inception

bendra sąskaita man primena kaip kai kurie turi bendrą FB profilį, ar panašiai. Kam to reikia? Ta prasme, tai yra užprogramuota problema kai dėl vienos ar kitos netikėtos išlaidos teks aiškintis. o kartais aš ir nenoriu žinoti ką nusipirko, arba nenoriu kad žinoti, jog kažką nusipirkau aš.

Nesuprantu kam to reikia. Čia juk antra pusė, o ne verslo partneris. Jeigu tau gaila, kad ji išleis namams euru mažiau ar nepasitiki, kad nusukinės pinigus nuo tavęs, tai kam išvis tokie santykiai? Pas mus nėra jokių bendrų sąskaitų, jei aš nueinu į parduotuvę - sumoku iš savo sąskaitos, jei nueina žmona - sumoka iš savo. Yra tik atskira sąskaita būsto paskolai į kurią žmona perveda kas mėnesį po pusę įmokos, taip darom tam, kad bankas matytų, jog abu mokam. Kai pas ją pritrūksta pinigų aš jai pervedu. 

Sitas visada geras baeris ? nedirbciau IT, tai gal ir taip galvočiau. Jei tu ateini zalias i IT su kazkokiu populiariu stacku, tikrai niekas tau nepuls moketi 2k i rankas, nebent eisi i koki startupa. Realu kad gausi 800-1400 i rankas, priklausomai nuo ziniu. Visi prisiskaito, kad vos atejus programinti iskart gausi 2k i rankas, baigia kazkokius kursus, pramoksta html ir jau iesko darbo uz 2k.

Teko savo eiga parvaryti elektromobilį iš Vokietijos, todėl nusprendžiau aprašyti įspūdžius, kol dar neatvėso 🙂 Bus daug sausų faktų, sorry 😄 

Iš Vokietijos esu parvaręs kelis šimtus auto, bet elektromobilis buvo pirmas. Prieš ~4m. teko parvarinėti Outlander plug-in, nei Vokietijoje nei Lenkijoje niekur neradau pasikrauti, google maps nieko nerodė, o tinkamų programėlių neturėjau. Krovimo stotelę radau tik Lazdijuose, bet per 40min pasikroviau tiek pat km kiek sunaudojau nuvykimui iš pagr. kelio iki stotelės, taigi visą kelią teko važiuoti vien benzinu. Nesu nei veganas tikintis, kad EV kovoja su klimato atšilimu, nei dyzelgalvis, kuris nevairuoja mašinos jei ji neskleidžia juodų dūmų 🙂 Man patinka senoviniai auto, bet ir nesu nieko prieš technologijas, jeigu jos iš tikro patogios naudoti, o ne skirtos tik dirbtinai išpūsti automobilio vertę. Neteko turėti EV kaip nuosavo auto, bet teko pavažinėti su klientų auto, taip pat teko išsinuomoti savaitei VW eUP. Kraudavau kasnakt namie, ryte įsėdus į mašiną būdavo pilna baterija ir 120km range, išvažiavus į miestą reikalais ir grįžus atgal likdavo kiek mažiau nei pusė, apie 50km. Nors šis konkretus modelis nepatiko, bet tokią EV turėjimo koncepciją užskaitau, neskaičiavau €/100km, bet kad tą mėnesį stipriai pakiltų elektros sąskaita nepastebėjau. Pats važiavimas EV irgi patiko, važiuoja tyliai, nereikia šildyt, galima iš karto jungt pečių ir spaust dugną. Ir kas svarbiausia, kad reakcija į gazą momentinė, jokių pavarų perjungimų, gal įsibėgėjimas iki 100 nėra pats geriausias, bet auto vikresnis nei tarkim 5.7 V8. 

