai, tad būtų gerai jeigu čia yra žmonių, kurie turi verslą ir įdarbina žmonės pasireikštų šiuo klausimu. Tai yra svarbu, nes galite apsimeluoti ir sakyti, kad išėjote dėl tam tikros priežasties, nors tiesa yra tokia, kad prastai dirbote ir įmonei neapsimokėjo turėti su jumis reikalų. Taip pat būkite atsargus/-i dėl pačios priežasties. Niekada nesakykite "susipykau su darbdaviu dėl ..., "darbas neatitiko lūkesčių" arba "mane atleido dėl...". Paprasčiausia ir saugiausia yra sumeluoti (taip sumeluoti, nes jūs ieškote darbo, kad nenumirtumėte badu, o sakyti tiesą dėl apgailėtino atlyginimo ar darbo sąlygų praeitame darbe kaip priežastį yra absurdiška esant tokiom sąlygom - jūs kovojate už savo gerbūvį. Iš visų įmanomų vietų per darbo pokalbį esant ekstra situacijai meluoti patariu būtent kai darbdaviui iškyla klausimas dėl išėjimo priežasties ir niekur daugiau). Trečias dažniausias klausimas, kurį teko girdėti tai "kodėl norite dirbti būtent pas mus". Iš karto prisimenu paveikslėlį internete, kuriame į tokį klausimą žmogus ieškantis darbo darbdaviams atsako "visada buvau suinteresuotas nemirti badu". Žinoma to pasakyti negalite, nes tokios replikos rezultatas gali būti 15/85 - sukelsite juoką ir greitai pasakysite "juokauju žinoma, pagrindinė priežastis kodėl pasirinkau jus yra..." arba likusį darbo pokalbio laiką darbdavys stipriai sučiaupęs lūpas, nepakeldamas galvos toliau uždavinės jums šaltai klausimus kas yra lygu jo galvoje "noriu, kad šis pokalbis kuo greičiau baigtusi". Ketvirtas dažnai girdėtas klausimas "kas jums yra svarbiausia dirbant komandoje / kaip jūs įsivaizduojate savo idealią darbo dieną / sustatykite prašau šiuos penkis dalykus prioritetine tvarka" ir panašaus tipo klausimai. Manau tai yra gan subjektyvus dalykas, tad komentuoti šio klausimo nematau prasmės. Ir paskutinis klausimas, kuris yra užduodamas visada kaip taisyklė darbo pokalbio pabaigoje yra atlyginimas. Pastebėjau, kad yra 60/40 tendencija. 60 procentų darbdavių vietoje to, kad pasakytų koks yra atlyginimas tiesiog pasiteiraus jūsų pageidaujamo atlyginimo. Tai yra gudrus klausimas dėl kelių priežasčių. Pasakę per mažą sumą atrodysite desperatiškai, o per didelę - per daug pasitikintis/-i savimi ir iš esmės minusas darbdavio užrašuose, nes lyginant kandidatus pagal pageidautiną atlyginimo dydį atsidursite žemiau. Visada patartina paieškoti panašaus darbo pobūdžio atlyginimo internete, forumuose ir per draugus prieš einant į darbo pokalbį. Šiaip konkretus atlyginimas visada yra pasakomas antrojo/trečiojo darbo pokalbio metu. 40 procentų darbdavių tiesiog pasako iškart koks yra atlyginimas ir kartais papildomas klausimas "ar toks atlyginimas jus tenkintų?". Taip pat CV portaluose darbdavių rodančių ir nerodančių atlyginimo skaičius yra neproporcingas. Bijau sumeluot, bet greitai bus patvirtintas įstatymas dėl įmonių prievolės įrašyti atlyginimą savo darbo skelbimuose, pataisykite jeigu klystu.
     
    EDIT: dar pridėčiau vieną klausimą - "ką žinote / ką galėtumėte papasakoti apie mūsų įmonę"? Tai klausimas-saugiklis, kurio esmė patikrinti ar jums bent kažkiek rūpi būsima įmonė, kurioje žadate dirbti.
     
    Ko nesakyti
     
    VISADA stenkitės nesiplėsti atsakant į darbdavio klausimus. Šioje vietoje gal skaitydami net ir nesutiksite su manimi "ką šitas retromind imbicilas čia rašo, aišku, kad būti atviram, nebūti robotu per darbo pokalbį yra pliusas". Kai atsakydami į klausimą pasakote daugiau nei reikia, tai galite darbdavio galvoje pakišti papildomą klausimą, kurį panaudos prieš jus. Žinoma nereikia atsakinėti žodžiais TAIP arba NE, bet išsiplėsti nepatariu, nes su kiekvienu žodžiu didinate riziką pasakyti kažką netinkamo, išsiplėsti iki tiek, kad atsiras daugiau klausimų nei atsakymų. Taip pat dėl riboto laiko (darbo pokalbio trukmė 25-60 min). Kalbėdami daugiau nei reikia, galite sukurti "daug plepančio" įvaizdį, kuris gali būti neigiamas arba kartais net teigiamas dalykas (klientų aptarnavimas/prekybos agentas). Nesenai užtikau darbo skelbimą iš Transcom ir skambėjo jis maždaug taip "... mėgsti daug plepėti? Prisijunk prie...). Iš tiesų pats darbo skelbimas kvepėjo pigiai...
     
