Klausimas apie slove ir garbe

Turiu toki gan neiprastam nuskambesianti klausima - ar tikslinga gyventi taip, jog noretusi buti isties garsiam, buti kartais pripazintam uz asmeninius pasiekimus, bet nesistengti puikuotis savo pasiekimais ir pripazinimu? Ar toks zmogus yra saunus, ar atvirksciai - nepazvelgiantis zemyn? Dekui uz betkokius atsakymus, tiesiog idomu suzinoti :)

Svarbu, kad pats savimi didžiuotumeis, ir tavo darbai kalbėtu už tave.

Aišku gerai, jeigu kažką gero veikia (naudingo) žmogus, ir dar nespasikėlęs tai liux. Geriau, nei pūstis dėl ko nors ir nieko gero nenuveikt :)

svarbiausia, kad ta veikla, kurioje žmogus yra pripažintas patiktų jam pačiam. O jei dar nesikelia ir neaukština tas žmogus pats savęs tai manau pasiekia dar daugiau nei tie kurie pučiasi, kad kažką pasiekė kažkur. Geriau būti tyliai pripažintam ir švytėti amžinai, nei garsiai skelbtis ir greitai užgesti :)

Na tą šlovę galima manau skirtingai suprasti, ir priklauso nuo žmogaus ar ji jam patiks ar ne. Ir dar žinoma labai svarbu iš kur ta šlovė - jei iš gerų/naudingų darbų, tai manau tik pagirtina siekti to gyvenime :) Ir dar nuo to, iš kur šlovė, priklauso tavo "fanų" auditorija, kuri irgi daug gali įtakoti tai, kiek tau ta šlovė patiks kai/jei ją pasieksi.

Every grunge musician's dream is to hate fame