Mano didžiausia gyvenimo afera - Eurotrip'as autostopu (II DALIS)

[Pradžia – Pirmojoje dalyje]

2012.02.14 Ratais kvadratais prie Barselonos

Bandome tranzuoti, tačiau ne labai sekasi. Galbūt tokį žmonių abėjingumą lemia didelis, karštis, galbūt melsvi, saulę dengiantys debesys, o galbūt tai, kad mes esame visai prie pat Barselonos, bet ant mūsų plakato parašytas visai kito miesto pavadinimas (Valencia).

Sustoja keli žmonės, tačiau jie važiuoja į minėtą miestą. Labai didelė pagunda, tačiau privalome atsilaikyti, nes: a) jau vėlu, b) mes neturime ten nakvynės, ab) esame tikri, kad su tokio svorio kuprinėmis ant pečių malonumo apžiūrėti tokį didelį miestą būtų nedaug.

Esame pavargę, šnekam ir nusišnekam. Pradeda temti, tad susirenkam daiktus ir einam į degalinės teritoriją. Išsitraukiu pojus ir bandau prablaškyti miegus. Staiga sulaukiame daugų. Prisistato vaikinukų kompanija, kurie važiuoja kažkur į tą pusę, kur mums reikia, tačiau kitu keliu, iš kurio būtų gana sudėtinga patekti į ”teisingą” kelią. Bandom susišnekėti prancūzų kalba. Kai išaiškėja, kad mūsų tikslas yra Marokas, vaikinukai pralinksmėja ir nuperka mums kavos. Nais! : ) Pasirodo, jie yra iš ten kilę. Užsimezga klausimų – atsakymų – patarimų virtinė: ką mes turėtume pamatyti, ką paragauti ir iš vis, kaip ten viskas tam kitam žemyne. Jie mus labai palaiko ir yra įsitikinę, kad musm ten patiks. Labai energingai gestikuliuoja, pasakodami apie maistą ir visas kitas gerybes... ; )Susikuriam stebuklų šalies iliuziją... Dar labiau norime ten patekti, nors God damn it! - dar LABAI daug kelio prieš akis : )

Vienas jų nusišypso, atsuka kažką panašaus į raktų pakabuką ir duoda mums "nacionalinio marokietiško produkto" gabalėlį : ) Nelabai įsivaizduojam, ką su juo darysim, bet padėkojam, pasilinkim vieni kitiems sėkmės ir atsisveikinam. Dabar jaučiamės truputį drąsiau, esame labiau motyvuoti nei po baisių Pinčiuko istorijų.

Jau vėlu, niekas nestoja, einame miegoti į čia pat, netoliese esančius krūmelius. Miegame puikiai. Negirdime nei autostrados, nei netoliese esančiu keliuku einančių žmonių. Dėkojame Tranzavimo dievui, kuriam, beje, paaukojome paskutinius tą dieną pirkto alaus lašelius, kad nelija : )

Anstyvas rytas, prausimosi darbai, karštas vanduo ir plastmasinės siubos su batonu. Taip prasidėjo viena sunkiausių dienų per visą mūsų tranzavimą. Rytas, niekas nestoja, o tie, kurie sustoja važiuoja į visai kitą kelią. Ant mūsų smulkiojo atlaso jau atsiranda nučiupinėjimo dėmės, kadangi esame tikrame kelių raizgalynės mazge. Einame pasitikslinti ”adreso”, tačiau tik dar labiau susimakaluojame. Nusprendžiame ilgiau nedelsti ir eiti ieškoti TO kelio.

Einame ilgai (labai džiaugiuosi, kad mano mama manęs šiuo metu nemato, nes tikriausiai nualptų). Lipame viaduko kraštais, po mūsų kojomis koks 12m kritimo užkliuvimo atveju. Stengiuosi nežiūrėti žemyn ir renkuosi truputį saugesnį, bet sudėtingesnį kelią. Martynas tuo tarpu kopia pačiu viaduko kraštu. Einame apie valandą ir pagaliau prieiname priemiesčius, kažkokias gatveles. Kopiame per šlaitą, lipame per tvorą. Esame kažkur, kur jau yra šiek tiek veiksmo. Aptinkame senas kapines, kurios gerokai skiriasi nuo lietuviškų. Lipame į statų kalną, bandome susivokti kur patekome. Kalbiname senukus, kurie ispaniškai bando mums išaiškinti, kur mums reikia eiti. Suprantame tik mosikavimus rankomis, mimikas, išduodančias, kad mes truputi trenkti, jei tikimės tą kelią pasiekti pėsčiomis, ir žodį ,,Camino“, kuris reiškia „keliuką“.

Einame ilgai... pabendraujame su policija, kuri mus perspėja, bet nepaveža, nors važuoja mūsų judėjimo kryptimi, einame per laukus, daržus... Labai sunku, labai... Prieiname visai ne į temą degalinę, prisipilam vandens ir išsidrėbiam ant žalios žolytės.Reikia atsigauti nuo karsčio, dulkių ir policijos baimės. Šalia yra didžiulis prekybos centras, einame ten maisto, šalčio ir bent trupučio pozityvumo. Pavalgom, padūsaujam ant vieno tų medinių suoliukų ir keliaujam autostrados pakrasščiu. Visi pypsina, neapšienautos pakelių žolės brauko mūsų ir taip purvinas rankas ir kojas. Matome degalinės ženklą, prieiname mažą miestelį. Matome žmogų, kuris galbūt galėtų mus pavežti, tačiau bijome tokie rodytis : ))) Vandens turime nedaug, bet nusprendžiame susiplauti tuos tepalus nuo savęs. Esame kažkur netoli degalinės, jau visai čia pat. Bandome sutrumpinti kelią, tačiau nuklystame į kažkokį kemsyną, kopiame į autostrados šlaitą ir surandame didžiausią kada nors matytą vorą. Martynas pakraupęs. Jis sako, kad niekur toliau tuo takeliu neis. Tuo metu man viskas taip „dzin“, kad aš tą mažulį nušveičiu kažkur į šoną ir kopiu toliau (net nupurtė prisiminus).

Pagaliau degalinė ir dar vienas tranzuotojas iš „france“ [šis žodis ištariamas su didžiuliu pasididžiavimu. Gal net ne ištaria, kiek iššnypščia pro nosį]. Einame praustis, mano suknelė pakeitusi spalvą nuo tepalų ir prakaito, kuris puikiai ant jos išformuoja kuprinės kontūrus.

Pailsime ir laukiame savo kietojo fūristo, nors dar nežinome, kad jį sutiksime.

Beje, paaiškėja, kad mes visai be reikalo ėjome tuos 10km aplink Barseloną. Kelias, kurio mums reikėjo, buvo visai prie pat, beveik po tuo aukštuoju tiltu... : )))

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

2012.02.15.

Ačiū Rated už smagų komentarą ir klausimus, į kuriuos aš vis bandau atsakyti, bet matyt ne iki galo man pavyksta tai padaryti.

,,Minėjai grįžus pasikeitė požiūris į gyvenimą ar pan, neparašei labai tiksliai.Galėtum šiai temai pastraipą kitą skirti ?

Antras klausimas kokį svajonių darbą dabar dirbi ?"

Pabandysiu atsakyti kiek įmanoma glausčiau ir konkrečiau.

1. Po tokios kelionės supratau, kad absoliučiai VISKAS, kas nėra per daug susiję su pinigais, yra įmanoma. Nuvykti iš taško A į tašką B yra kur kas paprasčiau, nei kažkas gali įsivaizduoti, Reikia tik drąsos ir geros kompanijos. Nakvynė, transportas, maistas atsiras savaime (patikėkit, ant šaligatvio, kad ir kur jūs bebūtumet, numirti jums tikrai niekas neleis [na, nebent Paryžiuje : ]

Po tokio trip'o tu suvoki, kad visas tavo gyenimas, visas turtas gali sutilpti į 65l tapos kuprinę (čia maximumas, nes užtektų ir dar mažiau). Pasidarai anti-materialistas, nes tas "turtas" tiesiogine prasme slegia tavo pečius!:)

Man dabar neberaikia kalno naujų batelių, suknelių, papuošalų ect, nes išsilaisvinau nuo to vartotojiško požiūrio ir į parduotuves užsuku labai retai(+nieko gražaus ir originalaus dažniausiai Lietuvoje nerandu :(). Mane dabar labiau domina tai, kas yra tikra, kad negula ant pečių... ; )

Taip pat pradedi vertinti tokius paprastus dalykus kaip karšto vandens puodelis, dušas, padžiūvęs, bet užtat nieko nekainavęs batonas (2val nakties degalinėje), dovanotas kavos puodelis, galimybė rinktis maistą šaldytuve ect ect... :)

(Kada paskutinį kartą stikinėjot iš laimės gavę karšto vandens puodelį, m??? : ) Tada suvoki, kaip puikiai vis tik mes gyvename ir kaip neadekvačiai daug mes verkšlenam ir skundžiamės : )

2. Grįžusi išsikrausčiau į kitą miestą ir šiuo metu jau tris mėnesius dirbu reklamos agentūroje. Myliu šitą darbą, nes jis labai kūrybiškas ir dinamiškas. Mūsų direktorius taip pat fantastiškas žmogus (ir toks pats beprotis kaip ir aš, nes: a) priėmė žmogų, kuris neturėjo jokios tokio pobūdžio patirties; b) priėmė dėl to, kad ir pats toks "nupušęs" kažkada buvo :) c) Labai mane gerbia, vertina, drąsina, palaiko - tiki, kad aš pavarysiu :)

Daugiau šiai dienai man nieko nereikia. Galiu labai TYLIAI pasakyti, kad esu labai labai laiminga :)

(P.s. savo tekstų niekada neskaitau du kartus, tad atsiprašau už klaidas.

------------------------------------------------------------------------------

2012.02.17

Mūsų kietasis fūristas CARLOS'as.

Taigi, sėdime ant bortelio šalia degalinės. Atrodom apgailėtinai - esame tepaluoti, suprakaitavę, alkani. Visi degalinėje esantys fūristai jau apklausti, niekas nevažiuoja ten, kur mums reikia. Mašinų srautas taip pat nėra labai didelis, bet mes per daug nenusimename ir neprarandame vilties, kad šiandien vis tiek kaip nors kur nors pajudėsime.

Prie mūsų prieina stambus, plikas, taruiruotas fūristas su šortais ir ,,pležankėmis". Jis godžiai valgo ledus ir atidžiu įtariu žvilgsniu nužiūri mūsų užrašą. Mes vis dar norime į Valenciją. Jis paeina, atsisuka, pasižiūri ir vėl daro tą patį. Gabalas gardžių vanilinių ledų atsiskiria nuo vafliuko ir tekšteli ant įkaitusio asfalto. Akivaizdu, kad jis dėl kažko dvejoja. Mes būnam drąsesni ir pirmi prieiname prie jo. Nepamenu, kokia kalba šnekamės, bet kažkokiu būdu išsiaiškinam, kad jis važiuoja ten, kur mums reikia. Tačiau tai skamba labiau kaip sausas faktas, nei kaip kilniaširdiškas pasiūlymas. Mes esame dviese, o jiems negalima vežti dviejų žmonių. Beeet kažkas atsitinka ir mes jau ripsčiamės į jo kabiną. Gaunu trumpą instruktažą, kaip turėčiau elgtis, jei netyčia mus sustabdytų policija. Viskas labai konkretu ir aišku. Susikaupiam, nes mūsų laukia ne trumpesnė nei 3,5valandų kelionė.

Pamažu mūsų kietojo fūristo įvaizdis kinta. Jo kabinoje pilna žmonos ir jo mažutės dukrelės nuotraukų... Viskas labai sakralu. Jis tikrai labai myli savo šeimą. Vairuodamas įjungia kompiuterį ir rodo mums šeimynos nuotraukas ir filmukus. Pagiriame jo žmoną ir jo dukrytę, šiek tiek jam pataikaujame, bet matome, kad jam tai labai svarbu... O mums juk negaila.

Sutojame degalinėje. Carlos (nesu tikra, kad tai tikrai jo vardas, bet let it be) pavalgo, nuperka mums kavos ir griežtai atsisako paimti iš nūsų pinigus (kas būtų pagalvojęs, m?). Visi paeiliui aplankome tualetą, su didžiule širdgėla ir pavydu nužiūriu degalinėje esančio dušo duris, giliai atsidūstu ir pajudame toliau.

Po truputį temsta. Bandome žiūrėti kažkokį filmą (visi trys: aš Martynas ir mūsų vairuotojas (!). Kažkokiu būdu bandome kalbėtis ir kažkiek susikalbame. Labai stengiuosi, kad būtume įdomūs bendrakeleiviai, kad būtume naudingi ir mūsų kietasis vairuotojas nei akimirkai nesigailėtų mus apėmęs su savimi (dažnai kartojuosi su šiuo sudaiktavardėjusiu būdvardžiu, bet nerandu tinkamesnio žodžio Carlos‘ui apibūdinti). Pravažiuojame švytinčią Valenciją – dar vieną miestą, kurį būtų labai smagu aplankyti, bet bet bet... Priežastys tos pačios – norim Afrikos.

11valandų, degalinė su hosteliu. Carlos‘as linki mums gražios nakties ir šypsosi „pro ūsą“. Jam mes nekaip neprisistatėme ir nepristatėme mūsų sunkiai suvokiamo, bet vis tiek tam tikra prasme šeimyninio statuso. Tegul galvoja ką sau nori (kaip ir didžioji dauguma šį straipsnį skaitančių smalsuolių). Išlipame ir įtampa atslūgsta: nebereikia daugiau bendrauti, galime būti tiesiog paprasti lietuviai 30km už Valencijos (beje, ką tik gavau siuntinį – savo daiktus, kuriuos buvau palikusi pas draugę Slovenijoje. Triskart VALIO! )).

Užsukame į hostelio restoranėlį, suvartojame paskutinius maisto likučius, nusiprausiame ir keliaujame ieškoti vietos nakvynei. Nusiteikiam, kad lengva tikrai nebus, nes visa teritorija aptverta aukšta tvora. Įsijungiame prožektoriukus ir atsargiai statydami kojas žengiame per perdžiūvusią pievą (vorų – žudikų šiandien prisižiūrėjome užtektinai, panelė Paranoja kvėpuoja mums į nugaras, o apie gyvates ir skorpionus net nenorime pagalvoti). Matome apleistą sodą. Lipame per tvorą, panašu, kad čia bus saugu. Nors automagistralė netoliese, bet nesinori tikėti, kad kažkas tokiu metu gali čia kažko tikėtis ir ieškoti. Aštrūs akmenys ir raudonas ispaniškas smėlis svetingai priglaudžia mūsų įsiskaudusias nugaras ir sunkias galvas, pasislėpusias žaliojoje, „neperšlapančioje“palapinėje. Šiandien mes atsidūrėme pusiaukelėje ir mūsų ispaniški nuotykiai dar tik prasideda...

