Pereiti prie turinio

Kiek „uždarbyje“ tikinčiųjų?


  

1.171 narys balsavo

  1. 1. Ar esate tikintis ?

    • Taip
      414
    • Ne
      757


Rekomenduojami pranešimai

Prisiminiau, praita vasara is neturejimo ka veikt pakalbinau 17meti jaunuoli dalinanti religingus plakatelius/knygeles, tad pasipasakojo jis.. Tiksliai nepamenu kokiam jis ten judejimui priklauso ar hare krisna ar kazkokiam kitam, neprisimenu, bet is tos pacios parapijos.

Pastebejimai tokie: vaikinas tiksliai atsidaves savo tai sektai ir tikejo visais savo zodziais, teige jog jie ruosiasi pasaulio pabaigai ir jie bus rojuje, cool. Ar jis pasirode protingas? Na kaip ir visi tokie sektantai - zmogus kvailu veidu praplautom smegenim, ta prasme zmogus visiskai kvailu veidu, na turbut suprantat apie ka as.

 

Is esmes man taip gaila buvo jo, nes jis ant tiek tikejo ka pasakoja, o jam tik 17m, tai neskaitant tu liurbiu praplautom smegenim, kuo kitos religijos yra teisingesnes? Mano nuomone tai taspats smegenu plovima.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Teisingi pastebėjimai, bet kaip ir nebelieka ką galima sakyti. :D

Būtent. Nėra argumentų nei už dievą, nei prieš dievą. Viskas, absoliučiai viskas yra spekuliacijos ir nieko daugiau. Jeigu tu 100% nesi įsitikinęs, kad yra taip, o ne kitaip, kaip galima pašvęsti savo gyvenimą tam? Ir kam tuo tikėti, jeigu tu nežinai ar tai tikrai yra.

 

Aš asmeniškai netikiu visiškai niekuo. Nei dievu, nei mokslu (kas iš esmės praktiškai tas pats kas krikščionybė), nei kažkuo. Tikra yra tik tai kas lieka atmetus viską, kuo nesi tikras. Tai atmetus nelieka nieko, tik žinojimas, kas yra tiesa.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Kaip istorijos mokytoja yra pasakiusi, jeigu nebūtų dievo - jį reikėtų sukurtį. Čia su ta prasme, jog žmonės turi į kažką tikėti, nebūtinai į dievą, į bet ką. Tikėjimas jiems suteikia viltį, dalinai gyvenimo prasmę. Pasižiūrėkit į tas varganas kaimo močiutes, jos tiki visa širdimi ir tai joms suteikia (ne visiškai), bent iš dalies gyvenimo prasmę, tikį jog norėdami kažko, tai galbūt gaus. Pasakyk žmogui, kuris serga nepagydomai vėžiu, kuris kiekvieną dieną meldžiasi, eina į bažnyčią su viltimi dar kadanors pasveikti, jog dievo nėra, tai tikrai jam nepadės... Kartais tikėjimas padeda žmonėms.

 

Asmeniškai netikiu.

 

Dar vienas žmogus yra pasakęs, jeigu nori susipykti su kitu žmogumi, pradėk su juo diskutuoti apie tikėjimą arba politiką.

Redagavo erne456
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Būtent. Nėra argumentų nei už dievą, nei prieš dievą. Viskas, absoliučiai viskas yra spekuliacijos ir nieko daugiau. Jeigu tu 100% nesi įsitikinęs, kad yra taip, o ne kitaip, kaip galima pašvęsti savo gyvenimą tam? Ir kam tuo tikėti, jeigu tu nežinai ar tai tikrai yra.

Žinok yra argumentas, kad jeigu nesi 100% įsitikinęs Dievo egzistavimu, tai geriau rinkis tikėti – dėl šventos ramybės. :) Nes tikėjimo kaštai – minimalūs, o nauda didelė: esi apsidraudęs dėl išganymo.

Nes jei pasirinksi užsispyrusiai netikėti, o numirus paaiškės, kad Dievas vis dėlto yra, rizikuoji degti pragare. :)

 

Čia jau nekalbant apie psichologinius tikinčiųjų pranašumus – vidinė ramybė, pasitikėjimas, bendruomeniškumo jausmas.

Redagavo Blackbeard
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Žinok yra argumentas, kad jeigu nesi 100% įsitikinęs Dievo egzistavimu, tai geriau rinkis tikėti – dėl šventos ramybės. :) Nes tikėjimo kaštai – minimalūs, o nauda didelė: esi apsidraudęs dėl išganymo. Nes jei pasirinksi užsispyrusiai netikėti, o numirus paaiškės, kad Dievas vis dėlto yra, rizikuoji degti pragare. :)

 

Čia jau nekalbant apie psichologinius tikinčiųjų pranašumus – didesnė ramybė, pasitikėjimas, bendruomeniškumo jausmas.