Taigi, mašina Hyundai Ioniq 5, 2022m., rida 3575km. Startas šalia Erfurto. Gavau mašiną su 80% bateriją ir ~241km range. Važiavimo greitis 110km/h pagal spidometrą arba 106km/h pagal GPS, neskaitant greičio ribojimų. 
Pirmas krovimas Ionity stotelėje Linthe. Baterijos likutis 25% / 76km, rida 3773km. Nuvažiuota 198km, o range sumažėjo tik 165km, (kas yra labai gerai, nes kiek buvau susidūręs prieš tai - elektromobiliai rodydavo per daug optimistiškai ir realus nuvažiuojamas atstumas būdavo mažesnis nei range). Parsisiunčiau programėlę, bet pririšti banko kortelę pavyko tik iš kažkelinto karto, kelis kartus nuskaičiavo autorizacijos mokestį 1€, krovimą pavyko pradėti irgi tik ne iš pirmo karto, viso užtrukau gal 10min. Dar supratau, kad krovimo laidas labai trumpas ir prie stotelės reikia privažiuoti būtent tuo kampu kur yra lizdas. Palyginimui Leaf lizdas esantis pačiam priekyje buvo patogiau. Tikėjausi tik šiek tiek pasikrauti kol valgysiu, bet mano nuostabai po 50min baterija jau buvo įkrauta 100%, range 335km. Krovimo kaina 46,54€. 
Bevažiuojant užfiksavau 25% baterijos likutį nuvažiavus 266km. Nesunku suskaičiuoti, kad sąnaudos gaunasi 17,50€/100km. 
Antras krovimas jau Lenkijoje Poznan, nuvažiuota 319km, likutis 6% / 18km. Šį kartą range parodė tiksliai. Nebijojau atvažiuoti su mažu likučiu, nes aplinkui dar rodė ne vieną krovimo stotelę. Stotelė populiariausio tinklo Greenway. Parsisiųsti programėlę ir pririšti kortelę pavyko greitai, bet paleisti krovimą irgi pavyko tik iš antro karto. Sekantis sustojimas suplanuotas Wrzesnia, kur turėjau reikalų porai valandų, iki jos km nedaug, bet reikia pasikrauti daugiau, nes ten tik viena stotelė ir jei ji neveiks - aplinkui artimu spinduliu nėra nei vienos. Krovimas truko 27min, kaina 25,59€, likutis 59% / 189km. 
Atvažiavus į Wrzesnia mano atsargumo planas pasitvirtino, nes stotelė su programėle neveikia, tik su kortele, kaip tik privažiavo ukrainietis pasižiūrėti ar stotelė veikia, nes jau trečią dieną neveikia, problemos nesutvarko, o jo Tesla stovi su 30km likučiu ir iki kitos stotelės nuvažiuoti neužteks. Taigi vietoje to, kad automobilis krautųsi kol buvau užsiėmęs kitais reikalais - teko startuoti su apytuščia bateriją ir po to gaišti laiką prie stotelės. 
Šį kartą padidinau greitį iki 120km/h, sąnaudos pakilo nuo 20-21 iki 23kWh/100km. 
Trečias krovimas Orlen degalinėje prie Konin. Nuvažiuota 103km, likutis 29% / 85km. Nors tą neadekvačiai brangią kelio atkarpą visada apvažiuoju (6€ už 35km), šį kartą teko važiuoti ja, nes tik ten buvo greita 100kW stotelė, o jau buvo vėlu ir reikėjo greitai pasikrauti, kad spėti į viešbutį. Atvažiavęs laikinai pasidžiaugiau, kad jau turiu Orlen programėlę, taigi viskas užtruks greičiau, bet tik vėliau sužinojau, kad su ja EV nepakrausi, tam reikia atskiros programėlės, kurios negaliu parsisiųsti, nes neva netinka mano regionui. Šiaip ne taip pavyko parsisiųsti į kitą telefoną, iš antro karto pavyko pririšti kortelę, iš antro karto pavyko paleisti krovimą. Viso užtrukau beveik pusvalandį, kol pavyko pradėti krauti. Krovimo kaina 21,84€, likutis 70% / 228km. 
Kitą dieną važiuodamas primečiau atstumą iki sekančios greitos stotelės, kuris buvo ant ribos rodomam range, todėl pabandžiau važiuoti 100km/h, kad išaugtų range ir pasiekčiau stotelę, bet sąnaudos stipriai nesumažėjo (iki 19,5). Važiuoti autostradoje tokiu greičiu neįmanoma, važiuoji vos greičiau nei fūros, turi pastoviai stabdyt, kad praleisti kitus arba gazuoti, kad spėti aplenkti. Pamatęs, kad jau range užtenka pasiekti stotelei neiškenčiau ir grįžau į 110km/h, kas vistiek gerokai per lėtai nei esu įpratęs. 
Ketvirtas krovimas Varšuvoje, pasirinkau greitą stotelę prie prekybos centro, kad kol kraus galima būtų apsipirkti. Deja, atvažiavus greitasis ir lėtesnis laidai buvo užimti, o trečias laidas netiko. Nuvažiavus į kitą stotelę aplinkui nieko nebuvo, teko tuščiai sėdėti mašinoje. Stotelė Orlen, šį kartą krovimas pasileido be trikdžių, tačiau programėlė nerodė kiek pakrauta. Nuvažiuota 241km (vėl daugiau nei buvo range). Atvažiavus likutis 4% / 15km, išvažiavus 57% 183km, krovimo kaina 25,52€. 
Penktas krovimas Lomzoje, Greenway stotelėje. Nuvažiuota 143km, likutis 15% / 45km. Sunkiai sekėsi rasti stotelę, teko apvažiuoti tris ratus aplink didelį požeminį parkingą, nes programėlėje buvo klaidinančios instrukcijos. Bent jau krovimas pasileido greitai. Programėlė irgi nerodė krovimo būsenos, tik kažkuriuo metu atėjo pranešimas, kad krovimas nutrauktas. Krovimo laikas 125min, kaina 50,56€, likutis 100% / 350km. 
Toliau grįžtant per Augustavą baterijos būtų užtekę iki Vilniaus, tačiau nusprendžiau važiuoti naujais keliais pro Suwalkus dėl saugumo, nes naktį važiuoti pro mišką kur pastoviai iššoka stirnos ant kelio nesinorėjo. Kadangi maršrutas pailgėjo 50km, tai reikėjo pasikrauti dar kartą, nusprendžiau tai suderinti su vakariene. Sustojau Suwalkuose, vėl Greenway, nuvažiuota 151km, likutis 52% / 160km. Kadangi šį kartą man trūksta tik keliasdešimties kilometrų ir nesinori mokėt už brangią elektrą, man nereikia pilnos baterijos, todėl pasirinkau lėtesnę jungtį. Deja, per 41min pakrovė vos 29km, ko vistiek neužteks iki namų. Kaina 3,47€, likutis 61% / 189km. 
Paskutinis krovimas buvo Žiežmariuose, nemokamoje stotelėje, duoda pusvalandį, greitis 51kW. Per 21min pasikroviau +64km.  
Namus pasiekiau su 11% / 29km ir pastačiau krautis ant rozetės. Po 19,5val buvo likutis 39% / 120km, po 39h17min likutis 67% / 215km, kas lygu ~4,7km/val. 

