HerC

Sveiki,
 
Pastebėjau, kad nemažai temų apie gyvenimą ir darbą UK sandėliuose/fabrikuose/laukuose. Nieko prieš tai neturiu, bet kartais susidaro įspūdis, kad emigrantai daugiau nieko neveikia, tai pagalvojau, kad gal įdomu bus apie šiek tiek kitokį gyvenimą papasakot.
 
Esu UK nuo 2010 gruodžio, kada metęs VDU filosofijos studijas išvažiavau pas draugę, kurią tuo metu pažinojau gal 7 mėnesius. Tai nebuvo mano pirma išvyka į arbatos mėgėjų šalį - 2009 vasarą buvau Peterborough mieste porą menesių, kur dirbau fabrike visas dvi dienas ir tada Le Petit Four gal pusantro mėnesio. Po tos patirties galvojau, kad į angliją manęs surišto neišvežtų, bet ko tik meilė nepadaro.
 
Tėvai žinią priėmė nekaip, ypač dėl to, kad pranešiau jiem savo sprendimą lapkritį ir išvažiavau po maždaug mėnesio. Ašarų ir pykčių, rimtų pokalbių, gražių pokalbių, visko buvo. Bet tai kas man jaunam. Susikroviau tašę ir kažkodėl nusprendžiau važiuot mikroautobusu - daugiau nei para užpakalio trynimo nieko nereiškia kai tau 19, bet už tai gali "belekiek" prisikraut visko ir nereik oro uosto apsaugai aiškint, kam tau 20kg rūkytos dešros reik.
 
Jei gerai atsimenu atvažiavau 19ą Gruodžio, išlipau Portsmouth'e apie pirmą nakties ir anglija su naujo gyvenimo pradžia pasveikino mane su žiubsneliu sniego. Kadangi Lietuvoj tuo metu sniego netrūko, o važiuojant per Vokietiją užklupo viena aršiausių sniego pūgų kokią teko matyt, tai tas vaikiškas sniegas atrodė juokingai, bet tuo metu nesupratau, koks tai retas reiškinys toj šalies daly. Portsmutas tarsi žinodamas sakė "va, pasidžiauk, nes net neprimeti kokios nesąmonės tavęs dar laukia čia".
 
Atsivežiau su savim £500, kas tuo metu buvo apie 2,000 litų. Darbo neradau apie 6 mėnesius, tai tie £500 labai, labai greitai tirpo. Kaip ir visiem, pradžia buvo sunkiausia. Fast forward beveik 7 metus ir dabar gyvenimas visai kitoks.
 
Dirbu skaitmeninio marketingo agentūroj, esu Senior Paid Media Executive – toil nuo filosofavimo, nors per skambučius/susitikimus su klientais visko pasitaiko. Darbas, nors pakankamai specializuotas, kasdien būna labai įvairus. Iš esmės prižiūriu įvairių klientų AdWords paskyras, bet realiai didelė darbo dalis yra paid media strategijų kūrimas, dirbu su įvairiais trafiko tiekėjais ir ieškau naujų reklamos metodų klientam (pvz paid social, programmatic, native ir t.t), rašau reportus, darau rezultatų apžvalgas, naujas idėjas ir taktikas siūlau.
 
Na, bet vistiek daugiausiai laiko praleidžiu su Excel, AdWords ir Analytics.
 
Niekada neįsivaizdavau, kad dirbt galėčiau kažką tokio, bet iš esmės per uždarbis.lt digital marketing sritį atradau, o kaip būtent šitoj vietoj atsiradau, tai tik rezultatas daugybės mažų detalių.
 
Darbovietė yra geriau, nei kada nors galėjau įsivaizduot darbo vietą. Esam įsikūrę Brighton miesto centre, šalia traukinių stoties. Tai iš pradžių buvo svarbu, bet prieš metus persikraustėm į Brighton patys, tai į darbą nueinu per maždaug 7 minutes. Labai keistas jausmas vis dar galėt išsirist iš lovos ryte 9:40 ir vistiek spėt į darbą laiku.
 
Darbo valandas galiu pasireguliuot pats – turim atidirbt 7 valandų tarpą ir turim 1.5h pietums, bet galim pradėt bet kada tarp 8 ir 10 ryto.
 
Komandą turiu žiauriai fainą. Visi ofise labai talentingi ir draugiški. Kompaniją įkūrė du broliai – Sam ir Ben, abu žiauriai faini bičai. Abu turi stalus kartu su mumis visais, nors galėtų turėt savo atskirus ofisus. Kas įdomiausia, kad nesijaučia kažkokios hierarchijos, kad jie – vadovai, o mes pavaldiniai – jiem jaučiu tik pagarbą.
 
Bendradarbiai bei klientai beveik išimtinai britai, tad teko neblogai pažint žmones ir kultūrą. Kai dirbau dirbau kavinėj ir sunkiai kalbėjau angliškai, požiūris ir nuomonė apie anglus buvo kaip ir daugelio - veidmainiai, nemėgsta kitataučių, nepriima į savo ratą ir draugais tikrai nebus. Tačiau dabar tuos mitus teko seniai sugriaut. Na, gal ne sugriaut, bet šiek tiek pakeist – visokių tų žmonių yra.

 
Daug galėčiau čia pasakot, turim begalę pliusų ir pribumbasų visokių, kurie darbovietę paverčia vieta, kurioj gera dirbt. Po darbų, kuriuose teko dirbt anksčiau, čia kaip rojaus kampelis ir negaliu patikėt, kad į jį patekau. Bet gal apie tai papasakosiu kada nors vėliau.
 
Iš pagrindinių pokyčių asmeniniam gyvenime, tai viskas klostėsi neblogai. Investicija “metu viską ir važiuoju į kitą šalį dėl merginos” atsipirko su kaupu. Ta mergina 2015 Paryžiuj tapo sužadėtine, o šiemet Balio saloj – žmona.

 
Finansine padėtim nesiskundžiu – užtenka viskam, ko norisi, o pagrinde šiuo metu norisi kelionių ir įspūdžių.
 
Pradžia UK buvo tikrai sunki. Visokiausių iššūkių teko patirt, begalę didesnių ir mažesnių kelių teko nueit. Bet galų gale viskas atsistojo į savo vietas. Negaliu pasidalint istorija, kurioj tapau milijonierium, bet kažkur pakeliuj per tuos paskutinius kelis metus supratau, kad gal nebūna tapt milijonierium, kad galima būtų ištikrųjų džiaugtis gyvenimu.
 
Po savo pirmos kelionės į UK maniau, kad čia tikrai niekada negalėčiau gyvent. Kraudamas lagaminą tais lemtingais 2010-aisiais, maniau, kad tikrai grįšiu. Dabar – sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą kur nors kitur, bet nieko neplanuoju – žinau, kad neturiu supratimo, kur dar po 7 metų būsiu.

DjiXas, istorija, kurios neturėjote žinoti
 
Na ką, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nuspręndžiau pasidalinti ta „žymiaja“ istorija, kurią parašiau dar 2006 metais.
 
Tikriausiai vienintelė priežastis, kodėl ji tapo tokia populiari buvo ta, kad tais laikais uždarbis internete buvo kaip Sovietų Sąjunga... Visi ieškojo greitų būdų užsidirbti, apgaudinėjo vienas kitą ir šiaip, vyravo tamsusis amžius. Spaudinėdavai reklamas už dešimtadalį cento, o sulaukus emailo, kuris siūlo net 1ct, jauteisi kaip aukso ieškotojas atradęs pilną kapą brangenybių .
 
Tekstas yra originalus ir pilnas klaidų, tačiau lai būna jis toks, koks yra. Sentimentai vis dėl to daro savo...
 
Kadangi per sękančius 5-6 metus nutiko daug visokių dalykų, apačioje rasyte ir antrą istorijos dalį, iki pat 2011 12 31. Antrą dalį rašiau sau (kol viską prisimenu), dėl šios priežasties, keletas tik man aktualių detalių buvo iškirpta ar pakeista. Prisipažinsiu, norėjau iškirpti dar didesnę dalį istorijos ir žinau, kad gailėsiuosi kelių čia paviešintų detalių...
 
Internete pradėjau dirbti būdamas 15-16 metų...
 
------------------------------------------------------------------------
------------------------------------------------------------------------
 
Kadangi jau patraukiau jūsų dėmesį...
 
Gavau kelis laiškus su klasimais, kaip aš viską pradėjau ir t.t. Todėl sugalvojau glaustai viską aprašyti...
 
O viskas buvo taip...
 
Pradžia.
 
O viskas buvo taip, seniau brolis bandė kažką dirbti internete su spedia ir kitomis programomis, per metus ~2-3 USD uždirbo, tada jis metė, o po gerų metų nutariau visą tai pabandyti aš, žinoma, buvo daug neigiamų atsiliepimų ir „patarimų“, jog to daryti neverta. Tačiau aš nepasidaviau :-)
Pradėjau googlinti PTR‘ų, principą jau žinojau ir maždaug gaudžiausi, kas, kur, kaip :-)
Pradėjau su tokiais PTR‘ais kaip BankMails, DreamStartMail ir kitais scam‘ais :-) Žinoma, tą sužinojau vėliau, tada atradau #earncash ir kitus IRC kanalus, ten gavau PIRMUOSIUS 10ct į savo e-gold sąskaitą už registraciją, tai buvo kažkas „special“.
 
From: Smile! It increases your face value.
Memo: weather-mails .. buk aktyvus, rink refus
 
Dar iki šiol ieškau, kas man juos siuntė, žinau jog tas žmogus yra uzdarbis.lt, tačiau kas jis, nepamenu.
Bespaudinėdamas ant linkų rasdavau daug naujų, suradau clicking2rewards.com, kadangi e-golde jau turėjau apie du dolerius už registracijas, nusprendžiau pabandyti gauti ref‘u clicking2rewards, nusipirkau reklamos keliuose puslapiuose už 30ct (taip, seniau tokios sumos buvo :-)) ir gavau pirmuosius ref‘us, atrodo apie 15, taip susipažinau su reklamos efektyvumu ir pradėjau eksperimentuoti su įvairiu tekstu ir t.t.
E-Gold History pastbėjau, jog keletą pavedimų iš daug.tik.lt su memo: 5 centai, oho, tu jau turtingas , Sekis likuti )), Imk savo likuti http://web.archive.org/web/20040603191604/http://daug.tik.lt/
 
Lyg mačiau šį žmogų uzdarbis.lt
Na anyways, dirbau, dirbau, vergavau už centus, registravausi, naudojau pinigus reklamai, jau gaudavau bonus už ref‘us :-) Dauguma adminų prašė promotinti jų puslapius, kadangi šiek tiek apie mane jau girdėjo.
Uždirbau apie 20 USD, juos išleidau (net nežinau už ką :-)) naudodamas šį memo:
MP4E Advertising Reseller Affiliate Program Advert
Google radau:
http://64.233.183.104/search?q=cache:89Dw4UrS-qUJ:www.freeadvertisingforum.com/archive/index.php/t-124864.html+egold+529097&hl=en&ct=clnk&cd=1&client=opera
 
Tikriausiai čia buvo HYIP ar kažkas panašaus :-) O gal ir PTR ads.
 
Pirmasis bandymas.
 
Mano svajonė buvo atidaryti savo PTR tinklalapį, turėjau apie 20 dolerių, o viso reikėjo 99.99 + domeno, todėl tariausi su skripto kūrėjų, jog leistu paimti išsimokėtinai :-) VISKAS PAVYKO! Atėjo laikas pirkti domeną, kadangi turėjau gražų paveiksliuką su akimi, sugalvojau PTR pavadinti visiblemails.com :-)...
 