 

Užsispyrusiai netikėti? Tai kad kaip tik tikėjimui reikalingas užsispyrimas. Amžinai savęs neapgaudinėsi. Anksčiau ar vėliau vistiek baigsis visi tikėjimai. Aš anksčiau irgi tikėdavau, kad kažkas yra kito, bet dabar, kai nustojau tikėti, tai atrodo labai kvaila. Kam apsikrauti? Geriau tiesiog gyventi.

 

Ai. Ir dar vienas keistas dalykas. Nuo tada kai išmečiau visas religijas ir filosofijas iš galvos ir nustojau viskuo tikėti, gyvenimas pasidarė geresnis. Pradėjo tvarkytis finansai, nors jau seniai jie man neberūpėjo, pradėjau absoliučiai viskas gautis geriau. Vienu žodžiu, dabar gaunu viską, ko noriu. Tai va. Netikėti yra tikrai lengviau. Nes nereikia nieko daryti. Ta energija, kurią žmonės išnaudoja religijoms ir pan. gali būti panaudota daug geresniems, įdomesniems ir "prasmingesniems" dalykams.

 

Bendruomeniškumo jausmas? Kam tas bendruomeniškumo jausmas? Sakyk ką nori, bet manau, jog norėti priklausyti kažkokiai bendruomenei - taip pat kvaila. Vienam tiek pat gerai kaip ir bendruomenei, nes vienintelis dalykas, kuris žmones verčia jungtis į bendruomenes yra baimė. Baimė numirti, nes visgi žmogaus genuose vis dar yra tas mechanizmas, kuris sako, jog aplinkoje yra pavojaus ir vienas to pavojaus neįveiksi. Bet tiesa ta, jog pavojaus tiesiog nėra. Gyvenu labai gerą gyvenimą ir man visai nesvarbu būti vienam ar ne. Draugai man nereikalingi, bet jų turiu. Man visai nesvarbu jie yra ar ne. Tas pats ir su bendruomene. Ji visiškai nereikalinga. Esu ant tiek laimingas, jog galėčiau numirti bet kurią akimirką ir nesigailėčiau dėl absoliučiai nieko.

Redagavo Samick
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

oj jus.. :huh: Netyket i dieva reik.. o suprast, pazint. Cia yra didziausias skirtumas is ko kyla visi "Dievo" gincai.. tikejimas - prazutis iskart totaliai ir fataliai

 

 

Panagrinekit situos zodzius;

Tikejimas ("Pasekiau pasaka, jus patykejot")

Supratimas/pazinumas ("patys isnagrinekit")

 

skirtuma jauciat?

 

cia situs zodzius jezus lygtais sake, "nepazines saves dievo nepazinsi" , taip ,kad pradekit nagrinet save, kas tokie jus, kas per esybes taip toliau ir taip toliau apart beprasmiu gincu, kieno teisybe bus grazesne :D

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Žinok yra argumentas, kad jeigu nesi 100% įsitikinęs Dievo egzistavimu, tai geriau rinkis tikėti – dėl šventos ramybės. :) Nes tikėjimo kaštai – minimalūs, o nauda didelė: esi apsidraudęs dėl išganymo.

Nes jei pasirinksi užsispyrusiai netikėti, o numirus paaiškės, kad Dievas vis dėlto yra, rizikuoji degti pragare. :)

 

Čia jau nekalbant apie psichologinius tikinčiųjų pranašumus – vidinė ramybė, pasitikėjimas, bendruomeniškumo jausmas.

 

PASKALIO LAŽYBOS

Didysis prancūzų matematikas Blezas Paskalis (Blaise Pascal) manė,

kad, nors ir daug būtų šansų, jog Dievo nėra, kur kas daugiau būtų

pralaimėta pasirinkus „neteisingą atsakymą". Geriau tikėti į Dievą, nes

gali laimėti amžiną palaimą, jeigu jis yra, o jeigu jo nėra - tikėjimas

tau niekuo nepakenks. Kita vertus, jeigu netiki į Dievą, bet pasirodo,

kad klydai, tavęs laukia amžinas prakeikimas, o jeigu buvai teisus ir jo

nėra, tada nei laimi, nei pralaimi. Vadinasi aišku, kad čia nėra ko ir

galvoti. Tikėk į Dievą.

Tačiau toks samprotavimas yra gana keistas. Juk negaliu pasirinkti

tikėjimo kaip kokios politikos. Juk negaliu valios sprendimu nutarti,

kad tikiu. Galiu nutarti eiti į bažnyčią, perskaityti Nikėjos tikėjimo

išpažinimą, netgi prisiekti krūva Biblijų, kad tikiu kiekvienu ten parašytu žodžiu. Bet dėl to nepradėsiu tikėti, jeigu aš netikiu. Paskalio

lažybos gali būti argumentas tik už tai, kad naudinga apsimesti tikinčiu

į Dievą. Gal jums pasiseks - Dievas, į kurį apsimetate tikįs, nebus toks

visažinis arba nesugebės įžvelgti apgaulės. Absurdišką idėją, kad galima

tikėti pagal pasirinkimą, kandžiai išjuokė Daglasas Adamsas (Douglas

Adams) knygoje Dirk Gentlys Holistic Detective Agency. Skaitytojas

susipažįsta su robotu, kurio vardas Elektrinis Vienuolis. Tai patogus

prietaisas, kurį įsigyjate, kad „atliktų jūsų pareigą tikėti". Patobulintą

modelį reklama giria, kad jis „gali tikėti į tokius dalykus, kuriais netikėtų net Solt Leik Sičio gyventojai".

