Pereiti prie turinio

SAULIUS888

Patvirtinti nariai
  • Pranešimai

    1.904
  • Užsiregistravo

  • Lankėsi

  • Laimėta dienų

    6
  • Atsiliepimai

    99.5%

Reputacijos išklotinė

  1. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į moxas Pigūs lėktuvo bilietai iš Lietuvos   
    Už €227.98 vienos kelionės metu aplankykite Reikjaviką Islandijoje ir Torontą Kanadoje
    http://www.travelbook.lt/uz-e227-98-vienos-keliones-metu-aplankykite-reikjavika-islandijoje-ir-toronta-kanadoje/
  2. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į kuji Wizzair perparduoda vietas ir išmeta keleivius iš reiso? Bėda, padėkite   
    Jeigu vienu užsakymu būtų pirkti du bilietai, tada situacija būtų kompensuojama, o dabar nėra teisinio pagrindo. Pamoka ateičiai, rimtoms atostogoms neiškokite pigių skrydžių po vieną bilietą.
  3. Patinka
    SAULIUS888 gavo reakciją nuo iPauL Kas naudoja bluetooth ausines?   
    Tas dėkliukas kur joms sudėti kartu ir power bankas joms, tai pasikrauni jį, pasikrauni ausinukus, ir kai išsėsta ar tiesiog tuo metu nenaudoji jų, įdedi į tą dėkliuką ir jas vėl pakrauna, geras ir patogus dalykas, pats turiu. :)
  4. Patinka
    SAULIUS888 gavo reakciją nuo Auksinis Taisyk pats - servizas   
    Man tai patiktu, nes kokius tepalus pakeist vien dėl to varau nes reikia duobės, nors mielai pats pasikrapštyčiau, aš važiuočiau į tokią vieta. :)
    Ir čia ta kaime tai kažkaip ne į tema manau, visi mes kaimiečiai čia lietuvoj tik kiti prisimete miestu dideliu dėl pilnesnės kišenės.
  5. Patinka
    SAULIUS888 gavo reakciją nuo Darkera Ką daryti metus mokyklą?   
    Tiesa pasakius kai man buvo 16ka tai ir aš turėjau tokių minčių kažkur, maniau kad gyvenimas gali būti nuostabus ir be tų mokslų, džiaugiuosi, jog turiu gerus tėvus kurie mane jaučiu iš namų išmetę būtų jai mesčiau mokslus.... Baik normaliai gimnazija, nėra ten toje mokykloje sunku, o ir šiaip paskui pasiilgsi tu jos, draugų ir šiaip kimariuko foje ant palangių... :) Neskubėk gyventi galiu taip pasakyti, nes suaugsi - suprasi kokį čia kledarą mastei... :)
  6. Patinka
    SAULIUS888 gavo reakciją nuo Darkera Ką daryti metus mokyklą?   
    16mečio pezalai, sedėk mokykloj ir mokykis ir filmų mažiau žiūrėk, gyvenimas ne filmas.
  7. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į Wick15 Noreciau pradeti rinkti butelius, klausymas del IV   
    prieini prie betkokio businessmano kuris guli prie maximos ir paklausi patarimu
  8. Patinka
    SAULIUS888 gavo reakciją nuo Aistis Jasionis Kiek algos?   
    Nebeskiesk drauge mielas su tais programuotojais.
    Kaip pavizdys: dirbu vairuotoju, gaunu 800EUR į rankas + priedai + jai moki suktis gali ir siuntikių prisirinkti pakeliui iš žmonių/firmų ar panašiai kas yra dar +
    Gryžęs į Lietuvą, turiu netoli 5 dienų laisvų, per tą laiką kaip sakau darau namų darbus.
    Tad man per mėnesi gaunasi į rankas ~1800EUR, kas manau yra tikrai neblogai, ir dar mastau praplėsti veiklą per laisvas dienas, tad ne tavo programavime reikalai, o tai kaip moki suktis. Cheers.
  9. Patinka
    SAULIUS888 gavo reakciją nuo Antanas345 iPhone 6S bėda   
    Skardžiabalsi galima ir papraščiau atsakyti, ne visi tokie specialistai kaip kad ponas.
     
     
    Radau namie donora, pasikeičiau ta šleifa kartu su priekine kamera kur eina ir viskas dabar jau dirba dėkui už pagalbą! :)
  10. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į GoodOne iPhone 6S bėda   
    Panašu kad proximity sensorius neveikia ir negesina ekrano pokalbio metu
  11. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į nDRIUZ iPhone 6S bėda   
    "proximity sensor" atsakingas už tai, tai googlink kodėl šitas neveikia :)
  12. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į Ranu Kaip atrasti motyvacijos mokytis   
    Turbūt visi iki vieno esame buvę susidurę su situacija, kai visiškai nelieka motyvacijos mokytis, viskas yra neįdomu ir nuobodu. Būtent taip jaučiausi ir aš, tačiau galiausiai supranti, kad tai ilgai tęstis negali ir reikia susiimt, tačiau kaip ?
    1. Planuok savo dieną ir studijuok tinkamu metu
    Susiplanuok kiekvieną dieną iš anksto. Užsirašyk užrašų knygutėje kada mokysiesi, kada ilsėsis, kada pramogausi. Viską reikia pradėt dabar, ir neturi būti jokių "nuo rytojaus". Kai rengiate dienos planus, mokslus įrašykite kaip galima anksčiau, nes po TV žiūrįjimo, neto surfinimo ir t.t prie jei jų grįžti bus gerokai sunkiau. Mokytis turėtumėt tada kai tam yra mažiausiai trukdžių. Nesimokykit iškart po valgio, nes sočiai pavalgięs žmogus darosi mieguistas. Taip pat, nesimokykite vėlai vakare ar tada, kai esate labai pavargęs, nes naudos iš to bus mažai.
    2. 5 minučių "triukas" (mano mėgstamiausias)
    Visada sunkiausia yra pradėti darbus. Jei jis jau pradėtas, viskas gerai, tačiau kaip prisiversti atlikti vieną ar kitą užduotį ? Yra vienas "triukas", kuris vadinamas 5 minučių iššūkiu. Jei turit atlikti kokį nors darbą, pasakykit sau, kad jį atlikinėsit ne ilgiau kaip 5 minutes. Dažniausiai, po tų 5 minučių jūs jau būsite visiškai įsivažiavęs į darbą, ir jo nutraukti nebenorėsite. Nepamirškit, kad tas 5 minutes reikia mokytis visiškai susikaupus, be jokių pašalinių trikdžių.
    3. Sustok ten kur įdomu

    Jei norite užkąsti ar šiaip pailsėti, sustokite mokytis ties ta vieta, kur yra įdomu. Tokiu būdu, kai norėsite pratęsti mokymąsi, tai padaryti bus gerokai lengviau, nes jūs žinosite, kad jūsų laukia kažkas tai įdomaus jums.
     
