Ar tikrai beprasmiška rinktis profesiją pagal atlyginimą?

Rinktis profesiją pagal būsimą atlyginimą – Vakaruose anaiptol ne naujiena. Toks pasirinkimas atrodo ciniškas tik iš pirmo žvilgsnio, nes daugybė studentų, ilgus metus krimtę mokslus ir už juos sumokėję nemažus pinigus, įsidarbinę smarkiai nustemba, kad nei jų pastangos, nei finansinės investicijos neatsiperka ir nėra nė prošvaisčių, kad atsipirks. Žinoma, čia gali būti įvairių niuansų. Sakykim, tradiciškai gerai mokama teisininko profesija, kurios studijos – bene brangiausios, anaiptol nenulemia, kad visi ją įgijusieji taps advokatai ar notarai – kai kurie stums dienas susirašinėdami su visiškai nemokiais skolininkais ar rengs nuobodžius raštus valstybės tarnyboje.

Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jau seniai egzistuoja specializuoti tinklalapiai, kuriuose pateikiami rinkos tyrimai, kokio atlyginimo galima tikėtis pasirinkus tam tikrą profesiją ar net tam tikrą universitetą

Ar tikrai neverta įgyti išsilavinimo, kuris beveik garantuotų patikimą darbą po studijų ir neblogą atlyginimą ir daug laiko iššvaistyti ieškant savo gyvenimo tikslo? Galbūt daug paprasčiau pasirinkti perspektyvias studijas ir specialybę, kuriai galbūt ir nejauti ypatingos aistros, tačiau kuri garantuotų ramybę dėl asmeninės gerovės ateičiai.

Antra vertus, Lietuvoje pastaruoju metu vis daugėja moksliukų, kurie neturi jokių pomėgių ir pabaigę ekonomiką ar teisę nustemba, kodėl jie negauna to, ko tikėjosi. Manau, čia tikrai aktualu pagalvoti kokia tų studijų tikroji vertė ir ar negeriau, tarkim, tiesiog baigus vidurinę pradėti savo verslą?

Pilnas straipsnis: http://www.delfi.lt/news/daily/education/rinktis-profesija-pagal-atlyginima-negrazu-bet-praktiska.d?id=47216569

Manau jeigu žmogui rūpi kuo daugiau užsidirbti tai jis ir bandys bet kokiais būdais jų užsidirbti, o kitas nori daryti tai mėgsta, nesvarbu kiek iš to uždirbs, nes jam mėgstama.

Trumpai ir aiškiai - taip. Jei jau renkiesi specialybę, tai manyčiau atlyginimas turėtų rūpėti mažiausiai :)

Trumpai ir aiškiai - taip. Jei jau renkiesi specialybę, tai manyčiau atlyginimas turėtų rūpėti mažiausiai :)

Nu jau tik nereikia. Zmogus renkasi kur dirbs ir jam alga turetu rupeti maziausiai? Juk 99% zmoniu ejna i darba nes reik gyventi is ko nors, o ne todel, kad jiem tai patinka.

Suderinti darbą su savo pomėgiais yra tikrai sunku. Aišku reikia rinktis mėgiamą variantą, tačiau nemanau, kad tie kurie sako, jog reikia žiūrėt tik į pomėgius ir norus pakliuvę į blogą situaciją tikrai mestų tą darbą ir ieškotų labiau apmokamo. Dirbame tam, kad uždirbtume pinigus, todėl dažnai žmogus negali pasirinkti, tai ko nori.

Aš pats noriu studijuoti mediciną, nes tai yra visada reikalinga specialybė ir daktarų atlyginimai tikrai nemaži. Aišku man patinka biologija, bet nežinau ar tikrai patiks medicina, bet jaučiu, kad kuo toliau tuo bus įdomiau ir darbas nebus kasdieninė rutina. Aišku toli galvot, bet renkantis manyčiau reiktų pagalvot ir apie finansinę pusę, nes vien iš idėjos šiame pasauly neišgyvensi ;)

Gyventi darant tai kas tau nepatinka yra nesąmonė, nes tu darysi tai kas tau nepatinka tam, kad galėtum daryti tai kas tau nepatinka. Jau geriau nugyvent trumpą laimingą gyvenimą, negu apgailėtinai ilgą kančią.

Nu jau tik nereikia. Zmogus renkasi kur dirbs ir jam alga turetu rupeti maziausiai? Juk 99% zmoniu ejna i darba nes reik gyventi is ko nors, o ne todel, kad jiem tai patinka.

Manau, kad kalbame apie tuos, kurie dar tik renkasi specialybę, ar jau tema pasikeitė? Jau geriau stengtis baigti ir dirbti mėgstamoj sritį. Kariaut nesiruošiu, kiekvienas turime savo nuomonę :)

Tai specialybes rinkimasis ir yra pirmas zingsnis i dirbanciuju gretas.

Aišku juodas darbas yra nesamonė, nuo tos rutinos išsivysto visos migrenos ir t.t. Tačiau vistiek manyčiau, kad finansinis rodiklis turi savo dalį renkantis darbą, nes nemanau, kad yra daug darbų kurie visiškai nemėgstami. Visuose galima atrast savo rolę ir savo stilių...

Daryk tai ką mėgsti - bus ir pinigų. :)

O jei rimčiau - spręskit patys, ar norit dirbt darbą, kuris pradžioje bus vos pakenčiamas, o vėliau ir nebepakenčiamas, tik todėl, kad tai atseit perspektyvu. Ar manot, kad sugebėsit būti motyvuoti (ne tik pirmus metus, bet ir ateinantį penkmetį), ir puikūs darbuotojai? Ar atėjęs konkurentas (tokių bus daug), kuris išties dievina tą darbą nenušluos jūsų? O jei ir nenušluos - ar pakaks gyvenime to, kad uždirbsit daug, jei kasdien jausitės nelaimingi, gyvensit nuo savaitgalio iki savaitgalio? Ar nedarbo metu gilinsite žinias, tobulinsitės - juk kasmet bus būrys naujų absolventų, kurie bus pranašesni už jus, jei "užsisėdėsite"...

O dabar iš naujo. Ar verta "daug laiko iššvaistyti ieškant savo gyvenimo tikslo"? Manau geriau "iššvaistyti" (kabutėse, nes mano galva tai ne švaistymas, o ieškojimas) prieš pradedant gyvenimą. Nes kai jau bus šeima, vaikai - laiko tikrai nebebus, turėsit kankintis, kaip daugelio mūsų tėvai kankinosi, nekęsdami savo darbo, bet eidami kaip į baudžiavą... Gyvenam vieną kartą, ir, jūs kaip sau norit - o aš pirmiausia noriu būti laiminga. Sakė man tėvai "iš meno negyvensi", grūdo mane kur man ne vieta, o galiausiai aš darau tai, kas man patinka, iš to gyvenu, esu laiminga, ir tie patys tėvai sako: "buvom neteisūs...".

Tik nuo tavęs priklauso kas būsi, bet pasirinkęs visai neperspektyvią specialybę, kuri yra tau artima, gali pasiekt gerokai daugiau, nei pasirinkęs pačią perspektyviausią specialybę, kuriai būsi abejingas... Tai elementaru - zubrinimas niekad neprilygs tikrai aistrai, užsidegimui, pomėgiui - kai dievini tai, ką darai.

Bet pirmiausia turit rasti savo atsakymą į šį klausimą: gyvenat tam kad dirbtumėt, ar dirbat tam, kad gyventumėt?