Lietuvių k. VBE (2012)

Reikejo parasytj bendra tasku suma? O Dieve, as pamirsau. Kiek balu minusuoja?

Nereikejo, reikejo tik pazymet 400 zodziu riba.

O velnias. Jau galvojau kad dar tasku ismeciau :D

Svarbu, kas įžangoje pasakoma, o ne kokio ilgio ji yra :) Pilstymas iš tuščio į kiaurą rašiniui "gerumo" neprideda. Lygiai taip pat ir su argumentais - nesvarbu, kiek jų naudoji, svarbu, kad jie būtų svarūs ir į temą. :)

Argumentavimas tikrai nebus maksimumas jeigu tik po vieną argumentą pastraipoje pateikiama. Jeigu neįsikerti, tai argumentais turi pagrįsti savo teiginį. Todėl akivaizdu, kad vieno argumento tam neužtenka...

Gal kas gali apšviest ar mano situacija žiauriai prasta, ar tik labai prasta? :unsure:

Puslapiu ankščiau parašiau ką pridirbau... Tik dar nepaminėjau kad net ir tos ribos nespėjau nubrėžt.... :unsure:

Na, aš kaip ir daugėlis rinkausi 1-ą temą. Nors buvo juokingas niuansas, kai pradžioj pasirinkau antrą ir parašiusi pusę pastraipos užsikirtau ir nebežinojau ką rašyti :D tai gan greitai susiprotėjau, viską nubraukiau ir pradėjau nagrinėti pirmą temą. Rėmiausi Dantės "Dieviškąja komedija" (dalis - Pragaras)( praeityje padarytos klaidos gali būti paskata pasiaukojimui) , V. Juknaitės "Stiklo šalimi" ( pasiaukojimas gali būti neįvertinamas ir atskirti žmogų nuo jį supančio pasaulio)ir Aischilo "prikaltasis Prometėjas"(pasiaukojimas gali būti kaip paskata mokslo tobulėjimui). kaip manot, ar galiu bent kažko tikėtis? :) Šiaip rašiau pirma dėstymo pastraipas, o paskui apibendrinimą. Įžangą pasilikau užsiskaninimui (mokytoja taip mokė, ir tiesą pasakius padėjo, nes anksčiau pasirašiusi įžangą nežinodavau apie ką rašyti) :) Ai tiesa, parašiusi lygiai 400 žodžių, beskaitydama dar prirašiau apie 17 :D tai gavosi lyg ir 417 žodžių. Manau, kad pats tas :)

O teksto suvokias tai šioks toks kosmosiukas. Stengiuosi apie jį per daug nesukti galvos, nes teksto nagrinėti niekada nemokėjau ir nesistengiau bandyti išmokti, nes nemanau kad yra kažkokia "sistema", kurią išmokęs vaikas galėtų puikiai nagrinėti tekstą.

Teksto suvokimas, tai pats sunkiausias man gyvenime pakliuvo, pavadinima jo ilgai prisiminsiu:)

Teksto suvokimas, tai pats sunkiausias man gyvenime pakliuvo, pavadinima jo ilgai prisiminsiu:)

Pritariu tau - teksto suvokimų esu dariusi tikrai visą galybę, bet dar tokios nesąmonės neteko nagrinėt. A.a. tam Kukului, bet geriau nebūtų šito teksto parašęs. :)

Kaip vienas dvyliktokas feisbuke juokavo: Kas būtu jeigu valgyčiau sviestą,ant jo užsitepčiau dar sviesto,bet niekada netepčiau??? :) :) :)

Paredagavau, kas, mano subjektyvia ir mėgėjiška nuomone, atrodo, kad yra klaida (gali būti ir daugiau klaidų, taisiau ne visas).

KOMENTARAS:

Čia buvo SAMPROTAUJAMASIS rašinys, todėl turėjai samprotauti(Paminėti 1-2 kartus): kelti probleminius/retorinius klausimus, vartoti įterpinius, tokius kaip "Mano nuomone, aš manau, manyčiau ir t.t"

Į temą lyg ir atsakei, tačiau man nepatiko, kad didžiulę dalį rašinio buvo ne tavo asmeninė nuomone, ar knygos/filmo atpasakojimas: reikėjo glausčiau supažindinti su pagrindine mintimi, o ne papasakoti visą siužetą.

 

LABAI daug skyrybos klaidų, per daug "kad" (šalutinių prijungiamųjų sakinių), reikėjo juos keisti į sujungiamuosius bejungtukius (dvitaškiai, brūkšniai), nes labai jau silpnai atrodo Tavo rašinio stilius.

