Uždarbis.lt bendruomenės susidaro, tik iš ekstrasensų ir jiems klausimus užduodančių asmenų, Taip jau surėdyta šita mini visuomenė. Kadangi aš po truputi pradedu tobulinti savo ekstrasenso sugebėjimus, galiu tau atsakyti: blogai tas, dėl ko meta klaidą.
Turėjau gan stiprią aukščio baimę, bet dar stipresnę valią.. Tai įvyko prieš daug metų atgal, bet vis dar prisimenu taip, kaip, kad viskas būtų įvykę šiandien..
Dirbau naktinėje pamainoje, buvo apie 2 val. nakties. Veiksmas vyko saugomoje statybų aikštelėje Vilniuje, kurioje dirbau sargu (mano pirmas darbas po mokyklos). Jau kelintą kartą per naktį iš nuobodulio nusprendžiau išeiti į lauką iš prikaitusios sargų budelės. Gerai kartais nuo sėdėjimo pramankštinti kojas, pakvėpuoti grynu, bet žvarbiu oru. Net ir miegoti nebesinori.
Mėgau stebėti žvaigždes, tad užvertęs galvą ir pakėlęs akis kažkodėl pirmiausia pamačiau ne jas, o aukštai aukštai ant virš 16 aukštų statomo daugiabučio krano stiebo raudonai šviesiančią lemputę. Kranas buvo toks didingas ir klaikus, visai kaip mano aukščio baimė. Buvau tik aš, kranas su šviečiančia lempute, ir visiška tamsa aplink.
Per mano atšąlusią galvą žaibo greičiu pradėjo bėgioti mintys: 1.Niekas manęs nemato, tad nebus gėda, jei neužlipsiu ant krano 2.Vistiek neturiu ką veikti, kodėl neužlipti? 4.Siaube, nukrisiu ir užsimušiu. 5. BIJAU!
Net nepajutau, kaip su tokiomis mintimis galvoje jau kabarojausi ant pirmų kopėčių laiptelių ir atitrūkau nuo žemės. Geležis buvo šalta, vietomis apledėjusi..kas dar labiau varė siaubą. Palipėjus kokius 5 metrus, teko sustoti, nes širdis daužėsi kaip pašėlus, rankos drebėjo..Nežinau, ar nuo šalčio ar nuo baimės, spręskite patys. Pažiūrėjau žemyn.. atrodė, jog viskas tuoj pradės suktis.. O prieš mane buvo dar ilgas ilgas kelias aukštyn..
Stipriai nesigilindamas į savo emocinę būklę žigsnis po žingsnio su sustojimais lipau į viršų, drėbėdamas iš šalčio, iš baimės, bet pagaliau pasiekiau pusiaukelę..
Sveikas protas sakė UŽTEKS, lipk žemyn, jau ir taip aukštai.. Bet iš prigimties niekada nepasiduodu, o gal ir nemoku pasiduoti.. Nenorėjau nuvilti ir pats savęs. Kopiau aukštyn, vis lėčiau ir lėčiau, bet užtikrintai judėjau tolyn... Kažin ką pagalvotų žmonės, jei kas dabar mane matytų?
Pagaliau.. Aš užlipau ant krano viršaus. Pradėjau dairytis, pamačiau nuostabų naktinį Vilnių su įvairiausiom šviesom aplink save.. Tyla. Ramybė. Aukštis.Adrenalinas teka mano venomis.
Stovėjau akimirką kaip užburtas.. Tuo pačiu ir patenkintas savim. Tą lemtingą akimirką kažkas viduje atsirakino. Lyg iš niekur nieko, pajutau, kad nebijau.. Nebijau žiūrėti žemyn, nebijau net prieiti prie turėklo krašto, rankos nedreba, širdis plaka ramiai. Ar tai reiškia, kad baimę palikau apačioje ar ji laukia ir tuoj tuoj pat smogs man nokautą? Atsakymą radau gan greit.. Ir tik tada, kai ilga ir siūbuojančia krano strėle nuėjau gerą gabalą kelio.. Aš kybau ore, susivienodinau su krano strėle.. aš visata, aš aukštis, aš kranas.. JOKIOS BAIMĖS. AŠ JĄ NUGALĖJAU.
Parašiau ant greito, tad nepykit jei padariau klaidų. Beje, aukščio iki dabar visiškai nebebijau :)
ignaz246 sureagavo į Fakktas windows 10 - neįsirašo
ignaz246 gavo reakciją nuo ka0 Problema su Torrent siuntimu