________________________________________________________________________________________

2012.02.19 ,,We don't need no water let the mother fu*ker burn" :))))

Naktis buvo rami: jokių prašalaičių, jokių gyvių ir smalsių vorų. Ant šios akmenimis išmargintos žemės išsimiegojome kaip kūdikiai. Tiesa, ko aš miegojau Martynas spėjo surasti tokį patį vorą, kuris prie Barselonos buvo užtvėręs mums kelią, ir jį nufotografuoti [anas, kaip žinia, buvo šaltakraujiškai nutėkštas nuo kelio jam net nespėjus nusišypsoti]. Tikriausiai nepameluosiu pasakydama, kad pati įsimintiniausia kelionės diena mums tik prasideda.

Susipakuojam palapinė ir traukiam į degalinę pusryčių. Nusiperkam kažkokio plastmasinio pieno gėrimo su vanile ir tokių pat plastmase smirdinčių bandelių. Nuo tokio derinio man greitai pasidaro negera ir aš nusprendžiu, kad gal geriau aš daugiau nevalgysiu. Sėdžiu ant šaligatvio bortelio, saugau daiktus, kol Martynas prausiasi. Stebiu aplink besisukiojančius žmones. Matosi, kad mes artėjame prie tikslo: matau autobusiuką, su daug daug visokio „chamo“ ant stogo ir prisimenu kažkieno frazę: ,,jei pamatysit automobilį, prikrautą, apkrautą ir prikimštą visokių nesąmonių, galit neabejoti, kad tie žmonės važiuoja į Maroką“. Panašu, kad taip ir yra. Pirmą kartą šioje kelionėje matau moterį su chadra. Man pasidaro jos labai gaila, nes man per karšta su šortukais ir plonais medvilniniais marškinėliais.

Grįžta Martynas. Dabar mano eilė „maudytis“.

Storos poniutės džiovina vėjeliu rankas, kol aš priklaupusi plaunu galvą kojų plovimui skirtoje kriauklėje. Geresnio pasirinkimo nėra, man būtina išsiprausti, nes kitu atveju galiu netekti visų plaukų. Pirmą kartą gyvenime matau, kaip iš mano plaukų bėga juodos spalvos putos. Negaliu patikėti savo akimis. Tą pačią akimirką dingsta bet koks gėdos jausmas, kad aš čia taip neoriai džiaugiuosi vandeniu kitų moterų akivaizdoje. Man visiškai neįdomu, ką jos apie mane galvoja,jos nematė, kokie mes buvome purvini keliaudami aplink Barseloną.

Keisti, nesupratingi žvilgsniai išlydi mane iš degalinės, kol aš tuo tarpu išplaukiu iš jos kaip gulbė. Neapsakomai geras jausmas! Tik Martynas šią akimirką gali mane suprasti.

Einame link išvažiavimo į pagrindinį kelią ir laukti ilgai netenka. Mus tuoj pat prigriebia jaunas ispanų fūristas. Jis truputį kalba angliškai ir pasakoja kažką apie artėjantį savaitgalį ir linksmybes su draugais. Vžiuojam apie 40min ir išlipę suprantam, kad esame ne visai ten, kur tikėjomės atsidurti. Naujoji degalinė primena kažkokį meksikietišką serialą: aplink raudonos uolos, mažas nykus miestelis, smalsūs žmonės ir nežmoniškai kaitri saulė. Mums tai nauja aplinka, tikra egzotika.

Ilgai degintis )tiesiogine prasme) netenka. Labai greitai mums sustoja kitas fūristas Eduardo. Jo kabinoje veikia kondicionierius. Maloniai vėsu ir taip gera, kad per daug nesigilinam, kuria kryptimi jis važiuoja. Ar taip ar taip šiandien mus veža ne visai ten, kur mes tikimės. Que serga – serga. Eduardo kilęs iš Ekvadoro, tai išduoda ant veidrodėlio kabanti Ekvadoro vėliava. Labai įdomu šiek tiek paklausinėti apie šią šalį, tačiau kalbos barjeras mus šiek tiek pristabdo.

Eduardo pagarsina muziką. Aš tikrai neprieštarauju, kadangi ji puikiai tinka prie nerealaus kraštovaizdžio: auksinės spalvos žolės ir kraujo raudonumo dirvožemio. Nieko panašaus seniau nebuvau mačiusi. Martynas Miega, kol aš tuo tarpu išsitraukiu fotoaparatą ir bandau įamžinti šiuos nuostabius vaizdus.(labai gaila kad negaliu jums parodyti filmuotos medžiagos):(

Jau atvažiavome. Bet tai manęs per daug nedžiugina. Išlipame mažoje kaimelio degalinėje, esančio prie pat "mūsų kelio",vedančio per laukymes. Šalia yra kavinukė, užeiname įsipilti vandens.

Vos tik įkeliame kojas į šios kavinęs vidų, joje prasideda baisi sumaištis. Vietinių žvilgsniai mus tiesiog persmeigia, bet visas šaršalynas kyla ne dėl to, kad kažkokiam Ispanijos provincijos miestelyje pasirodo du tikrai ne vietiniai žmonės, o dėl to, kad NIEKAS čia nekalba angliškai! :)

Niekas mumis neisidomi ir nebando gilintis į tai, ką mes sakome. Visi ieško kažkokio žmogaus. Staiga prie mūsų prieina aukštas pusamžis šviesiaplaukis vyriškis ir pradeda mus kalbinti agngliškai su labai stipriu ir labai pažįstamu akcentu ,,A možna pa rusky gavaryt"? :) Pagaliau mes išgelbėti. Pasirodo, tas vyrukas yra rusas, prieš 10metų emigravęs iš Rusijos glūdumos (Sibiro berods) ir dabar dirbantis čia sprogdintoju (na, jis progdina uolas tam, kad galima būtų tiesti kelius ar kažkas tokio. Jis pasakė, kad visi pamanė, jog mes esame rusai dėl labai paprastos priežasties - Martyno "telneškos" (tokia dryžuota ale jūreiviška maikutė be rankovių). Ivanas (pavadinsiu jį taip) su savo kolegomis užsuka čia papietauti, tačiau jo pietų pertrauka jau eina į pabaigą, jis turi važiuoti dirbti ir atsakinėti į mūsų klausimus apie čia siūlomų dienos prietų "parinktis" jis neturi laiko. Išeidamas jis pasako, kad mes esame jo svečiai ir už maistą mums mokėti nereikės. Padėkojame ir valgome kotletukus ,,kaip pas mamą" : )

Šios maitinimo įstaigos aplinka mane, švelniai tariant, stebina.

--------------------------------------------------------

2012.02.20

Ant kavinės grindų tolygus servetėlių ir trupinių sluoksnis, Viskas, kas lieka ant stalų, vienu grakščiu padavėjos - barmenės judesiu nukreipiama ant grindų (tokia "tvarka" labai nenustebina, kadangi čia pietauja kelininkai, kalnakasiai ir panašaus plauko darbininkai. Jei tokia tvarka jums ne prie širdies, jei nepatinka aptarnavimas ir prakaito kvapas, prašom pereiti į kitą,l visai šalia esančią patalpą, kurioje zuja kaip į užpakalį įkirptas barmenas su prijuoste (galima suprasti, kad čia jau restorano lygio vieta). Ir kainos atitinkamai didesnės. Jei tokia "tvarka" būtų Lietuvoje, juos kaip "užrauktų" visokios smagios organizacijos už antisanitarines sąlygas, BET kam rūpi nedidelė bagūžė vidury dykynių? Pasičiapsėdami valgom dovanotus pietus ir į nieką kitą šią akimirką per daug nesigilinam :) Buvo labai skanu, prisipilam choruoto vandens ir leinam į trasą...

...kaip aš ten sakiau? Trasą? Na, trasa šio kelio aš tikrai nepavadinčiau. Tai kažkos visai neprastai išbetonuotas keliukas vidury laukų. Neprarandam optimizmo, nesvarbu, kad saulė taip kepina, jog net niežti odą, o pro mus geriausiu atveju kas 10 min minučių pravažiuoja po mašiną. Martynas, atsisėda šalikelėje ir ramiai fiksuoja savo įspūdžius užrašų knygelėje, aš stoviu ir tiesiogine to žodžio prasme lydausi (jokio pavėsio, jokios atokaitos, NIEKO. Dažniausiai bandau prisiminti būtent šią akimirką, kai būna pasiutusiai šalta ir dažniausiai (tiksliau labai dažnai) tai suveikia).

Nebegaliu daugiau, nematau prasmės ilgiau čia būti. Jokio mašinų srauto, jokio judėjimo. Galėtume užsilenkti čia nuo kaitros ir niekam per daug nebūtų įdomu. Martynas eina į kitoje kelio pusėje esantį auto servisą pasiklausti, kuria kryptimi galėtume rasti kitą artimiausią degalinę. Žinome kryptį, tačiau jokių skaičių, nusakančių atstumą.

praeidami pro vynuogyną prisiskiname uogų. Einame tyliai. Reikia taupyti energiją, neeikvoti jos visokiems pliurpalams.

Bandome tranzuoti ir mums sustoja labai indėniškos išvaizdos vyriškis su mergaite. Apsidžiaugiam. Jis pasako, kad važiuoja būtent ten, kur mums reikia, tačiau užsipila kuro ir jo planai kažkaip pasikeičia, jis jau važiuoja ne į Mursia, o į Madridą. Kaip keista... :(

Einame autostrada. Nebesistebime, kad mums pypsina, mums tikrai negalima čia būti, bet kito pasirinkimo kaip ir neturime. Turime judėti toliau (net autobuso į artimiausią miestą iš čia nesusižvejotume). Vis dar tylime ir labai taupiai geriame vandenį. Baisu, nedaug jo turime, o gerti labai norisi.

,,Martynai, galiu dar atsigerti?" Ir tą akimirką įvyksta ne kas kita kaip stebuklas. Aš einu priekyje, atsisuku į Martyną. Jis tiesia man buteliuką su vandeniu ir besisukdamas atgal kelioms sekundėms iškelia nykštį. Negaliu patikėti tuo, ką matau priešais save - kažkas mums sustojo! Išlipa jaunas vyrukas, atidaro bagažinę, mes greitai sumetam daiktus ir net nepaklausiam, kur jis važiuoja!: )

Mašinoje vėsu. Drąsiai geriame vandenį, mes išgelbėti.

Vyrukas labai sunkiai kalba angliškai. Užsimezga pokalbis apie kelius. Čia tikrai autostrada ir mums tikrai labai negalima čia būti. Dar labiau nustembame, sužinoję, kad šis jaunuolis dirba policininku ir tikriausiai mus tikrai nubaustų, jei nevažiuotų tiksliai į tą vietą, kur mes ketiname patekti, atostogauti :)

Aha, supratote teisingai - trumpa sutapimų santrauka: visai netyčia, per klaidą ir nesusišnekėjimą mes atsiduriame kažkokiame Dievo pamirštame kabakėlyje, kur susipažįstam su iš Sibiro kilusiu emigrantu iš Rusijos, kuris mus pavaišina pietumis, tada bandome laimę tranzuodami ir kelių sekundžių nykščio iškėlimo magijos dėka mums sustoja atostogaujantis kelių policininkas, kurs tokį gražų žestą padaro pirmą kartą gyvenime prisiminęs, kaip jo tėtis kadaise paveždavo iš kariuomenės namo keliaujančius karius... Ir vis važiuoja būtent į už 350km esantį Carboneras regioną, kur visai netoliese yra Las Negras miestelis, prie kurio yra Cala de San Pedro įlanka - autentiška (tikra!) piratų įlanka, kurioje šiuo metu yra įsikūrusi ir kiaurus metus ten smilksta Hippių bendruomenė :)

[O dabar pasakykit, kad stebuklų nebūna] :P

-----------------------------------------------------------------

--------------------------------------

2012.02.23

Pralaužę mūsų naujojo draugo anglų kalbą išlipame mažame miestelyje, prie vietinės reikšmės prekybos centro. Kadangi pakankamai ilgai važiavome ir mūsų supietauti kotletukai jau senokai susivirškino, prasideda blogiausia įmanoma situacija - kombinacija: esame alkani prekybos centre, kurio maisto kainos per daug nesikandžioja.

Prasideda juokingi kivirčai: mes norime VISKO :)Iš parduotuvės išeiname prisipirkę visokių nesąmonių: baltos mišrainės, saldumynų, jogurtinių gėrimų, balto pelėsio (brie) sūrio (už 1 eurą!), sangrijos, sūrių sausainiukų ir t.t. Taip pat rimtai susiginčyjam dėl 8 porcijų ledų už 1,5euro (ledai užsienyje labai labai brangūs ir viskas būtų buvę gerai, jei būtume įsitikinę, kad tikrai pajėgsime viską suvalgyti : ) Bet ledų nepirkome.

Sėdime ant suoliuko nuostabiame parkelyje, žiūrime į jūrą ir valgome viską iš eilės. Šalia iš 5l alaus "bambalio" gaivinasi vietiniai...hmm... žmonės : )

Šiandien šiame išpuoštame miestelyje prasidės kažkokia šventė. Šurmuliuoja žmonės.

Martynas eina į žvalgybą: vietinio prekeivio paklausia kelio iki artimiausios autobusų stotelės. Šis pasisiūlo jį palydėti ir juodu pradingsta beveik valandai! Imu panikuoti. Ypač po to, kai išgirstu policijos sirenas toje pusėje, kur nuėjo Martynas... Man neramu, bet bandau nestresuoti ir stebiu žmogelį, kuris pasilipęs ant pakylos inirtingai apie kažką diskutuoja su pro šalį einančiais žmonėmis. Labai gaila, kad nieko nesuprantu.

Pagaliau pasirodo Martynas. Džiaugiuosi, kad be reikalo nerimavau.

Jokios autobusų stoties čia nėra. Iki Las Negras autobusas važiuoja tik anksti ryte, bet mes negalima taip ilgai laukti. Nusprendžiame eiti iš miestelio ir ieškotis nakvynės gamtoje. Nuotaika puiki, oras puikus. Nusiperkame siuvenyrinių atvirukų ir ,,vyniojam meškeres" tolyn : )Dulkėtas kelias, Limp Bizkit dainos, juokas. Šiandien mums labai pasisekė.