    Taip pat stenkitės būti kiek įmanoma formaliu ir įsitempusiu. Kartais gali būti, kad vadovas, darbdavys, žmogiškųjų išteklių atstovas yra jaunesnis už jus arba maždaug tokio pat amžiaus. Jus galite atsipalaiduoti, numesti šiokį tokį juokelį, kai matote, kad darbo pokalbis klostosi labai gerai. Taip pat galite pasąmoningai panaudoti žodį, dėl kurio labai gailėsitės. Pavyzdžiui, vieną kartą per darbo pokalbį, kalbant apie "kodėl norėčiau dirbti jūsų įmonėje" panaudojau žodį papulti. Pats žodis papulti siejasi su atsitiktinumu, lengvabūdiškumu ir net savaime yra nevartotinas šiame kontekste. Kodėl aš pasakiau "papulti", net ir šiandien nežinau. (to darbo negavau :] ). Kai kuriose pokalbių šou, dalyviai yra susodinami į nepatogias kėdes. Priežastis paprasta, kai žmogus sėdi šiltoje, patogioje kėdėje jis atsipalaiduoja, atsiranda saugumo iliuzija. Kai žmogus sėdi nepatogioje - šis natūraliai įsitempia, yra naudojama daugiau raumenų grupių. Žmogaus protas artikuliuoja greičiau ir tiksliau, nes pasamonėje yra siunčiama žinia, kad "NENORIU ILGIAU ČIA SEDĖTI, NORIU, KAD VISKAS GREIČIAU BAIGTUSI". Žinoma jūs nepasirinksite savo kėdės per darbo pokalbį, bet tiesiog norėjau atkreipti į tokį, atrodo nepastebimą dalyką, kad net ir menkiausias atsipalaidavimas gali ateiti iš patogaus sedėjimo, o tai gali jums pakenkti.
     
    Rečiau užduodami universalūs klausimai
     
    1. Kokios yra jūsų gerosios 5 asmeninės savybės?
    2. Kokia yra jūsų stiprioji ir silpnoji pusė.
    3. Koks yra didžiausias jūsų pasiekimas?
    4. Ko galite "atnešti" į mūsų darbovietę?
    5. Ką veiktumėte su 1 mil eurų (rimtai, ERGO Lietuva buvo uždavę tokį klausimą).
    6. Kokie yra jūsų pomėgiai?
    7. Kokiose srityse jums reikėtų pasitobulinti (klausia darbo į kurį pretenduojate kontekste, žinoma).
    8. Kaip jus apibūdintų jūsų draugai?
    9. Ką darytumėte X situacijoje? (kalbant apie klientų aptarnavimą kaip pavyzdys - su jumis susisiekia klientas, tuo metu neturite jam/jai reikalingos informacijos, ką darote toliau? Atsakymas - atsiprašote ir pažadate susisiekti kai tik gausite klientą dominančią informaciją. Jeigu dirbate ne klientų aptarnavime, pagalvokite kokia yra banaliausia - dažniausia naujoko problema dirbant tą darbą)
    10. Kiek laiko įsivaizduojate save dirbant pas mus? Šis klausimas tikriausiai yra pats kvailiausias iš visų, net už tą, kuriame klausia ką veiksite su milijonu eurų. Kodėl? O gi todėl, kad mes neesame ekstrasensai su atidarytomis čiakromis ir negalime pasakyti kas nutiks ateityje. Juk nepasakysi "iki gyvenimo galo" nes skambės absurdiškai. Labai norėčiau, kad žmogus dirbantis žmogiškųjų išteklių sferoje galėtų pakomentuoti šio klausimo prasmę ir kaip reikėtų į jį atsakyti.
    11. Kaip elgiatės stresinėse situacijose? / Kaip dažnai susiduriate su stresu darbe?
     
    Jūsų klausimai darbdaviui
     
    Klausimas darbdaviui yra visada universalus pliusas, nes taip parodote, kad jums ne vis vien, esate pasiruošęs/-usi šio darbo pozicijai užimti nors ir rytoj. Mano rekomenduoti klausimai darbdaviui jeigu į juos nebuvo atsakytą per darbo pokalbį / darbo skelbime:
     
    Labiausiai patartini klausimai darbdaviui:
     
    1. Koks yra idealus kandidatas šiam darbui?
    2. Kokios yra karjeros galimybės?
    3. Kas jums labiausiai patinka šiame darbe? (Pastaba. Dažniausiai per darbo pokalbį su jumis sėdi 2 arba 1, o rečiau 3 žmonės. Vienas iš jų bus jūsų vadovas, kitas bus žmogiškųjų iškelių sektoriuje dirbantis asmuo, kurio darbas iš esmės ir yra priimti žmones į darbą naudojant tam tikrą klausimyną/metodiką, padėti vadovui priimti galutinį sprendimą, o trečias, kurio gali būti arba nebūti - papildomas žmogiškųjų išteklių sektoriuje dirbantis asmuo, jeigu yra daugiau nei viena komanda - kitos komandos vadovas arba tiesiog asmuo dirbantis toje įmonėje, kuris esant reikalui balsuos 1/2 arba 2/1 scenarijuose. Klausiant šio klausimo 2 arba 3 asmenys sėdintys su jumis turės skirtingus atsakymus, tad pagalvokite ar iš vis verta klausti šio klausimo.
    4. Ar yra apmokymai ir kokia yra jų trukmė?
    5. Kokiose srityse ši įmonė/įstaiga galėtų pasitobulinti arba koks yra šiuo metu didžiausias iššūkis šioje įmonėje?
     
    ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------
     
    Klausimai, kuriuos patartina klausti jeigu jaučiate kūnu, jog šis darbo pokalbis yra teisinga vieta ir laikas (pokalbio atmosfera):
     
    1. Ar jūs susisieksite su manimi, net jeigu atsakymas dėl šios darbo pozicijos būtų neigiamas? (Pastaba. Kai kurios įmonės, ypatingai įdarbinimo agentūros, susisieks su jumis tokiu atveju).
    2. Kaip jūs pamatuosite mano pasiekimus šiame darbe, sakykime, kad ir už 6 mėnesių?
    3. Ar jums yra tam tikrų abejonių dėl ko šis darbas galbūt nėra skirtas man?
    4. Koks yra pats svarbiausias dalykas, kurį galėčiau pasiekti per ateinančius 2 mėnesius šiame darbe?
    5. Kaip jūsų įmonė pamatuoja sėkmę?
     