 

Čia pridedu vertinimo instrukcija (senesnių metų - gal pravers?) https://docs.google.com/viewer?a=v&q=cache:4V0UHnP80soJ:www.egzaminai.lt/failai/944_liet_gimt_vert_krit_VBE_teksto_rasymas_2009_projektas.pdf+&hl=lt&gl=lt&pid=bl&srcid=ADGEEShRWQX-BYimGCOMXSJkJtqnbgOB9yx63U8XrCJmFit7PoUxT8hBLCf3gKzwMheyaFnknAVqYXpf5lZFXpC8-4XdmAIiONAF3I8pigKsbE9jzZkfQSVMzqA-171IMppt8g7l7M6J&sig=AHIEtbST3Yixn5Po5WtyWZ7iCFBOc86P1Q&pli=1

 

 

 

 

*****

 

"Ar pasiaukojimas ir šiandien prasmingas?"

 

Pasiaukojimą kiekvienas gali suprasti kitaip. Svarbu yra tai, kad žmogus niekuomet nepamirštų savo tėvynės, savo draugų ir paties savęs. Dėl šių dalykų pasiaukojimas įgauna prasmę, kuri yra aktuali ir šių dienų pasaulyje.

 

Daugelis žmonių aukojasi dėl savo tėvynės. Tikriausiai kiekvieno lietuvio širdyje yra „įstrigę“ rusų priespaudos laikai, kai žmogus negalėdavo šnekėti savo gimtąja kalba, kai turėdavo nuolatos slėptis ir kovoti už savo gyvybę. Tokie istoriniai momentai, kaip Sausio 13-osios įvykiai, kai žmonės susikibę rankomis saugojo televizijos bokštą, parodo visos šalies norą išlikti , ir kovoti už geresnę šalies ateitį. Taip pat turėtume nepamiršti ir Baltijos kelio, kai „gyva žmonių grandine“ susikibę už rankų žmonės, nusidriekė per visas Baltijos šalis, norėdamosi (nes kas norėjo įrodyti?žmonės; nesuderintos giminės) įrodyti savo vieningumą. Visi šie įvykiai nutikę praeityje yra minimi ir šiomis dienomis, tam, kad žmonės nepamirštų, dėl ko mes dabar esame nepriklausoma valstybė, ir tam, kad dar kartą padėkotume tiems, kam kas aukojosi vardan tėvynės.

 

Žmonės dažnai yra priversti pasiaukoti dėl kitų. Kai kurie paaukoja savo gyvybę tam, kad išliktų kitas, kiti paaukoja savo gyvenimą tam, kad suteiktų viltį kitam, kad kada nors ateis diena , kai viskas pasikeis, kai nereiks sukti galvos iš kur gauti maisto ar pinigų. Pasak Senekos, „ kol žmogus yra gyvas, jis niekuomet neturi prarasti vilties"](tokia mintis išvis egzistuoja, ar ją sukūrei?). Tokį požiūrį į gyvenimą puikiai vaizduoja Frankas Derabontas savo filme „The Shawshank Reduption“ – „Pabėgimas iš Šošenko“ (nesu ekspertė, bet mano nuomone, nereikėjo rašyti angliško pavadinimo:)). Šiame filme pagrindinis herojus Endis Diufreinas yra apkaltinamas žmonos nužudymu, taip todėl jis yra nuteisiamas kalėti Šošenko kalėjime. Čia patekęs jis susiduria su daugybe sunkumų, kurie neretai pareikalauja iš jo daugybės jėgų ir pasiaukojimo. Čia (STILIUS!) jis susipažįsta su senu kaliniu Redu, kuris yra visišką Endžio priešingybė. Endis jam nuolatos kartoja, kad visuomet yra viltis :, viltis kada nors ištrūkti iš kelėjimo. Endis Diufreinas paaukoja visą savo turtą tam, kad padėtų Redui ištrūkti iš kalėjimo (VĖL stilius, reikėjo keisti tą "kalėjimą" į kitą žodį, nes tikrai prikibs) ir tam, kad parodytų, jog viltis niekuomet neišnyksta. Tokie filmai žmogui parodo, kad kartais reikia pasiaukoti dėl kitų tam, kad užsitikrintum sau vietą gyvenime. Neveltui šis filmas yra įvertintas visų laikų geriausiu filmu , pagal „mBd“(????, gal "IMbd? :D") vertinimą.

