Muzikos konspektai

Sveiki,

nežinau kiek tai bus jums naudinga, bet kadangi jau nurašiau nuo savo sąsiuvinio, tai gaila ištrinti nepanaudojus. Įkeliu čia, gal kam pravers. Esu baigęs muzikos mokyklą. Tekstai atrodo kiek primityvūs kai dabar pavartau, bet viskas rašyta mažiausiai prieš 5 ir daugiau metų.

Romantizmo muzika

Bethoveno kūryba muzikoje baigėsi dar viena reikšminga epocha muzikos istorijoje. Klasicizmą pakeitė romantizmas. Klasicizmo ir romantizmo epochos nebuvo prieštaringos, o kaip tik papildė viena kitą, abiejų laikotarpių muzikos stilius vienijo bendri bruožai.

Romantinė muzika klestėjo 19 a. Kompozitoriai romantikai didelį dėmesį skyrė jausmams, žmogaus vidiniam pasauliui. Romantikai laikėsi tokio principo, kad muzika galinti išreikšti žmogaus jausmus be žodžių. Pagrindinė muzikos išraiškos priemonė jų kūryboje buvo orkestras, dažniausiai simfoninis, kuris turi plačias išraiškos galimybes, todėl romantikų kompozitorių kūryboje svarbią vietą užima būtent orkestrinė muzika.

Kiekviena epocha turi sau būdingus žanrus. Kompozitoriai ir romantikai mėgo mažos apimties ir nesudėtingos formos kūrinius: instrumentines pjeses, dainas, romansus. Tačiau trumpus kūrinius mėgo jungti į vieną vienumą – ciklus. Vietoje simfonijų (nors kūrė ir jas) jie labiau mėgo simfoninės poemos, simfoninės urvertiūros žanrą. Kadangi romantikai muzikoje svarbiausią dėmesį skyrė jausmų išraiškai, jų muziką galima būtų apibūdinti šiais žodžiais: jausminga, melodinga, išraiškinga, daininga, kūrybiška. Neabejotinai didelis muzikos ryšys romantikų kūryboje pastebimas su poezija, lyrika ir literatūra. Joms apsijungus gimė kamerinės dainos žanras. Svarbią vietą kūryboje užima programinė muzika – instrumentinė muzika, lydima programos ir siužeto. Dažnai jau pats pavadinimas nusako siužetą ir pagrindinę muzikos mintį.

Romantikų kūryboje sutinkame aiškią harmoniją, kuri buvo būdinga ir klasicizmo muzikai. Tik šalia T, S, D, romantikai naudoja spalvingus II, III, IV, VI laipsnio akordus. Romantizmo muzikos žymiausi kūrėjai yra šie: F. Šubertas, R. Šumanas, F. Listas, F. Mendelsonas, J. Bromsas, A. Dvoržakas, P. Čiaikovskis, M.K. Čiurlionis.

-----------------------------------------------------

Romantizmas Lietuvoje (19 a.)

Vilniaus muzikinis gyvenimas itin pagyvėjo, kai 1802 m. Vilniaus Universitete buvo įsteigta muzikos katedra, viena pirmųjų Europos miestuose. Šios katedros įkūrėjas – vokiečių kilmės kompozitorius J. D. Holandas (1746 – 1827 m.).

Po 1831 m. sukilimo muzikinis Vilniaus gyvenimas prislopo. Jį kiek pagyvino tuo metu Vilniuje gyvenęs lenkų kompozitorius S. Honiuška (1819 – 1872 m.) bei nuolat besilankę gastroliuojantys muzikantai.

19 a. viduryje Vilnius tapo svarbiu muzikos instrumentų gamybos centru. 1850 m. jame veikė net septynios fortepionų ir kitų instrumentų dirbtuvės. Imti užrašinėti bei spausdinti lietuvių liaudies dainų tekstai ir melodijos. Pirmieji to ėmėsi L. Rėza ir S. Stanevičius. Liaudies dainos domino ir kitus to meto šviesulius: A. Baranauską (1835 – 1902 m.), kūrusį religines giesmes, V. Kudirką (1858 – 1899 m.), komponavusį nesudėtingas pjeses, harmonizavusį lietuvių liaudies dainas.

V. Kudirkos atvejis unikalus lietuvių kultūros istorijoje: talentingas rašytojas ir publicistas ne tik domėjosi muzika, pats muzikavo, bet ir kūrė. Tautinėje Paryžiaus parodoje eksponuotos šešių V. Kudirkos kūrinių natos tuo įrodant, kad net spaudos draudimo metais lietuvių menas gyveno ir stiprėjo.