Prieš tai buvau įsitikinęs, kad EV ekonomiški, tačiau keliauti jais praktiškai neįmanoma, nebent važiuojama į nuotykį. Dabar savo nuomonę pakeičiau. Keliauti tikrai įmanoma, kelionės laikas nestipriai pailgėja, pvz., važiuojant į vidurio Vokietiją vistiek reiktų vienos nakvynės, tai su EV irgi užtektų vienos, tik kad atvažiuotum kažkiek valandų vėliau. Va jau į kokį Berlyną su VDV galima nuvažiuoti be nakvynes, su EV manau kol kas nepavyktų. Vistiek važiuodamas VDV stoji valgyt, į tualetą ar apsipirkt, tai tą patį laiką galima skirti krovimams. Žinoma keliauti verta tik atostogoms, kai laiko neskaičiuoji, keliaujant darbo kelionėms kai laikas = pinigai geriau paimti VDV. Stotelių tinklas jau pakankamai gerai išvystytas. Bet važiuoti pirmą kartą yra didelis hemorojus, nes pastoviai reikia siųstis vis naujas programėles, registruotis, pririšinėt korteles. Aišku keliauti galima tik tuo atveju jeigu auto palaiko greitąjį krovimą bent jau 50kW. Su kokiu senu Leafu iki Vokietijos turbūt savaitę važiuotum 😄 Kelionėse po Europą daug svarbiau krovimo greitis nei baterijos talpa, geriau stoti dažniau, bet trumpiau. Baterijos talpa svarbi jei reikia keliauti po tokias šalis kur krovimo stotelių mažai arba reikia per vieną kartą nuvažiuoti iš Vln į Klp. 
Tačiau kitas svarbus aspektas - važiuoti elektra labai brangu. Kraunantis iš namų žinoma pigiau, kraunantis darbe išvis gerai, tačiau kelionėse esi priverstas naudotis viešomis mokamomis stotelėmis. Paskaičiavus atstumą ir kiek € išleista krovimams, tai gaunasi 16-17€/100km, kas yra brangu netgi lyginant su benzinu, o dujos važiuoja 3 kartus pigiau. 

Kokie EV minusai: 
Jeigu su VDV planuoji kelionę taip, kad piltis pigiausiose degalinėse, tai su EV planuoji kelionę, kad pasiekti stotelę, nežiūrėdamas į kainą. 
Jeigu su VDV valgai ką nori, kur nori, renkiesi kas pigiau, skaniau ir sveikiau, tai su EV valgai ten kur yra stotelė, dažniausiai tai būna šūdmaistis kaip Makdakas. 
Su VDV autostradomis važiuoji 120-160km/h (priklausomai nuo auto), su EV 100-120, kas yra ilgai ir nuobodžiai, trukdai kitiems eismo dalyviams. 
Jei važiuoji vienas, tai didžiąją laiko dalį sėdi telefone ir ieškai stotelių, kas yra nesaugu. 
Jei sugedo smartfonas ar dingo internetas - pražuvai. 
EV pasaulis uždarytas pagyvenusiems žmonėms, kurie nesinaudoja smartfonais, nebent važinėti aplink namus. 
Su EV gali būti eilės stotelėse. 
Jeigu kelyje baigsis elektra, tai iki degalinės su kanistra nenueisi, liks tik traliukas. 
Kainuoja brangiai tiek nusipirkt tiek važinėt. Nors konstrukcija žymiai paprastesnė nei auto su VDV, bet kainuoja dvigubai brangiau, kainos dirbtinai išpūstos. 

EV pliusai: 
Važiuoja tyliai, maloniai, greitai. 
Nereikia ryte šildyti, galima iš karto jungti pečiuką. 
Nereikia keisti alyvos, diržų ir pan. 
Mažesnė gedimo tikimybė. 
Galima pasikrauti namie. 
Veganai rodo laikus 😄 

Kiti niuansai: 
Nors pasaulyje egzistuoja begalybė jungčių, bet realybėje stotelėse sutinkamos trys:
Greitojo krovimo CCS, kurios krauna DC srove ir duoda nuo 50 iki 200kW galios. 
Lėtesnio krovimo Type 2, kurios krauna AC ir duoda keliasdešimt kW, nors realiai krauna lėčiau, tinkamos krovimui pernakt. Ta pati jungtis kaip CCS, tik mažiau kontaktų. 
Chademo - greitesnė nei Type 2, bet visiškai kitokia jungtis. 
Dar Tesla turi savo jungtis. 
Stotelių paieškai reikia parsisiųsti Plugshare programėlę. 
Planuojant krovimus reikia visada turėti omenyje, kad stotelė gali neveikti ir turi užtekti range iki sekančios. 