Bet kodėl gi mes taip noriai patikime, kad vienintelis būdas įtikti

Dievui yra tikėti į jį? Kuo tikėjimas toks ypatingas? Argi negali būti,

kad Dievas atlygina ir už gerumą, kuklumą ar dosnumą? Arba už

nuoširdumą? Kodėl Dievas negalėtų būti kaip mokslininkas, kuris

kaip didžiausią dorybę labiausiai vertina tiesos paiešką? Galų gale,

argi Visatos kūrėjas neturėtų būti mokslininkas? Kartą Bertrano Raselo paklausė, ką jis darytų, jei numiręs atsidurtų akis į akį su Dievu,

klausiančiu, kodėl jis netikėjo. „Per mažai įrodymų, Viešpatie, per

mažai įrodymų!" - nuskambėjo Raselo atsakymas (sakyčiau, nemirtingas). Negi Dievas neturėtų gerbti Raselo už jo didvyrišką skepticizmą (nekalbant apie jo didvyrišką pacifizmą per Pirmąjį pasaulinį

karą, dėl kurio buvo pasodintas į kalėjimą) kur kas labiau nei Paskalio

už jo bailų išskaičiavimą? Nors mes negalime žinoti, ką pasirinktų

Dievas, bet to žinojimo mums ir nereikia, kad atmestume Paskalio

lažybas. Nepamirškime, juk kalbame apie lažybas, kurių šansai, kaip

pripažino pats Paskalis, labai nelygūs. Ar galite lažintis, kad Dievas

nesąžiningą tikėjimą (ar net nuoširdų tikėjimą) vertina labiau nei są-

žiningą skepticizmą?

Įsivaizduokite, kad po mirties susiduriate ne su kokiu nors kitu

dievu, o su pačiu Baalu. Dar įsivaizduokite, kad pavydumu jis nė kiek

nenusileidžia savo senam varžovui Jahvei. Gal tokiu atveju Paskaliui

geriau visai netikėti negu tikėti ne į tą dievą? Pagalvokite, jau pati

dievų ir deivių, dėl kurių galima būtų lažintis, gausybė sužlugdo visą

Paskalio argumento logiką. Galimas daiktas, kad Paskalis apie lažybas samprotavo tik juokais. Taip pat juokais ir aš įrodžiau jų absurdiškumą. Tačiau teko sutikti žmonių, pavyzdžiui, pateikiančių man

klausimų po paskaitos, kurie kuo rimčiausiai minėjo Paskalio lažybas

kaip argumentą už tikėjimą į Dievą - štai kodėl nutariau trumpai jas

aptarti.

Kodėl gi baigiant nepagalvojus apie kokias nors atvirkštines lažybas? Tarkime, yra tam tikra - nors ir menka - tikimybė, kad Dievas

egzistuoja. Vis dėlto ir tokiu atveju nesunku suprasti, kad statydami

už tai, kad jo nėra, galėsime gyventi kur kas geriau ir vertingiau nei

pastatę už jo buvimą švaistytumėme brangų laiką jį garbindami, aukodami aukas, kovodami ir mirdami už jį ir t. t. Dabar nesigilinsiu į

šią temą, bet skaitytojams ją verta prisiminti skaitant tolesnius skyrius

apie tragiškas religingumo ir religinių ritualų pasekmes.">

 

p.s „Teisingi pastebėjimai, bet kaip ir paralyžiuoja bet kokio tipo diskusiją. :D Nebelieka ką galima sakyti. :D"

tai gal ir pradėk nuo „logical fallacies" abėcėlės, filosofe. wink.gif

Redagavo 2021
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose
  • Administratoriai

Žinok yra argumentas, kad jeigu nesi 100% įsitikinęs Dievo egzistavimu, tai geriau rinkis tikėti – dėl šventos ramybės. :) Nes tikėjimo kaštai – minimalūs, o nauda didelė: esi apsidraudęs dėl išganymo.

Nes jei pasirinksi užsispyrusiai netikėti, o numirus paaiškės, kad Dievas vis dėlto yra, rizikuoji degti pragare. :)

 

Čia jau nekalbant apie psichologinius tikinčiųjų pranašumus – vidinė ramybė, pasitikėjimas, bendruomeniškumo jausmas.

 

Tikėjimas todėl ir yra vadinamas tikėjimu, o ne pasirinkimu. Tokie ''dėl šventos ramybės'' eis į pragarą tiesiai. ;)

Net ir iš tų kurie patys mano, kad yra tikintys, tik dalis eis į dangų. Manyti yra viena, tikrai tikėti yra kita ir tokių nėra daugelis.

