Kur dingo Kalėdų dvasia?

Na čia normalu, kai mažiem vaikam taip būna, bet kai 15metų pacanas taip išsikalinėja tai :DDD

Sveiki, visiem linksmų švenčių. O, kad jau apie šventes, tai noriu tik išsakyti savo pastebėjimą apie šias dienas.

 

Ką aš šiandien pastebėjau. Buvau parduotuvėj ir sutikau pažystamus, jie turi vaiką, berods 15 metų berniuką. Žodžiu reikalas tas, kad tas vaikas ištisai inkštė, kad jam tėvai nupirktų kitą dovaną, esą jo dabartinė dovana netenkina. Turėjau drąsos ir paklausiau jo, kaip jis supranta moralines vertybes? Žodžiu gavau atsakymą tokį: kokios kalėdos, be dovanos?

 

Man čia buvo didžiausias šokas. Kaip žmogus gali materialines vertybes priimti labiau nei moralines? Man kyla tokie klausimai, kaip:

 

- Gal kai neturės ką valgyti, tada supras kas yra moralinės vertybės? Gal kai prie stalo nesėdės jo mama ar tėtis, gal tada supras, kad dovanos dar ne viskas?

 

Man asmeniškai jau kokie 5 metai dovanos nėra aktualu. Aktualiausias dalykas Kūčių ir Kalėdų dienomis yra šeima, giminės ir maistas ant stalo su stogu virš galvos. Aš nesuprantu, kaip taip naglai galima sakyti tėvams, kad dovana nepatiko ir dar reikalauti kitos?? Kaip Jums atrodo, šiais laikais visur taip yra? Ką Jūs galite pasakyti?

 

P.s.: aš net ir būdamas 5-15 metų amžiaus nesakydavau tėvams, kad dovana man nepatinka, nors ji man ir nepatikdavo.

Keičiasi laikai, keičiasi vertybės, o kartu su jomis keičiasi ir žmonės. Nieko nuostabaus - viskas išsigimsta ir degraduoja. Žmonės nebežino, kas yra tikroji laimė ir tikrasis džiaugsmas.

Toks vaiko charakteris. Daug priežasčių gali būti kas įtakoja tokį "naglumą": tėvų auklėjimas, tėvo motinos tarpusavio bendravimas, draugai ar dar kas, n variantų.

Visu pirma atėjo toki laikai, kaip tie vaikai turi viską, kitaip sakant pilna ##### visko, patys nežino ko nori, vaikystė irgi ne tokia kokią turėjom, mes prieš kokia 10 metų... Ir apskritai žmonės labai pasidarė atbukę pastaruoju metu..

Sveiki, visiem linksmų švenčių. O, kad jau apie šventes, tai noriu tik išsakyti savo pastebėjimą apie šias dienas.

 

Ką aš šiandien pastebėjau. Buvau parduotuvėj ir sutikau pažystamus, jie turi vaiką, berods 15 metų berniuką. Žodžiu reikalas tas, kad tas vaikas ištisai inkštė, kad jam tėvai nupirktų kitą dovaną, esą jo dabartinė dovana netenkina. Turėjau drąsos ir paklausiau jo, kaip jis supranta moralines vertybes? Žodžiu gavau atsakymą tokį: kokios kalėdos, be dovanos?

 

Man čia buvo didžiausias šokas. Kaip žmogus gali materialines vertybes priimti labiau nei moralines? Man kyla tokie klausimai, kaip:

 

- Gal kai neturės ką valgyti, tada supras kas yra moralinės vertybės? Gal kai prie stalo nesėdės jo mama ar tėtis, gal tada supras, kad dovanos dar ne viskas?

 

Man asmeniškai jau kokie 5 metai dovanos nėra aktualu. Aktualiausias dalykas Kūčių ir Kalėdų dienomis yra šeima, giminės ir maistas ant stalo su stogu virš galvos. Aš nesuprantu, kaip taip naglai galima sakyti tėvams, kad dovana nepatiko ir dar reikalauti kitos?? Kaip Jums atrodo, šiais laikais visur taip yra? Ką Jūs galite pasakyti?

 

P.s.: aš net ir būdamas 5-15 metų amžiaus nesakydavau tėvams, kad dovana man nepatinka, nors ji man ir nepatikdavo.