Ah ha! Išsiaiškinau kas man siuntė pirmuosius 10ct :-) NuPagady! Pastebėjau, jog tuo pačių adresu mokėjau jam už domeną :-) Ot NuPagady, gausi lupti už tai, jog žinojai viską, kad aš ieškau, bet tylėjai :-)
 
Laikas pasakoti toliau... Tačiau iškilo problema: iš ko aš mokėsiu? Sugalvojau, jog atidarysiu Ads Only puslapį, visi pradėjo man „patarinėti“ jog neuždirbsiu nieko, nes niekas nenori tik reklamų, aš su jais nesutikau :-) Nutariau suteikti galimybę, 1000 „ads“ pinigų konvertuoti į 10ct, taipogi siūlyti random payout‘us. Pradėjau dėlioti dizainą ir t.t. Po savaitės ar kelių puslapį atidariau, po 2min. nuo atidarymo, gavau 90 užsakymą, žmogus norėjo GOLD membershipo, todėl tai buvo idealu, tuos 90 USD jis siuntė žmogui, iš kurio pirkau script‘ą. Skolų neliko, pradėjo pirkti reklamą visi, membership‘us ir t.t. Pirmasis mano payoutas buvo XDVX :-)
 
Toliau e-gold seka keliasdešimt puslapių payoutų ir pirkimų :-) Verslas klesti, nusipirkau pirmąjį daiktą iš savo pinigų – nuosavą kompiuterį (jį naudoju ligi šiol). Darbo buvo ligi kaklo, tūkstančiai support emailų ir payout request‘ų, nenuostabu, jog didelių PTR webmasteriai ankščiau ar vėliau mirdavo, išprotėdavo arba pasitraukdavo, krūvis milžiniškas, sugalvojau, jog man jau gana, (ypa2 po to, kai kelias dienas nebuvo interneto, o email inbox prisikaupė dešimtys tūkstančių laiškų) išmokėjau likusius payout‘us ir visiblemails.com pardaviau už 120 USD, atsidariau antrą PTR‘ą diamondmails.com, priemiau tik kelias šalis, taip padidinau pardavimus, kadangi pirko reklamą tik search engine‘ams promotinti ir sumažinau krūvį, nuostabi išeitis :-) Sukausi toliau... mokėjau, miegojau, mokėjau, miegojau. Gaudavau keliasdešimt pirkimų į dieną, visi stebėjosi ypač gerais rezultatais, kadangi trindavau visus cheaterius, tikrindavau kiekvieną ip, paspaudimą... Aš žinojau ką darau :-)
 
Pradėjau pats reklamuoti kitų search engine‘us, „susimetėm“ su XDVX, jis tuo taipogi domėjosi, abu individualiai promotinom, viskas buvo puiko apie pusę metų, tačiau man jau pabodo būti tik pavaldiniu, atsidariau IceCubePTR.com (dar vieną PTR), šis nepavyko, buvo skubotas ir neapgalvotas, diamondmails.com pardavimai mažėjo, pinigų šaltinis mažėjo... Reikėjo kažką daryti... Pardaviau DiamondMails.com, IceCubePTR.com ir taupiau pinigus ant savo search engine scripto, sistema kainavo apie 750 USD pradžiai, tėvo atminimui suteikiau pavadinimą # :-)
 
Prasidėjo vargai, mokinausi elgtis su sistema, hostingo sąskaitos augo, gerų partnerių neturėjau, kurie gerai promotintų mano search engine‘ą. Siunčiau pinigus iš mamos sąskaitos, jog sugebėčiau sumokėti už serverį... Suradau kelis gerus provide‘erius (feed‘us), kurių rezultatus naudojau savo paieškos sistemoje. Pradėjo viskas kilti... (tai užtruko apie pusę metų), tačiau man vis dar trūko pinigų, ieškojau daugiau partnerių, pirkau sistemos patobulinimų, žodžių vargau... Tai truko dar pusę metų), o pelno dar nebuvo, kitaip tariant, daugiau nei metus dirbau dykai.
 
Gavau daugiau feed‘ų, kilo ir paspaudimų vertė, nustojau naudoti antrarūšius provider‘ius, išsilaisvinau. Vos ne kaip filme, kai jaūnėlis pakeičia senuosius, o jie priversti naudotis jaunėlio paslaugomis. Taip buvo ir man. Žmonės, kuriu rezultatus aš ankščiau naudojau, pradėjo naudoti maniškius, nes jau turėjau šiokių tokių pažinčių, visi tuo laiku populiarųs search engine‘ai naudojo mano rezultatus :-) Didelis pasiekimas. Viskas buvo puiku, stipresnis (aš) pakeitė silpnuosius ir juos įtaukė į savo verslą (jie pradėjo naudoti mano rezultatus), darbo buvo ypatingai daug, dauguma pabijojo kurti paieškos sistemas, vien dėl to, jog nebūtų nieko spėję, Žodžiu viskas truko dar pusę metų :-) Pasikeitė ir tinklalapis.
 
Lūžis. Nuopolis.
 
Gavau naujų partnerių, kurie siūlė ypatingai gerus rezultatus ir pasiūlymus, pvz.: wehuntitdown.com, gavau dar daugiau paieškų, verslas augo, jau wehuntitdown turėjau apie 3000+ USD, laukiau payout‘o, jog galėčiau išmokėti visiems ir pats pasiimti 20%, tačiau nesulaukiau, buvau apgautas. Kilo panika mano galvoje, ką aš dabar darysiu, ten buvo mano visi pinigai, žmonės pradėjo rašyti šimtus žinučių į dieną, klausdami, kur jų pinigai, paaiškinau jog mane apgavo, jie nebuvo „supratingi“ ir norėjo tik pinigų, paieškų skaičius krito, skolos augo, panika didėjo, ką daryti, ką daryti!? Tokiais atvejais dauguma pasitraukia. Tačiau aš to nedariau, susikaupiau. Pradėjau naudoti senus partnerius ir siūsti likusias paieškas, už paskutinius pinigus išmokėjau ilgiausiai laukusiems, kadangi mano bid’ai (vertę už vieną click’ą aka paspaudimo vertė) krito praradus partnerius žmonės vistiek nesiuntė tiek daug paieškų, kelis mėnesius gyvenau tokioje nežinioje.
 
Seni draugai neišduoda.
 
Įtikinau partnerius, draugus ir toliau man siųsti paieškas, pakilus paieškų skaičiui, gavau pasiūlymų iš kelių kompanijų (feed’ų), jog aš galėčiau naudoti jų rezultatus, viskas buvo puiko, bid’ai kilo, paieškos augo, pelnas didėjo susidomėjusių skaičius, pasiekiau maksimumą, dauguma kitų paieškos sistemų mirę, stambesnės suvalgė mažesnes. Darbo krūviai tapo nežmoniški, nemiegodavau naktimis, o prieš tai jau daugiau nei vienerius metus neturėjau atostogų, ariau kaip jautis, dirbau per šventes, savaitgalius, jokių pramogų. Tapau dirbanti mašina.
 
Didesnis pelnas – didesnė rizika.
 
Ieškojau dar geresnių pasiūlymų savo vartotojams, radau lookquick.com, jie siūlė puikias sąlygas, todėl surizikavau, pirmą mėnesį gavau payout‘ą, siunčiau dar daugiau paieškų, o tada... Jie neišmokėjo (tik vėliau sužinojau, jog jie taip daro visiems), praradau apie 7000 USD, šį kartą nieko nedariau, tapau nejautrus pinigams, nebuvo skirtumo, prarasiu 10 ar 10000 dolerių, pinigus gavau iš senų tiekėjų, todėl išsimokėjau.
 
Vienu žingsniu atgal, dviem į priekį.
 
Užplūdo iframer‘ių banga, šimtai kvailių pradėjo naudot šį triuką ir pašalino paskutines mažas paieškos sistemas iš rinkos, webmaster‘iai nebemokėjo su tuo kovoti, nes aptikti juos buvo sunku, o dauguma manė, (tie patys vilkai) jog tai neįmanoma, tačiau aš sugebėjau :-) O dabar tiesiai į pasakojimą... Kadangi praradau partnerius, kurie siūlė geras sąlygas, šiek tiek krito ir paieškos, tačiau tai man nemaišė, mane stiprino, vėl pradėjo plūsti žmonės, nes įgavau ypatingai aukšą pasitikėjimo lygį (net apgautas aš nepasidaviau). Pelnas siekę aukštumas. Smegenys kunkuliavo, miego trūkumas, visa užimta diena, reikėjo bent 2 dienų pertraukos, taip ir padariau. Sumažinau darbą perpus, už dviejų dienų gavau skambutį, sakmbino partneriai, su kuriais dirbau nuo pat pradžios dėl vadinamo fraud traffic‘o, jie pranešė jog man teiks tik antro lygio rezultatus, kitaip sakant dauguma feed‘o advertiserių nebenori jog aš jiems siūsčiau paieškas Man buvo šokas, štai ką man padarė petrauka! Puoliau į darbus, stengiausi atitaisyti klaidas, juk tai mano darbas! Tačiau jau vėlų... Viskas... Pelnas krito 90%. Išmoku mėnėsio „algas“ ir siunčiu likusius pinigus namo, viskas, perku lėktuvo bilietus ir po 2 metų be atsotogų skrendu atostogauti.
 
Šviežios mintys, naujos idėjos.
 
Atostogaudamas sugalvoju įkurti naują paieškos sistemą su aukščiausiomis technologijomis. Grįžęs puolu dirbti, taip atsiranda kitas mano projektas, (vasaros gale) o toliau... toliau dar tik bus.
 
Pabaiga.
 
Nepaminėjau smulkenų, pvz.: hostingo pardavinėjimo, investavimo į hyip‘us, surf‘us, bandymo atidaryti dar vieną PTR‘ą, kuris žlugo dėl ThePlanet kaltės, seo, dauguma apscaminimų dar didesnėmis sumomis ir t.t. tačiau tai jau kita tema.
Dabar žinote kaip tapau tuo, kuo tapau. Gali būti klaidų. Pasakojimą rašiau gana greitai ir glaustai.
 
Situacija šiuo metu: dirbu savaitgaliais, tačiau tiek, kiek noriu, galiu praktiškai leisti sau tinginiauti, tačiau tai tik per šventes, bet kiekvieną dieną stengiuosi viską suspėti, krūviai nėra tokie dideli, nes daug visko daro mano sistema, tačiau kartais tenka ir kelias paras nemiegoti
 
Papildyta:
 
Pamiršau paminėti, kad turėjau ir dar vieną paieškos sistemą, kuri gyvavo kartu su pirma sistema.
 
http://www.djixas.com/story/p4.png
 
Iš archyvų ištraukti screenshot, gaila, kad pusės paveiksliukų neberodo.
 
http://www.djixas.com/story/visiblemails.png
 
http://www.djixas.com/story/diamondmails.png
 
http://www.djixas.com/story/p2.png
 
http://www.djixas.com/story/p3.png
 
---------------------------------------------------------
---------------------------------------------------------
 
Antra dalis, 2006-2011
 
2006 vasarą grįžau iš atostogų ir puoliau planuoti naująją paieškos sistema. Šį kartą viskas turėjo būti tobula...
 