 

Kiek buvo tikrų Jėzaus mokinių, vos keli, daugelis buvo susidomėję, bet jį sekti, atsisakyti turtų pasirįžo nedaugelis.

Redagavo Loganas
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Ai. Ir dar vienas keistas dalykas. Nuo tada kai išmečiau visas religijas ir filosofijas iš galvos ir nustojau viskuo tikėti, gyvenimas pasidarė geresnis. Pradėjo tvarkytis finansai, nors jau seniai jie man neberūpėjo, pradėjau absoliučiai viskas gautis geriau. Vienu žodžiu, dabar gaunu viską, ko noriu. Tai va. Netikėti yra tikrai lengviau. Nes nereikia nieko daryti. Ta energija, kurią žmonės išnaudoja religijoms ir pan. gali būti panaudota daug geresniems, įdomesniems ir "prasmingesniems" dalykams.

 

Čia vadinamas zero fcuks given mentalitetas. Gyvenimas pagerėjo ne dėl to, kad atsisakiai religijos ir filosofijos, bet tiesiog kad nebeskiri dėmesio tam, kam neverta skirti dėmesio (nors panašu, kad ir dėmesio vertiems dalykams tu jo nebeskiri). Religijos ir filosofijos atsisakymas viso labo tik ZFG mentaliteto pasekmė, o ne pagerėjusio gyvenimo priežastis.

 

Bendruomeniškumo jausmas? Kam tas bendruomeniškumo jausmas? Sakyk ką nori, bet manau, jog norėti priklausyti kažkokiai bendruomenei - taip pat kvaila. Vienam tiek pat gerai kaip ir bendruomenei, nes vienintelis dalykas, kuris žmones verčia jungtis į bendruomenes yra baimė. Baimė numirti, nes visgi žmogaus genuose vis dar yra tas mechanizmas, kuris sako, jog aplinkoje yra pavojaus ir vienas to pavojaus neįveiksi. Bet tiesa ta, jog pavojaus tiesiog nėra. Gyvenu labai gerą gyvenimą ir man visai nesvarbu būti vienam ar ne. Draugai man nereikalingi, bet jų turiu. Man visai nesvarbu jie yra ar ne. Tas pats ir su bendruomene. Ji visiškai nereikalinga. Esu ant tiek laimingas, jog galėčiau numirti bet kurią akimirką ir nesigailėčiau dėl absoliučiai nieko.

 

O kaip tos bendruomenės, kurios kurios su išgyvenimo visiškai nesusijusios? Pavyzdžiui, kritinė masė, kur viso labo žmonės penktadienį su dviračiu pravažiuoja per miestą. Kur čia baimė?

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Čia vadinamas zero fcuks given mentalitetas. Gyvenimas pagerėjo ne dėl to, kad atsisakiai religijos ir filosofijos, bet tiesiog kad nebeskiri dėmesio tam, kam neverta skirti dėmesio (nors panašu, kad ir dėmesio vertiems dalykams tu jo nebeskiri). Religijos ir filosofijos atsisakymas viso labo tik ZFG mentaliteto pasekmė, o ne pagerėjusio gyvenimo priežastis.

 

 

 

O kaip tos bendruomenės, kurios kurios su išgyvenimo visiškai nesusijusios? Pavyzdžiui, kritinė masė, kur viso labo žmonės penktadienį su dviračiu pravažiuoja per miestą. Kur čia baimė?

 

Aš ir nesakau kad mano gyvenimas pagerėjo dėl to ir dėl to. Aš nežinau kodėl taip yra. Vienintelis faktas, kurį žinau yra tai, kad aš nieko nežinau.

 

Dėl kritinės masės reikia pasigilinti į klausimą KODĖL jie taip daro. Kuo skiriasi važiavimas su grupe žmonių nuo važiavimo vienam? Kodėl nevažiuoti vienam? Juk daug patogiau. Nesi nuo nieko priklausomas, važiuoji savo tempu, nieko nereikia nei laukti nei prisivyti, kiti dviratininkai nekliudo kelio. Važiavimas su grupe: turi su kuo pasikalbėti (tarkim, baimė būti vienam), žmonių grupę geriau mato keliu važiuojantys asmenys (saugiau, baimė būti partrenktam kitų transporto priemonių).

 

Dar kartą pakartosiu. Netvirtinu, kad kažką žinau ar suprantu. Tiesiog aprašau kaip man tai atrodo, jeigu stengiuosi apie tai galvoti logiškai. Ir jokiu būdu nesiūlau priimti mano tokios pasaulėžiūros, o pačiam galvoti kaip yra iš tikro.

 

O kas yra dėmesio verti dalykai?