Vėl pasiklystame laike... Jau nebepamename, kur mes buvome šįryt ir tokia būsena pasitaiko labai dažnai... per dieną tiek daug visko įvyksta... kiti žmonės per visą savo gyvenimą vargu ar patiria tiek daug visokiausių įspūdžiu, emocijų, nuotaikų kaitų, džiaugsmo ir nevilties akimirkų... Viskas vyksta taip greitai, kad tikrai galima ,,nupušti" :) Bet tai yra didžiausias tokių kelionių ,,draivas" - abi medalio pusės.

Praeiname didžiulę gamyklą ir prieiname nuostabų prie jos esantį paplūdimį. Kažkaip nedera, ar ne, bet vaizdas išties įspūdingas. Jau tamsu. Nusimetam kuprines ant stambaus smėlio ir sudrimbam čia pat: vaizdas gniaužia kvapą - vos už 6 metrų dūžta nepaprastai galingos bangos, kuriose mirkčioja prožektoriai (kažkokie žmonės, apsivilkę narų kostiumais, kažkodėl kažko ieško), menulis atsispindi vandeny, mus supa didžiulis uolų lankas. Išsitraukiam pelėsinį sūrį ir sangriją... Nemoku nusakyti viso to grožio ir ramybės. Šiandien mes kažką švenčiam :] Kalbam apie tai, kad dauguma žmonių tikriausiai šiuo metu stebi krepšinio rungtynes, žiūri filmus žinias, nervuojasi dėl nepasisekusios darbo dienos, keikia savo valdžią ect ect... o mes matome vaizdą, vertą milijono... ir mums šiuo metu nieko netrūksta.

Nors ne, trūksta. Nuo tepaluotosios Barselonos laikų mes dar normaliai nesimaudėme.

Reikia nusiprausti. Į vandenį bristi bijau, nes bangos mane kaip man įtrauktų į gylį kartu su visu tuo smėliu, kurs taip pavojingai slysta man iš po kojų. Pasiimu metalinį puodelį ir atsisėdu ant kranto. Gaunasi labai neįprastas "dušas" :) Kempinės neturiu, muilo taip pat, tad darausi natūralų smelio "pilingą" ir jis puikiai pasiteisina! :)

Neriuosi kaip gyvatė iš senos odos. Tikriausiai tai būtų galbūt ne pats estetiškiausias, tačiau neabėjotinai pats taikliausias apibūdinimas, tam, kas nuo manęs ritasi. Martynas paklauso mano rekomendacijų ir prisijungia šiai "SPA" procedūrai : ) [du pliki žmogučiai Ispanijos Pietuose "maudosi" metalinių puodelių pagalba ir labai stipriai juokiasi. Nėra ko gėdytis... Nebent Jūsų :)

,,Išsimaudę" ryžtamės miegoti šio uolomis atitverto palūdymio

pakraštyje, podideliu akmens luitu (jei toks ,,mažulis" netyčiukais atskiltų" iš mūsų liktų tik žalias šlapias blynas : )

---------------------------------------------------------

2012.02.24

Luitas neatskilo. Atsikeliame ir suprantame, kad miegojome, galima sakyti, gamtinio viešojo tualeto teritorijoje :)

Laimei, be tualetinio popieriaus skiautelių nieko įspūdingiau aplink nebuvo. Anyway, dabar jau pakuojamės daiktus ir tai nebelabai svarbu : )

Einame maudytis, filmuojame dar vieną reportažą ir pradedame į pačią ,,kaubojiškiausią" dieną.

Tikslas tas pats Cala de San Pedro. Tada dar nesuvokiame, kokie mes bepročiai esame, jei tikimės nukirsti gerą kelio gabalą ir tą įlanką pasiekti pėsčiomis. O mes tuo šventai tikėjome (ir tuo metu, kai einame tuo siauru keliuku pro Cabo De Gata regioninio parko teritoriją, vis dar tikime.

ŽIAURIAI karšta. 6dienis, pravažiuoja vos viena kita mašina, niekas nestoja. Vanduo tirpsta akyse. Prieiname kažką panašaus į to regioninio parko informacijois centrą t.y. dėdę po skėčiu. Pirks klausimas - kur galime gauti vandens. 2 - kiek kilometrų iki Cala de San Pedro. Žmogelis nusijuokia iš mūsų ir pasako, kad mes išprotėjome, jei norime iki ten nueiti pėsčiomis, ir kad vandens nėra... Paskui šūkteli kažką savo kolegai [pagalvoju, kad būtų gerai, jei jie po kurio laiko atvažiuotų susirinkti mūsų dehidratavusių kūnelių nuo to siauro vingiuoto kelio].

Parko žemėlapis smalsuoliams.

http://www.carspain.com/images/maps/cabo_de_gata.jpg

----------------------------------------------------------

2012.02.29

Jei visos kelionės metu mes labai džiaugėmės saule, tai galiausiai priėjome (tiesiogine prasme) tą momentą, kai mes jos tiesiog nekentėme ir patyliukais meldėmės, kad atsirastų bent vienas menkas debesėlis. Nebuvome pratę prie tokios kaitros... Mums puikiai sekėsi ignoruoti ir "pliką" ir neapgyvendintą parko teritoriją ir net akyse tirpstantį vandenį.

Pagaliau priėjome nedidelį kaimelį ir užėjome paprašyti vandens. Kieme sutikome senyvą vyriškį. Ilgai aiškinti, ko mes norime neteko, viskas buvo aiškiai matyti mūsų ištįsusiuose veideliuose. Pirmojo 1,5l vandens butelio neliko per kelias minutes. Vyriškis buvo pakankamai nuovokus, kad pasisiūlytų ir antrąjį. Iš kažkur išdygo ir smalsios jo žmonos bei dukros akys. Jie nekalbėjo angliškai, mes nekalbėjome ispaniškai, bet puikiai susikalbėjome.

Palinkėjome vieni kitiems sėkmės, padėkojome už išgelbėtas gyvybes ir tada nusprendžiau parodyti Martynui, kaip yra valgomi kaktusų vaisiai (tiesa, jis susibadė ne tik pirštus, bet ir liežuvį. Jei kam nors teko priimti tokį iššūkį, tada puikiai suprantate, apie ką aš kalbu.

Vingiuotu, žemyn besileidžiančiu keliuku priėjome Aquamarga miestelį. Nedidelį, aplipusį statyti pradėtais, bet dar nepabaigtais namais. Einame išsimaudyti. Geras jausmas. Paplūdimy yra dušai ir prausyklos (kur jau legaliai galime naudoti šampūnus ir muilus). Šaunumėlis : )

Sėdžiu ant karšto smėlio ir laukiu Martyno, kol jis baigs savo grožio procedūras duše. Tai tikriausiai buvo vienintelis Martyno bruožas, kuris kuris mane tikrai erzindavo. jis galėdavo praustis LABAI ilgai, o aš nepasižymiu didele kantrybe (ypač kai ir pati labai labai noriu išsimaudyti).

Pietūs. Susiverčiam po 0,5l geriamo jogurto, dar kažkokių bandelių nusiperkame ir einame link informacinio punkto tolimesnių nuorodų. Žinome, kad esame kažkur prie pat savojo tikslo - Cala de San Pedro įlankos. Numanome, kad jei eisime tiesiai, palei jūrą, tikrai turėtume ją prieiti. Informacinio "ofiso" veikėjas mums duoda po parko žemėlapiuką ir keistas pelenines, kurios turėtų smeigtis į smėlį. Mums jų visai nereikia, bet nebūtume lietuviai, jei nepasiimtume kažko, ką duoda už dyką... Tas vyras taip pat pasakė, kad teoriškai įmanoma tais kalnuotais keliukais pasiekti įlanką, bet perspėjo, kad tai nebus labai lengva.

...tuo metu mes net nenutuokėme, kas mūsų laukia ir žiūrint iš dabartinės perspektyvos, buvome baisiai naivūs... : )

Bet apie visa tai iš eilės.

Kopiame į kalną. Kartu kopia ir privatumo ištroškusi kompanija. Kažkur netoliese yra uždaras paplūdimys, tačiau tam, kad ji pasiekti reikia ilgokai pėdinti kalnuotais siaurais kalnų keliukais. Einame gerą pusvalandį. Beprotiškai karšta. Nieko nebus, einame maudytis....

O dievai, kaip labai aš dabar gailiuosi, kad neišdrįsau ten išsitraukti fotoaparato (buvau gera mergaitė ir gerbiau ten besimaudannčių nuogų ir pusnuogių žmonių privatumą). Beeeeet... ten buvo ir tokių kadrų... :) kuriuos Amsterdame parduoda atviruko formatu už kuklius 2,5euro ir mano pakvaišusios draugės nedvejodamos pasidarytų kelius fototapeto egzempliorius (jokios ,,S" daidės, bet du per bangas brendantys ir rankomis susikibę vaikinai grieko vertais užpakaliukais... :rolleyes: :o B-)

Išsimaudžiau ir kaupiuosi kelionei. Mano akys užkliūva už ant žemės sudėliotų daiktų, kurie parduodami už 1 eurą. Einu pasižvalgyti. Taip susidomiu, kad net nepastebiu, kad mane kažkas kalbina. Pakeliu akis... ir prieš mane stovi visiškai nuoga mergina, kurios daiktus aš ketinu pirkti :)

Labai keista, tačiau jos nuogumą priimu visiškai taip pat natūraliai kaip ir jos drąsą. Ji paaiškina, kad keliauja su draugais ir nebenori apsikrauti šiais daiktais. Viskas suprantama, aš puikiai JAUČIU daiktų naštą ant savo pečių. Jos kompanija pietauja hipiško autobusiuko pašonėje. Mišri 7 žmonių kompanija ir visi visiškai nuogi. Jie, beje, ryt keliaus kaip tik ten, kur keliaujame mes, tačiau jie turi tik 1 vietą. Pati nepajaučiu, kaip matuodamasi viena bliuskučių išsirengiu ir aš [juk būtų labai nemandagu, jei šlapias mano maudymuko viršus sušlapintų prekę. Martynas sako, kad viskas atrodo gerai (jau beveik mėnesį nepirkau jokio drabužio. Balta bliuskutė su kaspinėliu būtų pats tas):)

Atsivėsinę traukiame dulkėtu keliuku. Ir dabar bus tokia baisi kelionės atkarpa, kad man net baisu prisiminti ir tai aprašyti. Galiu pasakyti tik tiek, kad mes esam lucky motherf*ckers ir ne kaip kitaip :D Bet prieš tai dar vienas smagus epizodas.

Einame tokiomis dykynėmis, kuriose, kaip vėliau paaiškėjo, buvo filmuojami Klinto Eastwood'o (atsiprašau už galimas klaidas) filmai - westernai(jei man melavi ir aš meluoju) [įsivaizduokite sausros nualinta, suskilinėjusią žemę ir ja besiridenančius šiaudų ir visokių kitokių žolių supintus gniužulus. Jau? Tai va, mes ČIA :)

Karšta, vanduo jau visai į pabaigą, kelio galo nesimato, net nežinome, ar geriu keliu mes traukiame, nes tolstame nuo vandens. Staiga (!) tolumoje išvystame motorolerį, kuris atrodo kaip koks miražas. Ant jo sėdi VISIŠKAI nuogas vaikinukas, kuris vežasi 20l vandens. Jis sustoja, nusiima šalmą, pripildo mūsų buteliukus ir ramiausiai nuvažiuoja.

God damn it, I love Sauth Spain! :D

Velkamės toliau. Einame kažkur, nežinia kur, nes tokių ŠŪ*Inų keliukų jokie save gerbiantys žemėlapiai nevaizduoja.

Sustoja automobilis, kuriame jau be mūsų grūdasi 5 žmonės. Jie reikalauja, kad mes sėstume ir važiuotume su jais, nes tikrai gausime galą eidami tokiu oru, bet mes nežinome, kur tiksliai jie važiuoja ir kur po to patektume mes. esame naivūs ir išdidūs ir nevažiuojame (juk dar nežinome, kas mūsų laukia per artimiausias tris valandas).Pastebime sodybą ir kažkokį neaiškų keliuką. Kylame juo aukštyn, nes tikimės išeiti į kokį padoresnį kelią. Panašu, kad kažkada čia kažkas visai ne per seniausiai gyveno. Tik neaišku nei kas, nei kada. Namas išdarkytas [labai tiktų angliškas žodis ,,spooky"]: kažkokie čiužiniai ir piešiniai ant sienų, išmėtyti daiktai... Namas vidury dykynių: nei elektros, nei vandens... Šalia auga granatmedžiai ir stūkso apleistas baseinas... [jokios logikos!]Įmerkiame kojas. Skambina Martyno mama. Oh, kaip meistriškai ramiu tonu jis meluoja, kad mums viskas gerai! Mes juk neturime žalio supratimo, kur mes esame ir kur mes turėtume patekti vėliau...

Žiūriu į šaltinį ir galvoju, ar vanduo laikomas geriamu, jei jame plaukioja žalios varlės? Granatai ant medžių dar neprinokę, ne tokie skanūs kaip Maltoje gruodžio mėnesio viduryje... Martynas papildo vandens atsargas ir į tikrai gėlo vandens buteliuką pila šaltinėlio vandenį. Buteliukas prisipildo ir kaip tik tą minutę ar perskaitau ir išverčiu, kad vanduo netinka GERIMUI... ! :)

Kraustausi iš proto, bet vietoj to, kad tai parodyčiau, ramiai įmerkiu kojas į gana vėsų baseino vandenį... Noriu iš čia išnykti.

(nebegaliu toliau rašyti) Tai buvo tikrai labai sunki akimirka.

-----------------------------------------------------

2012.03.01

Visus su pavasariu!

(šiandien (00:15) mano gimtadienis, o aš rašau tokias siaubo istorijas) :)

Tingūs ir pasimetę tysome prie baseino. Aplink jokių miestų ar miestelių, jokių namų ar kelių. Nežinome, kur mes esame. Žinome tik apytikslę kryptį ir tai neaišku, kur mes nueisime.

Pagalvojame, kad grįžti atgal neapsimoka ir turime eiti ta pačia kryptimi ir per daug nepasimesti nuo jūros. Juk piratų įlanka privalo būti prie vandens.

Brendam gamtos sukurtų takų ir takelių tinklais. Jie atrodo labai tikroviškai ir natūraliai, nors labai tikėtina, kad čia niekas niekada nevaikščiojo... Gali eiti kokia tik nori kryptimi... visur tik takeliai... Ech...

Pasižiūriu į savo basutes ir pakraupstu. Brendu pro potencialius gyvačių ir skorpionų urvus su basutėmis atviru priekiu (staiga šmėsteli ir ta mintis, kad mano sveikatos draudimas jau greičiusiai bus pasibaigęs, nes iš darbo išėjau jau prieš mėnesį, o jei nori iš anksto susimokėti 73tris litus, susidaro toks įspūdis, kad labiau visko kompikuoti būtų tiesiog nebeįmanoma. Aj, koks skirtumas? Ar taip ar taip jokios skubios pagalbos aš čia tikrai nesulaukčiau.