Kam čia kištis į kitų šeimų reikalus ir varyt ant kito žmogaus požiūrio? Jei jis taip supranta ir jam taip gerai, tegul taip ir gyvena. Jei tėvai mato tame problemą - susitvarkys. Visi esam skirtingi ir kiekvieno mūsų supratimas apie tai skirias, nereik čia kažko išskirt kam kas svarbu, o kam kas nesvarbu.

Toks vaiko charakteris. Daug priežasčių gali būti kas įtakoja tokį "naglumą": tėvų auklėjimas, tėvo motinos tarpusavio bendravimas, draugai ar dar kas, n variantų.

galiu pasakyti, kad tėvai tikrai labai inteligentiški žmonės, mylintys vienas kitą ir tikrai ne tokie, kurie bartųsi prie vaiko, o ir pats vaikas niekada nebuvo labai apipiltas pinigais ir gyveno kaip ir dauguma kitų žmonių šiais laikais. Aš tai manau, kad čia kalta televizija ir panašiai, visi tie feisbukai, kai ant sienų užsimeta "gavau kojnes, na***..." ir visos tos demotyvacijos "šiais metais vėl gausi triusikus?" ir panašiai...

Nebėra dabar jokių švenčių dvasios išvis. Manau dėl daug ko kalti prekybininkai. Juk tik praeina lapkričio 1, iškart Maxima užverčia kalėdiniai žaisliukai, visi pasipuošia. Nebėra to laukimo, papročiu ir tradicijų. Daugelio iš mūsų tevai dar priklauso senajai kartai, kuri žino daugeli tradicijų ir tą dvasią kažkiek palaiko. Aš net neįsivaizduoju kas bus kai užaugs naujoji FaceBook karta.

Kūčių tradicijos.

P.S. Reklama gal ne vietoje, bet į temą.

Man anksčiau irgi Kalėdos reiškė daug maisto ir dovanas. Tačiau, kai jau antri metai tik per Kalėdas susirenka visa šeima, supratau, kad anksčiau nemačiau to - ką matau dabar: materialinės dovanos tapo ne tokios svarbios, kaip tos, kurių negalima nupirkti.

Aš asmeniškai neesu niekada tėvams pasakęs kad man nepatiko dovana kurią jie man nupirko, taigi taip negalima, tai yra dovana... o kaip sakoma, 'Dovanotam arkliui, į dantis nežiūrima' , nors aš dar neturiu 18 metų, bet aš neikarto neesu inkštęs dėl dovanos, kaip ir sakiau daovana yra dovana, tai materialu, man geriau linksmai praleist laiką :P

galiu pasakyti, kad tėvai tikrai labai inteligentiški žmonės, mylintys vienas kitą ir tikrai ne tokie, kurie bartųsi prie vaiko, o ir pats vaikas niekada nebuvo labai apipiltas pinigais ir gyveno kaip ir dauguma kitų žmonių šiais laikais. Aš tai manau, kad čia kalta televizija ir panašiai, visi tie feisbukai, kai ant sienų užsimeta "gavau kojnes, na***..." ir visos tos demotyvacijos "šiais metais vėl gausi triusikus?" ir panašiai...

Taip, tu visiškai teisus, tų variantų begales, pilnos pakampės kur galima prisiringti neigiamos informacijos. Beto jei šeima gerai sutaria, myli save ir vaikus, gal labai išlepina.. Na žodžiu, kuo giliau į mišką tuo daugiau medžių kaip sakant.

Puiki pamoka būsimiems tėveliams, neleiskit savo vaikams būti tokiems nagliems, užauginkit pavyzdingus piliečius. :)

Tegul pi** protą kalėdų seneliui :angry:

O šiaip man atrodo, kad dovana tėra dėmesio parodymas ir mano šeimoje niekada nebuvo sureikšminta jos kaina. Juo labiau nebuvo priekaištų dėl nepatikusios dovanos :D

Nežinau kaip kiti, bet aš visada laukiu šitų švenčių, nes žinau, kad visa šeima ir giminės bus kartu, daug maisto, skanėstų ir juoko. Dovanos išties taip pat yra Kalėdų dvasia, bet nereikia jų maišyti ar vertinti jas pinigais. Kažkodėl aš per Kalėdos nesitikiu dovanų, bet pats stengiuosi pradžiuginti mama ir kitus šeimos narius. Man tai teikia didžiulį džiaugsmą.

Šiais metais pirmą kartą tenka praleisti šventes vienam ir šalyje, kurie tokių švenčių neturi. Tada tikrai suvoki, koks brangus dalykas yra šeima ir būvimas su jais. Svarbiausia yra dalintis šiluma ir išlaikyti gražius santykius be pykčių, egoizmo ir kitų blogų dalykų. Daugiau pagarbos vieni kitiems :)

Kai buvau 16 man ir paciam rupejo dovana, bet tuo metu ta dovana buvo tai tik vokelis su pinigeliais, nes man tik to ir norejosi.

Dabar nesvarbu, kad ir ka gauciau dovanu, bet as ir be kaledu sau buciau tai nusipirkes. Kitaip sakant jau apie 2 metus perku viska ko as noriu, bet tik deka to, kad pagaliau sau uzsidirbu.

O kaip zmones, siuo atveju vaikai nedirba, tai jie nori butent kazko, nes kitaip to gauti nenori.

O ziurekim tevai tarkim dovanai skiria 100lt, ir uz ta 100lt nuperka vaikui koki megztuka is akro, o velniai rautu juk vaikas norejo galbut LEGO ar kokio zaislo? Galbut kokio pultelio prie kompiuterio.

Jis gauna megztuma, bet yra nusimines, nes jis ne apie tai svajoja.

O tarkim mano situacija. Nu okey gavau as ta megztuka, tai po keledu praeis 2-3 dienos ir nuleksiu nusipirksiu tarkim ta kompiuterio pulteli, nes as tai galiu sau leist. O jie ne.

Niekas cia nera issigime ir viskas tvarkoje. Tik gaila, kad tikrai nedidele zmoniu dalis savo gyvenime pajunta finansine laisve.

Na čia normalu, kai mažiem vaikam taip būna, bet kai 15metų pacanas taip išsikalinėja tai :DDD

Kai pasižiūri su kokiom mašinom vaikus atveža į mokyklas ir kokias nuperka jiems suėjus 16 metų, su kokiais telefonais pradinukai vaikšto, kelių metų pradeda baliavot, kiek pacanų narkotikų bandę, tai net nestebina tokie jų išsikalinėjimai.

Senai aišku, kad kalėdų dvasią šiais laikais sukuria tik komercija. Vien žodis "kola" manau daugeliui asociojasi su kalėdom.

Vien žodis "kola" manau daugeliui asociojasi su kalėdom.

Hmmm.. O kodėl turėtų? :huh:

Tik dabar pamatei tokį dalyką? :)

Toli žiūrėti nereikėjo, ir mūsų forume buvo vienas komentaras(kiek mačiau)

Gavau Iphone 5, bet norėjau plančetės

(atsiprašau, jei šito komentaro autorius tai skaitys xD)

Teisiog... Žmonių (ypač daugumos dabartinių) vertybės smarkiai iškreiptos yra :)

GAL, kai neturės už ką duonos nusipirkti supras, kiek svarbu yra morališkos dovanos :)

P.S. Pats dovanų gaunu pakankamai retai, įskaitant ir per Kalėdas. Bet niekam nepriekaištauju, kad blogai čia jog nieko negaunu...

dar vienas toks pastebėjimas apie dovanas kitose šalyse. Vokietijoje kalėdos sutinkamos labai keistai, žmonės sėdi prie stalo per kūčias ir visi valgo,linksiminasi ir vakare būsto šeimininkas atrakina kambarį, kuriame yra eglutė, o po ta eglute būna kalnai dovanų ir vaikai, paaugliai, suaugusieji, ima tas dovanas ir dėkoja vieni kietiems nesvarbu ką jie ras ten. 6 metų vaikas prasiplėšęs rado močiutės numegztas pirštines ir kepurę, kurią šiais laikais užsidėjęs į galvą gautai, bet vistiek labai dėkojo ir taip toliau. Tai kaip paaiškinti? Skirtingose valstybėse skirtingi požiūriai?

Aš asmeniškai jau seniai labiau vertinu dvasines vertybes, šiuo atveju - šventinius, nuoširdžius pasveikinimus. Bet faktas, kad kuo toliau, tuo labiau materialistų atsiranda, tokiais tampame, tokius užaugina tėvai, aplinka. Toks amžius ir kuo toliau, tuo mažiau tos dvasios liks ateityje. Bet nereikia smerkti tų, kurie nori dovanų - tai normalu, taip buvo visais laikais. Tik tas faktas, kad maži vaikai kaip žvėrys, per ašaras, per nervus reikalauja dovanų iš tėvų - tai kiek žiauroka. Bet toks gyvenimas, matai, kiek reikia pamatyti, kad tave priverstų pagalvoti apie tai, susivokt, kad žūsta dvasinės vertybės.

Skaitytojo nuomonė. Surūgusi vidutinė klasė neišauklėja jaunimo: mes pasmerkti?

Visuomenėje priimta, kad žmonės skirtomi į tris klases: žemoji, vidutinė ir aukštoji. Na aišku, kad yra ir keli apsiseilėję godumo geismo užkamuoti oligarchai kvėpuojantys savo pasipūtėlišką smarvę į mūsų visų veidus išnaudodami nieko nenutuokiančią visuomenę bandydami kompensuoti savo „pertrumpapimpališkumo” kompleksą valdžios išnaudojimu. Bet ne tame esmė.

Tokia pragmatiška žmonių klasifikacija gal ir suteikia kažkokių privalumų, kuriems aptarti neturiu noro, bet įdomumo ar net geriau išsireikšti taip – originalumo, jame nėra. Žmonės gali buti skirtomi ir šiek tiek kitaip. Visų pirma seka vargingieji – sėkmės neaplankyti žmonės, keliaujantys per gyvenimą stengdamiesi iškęsti vieną dieną po kitos, šiek tiek suprimityvėję (tiesa ne visi), girti arba besipagiriojantys, kaulijantys centų ir velniškai brangstančių cigarečių, miegančių ir vaikštančių, tempiančių visą savo maitą sau ant kudašiaus ir nieko jau nebesitikinčių.

Akys tokios tuščios, kad jeigu kada ten ir buvo sąmonės sąvoka, jos jau ir pėdos seniai ataušę. Beliko aklinas juodas ruožas judėti pirmyn, bet niekada nepasiekti atbrailos, neprieiti liepto galo – tiesiog vegetuoti egzistuojant, arba egzistuoti vegetuojant. Skonio reikalas. Kalbu ne vien apie bėdžius gyvenančius be stogo virš apdujusių galvų, bet ir apie daugumą darbininkų seniai išdavusių viltį kanors veikti ar pasiekti. Jiems daug paprasčiau grįžti iš darbo, išsidrėbti priešais televizoriaus ekraną ir sėkmingai regresuoti ryjant „populiariausias” Lietuvos televizijų laidas apie kenčiančias mamas, apgaudinėjančius politikus, sriubos negavusius vaikus ir apsisnarglėjusias, krūtis pasididinusias blondines, kurios peroksidinius dažus vartoja tokiais kiekiais, kad jie ne tik ištrupino visas likusias sveiko proto užuominas, bet nebedaug trūksta ir iki to, kad prakiurdytų implantus. Bet prie Lietuvos popžvaigždžių pasaulio mes dar grįšime.

Visgi tie darbininkai plušantys po 10 valandų per dieną, penkias dienas per savaitę ir gaunantys savaitę atostogų augina vaikus ir kuria Lietuvos pagrindą, gal juose heroizmo ir netrūksta, bet iki tol kol neatveria savo nepraustaburniškų, auksinėmis rusiškomis frazėmis dabotų žabtų. Atfiltravus rusiškus barbarizmus išlieka tik pesimizmo įsunktos pažiūros grūdančios tą pačią neviltį jų vaikams, visada „mylimiems” kaimynams ir, be abejo, duodančios puikius šancus jais manipuliuoti politikams apeliuojant į tai, kad mes esame Europos dalis, o pažiūrėkite kokias algas gauna dešreles ir raugintus kopūstus virškinantys vokiečiai. Kuo jie geresni negu mes? Tuo ir geresni, kad beėsdami ir belakdami alų bačkomis, jie dar turi sveiko proto mokytis, kurti ir planuoti ateitį.

Lietuviški bėdžiai-varguoliai dar tam nepasiruošę. Jie pasiruošę tik išgerti. Išgerti mes pasiruošę visada. Aš sakau, kad jie daugiau nieko ir nenusipelnė kaip tik inkšti, kol nesupras, kad pasaulyje stebuklai gana retas dalykas – mano manymu, stebuklu jau galima laikyti ir tai, kad jų yra dar dirbančių. Nes toms boboms, kurios prisigimdo 15 vaikų, pompuodamos juos konvejeriu į „Šmirgėliškių” kaimo keturmetę mokyklą, kurioje superbiblioteka siūlo rinktis tarp 30 metų senumo kirilica parašytų vadovėlių ir porno žurnalų, išvis reikėtų atimti pilietybę ir grūsti lauk. Joms mat pašalpos nepatenkina poreikių. Man atorodo jų vyrai nepatenkina jų poreikių. Užteks dulkintis nesisaugant ir gerti, gal tada netik poreikiai mažesni bus, bet ir galvos rytais neskaudės. Nei nuo to, kad iš vakaro gerta, nei nuo to, kad vyras davė iš bokalo per marmūzę. Kartais pasitaiko, kad pagarba sau sukelia pagarbą ir kitiems, o čia jau didelis žingsnis į priekį.

Einam toliau. Jaunimas.

Kaimus ir miegamuosius rajonus puošiantys saulegrąžų lukštais apvainikuotos laiptinės ir kiemai prie jų. Sakyčiau sudaužyti alaus buteliai, bet tai jau būtų prabanga. Plastikinė tara – populiariausias šių smegenų vingius deginančių, degeneruojančių piliečių atributas. Jei ne pigus alus ir dar pigesnė degtinė jie būtų labai tinkami vidinės tuštumos rezervuarai. Marozai ir forsai – taip juos vadina visuomenė. Jokių perspektyvų neturintys tėvai augina atžalas pagal save, nieko keisto kad jų vaikai užauga tokie patys, išliejantys savo frustraciją dėl neišpildytų svajonių turėti BMW 5 besinešiodami peilius ir spardydami kitus – nesvarbu vaikinus ar merginas. Šios jau ant tiek sustabarėjusios, kad nesąmoningai yra traukiamos jokiais kritiško mąstymo argumentais nepaaiškinamų bruožų – treninginių kelnių, nubalnotų krumplių ir čipsais atsiduodančio burnos kvapo.

Times, kuriems visgi nusišypso laimė užsidirbti pinigų stumdant baltarusišką „saliarką” ar tos pačios kilmės cigaretes, prekiaujant narkotikais ar atsidarius automobilių servisą gyvenimas iš esmės nepasikeičia. Kas keičiasi yra tik automobilio markė, telefono išmanumas ir aprangos stilius. Treningai išmainomi į aptemptas maikutes ir pasaulio pripažintų prekės ženklų išdabotus džinsus arba kostiumines kelnes. Tai naudinga tik vienam dalykui – vilioti „papuotas” dviženklio intelekto ilgakojes stirnaites, kurias gali užgaulioti kasdien ir vadinti plačiu asortimentu būdvardžių, jei tavo piniginė pakankamai plati.

Tačiau nereikėtų pamiršti ir vadinamojo „auksinio jaunimo” – turtingų tėvų lepinamų vaikų, įsitikinusių kad būdami 18-20 metų amžiaus supranta viską apie gyvenimą, ir laimingai švaistančių tėvų pinigus. Naujausi automobiliai, brangiausi rūbai, kokteilių ir shotų marios naktiniuose klubuose ir aišku 2 pakeliai cigarečių per dieną, kažkodėl šiuo metu yra tapęs vienu labiausiai pagarbą turinčiu sukelti dalyku. Kadangi girtis savo išgerto alkoholio ir automobilio arklio jegų skaičiumi jau nebemadinga – tą funkciją puikiai atlieką visko publikavimas socialiniuose tinkluose, tik gaila, kad nematai pavydo persmelktų veidų, žiūrinčių į kompiuterio ekraną. Prisižiūrėję užsienietiškų serialų ir isivaizduojantys save juose gyvenant šiurpina kiekvieną sutiktą bent kiek sveikos nuovokos turintį žmogų humoro jausmo išraiškomis, kurias išklausus, net žmonių ketvirčiavimas XXI amžiuje atrodo visai svarstytinas dalykas.

Iš vienos pusės gal ir nėra taip blogai, kad humoro jausmas yra prestižo dalykas ir yra vertinamas asmenybėje, bet humoro standartai su kiekvienu tokiu juokdariu grimsta inkaru gilyn į nebeištraukiamą prarają. Dažnai tenka pagauti save nuolat dirbtinai besišypsant ir galvoje ieškant preteksto kuo greičiau nešdintis iš pokalbio ir šokti nuo tilto žemyn galva į betoninį grindinį nusėtą adatomis ir ištepta sieros rūgštimi. Nors visa ši gyvybiškai svarbi informacija, kuria aš nepasididžiuoju pasidalinti, yra nukreipta į vyriškosios giminės atstovus, nors nuolatinis plaukų tvarkymas plaukų vaško pagalba, iki skrupulų prižiūrimi batai, manikiūro nušlifuoti nagai, išpešioti antakiai, visur šmėžuojantys saviportretai veidrodyje palieka tik vangius trupinius, kuriuos surinkus ir sudėliojus į vietas, vargais negalais užsitarnautum vyro vardą, bet mūsų mylimos merginos nėra vertos didesnės pagarbos. Anaiptol.

Išlaukusios užtarnauto savaitgalio, visą savaitę skelbusios, kaip nuobodu mokykloje ar universitete ir kraugeriškai teršdamos tuos pačius socialinius tinklus, penktadienio vakarais keliauja į klubus. Juose arba arogantiškai šoka savo merginų kompanijose ir pasišlykštėjimo kupinomis akimis bei veido mimikomis atbaido bet kurį, norinti jas užkalbinti, arba stipriai pervertinusios savo nupudruoto organizmo veiklos ribas bei skrandžio galimybes virškinti spalvotą alkoholio prisisunkusį turinį, prisileidžia bet kokį pagarbos nevertą tuščiamakaulį idiotą, aišku, kol šis yra simpatiškas, arba tiesiog gražiai apsirengęs. Šeštadienį atakuoja kiekvieną tokiais radikaliais ir kvapą atėmančiais originalios minties šedevrais kaip „Daugiau niekada nebegersiu” arba „Tokio pachmielo dar nebuvo” ir t.t.

Šeštadienį pusę dienos kiurkso namuose iš vakarykščių šėlionių nenuplautais makiažo veidais, ilindusios į treningines kelnes bei gailėdamosios savęs. Nieko tokio, savaitę nuleidusios galvas „ataria” mokslo įstaigose nevaikščiodamos į pamokas arba pramiegodamos paskaitas ir vėl užsitarnavusios savaitgalį, pagaliau pakelia galvą ir eina revanšuotis į kitą klubą. Ir taip savaitė po savaitės. Šiek tiek vaizdas pasikeičia vasarą, nes tada atsiranda pretekstas demonstruoti apnuogintas šlaunis, bikinius ir iškirptes (kalbu apie nuotraukų postinimą). Aš kaip vyras tikrai nesiskundžiu, bet toks berždžias (o gal ir nesąmoningas?) būdas pritraukti dėmesį metai po metų jau tampa nebetoleruotinas ir tvoskia pigia liaudies durnėjimo tendencija. Kiek akyliau pagalvojus kyla įtarimas, jog šios figūras demonstruojančios nuotraukos ne visada skirtos vyrukams pasigrožėti, bet ir sukelti pavydą savo ne taip gamtos apdovanotoms konkurentėms, o kartais ir draugėms. „Viskas su saiku” jau seniai pamirštas dalykas, kiekybė pakeitė kokybę, o kokybės ir prieš nebuvo apstu.

Kadangi dabar populiaru „suaugti” keturiolikos (svarbu, kad krūtinė pradėtų matytis), tai šis visas procesas tada ir prasideda, popsizmo ir savirealizacijos komplekso vedamos merginos šoka į autobusą marširuojantį regreso autostrada. Taip siausdamos kiaurus metus, anksčiau ar vėliau pradeda klausti savęs, kodėl nesugeba sutikti padoraus vaikino. Mąstymo sąvokos nesuprantančios smegenys, jau seniai nugrimzdę į lėtargą snaudulį, nebepadeda susivokti. Vėl seka dėmesio trūkumas, vampyriškas jo siekimas nuotraukomis, statusais, nuorodomis ir, be abejonės, šis troškulys nuplaunamas savaitgalį šešiomis taurėmis vyno ir galų gale 4 flaming zambooka shotais. Gerai, kad geriama tiek, jog sukilusius vėmalus jau yra įpratusios nuryti. Autobusas važinėja ratais. Išvažiavimo nėra.

Kas keisčiausia, jog kito kelio nėra. Privalai pritapti. Viena iš išeičių visada yra savęs apgaudinėjimas keičiant pažiūras ir tampan panku, skinheadu ar budistu. Visur vistiek visada reikės pritapti. Klausimas tik tas, kur pritapti lengviau. Natūralu, jog mažesnės socialinės grupės atsainiau priima „naujatikius”, nes jų tiesiog yra mažiau, jie nelabai turi iš ko rinktis. Lengviau pritapti – lengviau susirasti draugų – lengviau guosti save, jog dar atrasi prasmę gyvenime. Būkim biedni, bet teisingi – visi išduodame save tam, kad tik nesijaustume vieniši, nes to labiausiai ir bijome.

Ir kas gi formuoja šį pasigerėjimo aimanų vertą jaunimą? O gi ne kas kita, kaip į žemę iš dangaus kaip apvaizda nusileidusios pop pasaulio žvaigždės ir televizijos ekranuose mirgantys tie patys veidai. Nusigręžę nuo moralės, kopijuodami tai, ką sukūrė kiti, įvynioja į spalvotai blizgantį, naktį šviečiantį, ekskliuzyvinį, aukščiausios klasės, pirmo leidimo, ekologiškai perdirbtą, naujausio dizaino panaudotą šikpopierių ir perpaduoda zombiais tapusiai visuomenei kaip madą. Visuomeniniai zombiai lekia paskui, kaip šunys kaimo pakelėse paskui automobilius. Perkame beprasmį šlamšta savo pseudoego pamaloninti ir laukiame, kol pasikeis mada, kad galėtume nusipirkti dar didesnio šlamšto už didesnius pinigus. Svarbu kad daiktas būtų naujas, nesubraižytas/neišpurvintas ir visiem gerai matomas ir visų svarbiausia, keliantis pavydą. Nebesugebame susikurti pagarbos ir išlaikyti orumo savo veiksmais ir elgesiu, ieškome paprastesnių sprendimų. Tai ko negalime susikurti, bandome nusipirkti.

Žmonės nuolat besivaidenantys TV ekranuose ir žiniasklaidoje, atimsiu iš jų žvaigždžių vardą, nes jie jo neverti – pavadinkim juos įžymybėmis, atrodo turėtų vesti visuomenę rodydami pavyzdį. Tačiau, apakę nuo šlovės, paiso tik savų interesų toliau drebindami srutas mums ant galvų. Galiu ir nebūti toks kritiškas, galbūt jiems viskas atleistina, nes jie net nesuvokia atsakomybės krentančios ant jų pečių. Grybais apaugusios smegenys – leisgyvės, slopina sveiką protą palikdamos vietos tik pinigams, seksui ir pramogoms.

Pagrindinės kognityvinės neuronų funkcijos: pinigų turėti daugiau už kitus, susirasti kuo turtingesnį partnerį, kad neatrodyti neadekvačiai (jeigu dar smegenys supranta ka reiškia „adekvačiai”) ir atostogauti ilgiau, kuo toliau užsienyje ir išleisti ten kuo daugiau, kad būtų kuo pasigirti. Ir nepamiršti prisifotograguoti! Kaip čia praleisi progą sukelti pavydą – nieku gyvu. O mes tokie patys valios ubagai mėgdžiojame beveidžius lavonus vadinamus įžymybėmis tarsi juose paslėpti archetipiniai laimingo žmogaus motyvai.Visos šitos sprogstančios iš palaidinių krūtinės, laidos apie įžymių žmonių namus, profesionalūs stilistai rūgstantys nuo savo arogancijos egzistuoja tam, kad galėtumėme pasirodyti, kiek esame didingesni negu visi kiti aplinkui. Kaip puikiai atspindime, kas yra XXI amžiaus žmogus. Asmenybė tapo mados įkaitu; dabar svarbu yra ne kas tu esi, o kaip tu esi. Evoliucija tęsiasi, iš homo sapiens tapome homo fashions. Mes jau seniai pasmerkti, ir nereikės net 4 apokalipsės horsemen‘ų.

Na nežinau, paskutiniu metu Kalėdos tikrai išsigimė. Kas labiausiai mane siutina, tai visokiu "MAXIMA" ir kitokių didžiųjų komercijos organų, brukamas supratimas, kad kalėdom būtinai reikia pripirkti kuo daugiau(ir brangiau) dovanų, kurių didžioji dalis gavėjui vistiek nereikalinga. Ir visas karavana prasideda 2 mėnesiai prieš. Va šiemet nusprendžiau 'dėti' ant tokių Kalėdų, ir visas dovanas padariau pats :)

Čia tik mano nuomonė, gal kažkam Kalėdos be brangių dovanų ne Kalėdos :)

Sveiki, visiem linksmų švenčių. O, kad jau apie šventes, tai noriu tik išsakyti savo pastebėjimą apie šias dienas.

 

Ką aš šiandien pastebėjau. Buvau parduotuvėj ir sutikau pažystamus, jie turi vaiką, berods 15 metų berniuką. Žodžiu reikalas tas, kad tas vaikas ištisai inkštė, kad jam tėvai nupirktų kitą dovaną, esą jo dabartinė dovana netenkina. Turėjau drąsos ir paklausiau jo, kaip jis supranta moralines vertybes? Žodžiu gavau atsakymą tokį: kokios kalėdos, be dovanos?

 

Man čia buvo didžiausias šokas. Kaip žmogus gali materialines vertybes priimti labiau nei moralines? Man kyla tokie klausimai, kaip:

 

- Gal kai neturės ką valgyti, tada supras kas yra moralinės vertybės? Gal kai prie stalo nesėdės jo mama ar tėtis, gal tada supras, kad dovanos dar ne viskas?

 

Man asmeniškai jau kokie 5 metai dovanos nėra aktualu. Aktualiausias dalykas Kūčių ir Kalėdų dienomis yra šeima, giminės ir maistas ant stalo su stogu virš galvos. Aš nesuprantu, kaip taip naglai galima sakyti tėvams, kad dovana nepatiko ir dar reikalauti kitos?? Kaip Jums atrodo, šiais laikais visur taip yra? Ką Jūs galite pasakyti?

 

P.s.: aš net ir būdamas 5-15 metų amžiaus nesakydavau tėvams, kad dovana man nepatinka, nors ji man ir nepatikdavo.

Tai yra visiskai normalu, as lygiai taip pat budavau nepatenkintas jei dovana man nepatikdavo... Materialiame pasaulyje gyvenam, ir jei lauki dovanos turi atitaikyt vaiko norus, yra kaledos yra ir kiti vaikai, yra konkurencijos naturalus jausmas kad gautum geresne uz kitus dovama ir apskritai yra daug subtiliu faktoriu, ties tuo dalyku... O manea smeniskai uzknisa tokie kurie kalaba apie moralines vertybes, gal net vimdo tiesa sakant, nes jos dominuoja jau atskirai nuo svenciu, nera cia tokio pasirinkimo tarp moraliniu vertybiu ir dovanu, siam pasaulyje yra daug dalyku kurie yra svarbus... Tik nereikia susitraukt ir visur kisti mainais moralines vertybes...

Tai yra visiskai normalu, as lygiai taip pat budavau nepatenkintas jei dovana man nepatikdavo...

Ir zyzdavai, ir tėvams į akis sakydavai, kad tau nepatiko gauta dovana ir ją reikia pakeisti kita? Šlykštu...