Ar verta pirkti EV? Jeigu naudoti kaip eUP atveju, nusipirkti pigų kibirą, krauti kasnakt ir važinėt po miestą, tai taip. Tokiu atveju ilgesnėms kelionėms reikia turėti antrą auto. Bet pirkti naują galingą su didele baterija, kurio namie net nepasikrausi pilnai - manau ne, nes km kaina neadekvačiai didelė. Nebent krautis vien nemokamose stotelėse, bet pvz., Vilniuj tokių nėra, bent jau PlugShare nerodo. 

Visa tai tik mano subjektyvi nuomonė, galite papildyti komentarais 🙂  

Eilinis pseudo-specialistas, raso savo isminti kol gauna neatremiamus teiginius ir ne tai kad pripazintu teisybe, tiesiog issuka savo uodega ir jau nukreipia tema. Man siulo perskaityt visus sios temos komentarus (kur viskas atsakyta), o pats vieno komentaro issigasta, kai jau pirmoje pastraipoje aiskiai isjuokiamas nelogiskas jo minciu kratinys. Tas baisiausia siais laikais, jog bet kas gali tureti savo nuomone ir nesvarbu ar ji bent logiska,.daugelis nera linke savo nuomones pakeisti, paprasciau manyti jog as vienas protingas o kiti kvaili

Pasiziurejus balsavimo rezultatus tai baisu, ant kiek zmones gali buti atsilupe XXIa. Dalis masto balsuot uz grazuly ant prikolo, labai primena zmones kurie irgi ant prikolo prabalsavo uz brexit ir patys mane jog ju balsas nieko nereiks (tai kam isvis balsuot tokiu atveju?), dar dalis prabalsuos uz profesionalu geju, kurio vienintele kompetencija ir tera jog jis yra gejus. Demokratija gerai, kol nesuvoki jog protingo ir atsilupusio zmogaus balsai skaiciuojami lygiai

Argumentu čia net nereikia. Jeigu jums atrodo kad pakopų sistema yra gerai, tai nesveikinu, reiškia jus jau esate "toje" grupėje ypač naivių arba tiesiog pasimetusių žmonių.

BMW e39, kitaip sakant slyvą.

Aš ir kažkada naudojau go3 3mėn trial, bet registracijai panaudojau trashmail, ir daugiau jokių savo rekvizitų nenurodžiau, tai nei aš kažką atšaukinėjau nei ką, tiesiog kažkuriuo momentu nustojo rodyti ir daugiau nebesirūpinau kas ir kaip.

Administracija turėtų tokius kaip tu atjungti nuo temos "Verslo kūrimas ir vystymas". Juk jau atrodo sutarėm, neturi man ką pasakyti, o aš neturiu tau. Eik kur nors kitur paklausinėti apie nepažįstamų žmonių gyvenimo problemas ? 

O taip tikrai. Tokį dalyką jau matau vos ne dešimt metų, nuo kada pats pradėjau rimčiau dirbti ties tam tikrais tech stack'ais.
Manau yra bent kelios priežastys kodėl taip nutinka:
Programuotojai nori pasirodyti kompetetingi Darbo aplinka paremta tech stack'ais, nuo kurių nutrūkti nėra lengva, 'refactorinimas' kodo daug užtruktų, vadovybė dažnai nenori, kad laikas būtų praleistas perrašinėti kodą, kuris daro tą patį. Yra vadinama tech stack'ų arba net tam tikros programavimo kalbos karkasų, bibliotekų 'fatique'.  
Per tris darbus kuriuose dirbau, viename teko pramokti React.JS dar 2013 metais, vien dėl to, jog kažkas pagalvojo, kad įtraukiant naują JavaScript flow projekte bus kiečiau ir visi laikysis tam tikros struktūros, tačiau ten buvo CRUD puslapis su daugybe įrašų, kurie puikiai veikė ant vieno PHP, kadangi kažkas perdarė tą vieną puslapį ant React, kad krovimasis vyktų tik poto kai puslapis pilnai užsikrauna, su visokiais loader'iais bereikalingai buvo sukištas laikas mokytis tą React.JS įrankį, problema būtų buvusi išspręsta ir pamiršta, bet vietoj to kiekvienas kuris nemokėjo React.js vien dėl vieno puslapio sistemoje turėjo pramokti React, nemanau, kad tai buvo optimalus sprendimas laiko atžvilgiu.
 
Turėjau ir priešiškų kolegų, kurie kitus laikė žemesniais vien dėl to, jog jie nenorėjo ar pagal juos nesugebėjo išmokti tam tikro įrankio, nes projekte jo nauda nebuvo aiški, todėl jie pristatydami į projektą tam tikrą tech stack'ą jautėsi pranašesni ir arogantiški, vadovybės akyse jie atrodė gerai, tačiau tarp kolegų programuotojų kiekvienas žinojo, jog jie bandė gerinti tik savo įvaizdį per šią vietą. Komunikacijos trūkumas yra kone didžiausia problema kiek yra tekę dirbti su žmonėmis praktiškai prie bet kokio lygio projektų, čia manau ir vyksta nesusikalbėjimas, kažkas kažkokį įrankį pristato, ir niekas apie tai nekalba, kai paklausi argumentų, tai jų labai mažai arba argumentai visiškai abstraktūs ir tiksliai nėra aišku kodėl vienas sprendimas priimtas vietoj kito, čia manau visa komandos organizacija yra prasta, kai kažkas galvoja, kad vienas įrankis yra geras, o kitas galvoja kad blogas, tačiau visi už nugarų tai nutyli, nes niekam nerūpi. 
 