Kopiam per kalnus ir tylim. Toks įspūdis, kad einam tiesiai į nežinią. Žinom tik tiek, kad tokiais "keliais" turėsime eiti apie 5 km.

Ant vieno šlaito matome namą. Logika paprasta: jei ten yra namas, turi būti ir kelias, kaip prie jo privažiuoti. Lipame aukštyn, darosi nebejuokinga, o pavojinga: reikia lipti uola ir užkopus ant to "kalnagūbrio" dar gerokai pasivaiškčioti iki pastato. Nusprendžiam , kad protingiausia būtų, jei aš pasilikčiau su daiktais, o Martynas lengvas kaip pūkas nuskrietų į žvalgybą (būtų labai apmaudu nesėkmės atveju vėl tįsti 15x2 kg tais pačiais keliais).

Sėdžiu. Laukiu. Išsitraukiu fotoaparatą ir padarau kelias foto (prisegu jas komentarų skiltyje (ta su kuprine yra būtent TA) : )

Martynas mojuoja nuo namo stogo. Kelias yra. Namas negyvenamas. Gerai bent tiek. Kelias yra kelias, o viena iš kelio savybių yra ta, kad jie siejasi su kitais keliais : )

Na, šiandien galbūt dar nemirsime. Brendame per mūsų nesibaigiančią stepę, vandens dar truputį turime. Tolumoje matome kažkokius neaiškius šiltnamius (,,Tikriausiai augina kanapes" juokaujame).

Nusižengiame taisyklei ,,Daugiau jokių shortcut'ų" ir trumpiname kelią ir vėl brendame akmenuotais nekeliukais.

Užsiropščiame ant kelio ir tada įvyksta kai kas, ką suprantame tik gerokai vėliau - vienos pravažiuojančios mašinos vairuotojas mus išvydęs ant kelio iškelia nykštį į viršų. Tipo ,, Jė jė, gerai varot". Įdomu. Einame ir tranzuojame. Mašinų nedaug, niekas nestoja. Beeet (pamenat mano istoriją apie ponį it š*do krūvą?). Sutoja jauna mergina - chrišnuitė. Ji važiuoja į Las Negras (miestelį, kuris yra UŽ Calas de San Pedro (piratų įlankos).

Netrukus suvokiame į viršų iškelto piršto reikšmę... Iki artimaiusio miestelio apie 15 km ir dar tiek pat iki Las Negras! : ) Maksimalistai kaip reta... : )

Miestelis, parkavimosi problema, ačiū, prašom, parduotuvė, sangrija (2x1,5l), šokoladas, makaronai (dėl kurių Martynas man iki šiol juokais priekaištauja, ne sman niekaip nepavyko jų išvirti įlankoje [ten tiesiog nėra jokių malkų laužui].

Nusprendžiame nemokėti 6 eurų už laivelio, keliančio į įlanką, paslaugas ir eiti pėsčiomis. Susižinome kelią, dar kartą bandom padaryti short cut'ą, bet nesėkmingai. Pakeliui gerokai įkauštame. Esame labai labai pavargę bet jau LABAI arti tikslo - jau beveik mitais ir legendomis apipintos piratų įlankos. Sutinkame tokių pat "poilsiautojų", kurie iš įlankos keliauja 4 km kalnuotais keliukais iki miestelyje esančios parduotuvės. Smagu. Jūroje atsispindi mėnulis. Baisu - einu patamsiais labai siauru keliuku pačiu skardžio pakraščiu. Kitokio praėjimo čia nėra. Penktadienis.Tolumoje matome žiburius (elektros ten turi tik kavinukės su saulės baterijomis ant stogo). Girdime būgnus ir matome ugnies fakyrų sukamus pojus. Veiksmas vyksta. Visi sveikinasi. Dabar visi esame broliai ir seserys. Nuogi vyrai ir moterys, žolės kvapas ir tokios pat nučiuožusios muzikinės improvizacijos. Susirandame vietą palapinei, nusimetam daiktus ir įsiliejame į prie laužo vykstantį tūsą. Jau esame savi. Visi čia savi. Pagaliau turime šiokį tokį pastovumą (namus!)ir keletą dienų atsikvėpti. Kitas ilgesnis sustojimas - Marokas : )

[Prisegu Calas de San pedro foto]

http://www.youtube.com/watch?v=HAMK-LXH7L4

-----------------------------------------------------------------------------------------

2012.03.16 Svečiuose pas hipius [Piratų ilanka]

Rytas. Pabundame nuo aplink šmirinėjančių ir palapinę vis "pakibinančių" žmonių. Palalinėje baisi netvarka ir labai labai karšta. Lendam lauk ir tik dabar pamatome visą bendrą šio hipių miestelio vaizdą: įlanką juosia baisinio statumo uolėtos kalvos, nuo kurių, krisk negyvas, niekaip nenulipsi nesusižeidęs. Tik tą akimirką suvokiame, kokie naivūs mes buvome, tikėdamiesi nukirsti kampą ir įlanką pasiekti pėsčiomis eidami palei jūrą. Būtume stovėję ant kalvos viršūnės ir verkę kruvinom ašarom... jei iš vis būtume iki ten sveiki gyvi atėję : )

Matome daug nuogų, atsipalaidavusių žmonių, (jėga!): kažkas žaidžia kamuoliu, kažkas maudosi, kažkas deginasi, kažkas groja gitara. Tokių "gyvųjų" ne daug, likusieji vis dar paipaliojasi po vakarykščio tūso. Kadangi dar palyginus rytas (jis čia prasideda tada, kai saulės spinduliai atsisuka į įlanką ir pradeda taip kepinti, kad net ir didžiausi miegaliai yra priversti lįsti lauk iš šiltnamiais tapusių palapinių.

Didžiausias sujudimas prie gėlo vandens krano, kur visi eina, valtis dantis, draustis, atsinešti geriamojo vandens, skalbtis. Tuo ši įlanka ir ypatinga - čia įmanoma gyventi, atostogauti, poilsiauti, nes čia vandens nereikia pirkti.

Einu prie gėlo vandens kraniuko skalbti daiktų. Saulė plieskia, tačiau degintis nekyla minčių... bet ore tvyrančiai nuogumo manijai taip pat sunku atsispirti, tad vilkiu ploną, perregimą ir perpučiamą bliuskutę ir apsimetu (ir jaučiuosi!) hipe ; 0 Na, keistai atrodau, nieko čia nebe pridursi... : )

Įdomiausia tai, kad visus komunos (pavadinkim tuos visus žmones taip)gyventojus labiausiai vienija labai neįprastas dalykas - savotiška neapykanta žmonėms, turistams, kurie čia atvyksta ne savo pėdučių pagalba, o kursuojančiais laiveliais. Kodėl neapykanta? Ogi todėl, kad visi čia 4km ėjo savo kojomis tais pavojingais šlaitais, savaip įsivaizduodami tai, ką tikisi ten rasti. Visi kažko tikėjosi, kažkam ruošėsi. Tas įlankos atradimas buvo žavus tuo, kad tu sutikai viena, kitą nuogą žmogų, o ne išlipai tiesiai prieš juos visus ir dar blogiau, išsitraukei fotoaparatą ir su turistine šypsenėle pradėjai juos visus pyškinti : (

[na tikriausiai supratote, apie ką aš kalbu]

Diena buvo tingi. Tįsojome ant smėlio, maudėmės. Esant tokiai

kaitrai daugiau nieko neįmanoma padaryti (Martynui net gi pavyko užsnūsti ant smėliuko, bekepinant savo baltą užpakaliuką, kuris vėliau patapo jautrus sėdėjimo veiksmui:)

Ah, tiesa : )

Bandėme ieškoti malkų, nes tikėjomės susikurti lauželį ir išsivirti makaronus, bet... dėja, dėja... : ) Malkų čia nėra, nebuvo ir nebus, nes čia paprasčiausiai nėra medžių ; )

Dienai persiritus į antrąją pusę ir kiek atslūgus kaitrai nusprendžiame keliauti iki miestelio parduotuvės. Daiktus paliekame be baimės, net sunku paaiškinti tą pasitikėjimą "broliais ir seserimis". O, be to, tie du šįryt į kaimynystę atsikraustę vaikinukai atrodo geri žmonės. To mums ir užtenka. Einame ilgai, bet linksmai. Turėsime progą nusipirkti pigesnio maisto (įlankoje yra kavinė, bet kainos didelės, nes viskas čia atplukdoma iš miestelio).

Bloga naujiena: parduotuvė atsidaro tik nuo 15 ar 16 valandos. Esame priversti laukti. Sėsime ant šaligatvio kažkokiame nuošaliame kiemelyje ir planuojamės, kad ryt jau reikės keliauti toliau. Toks PASYVUS poilsis reikalauja ne mažiau jėgų, nei tranzavimas.

----------------------------------------------------------------------------------------------

2012 03 20

Eilinį kartą prisipirkome visokiausių nesąmonių: bandelių, jourtų, sangrijos... : )

Kai grįžome saulė jau taip nebeplieskė. Išsimaudėme ir po truputį ėmėm planuotis rytdienos kelionę Maroko link. Autobusai iš čia važiuoja du kartus per dieną: anksti ryte ir labiau į pavakarį. Nusprendėme truputi rizikuoti: keltis dar prieš prasidedant karščiams,tačiau ne 5ryto, ir į 7val autobusą neskubėti. Tada keliauti iki miestelio ir vis tik bandyti tranzuoti tolyn, o nelaimės atveju imti vakarinį autobusą.

Po plano aptarimo nutarėme truputi atsipūsti, išsimaudyti ir pasimėgauti paskutiniu ramiu vakaru piratų įlankoje.

Prisiminėme prie Barselonos gautas dovanas... ir prasidėjo labai įdomūs pašnekesiai ir juokeliai šuniuko su didele "grifka" adresu. Paskui jis mums pasidarė labai panašus į kurmį ir tuomet užvirė diskusija apie tai, kaip kurmiai rausia žemę, kokia kryptimi jie mosikuojkasi savo mažomis letenėlėmis riestais nagiukais? : ) (šis pašnekesys buvo vienas rimčiausių kreizų visoj kelionės pokalbių (šnekėjimų ir nusišnekėjimų) istorijoj : )

Net nepajautėm, kaip atėjo vakaras. Atsigulėm ant kilimėlio ir užvertę galvas į dangų plepėjome toliau, kol galų gale Martynas užsnūdo, aš surinkau daiktus, užklojau Martyną ir nukeliavau miegoti į palapinę. Ryt mums teks anksti keltis.

Atsikėlėme apie 6val. Išsimaudėme ir pradėjome pakuotis daiktus. Skubėjome, nes matėme, kaip greitai saulė apibėga mus juosiančias uolas ir taikosi vėl mus kepinti.

Nebuvo labai liūdna. Buvo labiau baisu, nes visą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad tais siaurais takeliais šį kartą teks tipenti su kuprinėmis... Kojos links ir lengva tikrai nebus. Kiekviena menkiausia klaida... Aj, ką aš čia kabu : )

Viskas gavosi gerai : )

Keliavome ne vieni... eismas buvo dvipusis (aš niekaip negalėjau atsistebėti tas narsiais žmonėmis, kurie išsivėpę tįsdavo tuos nešiojamus šaltkrepšius, pilnus alaus ir maisto. Tai, mano nuomone, buvo ne tik neprotinga, bet ir pavojinga! Anyway, kenčiantiems šaltas alus arba jie rizikuoja ir geria šampaną : )

Linksmai žingsniuodami pasivijome savo kaimynus - du jaunus vaikinukus, kurie gyveno visai šalia mūsų. Jie buvo privažiavę autobusiuku (automobilius galima buvo palikti pusiaukelėje į įlanką). Mes nepasikuklinome juos pakalbinti ir netrukus jau riedėjome su jais miestelio link. Jie puikiai kalbėjo angliškai, tad pasipasakojome, kas mes tokie ir kur keliaujame. Ir mums dar kartą pasisekė, nes papusryčiavę jie planavo keliauti iki Almerijos, kuri buvo už kokio 100km ir mums labai į temą : )

Susitariame susitikti už valandos prie šalia esančios kavinės, prieš tai išsimaudome viešuose paplūdimio dušuose, įsikūrusiuose visai šalia gatvės, Maudėmės kaip jau buvome įpratę: nuogi, su nelegaliai paslapčiomis naudojamais šampūnais ir muilais. Nelabai kam čia mes rūpime ir tai mums patinka : )Palieku savo nediduką rausvą, rankšluostį gatvėje, pamuojuoju jam nueidama : ) Gal kam nors praves ši mano našta.

Po keliolikos minučių jau valgome sausus pusryčius su pienu ant šaligatvio. Praeiviams tai atrodo keisčiau ir įtartiniau, nei nuogos mūsų maudynės... : )

Laikas susitikti, geriame kavą. Mūsų draugai truputį vėluoja. Ieškome rozetės, nes mūsų telefonai jau visai pamirę. Randame. Sugebu tik parašyti mamai, kad aš sveika ir gyva, kad viskas nuostabu, kad labai juos visus myliu ir kad už jos lietinius su varške ir uogiene... >: )

Važiuojame link Almerijos - vieno populiariausių Ispanijos miestelių. Iki Maroko jau nebetoli - apie 350km. Smagiai plepamės ir laikas tiesiog ištirpsta. Naujieji mūsų draugai, kaip, beje, ir labai LABAI didelė dalis "atsipalaidavusių" ispanų, neprivengia "palaikyti degimą" 24/7 ; )

Bet, kol jie gerai vairuoja, man tai visai nemaišo.

Atiduodame ir marokiečių dovanas iš Prancūzijos. Mums jų nereikia, o ir padėka už paslaugą gaunasi visai neprasta. Jie labai apsidžiaugia : )

-----------------------------------------------------------------------------------------------

2012.03.22

Apsikeičiame kontaktais, atsisveikiname ir išsiskirstome.

Pirmiausiai nukeliaujam į autobusų - traukinių stotį ir susipažįstame su apylinkėmis. Išsiaiškiname, kad kelionė iki artimiausio miestelio, mums kainuotų ne pigiai, tad nusprendžiame pataupyti ir tranzuoti toliau.

Almerija mūsų nesužavi. Galbūt todėl,kad per tokį karštį nesikepinam prie jūros, o pėdinam įkaitusiu asfaltu teisingo kelio link. Niekur per daug neskubame, pasėdime, suvalgom po obuolį, užsukam į parduotuvėlę saldumynų...

