Juokinga istorija niuriam rudens vakarui praskaidrinti

Paciam gale pats idomumas.

Nuostabus rugpjucio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laiže man veida ir po truputeli inkšte. Išvakarese buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau. Šuo tese savo užsiemima. Jauciausi lengvai pagiringas.

Lengvos pagirios pasireiške daliniu mano kuno paralyžiumi. Tai yra, manes visiškai neklause dešine ranka ir tos pacios puses koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiaja akimi. Jei šiuo momentu buciau norejes ka nors pasakyti, geriausiu atveju gautusi kažkas panašaus i:

- Aaaa... uuu... ggg...

Iš šuns akiu supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas i lauka, iš mano burnos sklindantis pagiriu tvaikas bus sustiprintas šuns šudo smarve.

Užsimeciau džinsine striuke (veliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau i gatve. Buvo sekmadienis.

Jus kada nors bandete vaikšcioti, kai absoliuciai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis delto sugebejau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros buteliu alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas“ akimirksniu.

O gyvenimas po truputi pradejo geret... Todel buvo nuspresta pasivaikšciojima pratesti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minuciu kelio.

Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmones, ramus vakaras, šilta... Bandžiau susirast nuošalu kampeli, kur galeciau ramiai išgert alu, o mano šuo galetu iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakara Botanikos sode to padaryti, praktiškai, neimanoma.

Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykšcio baliuko,taciau mano organizma pasieke pirmoji banga. Žmones, jus kada nors yra pervažiaves buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir letai pradejo slinkti koju link. Tai, ka stume buldozeris, galejo išeiti tik per viena vieta, ir tai buvo mano subine. Akimirksniu išpyle šaltas prakaitas. Mano subine paklause manes:

- Klausyk, brolau, gal – pašikam?

Taciau tuo momentu banga atslugo ir išnyko visai. Na, net kvailiui butu aišku, kad reiktu ramiai slinkt link namu. Bet iš kitos puses – viskas baigesi laimingai, gyvenimas vel tapo nuostabus.

Todel aš atsiremiau i medi ir užsirukiau.

Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaude mano organizma aštriai ir galingai, viska iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelejau. Jau antra karta ši vakara kuna išpyle šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subine. Taciau ir antroji banga palengva atsitrauke.

Vel ramiai užsirukiau... Šuo kuo ramiausiai grauže medžio šaka, man buvo gera. Smegenys pradejo siusti neramius signalus: o ar ne geriau butu eiti namo? Taciau butelis alaus, cigaretes, ramus ir šiltas vakaras šia minti nustume toli toli. Po truputi pradejau valdyti nutirpusi kuna, pradejau girdet abejomis ausimis...

Trecioji banga atuže tarsi cunamis.

Mano subine jau nieko neklausinejo, ji, paprasciausia, reke:

- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!

Ji ne klause, ji tvirtai žadejo.

Man iš orbitu iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprudo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras.

Titaniškomis pastangomis užspaudes savo „pusrutulius“ ir smarkiai suglaudes kelenus, supratau, kad man liko „maksimum“ dvi – trys minutes, ilgiau išlaikyt nesugebesiu. Priseges šuniui pavadeli, puoliau, kur akys veda. Žmones, ar jus kada nors begote su stipriai suspaustais „pusrutuliais“ ir suglaustais keliais? O aš begau ir paskui save tempiau šuni.

Nubeges apie trisdešimt metru, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalesiu. Todel žaibiškai apsisukau ir jau nulekiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukde TAI, kas bande išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmeciau aki i paskui mane oru lekianti šuni ir jo akyse išskaiciau tik viena klausyma:

- Šeimininke, tau ka – kiaušius uždege, kad taip lakstyt pradejai?!

Spaudimas subineje pasieke kritinius parametrus.

Man jau viskas buvo iki lemputes. Buvau pasiruošes sesti ir pašikt ten, kur stovejau. Taciau tai atlikti trukde išsiauklejimas. Prie kuno prilipo marškineliai.