     
    Darbo pokalbis be žodžių
     
    Darbo pokalbis nėra vien klausimai ir atsakymai. Šiokią tokią jūsų sėkmės dalį sudaro ir dalykai, kuriuos mato akys arba jaučia kūnas. Jūsų akių kontaktas, apranga, kvepalai, punktualumas, rankos paspaudimas, kūno kalba ir net eisena. Prisiminkite, kad pirmas įspūdis yra pats svarbiausias. Čia panašiai kaip teatro pasirodyme, labiausiai žmonės įsimena pasirodymo pradžią ir pabaigą. Šiaip šia tema yra rašomos atskiros knygos, tikrai visko detaliai aprašyt čia neįstengsiu. Galėčiau rekomenduoti perskaityti „Influencer: The Power to Change Anything“ ir populiariosios psichologijos straipsnius, bet apsiriboti vien lietuviška literatūra tikrai nerekomenduoju, dėl to rekomendavau anglišką knygą, tiems kas moka angliškai.
     
     
    Atpažinkite vilką avies kailyje net nenuėjus i darbo pokalbį
     
    Darbo skelbimas, net ir mažai turintis informacijos gali pasakyti apie įmonę labai daug.
     
    Neigiami dalykai
     
    Diskriminacijos aspektas.
     
    Dėl lyties, religinių įsitikinimų, finansinių galimybių ir kt. diskriminacijos požymiai, kurie signalizuoja, jog įmonė yra linkusi diskriminuoti tam tikrus visuomenės sluoksnius.
     
    1. Rei­ka­la­vi­mas tu­rė­ti nuo­sa­vą au­to­mo­bi­lį. Žmogus, kuris važinėja viešuoju transportu / neįperką nuosavo automobilio liks nusivylęs.
    2. Pa­gei­da­vi­mai dėl šeimyninės pa­dė­ties. Čia gal labiau moterims, kurios galimai netolimoje ateityje planuoja šeimą.
    3. "Dar­bas siū­lo­mas jau­nat­viš­ka­me, ener­gin­ga­me ko­lek­ty­ve". Girdėta? Deje, kai tokią eilutę pamatote žinokite vieną - prioritetas teikiamas tik jaunų asmenų įdarbinimui.
     
    Didelių įmonių darbo skelbimai.
     
    1. Jūsų komandos vadovas bus jūsų dievas.
    2. Kompetencijų siaurumas. Dirbdami didelėje įmonėje, tikimybė, kad dirbsite monotonišką ir siauro-mastymo darbą ženkliai padidėja.
    3. Karjeros laiptai praktiškai neegzistuoja, nes jūs neegzistuojate žmonėms dirbantiems paskutiniuose dangoraižio aukštuose. Karjerą galėsite pasiekti tik per lovą, per gimines, bet ne per sunkiai ir gerai nudirbtą darbą.
    4. Jūsų idėjos praktiškai niekada nebus įgyvendintos. Tai ne dėl to, kad idėjos yra blogos, labiau dėl to, kad įmonėje, kurioje dirbsite idėjos realizavimo sparta yra labai lėta jau nekalbant apie individus, kurie jums pavydės (o tokių bus didelėse įmonėse, net neabejokite).
    5. Jūs - daiktas. Pats, kaip ir minėjau, dirbau vieno banko (skandinaviško) klientų aptarnavimo skyriuje. Kiekvieną dieną jaučiausi kaip daiktas, nes neturėjau asmeninės erdvės, besikeičianti darbo vietos politika "pagal skandinavišką modelį" yra į depresiją varantis variklis - negali pasidėti savo asmeninių daiktų, nes kitą dieną dirbsi visai kitam gale, negali turėti savo stresinio kamuoliuko, kurį gali pamaigyti, tu mažai kuo skyries nuo spausdintuvo ar lempos. Tu esi daiktas ir susitaikyk su tuo.
    6. Jautiesi mažyčiu mikroorganizmu, kurio pati egzistavimo prasmė yra apskritai abejotina. Gali pasireikšti vidutinio amžiaus krizė anksčiau laiko.
     
    "Jūs pas mus dirbsite ne ilgiau kaip kelis mėnesius" darbo skelbimai.
     
    Tokius atpažinti yra labai paprasta. Jeigu matote vieną iš šių eilučių darbo skelbime, turėkite omenyje, kad asmeniui, atsakingam už šio darbo skelbimo platinimą pritrūko žodžių ir įrašė kaip vieną arba kelis įmonės pliusų fundamentalius dalykus, be kurių joks darbuotojas nesutiks dirbti šio reklamuojamo darbo.
     
    1. Laiku mokamas atlyginimas (super, nereikės porą savaičių gyventi pusbadžiu)
    2. Visos socialinės garantijos (ačiū, kad sumokat už mane PSD, PVM ir kaupiat pensiją)
    3. Draugiškas kolektyvas (nes dažnai būna nedraugiškas kolektyvas)
    4. Darbą šiuolaikiškoje ir patikimoje kompanijoje (nes dažnai būna nešiuolaikiškų ir nepatikimų kompanijų).
    5. Neturinčius darbo patirties apmokome (pas mus dažnai keičiasi žmonės šioje pozicijoje :( ).
    6. [tuščia] (mes nelabai ką galime pasiūlyti jums apart atlyginimo, arba mums tiesiog nerūpi jūsų lūkesčiai)
     
    Teigiami dalykai
     
    1. Profesinio tobulėjimo galimybes.
    2. Karjeros perspektyvas ir motyvuotą / konkurencingą atlyginimą.
    3. Visas darbui reikalingas priemones.
    4. Apmokymus prieš pradedant darbą.
    5. Sveikus užkandžius / šviežius vaisius / kavą darbo metu. (kai kam gali pasirodyti šitas labai keistas, bet patikėkite, kartais praverčia ir pasako šį bei tą apie įmonės vidinę darbo kultūrą).
     