2006 rugsėjo / spalio mėnesį paleidžiu dar vieną PPC ir išsiunčiu laišką seniesiems savo klientams. Problemų pritraukti žmonių nebuvo,visi senoliai žinojo apie mano naująjį projektą, todėl traffic’as augo sparčiai.
 
http://www.djixas.com/story/m.jpg
 
http://www.djixas.com/story/240-400.jpg
 
http://www.djixas.com/story/300-600.jpg
 
Iš archyvų ištrauktas screenshot. Ignoruojant kelias klaidas bet dingusius paveikslėlius, puslapis daugmaž taip ir atrodė.
 
Nežinau kas čia rašė ir kodėl tokį screenshotą turiu išsisaugojęs, bet toks tekstas pakėlė nuotaiką:
 
http://www.djixas.com/story/p1.jpg
 
Anyway, su nauja paieškos sistema atėjo ir nauja cheater'ių karta. Šį kartą, juos pagauti nebuvo taip paprasta, nes neįsigilinus, traffic'as (lankytojų srautas) atrodė 100% natūralus.
 
Šie žmonės buvo tos srities profesionalai, žaidimai su iframes (kuomet nematomas script'as įdedamas į puslapį ir atėjus lankytojui, jis to nežinodamas paspaudžio ant reklamos) buvo pakeisti sudėtingais algoritmais, kurie sukeldavo didelį galvos skausmą. Toks jau tas darbas...
 
WebMasterio Košmaras
 
Praėjus mažiau nei metams po projekto paleidimo, išaušo dar vienas rytas... Tai buvo 2007 Birželio 09 diena...
 
Įsijungiau kompiuterį ir patebėjau, kad mano tinklalapis nebeveikia. Hmm, kažkas blogai su failų nustatymais. Prisijungiau prie cPanel ir netrukus išvydau klaidą... Parašius support‘ui išgirdau nelabai malonų atsakymą:
 
HDD gedimas, sugadinti duomenys.
 
Nieko tokio, pagalvojau... Juk būtent tam ir pirkau serverius su 2 kietaisiais diskais. Vienas backup‘am laikyti.
 
Tais laikas pats serverių neprižiūrėjau ir į visą valdymą nesigilinau. Paprašiau, kad atstatytų duomenis iš atsarginės kopijos (buvau prašęs, kad jas darytų kiekvieną dieną), tačiau sulaukiau tokio atsakymo:
 
Backup‘ų scriptas buvo netaisyklingai sukonfiguruotas. Pilnos atsarginės kopijos nėra.
 
Mano širdis pradėjo plakti greičiau. Jaučiau didelį adrenalino antplūdį ir nieko su juo negalėjau padaryti... Liko tik paprašyti, kad pabandytų atstatyti prarastus duomenis ir laukti.
 
Po kelių dienų nežinios ir daug išlietų nervų, visi įmanomi duomenys buvo atstatyti. Dėja, to nebuvo gana, mad mano pagrindis projektas vėl veiktų. Griebiausi šiaudo ir paprašiau, kad mirusį HDD atsiųstų paštu. Yra pilna bendrovių, kurios už nekuklią sumą atstato duomenis. Dėl man nežinomų priežasčių, to padaryti jie nesutiko... Laikas bėgo, o mano puslapis ir toliau merdėjo. Pabendravus su advokatais, jie pagaliau atsitokėjo ir sutiko atiduoti kietąjį diską...
 
Praėjus maždaug mėnesiui po visų įvykių, mano puslapis jau veikė. Išsiunčiau žinutes visiems klientams ir pranešiau apie sutvarkytą problemą.
 
Dėja, greitai teko nusiviliti, lankytojų srautas pasieke vos 20% prieš tai buvusių skaičių (ir per 6 mėn. nukrito iki 10%). Kadangi kitos paieškos sistemos gaudavo rezultatus būtent iš manęs, jiems neliko nieko kito kaip naudoti mažiau mokančius partnerius. To pasakejo sumažėjo tiek jų uždarbis, tiek norinčiųjų tą programą naudoti webmasterių skaičius.
 
Aukso amžiaus pabaiga
 
Nors tinklalapis ir nepasiekė buvusio projekto populiarumo, tačiau tikrai buvo ką veikti. Pvz.: iš senų laiku prisimenu štai ką:
 
- Nemiegojimas iki tol, kol prasideda haliucinacijos
- Tokių produktų kaip BSN NO Xplode vartojimas, tik ne sportui, o darbui
 
Krūviai sumažėjo, tačiau to neužteko, nes jokio gyvenimo apart kompiuterio nebuvo. Tiesą sakant, apie tai net negalvojau, kadangi toks gyvenimo būdas man labai patiko.
 
Mažėjant tokių paieškos sistemų populiarumui (kadangi mano paieškos rezultatus naudojo bene visi tokių sistemų sąvininkai, vadinamosios krizės anksčiau nelabai ir jaučiau) ir dar taip nukritusiam lankytojų skaičiui, buvo akivaizdu, kad toks projektas ilgai nesilaikys, reikėjo kažką keisti... Kitaip sakant, pasiekiau dugną, iš kurio išsikapstyti reikėjo laiko bei idėjų. Apsvarsčiau tuo metu „uždarbio rinkoje„ esančias galimybes:
 
PTR mirė, paieškos sistemos (PPC) merdėjo, o HYIP bei AutoSurf, kurie ir taip niekada nedomino, buvo ties išnykimo riba...
 
Naujų uždarbio būdų beieškant
 
Dar dirbant su paieškos sistemomis, po truputi plėtojau savo verslą. Hostingas bei affiliate sale‘s buvo keli iš jų. Aktyviau domėjausi ir SEO, todėl buvo tik laiko klausimas, kada atsistosiu ant kojų.
 
Vienos bemiegės nakties metu, sugalvojau atidaryti blogą, kurį paleidau 2007 m. vasarą. Nors pradžioje uždarbio ir nebuvo (keli doleriai per mėnesį), blog‘o tematika buvo viena iš mano „aistrų“, todėl jį pildyti buvo gana linksma ir dėl pinigų nesiskundžiau.
 
Labai senai (2004), turėjau lietuvišką įvairių pamokų portalą (projektas.talte.net > projektas.ten.lt > pamokos.net, kurį rodė ir tuo metu populiari „NKTV“). Jo dėka išmokau naudotis Photoshop (nes pamokas reikėjo kažkam rašyti), to pasekoje, pradėjau kurti įvairius dizainus, o tas man labai patiko.
 
Kadangi jokių, ypač laiką eikvojančių įsipareigojimų neliko ir spaudimo dirbti taipogi nebuvo, plaukiau pasroviui... Pradėjau aktyviau reikštis forumuose, naudojau IRC ir kitaip švaistyti savo laiką. Žinoma, buvo dienų, kai dirbau nuo ryto iki vakaro, tačiau kovos su vėjo malūnais baigėsi.
 
Paleidau daug mažų projektų, adult, affiliate, forumai, direktorijos ir pan. Toliau mokinausi SEO bei žaidžiau su dizainu.
 
Nors aukso amžius baigėsi, jaučiausi visai gerai. Turėjau laiko nueiti į mokyklą, o to pasekoje susiradau net ir tikrą draugą (10-11 kl.). Keistai skamba, tačiau tokia jau ta realybė.
 
Tik jo dėka, išlindau į šviesą. Per ateinančius metus turėjome nuostabų laiką, atšventėm vaikystę, kurios niekada neturėjau. Atsirado draugės, vakarėliai soduose ir pan. Gal ne veltui sakoma, kad ne piniguose laimė...
 
Dėja, daugumai įstojus į universitetus, po truputi vienas nuo kito atitolome, o gal subrendome... Iš mūsų „gaujos“ likome tik aš bei geriausias draugas. Po kelių dienų mokslų, supratau, kad toks dalykas ne man ir viską mečiau. Ėjau tik į anglų kalbos paskaitas, kurios man labai patiko. Niekada nemėgau tokios švietimo sistemos, buvau įsitikinęs, kad man diplomo neprireiks ir niekam niekada nedirbsiu...
 
Bėgant metams, augo ir žinios. Mano dizainus pradėjo naudoti tokios firmos kaip AMD bei NVIDIA, hosting‘as bei blog‘as populiarėjo, o SEO sekėsi puikiai.
 
Be visa to, susidomėjau ir investicijomis akcijų biržoje, domino greiti pinigai, o akcijos tai ir siūlė. Visiškai nieko apie tai nenutuokiau, todėl pirmau RIMM (Research in Motion), AAPL (Apple) ir GOOG (Google) akcijas. Kodėl? Nes kilo... Dėja, sprogus nekilnojamo turto burbului ir prasidėjus krizei iš mano investiicjų mažai kas ir liko. Nenaudojau nei stop loss, nei take profit, nes gyvenau iliuzijų pasaulyje, kuriame akcijos turejo kilti amžinai...
 
Tuo metu dalyvavau ir SEO konkursuose, nes mėgau konkurenciją, tačiau greitai supratau, kad to man negana. Norėjau karo, todėl sugalvojau pasiimti viena iš pačių populiariausių raktažodžių „buy viagra“ ir kilti į viršų.
 
Po bene pusės metų, mano puslapis jau sedėjo top 3 (yahoo.com paieškos sistemoje), o „viagra“ top 10, jaučiausi SEO dievu, o sukauptas žinias pritaikiau ir kituose puslapiuose...
 
What could possibly go wrong? O buvo 2008...
 
Prasideda
 
Nei iš šio nei iš to pradėjau viduriuoti, atrodo nieko blogo, tačiau tai tesėsi ir tesėsi. Bėgant savaitėms, pajaučiau intensyvius širdies skausmus, pirmą skausmą ignoravau, kadangi buvau plonas ir problemų prieš tai niekada neturėjau, tačiau vieną vakarą kažkas nutiko... Pradėjo suktis galva bei kretė drebulis, teko kviesti greitąją. Jiems atvykus, aš jau kračiausi savo lovoje ir galvojau, kad dar nenoriu mirti. Greitoji mane nuvežė į ligoninę ir padarė įvairius tyrimus, diagnoze: tachikardija dėl kalio trūkumo.
 
Išrašė daug vaistų (~15-20 tablečių per dieną) ir išleido namo. Jaučiausi kaip pensininkas, kadangi tokių kiekių niekada neteko gerti. Sveikata buvo prasta. Pastoviai sukosi galva, jaučiau silpnumą, intensyviai plakė širdis. Dienas leidau lovoje, o vakare sukaupęs paskutines jėgas atnaujindavau blogą, taip jau reikėjo... Dar ne vieną kartą keliavau su greitąją pagalba...
 
Kadangi daktarai tiksliai nežinojo kodėl vis dar tęsiasi viduriavimas (gydė viską, nuo nervinio išsekimo iki neaišku ko), nervavausi, o to pasekoje atsirado ir opa, dar viena problema... Susitarėme su viena gydytoja, kad mane pagultys į ligoninę. Kitą dieną ten nuvykus, jie pasake, kad čia dar nėra ypač problema ir galima gydytis namie (mačiau iš jos pinigų trokštančių akių, kad ji nori kyšio). Kyšių niekada nedaviau ir neduosiu (toks jau esu), išvažiavau namo...
 
Bėgo mėnesiai, o aš vis dar kankinausi, užmiršau ką reiškia būti sveiku žmogumi ir dieną praleisti be problemų. Bene po pusės metų tokio „gyvenimo“ bei dietos opai nuraminti (tik virtas maistas, jokių prieskonių, riebalų ir pan.), problemos po truputi aprimo, o vėliau ir visiškai dingo... Grįžau į gyvenimą...
 