Redagavo Samick
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Raginimas neanalizuoti ir nebandyti suvokti Dievo (ne)egzistavimo yra juokingiausias dalykas, kurį skaičiau. Maždaug "jūs kvaili,nesuprasit, nebandykit suprasti". Čia taip aiškindavo viduramžiais, kad žmonės kvaili, nieko nesupranta, nieko nemoka ir t.t.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Raginimas neanalizuoti ir nebandyti suvokti Dievo (ne)egzistavimo yra juokingiausias dalykas, kurį skaičiau. Maždaug "jūs kvaili,nesuprasit, nebandykit suprasti". Čia taip aiškindavo viduramžiais, kad žmonės kvaili, nieko nesupranta, nieko nemoka ir t.t.

 

Tai kad ir dabar tokia info peršama. Tik ne tik religijoje, bet ir kitose srityse. Galvot už save reikia ir nieko neklausyt.

http://m.likesuccess.com/quotes/15/735961.png

Redagavo Samick
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Raginimas neanalizuoti ir nebandyti suvokti Dievo (ne)egzistavimo yra juokingiausias dalykas, kurį skaičiau. Maždaug "jūs kvaili,nesuprasit, nebandykit suprasti". Čia taip aiškindavo viduramžiais, kad žmonės kvaili, nieko nesupranta, nieko nemoka ir t.t.

Čia ne mano mintis, o paties Renė Dekarto.

http://i.imgur.com/imq1Xlk.png

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Dėl kritinės masės reikia pasigilinti į klausimą KODĖL jie taip daro. Kuo skiriasi važiavimas su grupe žmonių nuo važiavimo vienam? Kodėl nevažiuoti vienam? Juk daug patogiau. Nesi nuo nieko priklausomas, važiuoji savo tempu, nieko nereikia nei laukti nei prisivyti, kiti dviratininkai nekliudo kelio. Važiavimas su grupe: turi su kuo pasikalbėti (tarkim, baimė būti vienam), žmonių grupę geriau mato keliu važiuojantys asmenys (saugiau, baimė būti partrenktam kitų transporto priemonių).

 

Na, su ta baime šiuo atveju šioks toks pritempinėjimas. Tas pats, kas sakyti, kad žmonės valgo dėl to, nes bijo išalkti…

 

O kas yra dėmesio verti dalykai?

 

Čia jau filosofinis klausimas. Pats turėtum atsakyti, kas tau prasminga. Man, pavyzdžiui, svarbu turėt kažkokią (bent vieną) sritį, kurią būčiau kaip galima geriau įvaldęs. Svarbu nebūt pilka mase. Svarbu turėti tinkamas moralines vertybes. Svarbu pasidalinti su kitais tuo, ką žinau. Ir t. t.

 

Galiu pasakyti tik tiek, kad jei kažkam gyvenime niekas nėra vertas dėmesio, t. y. niekas neturi prasmės, tai jo gyvenimas beprasmis.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Na, su ta baime šiuo atveju šioks toks pritempinėjimas. Tas pats, kas sakyti, kad žmonės valgo dėl to, nes bijo išalkti…

 

 

 

Čia jau filosofinis klausimas. Pats turėtum atsakyti, kas tau prasminga. Man, pavyzdžiui, svarbu turėt kažkokią (bent vieną) sritį, kurią būčiau kaip galima geriau įvaldęs. Svarbu nebūt pilka mase. Svarbu turėti tinkamas moralines vertybes. Svarbu pasidalinti su kitais tuo, ką žinau. Ir t. t.

 

Galiu pasakyti tik tiek, kad jei kažkam gyvenime niekas nėra vertas dėmesio, t. y. niekas neturi prasmės, tai jo gyvenimas beprasmis.

 

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra beprasmis, tik ne visi tai sugeba pripažinti. Visi miršta, net ir dalykai, kurie atrodo amžini (pvz. saulė, anksčiau ar vėliau ji užges). Svarbiausia gyvenime yra nustoti bijoti ir prisiminti, kad gali mirti bet kurią akimirką. Mirtis - tai būdas įvertinti visus dalykus iš naujo. Mirties akivaizdoje viskas nebetenka prasmės. Keisčiausias dalykas, kad tas prasmės nebetekimas atrakina gyvenimą. Tu pradedi iš tikro gyventi. Gyventi ne pagal tai, kaip sako kiti, bet pagal save.

 

Jeigu manęs kas nors paklaustų, kuo tikiu, tai būtų mirtis. Tikiu kad visi miršta. Nieko nėra amžino. Viskas paviršutiniška ir neturiu pastovumo. Mirtis - mano religija. Dažnai prisimindamas, jog mirsi, pradedi visai kitaip vertinti gyvenimą. Paprastas pasivaikščiojimas gamtoje tampa daug malonesnis negu, pavyzdžiui, naujo automobilio įsigijimas arba kokie nors dideli pasiekimai įgauna mažesnę vertę negu tas pasivaikščiojimas.

