VMI

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

nieko sau keleta funkciju, kurios yra pamatines, jeigu ju nesugebi pats tokiu dalyku suprogramuoti , tai koks tu programuotojas, bet aisku gi lengviau pure copy-paste padaryti ir nesigilinti ar ten viskas gerai veikia :D
 
Kaip matau programavimo darbais uzsiemi(paslaugas teiki), tai jeigu sita TVS savo darbuose naudoji, tai bet kas galetu nuknist tavo klientu puslapius per 1 min, nes skyliu tai net skaudu ziureti kiek pridaryta :P
 
Net PDO neapsaugos nuo liudnu pasekmiu.

source coda'a prisi copy-pastino, ir savo TVS jau laiko, tikriausiai net nesupranta ka reliai tas kodas daro, juokdarys :D

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Statisika tokia : tik 10% is tu startuperiu , bent koki realu piniga pagamina, apart to kad pavaidina didziais verslininkais is investoriu pasalpu :) Ekonomiskai ziurint, bobutes turguje didesni sekminguma turi. Va tau ir statistika.

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Statisika tokia : tik 10% is tu startuperiu , bent koki realu piniga pagamina, apart to kad pavaidina didziais verslininkais is investoriu pasalpu :) Ekonomiskai ziurint, bobutes turguje didesni sekminguma turi. Va tau ir statistika.

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Statisika tokia : tik 10% is tu startuperiu , bent koki realu piniga pagamina, apart to kad pavaidina didziais verslininkais is investoriu pasalpu :) Ekonomiskai ziurint, bobutes turguje didesni sekminguma turi. Va tau ir statistika.

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.
 
Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.
 
Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.
 
Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.
 
Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.
 
Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).
 
Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.
 
Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.
 
Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.
 
Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.
 
Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.
 
Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.
 
Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.
 
O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.
 
Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.
 
Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.
 
Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.
 
Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.
 
Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.
 
Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.
 
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
 
—
 
* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.
 
** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.
 
*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.
 
**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.
 
***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.
 
 
Saltinis: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/startapai-shut-up-ai