Tais metais beveik nieko naujo nenuveikiau, tačiau džiaugiausi, kad buvau sveikas. Toliau pildžiau blogą, plėtojau kitus puslapius bei ieškojau hostingo klientų. Gyvenimas ėjo savo vaga.
 
Smūgis žemiau juostos
 
Buvo 2009m. vasaros vakaras, sedėjau prie kompiuterio ir žiūrėjau Starcraft Korea finalą. Staiga, pajutau silpnumą ir pagalvojau, kad tuoj nualpsiu... Užplūdo adrenalino banga ir drebulys, jau žinojau, kas manęs laukia...
 
Buvo iškviesta greitoji, ir vėl kračiausi savo lovoje... Ir vėl mane išvežė... Šį kartą kalio trūkumo nebuvo ir visi tyrimai buvo idealūs. Išleido namo...
 
Ir vėl sekė eilė tyrimų, pastovus bendravimas su daktarais bei pasivažinėjimas greitąja. Viskas priėjo iki tokio lygio, kad greitosios personalas jau mane pažinojo. Dėja, niekas nežinojo kas man yra.
 
Buvau apimtas nevilties... Būdavo dienų, kai visą laiką žiūrėdavau į tuščią sieną, kol suskambėdavo priminimas ir ėjau pildytį blog‘ą bei tikrinti el.paštą...
 
Visas gyvenimas tapo tikru pragaru ir tikrai niekam nelinkiu to patirti. Prasidėjo viso kūno skausmai, bėrimai, atsinaujino opa, atsirado temperatūros šuoliai, pykinimas, kraujas iš tokių vietų, kur ten jo neturėtų būti, silpnumas, galvos svaigimas, padidėjusi blužnis, drebulys, tirpdavo visos kūno vietos (nuo nervų) ir pilna kitų simptomų... Svoris nukrito iki 53 kg (man buvo 21-23 metai). Pirma kaltino nervus, tačiau kai po raminamųjų būdavo tas pats, suprato, kai tie ne jų kaltie.
 
Nakties pradėjau bijoti labiau nei velnias kryžiaus. Užmigus prabusdavau nuo konvulsijų, kartais nuo oro trūkumo, nebegalėjau kvepuoti, drebančiom rankom ieškodavau telefono, kad paskambinti kitam kambaryje budinčiai mamai, jog ji atbėgtų ir iškviestų greitąją, ir taip bene kiekviena naktį... Ryte žinojau, kad vakare ir vėl manęs laukia kova, kurią aš turiu tęsti.
 
Nieko labiau nenorėjau, tik gyventi...
 
Vieną vakarą atvažiavo brolis, buvo eilinis vakaras, tačiau man ir vėl pasidarė blogiau, pamenu kai greitajai mane išvežant, jis pagriebė man už rankos, tai buvo vienas iš šilčiausių mano prisiminimų...
 
Gulėjau vieną vakarą lovoje, rytojus buvo svarbi dieną, kadangi turėjau sužinoti kraujo vėžio tyrimo rezultatus... Gulėjau ir galvojau apie savo gyvenimą ir ką darysiu, jeigu rezultatai parodys, kad aš jį turiu. Verkiau, nes galvojau apie ateities planus, planus pakeisti tai, kas mano buvo ir yra labai svarbu... Privalėjau gyventi... Atėjau pasiimti tyrimo rezultatų, man juos padavė ir nieko nepasakė, prašiau, kad perskaitytų, bet pažiūrėjus atsisakė... Nuėjus pas gydytoją paaiškėjo, kad nieko baisaus nerado, todėl nusiraminau... Dėja, tai tik reiškė, kad ir toliau jie nežino, kas man yra. Išrašė dar vaistų...
 
Mačiau, kad šeima ypač nervavosi, todėl turėjau kažką daryti... Per tiek laiko jau supratau, kad šie simptomai nėra mirtini, todėl stengiausi juos nuslėpti taip, kaip galėjau. Apsimečiau, kad man viskas gerai, tapau įtikinamas aktorius tiek šeimai, tiek aplinkiniams. Tik prieš mėnesį (2011 11) šeima sužinojo, kad viską nuo jų slėpiau...
 
2010 sausį pradėjau lankyti sporto klubą. Pradžioje buvo sunku, kadangi jaučiausi prastai, tačiau po truputi viskas pradėjo gerėti. Pats sau susidariau ypač griežtą dietą: jokio cukraus, saldumynų, padažų, rukytų gaminių, picų, alkoholio (kurio ir taip jau nevartojau), čipsų, riebesnės mėsos, jokio kepto maisto ar pusfabrikačių, ypač maži kiekiai druskos. Valgiau tik košes, daržoves, salotas ir vaisius. Mėsą ar žuvį valgiau ne daugiau kaip kartą dienoje, kurią troškinau garuose ar viriau vandenyje.
 
Sportas ir toks gyvenimo būdas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, kurią pradėjau dievinti. Nepirkdavau nieko kas turėjo raidelę E, viską dariausi pats ir labai tuo džiaugiausi.
 
Po truputi atsigavau, nors ir toliau kankino tos pačios problemos (prie kurių jau buvau įpratęs), simptomai nebuvo taip dažnai pasikartojantys ar labai intensyvūs, todėl gyventi buvo galima. Susitikus su draugais ar pažystamais ir toliau vaidinau, visi galvojo, kad man viskas gerai.
 
Meilė iš pirmo žvilgsnio
 
Dar būdamas 16 metų kalbėjau su vienu klientu, kuris užsiminė, kad bandė užsidirbti Forex, tačiau pinigus prarado. Nežinojau, kas yra Forex, tačiau tas žodis man sukėlė įvairiais emocijas, kažkur širdyje žinojau, kad tai yra skirta man... Tuo metu dar dirbau su paieškos sistema, todėl šis pokalbis greitai užsimiršo...
 
Kadangi dažnai gulėdavau lovoje, kildavo visokių minčių ir štai, vieną vakarą (2010 pradžioje) prisiminiau apie Forex... Prisėdau prie kompiuterio ir pradėjau ieškoti informacijos, greitai supratau kas tai yra ir kaip iš to galima uždirbti. Tokie pasakymai kaip: tai sudėtingiausias mechanizmas pasaulyje, 90-99 procentai investuotojų ten praranda pinigus ir t.t. mane tik užvedė.
 
Draugai bei šeimos nariai manęs nesuprato. Norėjo, kad aš veikčiau kažką kito, nes investicijos yra labai sudėtingas dalykas. Tačiau aš niekada neklausiau kitų ir paisiau tik savo nuomonės. Ne jie, o aš žinau, kas man geriausia. Kai jie dvejojo mano sugebėjimais, man net nebuvo toptelėjusi mintis, kad man nepasiseks.
 
Laukiau tos dienos, kada galėsiu juos visus pasikviesti į savo iš Forex pinigų pastatyą namą ir paleisti šį video:
 
http://www.youtube.com/watch?v=6tZTojhZJ98
 
Kadangi niekur nedirbau, Forex galėjau studijuoti ir visą dieną. Susiradau pilną resursų (pradėjau nuo Forex lietuviškai YouTube video) ir įdėmiai klausiausi. Nugrimzdau į FX pasaulį ir daugiau apie nieką negalvojau. Ignoravau visus savo simptomus, pradėjau rėkti ant paties savęs (man the fu*k up), nebegalėjau sustoti... Grįžau į savo senąjį „Aš“. Mokymosi ciklas buvo maždaug toks:
 
- Pusryčiai (klausantis audio knygų apie investavimą, psichologiją)
- Po jų žiūrėdavau Forex video tol, kol pavargdavau
- „Pertraukos“ metu skaitydavau apie Forex, nes video buvo jau per daug, darydavau taip tol, kol pavargavau. Tada sekė arba daugiau video arba pietūs.
- Sporto klubas
- Prekiavimas tikra sąskaitą (niekada nenaudojau demo)
- Pietūs (klausantis audio knygų apie investavimą, psichologiją)
- Prekiavimas Forex
- Mailai, blogo atnaujinimas, hostingo support
- Forex video, audio, tekstas ir taip iki nakties.
 
Taip mokinausi tol, kol baigiau visus atrinktus video kursus (~3 mėn studijų), (knygas skaitau iki šiol). Kai telefonas nebūdavo išjungtas, skambinantieji paklausę „ką veikiu“ visada girdėjo tą patį atsakymą: mokinuosi Forex. Jaučiau nepaprastą malonumą, jeigu sapnuodavau, sapnuodavau grafikus, rytais šokdavau iš lovos ir puldavau studijuoti Forex, sužinojęs kiekvieną naują triuką krykštavau kaip maža mergaitė. Tokias emocijas jaučiu iki šiol.
 
Kadangi vaidinau sveiką žmogų, 2010 balandį sugalvojome aplankyti Amsterdamo Trance Energy šokių festivalį. Nuėjus į pre-party, pradėjo suktis galva ir pajaučiau silpnumą. Stovėjau vietoje vaidindamas, kad šoku, tačiau mintyse norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtūsi. O dar tik buvo pati renginio pradžia. Atsisėdau ant odinio kampo ir žiūrėjau į telefoną, nežinau kiek laiko ten praleidau, tačiau aš buvau ne vienas. Po kelių valandų, draugams renginys atsibodo ir visi nusprendėme važiuoti į viešbutį. Išėjus į lauką, draugas pasakė, kad mano lūpos visos melynos. Dėja, tokių dalykų nuslėpti negalėjau. Nusijuokiau ir visi važiavome išsimiegoti... Kitą dieną sekė pagrindinis vakarėlis, ten jaučiausi lygiai taip pat.
 
Grįžus namo daugiau nieko nenorėjau, kaip tik išsimiegoti, taip ir padariau...
 
Toliau prekiavau Forex ir mokinausi iš savo klaidų. Atėjus gimtadieniui, net nežinojau kiek man metų, pamiršau apie viską, kas nėra Forex.
 
Forex + Dietą + Sportas buvo viskas, ko norėjau. Keldavausi naktimis, jeigu būdavo specialūs seminarai, klausydavausi ir semiausi žinių. Dabar planas buvo toks: uždirbti daug pinigu, kad galėčiau nuskristi į Japoniją ar Švecariją, kur mane ažiūrėtų ir galbūt padėtų diagnozuoti tai, ko negalėjo Lietuvos medikai. Atšventus 2010 Kūčias bei Kalėdas, pradėjau ruoštis vienai svarbiausių savo kelionių...
 
2011 Sausį išskrendu į Londoną, susitinku su savo Forex mentoriumi... Išmokstu daug neįtikėtinų dalykų bei susipažįstu su nuostabiais žmonėms iš viso pasaulio (tarp jų ir vienas Danijos Lietuvis).
 
Mano mentorius (kuris savo vardo nenorėjo minėti (ir jeigu jūs jį atpažinote, būtų šaunu, jeigu taipogi neminėtumėte)), buvo ir yra vienas iš mano įkvepėjų. Tačiau ne todėl, kad turi pinigų ar todėl, kad prekiauja Forex... Ne.
 
Tiesą sakant, jis man primena mane patį. Tai toks žmogus, pas kurį bemiegės naktys yra kasdienybė, kuris jaučia Forex aistrą ir dirbą tiek, kiek gali. Būtent todėl jam ir jaučiu pagarbą, nes tokių žmonių, kurie TIKRAI dirba sutikti daug neteko. Nežmoniška pagarba iš mano pusės. Pralenkti jį yra vienas iš mano tikslų, tik ne todėl, jog noriu pasmaukyti ego, o todėl, kad parodyčiau, koks jis geras mokytojas.
 
