Linksmaplaučius priimat?

Pelicija – boba mano!

Kad jūs žinotumėt, kaip gražiai aš su savo boba sugyvuoju! Net tada, kai su ja susipykstu. Štai vieną saulėtą dieną kaimynai atsigrožėti negalėjo, kaip darniai su pačiute dvitraukiu pjovėm malkas! O iš tikrųjų tai mes tada dalijomės baldus... Arba kaip su špyžine „keptuvėle“ - dviems šeimoms kotletus kepti - brangioji pertraukė per mano mėsos ištroškusius kramteklius?! Pabiro tada jie ant grindų, kartu su iš mano akių pažirusiais Mergelės žvaigždyno visokiausiais dangaus kūnais, neišskiriant ir juodųjų skylių. Bet burnoti ant savo pačiutės niekam neleidau, tvirtindamas, kad vyrams du dantys kaip tik ir tėra reikalingi – ant vieno pyragiuką pamaut, o su abiem – šunį pašvilpt. Tiesa, nuo to karto labai pasikeitė mano dikcija, kurios nepajėgė ištaisyti nė patys žinomiausi mūsų logopedai. Taip savo mylimiausią Feliciją prieš savo norą pradėjau vadinti Pelicija. Tačiau kaimynai liko labai manimi patenkinti. Ir štai kodėl.

Kartą ilgai neradau savo kažkodėl ant virvės padžiautų kojinių. “Pelicija!!!” – ne savo balsu subliuvau persiutęs, taip, kad už dviejų kvartalų esanti nuovada buvo tuoj pat sukelta ant kojų neatidėliotiną pagalbą nežinomam nukentėjėliui suteikti. Mat jiems pasirodė, kad aš kviečiau policiją. Ekipažas “atskrido” kaip tik tuo momentu, kai mano kaimynas Gervazas, paėmęs įkaitu katę, grasinosi ją pasmaugti, jei jo Marcė neduos pinigų buteliui. Užsimezgusiose derybose tarp galimai nusikaltėlio iš vienos pusės ir – kitaip negalimai, kaip tiktai pareigūnų – iš kitos, pastarieji atskleidė neregėtus psichologinius sugebėjimus, sumetę pijokėliui po 20 litų. Katinas tada liko gyvas, nors tą pačią dieną niekam nematant Gervazo bendrai jį pamiškėje iškepė “ant užkandos”, kol mūsų herojus sulakstė į parduotuvę eilinio butelaičio.

Kitą kartą iškvietus “Peliciją”, uniformuotiesiems teliko “susemti” į karutį pakrauto bankomato plėšikus, dar vėliau padėjau išskristi į pietus stulpe lizdo nespėjusiam susikrauti gandrui, nepaisant visų kaimynų aplink švenčiamų Joninių. Žodžiu, ta policija (kaip ir Pelicija) visada paklausūs.

Dabar aš kaip koks miško sanitaras – genys – prevenciškai valau savo rajoną nuo įvairiausių kriminalinių apraiškų. Nes kada tik besurikčiau “Pelicija!”, būtinai kas nors turi įvykti. Toks jau tas mūsų gyvenimo būdas, kad kitaip negalim. Tiesa, nuovados viršininkas žadėjo asmeniškai apdovanoti mane Lenino ordinu, kurį jis iškaulijo iš nežinomo pravažiuojančio ir prasigėrusio Rusijos verslininko už kanistrą langų valiklio, skirto policijos automobilio langus plauti. Tiesa, kaip pats ruselis visiems gyrėsi, verslininku tapo, kai vertė iš sosto Nikolajų II-jį dar 1917-taisiais. Sakė, visi verslininkais tapo, kas carą vertė. Mat VERSlininkas - nuo žodžio VERSti.

Uo kaip!

Voldemaras Zacharka

Labas.

Tik zinok, prie manes varysi ant kaciu - pati panaudosiu uzkandai :)