 

Aš, asmeniškai, turiu sritį kurią tikrai esu gerai įvaldęs. Tai tik suteikia man veiklos, bet nieko daugiau. Tiesiog visada turiu ką veikti. Tai prasmės nesuteikia.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Čia ne mano mintis, o paties Renė Dekarto.

http://i.imgur.com/imq1Xlk.png

 

Tai... reikėtų aklai tikėti tuo, ką parašė filosofas, nors ir vienas garsiausių? Pagrindinis žmogaus tobulėjimo variklis yra visko kvestionavimas. Nesvarbu kas tau ką pasakė - viskam reikia kelti klausimą ar bandyti išsiaiškinti pačiam. Juoba, kai eina kalba ne apie empirinius duomenis, o filosofiją.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Tai... reikėtų aklai tikėti tuo, ką parašė filosofas, nors ir vienas garsiausių? Pagrindinis žmogaus tobulėjimo variklis yra visko kvestionavimas. Nesvarbu kas tau ką pasakė - viskam reikia kelti klausimą ar bandyti išsiaiškinti pačiam. Juoba, kai eina kalba ne apie empirinius duomenis, o filosofiją.

Nenukrypkim nuo esmės. Niekas nesakė, kad reikia aklai kuo nors tikėti. Aš tik perdaviau esminį argumentą, sulaužantį tą perdėtą mokslininkų pasitikėjimą savo protu.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Plius Immunuel'is Kant'as prieštaravo Rene Descartes'o ontologiniui argumentui, kuris supaprastinus skamba taip:

 

Lažinkimės, įrodysiu, kad Dievas yra.

- Lažinuosi, kad neįrodysi.

- Na gerai, įsivaizduok patį patį patį tobuliausią daiktą,

koks tiktai gali būti.

- Gerai, o dabar kas?

- Ar tas tobulas tobulas tobulas daiktas yra tikras? Ar jis

tikrai yra?

- Ne, aš jį sugalvojau.

- Bet jeigu jis būtų tikras, būtų dar tobulesnis, nes tikrai

tikrai tobulas daiktas būtų daug tobulesnis negu kažkoks kvailas pramanas. Taigi aš įrodžiau, kad Dievas egzistuoja. Chacha-cha chi-chi-chi - visi ateistai kvailiai.

„Kalbant apie esminę ontologinio argumento kritiką, visų pirmaminimi filosofai Deividas Hjumas (David Hume) (1711-1776) ir

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) (1724-1804). Kantas šv. Anzelmo gudravimą pavadino sukta prielaida, kad „egzistavimas" yra

„tobulesnis" negu neegzistavimas. Amerikiečių filosofas Normanas

Malkolmas (Norman Malcolm) apie tai sakė: „Visiškai keista teigti,

kad būtis yra tobulybė. Teiginys, kad, jeigu mano būsimas namas bus

apšiltintas, jis bus geresnis už neapšiltintą, yra protingas ir teisingas.

Tačiau kokia prasmė yra teigti, kad egzistuojantis namas bus geresnis už neegzistuojantį?"46 Sv. Anzelmo argumentą Australijos filosofas

Daglasas Gaskingas (Douglas Gasking) pakomentavo ironiška parodija, kurios jis pats neužrašė, bet jos tekstą pateikė Kvinslendo universiteto profesorius Viljamas Grėjus (William Grey):

1. Pasaulio sukūrimas - pats nuostabiausias pasiekimas, kokį tik

galima įsivaizduoti.

2. Pasiekimo didingumo laipsnis priklauso: a) nuo kūriamosios

medžiagos savybių ir b) nuo kūrėjo gebėjimo.

3. Kuo didesnis kūrėjo negebėjimas (ar negalėjimas), tuo

įspūdingesnis pasiekimas.

4. Didžiausias kūrėjo negalėjimas būtų jo neegzistavimas.

5. Vadinasi, darydami prielaidą, kad Visata yra egzistuojančio kūrėjo

kūrinys, mes galime prote sukurti dar tobulesnę esybę - būtent

tą, kuri viską kūrė, bet tuo pat metu neegzistavo.

6. Tai reiškia, kad egzistuojantis Dievas nebūtų esybė, didesnė nei

ta, kurios negalima įsivaizduoti, nes tobulesnis ir nuostabesnis

būtų Dievas, kuris neegzistuoja.

Ergo:

7. Dievo nėra.

Gaskingas čia, suprantama, neįrodė, kad Dievas neegzistuoja. Bet lygiai taip pat šv. Anzelmas neįrodė, kad Dievas yra. Vienintelis skirtumas, kad Gaskingas tyčia ironizavo. Jis suvokė, kad Dievo buvimas ar

nebuvimas yra pernelyg sudėtingas klausimas, kad būtų sprendžiamas

„dialektinio žongliravimo" būdu. Aš nemanau, kad didžiausia argumento problema yra suktas manipuliavimas buvimu kaip tobulumo

rodikliu. "

Redagavo 2021
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Nenukrypkim nuo esmės. Niekas nesakė, kad reikia aklai kuo nors tikėti. Aš tik perdaviau esminį argumentą, sulaužantį tą perdėtą mokslininkų pasitikėjimą savo protu.

 

Bet, kad čia nėra jokio argumento. Pasakymas, kad "Dievas yra kažkas nesuvokiamo" yra lygus pasakymui "nieko nesuvokiamo (Dievo) nėra". Tai tiesiog niekuo neparemti dalykai. Dėl to be filosofinio pagrindo ir problemų esminio nagrinėjimo čia neapsieisim ir prie išvadų neprieisim.