    4. Pašalink daiktus, kurie tavo manymų gali trukdyti.
     
    Tokie daiktai, kaip televizorius, telefonas ar kompiuteris neturėtų būti šalia tuo metu, kai yra mokomasi. Šie daiktai visada trukdo tai daryti, ir jūs patys puikiai suvokiat, kad jei įsijungsit naršyklę būtinai užsuksit į uždarbis.lt ar kitas jūsų pamėgtas svetaines. Tai be jokio abejonės tik trukdo mokymosi procesui.
    5. Nusistatykit tikslus
     
    Turint tam tikrus tikslus, motyvacija gerokai išauga. Savo išsikeltus tikslus užrašykite užrašų knygutėje, ir ji lyg sąžines balsas jus vers atlikti užsibrėžtus tikslus, nes jūs juos matysit tol, kol prie jų nepadėsite pliuso ar dar kokio tai skiriamojo ženklo, kad darbas buvo atliktas. Pavyzdžiai: perskaityti 50psl Makiavellio, išmokti anglų žodžius ir panašiai.
    6. Apdovanokite save
    Kai nusistatot savo tikslus, sugalvokit sau kokią dovanėlę, kurią turėtumėt sau padovonti, jei viską atlikot gerai ir iš "dūšios". Pavyzdžiui: Jei iš koliokvumo gausiu 9 ar 10 leisiu sau prisikimšt junk foodo ir panašiai.
    Surašiau tik keletą, man labiausiai patikusių, jei turit ką pridėti rašykit, paredaguosiu šį postą. Tikiuosi atsiras žmonių, kuriems bent kažkiek ši tema pagelbės. Man asmeniškai 5 minučių iššūkis ir savęs apdovanojimo metodas veikia stebuklingai :) Sėkmės!!!
  13. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į Barsukas1 Ka daryt su maistu? :D   
    Ačiū visiems, manau kažkoks planas gausis iš jūsų pasiūlymų. :) Mintys sukasi susikurti FB,ale parduotuvę, ir sakykim už 5vnt sumustiniu imti 2 eurus Vilniaus mieste su atvežimu nemokamai(pastovei važinėju mieste). Manau studentam labai tiktų toks pasiūlymas, ar nusipirkti bomzpaki ar geriau sumustini suvalgyt :D Tiesiog visą tai noriu daryt, ne dėl kažkokio pelno, bet padėt sunkiau gyvenantiems žmonėms, nes matyt kaip geras maistas keliauja į šiukšlyną, ir žinot, jog kažkas sunkiai verčiasi, tos pačios daugiavaikės/sunkiai besiverčiančios šeimos. Na, manau kažką sugalvosiu.
  14. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į dziu-mAn-dzy anglija   
    Geriame
  15. Patinka
    SAULIUS888 gavo reakciją nuo Aistis Jasionis Kiek algos?   
    Nebeskiesk drauge mielas su tais programuotojais.
    Kaip pavizdys: dirbu vairuotoju, gaunu 800EUR į rankas + priedai + jai moki suktis gali ir siuntikių prisirinkti pakeliui iš žmonių/firmų ar panašiai kas yra dar +
    Gryžęs į Lietuvą, turiu netoli 5 dienų laisvų, per tą laiką kaip sakau darau namų darbus.
    Tad man per mėnesi gaunasi į rankas ~1800EUR, kas manau yra tikrai neblogai, ir dar mastau praplėsti veiklą per laisvas dienas, tad ne tavo programavime reikalai, o tai kaip moki suktis. Cheers.
  16. Patinka
    SAULIUS888 gavo reakciją nuo TrueX Mintys apie emigracija   
    Aišku - Jog verta, jai esama situacija netenkina, nėra ko čia vargti už grašius. Tik kaip ir minėjo, reiktų nusistatyti tikslą emigruojant, ar bandysi ten "įleist šaknis" ar tiesiog pasitaupyti ir grįžti, tai gana skirtingi dalykai. O Apskritai, tai lėk iš šitų biednikų šalies kol dar jaunas, kažką nuveiksi vertingesnio o ir pamatysi daugiau nei servizą miestelio.
     
     
    Puikus pastebėjimas :lol: :lol: Dabar ir pats svarstau, ką jis čia bando įrodyt :D
  17. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į Blofeld Uzdarbis.lt verslininkai   
    Tai ir pi*dink dirbt formuose nebeverkęs, kad važinėt reikia ir teks išleist ant važinėjimo kažkiek. :)
  18. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į asdf Uzdarbis.lt verslininkai   
    Ne.
     
    Lidl ir maxima verslo modeliai yra zinomi ir todel apie juos diskutuojama, apie tokius verslo modelius mokoma universitetuose ar paprasciausiuose apmokymuose ir tai nera kazkokia paslaptis ar niekam nezinomas dalykas apie kuri gali tik speliot. Tu gali nezinot metiniu objectives bei trumpalaikiu skirtingu departamentu tikslu, taciau verslo modelis aiskiai zinomas, pries veliantis i diskusijas reiketu apsiskaityti siuo atveju.
    Lidl yra didesne zuvele nei maxima, ir normalu, kad kelis metus eisi i minusa eidamas i nauja rinka. Turint omenyje, kad patalpu jie nelabai linke nuomuot - statosi. Kas yra ziauriai dideli milijoniai kastai iskart ir t.t. Smulkios zuveles desimciu milijonu i minusa sau neleistu netgi jei tai ilgalaike, perspektyvi investicija. Palygink lidl bei vp market grupiu metines apyvartas, darbuotoju skaiciu ir viskas aisku iskart. Atsimink, kad maxima ne tik Lietuvoje dirba, kaip ir lidl....
     