 

Galiausiai, kai kurie žmonės pasiaukoja tam , kad pasiektų savo gyvenimo tikslą. Kai kurie paaukoja savo sveikatą tam, kad pasiektų geresnius rezultatus sporte, kiti paaukoja savo draugus ir šeimą tam, kad susirastų geresnį darbą. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie pasiaukoja tam, kad pasiektų savo gyvenimo tikslą. Tokį tikslo siekimą puikiai vaizduoja Paulas Coelho savo knygoje „Alchemikas“. Šioje knygoje yra pasakojamas jauno piemens gyvenimas. Kartą jaunuolis sutiko karalių , kuris jam papasakojo gyvenimo esmę, kad kiekvienas žmogus turi gyvenimo tikslą – įvykdyti savo gyvenimo legendą. Jaunuoliui karalius padarė neišdildomą įspūdį, kuris privertė jį pakeisti visą savo gyvenimą. Nuolatos mylėjęs savo avis, jis jas parduoda tam, kad nuvyktų į Egiptą. Ten, pasak karaliaus, jis atras savo gyvenimo legendą ir lobį. Patyręs daug kančių ir nuovargio , paaukojęs savo meilę – Fatimą , jis pasiekia Egiptą, tačiau ten jis neranda jokio lobio. Tuomet jis supranta, jog visas gyvenimo lobis buvo jam prieš akis ir dėl to nebuvo verta aukoti viso savo gyvenimo. Iš šios istorijos galime pasimokyti to , jog „Gyvenimo stebuklai būna visuomet šalia mūsų, tačiau mes visada jų ieškome toli, toli“. - Paulo Coelho.

 

Pasiaukojimas visuomet išliks mūsų širdyse. Mes visuomet jausime pareigą aukotis dėl mums svarbių dalykų. Kiekvienas turime pajusti tai, nes ši pareiga mus lydės visą likusį gyvenimą. Ar tai būtų aukojimasis dėl tėvynės , ar dėl draugų , o gal dėl visai kitų dalykų, svarbu, kad tai būtų prasminga.

Dekui labai uz pastabas :) , daugokai cia klaidu priveliau jau per pc rasydamas, tai daugumos nera ten kur galunes kitos ar panasiai. Tiesiog per skubejima nuo juodrascio matyt perrasiau, nes cia ziuriu kad yra visiskai kvailu :) Siaip nepretenduoju tikrai is rasinio gaut 20+ tasku, galvoju ar pavyktu bent 10 gauti. Visas viltis dedu i suvokima, kuri manau parasiau tikrai neblogai :) , gal galetum mazdaug ivertinti kiek mazdaug surinkciau tasku is 52 ? P.S Senekos ten neisgalvojau , yra tokia :) : http://zilbinus.lt/uzrasai-parast-se/kol-gyvas-zmogus-niekuomet-neturi-prarasti-vilties.-seneka.html

Suvokimo atsakymo lape buvo galima braukyti?

"Gamta - tai vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas"

Johanas V. Getė

Žmogaus evoliucija - tai sudėtingas procesas, kurio metu buvo siekiama ne tik prisitaikyti prie aplinkos bei išgyventi, bet ir pažinti pasaulį. Nepaslaptis, jog nesuprasdami gamtos reiškinių, negalėdami paaiškinti elementariausių fizikos dėsnių, mes nesugebėsime tobulėti kaip rūšis ir perteikti žinių naujoms kartoms. Žmogus yra maža visuomenės dalelė, todėl savianalizė, asmeninis tobulėjimas turi būti svarbus kiekvienam.Individas, nesuprasdamas pasaulyje vykstančių procesų, negali tikėtis dvasinės harmonijos, o vidinės ramybės neradęs žmogus bus linkęs destruktyviai mąstyti bei nesugebės realizuotis visuomenėje kaip tvirtą nuomonę turinti asmenybė.