Mūsų akis patraukia keltų agentūrų skelbimai, siūlantys nukakti į Maroką per jūrą. Kaina - apie 50eurų žmogui. Iš pradžių atmetame tokį pasiūlymą, tačiau po poros valandų nesėkmingo tranzavimo erzinančios saulės spinduliuose grįžtame atgal į bilietų pardavimo ofisą. Bet mūsų apmąstymai/problemos čia dar nesibaigia. Kitas keltas kitą tik rytą ir jis kelia visai ne į tą pusę, į kurią mes planavome važiuoti. Laukti? NE.

Mauname atgal į autobusų stotį. Yra vienas autobusas į nedidelį miestelį, iš kurio keliauti tolyn galbūt būtų paprasčiau (turim 7min susirasti išvykstantį autobusą). Mus susistabdo stambus plikas vyriškis, kurio dėmesį patraukia ant Martyno kuprinės kabantis užrašas ,,Algeciras" (ar kažkas tokio. Jis siūlo mus ten nuvežti už 100eurų žmogui. Jis išprotėjo! Stveriu Martyną už rankos ir tįsiu į autobusų išvykimo aikštelę. Kaina labai greitai tirpsta. 75! 50! 30! : ) 50eurų už abu. STOP (trumpas apsitarimas). Bandom? Bandom : )

Persirengiu ir savo nelabai ilgą sijoną slepiu kuprinėje, pasiimu iš Martyno ir dujų balionėlį ir pirmą kartą nusiteikiu jį panaudoti : ) Vyriškis veda mus prie mašinos ir kažkam skambina... kalbasi arabų kalba : )Jaukumo tai nepriduoda,galvoje sukasi mintys apie prekybą žmonėmis Sėdame į automobilį ir nusiteikiam 3valandų kelionei.

Norėtųsi užmegzti pokalbį ir išsklaidyti tą nejaukią tylą, bet mūsų vairuotojas nekalba angliškai, o mes nekalbam ispaniškai. Na, bet kažkokiu būdu sugebam išsiaiškinti, kad jis yra musulmonas, turi žmoną ir dukrą. Mus pagavęs jis skambino žmonai norėdamas perspėti, kad pietauti šiandien negrįš, nes veža mus pro Malagą į Algeciras, iš kurio mes čiupsime keltą ir statysime savo kojas ant AFRIKOS žemės!

Bet dar ne dabar.

Kraštovaizdis puikus, oras geras, vairuotojas važiuoja užtikrintai: greitai, bet saugiai. Į Malagą nesukam ir daugiau pakeleivių neieškome. Galvoje sukasi mintis:

ar TIKRAI už 50 eurų 2 žmonėms? Gal PO 50eurų? Gal mes nesusišnekėjome, nes kelias tikrai ilgas, o pagal autobusų stoties kainas, tai būtų labai labai pigu.

Jau temsta. Pravažiuojame daugybę mažų miestelių, kurie būtų pareikalavę LABAI daug jėgų, kadangi maži miesteliai yra maži suknisti prakeikimai (bet apie juos galbūt vėliau).

Išlipame netoli uosto, atiduodame 50 eurų ir jokių pykčių nekyla. Viskas gerai. Mūsų draugas mūsų taip lengvai nepaleidžia. Jis praveda mus pro tas baisias uosto gatveles (eina lyg koks povas) ir atveda mus į mažą prekybos centrą. Greitai apsiperkam, draugas mūsų pažiūri kvitą, ar mūsų neapgavo. Palydi mus į uostą, parodo, kur parduodami bilietai ir kur mes galime saugiai miegoti. Atsisveikinam, Jis geras žmogus, o mes važiuojame į jo gimtinę.

Suvalgome pačią baisiausią vakarienę (net juokas ima prisiminus), einame praustis (ir "damų kambarį" tvarkantis vyriškis parodo, kur man plautis kojas, kad nepaslysčiau ir nesusižeisčiau). Pasitiesiam miegmaišius, išsitiesiam ir kažkas laukimo salėje užgesina šviesas. Labanakt : )

------------------------------------------------------------------------------------

2012.03.27 MAROKAS - ŠOKAS : )

Rytas. Pabundame nuo aplink slampinėjančių žmonių ir labai greitai pajaučiame, kad esame teisingame kelyje - aplink labai daug arabiškos išvaizdos žmonių. Labai keistai jie atrodo, kadangi jų europinio įvaizdžio formavimas-kopijavimas atrodo gana neįprastai ir netgi juokingai.

Susipakuojame miegmaišius, paeiliui einame praustis.

Tiesa! Pamiršau paminėti dar vieną labai smagų niuansą-problemą, kurią dar prieš einant miegoti bandėme išsiaiškinti. Šios mįslės pavadinimas toks: ,,Kokius daiktus galima vežtis į Maroką, jei niekur nėra pateikta jokių taisyklių?". Ką jūs pagalvotumėte, jei į klausimą ,,ar aš galiu į keltą neštis peilį?", jums būtų atsakyta ,,priklausomai nuo to, kas per peilis"? : D

Toks pats atsakymas seka paklausus ir apie ginklus, pvz.: šautuvus (jų mes neturėjome, tiesiog smalsu buvo, koks šautuvas būtų normalus ir koks nenormalus) ir apie visų kitų pavojingais laikomų daiktų gabenimąsi su savimi.

Na, mes rizikavome, ir vis tik pasiėmėme su savimi Martynui tėčio dovanotą peiliuką ir viskas gavosi gerai. Šiek tiek nustebome, kai praėję po neveikiančius vartus (panašius kaip oro uoste, laukiamajame pamatome čia pat, patalpoje, rūkančią moterį. Nuo tos akimirkos tampa aišku, kad Maroke viskas bus kitaip... : )

Ir mes nei kiek neapsirikome!

Mus (visus tris žmones) bilietus pardavusi mergina palydėjo iki pat tiltelio į keltą. Laivas milžiniškas (lyg koks milijono metų senumo titanikas) ir visas pustuštis.

Mes aišku lipam ant laivo viršaus, ir susijaudinę stebime vis tolstančius Europos krantus. Jausmas tikrai sunkiai nusakomas žodžiais. Jei tą akimirką, man būtų kažkas pasakęs, kad ten pietums valgo mažus vaikus, tikriausiai būčiau ir patikėjusi : ) Plaukiame į nežinią, tai žavi ir baugina.

Nufilmuojame trumpa reportažą namiškiams ir einame į kino salės dydžio bufetą miegoti.

Pabundame už poros valandų. Jau matome AFRIKOS (!) krantus. Po truputį pradedam ieškotis pasų ir išėjimo iš laivo.

Mes JAU beveik ČIA : )

-------------------------------------------------------------------------------------------------

2012.03.28 Marokas - Šokas II

Išlipam iš kelto, susikabinam rankomis ir iškilmingai

dedam pėdą ant AFRIKOS žemės :) Simbolinis mūsų kelionės tikslas JAU pasiektas ir dabar mes lyg ir galėtume apsisukti ir keliauti namo. Mintyse sukasi filmuko ,,Bonifacijaus atostogos" vaizdai, safariai, drambliai ir žirafos, dykumos ir savanos... : ) Iš šio sapno mus pažadina pasienio ppareigūnai, kurie patikrina mūsų pasus ir persikreipusiais veidais pasako, kad mums reikia grįžti atgal į laivą, nes trūksta kažkokio štampo. Labai nesiplėsiu, pasakysiu tik tiek, kad šioj vietoj mūsų nuotykiai Maroke prasideda ir tikrai nepasibaigia. LAIVE PRALEIDŽIAM APIE VALANDĄ laukdami to pareigūno, kuris mums turi uždėti tą štampelį. Labai džiaugiamės, kad štampo neturime ne tik mes, bet ir keli iš Europos grįžę marokiečiai, kurie taikiu būdu sugeba užkurti gana nemenką pirtelę.

-----------------------------

--------------

2012.04.05

(Iš karto atsiprašau, kad taip ilgai nesulaukėte jokio papildymo. Nepulsiu teisintis, bet kažkaip taip gavosi) : )

...šių marokiečių konfliktas mums pasirodė labai labai juokingas. Jie greitai kalba ir labai daug gestikuliuoja, bet jjie kažkaip sugeba išlaikyti tokį švelnų, malonų balso toną, jame nėra jokios agresijos gaidelės. Nepasitenkinimo ir pasipiktinimo - taip, bet agresijos - ne.

Vargais negalais gavome tuos štampus ir aišku pavėlavome į autobusą, kuris nuveža žmones iki stoties - ale rimtesnio pasienio. Tada susidūrėme su dar vienu smagumu. Mums einant pro vartus, kontrolieriams užkliuvo mūsų bilietai. Martynas buvo paprašytas eiti su jais, o aš pasilikau jo laukti lauke, ant suolelio. Laukti teko ILGAI, nes mūsų laiko čia niekas labai nesistengė taupyti. Belaukdama pakalbinau vietinį vyrioka, kuris pasakė vieną frazę, kuri man labai labai įstrigo atmintyje - ,,Marocco is EASY" :) Hell YEAH! : )

Martynas grįžo susiparinęs ir tada VISI pagaliau išsiaiškinome problemą:

Pareigūnai: - Your tickets are bad and you can't leave the country with them.

Mes: - But WE DON'T WANT TO LEAVE! We have just arrived! :)

Štai taip : ) Pirmasis mūsų smagus nesusikalbėjimas, kainavęs mums 30min laukimo. Po to besijuokdami nukeliavome į autobusą (visai neprastą neoplaną, kuris visus atvykusius grobius veža į miestą Tanger'į, kur juos išlipusius iškart atakuoja sužverėję taksistai, pekybininkai, gidai ir visi kiti sukčiai, žvelgia kaip potencialius pinigų maišus.

O čia dar MES su didžiulėmis savo kuprinėmis, skandinaviškos išvaizdos, tvarkingi ir gražiai įdegę uždieniečiai. TOBULA! :)Reikia tik trupucio druskytės ir pipiriukų...

Man baisu. Aš supanikuoju, nes nespėju atsakinėti į visus klausimus. Mums pagelbsti gerasis gidas, kuris pasijuokia iš mūsų ketinimų tranzuoti, pasako, kad dabar Ramadanas ir mumn bus "3.14zdėc", nes visi nevalgę, negėrę, nerūkę ir pikti. Net ir tokiu atveju jo paslaugų mes atsisakome ir einame ieškoti vietos, kur galima nusipirkti žemėlapį. Va dada prasideda smagumynai, nes beveik niekas nedirba! O kam dirbti, jei niekas nieko nevartoja dienos metu? Visi drybso pavesyje tingūs kaip katinai. Jaučiamės stebimi. žemelapio pirkimas irgi gaunasi truputį komplikuotas, nes esame gana įbauginti ir perdėta atsargūs. Bijome, kad mus apgaus visi ir visur, kur tik užsnūs mūsų budrumas. Žemėlapis mums kainuoja daug (net neabejoju, kad mus išdūrė, bet tiek jau to, ne karvę sumokėjome ir dabar galime galvoti, kaip DINGTI iš šito didelio miesto, kuris man nei kiek nepatinka. Nusiperkam kelis bananus, vandens, sėdim ant šaligatvio ir pagaunu save mąstančią apie... (dabar negaliu patikėti, kad tada taip galvojau)... apie Grįžimą į autobusą, į keltą ir kelionę atgal į Europą (kiek vėliau išsiaiškiname, kad tokios mintys yra visiška norma, ir ne mes vieni taip desperatiškai apmąstom ir atmetam pabėgimo planą).

Išsikeičiame pinigus banke ir einam einam einam... pro visus tuos taksistus, prekeivius. Žvilgsniai sminga mums į nugaras kaip kirviai. Man labai nejauku, nematau nei vienos merginos ar moters, visur tik išdvėsę vyrai... Kažkas kažkur mušasi [juk nėra lengva visą dieną išbūti be maisto ir vandens... ir nerūkyti : )]

Mango vaisius pardavinėjančiam vaikinukui prasitariame, kad važiuojame į Chefshaouen miestelį. Šį sakinį palydi PLATI (plati!) šypsena su primerktomis akytėmis. Jis paspaudžia musm rankas ir parodo kryptį, kuria važiuoja transportas į tą pusę : )

svarbu: Chefshaouen ][šefšia(o)en]yra nedidelis žydras (įmesiu foto) turistų pamėgtas miestelis kalnuose, kuriuose yra visas tuntas "žolės" plantacijų... ir ten viskas tikrai yra EASY". Niekas nieko nevynioja į vatą ir visi žino, kokie žmonės ir ko ten važiuoja, BET MES NE TOKIE : )

Pagaliau prieiname degalinę ir pasiruošiame tikrinti europietišką tranzavimo būdą - tranzavimą degalinėse. Užsirašome miestelio pavadinimą ir "NO TAXI" apačioje. Nelabai kas supranta, ko mes norime ir ką tai reiškia. Mašinų" asortimentas žavus, LABAI visaip kaip kitoks nei Europoje. Ilgai laukti netenka. Prie mūsų sustoja gana naujas automobilis. Jame sėdi du vaikinai ir paklausia: ,,Ką jūs čia veikiate?". Jie kalba prancūziškai. Martynas nekerta šios kalbos, tad visa komunikacija vyksta per mane. Nepaisant to, jie vis tiek žiūri tik į Martyną, o aš jaučiuosi kaip įgarsintų subtitrų mašina : )

Esminiai jų klausimai:

- what are you doing here?

- where are you from?

- you don't have money?

- you don't have money?!

- you don't have money? - I can give you money if you don't have money :)

Labai sunku jiems išaiškinti, kad mes tranzuojam tik todėl, kad toks yra mūsų keliavimo būdas. Kad mes turim (šiek tiek (pabrėžiam tai))pinigų ir viskas su mumis yra tvarkoje, ir jei mes norėtume važiuoti autobusu, tai taip ir padarytume. Prasiveržia svetingumo pliūpsnis,jis pasako, kad labai norėtų pasikviesti mus į svečius, aprodyti savo namus ir supažindinti mus su savo šeima. Ir kad jei važiuotų Chefshaouen'o link, būtinai mus pavežtų, bet šiandien negali. Duoda mums savo kontaktus ir pasako, kad jei kartais pakliūtume į bėdą, būtinai jam paskambintume. Įdomu įdomu... :)

Kepame ant saulytės ir tenkinam žmonių smalsumą savo natradicine išvaizda. Nors ir nelabai smagu, bet jau po truputi pradedame priprasti prie to.