    Ačiū mielas drauge, kad perskaitei mano visą, pusę metų sukauptą žinių bagažą, kurį įgijau dirbant ir beieškant darbo. Su nekantrumu lauksiu jūsų komentarų bei kritikos vietose, kuriose galbūt nusišnekėjau ir žinoma jūsų asmeninės patirties ir patarimų ieškant darbo ir dalyvaujant darbo pokalbiuose. B-)
     
    P.S pridedu video gerai nuotaikai :D
     

  17. Patinka
    Dainylo sureagavo į Mindogas Ką manote apie A. Tapiną? Tapino sindromas.   
    Grynai.Tik per ji Lt duobej,kuo maziau tokiu Tapinu,ir dar FB uzdrausti,nes irgi irankis smukdyti Tevyne.Dar Maldeikiene istremti,ta irgi per garsiai eskaluoja Lt bedas,po to koki R.Kuodi.So on & on & on :)
  18. Patinka
    Dainylo sureagavo į ErikVanMuurin Naujas IT naujienų portalas   
    Šią vasarą, prieš maždaug du mėnesius, kartu su „Neribos“ grupe paleidome naują IT naujienų portalą – http://Kompiuteriai.lt. Šiandien apie tai pasidalinau savo tinklaraštyje ir ką tik supratau, kad Uzdarbis.lt, kur yra nemaža publika, besidominti IT, apie šį portalą dar nežino. Tai šiek tiek papasakosiu jums, kuo šis projektas skiriasi nuo kitų (FWD.lt, FaceIT.lt ir t.t.).
    Ne, tai nebus dar vienas po metų numirsiantis projektas
     
    Aš pats asmeniškai rašiau į FWD.lt, buvo ir FaceIT.lt, visi šie projektai buvo geri. Maždaug metus, metus su puse. Tiek FWD, tiek FaceIT rašė tik savanoriai, tai buvo decentralizuoti projektai. Na, gerai, apie FaceIT nekalbėsiu, nes nebuvau to portalo viduje, o FWD mačiau ir išorėje, ir viduje. Povilas, lyg ir, buvo projekto vadovas, bet ar bent vienas iš mūsų tą jautėm? Ne. Dėl to nekaltinu Povilo, niekas tuo metu negalvojo, kad tai yra blogai. O ir šiaip, kiekvienas iš mūsų turėjo realius darbus ar mokslus, Povilui FWD irgi tebuvo hobis.
     
    Ką gi, Kompiuteriai.lt man yra darbas. „Neribos“ grupė man (man vieninteliam iš visos komandos, taip, to neslepiu) moka pinigus už tai, kad nuolatos rašyčiau (ne tik Kompiuteriai.lt, bet ir kitiems „Neribos“ projektams), padėčiau rašyti kitiems komandos nariams, kažkaip juos motyvuočiau ir jiems vadovaučiau. Tą aš ir darau, per daug demokratijos aš nepalieku (kas mane pažįsta, žino, kad nelabai mėgstu šios valdymo formos), bet ir nesąmoningų sprendimų nedarau – jau netgi žinau, kurie autoriai gali geriau aprašyti kompiuterius, kurie – fotoaparatus, o kurie – telefonus. Vadovaujant „demokratiškai“, visi autoriai susipjautų, norėtų ištestuoti viską ir gautųsi nesąmonė.
     
    http://i2.wp.com/blog.murinas.lt/wp-content/uploads/sites/2/2016/09/Capture.png?w=511
    Diktatūrinis vadovavimas ne tik padeda išlaikyti vienodą rašymo stilių (kabutės, tarptautiniai terminai, apžvalgų formatai ir pan.), bet ir išvengti tokių konfliktų.
     
    Tad kol visuomet bus bent vienas motyvuotas žmogus (t.y. aš), tol projektas gyvuos. Galų gale, planuoju nuolatinę autorių rotaciją – vieni išeis, kiti ateis, treti, veteranai, šiaip karts nuo karto gal norės parašyti.
     
    Na, ir šiaip, nei FWD.lt, nei FaceIT, nei kokio kito lietuviško IT naujienų portalo lyderiai neturėjo tokios kompetencijos šioje srityje, kokią turiu aš – apie IT rašau jau beveik penktus metus, esu stebėjęs panašaus projekto (FWD) gyvavimą iš vidaus, turiu dešimčių kompanijų kontaktus produktams ir turiu puikius santykius su visais Lietuvos didžiaisiais naujienų portalais. Žinau, ko reikia skaitytojui ir turiu visus ryšius, padėsiančius tą skaitytoją patenkinti. Nei vienas iš portalų neturėjo didžiulės įmonės užnugario. Mes – turime. „Neribos“ grupė užima didžiulę dalį elektronikos prekybos rinkos Lietuvoje. Iš jų galime gauti duomenų apie rinką, produktų testavimams (kol kas tai dar sudėtinga, nesileisiu į detales) ar netgi finansavimą projekto techninei daliai patobulinti ar marketingui.
     
    O kaip autorius motyvuoju?
     
    Jeigu neklystu, budistai save motyvuoja būti gerais reinkarnacija. Esą, jeigu jie bus geri, tai ir reinkarnuosis į kažką aukštesnio, negu žmogus. Tai mano pagrindinė motyvacija yra labai panaši – aš Kompiuteriai.lt autoriams parodau, kaip reikia rašyti, kaip nereikia rašyti. Kiekviename straipsnyje taisau jų klaidas, parodau, kur tos klaidos yra, nukreipiu juos tinkamą linkme – pasakau jų stipriąsias ir silpnąsias puses. Aš jiems suteikiu galimybę ištestuoti įrenginius. Ir galų gale, aš stengiuosi juos „prastumti“ kažkur aukščiau. Neslepiu nuo autorių, kad man moka pinigus, o jiems – ne. Bet aš ir nebandau padaryti taip, kad jie tupėtų Kompiuteriai.lt visą gyvenimą – keli autoriai jau gan neblogai patobulėję ir manau, kad jie jau greitai bus pasiruošę dirbti už pinigus.
     