    Tavo suvokimas apie versla yra klaidingas, nes:
     
    Personalo vadovas/verslo pletros vadovas ir t.t - sukuria darbo vietas ir suteikia priemones bei informacija vystimui ir verslo pletrai. Taciau jie yra samdyti darbuotojai ir ju santykis su verslu yra apibreztas pagal darbo kodeksa :D Todel jie nera verslininkai, jie yra personalo vadovai, pletros vadovai ir pan. Ziauriai daug roliu kurios imonese daro ta ka tavo nuomone daro tik verslininkas.
     
    Pajamu gavimas kaip pats toksai niekada nera skaitomas kaip verslas kaip kad tau atrodo, nes:
     
    Radau 5 eurus ant zemes - pajamu gavimas
    Paveldejau mociutes pinigus - pajamu gavimas.
    Mama uzrase savo buta mano vardu - pajamu gavimas natura.
    Nupjoviau kaimynui zole dave 10 euru - pajamu gavimas.
    Pirkau masina ir pardaviau brangiau as one off - pajamu gavimas.
    Man masina nupirko mama, pardaviau masina - pajamu gavimas.
    Dirbu nuolatini samdoma darba - pajamu gavimas.
     
     
    Verslas giliau mastant yra perku parduodu, nes:
     
    Teikiu finansines paslaugas - perku zmogiskuosius isteklius, technologijas, zinias, parduodu paslauga - tarkim greiti pinigu pervedimai
    Kepu duona - perku technika, zmogiskuosius isteklius, zaliavas, technologijas - parduodu duona
    Atidarau parduotuve - kaip ir aisku ka pirkti ir ka parduoti.
    Siuvu rubus - perku dizainus arba zmogiskuosius isteklius dizainams ir pan, zaliavos, technika - parduodu rubus.
     
    ir t.t ir pan.
     
    Man labai neaisku ka tu vadini smulkiuoju verslininku/charltusciku? Nes imone su 5 darbuotuojais ir 100k metine apyvarta yra labai smulkus verslas. Taciau tokia imone visiskai gali atitikti visus kitus tavo susigalvotus apibrezimus - suteikia info, plecia, samdo darbuotojus. Tai cia chalturscikas ar ne pagal tave? :D nes imone smulki ir atitinka tavo "chaltursciko" apibrezima, taciau taip pat atitinka tavo "verslo" apibrezima.
     
    Beje paslaugu tiekimas/pardavimas - yra ziauriai gerai apmokamas verslas. Didziausi pasaulyje miestai del butent tokiu verslo tipu gerai laikosi. Pvz: Londonas ir didziausi Europos miestai dabar, kurie bando persivilioti paslaugu verslus is Londono pas save del brexit, nuo finansu iki teisininku, nuo draudimo paslaugu iki medijos ar bankiniu. Taigi negi pagal tave vienu didziausiu pasaulyje ekonomiku vadovai yra truputi atsilupe ir bando atsivilioti chalturscikus pas save? Ne, Lietuvos vadovai yra atsilupeliai, kad to nebando.
    Dirbau 6 metus paslaugu tiekimo imoneje Londone, kurios vienas departamentas turejo 3000 darbuotoju. Tai cia chaltursciko imone taip iseina pagal tave? :D
     
     
  19. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į antler Mintys apie emigracija   
    Tu gal pisk na#chui iš forumo vieną kartą?
  20. Patinka
    SAULIUS888 gavo reakciją nuo TrueX Mintys apie emigracija   
    Aišku - Jog verta, jai esama situacija netenkina, nėra ko čia vargti už grašius. Tik kaip ir minėjo, reiktų nusistatyti tikslą emigruojant, ar bandysi ten "įleist šaknis" ar tiesiog pasitaupyti ir grįžti, tai gana skirtingi dalykai. O Apskritai, tai lėk iš šitų biednikų šalies kol dar jaunas, kažką nuveiksi vertingesnio o ir pamatysi daugiau nei servizą miestelio.
     
     
    Puikus pastebėjimas :lol: :lol: Dabar ir pats svarstau, ką jis čia bando įrodyt :D
  21. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į Dainylo Darbas naktiniame klube   
    Bonus:
    Konfliktai:
     