Didžioji dauguma kolegų kurie labai mėgo visokius naujausius trendinius įrankius, LinkedIn'e pasirašę perdaug gražiai apie save. Nemėgstu apkalbėti žmonių, su kuriais dirbu arba bendraunu, tačiau sakau, ką jaučiu ir ką mačiau. Sutinku, kad yra nemažai atvejų kur priimtas tech stack'as yra per sudėtingas esamai problemai spręsti. 
 
Pasižiūrėk per Google apie "JavaScript fatique" daugelis programuotojų taip jaučiasi, jog tai yra kaip vėžys, bet geriausia nepasikabinti ant visko ir mokytis tikrai tik tai ko reikia, o ne kas ant bangos, algoritminis mąstymas, design patterns, duomenų struktūrų žinojimas yra fundamentalios žinios, ir pastebiu, kad tie žmonės kurie turi tas žinias lengvai persiima bet kokius įrankius. Vienu momentu tapo juokinga kai darbo pokalbyje klausė ar moku jQuery? Tada iš atsitiktinumo paklausė ar moku dar kažkokį JavaScript library, tokie klausimai man pasirodė nepaskaičiuoti ir juokingi, jog kompetencija vertinama ar moki kažkokį įrankį, jei moku vieną tai tikėtina, kad ir kitą nesunkiai pramoksiu.
 
Nors mums nereikia šiais laikais išradinėti algoritmų ar duomenų struktūrų, tačiau kompanijos kaip Facebook, Google, Microsoft ieško programuotojų būtent su tomis fundamentaliomis žiniomis, nes jie puikiai supranta, kad tai  yra pamatas, o įrankis yra išvestinis dalykas, kuris ir yra premtas šiais pagrindais. Dažnai net įmonės pačios prirašo, kad ieško React ar VueJS ar dar kažkokio programuotojo, kad atrodytų programuotojui patrauklesnė darbo vieta, jog jie rūpinasi kaip rašomas kodas, tačiau nuėjus paaiškėja, kad jie su tuo net nieko nedirba, o aprašyme įdėta atsitiktiniai buzzword'ai tam kad tik protingesni atrodytų. Tokie principai galioja visur gyvenime ne tik programavime, tai tas pats kas važiuoti tam tikru keliu 40km/h ir tave nupypsės, kadangi tu nevažiuoji tokiu pačiu greičiu kaip visi, tai čia irgi yra spaudimas programuotojui būti tame pačiame lygyje arba geresniame, kad nebūtum neigiamai įvertintas.
 
Dauguma framework'ų yra bendros paskirties, tačiau niekas neturi labai abstrakčios ar bendros problemos, dauguma nori išspręsti tuo įrankiu tik labai specifinę problemą, kurią jie turi. Todėl manau, kiekvienas tech stack'as turėtų būti pamatuotas, reikėtų rinktis tech stack'ą pagal use case, o ne pagal jo daugiapusiškumą, užkulisiuose vyksta tiek daug nereikalingų dalykų, dėl ko kenčia performance ir maintenance cost, tačiau tai nevisada reikalinga.
 
Perdaug išsiplėčiau, tačiau ši banga, kažkada turėtų sulėtėti, tam tikri įrankiai apsišlifuos ir liks toliau gyventi, o didelė dalis liks apleistais, ir nenaudojamais, tas didelis įrankių kiekis yra kaip natūrali atranka, ant gyvenimo paleista labai daug gyvybės, tačiau tik keli sugebės patempti save kelis dešimtmečius, tai yra gėris ir blogis viename, nes taip gimsta geri įrankiai iš įvairių bandymų, nesėkmių ir pan, o blogis tai, jog paprastam programuotojai jie gali numušti produktyvumą ar motyvaciją, kadangi nemanau, jog kiekvienas norėtų, jog einant vis į kitą darbą reikėtų daug dalykų mokytis iš naujo,  žinoma niekada taip nebus, kad naujame darbe viskas bus taip pat, todėl natūralu kažką išmokti, esminės žinios apie programavimą visada bus stipriau už bet kokio įrankio žinojimą.