Ir kas gi čia?! Mums sustoja autobusiukas, atsidaro durys ir moteris su visais tais įdomiais drabužiais moja mums ranka. Atlėkiam, operatyviai įsiparkuojame ir jau važiuojam. Jie rieda ne iki Chaouen (taip jie sako pavadinima, kai tinki sakyti ilgą variantą) , bet iki Tetuan'o. Bet kuriuo atveju, mums pakeliui :)

Šiti vėl krizena, kai pasakome, kad važiuojam į tą miestuką. Mes apšalę - negi jis tikrai taip linksmai pagarsėjęs? :)

Kai pasakome, kad nei vienas iš mūsų nerūko, jie dar labiau juokiasi. Tipo ,,tai kokiuo velnio jūs ten važiuojate?" : )

Ten graži gamta... kalnai... - Aaaa, taip, kalnai, gamta.. (jie vis tiek mumis netiki).

Išlipam, padėkojam, tranzuojam toliau : )

Sustoja kažkoks šūd*nas autobusiukas (nu tikrai toks) ir berniokas pasako, kad už 40 dirhamų (14lt) nuvežtų mus ten. Nesutinkam, mes išdidūs paukščiai, laiko turim ir niekam nieko nemokėsime. Tada sustoja kiti du vaikinukai su kiek naujesniu nei visi kiti seni mersedez markės auto (Maroką būtų labai pelnytai pavadinti pomirtiniu senų mersedesų ("agurkų") gyvenimu. Susidaro toks įspūdis, kad jais čia važinėja tol, kol galiniai ratai aplenkia priekinius (labai rimtai kalbu. Ir čia ne reklama! : )

Vyrukai jauni, mūsų amžiaus ir labai besistengiantys pavaizduoti, kad Marokas yra ne koks tai užkampis, žinote, ir klauso visokį ten repą. Linksim galvas ir apsimetam, kad mums irgi labai patinka. Jie rūko žolę ir panašu, kad Ramadanas jiems ne labai kaip rūpi.

Aš negaliu atplėšti akių nuo kraštovaizdžio. Pakelėse pilna tokių mažų kovinių moteryčių su keistomis skrybėlėmis, kurios pardavinėja kaktusų vaisius, vynuoges, arbūzus, melionus. Pavadinau jas kovinėmis, nes panašu, kad jos moka viską ir dideli svoriai ant pečių, visokie karučiai joms ne problema. Juk reikia uždirbti visiems, visokiais būdais ir ar tu vyras ar moteris, tavo teisės ir pareigos nėra labai sureikšminamos. Svarbiausia tai, kad būtum naudingas ir duonos kąsnį įpirktum.

Bet dabar ne apie tai.

Išlipam prie įsukimo į Chaoen ir pamatom, kad dar teks kokius tris km kopti vinguotu keliuku į kalną, kuriame yra miestelis. Einam, tranzuojam ir sustoja taxi. Pasakom, kad pinigų neturim ir nieko jam neduosim, bet vairuotojas pasako, kad pinigų jam nereikia ir paveš mus tiesiog iš geros valios. Du kartus pasitikslinam ar tikrai ir tada sėdam į automobilį odiniu salonu : ) Ties posiūkiais ratas liečiasi prie gelešžies (nesu automobilių ekspertė, bet bent jau garsas yra būtent toks... Bet tai nelabai kam rūpi).Svarbiausia, kad važiuojam. Važiuojam ir dairomės vietos palapinei, nes mus 0perspėja, kad apsistojimas yra gana brangus. ,,Nu jooo... juk turistinis miestelis..." pagalvojam.

Išlipam, padėkojam ir matom dar vieną konfliktą: dvo moterys gincijasi. Ateina vyras. Viena jų apspjauna kitą ir tas vyras ją išsiveda. Mhm... egzotika? :)

Einam vis pilnėjančiomis miestelio gatvėmis, maždaug 18val vakaro. Pagalvojam , kad nieko nesutaupysim labai ir lekiaujam po viešbutukus klausinėdami kainų. Kainos nei didelės, nei mažos - apie 9eurus (man atrodo). Staiga mus pačiumpa vienas senukas, kuris prižada parodyti labai gerą ir pigų variantą. Neturime labai kuo rizikuoti, tad nusekame jam iš paskos. Nors viešbutukas "visai čia pat" einame geras 15min. Tada nutinka dar keistesnis dalykas, nes mums jau beveik visai atėjus, atsiranda kitas vyrukas, kuris bando mus persiviloti. Ir jam tai pavyksta! : ) Anas senukas lieka labai nepatenkintas, bet juk laimi geriausias taip? (nors netinka čia šis pasakymas, čia gaunasi kaip viešasis pirkimas) : )

Ateiname į hosteliuką ,,Souka" (čia jau prasideda reklama, nes tikrai labai faina vieta už 4eurus (lova pastogėje) ir 6 eurus (lova kambaryje). Virtuvė, dušai, tualetai, nemokamas internetas ir lovos ant stogo(įmesiu foto). Bet labiausiai nudžiugina tai, kad čia gyvena vien užsieniečiai! :) LAAAABAI apsidžiaugiu, nes iškart susirandu draugų ir dalinuosi labai šviežiais įspūdžiais apie šią šalį.

Tiesa, dar esame paprašyti duoti pinigų už gero "taško" užrodymą. Aš įjungiu "durniaus bėgį" ir derėtis palieku Martyną. Vyrų reikalai vyrams :P

,,Jūs irgi norėjote apsisukti ir važiuoti atgal?" paklausia mergina iš Australijos. Iš kur ji žino?! Matyt, mes nesame niekuo labai išskirtiniai ir visi turi pereiti tą etapą, kuris pasibaigia tą pačią akimirką, kai ištrūksti iš miesto... pramoninio... ; )

------------------------------------

2012.04.11.

,,Kantrybė - dorybė" - kaip ten kažkas sako...

Šiandien didi diena! Mes turime pastogę, galime nusipirkti normalaus maisto, bendraujame su nuostabiais žmonėmis, ir net gi turime virtuvę! Bet kam ta virtuvė, jei už 1eurą vietinės reikšmės restoranėlyje gali gauti dvi puikias sriubas ir didelį kepalą šviežios duonos? : ) Čia pirmą kartą per visą kelionę mes pasijutome turtingi ir galėjome sau leisti daugiau, nei buvome įpratę.

Nemoku žodžiais nupasakoti, koks nuostabus yra ką tik iš lauko atvežto meliono skonis! Kainuoja centus ir apetito nesugadina net nelabai patenkintas pardavėjas, raikantis melioną didžiuliu purvinu peiliu. Bet mes esame jo šalies svečiai, o svečius čia labai gerbia. Mums sakė, kad jei kažkas kažką mums padarytų, tą žmogų labai stipriai nubaustų, būtent dėl nepagarbos savo svečiui. Svečiui?

Nespėjau nei pajausti, kaip greitai šiame mažame turistiniame miestelyje pasijaučiau sava. Žmonės gyvena iš turistų ir juos gerbia, stengiasi bet kokia kaina privilioti į savo mažas, užslėptas parduotuvėles, tačiau gana mandagiai "lenda į akis", nėra taip agresyviai nusiteikę ,,grobio" atžvilgiu.

Kaip smagu derėtis. Niekada nemokėjau to daryti, bet čia tai privalu. O taktika labai paprasta ir labai veiksminga (gal jau pasakojau?):

paklausi kainos--->bandai dėrėtis, nesėkmė---> tada sakai, kad ta kaina tau per didelė ir jau ruošiesi eiti toliau--->tave sustabdo ir klausia ,,What's your price?--->pasakai perpus mažesnę kainą, nei sakę prekeivis (jis tada LABAI susibiesina)---> NO? eini toliau. Tada tave sustabdo ir prasideda normalesnės derybos : ) Niekas čia neturi konkrečios kainos. NIEKAS : ) Viskas yra gaminama mažose dirbtuvėlėse šalia siaurų gatvelių. "Kainuoja" tik medžiagos ir laikas. Medžiagos, pvz, apdirbtos odos jie neperka, o laiko jie turi labai labai daug... : )

Bet viskas čia turi vertę.

Labai greitai prisijaukinome šį mažą miestelį ir taip labai nenorėjome išvykti, kad nusprendėme čia pasilikti dar vieną dieną. Dar vieną ir tada leisimės toliau į kitos dimensijos nežinomybę.

Mūsų naujieji draugai tikrai puikūs draugai. Visi svetimšaliai čia labai greitai susibendrauja. Jie kalba kitomis kalbomis ir turi skirtinų tautybių išduotus pasus, bet visi jie yra Europos vaikai. Europos, kuri iš manos čia tam tikra prasme pavirsta į pamotę...

...stebiu nežmonišku greičiu nuo stataus akmenukais išgrįsto kalno lekiančius 2 - 4metų vaikus. Man nešiurpsta oda, nes nesu mama ir savo vaikų dar neturiu. BET turiu pakankamai žinių, kad galėčiau palyginti vaikų elgesį, auklėjimo būdą, žaidimus. Šie maži, purvini, apsisnarglėję vaikiūkščiai čia atrodo kur kas laimingesni, nei viskuo pertekę europiečių vaikeliai. Galiu lažintis, kad nei jie serga, nei jie yra kam nors alergiški. Jie yra sveiki laimingi vaikai (lygiai tokie pat, kaip ir mes kadaise, nuogi lakstydami po laukus ir pievas, trypdami karvašūdžius pas močiutę kaime ir besikarstantys stogais... ech... : ))

Pakalbam apie Žolę? : )

Maroke jos per akis. Kvietimas pasivaikčioti po plantacijas ir padegustuoti šio gamtos produkto čia jau nieko nestebina. Na, gal kiek populiaresnis yra hašišas. VISI jo turi ir geranoriškai juo dalinasi. Joks čia stebuklas, tai - Marokietiškos kultūros dalis (lygiai taip pat kaip šalta ir be proto saldi pipirmečių arbata). Nebuvom šventieji ir mes, bet nieko nepirkom : ) Viskas ka=kaip savaime atsirasdavo laiku ir vietoje. ...iiiiirrrrrrr Marokiečiai turi pasiutusiai skanius saldumynus! : )

-------------------------------------------------------

----------------------------------

2012.04.12.

Dvi naktys Chefshaouen'e. Jau tikriausiai pakaks, viską apžiūrėjome, pasiilsėjome, nusipirkome dovanų sau ir namiškiams. Dovanos = papildomas svoris. Ką darom? : )

Mes čia taip įsidrąsinome, kad sugalvojome pabandyti vieną aferą - drabužių mainus! Mums bet kuriuo atveju reiktų jų atsikratyti, NES reikia nepamiršti, kad dar visa Europa laukia pakeliui namo. O čia dar taip karšta, O Martynas prisiėmė tiek daug visokių gerų dalykų, kurių šiaip iš esmės visai nereikia (dar kartą priminsiu vieną tokių kelionių taisyklę - patarimą: imkite tik tuos drabužius, kurie yra "ant ribos" t.y. galima dėvėti, bet nebūtų labai gaila išmeti, atiduoti arba IŠMAINYTI : )

Būtent taip mes ir padarėme: vieną Marčiaus džemperį iškeitėm į marokietišką "džemperį", pridėjom dar truputi pinigų ir VUOLIA! :)

Truputis priešistorės:

išsiregistravom iš hosteliuko, atsisveikinom ir su kuprinėm patraukėm turgelio link. Čia mus sustabdė eilinis vyriškis, kviečiantis mus aplankyti jo parduotuvėlę. Mes pasakom, kad turim daiktų, kuriuos norėtume atiduoti - parduoti - išmainyti.

Vyruko akys sužiba. Eina pas jį (ilgai) prieinam parduotuvėlę, jis atrakina duris, įsileidžia mus ir užsirakina.ĮDOMU : ) Tada traukiam iš maišelių savo gerybes. Jis viską kruopščiai apžiūri, mes tuo tarpu apžiūrim, ką gero turi jis. Manęs suknelės nedomina (tokių pilni Lietuvos "skudurynai"), man patinka prieskoniai. OooOoOooOOooo.... : )

Gaunam nemokamą paskaitą. Tarsi jis būtų koks medikas. Čia marokietiška viagra, čia nuo moteriškų problemų, čia shefaranas... (jo man neduoda), bet "viagros" smulkintos ir nesmulkintos, kur matosi visi ingridientai mes pasiimam, bus lauktuvės namiškiams (sakė, labai skanu su makaronais) : )

A! Tiesa! : )

Visa tai pasakodamas vyras labai dažnai ir džiaugsmingai apkabina mane, mane uosto, bučiuoja į kaktą. BET su Martynu daro tą patį! (tikriausiai tam, kad užmaskuotų savo liguistą potraukį Europietėms moterims). Man nepatinka, apsikabinu Martymą ir bandau labai tikroviškai imituoti POROS santykius (net paprašau, kad Martynas parodytų bent kokį nors nepasitenkinimą tokiu jo glebesčiavimusi) : )

Atiduodu savo kojines, apatinį trikotažą, darbinį džemperį (AaAA!!! Dabar kažkur Maroke kažkas vaikšto su ,,TOKIo IR TOKIo" populiariausio Kauno Pub'o emblema : D)

Dabar galvoju, kad galbūt buvau per daug dosni ir per mažai papračiau už visus tuos daiktus, bet whatever... Dovanotam džemperiui į rankogalius nežiūri : P

Beje, apie tuos įdomius pagyvenusius vyrus ir europietes moteris Maroke.

Ar Jūs esate kada nors girdėję tokią kainą - tiek ir tiek pinigų ,,and two kisses"? : )

Ne? O man teko : )

---------------------------------

-------------------

2012.04.13

Buvo smagiai liūdna palikti šį miestelį: ten labai gera, bet

jau viskas buvo išžiūrinėta, ištyrinėta, su draugais atsisveikinta, nes jie taip pat keliavo savais keliais: kas namo, kad Sacharos link. Suvalgyti patys skaniausi melionai ir arbūzai, saldumynai išragauti...

Tranzuoti ilgai neteko. Mus tik išėjus iš miestelio net nestabdytas sustojo dar vienas taxi, kuris nenorėjo iš mūsų jokių pinigų. Jis važiavo pro krioklius, kuriuos mes planavome pamatyti, bet tai nebuvo jo kelionės tikslas. Jis keliavo į Asilah miestelį, įsikūrusį visai prie vandenyno. Ten buvo ir garsusis Paradise beach , bet apie jį kiek vėliau... : ) Žodžiu, mes važiavome jau nebe prie krioklių, o prie jūros (nebuvo labai sunku mus įtikinti) :)

To jausmo neįmanoma nupasakoti... kai skrieji senu mersedesu ("agurku") vingiuotais keliais, vėjas kedena plaukus, nes visi langai iki galo atlapoti. Tu stebi besikeičiantį kraštovaizdį, to krašto žmones... Tai pati tikriausia beprotybė! Jausmas fantastiškas!