Tai žmogus, kuris gerbia savo kūna ir jį prižiūri (buvo linksma sužinoti, kad mūsų dietos bei hobiai yra +- identiški). Jis yra visiškai atsidavęs Forex, nors jam virš 40 metų, jis neturi jokios žmonos ar vaikų, nes visą laiką praleidžia FX. Žinau, kad daugumai tai neatrodo priimtina, tačiau tai yra būtent tai, ko aš noriu.
 
http://www.djixas.com/story/pic.jpg
 
(Mentoriaus nuotrauka iš Olimpinių žaidynių)
 
 
Aplamai, jaučiu pagarbą tokiem žmonėm, kurie atiduoda viską, jog pasiektu savo tikslo. Tokie žmonės kaip Andreas Munzer (nors ir esu prieš steroidų vartojimą), Mentorius ar animacinio serialo personažas Vegeta, yra asmenybės, kurios mane įkvepia. Žmogaus valia yra nuostabus dalykas, kurio dėka mes galime pasiekti viską.
 
http://www.youtube.com/watch?v=3alS4rTR-bQ
 
Paskutinį vakarą Londone pavakarieniavome, pakalbėjome apie mums svarbius dalykus bei atsisveikinom. Ryte palikau viešbutį ir patraukiau link oro uosto... Jaučiausi gerai.
 
Įsėdau į lėktuvą, išsitraukiau Forex užrašus, paleidau Depeche Mode grojaraštį ir pradėjau skaityti... Tada nutiko įsimintiniausias dalykas 2011 metais.
 
Skridau vienas, buvau toli nuo namų... Niekas nežinojo kas man yra, kiti net nežinojo, kad aš kažkuo sergu. Apart Mentoriaus, niekas manimi netikėjo... Bavau pratęs prie negatyvaus aplinkinių mąstymo, dar prieš pradedant dirbti internete. Visi sakė, kad užsidirbti neįmanoma. Tada sake, kad PTR, kuris nemoka tikrų pinigų niekada neuždirbs, PTC miršta, neapsimoka nieko daryti, neįmanoma vienam žmogui užkelti „buy viagra“, kad ir į top 10, tam reikia labai daug investicijų. Forex neapsimoka dirbti, nes tai sudėtingiausias mechanizmas pasaulyje ir iš to uždirba tik „išrinktieji“. Per visus tuos metus, Mentorius buvo pirmasis žmogus, kuris manimi patikėjo. Galbūt jis pamatė mano tikrąjį charakterį, suprato, kas aš esu.
 
Per tuos metus nebendravau su niekuo, praradau beveik visus vaikystės draugus, beveik visas santaupas (susprogdinau 7 Forex sąskaitas). Atrodo, kad apart Forex daugiau nieko neturėjau...
 
Beskaitant išgirdau šią dainą ir pajaučiau neapsakomas emocijas...
 

 
Tuo momentu supratau, kad Forex yra tikrieji mano namai... Neberūpėjo man nei pinigai, nei sveikata, nebenorėjau nieko kito, tik prekiauti Forex, jaučiausi vieningas su visata.
 
2011
 
Atvykęs namo ir toliau studijavau Forex, sekėsi puikiai. 2011 pradžioje atidariau privatų investicijų fondą. Ir vėl grįžau į savo ritmą: miegas, dieta, sportas, Forex.
 
10:30 jau gulėdavau lovoje, o 7:30 ryto keldavausi. Taip darau iki šiol, nesvarbu, tai šiokadienis ar Naujieji Metai.
 
Laikui bėgant atradau savo Forex stilių, nebenaudojau nieko (apart pagrindų), ką mane išmokė Mentorius, viską perimė mano paties intuicija bei praktika. Nesidomėjau niekieno metodais, nes tik aš vienas žinojau savo silpnasias ir stipriasias vietas.
Susisiekiau su Mentoriumi ir papasakojau apie savo ateities planus, planus, kurių niekas iki tada nežinojo. Papasakojau, kad Forex kelionę noriu tęsti vienas. Greitai gavau ir tokį palinkėjimą:
 
http://www.djixas.com/story/picccc.jpg
 
Forex sekėsi puikiai, ir toliau bendravau su Mentoriumi, bei dalinausi savo patirtimi. Iš jo tuo metu norėjau tik vieno: daugiau jokių FX patarimų. Jis tokio prašymo metu tik nudžiugo, kadangi skatino individualų mąstymą.
 
Mėtams bėgant, po truputi pradėjau pardavinėti savo senuosius puslapius. Pasilikau tik hostingą, blogą bei didmeninės prekybos įmonę, kurią dabar 24/7 valdė mano geras draugas.
 
Ir vėl atejo mano gimtadienis, ir vėl sužinojau kiek man metų... Jį atšvenčiau valgydamas grikių košę bei gerdamas vandenį. Visas nesveikas maistas bei alkoholis man kėlė didelį šleikštulį.
 
Po gimtadienio supratau, kad reikia susitvarkyti sveikatą, juk kankinausi jau daugiau nei du metus... Pats pradėjau domėtis medicina, ėjau į privačias klinikas pas visus specialistus iš eilės (nuo A iki Z). Pats susigalvodavau kokius tyrimus atlikti, sumokėdavau pinigus ir laukdavau rezultatų. Šiandin darysiu skydiaulkės bei šiuos kraujo tyrimus. Mokėjau ir mokėjau pinigus, tačiau kaip nieko nerado, taip ir nerado. Tai dar buvo tik pati pradžia.
 
Po tiek metų nežinios, mano nervai jau buvo visiškai išderinti, o tiesą sakant, jų ten visai nebuvo. Menkiausia smulkmena man sukeldavo nepaprasta pyktį. Pradėjau gerti raminamuosius, tačiau jie manęs neveikė, reikėjo didinti dozes.
 
Ir toliau tesiau paieškas, nes žinojau, kad ankščiau ar vėliau kažką surasiu. Daktarai visada sakydavo tą patį: tai nervinio pagrindo sutrkimai, tačiau aš jiems aiškindavau, kad tokių problemų turėjau dar prieš tai, kai buvau sugadinęs nervus.
 
Pradėjau važinėti į kitas klinikas, kalėti su pažystamais. Lapkričio mėnesį sekė dar daugiau tyrimų ir staiga, po vieno tyrimo man pasake: radome pakitimų smegenyse, įtariame epilepsiją.
 
Nusiraminau, nes kažką rado, tačiau žinojau, kad toks dalykas nėra labai geras mano ateičiai. Gydytojai siūlė apriboti tuos dalykus, kurie mane nervuodavo, tačiau aš tik nusijuokiau, nes Forex tikrai nebuvo meditacija. Išrašė vaistų, tačiau aš jų negėriau.
 
Grįžau namo, pasileidau Depeche Mode - Home ir priemiau sprendimą, toliau prekiauti Forex ir ieškoti antros nuomonės. Kaip mano Mentorius sakė: galutinis tikslas yra svarbiau už skausmą. Tokiu principu ir gyvenau.
 
Tačiau tai manęs nesustabdė ir aš toliau vaikščiojau pas kitus specialistus. Ir toliau sakė, kad man viskas gerai, tačiau mokėjau pinigus už visus įmanomus tyrimus ir ėjau iki galo, braukydamas savo „check list‘ą“. Lapkričio gale – Gruodžio pradžioje pasidarė šiek tiek blogiau kol galų gale daktarai ir vėl kažką rado, šį kartą tai buvo daug rimčiau...
 
Daktarai man paaiškino, kad reikia daugiau tyrimų, sukvietė visą savo komandą bei puolė tartis. Man buvo uždrausta sportuoti, o to aš labai nenorėjau. Žinojau, kad tai buvo tik laikina... Nutraukus sportą grįžo keli simptomai, o seni paaštrėjo, naktimis tirpdavo visas kūnas, ko labiausiai nemėgau. Priedusulio ir konvulsijų jau buvau pripratęs.
 
Sezono finalas
 
Vieną vakarą vedžiojau šunį... Eidamas miške nukritau, atkirto kojas. Adrenalinas užplūdo mano venas, tačiau aš nieko negalėjau padaryti, išsikviečiau pagalbą... Mano nuvedę namo ir liepė laukti paskirtos datos. Pažiūrėjau į savo kojas, pilvą ir išsigandau. Koja buvo ryškios geltonos spalvos, žinojau kas manęs laukia...
 
Vienas daktarų vizitas sekė kitą, o kalendoriuje pažymėtos dienos parodė, kiek dar tokių vizitų manęs laukia...
 
Po Kalėdų daktarai paskiria chemiją, tačiau aš žinau, kad Naujuosius metus sutiksiu taip pat, kaip ir praeitus: prie kompiuterio ekrano, prekiaujant Forex...
 
Pabaigai
 
Visada girdėdavau tokį pasakymą iš draugų bei artimųjų: sveikata yra svarbiausias turtas, tačiau aš tik juokdavausi, nes jaučiausi nenugalimas ir galvojau, kad man niekada nieko nebus. Galiu pasakyti tik tiek: sveikata tikra yra didžiausias turtas ir aš atiduočiau viską, kad ją galėčiau susigražinti. Mūsų kūnas yra vienintelis dalykas, kurį mes turime. Nesuprantu tų, kurie jo negerbia. Knygos protui, o sportas ir gera mityba - kūnui.
 
Masės žmonių ir toliau valgo šlamštą, rūko, bei geria. Kodėl? Jie žino, kad tokie dalykai sukelia mirtį, tačiau apie mirtį galvoti juk yra per daug baisų, todėl tai yra ignoruojama, o jie toliau daro tą patį.
 
Žinau, kad per tuos metus buvo daug žmonių, kurie galvojo / galvoja, kad esu arogantiškas ar išleptinas, bet tiesa yra kitokia. Tikrai man nulis sveikų, ką jūs apie mane galvojat, bet pabaigai pasakysiu tai, ko daugiau niekada nekartosiu:
 
Niekada nesigyriau savo pasiekimais ar uždarbiu (nėra pasaulyje nei vieno žmogaus, kuris žinotų apie mano uždirbtus skaičius). Vieninteliai žmonės, kurie žino šia istoriją esate jūs. O žinote tik todėl, nes aš čia galiu išlikti anonimu. Galbūt jūs mane jau žinote, o gal dar tik pažinsite, tačiau jeigu nežinojote iki šiol, taip niekada nežinosite, kad aš galiu būti „tas“ uzdarbis.lt narys, kuris parašė šią istoriją...
 
Geriausias kada gautas uzdarbis.lt komplimentas buvo iš nario Vaidas*, kuris rašė: Vienas iš nedaugėlio kuris iš šio forumo nesiekia jokios finansinės naudos, ir dalina nemokamus patarimus kitiems.
 
Tokie žodžiai man reiškia daug...
 
2006 pirmą dalį rašiau tikrai ne todėl, kad tapčiau metų forumiečių (nors dauguma taip manė). Istoriją rašiau todėl, nes norėjau kažkam išsipasipasakoti, kaip jau minėjau, niekas tokių dalykų nežinojo.
 