    Tiek pirmame klube, tiek antrame nebuvo apsieita be konfliktų. Pirmame buvo viskas gan ramu, nes per visą klubą buvo gal 10 apsauginių, tad ant kiekvieno kampo buvau daug maž smagu. Tačiau dirbant prie vieno VIP staliuko, prie kurio sėdėjo du rusakalbiai vyriškiai turintys amžiaus bagažą, ir rinkantys man į tėvus, ir taškė 4 JD butelį. Nėra ko slėpti - buvo nusigėrę, todėl dažnai ateidinėjau, pavalydavau, išnešdavau tuščius kolos buteliukus ir pnš, tikėdamasis dosnių arbatpinigių. Eilinį kartą jiems išėjus parūkyti, pavaliau staliuką , nurinkau tuščius kolos butelius ir pasiemiau metalinį bliūdą, kuriame buvo ištirpę ledukai ir plūduriavo tuščias JD butelys.. Viską nunešęs į plovyklą, po kelių minučių grįžau į salę, ir jie mane pasikvietė. Na, galvojau paliks arbatos, ir judės namo. Bet pasirodo ne! <<Aš rusiškai nelabai suprantu, bet kai kalba girtas žmogus, ir dar skambant garsiai muzikai, tai jopapa..>> Nu ir pradėjo jis man kažką sakyti, o aš arba neišgirstu per garsią muziką, arba nesuprantu dėl savo rusų kalbos nemokėjimo gero. Galop po kokių 5 minučių jis sugebėjo man paaiškinti, kad aš nunešiau pusę JD butelio. Pasakiau, kad netiesa, nes butelys buvo tuščias ir plūduriavo apverstas. Jis su manimi kategoriškai nesutiko, ir išvadinęs mane vagimi, liepė nueiti į ofisą, atsisukti kameras, pažiūrėti kaip aš išnešu pusę butelio gėrimo ir nupirkus jiems pilną butelį atsiprašyti dar. Kadangi buvau 100% tikras, kad butelys buvo tuščias, kurį laiką to staliuko vengiau. Vis gi po kokių 20 minučių teko prieiti ir vėl gavau klausimą, tokį patį: atsisuk kameras, atsiprašyk, atnešk butelį. Pagalvojau, kad nėr ko man čia vargti dėl jų, tad nuėjau prie apsauginio, pasakiau situaciją, kad agresyviai elgiasi, ir po kelių minučių girtas ruselis su savo koelga jau judėjo iš klubo už parankių.
    Antrame klube, dirbdamas rūbinėj pirmą dieną irgi apturėjau konfliktą-teisinę diskusiją. Atėjęs girtas klientas reikalavo paduoti jo striukę. Žetono neturėjo, tačiau puikiai atsiminė, kad atėjo prieš 2 valandas su 3 draugais ir striukes pakabino kartu. Paprašiau žetono. Sako: neturiu, bet mano striukė raudona, mes atėjom prieš porą h su keliais draugais. Iš tiesų man yra visiškai neįdomu, kada klientas atėjo, kokią striukę vilkėjo, tol, kol jis man neduoda žetono, aš jam neduodu striukės. Neturi žetono - susimoki. Kai atsisakiau paduoti striukę be žetono, jis pareikalavo įleisti į vidų, arba jis parašys pareiškimą. Pasiūliau parašyti pareiškimą, nes buvo smalsu, ką jame parašys gero. Paskui pakeitė savo nuomonę, ir paklausė manęs, koks UAB'o pavadinimas, nes skambins policijai. Gražiai paklausiau, ar nežino į kokią vietą atėjo. Pradėjo nervintis, ir dar kartą paklausę, koks UAB'o pavadinimas. Pasiūliau pasižiūrėti Juridinių Asmenų Registre, kadangi informacija yra vieša ir visiems prieinama. pradėjo garsiai piktintis, kad mandarvoju labai, grąsino, kad aš nebedirbsiu čia. Pasiūliau pasikviesti apsaugą, kad mane išprašytų, jei aš taip nemandagaii elgiuosi. Atėjo su apsauginiu, ir nupiešęs situaciją, kad "jo nuosavybė yra sulaikyta, todėl jis skambins policijai" vėl reikalavo kad atiduočiau jo striukę. Apsauginis vėl pasiūlė duoti žetoną. Klientas pažadėjo, kad ir apsauginis čia nebedirbs. Po minutės kliento nebebuvo, o apsauginis grįžo į savo darbo vietą, išvedęs jį laukan.
  22. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į Dainylo Darbas naktiniame klube   
    Sveiki. Kadangi šiandien laukia bemiegė naktis, nusprendžiau papasakoti apie savo labai trumpą patirtį dirbant naktiniame klube. Nors dirbau tik dvi savaites, ir išėjau dėl asmeninių priežąsčių, bet užsidirbau gan nemažai kaip per tokį laikotarpįir įgyjau naudingos patirties. Bet a[ie viską iš pradžių.
     
    Darbo susiradimas.
     
    Kaip, galbūt, kai kurie yra skaitę, esu vasarą praleidęs Škotijoje, dirbdamas fabrike. Taigi grįžęs po jos, tvarkiausi savo CV, papildžiau, gražiai apipavidalinau ir tik baigęs redaguoti (pamenu buvo antradienio vakaras, rugsėjo pradžia) FB'e pamačiau, kad vienas lankomiausiu naktinių klubų Vilniuje ieško salės darbuotojo (floorstaff, barboy - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Kadangi buvau ką tik baigęs savo CV, parašiau jiems į email, prikabinau CV, ir laukiau. Trečiadienį važiuojant į universitetą, apie 8 valandą ryto sulaukiau skambučio - laba diena, gavome jūsų CV, mums patikote, ar galite po pietų ateiti į pokalbį. "Why not?" pagalvojau. Taigi po pietų aš jau Vilniaus centre, sulaukiu administratorės, įeiname į klubą, papasakoja ką reikės daryti, kada ateiti į darbą, kada išeiti, ir kitas darbo smulkmenas. Klausia kada galiu pradėti? - Sakau: nors ir šiandien. Bet tą dieną nereikėjo (trečiadienį) tad pasakė, kad būčiau ketvirtadienį 15h. Perspėjau kad galėsiu būti tik apie 17h, kadangi turiu reikalų universitete. Jai tiko, viską sutarėm, ir išsiskyrėm.
     
    Darbo rutina.
     
    Taigi grafikas gana aiškus - ketvirtadieniai ateiti 15h, penktadieniais ir šeštadieniai - 20h. Klubas dirba 23:00-06:00 tad man buvo šiek tiek keistoka kam taip anksti atsigrūsti reikia. Pasirodo, ketvirtadienis - sanitarinė diena, todėl daugiau nei 8h turime tvarkyti VISKĄ - šveisto sofas odine, tvarkyti rūkyklą, blizginti staliukus ir etc. Administratorė pedantė, tad labai nekažką. Pabraukia ranka per staliuką, stelažą ar sienas - randa dulkių, viską per naujo turi valyti. Viską susitvarkę, išsiblizginę, apie 22:00 turėdavome sunešti gėrimus į barus. Kadangi barai būdavo 2, o mes 4 - tai viską susitvarkydavome gana greitai - per maždaug pusvalandį sunešdavome visas gaiviųjų gėrimų dėžes, alkoholį ir etc. Sunešę barą, gaudavome pertrauką iki 23:30. Per tą laiką galėdavome pavalgyti, parūkyti, galvą grynam ore pravėdinti. Pusę 12 jau reikėdavo būti salėse, ir pradėti prižiūrėti tvarką. Kadangi, kaip minėjau, buvome 4, tai vienas support'as prižiūrėdavo pagrindinį barą (nešdavo stiklines, ledukus etc) kitas shotų barą (analogiškai) o likę du - VIP sofutes ir rūkyklą. Kadangi buvo trys VUP zonos, tai aš pasiėmiau dvi VIP zonas, o kolegai palikau vieną VIP'ą ir rūkyklą, mano darbas buvo gana aiškus - vaikštai po salę, prižiūri savo zoną, surinkinėji tuščias stiklines, butelius, kur šlapia - ten pavalai. Kadangi juodo darbo nebijau, tai man sunku nebuvo. Plius, kadangi klubas gan populiarus, tai kiekvieną darbo naktį sutikdavau kokį nors pažįstamą ar net kelis, bendraudavau su klientais ir panašiai. Apie 5 ryto liaudies pradėdavo mažėti, tai buvo galima lengviau atsipūsti, pradėti rimčiau tvarkytis - sofutes išsiplauti, kad kitą dieną nereikėtų, pagalves susirinkti ir etc.
     