Žmogaus patiriami jausmai, sutinkami žmonės keičia mąstyseną bei verčia pergalvoti priimtus sprendimus. Tikrai yra asmenybių, kurios atrodytų tvirtai žino, ko nori gyvenime, tačiau besikeičianti aplinka, draugai lemia, jog toks žmogus pradeda abejoti savo pašaukimu. Nuolatinė vidinio pasaulio kova, nežinomybė vargina, todėl, manau, jog tik ryžtinga asmenybė, pasirinkusi vieną realizacijos sritį, gali pajusti gyvenimo prasmę. Taip teigdamas remiuosi Vinco Mykolaičio - Putino romanu "Altorių šešėly". Liudas Vasaris - pagrindinis kūrinio veikėjas, apdovanotas meniniu talentu bei išgyvenantis egzsistencinę tragediją. Jis nežino, ar būdamas kunigu galės save realizuoti poezijos srityje. Trys kūrinio moterys: Liucija, baronienė bei Auksė nulemia tai, jog Vasaris nusprendžia atsisakyti kunigystės luomo bei atlieka apostaziją. Akivaizdu, jog jaunuoliui (vėliau kūrinyje tapusiai brandžiai asmenybei) buvo neįmanoma gyventi dvilypėje būtyje. Stresas, nuolatinis vidinio pasaulio konfliktas lėmė kraštutinumus, kurie atvėrė naujas galimybes visiškai kitoje srityje. Taigi, bręstant asmenybei, formuojantis kitoms vertybėms, keičiasi ir žmogaus požiūris į gyvenimą - priimami nauji sprendimai, darantys įtaką žmogaus egzsistencinei prasmei.

Kita vertus, didelę įtaką savęs pažinimui daro gamta. Aplinkos grožis, augalai, gyvūnai teikia kūrybinių galių, verčia asmenybę svajoti, teikia dvasinės ramybės. Apie gamtos teikiama naudą žmogaus būčiai daug rašė romantikai. Maironis poezijos rinkinyje "Pavasario balsai", eilėraštyje "Uosis ir žmogus", minėjo, jog žmogus naikindamas gamtą naikina savo dvasią. Romantikas Antanas Baranauskas poemoje "Anykščių šilelis" miškus apibūdino kaip sakralinę erdvę: "Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?" Mano manymu, mus supanti gamta yra tikrosios harmonijos pavyzdys. Tad galima teigti, jog norėdami suprasti save mes pirmiausia turime atskleisti mus supančios augalijos bei gyvūnijos paslaptis, kurios yra lyg raktas į asmeninį pažinimą.

Vis dėlto svarbiausia žmogui pažinti savo galimybių ribas. Asmenybės varomoji jėga - tai tikslas, kurį norima pasiekti bet kokia kaina. Atkaklumas bei ryžtas siekiant norimo rezultato yra tikrosios žmogaus vertybės. Nesvarbu, kad gali tekti atlikti Sizifo darbus, tačiau dvasinės bei fizinės individo pastangos parodys tikrąją ribą tarp bejėgiškumo ir valios stiprybės. Humanistas Ernestas Hemingvėjus sureikšmino ne pasaulio problemas, bet žmogaus vidinį pasaulį, kuris buvo svarbiausias akcentas jo kūryboje. Autorius apysakoje (laimėjusioje Nobelio literatūros premiją) "Senis ir jūra" pateikia senio Santjago bei žuvies kovą, kuri galbūt labiau moralinė nei fizinė. Senis išsekęs, tačiau pergalė prieš kardžuvę, kuri simbolizuoja visos gamtos galybę, yra kulminacija, įrodanti, jog žmogaus ryžtas bei valia yra daug svarbesni už fizinę stiprybę. Laimėta kova žvejui lėmė dvasinę ramybę, jis įrodė sau, kad vis dar gali konkuruoti su jaunesniąja karta. Manau, jog šis pavyzdys aiškiai parodo, koks svarbus savo galimybių pažinimas. Taigi, nors žmogus nevisada ryžtąsi vaginantiems iššūkiams, tačiau tik stengdamasis juos atlikti jis gali pajusti išsilaisvinimą bei būties harmoniją.

Baigdamas, galiu teigti, jog žmogus norėdamas pažinti save privalo atlikti daugybę savianalizės bei asmeninio tobulėjimo užduočių. Nepaisant to, didelės įtakos turi ir individą supanti aplinka. Bendravimas su kitokių pažiūrų žmonėmis, gamtos pažinimas lemia asmenybės formacimąsi. Taigi, siekdami atrasti savyje dvasinės ramybes, pažinti save, mes privalome priimti visus mums pasaulio iškeltus sunkumus. Tik įveikę šiuos barjerus galėsime drąsiai ištarti - esu svarbi žmonijai asmenybė.

P.S. Kai kurios stiliaus klaidos ištaisytos perrašant, o dėl gramatikos ir skyrybos tai galėjo įsivelti klaidu nurašinėjant.