Jaučiu didelę nepagarbą tiem žmonėm, kurie pastoviai skundžiasi gyvenimu, nors niekada sunkiai nedirbo, toliau sėdi Facebook, žiuri TV (kurio nebuvau įjungęs jau 3 metai) ir kitaip švaisto laiką. Tik jūs patys esate atsakingi už savo likimą, valdžia jums nėra nieko skolinga. Tokie žmonės nori gauti viską už nieką, bet kai gauna, jiems vis negana ir negana.
 
Ne pirmą ir nepaskutinį kartą sakau:
 
Jeigu tie, kurie verkia dėl blogo gyvenimo ir keikia valdžią per tą laiką paimtu kelias knygas apie politiką ir jas perskaitytų, tai po 5-10 metų galėtų patys ten eiti ir daryti tarką.
 
Bet kadangi geriau nieko neveikti, gerti alų sėdint ant kampo, tai kaip buvo tokia valdžia, taip ir bus.
 
Ir vėl politikai kažką pavogė? Kai tie patys žmonės slepia pajamas ar algą moka vekeliuose. Taip ir nesuprantu, kodėl jie skundžiasi, jeigu patys daro tą patį. Tokie politikai buvo ir bus, nes iš visuomenės jie ir ateina. Kol nepasikeis visuomenė, tol nepasikeis ir valdžia.
 
Kodėl aš ir toliau mokinausi Forex, nors praradinėjau pinigus? Kodėl visada dariau tai, ko kiti nerekomendavo? Nes tik aš esu savo likimo kalvis. Nes aš nebijojau eiti ten, kur niekas nebuvo nuklydęs.
 
Paimkime namo statybą. Jūs nieko apie tai nežinote, tačiau sugalvojote sau pasistatyti namą. Statėte pirmą kartą ir nesugebėjote pakloti net pamatų, pasimokėte iš savo klaidų ir toliau dirbote, kai visi tuo tarpu juokėsi, kai draugai ar šeima siūlė jums eiti pailsėti. Jūs statėte sienas, kurios griuvo, tačiau nepasidavėte... Bėgant metams jūs jau žinote daug dalykų apie namo statybą, įgijote patirties... Po dešimčių bandymų jūs pradėdavote iš naujo, nes savo valios dėka jūs artėjote prie užsibrėžto tikslo.
 
Jūs prisiminėte tuos laikus, kai net nemokėjote pastatyti pamatų ir žnusijuokėte. Žinojote, kad jeigu ir toliau dirbsite bei mokinsitės iš savo klaidų, viską įmanoma pasiekti.
 
Patys pagalvokite, jeigu dirbsite prie vieno dalyko vėl, ir vėl, ir vėl, ar įmanomas toks variantas, kad ankščiau ar vėliau jūs tai išmoksite padaryti? Kaip gyventume dabar, jeigu Edisonas kuriant elektros lemputę būtų pasidavęs po 10, 20 ar 500 kartų? Tik po tūkstančio bandymų jis pasiekė tai ko norėjo, tačiau kaip jis pats pasakė: I have not failed 1,000 times. I have
successfully discovered 1,000 ways to NOT make a light bulb.
 
Valia yra nuostabi dovana, kuria reikia naudotis. Pamenu, kai brolis pasakė, ką man už nugaros kalbėdavo sporto klube esantys žmonės.
 
- Turime naują žvaigždę
- Nesveiki krūviai
- Dar niekada nemačiau, kad kas taip intensyviai sportuotu
 
Visada juokdavausi, kai daug stambesni už mane žmonės, pririję steroidų negalėdavo pakelti tokių krūvių, kai treneris klausdavo, ar aš kažką vartoju... Ne, viska dariau „ant sauso“, skatinamas tik valios ir vidinio troškimo. Kodėl neparodžius ką tu gali? Kodėl nebūti geriausiu savimi? Kodėl negyventi virš šimto metų?
 
http://www.youtube.com/watch?v=yjs_K76NUBc
 
When your mind changes, your body will change.
 
Žinau, kad jūs perskaitysite šią istorija ir greitai viską užmiršite. Tačiau galbūt iš visų tų žmonių bus vienas, vienas žmogus, kurį priversiu susimastyti ir pakeisti savo gyvenimo būdą. Galbūt jis pradės bėgioti rytais, gal mes rūkyti, o gal pagriebs bent vieną knygą (Way of the Peaceful Warrior: A Book That Changes Lives). Kai taip atsitiks, žinosiu, kad aš pasiekiau savo. Tas vienas žmogus yra vienintelė priežastis, dėl kurios aš paviešinau antrąja istorijos dalį...
 
Kalbate apie likimą, sakote kad jums viskas nulemta? Tuoj aš jums pasakysiu apie likimą: valia, o ne likimas skatino mane dirbti dienomis ir naktimis, tik valios dėka aš nepasidaviau ir toliau dariau tai, ką jaučiau širdyje. Ne likimas, o valia mane privertė keltis iš savo lovos ir dirbti agonijoj. Likimas nežino nieko apie pasiaukojimus bei discipliną, kurių dėka aš pasieksiu savo.
 
Dėjau ant likimo.

Taip, pagirtinas Tavo elgesys mano akimis :) Kas blogiausia, kad tokių psychiniu nelaimėlių yra. Aš neįsivaizduoju kaip žmogus gali tokius dalykus daryti, pačiam turėtų drebėti rankos, po tokių dalykų pasišlykštėjimas savimi garantuotas, bet iš tokių atvėjų matyti, kad nevisiems taip...

O jei tave kasnors pamokytų padu, jei kadanors užkliudysį žmogų važiuodamas mašina, ar pertrenksi jį? Pagalvojei, kad ne tik žmogus turi teises, bet jas turi turėti ir gyvūnai? Suvoki kuo kaltas šuo, kuo nusipelnė Tavo pamokymo, kad juo niekas nesirūpina?Taip kaip Tu sudaužytum mašiną per VM egzaminą ar pertrenktum žmogų, Tavęs niekas neturi teisės bausti, tik visuomenė ir institucijos pagal tvarką, taip Tu pats neturi teisės spręsti, kaip bausti. Dar vienas dalykas, o Tau būtinai reikia jį "padu pamokyti" ? Negali tiesiog pravažiuoti? Manau, nedalintum Savo pamokymo pamokėlių, jei tas šuo būtų dydžio su lyg tavim, tuomet tikriausiai rinktumeis mielesni variantą - pravažiuoti tiesiog ^_^

Čia yra forumas, pasidalinau savo mintimis :). Jau buvo kreiptasi į gyvūnų teisių atstovus ir organizatorius dėl tokių panašių dalykų, o vis būdavo "pinigelių stoka"...tai ką čia bekalbėt, laimėčiau milijoną tai įkurčiau pats tikrai ne vienus globos namus ir imčiaus priemonių prieš tokius siaubingus dalykus.

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Čia yra forumas, pasidalinau savo mintimis :). Jau buvo kreiptasi į gyvūnų teisių atstovus ir organizatorius dėl tokių panašių dalykų, o vis būdavo "pinigelių stoka"...tai ką čia bekalbėt, laimėčiau milijoną tai įkurčiau pats tikrai ne vienus globos namus ir imčiaus priemonių prieš tokius siaubingus dalykus.

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Mano nuomone: Universitetas yra 85proc. popieriaus. Likę 15, tai praktinės užduotys ir tie sprendimai, užduočių atlikimai, tuos kartus kada juos atlieki be pagalbos ir vienas. Niekas geriau neišmokys Tavęs vieno ar kito kaip gyvenimo patirtis. Taip, Tave gali "užvesti ant kelio", parodyti kryptį ir paaiškinti, bet kartais gali ir nesuprasti. Ar nesutiksit su tuo, kad per matematikos(dažniausiai) pamokas, kai mokytoja(-as) tiesiog ištaiso klaidą ar parašo teisingą atsakymą nesijausdavot taip lyg "Palauk, vistiek aš nesupratau iš kur čia toks atsakymas". Tai palyginkit tai prieš tą savigarbos, malonumo ir šiek tiek džiaugsmo kupiną jausmą, kai "prašviesėja" pačiam ir supranti iškur kas atsiranda ir iškur tas atsakymas. Kaip ir autorius minėjo, reikia išmokt sprendimą. Na čia apie tai daug ir neišsiplėsiu. Tik dar noriu prašyti: nesuprantu, kodėl kai kurių nuomonė yra tokia, kad be universiteto vergausi kažkam, statistika visai ką kitą teigia.
 
Ir patariu visiems forumo nariams, geriau paskaitykit ir pasigalvokit sau jei neturit ką parašyti. Aš asmeniškai visada perskaitęs straipsnį pirmą iškeliu tuos sakinius į viršų, kuriuose autorius galbūt prašo patarimo, pagalbos, po to tik kritika ar liaupsės. Negražiai žiūrisi tie kritikos pliūpsniai. Mano manymu, jei jau kritikuoji, tai bent turėk menkiausią patirtį iš tokios situacijos.
 
Dar šis tas apie Anglija. Žmogus uždirbdamas minimum'ą (6.19 per valanda) dirbdamas bent 32val. gali leisti sau daugiau, nei žmogus uždirbantis minimum'o viršaus Lietuvoje(čia aišku taip pat priklauso nuo žmogaus).
 
O pabaigai atsakydamas į temos klausimą. Aš bent manau, jog ne klasės ir išsilavinimas remia Tavo gyvenimą. O patirtis ir įgūdžiai, bei svarbiausia asmenybė. Svarbiausia rasti tai kas Tau patinka. Kaip ir Konfucijus(gerai nežinau) rašė, kad norint nedirbti, nei vienos dienos, reikia surasti sau patinkantį darbą. Kažkas panašaus manau, tai mano manymu tai teisingas požiūris.

Mano nuomone: Universitetas yra 85proc. popieriaus. Likę 15, tai praktinės užduotys ir tie sprendimai, užduočių atlikimai, tuos kartus kada juos atlieki be pagalbos ir vienas. Niekas geriau neišmokys Tavęs vieno ar kito kaip gyvenimo patirtis. Taip, Tave gali "užvesti ant kelio", parodyti kryptį ir paaiškinti, bet kartais gali ir nesuprasti. Ar nesutiksit su tuo, kad per matematikos(dažniausiai) pamokas, kai mokytoja(-as) tiesiog ištaiso klaidą ar parašo teisingą atsakymą nesijausdavot taip lyg "Palauk, vistiek aš nesupratau iš kur čia toks atsakymas". Tai palyginkit tai prieš tą savigarbos, malonumo ir šiek tiek džiaugsmo kupiną jausmą, kai "prašviesėja" pačiam ir supranti iškur kas atsiranda ir iškur tas atsakymas. Kaip ir autorius minėjo, reikia išmokt sprendimą. Na čia apie tai daug ir neišsiplėsiu. Tik dar noriu prašyti: nesuprantu, kodėl kai kurių nuomonė yra tokia, kad be universiteto vergausi kažkam, statistika visai ką kitą teigia.
 
Ir patariu visiems forumo nariams, geriau paskaitykit ir pasigalvokit sau jei neturit ką parašyti. Aš asmeniškai visada perskaitęs straipsnį pirmą iškeliu tuos sakinius į viršų, kuriuose autorius galbūt prašo patarimo, pagalbos, po to tik kritika ar liaupsės. Negražiai žiūrisi tie kritikos pliūpsniai. Mano manymu, jei jau kritikuoji, tai bent turėk menkiausią patirtį iš tokios situacijos.
 
Dar šis tas apie Anglija. Žmogus uždirbdamas minimum'ą (6.19 per valanda) dirbdamas bent 32val. gali leisti sau daugiau, nei žmogus uždirbantis minimum'o viršaus Lietuvoje(čia aišku taip pat priklauso nuo žmogaus).
 