 

Užtat ką galime daryti - tai diskutuoti dėl tikėjimo/religijos/Dievo naudos/įtakos žmogui ir kodėl vieni renkasi tikėti, o kiti - ne.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Žinok yra argumentas, kad jeigu nesi 100% įsitikinęs Dievo egzistavimu, tai geriau rinkis tikėti – dėl šventos ramybės. :) Nes tikėjimo kaštai – minimalūs, o nauda didelė: esi apsidraudęs dėl išganymo.

Nes jei pasirinksi užsispyrusiai netikėti, o numirus paaiškės, kad Dievas vis dėlto yra, rizikuoji degti pragare. :)

 

Čia jau nekalbant apie psichologinius tikinčiųjų pranašumus – vidinė ramybė, pasitikėjimas, bendruomeniškumo jausmas.

 

,,o numirus paaiškės, kad Dievas vis dėlto yra, rizikuoji degti pragare" - nusišnekėjai, kad net nejauku pasidarė...

Logiškai pagalvok: Koks tikslas, Žemės kūrėjui, priversti žmonės tikėti į juo egzistavimą, o jeigu netikėsi, tai keliausi į kažkokį ,,pragarą"? Tikriausiai tokiam stipriam kūrėjui, stipri dėmesio stoka - pagal tave ir religija.

That makes no sense!

 

Pasidomėjus apie religijas (krikščionybę, islamą), iš tiesų, pasidaro šlykštu. Po mirties, nėra jokio rojaus ar pragaro. Nėra jokių dvasių, apsėstų žmonių. To nėra ir niekados nebus. Niekas iš kūrėjų to nesukūrė, tik čia žmonės sugebėjo išsigalvoti. Jeigu kažkoks šizofrenija sergantis psichinis ligonis pasakė, kad yra kažkoks ,,dievas", tai nereiškia, kad tai yra tiesa.

Ankščiau senovėje žmonės žudė nekaltas moteris, kurios tipo ,,raganavo". Tai ir buvo tiesa? Senovėje žmonės nebuvo išsilavinę ir prikūrė daug nebūtų dalykų. Ši propaganda privalo būti sunaikinta, kol nenukentėjo daug žmonių.

 

Ilgai domiuosi religijos reikšme ir pastebėjau, kad ji kursto neapykantą. Žiūrėjau istoriją, kai 1 jaunas vaikinas, buvo ant tiek tikintis, kad vėliau pradėjo žudyti gėjus, priversti artimus žmones tikėti į ,,dievą" (žiauriai priversti), padegti ne krikščionybės religinius pastatus. Ar tai normalu? Kai policija paklausė, dėl ko jis taip darė, tai jis atsakė, kad jį ,,dievas" pašaukė. Neturėjo jokios sąžinės, kadangi jis galvojo, kad buvo teisus. Čia tik maža dalis istorijos. Kalėjime prasipjovė rankų arterijas, kaklą ir taip nukraujavo. Tai įvyko Amerikoje.

 

Yra dar viena istorija, kuri pasibaigė nužudymu. Bet jos nesinori vardinti. Ji taip pat yra susijusi su religija (krikščionybe).

 

Prisiskaito ant tiek tos biblijos, kad net protas pavažiuoja.

 

Iš tiesų, pastebėjau, kad šioje diskusijoje yra daug pykčių ir nesutarimų.

,,Religion destroying peace in humanity" - ši diskusija tik patvirtina tai dar kartą.

 

Tikintiems yra išplautos smegenis, ir tos propagandos taip lengvai nepašalinsi. Neverta diskutuoti su tikinčiuoju, kadangi jo nuomonės nepakeisi, net jeigu ir svarų įrodymą pateiktum. Visos propagandos turi šiokį tokį ,,Self-Defence". Pastebėjau tą ne vieną kartą. Tai Tas pats, kaip diskutuojant su visaėdžiu ir vegetaru/veganu. Jeigu bandysi pakeisti visaėdžio požiūri į mėsos valgymą, tai jis pasidarys piktas ir pradės ginti - tai yra vadinama ,,Propoganda Self-Defence".

 

Sėkmės, įrodinėjant savo tiesas ir tuščiai švaistant savo brangų laiką (tikintiesiems rašau).

Redagavo Greisis
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Tikėjimas ir religijos nėra vienas ir tas pats, nereikėtų suplakti šių dviejų terminų į vieną. Religijos - mechanizmai, kurie kažkada puikiai valdė mases, bet tamsūs Viduramžiai jau seniai praėjo ir bauginti žmones pragaro liepsnomis - ne taip lengva. Krikščionybėje ir islame apskritai, mano akimis, tiek daug nelogiškumų, absurdo, kad nežinau, kaip įmanoma tikėti tokiomis pasakomis, kaip moteris, pastojusi nuo šventos dvasios, prisikėlęs ir numiręs jos sūnus, kuris vandenį vertė vynu, vaikščiojo vandens paviršiumi, o paskui nukeliavo kažkur į dangų t.t. Fantazijos ir tiek.