Tautinę žmonių dvasią žadino ir Vydūnas (1868 – 1953 m.). Filosofas, rašytojas, chorinių dainų kūrėjas, aukštinęs nenugalimą meno jėgą ir dvasinį žmogaus bei tautos tobulėjimą.

Vienas pirmųjų lietuvių muzikų profesionalų buvo J. Kalvaitis (1842 – 1900 m.), labiau išgarsėjęs kaip pirmųjų lietuviškų mišių, dedikuotų kunigui A. Strazdui, kūrėjas.

Profesionalios fortepioninės ir simfoninės muzikos pradininkas Lietuvoje yra M. K. Čiurlionis. Žymūs to meto kompozitoriai J. Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Mikas Petrauskas, Stasys Šimkus, Juozas Talat-Kiaupša. Buvo įprasta, kad kompozitoriai muzikos mokslo mokėsi pas vargonininkus, tad šie kompozitoriai įgijo vargonininko specialybę, o po to ir kompozicijos. Lietuviškos instrumentinės muzikos pradininku laikomas Vincas Kudirka (1858 – 1899 m.). Jis buvo gabus muzikai, grojo smuiku ir fortepionu. Jis kūrė nedidelės apimties kūrinius fortepionui, o taip pat yra žinomas kaip Lietuvos himno melodijos ir žodžių autorius.

Juozas Naujalis – pirmasis lietuvių muzikas, kuris įgijo profesinį išsilavinimą Varšuvos Muzikos institute, ten jis baigė vargonų ir kompozicijos specialybę. Jo kurtos dainos chorui tiek išpopuliarėjo, kad virto liaudies dainomis, pvz.: “Lietuva brangi”, “Už Raseinių ant dubysos”, “Kur banguoja Nemunėlis” ir t.t. Nors jis rašė muziką ir instrumentams, tačiau vokalinė kūryba užėmė svarbiausią vietą.

Česlovas Sasnauskas – taip pat yra žinomas kaip vargonininkas ir chorvedys. Jo sukurtos choro dainos buvo tokios pat populiarios kaip ir Naujalio: “Kur bėga Šešupė”, “Užmigo žemė”, “Karvedėlis”, ” Siuntė mane motinėlė” ir kt.

19 a. Lietuvos kultūros raidai didelę įtaką davė mokytojai, gydytojai bei atsiradę laikraščiai “Aušra” ir “Varpas”. Jau 19 a. daugėjo žmonių, kurie norėjo įgyti muzikinį išsilavinimą Leipcigo, Maskvos, Peterburgo ir Varšuvos koncervatorijose. Labai svarbus įvykis – 1920 m. įkurta pirmoji vaikų muzikos mokykla Kaune, kuri atvėrė pačias galimybes muzikos vystimuisi. Čiurlionis sukūrė dvi simfonines poemas “Jūra” ir “Miške”.

----------------------------------------------------------------------------------

Renesansas Lietuvoje (15 – 16 a.)

Įvedus krikščionybę ir pradėjus plėtotis bažnyčių tinklui, Lietuvoje suskambo ir grigališkasis choralas, kurį pradėjo giedoti čia atsikėlę dvasininkai. Bažnyčių muziką lietuvoje rėmė ir Lietuvos didvyris, kunigaikštis Vytautas, kuris dalį pajamų skyrė Vilniaus katedros giedotojams išlaikyti. Prie bažnyčių ir vienuolynų jau 15 a. buvo steigiamos mokyklos, kuriose buvo nagrinėjamas katekizmas ir mokoma grigališkojo choralo pagrindų.

Vilniaus bibliotekos rankraščių archyvuose saugomi pirmieji 16 a. Lietuvių muzikos rašto pavyzdžiai. Tai didžiuliai pergamentiniai giesmynai. Kaligrafiškai perrašyti, papuošti meniškomis iliustracijomis, jie tapo grigališkojo choralo liūdytojais Lietuvoje. Greta bažnytinės muzikos, Lietuvos kunigaikščių Gedimino, Jogailos ir Vytauto rūmuose pamažu įsitvirtino Vakarietiška (pasaulietinė) muzikinė kultūra. Iš kitų šalių buvo kviečiami profesionalūs atlikėjai, kapelos ir kompozitoriai. Dažniausiai jie į Lietuvą atvykdavo iš artimiausių šalių, pvz. Lenkijos, Rytų Prūsijos. Vilniuje gyveno ir dirbo Lenkų kompozitoriai.

Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas buvo dideli muzikos gerbėjai. Žemutinėje Vilniaus pilyje jie išlaikė puikaus meninio lygio kapelą, kurią sudarė dainininkai, trimitininkai, liutnininkai, arfininkai ir kt. atlikėjai.

1547 m. Martynas Mažvydas rytų prūsijoje išleido pirmąją lietuvišką knygą “Katekizmas”, į kurią įdėjo verstinių giesmių su gaidomis, kurios liustravo lietuvišką knygą. Pats Martynas Mažvydas Karaliaučiaus universitete mokėsi vargonuoti, giedoti, vadovauti bažnytiniam chorui.

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Simfoninis orkestras

Simfoninis orkestras – tai didelis muzikantų kolektyvas, kurį sudaro nuo 40 iki 100 ir daugiau muzikantų. Pagal muzikantų skaičiu orkestrai būna mažieji, vidutiniai ir didieji. Simfoniniame orkestre dalyvauja trys muzikos grupės: styginiai, pučiamieji ir mušamieji. Kiekviena instrumentų grupė ne tik svarbi, bet ir turi savo “veiklos barą”.

Svarbiausias vaidmuo atitenka styginiams (smuikams, altams, violančelėms ir kontrabosams). Šie instrumentai turi dideles išraiškos galimybes, o jų tembras primena žmogaus balsą ir gali perteikti įvairius jausmus bei nuotaikas.

Pučiamieji instrumentai dalijami į dvi grupes – medinius ir varinius pučiamuosius. Simfoniniame orkestre jų mažiau negu styginių, nes jie garsesni, išsiskiria savo tembrais. Todėl pučiamieji instrumentai dažnai pradeda solo melodijas. Medinių pučiamųjų grupę sudaro fleitos, klarnetai, obojai ir fagotai. Jų tembrai šilti, minkšti, švelnūs. Varinių pučiamųjų grupę sudaro trimitai, valtornos, trombonai, tūbos. Jų tembrai ryškūs, žėrintys. Mediniai pučiamieji instrumentai turi liežuvėlį, o variniai – pūstukus.

Mušamieji instrumentai skirstomi į dvi grupes: ritminius ir toninius. Ritminiai (įv. būgnai, lėkštės, trikampis, gongas) ryškina ritmą. Toniniai mušamieji turi tikslų garso aukštumą. Tai varpeliai, varpai, ksilofonas.

Svarbus vaidmuo atitenka dirigentui. Jis mato partitūrą (tai natos, su visų instrumentų partijomis) ir parodo, kada atlikėjui pradėti groti ir kada užbaigti. Dirigento lazdelė vadinama batuta.

Momentas, kai skamba orkestras yra vadinamas tutti!

Simfoninio orkestro instrumentų išsidėstymas scenoje:

http://melody.lt/wp-content/uploads/2011/04/orchestra.jpg

------------------------------------------------------------------------------------------------------

Džiazas

Džiazas – profesionali muzikos rūšis, kuri gimė 19 a. pabaigoje, Pietų Amerikoje, susiliejus afrikietiškai ir europietiškai kultūrai. Džiazo ištakas – juodaodžių liaudies kūryba, kuri pasireiškė pusiauimprovizacine forma. Tai darbo, religinės, pasaulietinės jų dainos, o taip pat – šiuolaikinė, buitinė baltųjų amerikiečių muzika. Pats žodis “džiazas” naudojamas nuo 1910 metų. Pradžioje taip vadinosi nedidelės apimties orkestras ir jo atliekama muzika. Džiazui būdingas neįprastas garso išgavimas, iprovizacinis charakteris, kuris pasireiškia melodijoje, ritme. Melodija yra įvairiai varijuojama (pakeičiama), perdirbama, o ritmas reguliariai pulsuoja.

Pirmuosius du dešimtmečius formavosi Naujojo Orleano stilius, kuriam buvo būdingas kolektyvinis melodinių orkestro grupių improvizavimas, akomponuojant ritminei grupei. Pvz. melodiją pradeda klarnetas, vėliau perima saksofonas, o ritmą “laiko” mušamieji, pučiamieji arba styginiai instrumentai (kontrabosas).

Palaipsniui susiformavo šiuolaikinės pjesės ir tam tikros atlikimo taisyklės, kai pagrindinės melodijos improvizaciją atlieka solo instrumentas. Tai “čikagietiškas” stilius, kurį atstovauja tokie atlikėjai kaip Lui Armstrongas, King Oliver (trimitininkai), Rapolo, Beše (Trambosistai) ir kt. 1930 m. atsirado svingo stilius, susijęs su didelių orkestrų (big bendų) veikla.