O pabaigai atsakydamas į temos klausimą. Aš bent manau, jog ne klasės ir išsilavinimas remia Tavo gyvenimą. O patirtis ir įgūdžiai, bei svarbiausia asmenybė. Svarbiausia rasti tai kas Tau patinka. Kaip ir Konfucijus(gerai nežinau) rašė, kad norint nedirbti, nei vienos dienos, reikia surasti sau patinkantį darbą. Kažkas panašaus manau, tai mano manymu tai teisingas požiūris.

Mano nuomone: Universitetas yra 85proc. popieriaus. Likę 15, tai praktinės užduotys ir tie sprendimai, užduočių atlikimai, tuos kartus kada juos atlieki be pagalbos ir vienas. Niekas geriau neišmokys Tavęs vieno ar kito kaip gyvenimo patirtis. Taip, Tave gali "užvesti ant kelio", parodyti kryptį ir paaiškinti, bet kartais gali ir nesuprasti. Ar nesutiksit su tuo, kad per matematikos(dažniausiai) pamokas, kai mokytoja(-as) tiesiog ištaiso klaidą ar parašo teisingą atsakymą nesijausdavot taip lyg "Palauk, vistiek aš nesupratau iš kur čia toks atsakymas". Tai palyginkit tai prieš tą savigarbos, malonumo ir šiek tiek džiaugsmo kupiną jausmą, kai "prašviesėja" pačiam ir supranti iškur kas atsiranda ir iškur tas atsakymas. Kaip ir autorius minėjo, reikia išmokt sprendimą. Na čia apie tai daug ir neišsiplėsiu. Tik dar noriu prašyti: nesuprantu, kodėl kai kurių nuomonė yra tokia, kad be universiteto vergausi kažkam, statistika visai ką kitą teigia.
 
Ir patariu visiems forumo nariams, geriau paskaitykit ir pasigalvokit sau jei neturit ką parašyti. Aš asmeniškai visada perskaitęs straipsnį pirmą iškeliu tuos sakinius į viršų, kuriuose autorius galbūt prašo patarimo, pagalbos, po to tik kritika ar liaupsės. Negražiai žiūrisi tie kritikos pliūpsniai. Mano manymu, jei jau kritikuoji, tai bent turėk menkiausią patirtį iš tokios situacijos.
 
Dar šis tas apie Anglija. Žmogus uždirbdamas minimum'ą (6.19 per valanda) dirbdamas bent 32val. gali leisti sau daugiau, nei žmogus uždirbantis minimum'o viršaus Lietuvoje(čia aišku taip pat priklauso nuo žmogaus).
 
O pabaigai atsakydamas į temos klausimą. Aš bent manau, jog ne klasės ir išsilavinimas remia Tavo gyvenimą. O patirtis ir įgūdžiai, bei svarbiausia asmenybė. Svarbiausia rasti tai kas Tau patinka. Kaip ir Konfucijus(gerai nežinau) rašė, kad norint nedirbti, nei vienos dienos, reikia surasti sau patinkantį darbą. Kažkas panašaus manau, tai mano manymu tai teisingas požiūris.

Padėka Uždarbiečiams

Nuoširdžiai dėkoju visiems uždarbio nariams, kurie nepatingėjo perskaityti ir įvertinti mano ankstesnių straipsnių. Man tai labai daug ką reiškia. Gal ir nesu geras rašytojas, tačiau vis dažniau pastebiu, kad man patinka rašyti. Dar geriau yra tada, kai aprašai tokius įvykius, kuriuos teko pačiam patirti. Tekstas patampa gyvas, o ne vien tik sausos informacijos kratinys.

Įžanga


Nuo padėkų pereikime prie darbų. Šiandien ketinu papasakoti apie tai, ką jums gali suteikti kariuomenė. Turbūt girdėjote, kad dažnas vaikinas, grįžęs iš kariuomenės, būna pasikeitęs. Apie šiuos pokyčius ir kalbėsiu savo straipsnyje.
 
Atsiribokime nuo išankstinių nuostatų, kurios teigia, kad kariuomenė ruošia viso labo profesionalius budelius ir nieko daugiau. Aš manau, kad kiekviena terpė suteikia šansą žmogui tobulėti. Kariuomenėje žmogus tobulėja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Savo pasakojimą pradėsiu nuo fizinio tobulėjimo.
 
Į Ruklą suvažiavo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo jaunuoliai. Jie dar nežinojo, kas jų laukė. Ore buvo justi lengvas virpulys. Pakibę tarp civilinio ir karinio gyvenimo, jie laukė. Po biurokratinių procedūrų prasidėjo mūsų transformacija. Nuskustos galvos - tarsi budistų vienuoliai. Įvilkti į karines uniformas jautėmės labai keistai. Tarnyba Lietuvos kariuomenėje prasidėjo!

Atsispaudimai - gera būdas mokyti karius


Baziniuose Kariniuose Mokymuose pagrindinis prioritetas - kario fizinė parengtis. Net 70 procentų programos - įvairūs veiksniai, leidžiantis paruošti fiziškai tvirtą karį.
 
Pripažinsiu, tarnyba kariuomenėje aš nebuvau pasiruošęs. Į sportą labai rimtai nežiūrėjau, tačiau atsidūręs Rukloje supratau, kad sportuoti reikėjo.
 
Dešimt atsispaudimų už tai, kad neatidaviau pagarbos savo seržantui. Dvidešimt atsispaudimų už tai, kad netinkamai paklojau lovą. Dar trisdešimt atsispaudimų, nes šiandien seržanto gimtadienis.
 
Pirmą savaitę sportuodavau dažnai. Ir tai dariau ne tik aš, bet ir didelė dalis mano kolegų. Gal būt jums kyla natūralus klausimas, kodėl tiek daug atsispaudimų?
 
Tai būtina. Karys už klaidas moka savo raumenų sąskaita. Kaip kažkada mūsų seržantas pasakė: "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Gavęs taip vadinama nuobaudą, karys patampa motyvuotas nesuklysti ir nedaryti tos pačios klaidos antrą kartą.
 
Mano paminėti atsispaudimai tebuvo skatinamoji priemonė. Be to, kiekvieną rytą mums teko atlikti rytinę mankšta + dar dvi valandos papildomo sporto. Per savaitę fiziniai tobulėjimui būdavo skiriama apie penkiolika valandų. Pridėkime papildomas karines užduotis, bei nuobaudas ir gausime nei daug, nei mažai - dvidešimt valandų. Savaitgaliais sportuoti nereikėdavo.
 
Pirmą savaitę mums teko laikyti fizinių normatyvų testą. Tuo pačiu buvo nustatytas kiekvieno kario fizinis pajėgumas. Aš fizinio testo neišlaikiau. Reikėjo padaryti 42 atsispaudimus, 56 atsilenkimus, bei nubėgti 3 kilometrus per 15 minučių. Mano rezultatai buvo prasti. 20 atsispaudimų, 40 atsilenkimų ir atbėgau per 14.02 minučių. Buvau įrašytas į 3 fizinio pajėgumo grupę. Visi "silpnakūniai" pateko būtent ten.

Fiziniai pokyčiai


Ranką prie širdies pridėsiu ir pasakysiu, kad fiziniai pokyčiai buvo juntami jau po savaitės. Nebeskaudėdavo rankų raumenų, kai įpykęs seržantas mus suguldydavo į atsispaudimų padėtį. Galėdavau padaryti daugiau atsispaudimų. Pokyčiai vyko, tereikėjo trupučio kantrybės.
 
Taip jau sutapo, kad prieš miškus mane perrašė į 1 pajėgumo grupę. Kariuomenės metodika dar kartą pasitvirtino. Miškams buvau pasiruošęs.
 
Čia ir vėl prasideda kitas fizinio paruošimo etapas. Per daug nenorėdamas atskleisti visų miško linksmybių, kurias teko patirti, pasakysiu tik tiek, kad miške buvau bemiegių naktų, rastų ir plytų. Su kuprinėmis klampodavome ištisas valandas, ieškodami reikiamo taško žemėlapyje. Buvo sunku, tačiau su kiekvienu nauju mišku būdavo lengviau. kadangi kūnas, patirdamas vis didesnį krūvį - prisitaikydavo.
 
Aš dažnai savęs klausdavau, kam visa tai? Kokių šių veiksmų prasmė? Pajutęs fizinius pokyčius supratau, kad tai buvo būtina. Mes nebūtumėme ištvėrę tu šaltų balandžio naktų.
 
Jau po pirmo mėnesio numečiau net 7 kg. Atrodžiau labai liesas. Sutvirtėjo visi kūno raumenys. Jausdamas sutvirtėjusį kūną aš ir pats pradėjau jaustis labiau pasitikinčiu savimi. Kažkas yra gerai pasakęs: "Stiprus kūnas kuria stiprias mintis".
 
Tie trys mėnesiai, praleisti Rukloje, išėjo man į naudą. Dar ir dabar bėgioju. Įprotis sportuoti neišblėsta, tačiau kartais neišeina pabėgio, nes dirbu. Stengiuosi daug vaikščioti, kadangi tai irgi savotiškas sportas.

Dar šis tas


Tie, kurie ketina eiti į kariuomenę, nebijokite! Net jeigu nesate gerai pasiruošęs fiziškai, kariuomenė taip sudėta, kad iš bet ko padarys karį, svarbiausia norėti ir pasiryžti pokyčiams. Bus sunku, norėsis viską męsti, tačiau parklupę ir vėl stositės naujiems iššūkiams.
 
Apie psichologinį tobulėjimą papasakosiu kitame straipsnyje. Stengiuosi rašyti taip, kad neprailgtų skaitymas. Saugau jūsų akis, nes jūsų dar laukia krūvos naujų straipsnių. Iki greito pasimatymo!
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Sveiki, rašau šį tekstą, nes pasiilgau minčių dalinimosi forume, savęs reiškimo. Ne tik iš kitų, bet ir iš savęs – būna, kad atsidarau temą ir noriu atrašyti autoriui kažką, padėti, bet po kelių minučių ištrinu tekstą, išjungiu langą – nusprendžiu „negaišti laiko“ šnekant apie tai, kas man neatneš asmeninės naudos. Tačiau tikiuosi tai pakeisti. Manau, jeigu kiekvienas nuo savęs pradėsime daugiau dalintis mintimis, tai grįš mums atgal su kaupu.
 
Grįžkime prie temos pavadinimo, taip, šnekėsiu apie (verslo) idėjas, tikiuosi šiek tiek kitokiu kampu, negu tikėjotės – nes tik taip galima įžvelgti kažką nauja už dėžutės ribos. Na taip, tai nebus kažkoks sėkmės receptas – tokių nebūna. Iš tiesų prisipažinsiu, iš pradžių parašęs šį tekstą labai išsiplėčiau ir visiškai nukrypau nuo minties, tad teko rašyti iš naujo. Tebūnie tai bus pirmoji, įžanginė dalis, o vėliau paskelbsime ir antrąją.
 
 
Turbūt ne paslaptis, kad šiame forume renkasi daug jaunų žmonių, kurie svajoja uždirbti galbūt netgi pirmuosius savo pinigus. Paskaitę kitų sėkmės istorijas užsidegame ir patys.. kaip rasti tą stebuklingą nišą, kuri sukraus turtus? Informacinės Technologijos mums suteikia galimybę pasiekti visą pasaulį ir sulaukti milžiniško pasisekimo pernakt. Kaip įkurti naująjį „facebook‘ą“, kaip gyventi kaip S. Jobs‘ui, kaip tapti antruoju Ilja Laurs‘u? Kaip sukurti tai, apie ką niekas dar nepagalvojo?
 