Ten žmonės gyvena stipriai kitaip. Jie labai bendruomeniški ir padeda vieni kitiems pagal savo nuožiūrą (pvz, jų nereikia stabdyti, jie juk mato, kad tu eini pėsčiomis vidury dykynių). Turi jie kažkokią ženklų sistemą ir nesuprasi, kaip ji veikia. T.y. keliu eina vienas vyriškis, jie kažkaip susimojuoja ir išsiaiškina, kur kas važiuoja ir kur kas turi būti. Tai žavi ir palieka didžiulį įspūdį. Ypač matant susvetimėjusius mūsų europietiškos kultūros žmones... Skaudi tema, bet ar kada nors pastebėjote, kokie mes vieni kitiems abėjingi...?

Skurdas. Labai subjektyvi sąvoka. Kas yra turtas? Materialinės gėrybės? Nemanau. Čia pabuvęs kažkaip kitaip pradedi vertini tokius dalykus. Sotus, apsirengęs, truputį pamiegojęs = laimingas = viskas, ko reikia : )

Marokiečiai bando prisijaukinti Europietiškos kultūros atributus. Teko pasivaikščioti po modernesnį turgų, kuris beveik nieko nesiskiria nuo mūsiškių: ,,Nike"---> ,,Nice", Nokia sportbačiai ir t.t. Labai keista ir dar labiau juokinga. Ir truputi gaila, kad visas tas šlamštas atkeliauja pas juos.

------------------------------------

------------------------------------------------------------

2012.04.16

Sustojam pakelėje, nufotkinam laukuose besiganančius kupranugarius (Martynas basomis nubėga tai padaryti ir paskui labai gailisi dėl tokio neprotingo - basu kojų - sprendimo, nes prisivaro pilnus padus kažkokių dygliukų. Aš tuo tarpu sėdžiu mašinoje ir viską stebiu iš tolo, kad tas taksistas nenuvairuotų su mūsų daiktas : )

Kažkur po valandos atsirandame Asilah miestelio centre.

Nežinau, ką mes čia veiksime ir kur šiąnakt miegosime. Patenkame į centrinę miestelio aikštę. Mus kalbina Palangos stiliaus močiutės, siūlo kambarius. Netrukus prie mūsų prieina jaunas (paskui paaiškėja, kad jam apie 32metus) vaikinukas. Jis pardavinėja ant tvirto cemento maišų popieriaus prieskoniais ir karvės ragu pieštus piešinius(tirai labai gražūs) ir taip pat siūlo mums kambarį. Pasakom, kad neturim daug pinigų ir susiderim stogą virš galvos už 4eurus žmogui.

Einam apie 10minučių, kol prieiname nauju savo namus.

Dar viena slapta mano užgaida pildosi - įsiprašėm į tikrų marokiečių namus! : )

Namai susideda iš dviejų dalių: pirmas aukštas - daug kilimų, pagalvėlių, sofkučių - prabangu (sakykim), antras aukštas - skalbykla, vasaros virtuvėlė, nutriušusi sofa - labai netvarkinga. Tiesa, ir mūsų kambarys - apleistas sandėliukas su rakinamomis durimis ir dviem aptriušusiomis ir smirdančiomis sofomis. Čia MŪSŲ NAMAI : D

Bet mes ne išrankūs ir džiaugiamės galimybe nusimesti daiktus ir susipažinti su dar vienu Maroko miesteliu.

Nusiperkame namų šeimininko pieštų paveikslų lauktuvėms ir skubam į apžvalginį pasivaikščiojimą.

Čia ne Chefshaouen'as. Dėja, tai suprantu iš karto. Viskas Čia kitaip. Pagrindinėse miestelio gatvėse jau vyksta intensyvi prekyba - jau greitai aštuonios vakaro - laikas, kada jau galima valgyti. Gatvės smirdi, visur purvas. Nesu baisi princesė, bet man čia labai nepatinka ir savo nepasitenkinimo nuo Marčiaus neslepiu. Kur nešvara, ten ir ligos. Noriu greičiau dingti iš čia. Nepatinka ir tai, jog visą laiką jaučiuosi stebima. Moterų gatvėse nėra, jos tikriausiai pluša prie puodų.

Nusiperkame kažkokių pyragaičių, bandelių su keistais įdarais

ir keliaujame prie vandenyno. Nuostabaus grožio pakrante šis miestelis negali pasigirti - akmenuoti krantai ir daug šiukšlių. Užeina keista nostalgija. Čia viskas kitaip.

Pasisvečiavę tuščioje, apšiurusioje kavinukėjė, kur jos šeimininkai džiugiai puotavo ir pavaišino mus kažkokiu labai keistu gėrimu iš kefyro, patraukėme atgal į miestelio centrą (Mediną). Gatvėse nei gyvos dvasios! Visi namuose valgo, niekas nedirba. Panašu, kad šiandien daugiau nebevalgysime ir mes.

Pakeliui namo dėmesį patraukia moteris, piešianti chna tatuiruotes. Labai įdomu. Labai noriu, bet jos sakomos kainos mums atrodo per didelės. Atsisakome jos paslaugų, bet ji taip lengvai nepasiduoda. Nusiveda mus į šalį, pasisodina mane ir pradeda piešti. Aš labai nepanikuoju, nes manau, kad ji parodys kokį nedidelį pavyzdį ir tuo viskas pasibaigs, bet ne. Ji labai greitai raito gėles ant mano rankos. Sustabdau ją, nes manau, kad už tokią tatuiruotę dar įstengsiu susimokėti. Iš kažkur išdygsta mūsų apartamentų šeimininkas ir pasako, kad ji (pasako jos vardą) padarys mums geras tatuiruotes už gerą kainą. Ir jis išnyksta.

Dabar Martyno eilė. Jis užsisvajoja ir jos nestabdo, tad ji išmargina beveik visą jo ranką! Pripiešia širdelių ir arabiškai užrašo mano vardą (chi chi chi) :) Bėda bėda... Pati nepajaučiu, kaip stambesnes kupiūras susikišu į kišenę ir piniginėje palieku tik smulkius pinigus : ) (prisegsiu foto)

25eurai!? :blink: Mes tiek neturime, o jei ir turėtume, tikrai neatiduotume! Labai greitai suvokiame, kokios suktos šio krašto moterys. Išverčiame kišenes ir parodome, kad daugiau pinigų neturim ir iš vis dėl JOKIOS kainos mes nesitarėme. Ji mums kelia sceną: stabdo praeinančius žmones ir graudžiu balsu pasakoja, kaip mes ją apgavome. Tikrai blogai jaučiamės, bet patys suprantam, kad tokių pinigų tikrai nemokėsim. Bet vis tiek atiduodam jai apie 5 eurus ir paliekame ją nepatenkintą burbėti.

Grįžę namo mes sužinome, kad labai stipriai permokėjome! : ) Mūsų namų šeimininkas išverčia akis ir pats nusistebi, kad ji vis tik sugebėjo taip nuostabiai mus išdurti : )

Va taip vat!

Po truputį ruošiamės miegui. Kaip tik tuo metu prasideda audra su žaibais ir perkūnais : ) Va čia tai taip. Pro mūsų durų apačią į vidų liejasi vanduo. Šaunu! Va čia tai nuotykiai!

Bijau, kad tokia prasta elektros instaliacija nepataptų mūsų mirčių priežastimi. Apšalę filmuojame reportažą. Jau ko ko, bet griaustinių ir žaibų Maroke mes tikrai nesitikėjome.

Lietus liaujasi, mes liekam gyvi ir bandom miegoti savo lovose. Smirdančiose, bet lovose : )

----------------------------------------------------------------------------------------

2012.04.23

Pabundu nuo labai įdomios muzikos. Net nesuprantu, ar tai radijas ar kokia nors rytinė musulmoniška malda po mūsų "langais". Vis tik tai radijas. Jaunoji mūsų namų šeiniminkė skalbia drabužius mūsų "terasoje" (kiek man teko matyti, labai normalu ir įprasta skalbti viršutiniame namo aukšte, po atviru dangumi, nes ten yra įrengta pati geriausia nuotekų (ačiū Dievui, teko matyti tik vandens) nubėgimo sistema. Skalbi dubenyje, įsipili naujo vandens, viską išlieji čia pat, sau po kojomis ir t.t. A, tiesa! Nepasakojau apie tualetų vikrantasuS ir dušą : ) Tualetas seno tipo (be unitazo, tik ta baisi skylė, į kurią (dėmesio!) yra įstatytas "bambalys" su vandeniu : ) Procesas toks: ateini, išimi ta butelį, padarai ką reikia, nuleidi vandenį ir įstatai butelį atgal...(Aha, tikrai ne itin higieniška, bet ne mes čia šeimininkai, jų namai - jų taisyklės). Dušas irgi čia. Imi kibiriuką, prisipili vandens, ir pili ant savęs (tik va nežinau, ar reikia tą butelį išimti ar ne, nes ten maudytis minčių nekilo : )

Atsikėlėm, apsiprausėm ir iškeliavom medžioti pusryčių.

Užduotis nebuvo labai lengva, nes ramadano metu nelabai kas dirba dienomis, visi tūno savo urveliuose ir taupo energiją vakarui. Mums taip bekeliaujant tuščia gatve, kurioje vakar taip virė veiksmas, sutikome dar vieną draugą, kuris pasiklausė kaip mes gyvename ir pasiliūlė mus palydėti iki turgaus. Iš karto pasakėme, kad pinigų neduosim, bet jis sakė, kad viskas ok ir kad turguje dirba kažkoks jo draugas (buvome naivūs ir pamanėme, kad už naujų klientų paiešką atsidėkos tas pats jo draugas. Klydome, bet apie tai sužinojome ne iš karto : )

Mūsų naujasis draugas neatlipo nuo mūsų mums įsigijus kelias bulves, porą pomidorų, agurką, svogūną ir 4vnt kiaušinių (net nežinau, ar vištų, nes buvo kažkaip neįprastai brangūs.

Nebuvome labai nuovokūs prasitardamai, kad mums dar reikia užsukti į paštą, nes norime išsiųsti kelis atvirukus namiškiams. Ėjome ilgai ( vargu, ar būtume savarankiškai suradę paštą). Mums atėjus užvirė diskusijos dėl pinigų. Pradėjome ginčytis su tuo vyru, kuris mus atlydėjęs nutaisė nuskriausto žmogaus veidelį ir vis kartojo, kad sugaišo daug laiko, kol mus atvedė iki mūsų pasivaikščiojimo tikslo. Dabar nepamenu, ar davėme jam pinigų ar ne, bet man atrodo, kad vis tik davėme.

Grįžome namo ir ant gerokai priskretusios dujinės virėme pačią skaniausią bulvių košę ever su daržovių "salotomis".

Kiaušinius taip pat išsivirėme ir pasiėmėme į kelionė. Labai gaila, bet mūsų vizitas Maroke baigiasi, šiandien keliausime atgal į Tanger miestą, iš kurio važiuosime į keltą ir kelsimės į Europą.

Atsisveikinome su "namiškiais" ir tyliai sau pažadėjome, kad dar sugrįšime. Pakeliui dar apžiūrėjome ,,Paradise beach", bet šalia tų besimėtančių plastikinių kėdžių liekanų maudytis noro nebuvo. Ir iš vis ten buvo baisus šiukšlynas... ir kažkur tolumoje kažkokie du vyrai vedė kažkokius du kupranugarius... O kažkokie du lietuviai pėdino keliu iš miestelio.

Priėję normalų "pagrindinį" kelią, pradėjome tranzuoti. Nors tranzavimu to nebūtų galima pavadinti, nes, jei neklystu, sustojo pati pirmoji pravažiuojanti mašina - mėlynas autobusiukas : ) Susižiūrėjome žemėlapį, viskas tinka, viskas pagal planą. Judame pirmyn, nors iš tiesų tai yra atgal ir stebine, kaip pakelėje kokie 8 žmogiukai grūdasi į nediduką taksi automobilį : ) Smagu : )

Išlipame kažkokiame judriasniame miestelyje. Eismas čia didesnis, bet stoti niekas labai neskuba. Netrukus sustoja gana solidus vyriškis su kostiumuku ir diplomatiniu portfeliu ant galinės sėdynės. Jis daug nešneka, bet važiuoja į Tangerį. Puiku!

Šviesoforai čia neveikia, visi pasikliauja nuojauta ar sėkme, nežinau, bet avarijų matyti neteko (bet labai smagu irgi nebuvo). Išlipome Tangeryje, išsikeitėme likusius pinigus, nusipirkom nerealiai skanų Mango, pasidėrėjom dėl bilietų kainų į uostą, iš labai arti pamatėme "muštynes" (du pagyvenę, pasipūtę kaip povai vyrai garsiai vienas ant kito šaukė, įsirėžę vienas į kitą krūtinėmis, o aplink būriavosi dar kokia 8 smalsuoliai - palaikymo komanda. Visas šitas šaršalynas mingravo kokius 10 metrų tai į vieną, tai į kitą pusę. Jokio smurto, jokių kiumsčių, gal tik "močiutės stiliaus" apsistumdymai).

Sėdžiu autobuse, pro langą stebiu visą veiksmą ir man darosi liūdna. Labai trumpa buvo mūsų viešnagė šioje nurautoje šalyje, dar labai daug ką norėčiau pamatyti, bet turiu būti atvira pato sau - pavargau ir jau šiek tiek noriu namo. O dar visa Europa prieš akis. Dar tikrai bus ką veikti...

Uostas, bileitų kasos, keltas. Ši kartą greitesnis ir mažesnis už tą Titaniką, su kuriuo plaukėme pirmyn. Sėdime VIP klasės vietose ir kapojame kietai virtus kiaušinius. Skanu, bet net duonos neturime. Atrodom kaip kokie vargšiukai paaugliai, besibučiuojantys per lietų ant bromelyje esančių laiptų. Tik mes ne paaugliai... ir nesibučiuojame (tik taip pat apgailėtinai atrodome : )

Martynas miega, o aš išsitraukiu Europos žemėlapį, atsiverčiu Lietuvą ir apsiverkiu... Kažkoks sentimentų ir nuovargio mišinys. Man liūdna, nes į Europą aš taip pat nenoriu grįžti, man ten atrodo taip nesaugu (galbūt todėl, kad uostas nėra pati jaukiausia, saugiausia ir šilčiausia vieta, o kadangi keltas vėlavo išvykti kai atplauksime jau bus tamsu, turėsime vėl nakvoti uosto patalpose).