    Dalis autorių rašo tiesiog dėl to, kad smagu rašyti, tobulėti ir žinoti, kad kažkas tave skaito, o kai kurie – nori tobulėti ir gal netgi kada nors iš rašymo gyventi. Tiek vieniems, tiek kitiems suteikiu galimybę tą daryti. FWD.lt, FaceIT.lt ir kituose panašiuose projektuose beveik viską reikėdavo daryti pačiam. Beje, prie autorių galite prisijungti ir jūs, tiesiog parašyktie man į pm.
     
    Siekiame „Top Gear“ lygio
     
    Šiuo metu mūsų komandoje yra 10 žmonių. Visi esame labai skirtingų lygių, rašymo stiliai yra skirtingi, bet siekiame vieno bendro tikslo – pakelti IT naujienų portalų (o gal apskritai lietuviškos žiniasklaidos) lygį iki neregėtų aukštumų. Idealas? „Top Gear“.
     
    „Top Gear“ padaro viską taip, kad įdomu žiūrėti ne tik mašinomis besidomintiems, bet ir visiems apskritai. Jie į savo darbą įdeda gyvybės, charizmos, daug cukraus ir druskos – jie aiškiai parodo, kai jiems patinka ir kai jiems nepatinka. Jie prideda gyvenimiškų pavyzdžių, jie kalba taip, kad suprastų ir paprasti žmonės, bet mašinų gykams būtų įdomu.
     
    Pasiekti tokį lygį yra labai sudėtinga. Aš iš autorių to nereikalausiu, bet aš to labai norėsiu ir stengiuosi visaip padėti jiems tokį į tokį lygį pakilti. Aš sieksiu netgi dar daugiau. Mano kartelė būtų pataikyti ir į tuos, kas paprastai apie IT neskaito, ir į tuos, kas IT myli. Tai reikalauja apsukraus virtuoziškumo, profesionalumo, kūrybiškumo ir daugybės kitų dalykų. Tai yra labai sudėtinga. Galite paskaityti kelias paskutines mūsų apžvalgas (rašant naujienas pataikyti į visus yra beveik neįmanoma) ir įvertinti kaip mums sekasi. Aš manau, kad visai neblogai. Ir dar tobulėsime.
     
    Mes jau dabar iš Kompiuteriai.lt esame išspaudę gana aukštą lygį – padarėme didžiulį progresą. Bet man neįdomu ir aš nenoriu spausti iš šito reikalo aukšto lygio. Noriu išspausti AUKŠČIAUSIĄ įmanomą lygį. Aš manau, kad pagal kokybę jau lenkiame visus, kurie apie IT rašo lietuviškai. Dabar bandysime aplenkti ir rašančius angliškai, rusiškai, portugališkai ar dar kokia kita kalba. Kompiuteriai.lt galite sekti „Facebook“ ir „Twitter“. O jau per artimiausias kelias dienas apie Kompiuteriai.lt (na, daugiau apie mane asmeniškai, bet ir apie šį projektą pakalbėta nemažai) galėsite paskaityti ir didžiausiuose šalies portaluose.
     
    Jeigu turite kokių klausimų, pasiūlymų ar šiaip ką pasakyti norite - laukiu. :)
  19. Patinka
    Dainylo sureagavo į vyteninho Sveiki, turiu Jums pasiūlymą! Arba kaip mano profesiją nulėmė 20 Litų.   
    Sveiki, turiu Jums pasiūlymą! Bet apie viską iš pradžių. Kadangi grįžtu į uždarby po ilgokos pertraukos, reikėtų prisistatyti, nes to taip ir nepadariau. (niekad nebuvau iš tų, kurie norėtų apie save šnekėti, bet keičiasi laikai – reikia keistis ir mums). Aš Vytenis ir šį vakarą nusprendžiau paatvirauti. Kaip ir dauguma „anais“ laikais (aš jau lipau į greitai važiuojantį traukinį) buvau užvaldytas aukso karštinės. Turiu omenyje uždarbį internete.. O tie kas dirbo „kartu“ tikrai žino ką tai reiškia. Bet po daugybės bandymų uždirbti, valandų valandas užtrukusio reklamų spaudymo ir kitokių centų kaupimo formų, tėvų elektros sąskaita, radau DAR VIENĄ BŪDĄ UŽDIRBTI. :)
     
    Ne ne. Nebandysiu Jūsų įtraukti į piramidę.. Tąkart aš susidomėjau logotipų kūrimu. (taip taip dar vienas dizaineris). Tikriausiai atrodė greiti lengvi pinigai, juk logotipas toks, iš pažiūros, nesudėtingas dalykas…
    Ir šį kartą vistik tai užkabino rimčiau nei paprastai. Aišku pirmiausia reikėjo išmokti techininių dalykų, pradėti nuo pagrindų. Apie photoshop’ą buvau girdėjęs, bet kas yra illustrator’ius ar vektorinė grafika?!… Po to sekė teorija, spalvos, šriftų subtilybės ir išsamus suvokimas kas apskritai yra logotipas. Bet viskas išmokstama, o ypač jeigu darai tai kiekvieną dieną. (tuomet didžiausias motyvatorius buvo ~300$ siekiantys prizai už logotipą crowdsource’iniuose web’uose).
     
    Dabar net sunku patikėti, bet be jokio realaus atlygio praktiškai kasdieną piešdavau bandydavau dalyvauti konkursuose, siųsdavau logotipus kritikai (ir gaudavau jos nemažai) bet visa tai tik dar labiau drivin’o. (Beje aš tiesiog dievinu konstruktyvią kritiką – iš jos išmokstama daugiausiai. Na ir žinoma iš nesėkmių). Tai PUSANTRŲ F*CKING METŲ.. T.y. aš dirbau be jokio finansinio atlygio 18 mėnesių.. diena iš dienos.. NIEKO SAU GREITI PINIGAI..
     