Pradejau silpti. Tiesiog maciau, kaip mano subine žiojasi. Samone mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebuklas! Nedidele laukyme, apaugusi krumais, sauganciais nuo pašaliniu žvilgsniu! Kaip greit nusimoviau kelnes… Nusimeciau jas drasiai,nei del nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskysteje.

Tikriausia žinote, kad šuns uosle gal šimta kartu jautresne, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipe nosi ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Taciau, pora kartu gaves per nosi, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.

- Oi, o kas cia pas mus toks gražutis...

Aš vos „neapšalau“. Dargi vos neleptelejau, kad tas „gražutis“ – tai aš.

Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancuzu buldogu, artejo nuostabi moteriška butybe.

Man liko tik du variantai.

Pirmas. Per pora sekundžiu nusivalyt užpakali, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Taciau mano subine signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutineje stadijoje.

Antras. Ir toliau likti esamoje padetyje. Vaidinti, kad, paprasciausia, pritupiau pailseti.

Išsirinkau antraji varianta. Tiksliu judesiu sau ant koju užsimeciau striuke ir taip likau tupet!

- Jusu šuo berniukas ar mergaite, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artedama link manes paaiškino gražuole.

- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subines kontroliuoti negalejau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliuciai skirtingus gyvenimus.

Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergickos ir vaidint, kad tik šiaip, pailset pritupei.

Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musia. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!

- Oi, o jus žinote, mes neseniai cia atsikrausteme ir mes neturime draugu, - išciulbejo mergina.

Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmekštelejo mintis.

- Kas tie meeees, - blyn, mano subine tuoj viska sugadins.

- Taigi mes, aš ir Musia, - krykštavo panele.

Man nutirpo kojos. Kalbejomes jau dešimt minuciu. Butu gerai, kad ji nesijudintu, kitaip iškart pamatys mano nuoga užpakali ir tai, kas po juo. O ten buvo ka pažiureti. Viso pokalbio metu jauciau, kaip iš subines,nors ir nedidelemis porcijomis, taciau nuolat, varvejo šudai.

- Oi, o jus i parodas vaikštote?, - pramurke tas baltas angelas.

- Vaaaaikštom, - išstenejau.

- Oi, kaip idomu, papasakokite!, - nekaltai mirksedama ciulbejo gražuole.

Py..siec, tiesiog py...siec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom i parodas.

- Na, mes, šita, Ukrainos cempioooonai, - dar pora tokiu garseliu ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikruju buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minuciu. Ji ciauška apie Musios auklejima, o aš po truputi šiku.

Kojos nutirpo galutinai. Viena koja pabandžiau iškišt i prieki, taciau greit atsisakiau šios idejos, nes vos neatsisedau i savo šuda. Butu pats laikas viska baigt, taciau kaip? Pasakyt, kad aš jau dzin ir dabar noriu nusivalyt užpakali, o po to mes galesim pratest pokalbi? Ne, šis variantas atkrenta.

- Aš Andžela, o koks jusu vardas? – paklause mergina.

Tu man dar ranka pasisveikinimui ištiesk.

- Saaaaša, - šakes, mano subine galutinai nusprende sugadint visa idilija.

- Aš štai vaikštineju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septyniu valandu. Žiurekit, kaip musu šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefona, galesim kartu vaikšcioti! – „pasidave“ angeliukas.

Jei rimtai, tai labai norejosi ja ir jos Musia pasiust ant triju raidžiu. Taciau iš striukes išsitraukiau popieriaus lapeli ir sažiningai užsirašinejau jos telefona. Py...siec, šikdamas „nukabinau“ pana. Hu-hu-hu. Taciau tada juokai man jau nerupejo...