Viskas pakankamai easy:
 
1. Susitaupai pinigu (arba susirandi investuotoja). Paskolos tau niekas neduos, buk ramus.
2. Nusisamdai pardavimu vadybininka kuris tau ras klientus.
3. Atsidarai UAB.
4. Is savo sutaupytu arba investuotojo pinigu isirengi gamykla, susikomplektuoji reikiama iranga.
5. Gamini kaushaus (paklausk savo tevo patarimo, jis jau viena kausha yra pagamines).
6. Parduodi kaushus.
7. Pelna daliniesi su investuotoju.

nu šiaip galima pasipelnyti pvz taip:
1. pasižiūri kiek žmonių žaidžia
2. padarai tiek akcijų, kiek žaidėjų
3. nustatai akcijos vertę bent pvz 1eur
4. pardavinėji akcijas
5. profit
 
tau turėtų paeit toks verslo planas, kiek pamenu su akcijom ten tu gerai tvarkytis moki

pasipalnyti galima atidarant imone, kuri teiks spec psichologine pagalba butent sia liga sergantiems zmonems. as nesuprantu isvis, kazkoki suda daro, nesuprasi kam to isvis reik. Lineage II tai tikslas yra bent adena rinkti, kad serve islaikyti hero statusa ir top itemus surinkt, o cia kas per hernia, zmones nenormalus kazkokie, as sokiruotas!

pas mane darbe tas pats, tik as dirbu statybininku :D

Pastaruoju metu Lietuva (ir lietuviai, gyvenantys užsienyje) kalba apie šauktinių kariuomenę, garsiai diskutuoja – reikia ar nereikia to Lietuvai, moterys „matuojasi su vyrais“ tam tikrų organų (kurių jos net neturi) dydžiais ir panašiai. O aš nusprendžiau paaiškinti, ką reiškia skirtumas tarp „samdinio“ (kuris atlieka viską už pinigus) ir „patrioto“ (kuris dirba iš idėjos) versle.
 
Šiek tiek istorijos
 
Porą šimtų metų prieš mūsų erą, gyveno toks karvedys, vardu Hanibalas Barka (Hannibal Barca). Na, jis buvo ne šiaip sau „karvedys“, o iki šiol laikomas vienu iš geriausių karvedžių žmonijos istorijoje. Tai žmogus, vadovavęs milžiniškai armijai (daugiau kaip 40,000 karių), nužygiavęs per Alpes iš Ispanijos į Italiją, įsitvirtinęs ten ir nepatyręs didesnio pralaimėjimo daugiau kaip 10 metų. Ir žinote, kas dar įdomu? Jo armijoje nebuvo patriotų. Juos motyvavo asmeninė nauda, nuotykiai ir galimybė plėšikavimo metu pasisavinti grobį. Atsižvelgdamas į savo karių poreikius ir norus, Hanibalas, būdamas tikru lyderiu, suprato, ko reikia kariams ir atitinkamai koregavo savo karinę taktiką bei strategiją, kad patenkinti armiją.
Jeigu Hanibalas būtų kiek blogesnis lyderis, negalėjęs pasiūlyti savo kariuomenei galimybių praturtėti – vieną rytą jis, greičiausiai, būtų prabudęs stovykloje visiškai vienas. Nors, turbūt, iš viso nebūtų prabudęs. Bet dabar – ne apie tai.
 
Kai Romos kariai (patriotai) užpuolė Šiaurės Afriką, Hanibalas buvo priverstas sekti iš paskos ir ginti gimtąjį kraštą. Tai parodė, kad jis irgi turėjo savyje šiokį-tokį „patriotizmą“. Kas jį, manau, ir susilpnino. Be to, Hanibalas patyrė kariuomenės sumažėjimą, nes Roma pasiūlė jiems didesnius pinigus. Na, taip jau nutinka su samdiniais. Tačiau didžiausias minusas – patriotizmas, pakišo koją vienam geriausių karvedžių žmonijos istorijoje. Jeigu jis nebūtų kreipęs dėmesio į veiksmus Šiaurės Afrikoje – jo kariuomenė ir toliau galėjo šluoti itališką auksą (Italijoje, beje, Hanibalas taip ir nepralaimėjo nei vieno didesnio mūšio per 13 metų). O vėliau – pasukti dar kur nors. Girdėjau, kad Šveicarijoje visai neblogai…
 
Versle galioja tokios pačios taisyklės. Samdinį labai lengva pasamdyti ir motyvuoti. Jis daro tai, ką daro, ir daro tai už pinigus. Jam nereikia (ir jis nesiekia) pripažinimo. Jam nereikia kažkokių „bonusų“, sveikatos draudimo; jam nereikia įmonės vakarėlių, stalo teniso ir panašiai. Jis pats pasirenka savo gydytojus, pats pasirenka su kuo švęsti, kur švęsti ir kada tai daryti. Jis pats save motyvuoja, nes siekia kuo didesnio „grobio“, konkurentų „triuškinimo“ ir savo „asmeninių pajėgumų didinimo“.
 
Galbūt ironiška, tačiau anksčiau aš buvau patriotas. Visuomet stengiausi padaryti daugiau įmonėms, dirbdavau po 16-18 valandų (tikrai taip), atiduodavau save visą, nes tikėdavau kompanijomis ar jų savininkais. Ir kiekvieną kartą pamatydavau, kad tokios pastangos nėra vertinamos, nėra pastebimos ir niekam neįdomu, ką darai. Dirbdamas tokiais kiekiais, aš strateguodavau kaip karo lauke – ką reikia daryti, kaip tai daryti, kiek tai kainuoja, ir ar iš viso tai daryti. Teko ne kartą matyti, kaip verslininkai priima tikrai blogus sprendimus ir taip nužudo savo verslą. Teko mėnesiais laukti savo atlyginimo ir prašyti darbdavių atlyginimo kaip išmaldos, o ne atlygio už atliktą darbą.
 