    Tvarkymasis
     
    Sunkiausia ir labiausiai nervinusi darbo dalis. Nesvarbu, kad turi savo zoną, ir atsakai už ją, tačiau po klubo darbo laiko visi turi dirbti solidariai - tiek barmenės, tiek supportai išeina kartu. Tad barmenės susineša barą atgal, išsivalo baro grindis, viską susišluoja, priduoda pinigus adminei ir laukia kitų. Tuo tarpų supportai turi išvalyti rukyklą (dviese išvalydavome per 1 valandą, tačiau kartais adminė rasdavo prie ko nors prisiknisti). Toliau - konfeti šlavimas. Net nebežinau kada lengviau jį šluoti - ar kai jis būna sausas, ar kai sulaistytas įvairiais kokteiliais. Tačiau iššluoti reikėdavo, tad keikdavausi juodai, jei tekdavo šluoti man. Nors klubas užsidarydavo 6 ryto, išeidavome kažkur 8, kartais net vėliau. Grįžti namo, pamiegi - 8 vakaro vėl klube.
     
    Finansinė pusė.
     
    Per 2 savaites algos gavau apie 350 litų. Nelabai pats supratau kodėl tiek, ir ne daugiau, ar mažiau. Nors darbo sutartyje buvo nurodytas valandinis atlyginimas, tačiau nesutapo nė su vienu mano skaičiavimu (skaičiavau grynas klubo darbo valandas, ir dauginau iš pradirbtų dienų, skaičiavau realaus darbo valandas - nuo kada atėjau į klubą, iki kada išėjau ir dauginau iš darbo dienų, ir optimalaus - nuo kada turėjau ateiti, iki klubo užsidarymo, ir dauginant iš darbo dienų.). Adminės paklausęs, kodėl gavau būtent tokią sumą - nesugebėjo nieko dorai paaiškinti, apart to, kad "kiek pasakė, tiek ir daviau". Kas liečia arbatą - kiekvieną naktį barmenes atidėdavo tam tikrą sumą nuo savos arbatos, sumesdavo į krūvą, ir mes pasidalindavome 4-iese. Arbatpiniagiai svyravo nuo 30 iki 50 litų už vakarą. Tačiau kartais pavykdavo pasidaryti ir asmeninių arbatpinigių - dažnai vaikštai prie VIP staliukų, tvarkai jais, pavalai kai išpila gėrimus dažnai, ir jie atsidėkoja - vieni monetomis, kiti kupiūromis. Didžiausia arbata nuo vieno stalo - 50 litų. Tad bendrai paėmus, tiek alga, tiek arbata per 2 savaites buvo apylygės, ir uždirbau apie 700 litų.
     
    Kolegos
     
    Žmonių buvo daug - 3 valytojos, 4 supportai, apie 8-10 barmenių ir ~10 apsauginių. Valytojos buvo vriednos - cigaretes palikęs ant stalo, galėdavai jų nersati (ne tai, kad vieną pasiimtų, bet visą pakelį pasisavina) dažnai išgerindėavo. Supportai - vienas labai maladec bahūriukas, su juo, nors ir nedirbu, bet vis dar palaikau bendravimą. Kiti - dirbę atmestinai, ir mano žiniomis ten nebedirba. Barmenės -vienos draugiškos, kitos ne. Buvo viena pažįstama iš anksčiau, bet irgi išėjo. Su keliomis susibendravome, kitų iki šiol nemėgstu. Apsauginiai - nors ir atrodo agresyviai, tačiau iš tikro labai malonūs žmonės, yra apie ką pakalbėti su jais.
     
     
     
    Taigi, dėl nesuderinamumo su mokslai (kai baigi darbą penktadienį ryte 8 valandą, ir tau reikia būti 9h univere, ir išklausyti 3 paskaitas po 2h nemieogjus, jauti kaip šarikai galvoje pradeda atsisukinėti. Taigi vien dėl negalėjimo dirbti ir suderinti mokslo su darbu teko išeiti. Kas labai pradžiugino, kad prieš pasirašant popierius visus, paskambino adminė, ir pasakė, kad norėtų mane turėti, jei nedirbčiau ketvirtadieniais, ale padarytų man išimti. Pasakiau, kad jei jai reikia paplidomo žmoguas tik šiam savaitgaliui, laisvai galiu padirbti, nenumirsiu. Tačiau ji atšovė, kad žmogų jai rasti ne bėda, tačiau jai patiko kaip gerai aš dirbau, ir nori turėti mane vien dėl to. Ką gi, negalėjau skųstis, turint omeny, kaip stengiausi.
     
    Kitas klubas
     
    Istorija būtų baigta, bet dar yra ką papasakoti. Prieš keletą savaičių draugo FB sienoje pamačiau, kad jis ieško žmogaus, kuris galėtų padirbti barboy'umi kitam naktiniame klube vietoj jo, kadangi pats negali dirbti, nes dėl univero studijų turi būti Kaune. Taigi, parašiau jam, pasakiau, kad galiu padirbėti, ir ketvirtadienį buvau klube apsitarti dėl visų detalių. Viską sutarėm, pasakė ką reikės daryti, iki kelių dirbsim ir etc. Ateiti į darbą - 9 vakaro, kai klubas atsidaro 10 vakaro. tai buvo mano ausims, palyginus su pirmuoju klubu.Darbas buvo kiek kitoks nei pirmajame klube - dirbau vienas, aprūpinti stiklinėmis ir laimu bei mėtomis turėjau 2 barus, ir turėjau tik nurinkti stiklines kur rasdavau. Barmenai prikolni nesiprandavo dėl nieko - kai pagrindiniame bare beveik baigėsi stiklinės, ir aš laksčiau pirmyn-atgal jas nešiodamas, man pasakė: Nesiparink seniuk, matai, dar turiu 2 stiklines, žmonės norės išgerti - palauks. Palyginus su pirmu klubu, kur buvo pastovi įtampa, čia dirbti buvo vienas malonumas. Prieš ateinant čia, draugas, kurį pakeičiau, pasakė, kad palyginus su ankstesne darboviete čia bus labai lengva: palyginus su pirmu klubu, čia lengvas pasivaikščiojimas bus. Darbo pabaiga - nenuspėjama. Kadangi klubas closing time neturi, tuo naudojasi ir džiaugiasi likę Vilniaus barmenai, kurie ten eina tūsinti po savo darbo. Tad 6 ryto dar sveikiniesi su klientais, o atsisveikinti pradedama apie 8-9 ryto. Nuo baro nuneši visas nešvarias stiklines, baro gumas, pasimi algą, ir eini namo. Jei greit sukiesi - per 15 minučių gali išeiti namo.
     