    Nors kažkaip ne taip skamba. Iš tiesų aš mokiausi 18 mėnesių ir man nereikėjo už tai mokėti.(skamba geriau) Ir tada vieną vakarą čia uždarbyje man pavyko. Kas?  uždirbau pirmuosius pinigus. Nepamenu koks buvo konkursas ir koks logotipas, tačiau laimėjau/pralaimėjau - užėmiau antrą vietą ir gavau savo pirmuosius 20 Lt iš logotipų kūrimo. Na pinigai – panaudoti bigmac’ui ir pakeliui mėlyno camel, tačiau tai davė daug daugiau.. Daugiau pasitikėjimo pasivimi, motyvacijos ir svarbiausią supratimą, kad sunkus darbas apsimoka ir kad niekada nereikia nuleisti rankų. Viskas įmanoma jei tik dirbi kryptingai. Tai davė jėgų sudalyvauti dar viename konkurse ir jau kitą savaitę laimėjau pirmą logomyway.com konkursą su berots 250$ prizu.
    Tai buvo vienos svajonės išsipildymas. Paskui dėsningai tokios svajonės pildydavosi vis dažniau ir įgavo pagreitį. Galiausiai laimėdavau kelis konkursus per savaitę ir galėdavau netgi kelias dienas paatostogauti nes pilnai save išsilaikiau :).
     
    Tada baigėsi studijos(statybos inžinerijos, kurios visa studijų laikotarpį absoliučiai nepatiko, bet kaip čia nepabaigsi..). Pakeičiau keletą darbų ir galiausiai… Galiausiai atsidūriau vienoje iš geriausių kūrybinių agentūrų Lietuvoje. Ši agentūra orientuojasi į kokybę ir garsius didelius bei mažus, bet įdomius projektus. Daugiausia kuriame pakuotes (mano galva, sudėtingiausias ar bent kompleksiškiausias komercinis grafinio dizaino objektas, jeigu leisite taip išsireikšti.) Aptarnaujame garsiausius prekinius ženklus Lietuvoje ir už jos ribų.
     
    Maži dalykai gyvenime nulemia didelius. Maironis žvelgiantis iš kurpiūros nulėmė mano profesiją. Bet iš tiesų gali būti kas tik nori, jeigu iš tikrųjų nori. :) Norėkite ir jūs.
     
    Taigi aš profesionalus grafikos dizaineris Vytenis. Sveiki kolegos tikiuos galėsiu būti naudingas. Atleiskite už stiliaus ar rašybos klaidas. Atviraujant ne visada viskas rišliai susirašo.
     
    Taip vos nepamiršau aš TURIU JUMS PASIŪLYMĄ.


  20. Patinka
    Dainylo sureagavo į pyla Automobilių skelbimų paieškos sistema   
    Sveiki,
     
    savo reikmėms pasirašiau automobilių skelbimų paieškos skriptuką.
    Naujausi skelbimai siunčiami el. paštu arba SMS žinute.
     
    Gal kam prireiks :)
     
    http://goo.gl/3zN0mH
  21. Patinka
    Dainylo gavo reakciją nuo Stanley Kokia žmogaus frazė ar sakinys priverčia jus juo nusivilti?   
    O kas blogai su šiuo? Pats visada taip sakau - ypač kai klausia, kodėl neužsidedu geresnių ratų (ale lietų ratlankių), nepasiturbinu kažkokių automobilio dalių ir pan. Su mašina važiuoju kur reikia ir grįžtu. Į parodas nevažinėju, prieš draugus pasigirti nenoriu. Tai kodėl blogas pasakymas, kad automobilis tik transporto priemonė?
  22. Patinka
    Dainylo gavo reakciją nuo Stanley Kokia žmogaus frazė ar sakinys priverčia jus juo nusivilti?   
    O kas blogai su šiuo? Pats visada taip sakau - ypač kai klausia, kodėl neužsidedu geresnių ratų (ale lietų ratlankių), nepasiturbinu kažkokių automobilio dalių ir pan. Su mašina važiuoju kur reikia ir grįžtu. Į parodas nevažinėju, prieš draugus pasigirti nenoriu. Tai kodėl blogas pasakymas, kad automobilis tik transporto priemonė?
  23. Patinka
    Dainylo sureagavo į Vidukas Kelionė į Kroatiją pagal mainų programą   
    http://www.part.lt/img/7ff6a59b2ed92d0c96206055b5b0c48b57.jpg

     
    Sveiki, jau ilgą laiką masčiau ar verta man savo kelionę kažkam atpasakoti. Iš pradžių galvojau, kad pasiliksiu sau įspūdžius geriau, bet dabar turiu laisvo laiko ir sugalvojau aprašyti, gal kam patiks. ;)
     
    Turbūt daugelis iš jūsų yra girdėjęs apie kažkokį Erasmus+, prisipažinsiu, kad pats buvau girdėjęs apie šį dalyką mažai, bet žinojau, kad būtent šios programos dėka mano pažįstami apkeliavo jau daugiau negu puse ES. Ši programa yra remiama ES pinigais, jos tikslus galite pasiskaityti oficialioje svetainėje, negaišiu laiko ir nevardinsiu jų. Esmė, jog būtent Erasmus+ pagalba galima keliauti NEMOKAMAI*, susipažinti su naujais žmonėmis, šalies kultūra. Būtent aš pasinaudojau šia programa ir išvykau su viena organizacija į mainus Kroatijoje, iš viso keliavome šešiese.
     
    Pajudėjome su eurolines autobusu iš Kauno maždaug apie 22:00. Kiekvienam autobuse sėdinčiam buvo duotas 500ml vandens buteliukas visai kelionei. Kas labai nepatiko man, tai, kad vietos nebuvo paskirstytos ir mūsų 6 žmonių grupei teko išsibarstyti po visą autobusą kas kur. Gerai, kad bent jau susėdom po 2. Kadangi mane autobusuose ir šiaip visur kur siubuoja pykina - pasiėmiau vaistų, prieš išvažiuodamas išgėriau tris kapsules. Nepaminėjau, jog iki Kauno teko kęsti 3-4 valandų kelionę, taigi buvau šiek tiek išsekęs ir apie 23:00 nusprendžiau eiti miegoti, panašu, kad visas autobusas prisijungė prie manęs. Niekaip negalėjau užmigti, nes vietos miegoti ant kedės buvo be galo mažai, negana to, priekyje sėdinti moteris atsilošė iki pat galo, ačiū jai. Dėka tokio patogaus miego autobuse nugulėjau petį, visą naktį varčiausi, miegojau daugiausiai iki dviejų valandų. Po 14 valandų kelionės norėjau tik vieno - nusiprausti, na dar ir greičiau atvykti į Vieną. Nepaminėjau, jog kelionės planai buvo iš Kauno pasiekti Vieną, ten praleisti visą naktį ir sulaukus autobuso važiuoti į Zagrebą.
     
