ZiBig

Pirmas investicinis portfelis susidare is kokiu 400-500 baksu jei gerai pamenu. :) Kuriuos saziningai nupyliau :)
Einamajam momentui pinigu sukista i akcijas uztektinai, tik perkama ir laikoma. Ilgalaike investicija taip sakant. Per tris metus grubiai pakilo 500% plius kuklus dividentai. Bet cia daugiau pasiseke nei kad mano neregetas izvalgumas :)
Saskaita margin - kad galeciau sortinti jei yra reikalas, bet niekada neperlipu 100%. Principe gaunasi 1:1 svertas :) Pragyventi is to nezadu ir net nenoriu. Uztenka ir algos.

Zigmas Stankus - "Kaip tampama albinosais" Knyga su pinigais neturinti nieko bendro, bet už tad privertusi visai kitaip pažvelgti į vyrus, atitarnavisius sovietų armijoj, perskaitęs knygą supratau, kad jie verti pagarbos vien už tvirtybę, sugebėjimą nepalužti toje sistemoje. Supratau, kad nereikia smerkti prasigėrusių afganistano karo veteranų, juos reikia gerbti, kad jie grįžo iš to pragaro, kuriame buvo ne savo noru.

Zigmas Stankus - "Kaip tampama albinosais" Knyga su pinigais neturinti nieko bendro, bet už tad privertusi visai kitaip pažvelgti į vyrus, atitarnavisius sovietų armijoj, perskaitęs knygą supratau, kad jie verti pagarbos vien už tvirtybę, sugebėjimą nepalužti toje sistemoje. Supratau, kad nereikia smerkti prasigėrusių afganistano karo veteranų, juos reikia gerbti, kad jie grįžo iš to pragaro, kuriame buvo ne savo noru.