    Papildymas: Šį penktadienį sulaukiau skambučio. Skambino antrojo klubo administratorė, ir klausė, ar esu suplanavęs savaitgalį. Atsakiau, kad priklausomai nuo to, ko jai reikia, galiu bandyti koreguoti savo planus. Norėjo, kad padirbėčiau to klubo rūbinėje. Kadangi kalbėjo šiek tiek desperatiškai, sutikau. Darbas kaip ir aiškus - ateini 10-15 minučių prieš atsidarant klubui, susitvarkai rūbinės žetonus, pasiruoši kaip viskas tau patogiau, ir dirbi. Tik tie žmonės, kur dirbo ties rūbinės projektu, turbūt nepagalvojo, kad 9 pakopų laipteliai rūbinėje nėra labai malonu. Iš pradžių nesijaučia jų, bet kai reikia nusileisti ir pakilti kelis tūkstančius kartu per naktį, ryt jaučiasi labai gerai. Rūbinė nėra didelė, vietos praeiti nebuvo daug, kabyklos buvo viena šalia kitos, tad kai sukabini daug striukių dviem aukštais, paskui būna labai sunku ištraukti tas, kurios būna toliausiai nuo praėjimo, ir dar uždengtos kitomis. Kadangi žetonų skaičius nesiekė 200, o lankytojų buvo LABAI daug, tai teko suktis iš padėties, ir kabintis atėjusiu kartu striukes ant vieno kabliuko, kad dar labiau apsunkino aukščiau minėta padėtį. Būdavo labai sunku, kai supainiodavai numeriukus. Duoda žmogus striuke, tu paduodi jam numeriuką, ir leidiesi žemyn pakabinti striukės. Nusileidęs supranti, kad ant to numeriuko jau yra pakabinta kažkieno striukė, ir pradedi galvoti "Pareik, Antanai, ant švenčių...". Daug kas pameta numeriukus - tada susimoka 20 litų, kurie eina ne į rūbininko kišenę, ir apibūdinę savo striukę, ir pasakę kas yra kišenėse užeina pas mane ieškotis. Per vakarą tokių būna 5-7. Kitas atvejis - pameta numeriuką, ir jau yra per girti, kad nupasakotų, kaip atrodo jų striukė. Tokiems striukių neduodavau, ir turėdavo laukti iki galo (8 ryto) arba eiti namo be striukių, ir atsiimti jas kitą dieną (viena mergina taip buvo palikusi kompo tašę, telefoną, dvi striukes, ir smigusi tualete).
     
    Kas liečia arbatpiniagius - nesvarbu kur dirbi, juos gauti galimybė visada yra. Pirmą savaitę dirbdamas barboy'um iš klientų negavau arbatos, tačiau barmenai numetė 10 litų, tai kaip ir geriau nei nieko. Rūbinėj - atvirkščiai. Užsieniečiai beveik visada palieka monetų - litą arba du. Lietuviai - išimtinais atvejais. Viena kompanija, atėjusi apie 7 ryto, už 4 striukes paliko 10 litų arbatos. Vienas bahūras, neradęs savo žetono, tačiau nusileidęs pas mane, ir neradęs savo striukės, paliko 20 litų. Bjauriausi tie, kur ateina, numeta belekaip striukė, ir laukia, kol juos aptarnaus. Nei "labas", nei "ačiū" - pagarbos nulis. Tačiau būna tokių, kurie ateina, pasisveikina, mandagiai paklausia kaip sekasi, padėkoja, ir palieka arbatos.
     
    Tad chebra, kai einat į klubą, nepagailėkit lito-kito personalui, kuris jus aptarnauja - ar tai rūbininkas, ar barmenas, ar floorstaff'as. Vistiek išleisite kelis šimtus, o darbuotojai taip prisiduria prie algos kapeiką-kitą. Kalbant apie tikslesnius skaičius - per savaitgalį arbatos gavau daugiau negu algos. Skaičiaus tikslaus nesakysiu, bet pilnam bakui kuro, ir geram puslitriui degtinės užtektų ;)
    Tai tiek mano trumpos ir klubinės darbo patirties, laukiu klausimų :)
     
    Kiti straipsniai:
     
    Darbas picerijoje
     
    Darbas kavinėje
     
    Vasara Edinburgo faktoriuje
  23. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į Dainylo Darbas picerijoje   
    Šiek tiek užvėlavau, bet pridedu ir sutvarkau visus straipsnius į atskiras temas.
    Pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia
     
    Kaip ir minėjau, vasaros pabaigoje išvažiavau į Škotiją savaitei. Tuo metu jau žinojau kad nelabai pavyko su universitetu - įstojau ne į dienines studijas, o neakivaizdines. Kadangi mokslai truko tik spalį, o gruodį-sausį buvo sesija, nusprendžiau susirasti darbelį. Buvo minčių grįžti į senąjį darbą, tačiau kaip ir minėjau, išėjau su trenksmais. Kadangi tuo metu (vasaros pabaigoje) keitėsi restorano filialo administratorės, tai su viena sutaręs buvau, kad grįžęs po atostogų grįšiu dirbti virėjo padėjėju. Tiesa, prieš man išvažiuojant, bandė apmokyti mane pickepiu (kaip jau esu minėjęs, mūsų pickepys irgi išėjo iš darbo), tačiau man nelabai gavosi (mokytoja buvo psichė, kuri rėkdavo dėl to, kad man kas nors nesigaudavo, kai paprašydavau paaiškinti, kodėl darau blogai, ir kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ji padarydavo viską už mane, ir vėl likdavau nesupratęs.). Mokė mane gal 2 dienas (labiau buvau jos padėjėjas, nei ji mano mokytoja - atnešti lėkščių, pavalyti tą, papjaustyti tą, ir etc) ir sutarėm, kad kai grįšiu, pasakysiu ar noriu būti pickepiu, ar virėjo padėjėju. Vis dėl to supratau, kad ten dirbti pickepiu nenoriu. Todėl grįžęs ruošiausi tą pasakyti, tačiau sužinojau, kad pasikeitė administratorė. Aišku, viską perdaviau naujai adminei, tačiau ji man pradėjo aiškinti, kad esą mes sutarę esame, jog grįžęs aš iškarto eisiu dirbti pickepiu į dar kitą filialą. Kadangi mes nebuvo sutarę su senąja admine, tai pasakiau sorry, ir išėjau. Taip ir baigėsi mano darbas įmonėje A. Taigi grįžtant prie pradžios, nusprendžiau vėl ieškotis darbo maitinimo įstaigoje, tačiau šį kartą padavėjo arba padavėjo-barmeno, kadangi alga ta pati, darbo valandos tos pačios, tik buvo galimybė gauti arbatpinigius. Pradėjau vaikščioti, siūlyti visur save, tačiau kažkodėl niekam nereikėjo nieko.Kol galop pasiūlė darbą viena iš Vičiūnų įmonių grupės kavinių. Jau buvau besutinkąs, tačiau į darbo pokalbį pakvietė B kavinė, kuri pasiūlė geresnes sąlygas, darbą arčiau namų, ir dėl šių priežasčių sutikau. Taigi pradėjau dirbti rugsėjo pradžioje. Nustebsit - pickepiu.
     