Prašau nuomonės ar pakankamai geras rašinys, ar gerai argumentuotas ir ar įdomus?

Argumentavimas tikrai nebus maksimumas jeigu tik po vieną argumentą pastraipoje pateikiama. Jeigu neįsikerti, tai argumentais turi pagrįsti savo teiginį. Todėl akivaizdu, kad vieno argumento tam neužtenka...

Nenoriu pradėt begalinio ginčo, bet mano praktika rodo, kad ir vieno svaraus argumento (literatūrinis, kultūrinis kontekstas) visiškai užtenka, jei juo sugebi tinkamai argumentuoti savo teiginį. Jei nesugebi, nepadės ir trys ar keturi argumentai.:)

taip,man mokytoja pati sake,jau geriau remtis vienu argumentu,bet svariu,negu pilstyt is tuscio i kiaura.

Na va, sveiki visi, pasidalinsiu aš savo džiaugsmais :D

 

Pradėjus pirmąją egzamino dalį, temos atrodė lyg ir nieko. Susirašiau argumentus prie temų ir pasirinkau apie pasiaukojimą. Rašiau rašiau aš į tą juodraštį, tiek prirašiau, kad liko 30 min perrašyt ir kaip jau turbūt atspėjot, nespėjau perrašyt <_<

 

Pilnai spėjau perrašyt tik įžangą ir pirmą pastraipą, visa kitą trumpinau...baisiai trumpinau...galima sakyt antroj ir trečioj pastraipoj tik iki argumento parašiau ir kirtau. Be jokių užsklandų, be nieko. O ką daryt?

 

Man įdomu, ar nuims taškų už struktūrą, jeigu nėra užsklandų antroj ir trečioj pastraipoj?

 

Įžanga buvo maždaug tokia;

 

"Pasiaukojimas - tai asmeninių interesų nepaisymas, siekiant gerovės kitiems. Tai yra vienas kilniausių būdų išreikšt savo meilę ir atsidavimą. Meilė ir pasiaukojimas - neatsiejami dalykai. Motinasi aukojasi dėl vaiko, patriotas - dėl tevynės, kunigas aukoja savo asmeninį gyvenimą tarnystei Dievui ir visus šiuos dalykus sieja meilė tam, dėl ko aukojimasi. Meilė visais laikais buvo vienas stipriausių ir prasmingiausių jausmų. Jeigu meilė būtų beprasmė, tai ir pasiaukojimas netektų prasmės, todėl manau, kad pasiaukojimas visais laikais buvo prasmingas."

 

Ar kažkas tokio, nes tikrai žinau kad švarraštyje geriau kažkaip parašiau, geriau pagr.mintį suformulavau, čia buvo iš juodraščio imta.

 

Pirmoj pastraipoj, kaip argumentus naudojau V. Krėvės "Skirgaila", aprašiau tą vietą kaip Keleris pasiaukoja dėl Onos garbės ir filmą "Titanikas" , turbūt nereik pasakot, bet vis vien, ten kur džekas vis tik gelbėjo tą savo paną, o ne save. Šiuos du argumentus apjungiau ir užbaigiau pastraipą.

 

Antroj pastraipoj kaip argumentą naudojau sausio 13d įvykius ir kad tų žmonių pasiaukojimas praeityje mums įgyja didelę reikšmę šiandien, tačiau kaip sakiau, nebaigiau pastraipos, paskutinis sakynis skambėjo maždaug "Lietuvos žmonės kasmet pagerbia tuos, kurie 1991 01 13 žuvo dėl tėvynės. Jų aukos nėra beprasmės ir daug ką reiškia Lietuvos žmonėms, kadangi tik tų drąsių žmonių dėka, mūsų Lietuva dabar yra nepriklausoma."

 

Trečioj pastraipoj išvis katastrofa, bandžiau kažką rašyt likus 5 min iki galo. Kaip argumentą naudojau "Altorių šešėly", tezinis sakinys buvo "Ne visada besiaukojantys žmonės yra laimingi.", o argumentavau tai kad Liudas Vasaris aukojo savo gyvenimą dėl tevų, stodamas į seminariją, kad jo tėvai būtų laimingi ir džiaugtųsi juo. Bet trečioj pastraipoj viso labo gal kokie 4 sakiniai tebuvo, nes visai nebuvo laiko...

 

Pabaigoj išvis nepamenu ką suraizgiau...

 

Nežinau, po rašinio kiek supanikavau, išsigandau kad galiu neišlaikyt... Kaip manot, ar žiauriai baisi mano situacija? 400 žodžių tikrai bus.

 

 

Teksto suvokimas...galvojau, jog tai vienintelis šansas išsigelbėt, bet jis tikrai buvo sunkus... Bet į visus klausimus atsakiau ir manau kad iš dalies neblogai suvokiau, apie pusę taškų turėčiau tikrai gaut...

Kaip manot, kiek galiu tikėtis taškų, kiek gali numušt? Ar numuš už struktūrą, jei nėra užsklandų? Ar numuš už tai, kad nėra nubrėžtos žodžių ribos?

"Gamta - tai vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas"

Johanas V. Getė

 

Žmogaus evoliucija - tai sudėtingas procesas, kurio metu buvo siekiama ne tik prisitaikyti prie aplinkos bei išgyventi, bet ir pažinti pasaulį. Nepaslaptis, jog nesuprasdami gamtos reiškinių, negalėdami paaiškinti elementariausių fizikos dėsnių, mes nesugebėsime tobulėti kaip rūšis ir perteikti žinių naujoms kartoms. Žmogus yra maža visuomenės dalelė, todėl savianalizė, asmeninis tobulėjimas turi būti svarbus kiekvienam.Individas, nesuprasdamas pasaulyje vykstančių procesų, negali tikėtis dvasinės harmonijos, o vidinės ramybės neradęs žmogus bus linkęs destruktyviai mąstyti bei nesugebės realizuotis visuomenėje kaip tvirtą nuomonę turinti asmenybė.

 

Žmogaus patiriami jausmai, sutinkami žmonės keičia mąstyseną bei verčia pergalvoti priimtus sprendimus. Tikrai yra asmenybių, kurios atrodytų tvirtai žino, ko nori gyvenime, tačiau besikeičianti aplinka, draugai lemia, jog toks žmogus pradeda abejoti savo pašaukimu. Nuolatinė vidinio pasaulio kova, nežinomybė vargina, todėl, manau, jog tik ryžtinga asmenybė, pasirinkusi vieną realizacijos sritį, gali pajusti gyvenimo prasmę. Taip teigdamas remiuosi Vinco Mykolaičio - Putino romanu "Altorių šešėly". Liudas Vasaris - pagrindinis kūrinio veikėjas, apdovanotas meniniu talentu bei išgyvenantis egzsistencinę tragediją. Jis nežino, ar būdamas kunigu galės save realizuoti poezijos srityje. Trys kūrinio moterys: Liucija, baronienė bei Auksė nulemia tai, jog Vasaris nusprendžia atsisakyti kunigystės luomo bei atlieka apostaziją. Akivaizdu, jog jaunuoliui (vėliau kūrinyje tapusiai brandžiai asmenybei) buvo neįmanoma gyventi dvilypėje būtyje. Stresas, nuolatinis vidinio pasaulio konfliktas lėmė kraštutinumus, kurie atvėrė naujas galimybes visiškai kitoje srityje. Taigi, bręstant asmenybei, formuojantis kitoms vertybėms, keičiasi ir žmogaus požiūris į gyvenimą - priimami nauji sprendimai, darantys įtaką žmogaus egzsistencinei prasmei.

 

Kita vertus, didelę įtaką savęs pažinimui daro gamta. Aplinkos grožis, augalai, gyvūnai teikia kūrybinių galių, verčia asmenybę svajoti, teikia dvasinės ramybės. Apie gamtos teikiama naudą žmogaus būčiai daug rašė romantikai. Maironis poezijos rinkinyje "Pavasario balsai", eilėraštyje "Uosis ir žmogus", minėjo, jog žmogus naikindamas gamtą naikina savo dvasią. Romantikas Antanas Baranauskas poemoje "Anykščių šilelis" miškus apibūdino kaip sakralinę erdvę: "Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?" Mano manymu, mus supanti gamta yra tikrosios harmonijos pavyzdys. Tad galima teigti, jog norėdami suprasti save mes pirmiausia turime atskleisti mus supančios augalijos bei gyvūnijos paslaptis, kurios yra lyg raktas į asmeninį pažinimą.

 

Vis dėlto svarbiausia žmogui pažinti savo galimybių ribas. Asmenybės varomoji jėga - tai tikslas, kurį norima pasiekti bet kokia kaina. Atkaklumas bei ryžtas siekiant norimo rezultato yra tikrosios žmogaus vertybės. Nesvarbu, kad gali tekti atlikti Sizifo darbus, tačiau dvasinės bei fizinės individo pastangos parodys tikrąją ribą tarp bejėgiškumo ir valios stiprybės. Humanistas Ernestas Hemingvėjus sureikšmino ne pasaulio problemas, bet žmogaus vidinį pasaulį, kuris buvo svarbiausias akcentas jo kūryboje. Autorius apysakoje (laimėjusioje Nobelio literatūros premiją) "Senis ir jūra" pateikia senio Santjago bei žuvies kovą, kuri galbūt labiau moralinė nei fizinė. Senis išsekęs, tačiau pergalė prieš kardžuvę, kuri simbolizuoja visos gamtos galybę, yra kulminacija, įrodanti, jog žmogaus ryžtas bei valia yra daug svarbesni už fizinę stiprybę. Laimėta kova žvejui lėmė dvasinę ramybę, jis įrodė sau, kad vis dar gali konkuruoti su jaunesniąja karta. Manau, jog šis pavyzdys aiškiai parodo, koks svarbus savo galimybių pažinimas. Taigi, nors žmogus nevisada ryžtąsi vaginantiems iššūkiams, tačiau tik stengdamasis juos atlikti jis gali pajusti išsilaisvinimą bei būties harmoniją.

 

Baigdamas, galiu teigti, jog žmogus norėdamas pažinti save privalo atlikti daugybę savianalizės bei asmeninio tobulėjimo užduočių. Nepaisant to, didelės įtakos turi ir individą supanti aplinka. Bendravimas su kitokių pažiūrų žmonėmis, gamtos pažinimas lemia asmenybės formacimąsi. Taigi, siekdami atrasti savyje dvasinės ramybes, pažinti save, mes privalome priimti visus mums pasaulio iškeltus sunkumus. Tik įveikę šiuos barjerus galėsime drąsiai ištarti - esu svarbi žmonijai asmenybė.

 

P.S. Kai kurios stiliaus klaidos ištaisytos perrašant, o dėl gramatikos ir skyrybos tai galėjo įsivelti klaidu nurašinėjant.

 

Prašau nuomonės ar pakankamai geras rašinys, ar gerai argumentuotas ir ar įdomus?

Labai geras rašinys! Jei labai nesumovei teksto analizės, manau gali drąsiai tikėtis šimtuko :)

Labai geras rašinys! Jei labai nesumovei teksto analizės, manau gali drąsiai tikėtis šimtuko :)

Kokia čia tema rašyta? Nepamenu, kad kažkas panašaus būt buvę. :unsure:

Kokia čia tema rašyta? Nepamenu, kad kažkas panašaus būt buvę. :unsure:

Toks vaizdas, kad autorius sugalvojo pavadinimą pakeist, bet seip cia antros temos rasinys.

Aciu, nuraminai kazkiek ;) nes biski siku i kelnes del sito egzo.

biski gailiuosi ir kazkaip abydna,kad nesiremiau daugiau kuriniu,o 2 tik ir filmu :/

Kokia čia tema rašyta? Nepamenu, kad kažkas panašaus būt buvę. :unsure:

Tema : "Ar gali pazinti save, nepazindamas pasaulio?"

Ten epigrafas pries rasini, rasiau ir egzamine ji.

Tema : "Ar gali pazinti save, nepazindamas pasaulio?"

 

Ten epigrafas pries rasini, rasiau ir egzamine ji.

Oho kaip šustrai :D

Na šeip iš rašinio tikrai matos, kad esi žmogus mastantis ir turintis tvirtą nuomonę. Taip ir toliau :)

Kaip manot ar daug taškų prarasiu už 1 istoriškai visiškai neteisingą argumentą? Šiaip rėmiausi gal 6-7 argumentais, bet viename parašiau visišką nesąmonę.

Greičisusisi užskaitys kaip fakto klaidą. Daug neturėtum prarasti ;)

biski gailiuosi ir kazkaip abydna,kad nesiremiau daugiau kuriniu,o 2 tik ir filmu :/

Ne kiekybė, o kokybė. Gali kasantram teiginy surasti po literatūrinį kūrinį ir abejotinai juo remtis, nejaugi manai, kad tai būtų tiesesnis kelias link aukšto įvertinimo? Bijau pameluoti, bet man rodos laikydamas lietuvių kalbos VBE rėmiausi tik vienu kūriniu "Altorių šešėly" ir tai kalbėdamas apie emigraciją, o rezultatas buvo dalinai patenkinamas lyginant su įdėtų pastangų kiekiu. Nepamirškit ir to fakto, jog vertintojai irgi vaidina svarų vaidmenį tokiuose subjektyviai vertinamuose dalykuose kaip esė ar interpretacija, kai mokytojų kvalifikacijos ir pažiūrios nelygios, tai ir du visiškai skirtingo lygio rašiniai gali gauti absurdiškai juokingus įvertinimus. :)