Tačiau tie laikai senokai baigėsi. Dabar, tie, kurie nori mane matyti savo gretose – išsitraukia piniginę. Dabar – aš esu „samdinys“. Kuo aš esu pranašesnis už „patriotą“?
 
Su samdiniais lengviau dirbti
 
Dauguma vadovų kaip mano, kad su samdiniais sunku dirbti. Tačiau tai yra greičiau dėl to, kad jie negali susitaikyti su tuo, jog samdiniai dirba taip, kaip jie tai skaito reikalinga: ateina į darbą tada, kai tai yra patogu; niekam per daug neaiškina, ką jie daro; visada sako tai, ką galvoja; labai gerai sutaria su visu kolektyvu (na, beveik visu, išskyrus „patriotus“); niekam neteikia ataskaitų (žinoma – išskyrus tuos, kas moka pinigus) ir taip toliau. Tačiau jie praktiškai visada atlieka savo darbą puikiai. Po labai trumpo laiko tarpo galima pamatyti samdinių darbo rezultatus, suprasti, kas vyksta ir kodėl taip yra. Jie labai greitai nurodo įmonės silpnąsias vietas, pateikia efektyvius problemų sprendimus ir padeda verslui augti. Kai kurie samdiniai specializuojasi „konkurentų triuškinime“, tačiau tai daro daugiau iš asmeninio pasitenkinimo, nei už pinigus. Tai – savotiškas „priedas“, kurį gaunate priimdami samdinį į savo „armiją“.
 
Jeigu vadovai mato ir supranta tokį požiūrį bei darbo stilių – tai viskas yra labai paprasta ir suprantama: samdinys dirba dėl asmeninės naudos (žr. aukščiau). Ir galimi tik du scenarijai:
 


 
Samdinio darbas sukuria daug didesnę pridėtinę vertę, nei yra jo kaina;

arba
 


 
Verslo vadovai mano, kad samdinys nesukuria pridėtinės vertės arba jo kaina yra per didelė.

Pažiūrėkime į tai iš verslo savininkų perspektyvos: jeigu pas Jus būtų pardavėjas, kuris niekaip nepateisina lūkesčių ir savo kainos – juk atleistumėte jį be jokio sąžinės graužimo, teisingai? Tuomet, kodėl samdinys negali to paties padaryti su Jumis? Kalba neina apie tai, „kas kam labiau reikalingas“. Kalbu apie „man reikia Jūsų verslo tam, kad iš to užsidirbti, o Jūsų verslui reikia manęs tam, kad augti ir tobulėti“. Vieno įdomaus pokalbio metu, manęs paklausė:
 
– Kodėl jūs visas įmones, su kuriuomis dirbote, įvardinate „klientais“, o ne „darbdaviais“?
– Todėl, kad viskas priklauso nuo požiūrio į darbą ir jo sąlygas: jie, galbūt, žiūri į mane kaip į samdomą darbuotoją, o aš žiūriu į juos, kaip į savo klientus, kurie perka iš manęs mano žinias, patirtį ir paslaugas.
Galbūt aš esu „darbuotojas“, tačiau aš nesu vergas. O tuo labiau – nesu „patriotas“. Todėl, su manimi tikrai paprasta dirbti: aš atlieku darbą, o Jūs – mokate pinigus. Jeigu aš darbo neatlieku – aš darbo nebeturiu. Jeigu Jūs man nemokate – Jūs nebeturite manęs. Kas gali būti lengviau?
 
Patriotai yra vedini emocijų
 
Samdinys nenori eiti į Jūsų sūnaus vestuves. Jis nenori kartu vykti žvejoti/medžioti/plaukti baidarėmis ir panašiai. Samdinys nori ateiti į darbą, atlikti jį, suskaičiuoti uždirbtus auksinius ir judėti toliau. Jo motyvacija yra pinigai ir viskas remiasi tik į skaičius. Visai neseniai išgirdau klausimą: „ar galite motyvuoti darbuotojus ne finansinėmis priemonėmis?„. Kadangi klausimą pateikusi įmonė buvo labai nedidelė, aš atsakiau: „tikrai taip. Tik žmonės, kurie moka kitus motyvuoti ne finansinėmis priemonėmis, paprastai, kainuoja tiek, kad pigiau būna skirti finansines motyvacijas„. Žinoma, mano teiginys yra sąlyginis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kalbėjau su nedidele įmone – toje situacijoje jis buvo tinkamas.
 
Įsivaizduokite, kad Jums reikia samdomo žudiko, o mainais už atliktą darbą, Jūs jam pasiūlote rėmelį su jo nuotrauka ir išgraviruotu užrašu „Metų Žudikas“. Na taip, rėmelis tikrai pigesnis nei, pavyzdžiui, 5,000 € priedas už gerai, greitai ir efektyviai atliktą darbą, mažiausiomis sąnaudomis. Buvo toks atvejis mano istorijoje, kai viena įmonė norėjo įsigyti kelis labai brangius projektorius ir bendra užsakymo suma siekė apie 30,000 litų (tada, kai dar atsiskaitymo valiuta buvo litai). Gavau jiems reikiamus produktus už 18,000 litų, ko pasekoje buvo sutaupyti 12,000 litų, nors įmonė jau buvo pasirengusi mokėti visus 30k, jeigu netyčia nebūčiau nugirdęs pokalbio apie tą įrangą ir įsikišęs. Ar man už tai buvo atsidėkota? Atsakymas: sekančią savaitę aš jau ten nebedirbau. Ir ne, paprastas patapšnojimas per petį ir „šaunuolis“ čia netinka. Tik ne samdiniui.
 