Keltas vėluoja gal geras dvi valandas, bet kai pagaliau pajuda, prasideda tikros linksmybės - jūros liga (fui, net bloga prisiminus pasidaro). Žiūrim pro langą ir jūra maišosi su horizontu, mus labai stipriai supa. Pirmieji sunegaluoja vaikai (apvemia save, savo tėvų laptopus ir viską, kas aplinkui). Paskui neatlaiko ir suaugusieji. Denis labai greitai ištuštėja, visi pasiskirto po ne tokias ekstremalias vietas ir tualetus. Mes su Marčium vis dar laikomės. Pykinti pradeda paskutinėmis akimirkomis, kai jau galime matyti Europos krantus. Bet mes išsilaikome, ir išlaikome savo skrandžių turinius. Man liūdna.

----------------------------------------------------

----------------------------------------------------

2012.05.04

Sveiki visi :)

Pirmiausiai atsiprašau visų, kurie laukia nesulaukia istorijos papildymo. Žinot, pavasaris, darbas, gamta ir visa kita... =)

Kai persikėlėme į Europą jau buvo tamsu. Minčių tranzuoti jau nebekilo, svarbiausia buvo užsiimti geras miegamas vietas ant uosto grindų ir melstis, kad kitą dieną nelytų.

Privalau bent keliais žodžiais aprašyti mūsų vakarienę - šunų ėdalo pavidalo (ir skonio)pigūs sausi pusryčiai (dietiniai, apie kuriuos paskui buvo kuriamos legendos) pienas, spraitas (!) ir dar plastmasės skonio spurgos ir sausainiai (mums kažkaip sekėsi išsirinkti būtent tokius nuostabius gaminius : )

Labai keistas, pusiau pavydo jausmas apimdavo matant kitus žmogiukus, su didelėm kuprinėm, kurie ruošėsi keliauti ten, iš kur mes neseniai grįžom. Patys priėjom, kalbinom juos, dalinom patarimus, kurių patys negavom arba gavom nepakankamai objektyvius, neatitinkančius atitinkančius tikrovės. Norėjom padaryti kažką, kad ir ir kiti atrastų Maroką (dalį jo) tokį, kokį atradome mes.

Rytas. Keliamės anksti. Dabartinis mūsų tikslas - Madridas, kur mūsų laukia lietuvių šeima. Iki tol pažinojome tik Tatą (Skatą), su juo susipažinome Londone. Tada net neįtariau, kiek gėrio ir rūpesčio gali slypėti 12metų Ispanijoje gyvenančių lietuvių širdyse...Ech... : ) Bet apie tai vėliau : )

Pamenu tiek, kad ilgai einam ir niekas nestoja. Einam vėl, stojam, tranzuojam, niekas nestoja... Tada pagaliau prieiname kažkokią degalinę, kuri yra toks mirties taškas, tokioj strategiškai nepatogioj vietoj, kad šiurpsta oda ir optimizmu tikrai nei iš tolo nedvelkia. Su didžiuliu liūdesiu nužvelgiame ledus, kurie čia kainuoja apie 3 eurus... Mums šiandien tikrai nesiseka. Sėdim ant bortelio ištysusiais veidais ir laukiam savo "ponio". Ir vieną surandam! Mus paima vaikinas, kuris važiuoja kažkur (mums net nelabai svarbu kur, kad tik iš TEN). Kelionė neprailgsta ir jau lipame lauk medidelio miestelio degalinėje. Nusiperkam maisto, papietaujame ir... (dabar bandau atsekti, kad po ko buvo) ...ir kopiam vingiuotu keliu į didellę, riebią trasą A1.

Pakeliui prisivalgėme visokiausių įdomiausių skanumynų (šviežių figų (tokie slyvos dydžio saldūs reikalai su daug smulkių sėklyčių, kurios smagiai traška jas kramtant), Irrrrrrrrrrr.... pakelėje radome nesibaigiančią vynuogių plantaciją. Oh Boy! Tai, ką mes Lietuvoje vadiname žaliosiiomis vynuogėmis... {kaip čia švelniai išsireiškus..?)

TOS vynuogės yra tokios prinokusios, kad jos net ne geltonos, o labiau oranžinės ir kuo toliau, tuo didesnės ir labiau prinokusios jos buvo... Mes jų TIEK prisiragavom, kad paskui jau net pradėjom gėdytis jas rušiuodami į skanias, neskanias ir pusiau skanias : ) Bet tatai buvo pati geriausia sumanymo eiti šia kryptimi dalis.

Po kalnų kalnelių, posūkių ir posūkėlių išvydome greitkelį ir mokėjimo už kelius punktą. Ilgai neteko laukti, buvome iškart pastebėti ir perspėti, kad čia tranzuoti mums niekas neleis ir kad eitume ten, iš kur atėjome (niekam nerūpėjo, kad iki čia ateiti mums prireikė gerų dviejų valandų, kad lipome per skardžius, kad esame pavargę, ir norime tik pirmos pasitaikiusios degalinės ant šio kelio.

Užsidedu akinius nuo saulės, kad Martynas nematytų, kaip mano akyse tvenkiasi ašaros. Labai š*dinai jaučiuosi, Martynas ne ką geriau. Nieko nekalbam, tik nunarinę galvas einame atgal į tą turistinį turčių vilomis aptupdytą miestelį.

BET šiandien, matyt, "ponių" diena! Mums beveik iškart sustoja senukas amerikietis, ornitologas, kuriam labai patinka žaisti golfą ir kurio sūnus pasišventęs tranzuotojas kaip tik šiuo metu malasi kažkur po egzotinius kraštus.

Toks jausmas, kad pats Dievas mums atsiuntė šį dieduką, nes jis atsirado kaip tik tuo pačiu sunkiausiu momentu.

Padėkojame, atsisveikiname ir išlipame toje pačioje degalinėje, kurioje ir pirmą kartą išlipome :)

2012.05.22

Buvome ten pat, kur ir prieš geras 4 valandas. Buvome nusivylę ir pikti dėl tokios nesėkmės. ,,Show must go on"

tad papietavome ir išsiaiškinome, kad pajudėti iš šio užkeikto miestelio galime autobusu, kuris mus pavežtų iki vieno iš tų kažkurių "sekančių" miestelių. Painu? Taip, bet rinktis nelabai yra iš ko.

Ant mūsų popieriaus parašyta ,,MADRIDAS" (vietiniai žmonės galvoja, kad mes bepročiai).

Sulaukiame autobuso. Martynas eilinį kartą saldžiai užmiega, o aš eilinį kartą panikuoju, nes nežinau nei kaip atrodo mūsų tikslas, nei kur mes važiuojame, nei ko galim tikėtis, nei kur išlipti. O išlipti reikėjo kokiais 2 - 3 kilometrais anksčiau, nei mes tai padarėme, na, bet gaivios nuogališkos maudynės jūroje, o vėliau ir paplūdimio duše nebuvo taip jau blogai, taip, kad skųstis lyg ir nėra kuo : )

Prie įvažiavimo į miestelį randame degalinę. Veiksmo ne per daugiausia, bet bent jau esame trasoje ir mūsų šansai pajudėti toliau bent šiek tiek padidėja.

Taaaaip :] Sutinkame aukštą vyriškį, kuris ką tik nusiplovė savo automobilį ir yra pasirįžęs mus pavežėti. Mes jį pavadinome bendru vardu, kuris jam labai tiko - Machio (mirksiukas pupuli : D )

Jis - masažistas, darbo metu minkantis storas turtingas bobas, prašančias tai daryti stipriau, bet mokančias visai neprastus pinigus. Jo žmona yra kilusiiš Čekijos (tai buvo svari priežastis mus paimti, nes mes jam kažkaip kažką priminėm (nors jokio logiško ryšio aš neįžvelgiu čia neįžvelgiu);]

Pametėjo jis mus apie 30km ir išleido nuošalioje degalinėje ant kalvos. Saulė jau pamažu leidosi, bet vieta buvo graži ir mes dėl to nei trupučio nesijaudinome.

Bet šiandien mums vis tik sekėsi, kadangi kitas žmogus, kurio

vardą įrašėme į mus pametėjusių žmonių sąrašą buvo rusiškas.

Mus paėmė didelė moteris, kalbanti stipriu rusišku akcentu. Tegul ji būna Nataša. Nataša labai nustebo, kad mes važiuojame TEN ir tranzuojamą TEN, nes TA degalinė buvo pati nepalankiasia vieta TIEMS mūsų kelionės tikslams pasiekti.

Ji buvo kažkokia keista - kažkaip susijusi su kažkokia religija ar sekta, dabar nepamenu, nes autimobilyje skambėjo keista muzika (nei tai mantros, nei giesmes - kažkas neaiškaus). Anyway, mūsų subiniukai judėjo pirmyn (tiksliau atgal namo) ir tai buvo geriausia, kas ta dieną galėjo būti gero : )

Nataša, moteris su balta maike ir visai be liemenuko, paleido mus prie nedidelio Ispanijos miestelio (nepasakysiu dabar taip greitai pavadinimo, bet ji sakė, kad daug "žvaigždžių" (labai nemėgstu, kai šis žodis būna skirtas žmonių "klasei" apibūdinti)šiame miestelyje turi savo namus ir leidžia čia savo atostogas.

[Tegul sau leidžia, nieko nepadarysi...]

Aš jau lyg ir norėčiau ieškotis vietos nakvynei, bet Martynas mane perkalba ir einame į miestelį. Surandame prekybos centrą ir nusiperkame tikriausiai vieną normalesnių vakarienių per pastarąją savaitę (atsimenu, kad tikrai buvo konservuotos pupelės, duona, sangrija ir dar kažkas, ko mes nesugebėjome įveikti, nes pupelių buvo daugiau, nei mes sugebėjome įveikti).

Kažkur čia turi būti jūra. Tai mums rodo ženklai.

Einame ir kažką pezame, nes kalbėti normaliai jau nebeturime jėgų. Einame prabangių namų kvartalu, kol pagaliau prieiname išdžiuvusios upės vagą. Ji mums atrodo visai neprasta vieta nakvynei. Džiaugiamės ir turčių namais - čia turi būti saugu. Na, bent jau tikrai saugiau, nei ant smėlio prie jūros.

Valgome vakarienę ant apšviesto žolės plotelio. Keistai mes čia atrodome, bet mums tai nelabai svarbu. Mums skauda kojas, nugaras, esame labai pavargę po visų dienos (tą akimirką atrodo, kad po dviejų)"linksmybių".

Čia pat, po medžiu, bet ne "ant akių" pasistatome palapinę ir užmiegame.

Pabundu juo palapinės virpėjimo. Kažkas čiupinėja mūsų kuprines, kurios sudėtos palapinės apačioje/prie kojų (miegame galvomis į "duris" kaip tik tam, kad niekas negalėtų ištraukti mūsų daiktų nepastebėti).

Tyliai pažadinu Martyną, kuris miega kaip paprastai - budėjimo rėžimu. Judesiais jam parodau, kas vyksta, bet tas Kažkas tikriausiai tai pastebi ir nueina šalin. Pavojaus lyg ir nebėra, bet nesmagu. Sunkiai užmiegu ir dar nežinau, kad rytas bus toks pats smagus, kaip ir vakaras.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

2012.05.24

Ankstyvas rytas. Palapinėje miegu viena, Martynas jau atsikėlęs ir daro mankštą. Girdžiu lapų šiažėjimą, prasegu palapinę ir nusiteikiu sveikintis.

,,La-a-a-a--a-a--a-a-a-a!!!!!!" - sucypiu kiek galėdama, nes tiesiai priešais mano veidą išnyra šuns snukis! Jis išsigąsta ne ką mažiau nei aš ir nuskuodžia pas savo šeimininką. [Puiku, miegam ant šunų vedžiojimą trasos].

Martynas viską matė ir girdėjo, tai dabar raitosi iš juoko.

Užteks pokštauti. Greitai pakuojamės daiktus ir keliaujam toliau.

Už poros kilometrų prieiname degalinę. Nusiprausiame, užsirašome plakatą ir laukiame savo sėkmės. Dėja dėja... Gražus rytas, bet mes tikriausiai labai negražūs, nes niekas nenori mums padėti. Ir šiaip čia mažas miestelis, visi čia atvažiuojantys viso labo vietinės reikšmės veikėjai.

[labai nustebina vienas vyras, kuris atvažiuoja su kabrioletu, užsikelia stogą (mygtuko paspaudimu aišku) tada nueina nusipirkti kavos, po poros minučių sugrįžta su draugu, vėl pakelia stogą, ir išvažiuoja... (Jooooooo...:]

Einame toliau, nes nepanašu, kad artimiausiu metu kas nors žada pasikeisti...Neaišku, kur bus sekanti degalinė, tad sustojame prie autobuso stotelės, kur būtų patogu sustoti.

Girdime cypiančius stabdžius. Visai pro mus praskrieja taxi automobilis ,,Ne ne, mes nemokėsim". Bet pinigų niekas iš mūsų ir nenori imti. Šis jaunasis Shumacheris už dvidešimt minučių turi būti oro uoste, iki kurio dar LABAI toli :]

Mes nevažiuojam, mes SKRENDAM ;] Bet vyrukas vairuoja užtikrintai ir abejonių dėl jo vairavimo įgūdžių nekyla.

Netrukus jis paleidžia mus degalinėje, kuri yra "ant" kelio į Madridą - pirmuosius mūsų namus po Slovėnijos ir Maroko.

Pietaujame (šaltas pienas ir avižiniai dribsniai už kosmosinę sumą) ir vėl stojame į trasą. Tiesa, čia sutinkame dar vieną lietuvį "fūristą" iš Utenos. Pakalbam apie krepšinį (tuo metu kaip tik vyko Europos krepšinio čempionatas). Jis mums negali pagelbėti, ne sne ta kryptimi važiuoja. Į Madridą važiuoja kitas fūrisas - lenkas su sūnumi, BET trise važiuoti negalima, o ką jau kalbėti apie keturis žmones kabinoje.

[nieko tokio, kaip nors].

Sustoja vyrukas su nauju Civic'u ("hibridu" - pusiau elektiniu, pusiau dyzeliniu automobiliu, kuriuo labai didžiuojasi. Jis važiuoja pro Granadą, kuri mums net LABAI pakeliui. Jis irgi yra ragavęs tranzuotojų duonos, tad nusprendė, kad jei ne jis, tada niekas kitas mūsų gali ir nepaimti. Smagu. Klausomės jo pasakojimų ir geriam kolą (nepatikėsite, kokia tuo metu ji buvo skani).

Pravažiuojam Granadą. Vyrukas nemažai mums apie ją papasakoja. Labai gražus miestas, reikės kada nors aplankyti (prižadu)

Išlipam mažoje kaimuko degalinėje. LABAI karšta.

iki Madrido 400km, kokia 15val. Nepatikėsit, bet šiandien vakare mes jau valgysim lietuviškus kotletukus ir miegosim lovose. Kaip? Papasakosiu kitą kartą.

-------------------------------

NEBETELPU JAU :)

KURIU TREČIĄ TEMĄ ;)