    Apie 18:30 atvykome į Vieną, iš pradžių galvojome, kad praleisime naktį vaikščiodami ar laukdami autobusų stotyje Erdberge, bet planai greitai pasikeitė. Tik atvažiavus orai smarkiai pasikeitė, apsiniaukė, tarpais lijo, buvo didelis vėjas. Nusprendėme eiti ieškoti pigaus viešbučio apsistoti. Erdberge apėjome visus įmanomus variantus - vietų nebuvo. Ėjome toliau ieškoti variantų ir nužingsniavome 3km per įvairiausius rajonus pilnais lagaminais, tašėmis į miesto centrą. Miesto centre visi hosteliai, hoteliai, moteliai buvo užimti, vietų jau nebebuvo, o be išankstinės registracijos niekas net nenorėjo šnekėti. Viename motelyje rado vietų mums visiems, kaina visiems 270 eurų, kas būtų 45€ žmogui! Rimtai? 45€ už vos 8-9 valandas praleistas motelyje? Atsisakėme ir apėjome dar porą viešbučių, neradome nieko. Po 3-4 valandų nuo atvykimo ir pastovaus ieškojimo jau nebesinorėjo nieko, visi buvome praradę viltį, kad surasime kažką pigesnio apsistoti, bet vienas iš mūsų grupės nusprendė patikrinti vieną dviejų žvaigždučių hotelį už pora šimtų metrų. Kadangi visi jau buvo pesimistiškai nusiteikę - nesitikėjome nieko gero, bet atbėgęs pažįstamas pasakė, kad yra vietų IR GANA PIGIAI. Tik išgirdę šiuos žodžius visi susirinko savo mantą per pora sekundžių ir sparčių žingsnių nuvykome į hotelį. Gavome šešių vietų kambarį su dušu, tuoletu už 135€. ~23€ žmogui atrodė kaip juokas po praeito pasiūlymo. Apsistojome viešbutyje, visi nusiprausėme ir nusprendėme eiti ieškoti nuotykių, kažką veikti. Dviejų pažįstamų akys užkliuvo už šalia esančio viešnamio, iš to smalsumo jie abu nuvyko ten ir įėjo apsižiūrėti į vidų. Vienas iš jų sumokėjo 2€ už privatų pasirodymą, kuriuo nusivylė, nes šoko virš 30 metų sulaukusi mergina, kurios išvaizda buvo ne pati geriausia, kaip jis teigė. :D Bet viskas buvo tiesiog iš smalsumo ir juoko, nieko rimto daugiau ir neteko užsisakyti jiems.
     
    http://www.part.lt/img/8160739a901bb2f816a90d072fd6c292188.jpg
    Viešbučio kambarys Vienos centre, už lango judri gatvė.
     
    Kitą dieną atsikėlėme 8 ryto ir po mažu pradėjome ruoštis, visi susiruošėme ir išskubėjom iki autobusų stoties Erdberge, šį kartą su nuėjimu sekėsi geriau, užtrukome apie valandą ir buvome ten ankščiau laiko. Kol laukėme autobuso nuėjau iki parduotuvės - nedirbo, todėl teko pirkti gerti sulčių 250ml už 2,3€. :angry: Įsėdome į autobusą ir pradėjome išvyką, pagal viską Zagrebe turėjome atsidurti apie 16:30. Panašiu laiku ir atvykome, bet Zagrebas nebuvo mūsų paskutinė stotelė, todėl skubėjome išsikeisti eurus į kunas ir nusipirkti bilietą į už ~20km esantį miestelį Samoborą. Išsikeitėme pinigus ir atėjome į stotelę iš kurios turėjo pasiimti autobusas į Samoborą. Lietuvoje autobusai jau būna ankščiau ir laukia keleivių, o čia atvyko pavėlavęs iki dešimt minučių ir įvarė šiek tiek panikos, kad ne toje stotelėje laukiame <_<
     
    http://www.part.lt/img/2e6d60f8e797b9f5a036476fadb68380449.jpg
     
    http://www.part.lt/img/0deb5bec78206e889d194cf26766cb11355.jpg
    Kelionės metu visą laiką dairaisi į tokius kalnus, kelia nuostabą ne tik tokio dydžio kalnai, bet ir miestai išsidėstę po jais.
     
    Samobore mus pasitiko projekto organizatoriai, šie jaunimo mainai buvo orientuoti į aktyvius žmones, kurie įgavę tam tikrą patirtį šiame projekte galėtų perteikti savo mieste. Labai daug nesiplėsiu apie viską mainų metų, nes viskas kas įvyksta mainuose ir lieka mainuose. :lol: Pirmąsias dienas mus supažindino su Erasmus+ ir kokie yra jo tikslai, buvo gana nuobodu per šias dienas, net buvo minčių, kad greičiau baigtųsi viskas ir kokio velnio išviso aš čia atvykau. Visko dabar neprisimenu, bet po teorinių dalių mes eidavome į miestą visi kartu(40 žmonių iš 6 šalių) ir ką nors veikdavome, visi žmonės dalyvaujantys projekte yra be galo draugiški. Pirmieji du vakarai buvo nacionaliniai vakarai, jų metu per vieną vakarą 3 šalys pristatydavo ne tik savo šalį, bet ir patiekalus/maistą.
     
    http://www.part.lt/img/67a03ab4b095cb3dcfd22696134d04d1706.jpg
    Lietuviškas stalas nacionalinio vakaro metu
     