Samdinį motyvuoja skaičiai. Jį motyvuoja tai, kaip atrodo jo atlyginimas ir priedai už (gerai) atliktą darbą. Ir jeigu priedai priklauso nuo to, kaip greitai bus atliktas darbas, kaip kokybiškai jis bus padarytas – joks „patriotas“ negali prilygti „samdiniui“.
 
Samdinių sąlygos
 
Samdinys praktiškai visada atliks pavestą darbą. Tačiau yra tam tikros sąlygos:
 


 
Samdinys visada panaudos Jūsų taisykles prieš Jus pačius. Jeigu esate aptarę atlyginimo ir priedų sistemą, dydžius, procentus ir panašiai – jie niekaip negali keistis. Bent jau tikrai ne nuostolingai pačiam samdiniui.
Negali būti jokių prašymų „suprasti“, jokio pasigailėjimo. Jeigu Jūsų verslas patiria sunkų metą dėl Jūsų pačių priimtų sprendimų – tai niekaip negali ir neturi įtakoti samdinio atlygio. Net neprašykite, nes atsakymas bus „ne“.
Dauguma samdinių yra labai protingi. Jeigu bandysite iškreipti atlygio ir/ar priedų skaičiavimą, gudrauti ir panašiai – mes tai labai greitai suprasime.
Samdiniai dirba už pinigus. Niekas nemotyvuoja taip gerai, kaip pinigai.

Sandoris yra labai paprastas: samdinys nužudo vilką (meškų Lietuvoje nebėra), o Jūs mokate už tai pinigus. Jeigu jis neįvykdo iškeltų sąlygų – Jūs turite visas teises nutraukti bendradarbiavimą. Atitinkamai – jeigu pinigai arba medžioklės plotai yra ne tokie, kaip buvo aptarta – samdinys turi lygiai tokią pačią teisę nutraukti „kontraktą“. Yra dar ir savotiškas minusas: „vilkas“ gali pasiūlyti daug pelningesnį kontraktą už Jus ir samdinys eis paskui pinigus. Kai kurie samdiniai pasakys Jums, kad taip atsitiks ir suteiks galimybę „perpirkti kontraktą“ dar didesne suma, nei „vilkas“. Beje, dar kai kas: jeigu bandysite apgauti samdinį – kitas „kontraktas“ gali būti „Jūsų galvai“. Net ir neapmokamas, o atliekamas vien „iš asmeninio pasitenkinimo“.
 
Ir jeigu viskas, ką galite pasiūlyti samdiniui, yra „patapšnojimas per petį, aukso spalvos dažais purkštas rėmelis ir rankos paspaudimas“ – tuomet tikrai nesuprantate, ką bandote pasamdyti.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Jei tureciau virsininke motery, tik apie tokia situacija galvociau pastoviai:
 

 
 
Siaip vistiek vyrai yra gurdesni versle ^_^ Siais laikais dabar "madinga" boba versle. Man tai juokinga aisku. Dazniausi bobu verslai tai skudurynai, kirpyklos, ir kitos ######. Rimtesniem verslam smegeneles nepaveza. Nei fantazijos nei logikos.
 
Bet siaip as nieko pries kad ir jog gauna biski pasireikst :lol:

Gera ideja gimsta is problemos. Kaip ir minejai kazkam tai butu problema. Paieskok namu kur to konteineriaus salia nera arba yra kazkur toliau, siulyciau turtingesni rajona. Pvz man iki konteinerio 300 metru, pats isnesu siuksles ir tikriausiai tavo paslauga nesianaudociau, bet tikrai problema yra , tai nera laiko, tai per greit prisipildo, ziema. Bet tikrai butu zmoniu kurie susidometu. Bet labai svarbu paslaugos pateikimas. Statymas laiptinei nemanau kad butu gera ideja. Gal tesiog skambutis i duris sutartu laiku, bahilai, uzeini, pakeiti maisa iseini. Kazkoks zenkliukas ant duru rankenos galetu kabeti "imones pavadinimas" kaip vesbutyje "netrukdyti". Nuosavi namai kur del tam tikros priezasties bendri konteineriai kazkur atokiau , tikrai tokiu yra. Neklausyk tokiu kur sako "as pats galiu isnest savo siuksles". Kiekviena paslauga Lietuvoje galima padaryti patiems , isplaut masina , isvalyt namus, parvaziuot namo (taxi) nudazyt tvora, pakeisti lempute, pavedziot suni itt. Viska galima padaryti patiems! Bet tai nereiske kad kiekviena karta zmogus nori daryti ta pats. Apibendrinus ideja ne geriausia cia bet ir ne blogiausia. Siais laikais ideja svarbu, bet dar svarbiau idejos pateikimas. Puiku kad moksleiviai turi ideju ir jas kuria, domisi, dazniausiai tie kurie juokiasi patys nieko neturi , sekmes tau!

Tingėčiau ir iki durų tas šiukšles nešti

:D cirkas, pamirsk sita acc :)