---------------------------------------------------------------------------------------------------

20 amžius Lietuvoje

Profesionaliosios lietuvių muzikos formavimasis 20 a. pradžioje susijęs su tautiniu sąjūdžiu. Kūrėsi kultūros draugijos, prie jų – chorai, dramos būreliai. 1904 m. panaikinus lietuvių spaudos draudimą. Kaimuose ir miesteliuose buvo dažniau rengiami įv. vakarai. Juos organizuodami daug nuveikė komp. Stasys Šimkus, Juozas Naujalis, Mikas Petrauskas, Juozas Gruodis.

1906 m. muzikų draugija “Vilniaus kanklės” pastatė Miko Petrausko 1-ąją lietuvišką operą “Birutė”. 1919 – 1940 m. Lietuvos muzikinio gyvenimo centre tapo Kaunas. Čia susibūrė prieš pirmąjį pasaulinį karą įvairiose vietose dirbę lietuvių kompo. bei atlikėjai. 1920 m. gruodžio 31 d. Kaune atidarytas profesionalus Lietuvos operos teatras, o 1933 m. pradėjo veikti Kauno koncervatorija.

1919-1940 m. lietuvos mėgėjų chorai, parengę sudėtingą repertuarą, gastroliavo Paryžiuje, Stokholme, Prahoje. 1924 m. Lietuvoje buvo pradėta rengti Dainų šventė.

Lietuvą okupavus, 1943 m. buvo uždraustos beveik visos muzikinės įstaigos. Antrojo pasaulinio karo metu į JAV emigravo didžioji dauguma geriausių mūsų rašytojų, dailininkų, muzikų. Tarp jų kompozitoriai J. Kačinskas, J. Gaidelis, V. Bacevičius ir kiti.

Po antrojo pasaulinio karo kultūrinis gyvenimas Lietuvoje stabilizavosi, nors ir nebuvo palankus metas plėtotis laisvai minčiai. 1944 m. Vilniuje pradėjo veikti Lietuvos filharmonija bei jos kolektyvai – simfoninis orkestras, akademinis choras, styginis kvartetas ir kamerinis orkestras. Suklestėjo meno saviveikla, darbą atnaujino Lietuvos operos ir baleto teatras. 1948 m Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai susibūrė į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Tais pačiais metais visoje respublikoje pradėtos steigti vaikų muzikos mokyklos (šiuo metu jų yra apie 200). Muzikai profesionalai dabar rengiami Lietuvos muzikos akademijoje ir Lietuvos koncervatorijose.

Jaunieji atlikėjai varžosi tarptautiniuose B. Dvariono, M.K. Čiurliono konkursuose. Atnaujinti ryšiai su rytų Europa. Prie to labai prisidėjo Lenkijoje vykstantys “Varšuvos rudens” šiuolaikinės muzikos festivaliai, į kuriuos lietuviai pradžioje vykdavo stebėtojais, o tik paskui kaip dalyviai. 1948 m. Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai apsijungė į Lietuvos komp. sąjungą). Kadangi kompozitoriai dalyvavo festivaliuose užsienyje, tokiu būdu į jų kūrybą, o taip pat ir lietuvių muziką ėmė skverbtis 20 a. vakarų Europoje būdingi muzikos reiškiniai: atonalumas, dodekafonija bei kitos muzikos naujovės. Septintąjame dešimtmetyje įvyko perversmas muzikinėje kalboje. Tai buvo kompozitoriai E. Balsys, J. Juzeliūnas, B. Kutavičius, O. Balakauskas. Lietuvių moderniosios muzikos panoramą kuria vadinamieji naujieji romantikai A. Martinaitis, M. Urbaitis, V. Bartulis, R. Mažulis, Š. Nakas. Naujieji romantikai reiškė nostalgiją literatūrai. Grynosios muzikos atstovai kuria griežtesnę, formalesnę ir mechanišką muziką. Jie naudoja netradicinius instrumentų derinius ir garso išgavimo būdus. Šiuolaikinė lietuvių kultūra yra įdomi visam pasauliui.