Skaitant tokias temas galima susidaryti įspūdį, jog šis forumas populiarus ne tik tarp verslininkų, bet ir tarp išradėjų. Tačiau kaip visi žinome, vien gera idėja nieko nereiškia, ją reikia realizuoti. Tuomet ir prasideda visi galvos skausmai.
 
 
Mano manymu, jauniems ir dar tik pradedantiems kurti asmenims reikėtų atsižvelgti į šiuos du punktus:
 
1. Asmeninis suinteresuotumas. Ar ši idėja man išties patinka ir esu pasiryžęs už ją kovoti? Ar aš to imuosi tik dėl to, jog manau, kad tai prives prie lengvų pinigų? Ar susidūręs su pirmosiomis kliūtimis neužmesiu šios idėjos ir neimsiu ieškoti naujos?
 
Tobula idėja – tai ir yra asmeninis suinteresuotumas. Nesitikėkite atrasti kažką visiškai nauja. Pagalvokite apie tai, kuo jau dabar nuoširdžiai domitės ir kaip tai būtų galima patobulinti – nors ir šiek tiek. Dirbdami prie projekto, kuris Jus iš tiesų domina, taip pat įdėsite ir daugiau pastangų kovodami dėl jo sėkmės, ir neužmesite visko suklupę ties pirmuoju barjeru. Negaiškite laiko šokinėdami nuo vienos srities prie kitos, kitaip dažnai galite rasti save atsiduriantį naujoko vietoje ir teks viską pradėti iš naujo. Žvelgiant tolimesnėmis perspektyvomis, pamažu kaupiamas žinias galėsite panaudoti ir vėliau - sekantį projektą galėsite susieti su pirmu, o kas žino, galbūt su laiku pasiseks ir pastarąjį taip išplėtoti, kad nebereikės ieškoti nieko nauja.
 
2. Paprastumas. Ar aš sugebėsiu tai įgyvendinti? Ar tai nebus per daug žinių bei kapitalo reikalaujantis projektas, kurio aš nesugebėsiu apčiuopti? Ar susidūręs su pirmosiomis kliūtimis neužmesiu šios idėjos ir neimsiu ieškoti naujos?
 
Paprastumas – tai beždžionės teorema. Nešokite sau virš bambos, pradėkite nuo kažko paprasto, smulkaus, galbūt net nelabai originalaus – pakopijuokite kitus, pamatysite, kad viskas nėra taip lengva, susidursite su techniniais savo projekto aspektais. Vienu metu susitelkite ties vienu uždaviniu, žingsnis po žingsnio artėkite prie savo tikslo. Apsipraskite su tuo, kaip viskas vyksta, įgaukite šiek tiek patirties ir po truputį plėskitės pirmyn.
 

http://fellowshipofminds.files.wordpress.com/2011/03/monkey-see-monkey-do.jpg

 
Tiek pirmo, tiek antro punkto ignoravimas gali privesti prie idėjos palaidojimo, tad į nieką nevertėtų žvelgti pro pirštus. Tobulos idėjos ieškome visi, tačiau iki masyvių projektų reikia užaugti, o kol kas pabandykime atsakymo ieškoti vadovaudamiesi beždžionių teorema.
 
Sėkmės.

Per vakar vykusį Login 2012 uždarymo vakarą buvo įteikti Lietuvos interneto apdovanojimai.
 
Rinkimų pirmajame etape balsuoti galėjo visi internautai, o antrajame savo lemiamą žodį atrinkdama nugalėtojus tarė komisija. Jos nuomonė kai kuriose kategorijose smarkiai skyrėsi nuo internautų (statulėles gavo ne tie, kurie pirmavo savo kategorijose po viešo balsavimo), bet džiugu, kad "Geriausio forumo" nominacijoje tiek internautų, tiek komisijos vertinimai sutapo:
 

 
Atsiimdamas statulėlę sakiau, kad jei Login yra didžiausia technologijų konferencija Lietuvoje, tai Uždarbis.lt yra didžiausia technologijų bendruomenė Lietuvoje, – ir šis apdovanojimas skirtas visiems 50 000 mūsų narių.
http://g4.delfi.lt/images/pix/file58841831_bc70bff3.jpg
 
Pačius apdovanojimus galima vertinti įvairiai, bet faktas, kad Lietuvoje šiuo metu yra maždaug 100 populiarių interneto forumų, kurie turi tūkstančius narių, ir Uždarbis.lt buvo išskirtas iš visų, yra tikrai malonus.
 
Tai pirmas rimtesnis Uždarbis.lt pripažinimas nuo pat 2004 metų, kai šis forumas buvo sukurtas.
 
Ačiū visiems, kad esate :)

Kadangi jau tavo fantazija pasiekė netgi liūtus, tai turiu klausimą. Jeigu silpnesnis padaras tau kelia skausmą (tiek fizinį, tiek materialinį, pvz. drasko rūbus, avalynę), tai tu kaip nepilno proto žmogus imsi ir nieko nedarysi, nes tas padaras silpnesnis?
 
Spėju gyveni mieste ir be savo vieno šuns bute daugiau nieko nematai. Bet man tenka neretai susidurti su tokiais dalykais. Išvažiuoju kur nors su dviračiu ramiai pasivažinėti, ir pyst ant kelio keli "kiemo lenciūginiai" išlenda, iškart iš paskos bėgdami kojas kandžioti puola. Na tai nieko nelieka kito kaip parodyti kvailiems padarams kur jų vieta, pora spyrių ir sulenda atgal į savo kiemus, nebent dar yra variantas būti ##### ir leisti jiems mėgautis. ;)
 
Asmeniškai man nepatinka jokie šunys, tiesiog jie man labai kvaili padarai atrodo, labiau esu katinų mylėtojas.

Čia viskas yra tėvų auklėjimas, dažnai vaikai išlieja pyktį taip, nes namuose jie neturi su kuo pasišnekėti. Gyvūnų skriaudimas yra tėvų kaltė, nes nesugeba vaiko išmokinti jog net ir tam mažiukui katinui ar šuniukui skauda ir jis gali mirti. Pats mano tėtis būdamas vaikėzu pašovė iš ragatkės žvirbliuką medyje, tai dar iki dabar (60 metų) gailisi ir kartais net nusipirto,kai prisimena, ką padarė.

Vaikystėje dažnai snuki išmaldavau tokiems gyvunu skriaudėjams nors ne karta teko ir pačiam paskui gauti gražos už savo nuomone ir požiurį, tegu laiko mane kokiu nori, bet prieš tokius žmones (gyvunu skriaudėjus) aš esu priešiškai nusiteikęs. Dar praeitą savaite pagavau tris pacaniokus 15-likinius kurie kate kankino. Ir ka tokiems padaryt reikia ? į snuki nebegali duot kaip pačiam jau 30 (o gaila, galėčiau but jaunesnis) tai visus į mašiną ir pareigunams, nors nemanau kad tai bepadės, tokius aš net žmonėmis nelaikau, tokie ne ka geresnį už gyvulį. Ir tokie spranta tik tokia kalba kokia jie patys kalba.

Autorius visiškai teisus. Galbūt kiti nepratę prie tokio darbo, kaip organizavimas. Šitoj sferoj, jei kalbam apie verslą, tai reikia tikrai keletos įgūdžių, mokėti derėtis kažkiek ir motyvuotai kalbėti, kalbėti tą ką nori išgirsti pvz...žmogus iš kurio užsisakot vietą, patalpas tarkim kažkokiam renginiui, vakarėliui, reikia mokėti įtikinti, gal šiek tiek ir pagražinti, bet jokiu būdų ne meluoti :) Taigi temos autorius nenori sudaryti tokios nuomonės ar požiūrio kaip "tas kuris gudresnis, moka suktis, visada išliks, jei draugai kvailesni, tai būtinai tuo pasinaudokit" ne, ne apie tai tema yra, pabandykit sukurtį verslą, juk reikia tam investicijų nemažų, vargu ar rasi verslo pradžios tašką be investicijos, o autorius siūlo užsidirbti turint vien tik norą ir bent šiek tiek protingą galvą kurią nešiojam ant pečių. Visada būna blogas ir geras scenarijai, bet ei, būkim optimistais :) Nekišam savo pinigų, neturim ką prarasti. Tiesiog susigalvojam pramogą, stengiamės ties įgyvendinimu. Sakot iš draugų ne, palaukit, o jei draugai taip pat prisidės, taigi yra(pačiam ne kart taip buvę), draugai pagelbėje su pažintimis ir tuomet pasirodo ar iš tų kurių prisikienėjai nejimsiąs nei cento, bent vienas už pagalbą(tiesiog skambutį draugui, ar numerio davimą pačiam) neparašys procento kito ar net didžiosios dalies motyvuodamas tuo, kad "jei ne aš tai ; jei ne mano draugas tai ; jei ne mano dėdė tai ; nieko nebūtų buvę, nieko neišėję tau). Gyvenat mieste? Daugiau rūpesčių, konkurencijos ir pnš, bet miestas tai ne kaimas, daug žmonių, daug protingų partnerių, žmonių galinčių padėti. Gyvenat miestelyje? Žmonės ne labai prate prie tokių dalykų, ne bėda, savi žmonės visada geriau, mažiau rūpesčių, tereikia tik motyvacijos.
 
Pabaigoje norėčiau pridurti: nebijok įgyvendinti savo planų, nesvarbu ką kiti sakys, siekite savo tikslo. Tarp kitko, šiek tiek saldaus kąsnelio: įsivaizduojat jei kažkoks tai vakarėlis, pramoga ir kt. dalykas žmonėms patiks? Jūs jau turėsit nors mažą, bet pasisekusio organizatoriaus reputaciją, žmonės, draugai norės dar pramogų, nesvarbu ar tai būtų tųsai(vakarėliai su pramogomis, tik nereikia per daug tuo piknaudžiauti). Ar tiesiog išvykos įvairios, camp'ingai gamtoje ir pnš. Pagalvokim logiškai, situacija po pavykusio renginio būtent tokia ir būna "Kai nesveikai buvo, darysim dar, pasikviesiu, savo merginą, kitų savo draugų" ir taip jei bent kas trečias žmogus?... Galbūt ne viską teisingai išdėsčiau, bet daug maž būna taip, bent man taip yra buvę ne vieną kartą.

Sveiki,
Esu Sebas - tiek realybėje tiek internete. Tikrasis mano vardas yra Martynas, o pravardė/klyčkė kilus iš pavardės. Šiuo metu gyvenu ir ruošiuosi gyventi bent dar kelis metus Alytuje, kol baiksiu mokykla. Esu 15 metų, mokausi Ramanausko Vanago Gimnazijoj(9kl.). Gyvenime domiuosi krepšiniu, futbolu, aktyviai palaikau FK Dainava futbolo komandą, tiek namuose, tiek išvykose. Tikiuosi šitame tinklapyje rasiu visko, ko reikės. :)
 
Beje turiu pora savo projektų, tai f1taure.lt ir haxlt.tk. Kolkas abu gyvuoja gan gerai ir jau gana ilgai.

Nestumk ant ju per daug,nes prisisnekesi.Klipe kazkuris sake,kad privaziuot gali :D