    Kai baigėsi nacionaliniai vakarai prasidėjo aktyvus laisvalaikis dienos metu. Važiavome dviračiais ~30km, buvo labai gerai organizuotas važiavimas, kadangi projekto organizatoriai numatę, kad bus sunku 40 žmonių pravažiuoti miestu, todėl mus lydėjo du pareigūnų motociklai, jie pasirūpino mūsų saugumu. Kai baigėme važiuoti miestu mus be abejonės lydėti nustojo, keliavome žvirkeliais, apžiūrėjome kraštovaizdį iš toli, aplankėme pora vandens telkinių, sustojome viename parke ir turėjome laisvo laiko, šnekučiavomės, bendravome su kitų šalių dalyviais.
    Per kitas projekto dienas lipome į kalnus, važiavome į kalnus, kur susipažinome su šalies istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, organizuotame jų pačių festivalyje atstovavome savo šalis, pasakojome apie Erasmus+, mainus ir kitus dalykus, stebėjome įvairius pasirodymus su BMX dviračiais ant rampų, vienas iš dalyvių buvo Redbull remiamas, todėl nenuostabu, kad jis laimėjo piniginį prizą. Trumpai apie viską - buvo labai daug veiklos, be jos nesėdėjome, o ir vakarai su kitataučiais buvo nuostabūs, pasakiški žmonės.
    Paskutinė projekto diena buvo labai sunki, nes teko atsisveikinti su savo naujais draugais, labai sunku buvo, nes galvojau, jog daugiau tikrai niekada nebe pamatysiu šių žmonių, nors gal taip ir bus, bet kadangi dar ir dabar bendrauju su jais, tai manau, kad aplankysiu savarankiškoje kelionėje, sakė mielai priims. :)
     
    http://www.part.lt/img/c13a125ad7d8b075f6028bda44b38e40565.jpg
     
    http://www.part.lt/img/eb21d4cec14704f0ee2dbe95c86968b6949.jpg
     
    http://www.part.lt/img/e364319083d8117a967e520dbf545799463.jpg
     
    http://www.part.lt/img/828de83be2efd9c45ce49116d3036107273.jpg
     
    Autobusu apie ~17:00 išvykome atgal į Zagrebą, ten turėjome šiek tiek laisvo laiko ir kas kur išleido likusias kunas. Įsėdome į flixbus autobusą 18:30 ir išvykome į Vieną. Šį kartą tvirtai nusprendėme niekur neapsistoti, nes išvykimas į Kauną iš Vienos buvo suplanuotas 08:30. Atvykome į Vieną vėlai naktį, vietoje susitarėme, kad eisime į McDonaldą prekybos centre, nuėjome į visiškai tuščia prekybos centrą, kuris atrodė tuoj užsidarys, įėjome į vidų ir ten niekas nebedirbo. Mes nebūtumėme mes, jeigu nepasinaudotumėme proga pailsėti šiltoje vietoje. Todėl susiradome artimiausias sofas prekybos centre ir spėjome pagulėti 30 minučių su Wi-Fi iki kol atėjo kažkoks apsauginis, kuris nekalbėjo angliškai ir išvarė mus iš ten šypsodamasis, nors kalbėjo gan piktokai. Prie prekybos centro buvo suoliukai, aš ir dar du su manimi gaudėme Wi-Fi lauke, leidome laiką, o kiti miegojo ant suoliuku, dar buvo gana šilta lauke su šilta apranga. :P
     
    http://www.part.lt/img/a78ace0db253662c41e61cd04b83bb1b914.jpg
     
    http://www.part.lt/img/6087a0e5d4ff47ac008e871dd3f44403638.jpg
     
    Apie 4 valandą buvo labai šalta, visi susirinkome daiktus ir nuėjome į autobusų stotį, ten atsisėdome ant suoliukų, vėjas pūtė nežmoniškai, taip šalta dar niekada nebuvo, bandžiau užmigti, bet niekaip neišėjo, tik vėl tie patys trys miegojo sau ir nejautė nieko, taip kentėdami šaltį sulaukėme apie 7 valandos, kada atsidarė metro ir kitos paslaugos, nuėjome į kepyklą, ten buvo šilta ir skanu, nusipirkau tik vieną brangią bandelę ir sėdėjome kaip valgydami kepsnį visą valandą. :D Galima sakyti štai taip ir baigėsi mūsų nuotykiai, sulaukėme lietuviško eurolines autobuso, kurio vairuotojai yra draugiški ir jaunatviški, atgal keliavome apie 21 valandą su sustojimais ir taip toliau, išsilaipinome Kaune.
     
     
     
    Jeigu dar kažką prisiminsiu, tai būtinai papildysiu. :rolleyes:
  24. Patinka
    Dainylo sureagavo į SarzzeR Po nemokamą žaidimą kas mėnesį!   
    Sveiki,
     
    Noriu pasidalinti naujiena, kad Ubisoft, savo 30 metų gyvavimo proga, dalina po vieną nemokamą žaidimą, kas mėnesį. Šios dalybos truks iki gruodžio mėnesio. Pasiimti šio mėnesio* žaidimo kopiją galite užsukę į Ubisoft jubiliejinį puslapį.
     
    *žaidimas Prince of Persia: The Sands of Time.
     
    Malonaus geiminimo. :)
  25. Patinka
    Dainylo gavo reakciją nuo TheVukasLt Pristatau Chrome/Firefox/Safari plėtinį bei Android aplikaciją - "Siūlyk antraštę"   
    Pastebėjau, kad yra žmonių, keičiančių antrašę taip, kad visai neaiški straipsnio esmė yra. Antraštėjė yra užduodamas klausimas su potekste, kad atsakymas bus straispnyje, o kas nors paima ir pakeičia antraštę ir įrašo atsakymą joje. Tačiau paties klausimo - ne. Todėl geriau tegu rodo, užvedus ant straipsnio, kokia buvo originali antraštė
×
×
  • Pasirinkite naujai kuriamo turinio tipą...