Sumasčiau ir aš prisidėt prie šios temos. Darbo paieškas pradėjau septyniolikos, bet tuo metu, gal dėl netikėtos krizės, visi darbdaviai mano miestelyje kratėsi jaunų darbuotojų, klausdavo amžiaus ir perkreipdavo veidus sužinoję, kad nesu pilnametis. Po metų per savo aštuonioliktą vasarą nusprendžiau, jog darbdaviai palankiau žiūrės į mane. Neklydau, kadangi darbo birža nieko gero nesiūlė, o ir pasitikėjimo kažkodėl nekėlė, darbo pradėjau ieškotis pats. Lipau ant dviračio ir važiavau į įmonės kuriose maniau galintis kaip nors save realizuoti, pirma vieta kurią aplankiau buvo smulki lentpjovė, priėmė. Dirbau 3 savaites, darbas buvo neįformintas, atlyginimas nestabilus (nuo 15 iki 60lt už pilną darbo dieną), mokėdavo už atliktus darbus, kas savaitę. Dirbt buvo pakankamai lengva, reikėdavo paruošt rąstus pjovimui gateriu, tik dienos pabaigoj kai reikdavo pakraut pilną ir nemažą "kuzovą" rąstų tekdavo kiek pavargt. Darbovietėj buvo toleruojamas alkoholis ir neproduktyvus darbas, po kurio laiko darbo išvis nebeliko ir savaitę buvau laisvas, per tą savaitę spėjau susirasti kitą darbą ir darbdaviui paskambinus atsakiau, kad nebedirbsiu.
Antroji darbovietė vėlgi buvo lentpjovė, tik šį kart gerokai didesnė ir rimtesnė, turėjo net pavadinimą - "Piramidus". Įsidarbinau oficialiai, turėjau net sodros pažymėjimą pasidaryt :D. Viršininkas buvo toks Drąsius kurį pamatyt besišypsantį būdavo blogas ženklas. Darbovietės kolektyvą sudarė visokie girtuokliai, nenusisekėliai, kaimietukai ir lygtinai paleisti. Praplėčiau akiratį, sužinojau apie gyvenimą kalėjime iš bendradarbių, pamačiau linksmesnį darbą kai nėr valdžios (alutis per pertraukas), na ir pramokau važinėt su autokrautuvu. Iš esmės kolektyvas buvo gan draugiškas tik kiek nenusisekęs, bet dirbt liūdna nebūdavo :) Atlyginimas buvo 860lt per mėnesį ir pradirbau ten 1,5 mėnesio.
Sekančią vasarą, po egzaminų vėl kibau į savarankiškas darbo paieškas, šį kartą buvo kiek sunkiau, nes lankiausi tik patikimiau atrodančiose įmonėse. Buvau gavęs pasiūlymų dirbt ilgiau negu tik vasarą, bet to nedariau, nes artėjo studijos. Įsidarbinau logistikos įmonėje pavadinimu "Talga". Ten pakraudavom ir iškraudavom, rankomis, liftais ar krautuvais, iš fūrų buitinę techniką ir kitokį brūdą. Pats darbas nebuvo sunkus, nes turėdavom daug laisvo laiko kol atvažiuodavo priekabos (viena diena buvo išvis laisva, tai pražaidėm kortom ir dar baigiau darbą išlošęs pinigų, dar tuo metu mokėjo už valandas praleistas darbovietėj :D). Kolektyvas buvo tikrai linksmas sudarytas iš jaunų bei pagyvenusių žmogėnų, net vienas kitas labiau išprusęs pasitaikydavo. Praplėčiau pažintis, supratau kaip viskas vyksta sandėliuose, kartais net gaudavau atlikt pačių sandėlininkų darbelius. Dirbau ten apie 2 mėnesius, atlyginimas su viršvalandžiais gavosi apie 1,2k per mėnesį. Iš minusų gal būtų tai, kad toks darbas su laiku atsiliepia sveikatai, bet regis to nepajutau.
Įpusėjus studijoms nusprendžiau rasti darbo Kaune, sužinojau apie tokią laikino įdarbinimo agentūrą "Biuro". Taigi nuo sausio į ją ir įsidarbinau, darbovietės buvo įvairios, teko dirbt "Volfas Engelman", "Inventa", "Freda", "Itella", "Vaga", "Achema" ir dar kažkur :D Iš esmės darbas visai patiko, susipažinau su daug naujų žmonių, susipažinau su įmonių veikla, pajutau kas yra naktinis darbas. Didžiausias pliusas buvo tas, kad darbdaviai derindavo darbą su studijomis, gavęs darbo pasiūlymą, galėdavau atsisakyti, kuomet atsirasdavo laisva nuo paskaitų diena pranešdavau ir ne retai sulaukdavau vienokio ar kitokio darbo. Minusas buvo mažokas atlyginimas (100-800 per mėnesį), nors tarifai skirdavosi priklausomai nuo darbovietės į kurią siųsdavo.
Sulaukęs šių metų vasaros nusprendžiau susirasti ką nors geriau apmokamo, kadangi apsigyvenau barake atsirado galimybė patogiau dirbti Kaune. Po savaitės ieškojimo buvau pakviestas į "Baltic Logistic Solutions" (Sanitex, Maximos ir kitų įmonių sandėliai) pokalbiui dėl darbo, prieš tai reikėjo praeiti atranką "Headex" įmonėje. Įsidarbinau, didžiausias nepatogumas buvo tas, kad sandėliai randasi apie 16km nuo mano bendrabučio, bet susėsdavom penkiese į vieną mašiną ir kelionė atsieidavo po 2 litus per dieną. Pats darbas buvo ne iš lengviausių, tekdavo dirbt termo sandėlyje maistui (+4 C) ir išrūšiuot pakrautas dėžes pagal maršrutus. Darbo laikas nuo 21 iki 6, viršvalandžiai bent po 15 minučių visiškai įprastas dalykas. Kolektyvas nepastovus, nes žmonės vis keičiasi. Pliusai buvo atlyginimas (1800lt per menesį), karjeros galimybės (jei tave pastebės gali būti paaukštintas), minusai tai, kad mažai laisvų dienų (ne darbo diena tik šeštadienis, visos kitos dienos priklauso nuo to kaip sudarys grafiką, 20-23 d.d. per mėnesį, plius papildomų gali būt, bet jos neprivalomos), atsiranda problemos su miegu, kenčia nugara, reiklūs viršininkai, sunku viską suspėt padaryt laiku.
Tai va tiek tos mano litanijos apie darbą. Tikiuosi neišsiplėčiau per daug :)

Ilgas sakinys. Nieko nesupratau. :D

Sutikite – žmogus tikrai nesijaučia, jog dirba, jeigu daro tai, kas jam tikrai patinka. Lygiai tą patį sakau ir tiems, kas klausia manęs “ką manai, ką man reikėtų daryti?”. Ir visą laiką stengiuosi išsiklausinėti pašnekovo, kas jam patinka, kokie yra interesai, pomėgiai; kaip leidžiamas jo laisvalaikis. Tada bandau įžvelgti tame monetizavimo galimybes, nors tai turėtų daryti jau pats pašnekovas. Nesakau jam apie tai, o stengiuosi savo klausimais vesti prie akivaizdžių išvadų. Žmogus turi pats suprasti, ką jis turi daryti gyvenime.
 