------------------------------------------------------------------------------------------------------

20 a. muzika Europoje

Dvidešimtojo amžiaus muzika tokia įvairi, kad neįmanoma jos sutalpinti į vieną kokios nors epochos stiliaus rėmus. Ji dažnai apibūdinama kaip daugiastilistinė (polistilistinė) bei eksperimentinė (bandomoji). Ryškiausios ir vertingiausios 20 a. stilistinės kryptys yra šios:

Impresionizmas

Ekspresionizmas

Neoklasicizmas

Avangardizmas

Impresionizmas (impression pranc. reiškia “įspūdį”). Žymiausias šios muzikos kūrėjas yra Klodas Debiusi, bei žymus kompozitorius Morisas Ravelis. Impresionistai savo muzikoje naudoja šias temas: gamtos peizažai, egzotiški vaizdai, paros laikas, nuotaikos momentas. Jų muzika yra pakylėta virš realybės, yra nuspalvinta gamtos spalvomis ir garsais. Jiems nėra būdingas tragizmas, dramatizmas, netgi romantiškumas, jausmingumas ir sentimentalumas. Jų muzika gana griežta ir santūri emociškai. Impresionistai labiau pripažysta fortepiono ir orkestrinę muziką, kurią praturtino naujais skambesiais, orginaliais garso išgavimo būdais. Dažniausiai jų kūriniai programiniai, tačiau jie nusako ne literatūrinę programą, o patį įspūdį. Pavyzdžiui: “Atspindžiai vandens” ar “Mėnulio šviesa”, “Sodai lyjant”, “Vakaro aromatai ir garsai” (Komp. Klodas Debiusi).

Ekspresionizmas (lot. “ekspressio”- išraiška). Pirmą kartą šis terminas buvo pavartotas vaizduojamąjame mene 1911 m. Čia svarbi yra išraiška, reiškinys, daiktas, pasaulio ar žmogaus vaizdas. Muzikos prasmė – tai garsų kombinacijos, įv. figūros ir formos. Tai atonalios ir dodekafoninės muzikos gimimo laikas. Tokios muzikos kūrėjai yra komp. A. Šionbergas, A. Bergas ir A. Vėbernas.

Atonali muzika – tai tokia muzika, kuri neturi tonikos, mažoro ir minoro, taip pat neturi tonacijos.

Dodekafonija (graikiškai “dodeka” reiškia dvyliką, o “fone” – garsą). Dodekafoninės muzikos esmė – tai muzikos audinys, organizuojamas iš 12 garsų serijos. Svarbiausias reikalavimas – negali pasikartoti nei vienas garsas.

Neoklasicizmas – tai muzikos stilius, atgaivinantis senuosius neprograminius žanrus: siuitą, concerto grosso, polifoninio preliudo ir fugos ciklus. Patyrę atonaliosios ir dodekafoninės muzikos įtaką, neoklasicistai didesnį dėmesį skyrė ne tonaliniam, bet polifoniniam muzikos vystymui. Neoklasicistai stengėsi atgaivinti savo šalių XVI – XVIII amžiaus muzikos tradicijas. Vokietijoje instrumentinį J.S. Bacho palikimą atgaivino komp. P. Hindemitas, E. Kšenekas, M. Butingas ir kiti. Italijoje Vivaldžio muzikos kūrinius atgaivino komp. O. Respigis, A. Kazela ir kiti. Prancūzijoje senąsias prancūzų sonatas atgaivino Klodas Debiusi, vėlyvoje kūryboje ir M. Ravelis, F. Palenkas, D. Mijo, A. Honegeris. Žymiausias šios krypties atstovas yra rusų komp. Igoris Gtravicskis.

Avangardizmas (pranc. “avant” bei “garde” – priešakinis būrys). Avangardistinis menas labai dažnai neatsiejamas nuo naujų techninių galimybių kurti muziką. Ypač labai svarbu, kad kuriama atonali muzika, naudojama serijinė technika, saporika (lot. skambus, triukšmingas), kadangi dominuoja įvairiausi tembriniai ir garsiniai deriniai. Labai svarbus reiškinys – po pirmojo pasaulinio karo įvykę techniniai garso išgavimo atradimai. Šeštojo dešimtmečio pradžioje gimė elektroninė muzika. 1928 m. pasirodė elektrinis klavišinis instrumentas, kūrį sukonstravo pranc. muzikos pedagogas ir išradėjas M. Maetenas. Vėliau muzika buvo kuriama su nemuzikiniais garsais, aplinkos gaudesiais ir triukšmais. Taip buvo kuriami “gyvenimiški” ir “anapcesiniai” garsiniai efektai, naudojant magnetofonus, sintezatorius. Ši muzika dar vadinama konkrečiąja muzika.

:wub: