Kaip atrasti specialybę, kuri tau patiktų.

Perspektyvi neperspektyvi. Svarbiausia, kad tau patiktu, kad ir ta istorija.

domėjaus ką galima veikt baigus istoriją,tai galima mokyti vaikus/studentus,galima dirbti gidu arba kokiame muziejuje,tačiau mane nelabai traukia šitos profesijos,mane pati istorija traukia. :D Beto man svarbu perspektyvumas,prieš metus žadėjau stot į teisę,bet kai tiek teisininkų kasmet atsiranda,tai apsigalvojau.

domėjaus ką galima veikt baigus istoriją,tai galima mokyti vaikus/studentus,galima dirbti gidu arba kokiame muziejuje,tačiau mane nelabai traukia šitos profesijos,mane pati istorija traukia. :D Beto man svarbu perspektyvumas,prieš metus žadėjau stot į teisę,bet kai tiek teisininkų kasmet atsiranda,tai apsigalvojau.

Bet sakai tave traukia perspektyvumas taip? Įstojį į perspektyvi specialybę ir ji tau pvz nepatinka kankinsi save visą gyvenima, o dar kaip reiks dirbti darbą bus dar sunkiau. Manau išperspektyvios specialybės kuri tau nepatiks tu neuždirbsi milijonų. O kitas žmogus darys tai kas jam patinka, studijuos neperspektyvi specialybę tai gali pasiekti žymiai daugiau.

Labai gera tema, kuri iš tiesų naudinga ne tik jauniems žmonėms, tačiau ir sulaukusiems 40-ies ir daugiau.

Kodėl paminėjau antrąjį variantą. Pačiam gyvenime teko sutikti žmonių, kurie dirbą tam tikroje sferoje jau 10 ar daugiau metų, tačiau tik pamačius darbo kokybę ir kaip jis atliekamas tampa aišku - jog tai ne jo sfera.

Kokia klaida yra daroma Lietuvoje ir kodėl mūsų visuomenė yra supuvusi.

Pas mus, po 12-tos klasės neįstoti reiškia, jog esu pats durniausias asmuo iš viso miesto. Dažniausiai jaunimas patiria didžiulį spaudimą jau 11-toj 12-toj klasėj, kai tenka iš tiesų labai rimtai apsispręsti ką gyvenime nori veikti. Tėvai, artimieji, vyresni broliai ar sesės tampa ekspertais patarinėjant kuo tau reikia būti, tačiau tai yra didžiausias BRIEDAS.

Kaip žmogus būdamas 17-19 metų, neparagavęs gyvenimo gali žinoti kas jis nori toks būti? Kai kurie žmonės iki gyvenimo pabaigos taip ir nesupranta ar tirkai gyvenimo taip, kaip norėjo. Ar tikrai dirbo mylimą darbą?

Žiauri realybė....

Tokia jau mūsų visuomenė, jog tėvai dažnai nesupranta vaikų, jog jie nori pasiblaškyti po pasaulį, pamatyti kitas kultūras, paragauti gyvenimo duonos ir tik tada nuspręsti ar jie nori mokintis bei išvis ar reikalinga jiems specialybė. Žinau tokių variantų, kurie be mokslų, vien savo drąsa, sugebėjimo kokybiškai dirbti ir atlikti pavestas užduotis pasiekė daugiau, nei žmogus 4 metus trynęs užpakalį universiteto suole, tačiau tokių sėkmės istorijų yra mažai ir aš pats sakau, universitetinio išsilavinimo reikia dėl: pažinčių, žinių (jų pats nori norėti ir semtis, tau jų niekas neįkiš, kadangi universitete yra DĖSTYTOJAI - todėl jie dėsto, tačiau per prievarta nekiša informacijos kaip tai daroma mokykloje.), bendro išsilavinimo ir popieriuko, kurį galėsi parodyti šeimai bei darbdaviams.

Laisvi metai nuo mokslų.

Tai yra tobulas sprendimas tiems, kurie savarankiškai mąsto, kurių nuomonės neįtakoja draugai ir tokiems, kurie nepasiduoda spaudimui. Deja tokio tipo žmonių yra mažai. Tačiau jeigu tėvai neleidžia imti laisvų metų, reikėtų pakalbėti su jais ir argumentuotai pasakyti kodėl nori laisvų metų ar dviejų, kokį rezultatą tau jie atneš ir pan.

Kokią specialybę tau reikia pasirinkti?

Deja, bet niekas į tai neatsakys ir pats/-i atsakymą rasi kai pradėsi mokintis. Tačiau to gali iš dalies išvengti, nuolatinio universiteto keitimo ir pan.

Kaip? Paprasta!

Jau 11-12 klasėj pradėk domėtis universitetais, važiuok į atvirų dienų renginius, į muges daug klausinėk apie kiekvienas studijas, aktyviai ieškok informacijos internete, pabandyk surasti pažinčių universitetuose ir domėkis ar vis dėlto pasirinkta specialybė yra įdomi, perspektyvi ir pan.

taip, tai sunkus darbas, tačiau be jo stojant jausiesi tarsi pirkdamas katę maiše.

Taip, tu gausi tik teorinių žinių, tačiau tai daug geriau negu nieko.

Sėkmės :)

Mano istorija įdomi. Iki kokių 17 metų jaučiau spaudimą iš tėvų: tu tapsi gydytoju (nori to ar nenori). Visi suprantate, koks apgailėtinas toks tėvų mąstymas. Taip mąstė ne tik tėvai, bet ir tėvų tėvai, kuriems mano kelias irnktis IT atrodydavo juokingas. Dar yra pasakę: "ką čia pasieksi spaudydamas mygtukus", bet nepasigailėjau pasiuntęs juos 2 raidėm. Aišku aš niekada nebuvau sukontroliuojamas ir rinkausi tik tai, ko pats norėdavau (su kitų nuomone), bet man tai lyg įgimtas instinktas, kad aš žinau, jog noriu būti tuo ir anuo. Ir , aš to jau noriu nuo kokių 13 metų.

Atminkite, kad nesvarbu ar jūsų tėvai mokytojai, finansininkai ar programuotojai, jie NEŽINO ko jūs norite. Jų galvose tik gera jūsų finansinė ateitis, tačiau ji nebus gera, jei jums nepatiks jūsų darbas. Nesirinkite tėvų peršamų specialybių, o jei jau neapsisprendžiate - išmėginkite jas nuodugniai. Viską turite pasirinkti jūs. Jei tėvai yra neperkalbami ir laikosi savo nuomonės iki grabo lentos, o jūs tikrai žinote ko norite, tačiau nesusišnekate su jais, pasiųskite juos 2 raidėm. Nors tai negražu, tačiau tėvams galbūt bus savotiškas šokas išgirsti tai ir jie "nusileis", supras ko norite (mano pavyzdys), beto laikas gydo žaizdas. Juk ne tėvai savo ateitimi rūpinasi, o jūs savąja. Mano atžvilgiu dabar viskas ramu: mano įmonę rekomenduoja draugams, klientams, kolegoms, o ir patys iš laimės apsišika, kai už dyką sutvarkau IT ūkį. IT jau įsiskverbusi į gyvenimą ir to nepakeisi. IT yra jėga. O kad kažkam sugadinsi kelioms dienoms nuotaiką siekiant tikslo, pasaulis nesugriūs.

Bet sakai tave traukia perspektyvumas taip? Įstojį į perspektyvi specialybę ir ji tau pvz nepatinka kankinsi save visą gyvenima, o dar kaip reiks dirbti darbą bus dar sunkiau. Manau išperspektyvios specialybės kuri tau nepatiks tu neuždirbsi milijonų. O kitas žmogus darys tai kas jam patinka, studijuos neperspektyvi specialybę tai gali pasiekti žymiai daugiau.

analogiškai galiu paklaust - įstoji į neperspektyvią,algos nepakanka,o kur kilti - nėra.

Na įdomu kaip man pasisektų tarkim baigus teisę Lietuvoje,nes labai norėjau prieš metus ar du.Aišku,jei labai nori viską gali,bet aš esu linkus manyt,kad tikrai šitai nevisad pasitvirtina.Tapati istorija mane domina,bet man neįdomus darbas muziejuje arba aiškinti turistams n-tąjį kartą apie istorinius pastatus.

analogiškai galiu paklaust - įstoji į neperspektyvią,algos nepakanka,o kur kilti - nėra.

Na įdomu kaip man pasisektų tarkim baigus teisę Lietuvoje,nes labai norėjau prieš metus ar du.Aišku,jei labai nori viską gali,bet aš esu linkus manyt,kad tikrai šitai nevisad pasitvirtina.Tapati istorija mane domina,bet man neįdomus darbas muziejuje arba aiškinti turistams n-tąjį kartą apie istorinius pastatus.

Aš žinau tokią istorija, vienas draugas studijavo aplinkos sauga ar kažką, studijavo jis vin dėl, kad jam tai patinka, net negalvojo jis rasti darbo pagal specialybę, nes tipo neperspektyvi, bet darė tai kas jam patinka, o gavosi taip nebaigęs studijų, jis jau gavo darba vyr. inspektorium saugoti kažkokį parką ar tai kažką panašaus. :)

čia iš dalies ir sėkmės reikalas. :) aš turiu ir gana perspektyvų variantą,todėl mieliau liksiu prie jo,istoriją manau paliksiu maloniu hobiu. :)

čia iš dalies ir sėkmės reikalas. :) aš turiu ir gana perspektyvų variantą,todėl mieliau liksiu prie jo,istoriją manau paliksiu maloniu hobiu. :)

kokį?

Didžiausia klaida ir yra, kad tėvai nesupranta ko nori jų vaikas.

Didžiausia klaida yra ta, kad vaikai patys nesupranta ko nori.

O kalbant apie autoriaus straipsnį tai šmėkštelėjo keletas abejonių ir apmąstymų:

1) Beraščiai visada atstumia. Tekstas su klaidomis man asmeniškai skatina nepasitikėti ir neigiamai žiūrėti į visą straipsnį, jo kokybę ir autoriaus išprusimą.

2) Bendra straipsnio idėja: nieko neklausykit, nes mat ne tėvai o jūs gyvenimą gyvensit. O gal kita vertus pagalvojus tie tėvai ir kiti aplinkiniai daug daugiau patirties turi, nei eilinis jaunuolis savo kieme/rajone susirinkt galėjo per tuos 16-18 metų. Nebūtina yra DARYTI, bet protingi visada išklauso.

3) Tie kurie žino, ko nori ir ką reikia daryti, tokių klausimų nekelia, forumuos temų

"ką rinktis/studijuoti" nerašo ir jiems dėl to galva neskauda. O tie kurie nežino, labai neretai būna ribotos asmenybės, prakirmiję prie PC, itin siauru akiračiu ir pasaulio suvokimu, žemesnio emocinio intelekto bei ribotos ivairiapusės patirties. Žmonės mažai kur save išbandę, mažai ką patyrę, su socialinių poreikių stygium. Ir tokių yra daug. Visuomenėje suformuotas aukštojo išsilavinimo poreikis tiesiog stumia link kritinės pasirinkimo bedugnės, kai neišvengiamai ateina laikas pildyti paraiškas, ir suvoki, kad nežinai ką įrašyti.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad kaip ir daug kam, šiam gyvenimo žingsniui taip pat reikia dėti pamatus. Nėra taip, kad vieni laimingieji va POKŠT ir žino ką nori toliau veikti, o kitiems nepasisekė..

4) Autoriaus minimi teiginiai nepagrindžiami jokiais "pliusais/minusais". Pavyzdžiui kiek man yra tekę domėtis, gap year turi nemažai ir neigiamų pusių. Žmonės renkasi vien dėl to kad NEŽINO. Dingsta itin daug žinių, susiradus darbą ir gaunant pastovias pajamas yra ITIN sunku pasiryžti grįžti prie socialiai nesaugaus studento statuso.

kokį?

tarptautiniai santykiai.Aišku ne taip perspektyvu,kaip medicina ir IT,bet.. :D

3) Tie kurie žino, ko nori ir ką reikia daryti, tokių klausimų nekelia, forumuos temų

"ką rinktis/studijuoti" nerašo ir jiems dėl to galva neskauda. O tie kurie nežino, labai neretai būna ribotos asmenybės, prakirmiję prie PC, itin siauru akiračiu ir pasaulio suvokimu, žemesnio emocinio intelekto bei ribotos ivairiapusės patirties.

Nesamonė.Visų pirma,jeigu praleidi laiko prie pc,tai nereiškia,kad esi siauro požiūrio ir toli gražu gali ne visi aktyvūs savanoriai,renginių organizatoriai ir pan. žino,ko nori.Plius,Tau,kaip įtin plataus požiūrio žmogui,turėtų būti suvokiama,kad nevisus ir traukia save visur išbandyt.Ir tau, kaip aktyviai ir veikliam žmogui, irgi turėtų būti žinoma,kad kartais žmonėms patinka keletas sričių.

Didžiausia klaida yra ta, kad vaikai patys nesupranta ko nori.

 

O kalbant apie autoriaus straipsnį tai šmėkštelėjo keletas abejonių ir apmąstymų:

 

1) Beraščiai visada atstumia. Tekstas su klaidomis man asmeniškai skatina nepasitikėti ir neigiamai žiūrėti į visą straipsnį, jo kokybę ir autoriaus išprusimą.

 

2) Bendra straipsnio idėja: nieko neklausykit, nes mat ne tėvai o jūs gyvenimą gyvensit. O gal kita vertus pagalvojus tie tėvai ir kiti aplinkiniai daug daugiau patirties turi, nei eilinis jaunuolis savo kieme/rajone susirinkt galėjo per tuos 16-18 metų. Nebūtina yra DARYTI, bet protingi visada išklauso.

 

3) Tie kurie žino, ko nori ir ką reikia daryti, tokių klausimų nekelia, forumuos temų

"ką rinktis/studijuoti" nerašo ir jiems dėl to galva neskauda. O tie kurie nežino, labai neretai būna ribotos asmenybės, prakirmiję prie PC, itin siauru akiračiu ir pasaulio suvokimu, žemesnio emocinio intelekto bei ribotos ivairiapusės patirties. Žmonės mažai kur save išbandę, mažai ką patyrę, su socialinių poreikių stygium. Ir tokių yra daug. Visuomenėje suformuotas aukštojo išsilavinimo poreikis tiesiog stumia link kritinės pasirinkimo bedugnės, kai neišvengiamai ateina laikas pildyti paraiškas, ir suvoki, kad nežinai ką įrašyti.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad kaip ir daug kam, šiam gyvenimo žingsniui taip pat reikia dėti pamatus. Nėra taip, kad vieni laimingieji va POKŠT ir žino ką nori toliau veikti, o kitiems nepasisekė..

 

4) Autoriaus minimi teiginiai nepagrindžiami jokiais "pliusais/minusais". Pavyzdžiui kiek man yra tekę domėtis, gap year turi nemažai ir neigiamų pusių. Žmonės renkasi vien dėl to kad NEŽINO. Dingsta itin daug žinių, susiradus darbą ir gaunant pastovias pajamas yra ITIN sunku pasiryžti grįžti prie socialiai nesaugaus studento statuso.

1. Kad jei jau žmogus nemoka taisyklingai rašyti tai turi būti neišprusęs? Nesuprantu kodėl vieniem pvz. nesiseka rašyti taisyklingai, bet sekasi pvz. kiti dalykai ir gal dėl to yra pasiekęs labai daug. Tai čia nelabai sutinku su tavo nuomuone.

2. Sakai tėvai turi patirties daug ane patarti savo vaikui. Aš suprantu, kad tėvai savo vaikams nori tik paties geriausio. Bet esmė yra, kad tėvai siūlo perspektyves specialybės vien, kad turėtum už ką pragyventi užsidirbti pinigų. O kas iš to jei vaikui tai nepatiks dirbti ir taip kankinsis visą gyvenimą. Ir tada tėvai taip parinko gerai savo vaikui, kad jis kankinasi visą gyvenimą. Va tame esmė ir yra, kad tėvai neišklauso ir nesupranta vaikų ko jie nori. Ir padaro didelę klaidą ir vaikai kankinasi dėl tėvų klaidos. Vaikai nėra durni jie supranti ko nori išgyvenimo kas jiem patinka, o kas nepatinka.

3. O kam tada skirtas forumas? Ateiti ir patylėti? Aš norėjau, kad žmonės pradėtu diskutuoti, kad pagalvotu ar jie daro tai kas jiem patinka, ar ne. Gal jie pradės imtis pokyčių link savo norimo mėgstamo darbo.

4.Taip pliusu ir minusu nėra. Gal su laiku ir tai ateis. Gyvename tam, kad tobulėtume iš klaidų.

tarptautiniai santykiai.Aišku ne taip perspektyvu,kaip medicina ir IT,bet.. :D

Svarbiausia, kad tau patiktu tai :)

Turiu tą pačią problemą - nežinau, kuo noriu būti. Tėvai, draugai, klasės auklėtoja jau net prikaišioja: "Aš tave įsivaizduoju būnant...", "Tu tai tikras...". Bet kai pats pagalvoju, ar man tai prie širdies, , nežinau. <_<

Taip, aš manau, kad tėvai turėtų tik patarti, o ne liepti tai daryti visą gyvenimą... :) Pats žmogus turi suprasti kas jam prie širdies, o jei nesuranda, nu tai taip ir pasilieka prie bet ko, kas tik pasitaiko ant kelio.

Aš turiu labai puikų pavyzdį, mano klasioką, kuris jau kelis metus krapštosi prie mašinų ir matosi, kad jam tai patinka, net mokykloj, šneka apie tai. Nežinau kaip jis taip gali, bet turbūt čia savotiška trauka, per dieną turbūt daugiau nei 10 val. praleidžia garaže, sakė jam ten kaip namai :) Tik nepagalvokit, kad jam mokykloje blogai sekasi, žmogus turi galva ir dar kokią, visus mokslo metus vidurkis buvo virš 9, nesimokindamas gaudavo 9-10 (aišku, pamokose sedėdavo ramiai ir klausydavo, ne kaip kiti - rėkaudavo).

Tai va, puikus pavyzdys man, gal būt ir aplinkiniams... O tie kurie paklauso tėvų, tai dažniausiai apsikrauna patys tėvai, po kelių metų ateina ir kas savaite būna pašnekesys: "Tėvai, paskolink pinigų, nes darbo nebeturiu"...

http://www.balsas.lt/naujiena/595190/buves-bankininkas-atskleide-ziauria-banko-realybe

Pasiskaitykit, tikrai vertas dėmesio straipsnis. :)

tarptautiniai santykiai.Aišku ne taip perspektyvu,kaip medicina ir IT,bet.. :D

 

Nesamonė.Visų pirma,jeigu praleidi laiko prie pc,tai nereiškia,kad esi siauro požiūrio ir toli gražu gali ne visi aktyvūs savanoriai,renginių organizatoriai ir pan. žino,ko nori.Plius,Tau,kaip įtin plataus požiūrio žmogui,turėtų būti suvokiama,kad nevisus ir traukia save visur išbandyt.Ir tau, kaip aktyviai ir veikliam žmogui, irgi turėtų būti žinoma,kad kartais žmonėms patinka keletas sričių.

Daug vartoji visi/visur/visus. Aš taip nesakiau, kad visi, nes visi - tas pats, kas ir niekas. Faktas yra nenuginčijamas, kad žmogus atranda save bandymų keliu, užsiimdamas įvairiomis veiklomis, ieškodamas to, kas labiausiai traukia. O jei, kaip tu sakai, ne visus traukia save išbandyti, tai nėra ko ir skųstis, kad va nežinau ką man studijuoti.

Daug tokių "specialistų" kur sėdi prie kompo žaidimus lupa, o paskui: nu ką: daug sėdėjau prie kompo , tai imsiu IT. spėkit kuo viskas baigias ?

Papasakosiu šiek tiek kaip man sekasi. Taigi kaip ir visi, baigiau tą savo mokykla ir kaip visi stojau į teisę. Šitas pasirinkimas buvo suformuotas ne manęs, bet mano aplinkos ir tų "perspektyvų", kurių nėra. Nesakiau tėvams nieko ir tiesiog mečiau tą specialybę, nes man pabodo visa tai ir tie žmonės, kurie kaip zombiai negalvoja apie savo ateitį. Visi Lietuvoje stoja, kad tiesiog stoti ir viskas. Nekaltinu jų, kadangi dabar diplomų reikia visur, tai tapo norma.

Mano ieškomai prasidėjo nuo to, kad teko kelias vasaras praleisti D.Britanijoje. Rašiau apie tai čia. Gyvenimas D.Britanijoje Grįžęs į Lietuvą stojau į kariuomenę. Pabuvau ten. Nepatiko, tačiau nesakyčiau, kad šitie potyriai man nepravertė. Gyveni, pamatai, sužinai. Dabar dirbu. Nežinau kiek ilgai. Aš jaunas, tad galima keisti sritį, galima tobulėti ir tikrai išbandyti save įvairiose srityse, reikia tik pasiryžti.

Aš kartais kaltinu save, kad savo paauglystę leidau prie kompiuterio, gal pradėjęs ankščiau savęs paieškas jau būčiau radęs ko taip ieškojau. Ketinu kitais metais stoti į žurnalistiką, tik dar nežinau ar tikrai esu tam tinkamas. Rodos mėgstu rašyti, nebijau bendrauti su žmonėmis, o ir vaizdo medžiagą paruoščiau be vargo. Sėdžiu ir nesu patenkintas ta gyvenimiška rutina, tad manau, kad man reikalingi nuotykiai. Nežinau kur mane likimas nublokš. Jeigu labai atsibos, mesiu viską ir tranzuosiu po Europą. Gyvenimas trumpas, tad reikia imti viską ką duoda ir neapsiriboti rutina, kuri ankščiau ar vėliau mus užklups.

Faktas yra nenuginčijamas, kad žmogus atranda save bandymų keliu, užsiimdamas įvairiomis veiklomis, ieškodamas to, kas labiausiai traukia.

o kas čia per faktas,kad jei nežinai kuom nori būti - esi siauro požiūrio bukaprotis,kuris 24/7 sėdi prie pc? :D

http://www.balsas.lt/naujiena/595190/buves-bankininkas-atskleide-ziauria-banko-realybe

 

Pasiskaitykit, tikrai vertas dėmesio straipsnis. :)

Lb teisingas straipsnis :) konsultantai, auditoriai ar bankininkai lb vilioja, bet kai padirbi kitaip mąstai. Turiu daug draugų dirbančių šiuose sektoriuose ir jau po metų ar dviejų palieka įmones, nes tiesiog per daug jos išsunkia. Gal tai ir gerai karjeros pradžiai dėl daug žinių, bet arti visą gyvenimą taip, bent jau man nesinorėtų :) Grįžtant prie tėvų.. paklauskit jų, kurie nenorėtų, jog jų vaikai būtų bankiningai.. :)

Lb teisingas straipsnis :) konsultantai, auditoriai ar bankininkai lb vilioja, bet kai padirbi kitaip mąstai. Turiu daug draugų dirbančių šiuose sektoriuose ir jau po metų ar dviejų palieka įmones, nes tiesiog per daug jos išsunkia. Gal tai ir gerai karjeros pradžiai dėl daug žinių, bet arti visą gyvenimą taip, bent jau man nesinorėtų :) Grįžtant prie tėvų.. paklauskit jų, kurie nenorėtų, jog jų vaikai būtų bankiningai.. :)

Dauguma tėvų noriu, kad vaikas turėtų gerą darbą, gerai apmokamą ir t.t. O ko nori vaikas tėvai neišklauso ir nesupranta. Tėvai nori, kad vaikas būtų teisininkas vaikas baigia ir dirba fabrike anglijoje. Ir kas iš tų tėvų noro? :)

Dauguma tėvų noriu, kad vaikas turėtų gerą darbą, gerai apmokamą ir t.t. O ko nori vaikas tėvai neišklauso ir nesupranta. Tėvai nori, kad vaikas būtų teisininkas vaikas baigia ir dirba fabrike anglijoje. Ir kas iš tų tėvų noro? :)

Tai būtent, aš irgi palaikau šią mintį, kad nereikia primygtinai kišti kažkokios "perspektyvios" šakos :)

Aš pats esu tai patyręs. Teko mokytis 1 metus, tai kas man nepatiko, bet iš to išėjo ir naudos sutikau įdomu ir gerą draugą. ;)

O dabar pasiemiau GAP YEAR ir sieksiu savo tikslų.

 

 

O ką tau patinka veikti laisvalaikiu? :) kokiame darbe įsivaizduoji save?

O kodėl būtent darbas? Gal jam nepatiks samdomas darbas.

Gal verslininku ?

O kodėl būtent darbas? Gal jam nepatiks samdomas darbas.

Gal verslininku ?

O gal jam būti verlsininku netinka. Gal jis bus geresnis specialistas negu vadovas.

Aš kartais kaltinu save, kad savo paauglystę leidau prie kompiuterio, gal pradėjęs ankščiau savęs paieškas jau būčiau radęs ko taip ieškojau. Ketinu kitais metais stoti į žurnalistiką, tik dar nežinau ar tikrai esu tam tinkamas. Rodos mėgstu rašyti, nebijau bendrauti su žmonėmis, o ir vaizdo medžiagą paruoščiau be vargo. Sėdžiu ir nesu patenkintas ta gyvenimiška rutina, tad manau, kad man reikalingi nuotykiai. Nežinau kur mane likimas nublokš. Jeigu labai atsibos, mesiu viską ir tranzuosiu po Europą. Gyvenimas trumpas, tad reikia imti viską ką duoda ir neapsiriboti rutina, kuri ankščiau ar vėliau mus užklups.

Gerai, kad nors kažką darai, o ne sėdi vietoje. Esu skaitęs, kad VU TSPMI geriau išmokina rašyti straipsnius nei VU komunikacijos fakultetas, kurie ruošia žurnalistus. Va turiu pavizdį, mano vienas pažįstamą baigė VU TSPMI - tarptautinius santykius, tai dabar retkarčiais rašo straipsnius žurnalams ar dar kažkam. :)