Kaip tai veikia
 
Didžioji sėkmingiausių pasaulio žmonių dalis tokiais tapo dėl to, kad jiems patinka tai, ką daro. Jie visada tai darė. Mark’as Zuckerberg’as, pavyzdžiui, pradėjo programuoti dar besimokydamas vidurinėje mokykloje. Ir neabejoju, kad jis ir šiandien tai darytų (gal net ir daro), jeigu net nebūtų Facebook’o savininkas.
 
Tarp tokių žmonių galima paminėti ir Bill’ą Gates’ą, kuris programuoti pradėjo labai anksti ar net Warreną Buffettą, kuris visuomet buvo apsėstas “pinigų darymo procesu, o ne pačiais pinigais”. Jau nuo ankstyvos jaunystės jis turėjo verslumo gyslelę. Tai pasižymėjo, kai atgavęs $35 USD mokesčių permoką iš pirmosios savo pajamų deklaracijos, jis nusipirko dviratį, kad galėtų pristatinėti laikraščius. Sekančiais metais, jis už $25 USD nupirko pinball žaidimo aparatą, kurį pastatė vietinėje kirpykloje Po kelių mėnesių, to aparato atneštų pajamų dėka, tokie žaidimai stovėjo jau keliose kirpyklose.
 
Tačiau šis straipsnis – ne apie W. Buffett’ą. Noriu tiesiog pasakyti Jums, kad žmonės, kurie dirba dėl pinigų, daro viską dėl atlygio. Tokiam žmogui, kaip W. Buffett’as – atlygis yra pats pinigų darymo procesas. Todėl naudoju jį kaip pavyzdį.
 
Geriausias pavyzdys
 
Vienas iš geriausių pavyzdžių to, ką noriu Jums pasakyti, yra rašytoja J. K. Rowling. Net būdama paauglė, Rowling dievino rašymą, ant popieriaus išliedavo savo fantazijos vaisius, kurdavo įvairias istorijas. Tačiau po koledžo baigimo, ji (padedama tėvų, žinoma) nusprendė, kad jos fantazija yra tik hobis, kuris “neapmokės sąskaitų”.
 
Sekančius kelerius metus, Rowling praleido “normaliuose darbuose” – dirbdama tyrimų sferoje ir dėstydama anglų kalbą. Praėjus septyneriems metams po aukštojo mokslo baigimo, J. K. Rowling buvo vieniša motina, neturinti darbo ir gyvenanti iš pašalpos.
 
Atsikračiusi jai primesto “turi būti tokia kaip visi” požiūrio, Rowling susikoncentravo ties tuo, kas jai labiausiai patiko – rašymo. Kaip ji išsireiškė vėliau, sakydama kalbą Harvardo universitete: “aš nustojau apsimetinėti, kad esu kažkas kitas ir sutelkiau savo visą energiją į darbą, kuris man visuomet rūpėjo ir teikė malonumą”.
 
Tas “darbas”, žinoma, buvo Harry Potter knygų serija, kuri tapo viena iš sėkmingiausių visų laikų kūrinių bei tapo ir itin sėkminga ekranizacija. Dėka to, J. K. Rowling tapo pirmoji rašytoja-milijardierė. Tačiau ne todėl, kad ji siekė tapti milijardiere, o todėl, kad siekė tapti rašytoja.
 
Išvados
 
Žinoma, visada bus tas labai mažas procentas žmonių, kurie laimi stambias sumas loterijose ar gimsta itin turtingose šeimose. Tačiau didžioji dauguma super turtingų žmonių tapo “super turtingais” ne todėl, kad siekė tokiais tapti. Jie praturtėjo, nes darė tai, kas jiems patinka. Ir jų veikla atnešė jiems tuos turtus.
 
Todėl ir Jums siūlau padaryti tą patį: jeigu norite tapti turtingais – negalvokite apie pinigus. Tiesiog darykite tai, kas Jums patinka. Lygiai tą patį darau ir samdydamas žmones (bei kitiems darbdaviams patariu daryti tą patį) – nereikia ieškoti žmogaus su pačiu įspūdingiausiu gyvenimo aprašymu. Reikia tiesiog rasti žmogų, dievinantį veiklą, kuriai ieškote kandidato.
 
Nebent norite žudyti. Tada, dėl šventos ramybės, geriau darykite ką nors, kas nepatinka…
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.