    Apmokymai
     
    Iš pradžių mane apmokė, viską paaiškino, ir leido dirbti kartu. Šį kart darbas netgi patiko, nes kepėja turėjo gabumų mokyti, ir jai sekėsi tai visai neblogai. iš pradžių pasakė, ką ir kaip reikia daryti, tada parodė praktiškai, davė paskaitinėti knygutę, kurioje buvo surašyti visų produktų kiekiai, kiek ko dėti ir pnš. Vėliau davė namo meniu, liepė išmokti visų picų receptus (daugmaž, pagrinde tik dažniausiai užsakomų) ir kitą dieną "atsisakityti" ir tik tada gavau galimybę stoti prie pečiaus ir stalo.
    Ateidavau į darbą šiek tiek prieš 11, persirengdavau, ir pradėdavau dirbti. Vyr. pickepėja darbe būdavo nuo 8 iki 6, o aš nuo 11 iki 10. Taigi nuo 6 iki 10, 4 valandas dirbdavau vienas. Ir taip nuo pirmos dienos. Ačiū Dievui kol nelabai ką mokėjau vakarais daug darbo nebūdavo, tad spėdavau suktis. Taigi pats darbas buvo gan paprastas - klientas užsako picą, padavėja įmuša ją į kasą, pas mane išlenda čekiukas, kuriame parašyta kokia pica ir aš ją darau. Viskas būdavo paprasta, kol užsakymų nebuvo daug. Kažkada vienu metu, per 5 minutes išlindo apie 10 užsakymų. Viskas būtų žymiai paprasčiau, jei picos būtų vienodos, bet deja.. Vyr pickepėja paprastai paruošdavo visus produktus, tarkuodavo sūrį, maišydavo tešlą, pjaustydavo daržoves, mėsas ir etc. Taigi, pagrinde aš kepdavau picas, o ji darydavo pagalbinius darbus. Žinoma, kai ateidavo daug užsakymų, kviesdavau ją, ir ji sukdavo picas, o aš tik traukiau jas iš pečiau, paruošdavau, supjaustydavau ir padėdavau ant baro. Taip viskas būdavo iki 6. Vėliau likdavau vienas, ir viską turėdavau daryti vienas - pasiruošti produktus, kepti picas, užsakytas salėje, ir picas užsakytas į namus. Pirmenybė visada būdavo picoms į namus, nepaisant to, kad jų daug, o į salę reikia iškepti tik vieną picą. Prie viso to, prisidėdavo ir dėžučių lankstymas - kadangi kartais išlankstytos pasibaigdavo, tekdavo darytis kelis darbus vienu metu - kepti picas, lankstyti dėžutes, žiūrėti, kad produktų netrūktų ir dar nesudeginti picų, esančių pečiuje. Po darbo reikėdavo viską idealiai sutvarkyti - nuvalyti miltuotus indelius, švariai išvalyti pečių, nepalikti nė kiek miltų ant stalo, išplauti grindis.. Kartais tai trukdavo apie valandą, kartais daugiau.
     

     
    Kolektyvas
     
    21 žmogus, 19 moteriškių, 2 vaikinai. Dirbom 2 pamainom - 2 kepėjai, 2 vyr. kepėjai, 5 padavėjos, 2 administratoriai, virėja, vyr. virėja, 2 salotininkės, barmenė, restorano vadovė, dispečerė, 2 plovėjos. Tragedija. Galvojau dirbti įmonėje A buvo sunku bėl per didelio moteriškių kiekio, bet čia košmaras. Laimė buvo vienas vaikinukas, administratorius. Nedaug mes su juo kalbėjom iš pradžių, tik persimetėm keliais žodžiais, kadangi buvo pamainos viršininkas mano, ir kažkurią dieną išėjo anksčiau iš darbo į koncertą. Paklausiau ką gero žiūrės, sako: grosiu. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kad nors ir vienas vaikinukas tarp 20 moterų, bet nors didžėjus, neliūdna bus. Deja. Pasirodo bahūras groja smuiku kažkokiam orkestre. Negana to, išgirdau gandus, kad jis ne toks, kaip mes visi. Nu, tipo, "rožinis flamingas pilkų gandrų tarpe". Kažkaip nekreipiau į tai dėmesio, nes manęs tai asmeniškai nelietė. Po kolkas. Vieną vakarą bedirbant, ir lakstant iš vienos vietos į kitą, kadangi buvo daug užsakymų, pajaučiau kad kažkas stovi už manęs. Ir staiga kažkas uždėjo ranką ant juosmens, ir išgirdau vyrišką balsą į ausį: "Dainiau, zuikuti, paskubėk, žmonės laukia savo picų". Čiut nepamečiau ližės su pica... Normaliomis sąlygomis būčiau priėmęs tai kaip pokštą, bet kadangi buvau girdėjęs atitinkamų gandų, atsisukau į jį ir perspėjau, kad jei dar kartą pasakys kažką panašaus, jo dantų sąstatas pajudės iš vietos. Nežinau ar jis neišgirdo, ar kaip, bet perklausė: "Ką?". Atšoviau "ką girdėjai, antrą kartą nekartosiu" ir nuėjau dirbti. Vėliau teko susitaikyti, kad dirbu ne be su 19, bet su 20 žmonių, kuriems patinka vyrai. Na ką gi..
     