Mano subine išleido toki bjauru garsa, kad net neimanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus i dregna, pertraukiama ir šaižu perdima, kuriam antrino krintantis – ciurlenantis šudo garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelejimu. Galbut mergina nieko ir nesuprato, taciau Musia tiksliai nustate garsu šaltini. Musia ristele pasileido link manes. O mano šuo, padla, ramiai sau gulejo ir griauže kažkoki pagali.

Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musia. Jei dar priartes, butinai užuos subtilu mano išmatu kvapa. Ir tada Musia tikrai nuspres sužinoti tikslia kvapu kilme. Subine vel išleido garsa, taciau aš jau nieko nedariau – tiesiog sedejau, klausiausi merginos ciauškejimo ir buvau pasiryžes pasitikti savo graudu likima.

Musia, atsargiai praejusi šalia manes, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ka ji ten dare, tik šalia subines jutau jos karšta alsavima. Vos nepravirkau. Taciau Musia tuo neapsiribojo. Ji pradejo laižyti mano užpakali, o jei tiksliau – pacia analine anga. Šmekštelejo mintis: jei Musia laižo mano subine, reiškia, mažiausia iki puses ji isibridusi i mano šudus. Pabandžiau isivaizduoti, kaip atrodys Musia, kai baigs laižyti mano subine. „Apšalau“ galutinai.

Šuns šeimininke ir toliau ciulbejo apie šunu auklejimo ir šerimo problemas, Musia ir toliau laiže mano subine. Aš, paprasciausia, užsirukiau ir pravirkau...

Taciau šiuo momentu šiai dangiškajai idilijai atejo galas. Ketvirtoji šudu išsiveržimo banga primine pasaulio pabaiga.

Nebekontroliavau nei saves, nei savo subines. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manes išsiverže kokie du kilogramai šudu. Musia keistai krenkštelejo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasciausia, tik laukiau.

- Musia, Musia, mergaite, ateik pas mane..., - sunerimo šeimininke.

O anksciau, padla, šuns pašaukti negalejai? – dingtelejo mintis.

Kai pamaciau Musia, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksciau, tebuvo vaikiški žaisliukai.

Nuolat kliudama už šaku ir pagaliu, Musia judejo keistais zigzagais. Tuo paciu ji keistai,kažkaip dregnai kosejo ir inkšte. Kai ji atsidure šalia manes, „ach..jelinau“ galutinai. Musia apšikau nuo galvos iki koju. Apšikau viska: akis, ausis, burna, nosi ir , apskritai, visa kuna. Tai buvo didelis šudo gabalas buldogo kojomis...

Jusu šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ka tokiu atveju jus darote?

Teisingai, tam, kad apžiureti jusu augintinio keistus pokycius, jus ji paimsite ant ranku. Musios šeimininke taip ir padare...

Ka dar galeciau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova“ mergicka...

daug raidziu....

Too much... :D

reziume:apsisikai?

99% net nesivargins skaityt... :)

Keik prisijuokiau, geras cia :D

zvengeu koke valanda :DDD tik galas galėjo baigtis kiek kitaip, per daug intrigos :D

tas geras :DDDD net asaras braukiau skaitydamas :D senai taip besijuokiau.aciu,kad pakelei nuotaika :DDD +++

na va, o kiti tingi skaityti :D . gailekites, kas neskaitet :D

Kaip sakoma: zvengeu koke valanda. Šiaip istorija gera xDD

labai prajuokino :D

Neblogai čia neblogai :DD

Kokiu 10metu senumo

Senas geras prikolas :D :D :D Verta paskaityt :D

Apšikau viska: akis, ausis, burna, nosi ir , apskritai, visa kuna. Tai buvo didelis šudo gabalas buldogo kojomis... :DDDD

juoka tvardžiau iki apsiverkimo :DDD

geras geras :) Galas tik silpnas, bet zvengiau irgi :D

Galvojau, kad pasakoji savo istoriją

Nuotaika tikrai pakelta. Dekui :D

Prajuokino. :D

Perskaičiau komentarus, perskaičiau pirmą postą ir tikrai nepasigailėjau, gera pabaiga :D