As pasirinkau tema kaip pazinti save, nepazinus pasaulio, tai man rodos nelabai as gerai ji parasiau, nes kazkokiu faktu is vis nebuvo, tik vienintelis apie jav prezidenta istorinis faktas, zodziu parasysiu cia, o jus pasakykit, kaip jus atrodo, kiek gauciau :D

Sunkumai,Nauji dažnai atsirandantys išūkiai,naujos pažintys ir vietovės,įvairios baimės ir bandymai jas įveikti, dažnai besikeičiantis gyvenimas, taip pat kaip ir gyvenimo tiesų įrodinėjimas, įvairios kovos, ar net meilė.Galima vardinti, ir vardinti, juk pasaulis toks pat paslaptingas kaip tas gilus ir platus vandenynas-kuo daugiau su juo susipažinęs, tuo lengviau ir laisviau gali jame nardyti.

Kai vaikas susiduria su tokia išbandymų gausa, dažnai jam padeda tėvai,eidamas savo pėdomis per gyvenimą, jis įveikia baimes ir atranda vietas, kur yra stipresnis, kitaip sakant labiau apsiginklavęs.Jo pergalės ir pralaimėjimai,jį stiprina ir ruošia tolimesniam gyvenimui.Vaikas eina per gyvenimą, kaip tas alpinistas lipantis į kalną-lipdamas susiduria su labai daug sunkumų, bet kuo aukščiau jis yra, tuo labiau užtikrintas ir pasitinkintis savimi jaučiasi.Buvęs Jav prezidentas, gyvenimo pradžią pradėjo kaip eilinis pilietis, bet atkakliai siekdamas savo užsibrėžtų tikslų, įveikdavo sunkumus.Jis ėjo per gyvenimąsu požiūriu:"Kuo daugiau klaidų padarysi, tuo stipresnis tapsi ir daugiau save pazinsi".Jam labai daug kur nesisekė:moksluose nebuvo pirmūnas, vėliau bandė tapti parlamentaru-nepavyko, ieškojo darbo, bet su vienomis nesekmėmis, kol galiausiai įsidarbino, o vėliau pateko ir į parlamentą.Tai geras pavyzdys, kaip pažinti save ir kartu pasiekti karjeros aukštumų.

Sakoma, meilėje žmogų pažinsi, o tai auksinė tiesa, juk kai žmogus kąnors labai myli, jis jam parodo tikrąjį save, viskas daroma ir sakoma iš širdies.Taip pat sakoma-iš meilės gali kalnus nuversti,dėl to žmogus save sustiprina, kartais suzino apie save tai, ko dar nežinojo.Kai mes įsimylim, atiduodam visą save, tobulėjam kaip asmenybės, sužinom, kad galim bendrauti ne tik kaip žmogus su žmogum, bet ir sakyti gražius komplimentus, ar flirtuoti.

Daugelis save pažista baigęs mokyklą, o vėliau pagal tai sprendžia kur norėtų studijuoti, ką norėtų veikti gyvenime.Juk mokykla ugdo žmogų ne tik kaip žinių mašiną, bet ir kaip patį žmogu.Bendraudami su klasiokais,rašydami rašinius, kuriuose reikia atsiskleisti,konfliktuodami, ar būdami nemandagūs ir nekultūringi, išaugam ir paliekam mokyklą supratingi, padarę daug klaidų ir iš jų pasimokę, mokantys bendrauti ir suprasti, ištyrinėję save toje gausybėje pasaulio nežinomųjų apsuptyje žmonės.

Be pažinties su pasauliu, mes nepadarytumėm tų klaidų, neatsirastų jokių išbandymų, todėl nebūtų ir gyvenimiškų pamokų.Meilė irgi atsiranda kontaktuojant su pasauliu, nes kitaip nėra įmanoma.Todėl, kad pažintumėm save ir atrastumėm raktą nuo tos pandoros skrynios, kuri slypi kiekvieno mūsų viduje,mums reikia labai daug pasistengti ir praeiti.Tuo gyvenimas ir įdomus-klystam ir mokomės.