    Kodėl stengiuosi vengti picerijų..?
     
    Ne be priežasties, padirbęs šioje picerijoje, stengiuosi čia nebeužeiti, ar bent nevalgyti picų jose. Kodėl? - Pirmiausia - kokybė. Tie, kas galvoja, kad produktų kokybė ten yra gera, labai labai klysta. Dirbdamas kavinėje A, galvojau kad nevalgysiu ten, nes malta mėsa 8lt/kg nežada nieko gero. Deja, klydau. Ten ją atveždavo mėsos pavidalu, tuo tarpu į piceriją veždavo kažkokį užšaldytą daiktą, kurį reikėdavo tirpdyti, ir tik tada jis pradėdavo panašėti į mėsą. karta tarkuojant sūrį, išgirdau picerijos reklamą "Mūsų picos pačios skaniausios, nes į jas dedame tik patį geriausią sūrį.." Ir stoviu aš, laikydamas rankose sūrio produkto pakuotę vienoje rankoje, o "geriausią sūrį" kitoje. Kumpis - antros rūšies (pagal kokybės skalę), tad mėsos ten nelabai daug, greičiausiai yra. Labai daug šaldytų produktų - pradedant sriubomis ir pyragais, baigiant bulviniais blynais. Vienintelė dienos sriuba būna verdama iš ryto, todėl nėra šaldyta. Bent tiek gerai. Taupumas. Taupoma viskas ir visur - nesvarbu reikia ar nereikia. Pamenu, ruošiausi daryti picą, ir imant iš šaldytuvo gabalą tešlos, šis iškrito man iš rankų, ir nukrito ant žemės. Aš automatiškai jį pakėliau, ir išmečiau į šiukšlinę. Ir tada girdžiu balsą už savęs - ką čia darai? Nustembu biški, pakeliu akis, ir matau kreivai žiūrinčią mano restorano vadovę, kuri žiūri tai į mane, tai į šiukšlinę. Klausiu: kas negerai?. O ji man klausia atgal, kodėl aš išmečiau tešlą į šiukšlių dėžę. Paaiškinu, kad ėmiau iš šaldytuvo, ji man iškrito iš rankų, nukrito ant žemės, todėl ir išmečiau. O ji sako: taigi grindys nėra purvinos, nesimatytų nieko ant tos tešlos, plius, niekas nematė, kad ji tau iškrito.... Taip pat reikalaujama dėti mažiau produktų ant picų ir juos taupyti. Tai yra, jei ant šeimyninės picos reikia dėti 200 gramų sūrio, tai mums liepdavo dėti tik tiek, kad matytųsi ir jaustųsi, kad ant picos sūrio uždėta, ir klientas nesiskųstų. Taigi, vietoj žadėto 200 gramų, klientas gaudavo apie 100, kartais dar mažiau. Ir taip su viskuo, išskyrus žalią mėsą. Padažo ant šeimyninės picos reikia 150 gramų? Pamozojam tiek, kad kraštuose matytųsi, kad padažo yra, ir būtų raudona žymė, kad centre padažo tik buvo, bet jo nebėra..
    Pietūs: Pietus statė pati picerija, ir galėjome rinktis iš geresnių picų, daugiau produktų turinčių picų, bet leisdavo tik mažytes picas darytis (20cm) arba prastesnių picų, ant kurių būdavo 2-3 produktai, bet dydis būdavo pakenčiamas (25cm). Tačiau aš šiek tiek savivaliaudavau, ir išsirinkęs 20cm picą, ją pasidarydavau didelę, prisidėdavau gausiai produktų (gausiau negu leidžia kalkuliacinės lentelės) ir pavalgydavau. Sočiai, skaniai ir slapstydamasis. Nelabai gerai, bet kaip sakoma - nesisuksi-negyvensi. Kažkurią dieną, kai jau buvo atsibodusios picos, klausė manęs ką valgysiu. Kadangi buvo galima pasirinkti bulvinius blynus, pagalvojau, kad visai smagu būtų suvalgyti bent porą karštų, ką tik iškeptų bulvinių blynų. Po 2 minučių, eidamas pro virtuvę, pamačiau, kaip iš fritiūrinės ištraukia riebalais varvančius mano blynus... Kitus kartus valgiau tik picas.
     
    Pabaiga
     
    Kadangi po pirmos sesijos pavyko perstoti į dieninį, tai teko darbą mesti. Algos stengiausi neleisti belekur, tad ji buvo vienas iš svarbiausių faktorių, kuris leido nusipirkti mašiną iš savo pinigų, ir piltis kurą, tvarkyti ją taip pat už savo pinigus.
     
    Tai tiek, klausimai laukiami apačioje :)

    Kiti straipsniai:

    Darbas kavinėje
     
    Darbas naktiniame klube
     
    Darbas Edinburgo faktoriuje
  24. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į Dainylo Gyvenimas ir darbas: Edinburgas   
    Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
     

     
    Pradžia
     
    Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
     
     
    Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
     
    Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!



     

    Darbas
     
    Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
     
    Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.





    Darbo ypatumai
     

    Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
     
    Laisvalaikis
     
    Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
     
     

     
     
     
    Naktinis gyvenimas
     
    Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
     
    Buitis ir kaimynai
     
    Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
     
    Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
     
    Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
     
     

     
     
    Oras, žmonės, šalis.
     
    Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
     
     







     
     
    Lietuviškas maistas
     
    Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
     
     
     

     
     
    Radiniai
     
    Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
     
     



    Nuotykiai
     
    Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
     
    Pabaiga
     
    Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
     
    Kiti straipsniai:
     
    Darbas kavinėje
     
    Darbas picerijoje
     
    Darbas naktiniame klube
  25. Patinka
    SAULIUS888 sureagavo į Mindogas Kaip pradėti gyvenimą JAV ?   
    Ale qurva,kaip pirstu i aki.Net susigedau
    O is tamstos komentaru
    matau,kad toliau Balbieriskio nebuvai isvykes,ir apie gyvenima uzsienyje zinai tik is "patikimu saltiniu kurie suformavo tau nuomone" :)
×
×
  • Pasirinkite naujai kuriamo turinio tipą...