Redagavo Green day
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Tikėjimas ir religijos nėra vienas ir tas pats, nereikėtų suplakti šių dviejų terminų į vieną. Religijos - mechanizmai, kurie kažkada puikiai valdė mases, bet tamsūs Viduramžiai jau seniai praėjo ir bauginti žmones pragaro liepsnomis - ne taip lengva. Krikščionybėje ir islame apskritai, mano akimis, tiek daug nelogiškumų, absurdo, kad nežinau, kaip įmanoma tikėti tokiomis pasakomis, kaip moteris, pastojusi nuo šventos dvasios, prisikėlęs ir numiręs jos sūnus, kuris vandenį vertė vynu, vaikščiojo vandens paviršiumi, o paskui nukeliavo kažkur į dangų t.t. Fantazijos ir tiek.

 

Įvardinai, kas tavo manimu yra religija, bet tai kas gi tas tikėjimas? Neėjimas į bažnyčią? Biblijos/Korano neskaitymas? Ir kuo jis paremtas? Tiesiog „TIKIU“ ?

p.s jei jau tikėt, kad DIEVAS sukūrė visatą ar multi-visatas, tai patikėt vandens pavertimu vynu ar vaikščiojimu ant vandens - vieni juokai.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Įvardinai, kas tavo manimu yra religija, bet tai kas gi tas tikėjimas? Neėjimas į bažnyčią? Biblijos/Korano neskaitymas? Ir kuo jis paremtas? Tiesiog „TIKIU“ ?

p.s jei jau tikėt, kad DIEVAS sukūrė visatą ar multi-visatas, tai patikėt vandens pavertimu vynu ar vaikščiojimu ant vandens - vieni juokai.

Tikėjimas, manau, yra asmeninis, o ne globalus dalykas, o tikėti galima į daug ką, nebūtinai tik į tai, ką apibrėžia religinės dogmos. Pvz gali tikėti į aukštesnę jėgą, bet nepripažinti visų religijos niuansų, kad buvo taip, o ne kitaip. Gali tikėti budistų išsakomis tiesomis, kuriose apskritai joks dievas neegzistuoja, gali žmogus nors į perkūną su dzeusą tikėti, jeigu jam nuo to geriau. Svarbu neprimetinėti savo tiesų kitiems, nes kaip iš tikro viskas yra - niekas nežino.

 

Tarkim aš tikiu, kad egzistuoja kažkokia aukštesnė jėga, likimas, bet savęs nelaikau jokios religijos atstove. Tiesiog manau, kad egizistuoja tam tikri aukštesni dėsniai, kurie turi įtakos mūsų gyvenimams, bet, kad senukas, sėdintis danguje, sukūrė visatą ir pan, tai kažkas nesąmoningo. Religijose beveik nieko gero neįžvelgiu. Krikščionybė apskritai persunkta kažkokio sadomazochizmo, neva žmogus amžinai būti dėkingas, kad tariamas dievo sūnus kažkada pasiaukojo už žmoniją, amžinas savęs kaltinimas mea culpa, kraujo ir kūno priėmimas (?) ir dar daug keistų, neracionalių dalykų.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Prisijunkite prie diskusijos

Jūs galite rašyti dabar, o registruotis vėliau. Jeigu turite paskyrą, prisijunkite dabar, kad rašytumėte iš savo paskyros.

Svečias
Parašykite atsakymą...

×   Įdėta kaip raiškusis tekstas.   Atkurti formatavimą

  Only 75 emoji are allowed.

×   Nuorodos turinys įdėtas automatiškai.   Rodyti kaip įprastą nuorodą

×   Jūsų anksčiau įrašytas turinys buvo atkurtas.   Išvalyti redaktorių

×   You cannot paste images directly. Upload or insert images from URL.

Įkraunama...
  • Dabar naršo   0 narių

    Nei vienas registruotas narys šiuo metu nežiūri šio puslapio.

  • Prisijunk prie bendruomenės dabar!

    Uždarbis.lt nariai domisi verslo, IT ir asmeninio tobulėjimo temomis, kartu sprendžia problemas, dalinasi žiniomis ir idėjomis, sutinka būsimus verslo partnerius ir dalyvauja gyvuose susitikimuose.

    Užsiregistruok dabar ir galėsi:

    ✔️ Dalyvauti diskusijose;

    ✔️ Kurti naujas temas;

    ✔️ Rašyti atsakymus;

    ✔️ Vertinti kitų žmonių pranešimus;

    ✔️ Susisiekti su bet kuriuo nariu asmeniškai;

    ✔️ Naudotis tamsia dizaino versija;

    ir dar daugiau.

    Registracija trunka ~30 sek. ir yra visiškai nemokama.

  • Naujausios temos

  • Karštos temos

×
×
  • Pasirinkite naujai kuriamo turinio tipą...