Kipras: gamtos grožis ir miegančio kaimo idilė

http://avantiura.lt/wp-content/uploads/2014/03/PHOTO_20140128_164502.jpg

http://avantiura.lt/wp-content/uploads/2014/03/IMG_20140125_125344.jpg

Pirmoje dalyje minėjau kaip keliavome, tiems kas neskaitė padėsiu. Aukščiau yra nuorodą į tekstą. Visiškiems tinginiams irgi padėsiu (šiandien man kaip niekad gera nuotaika, dėl to toks paslaugus).

Trumpa apžvalga. Keliavom autostopu, miegojome palapinėje dažniausiai labai gražiose vietose, kur statyti palapinę nebuvo galima iš viso, labai daug laiko niekur neskubėdami leidome tiesiog gamtoje aka valkatavom.

Man taip keliauti nepatinka, bet keliauju taip todėl, kad didžiausiais kelionės įspūdžiais visada lieka tie patys dalykai - gamta ir žmonės. Esu intravertas, taigi keliauju autostopu tam, kad su vietiniais žmonėmis bendrauti būčiau priverstas, jie dažniausiai ir nurodo tas gamtos grožybes kurios ilgiausiai įstringa atmintyje. Mano kelionės tikslas visada būna sužinoti kuo daugiau apie lankomą kraštą ir jo gyventojus, todėl visada, jei tik įmanoma, stengiuosi kad žmogus kuris priima mus nakvynės (CouchSurferis) būtų pagyvenęs, o geriausia jau pensinio amžiaus. Iš viso esu buvęs svečiuose pas 5 žmones, kurių amžius apie 50 metų ir daugiau. Visi šitie žmonės yra turbūt geriausia kas man yra nutikę gyvenime. Taigi dėl pagyvenusių žmonių niekada neprašaunu. Gamtą stengiuosi patirti. Jei tik įmanoma visada užlipu, įkopiu, paliečiu, nuplaukiu ar dar kitokiu būdu ja aktyviai džiaugiuosi. Kad taip reikia santykiauti su gamta mane išmokė Lukas. Ačiū jam.

Kipras – sala Viduržemio jūroje, unikali tuo, kad formaliai jos vos daugiau nei 9000 km2 užimančią teritoriją (mažesnę nei Vilniaus apskritis) dalijasi net 3 šalys. Tiesa yra ir kita sala ant kurios sėkmingai gyvena trijų šalių gyventojai, bet ji trečia pagal dydį pasaulyje, arba 81 kartą didesnė nei Kipras.

Kipre nėra geležinkelių, o eismas vyksta kaire kelio puse. Nikosija - vienintelė pasaulio sostinė, kuri yra padalyta pusiau ir skirtingose pusėse gyvena skirtingos tautos.

Šios šalies gamta neįtikėtina. Čia tarsi į nedidelį atrakcionų parką sudėtos visos įmanomos amerikietiškų kalnelių versijos. Pilna visko: smėlėtų paplūdimių, uolėtų ir stačių krantų, skardžių, kanjonų, upių, kalnų, lygumų, pievų, miškų ir ko tik dar geidžia širdis. Bet tai kažkiek primena Las Vegasą, kur yra Eifelio bokštas, Koliziejus, Gizos piramidės, Empire State Building, Trevi fontanas ir kitos garsių pastatų kopijos. Taip kaip ir pabuvus Las Vegase negali sakyti, kad visi Romos, Niujorko ir Paryžiaus lankytini objektai nebeverti dėmesio, panašus jausmas apima ir pabuvus Kipre.

Jūra. Viduržemio jūra labai apgaulinga. Nors visa Kipro kranto linija yra 648 km. Smėlėti paplūdimiai sudaro vos daugiau nei 90 km. Kadangi keliavome ne sezono metu, tikro „veikiančio“ paplūdimio neteko matyti. Keista, kad Kipriečiams atrodo, kad ne sezono metu aplinkos tvarkyti visai nereikia. Ir tai ne tik paplūdimiuose. Pajūris nuklotas šiukšlių kalnais, o Ayia Napa (pagrindiniame turistų traukos centre vasarą) veikia gal kokie 2% iš visų esančių kavinių ir restoranų. Nors mums oras maudynėms jūroje tinkamas, vietiniams gyventojams tai šalta žiema ir niekas laiko prie jūros, o ypač maudymuisi neskiria.

Kitas jūros pakrantės kontrastas uolėta kranto linija. Pakrantė suklijuota iš akmenukų. O krante lūžtančios bangos sukuria nepakartojama barškančių akmenų simfoniją, kurios garsas susipina su tykšančiu į šalis vandeniu sukurdami nepamirštamą melodiją. Jūros sroves taip pat teko pajausti. Grįžtančio į jūrą vandens jėga neapsakoma, tiesiog traukia viską tiesiai iš po kojų ir verčia ant nugaros, tiesa sakant išbūti atsisukus veidu į jūrą beveik neįmanoma, nes teks atsigerti sūraus vandens, todėl geriausia stovėti šonu. Jau nulūžusi banga su savimi į krantą neša labai didelį kiekį akmenų, kurių taip pat reikėtų saugotis, nes jie kėsinasi nubalnoti kojas. Po tokių maudynių mano kojos buvo kruvinos, keletą kartų buvau apverstas ir įtrauktas gilyn, nors nebuvau įbridęs net iki kelių. Labai smagu pasigalynėti su gamta.

Kalnai. Aukščiausiai iškilusi Kipro vieta - Olimpo kalnas. Stūksantis daugiau nei 1,9 km aukštyje virš jūros lygio. Mums Olimpo viršūnei aplankyti pritrūko dienos ilgumo. Kylant aukštyn oras vėsta nepaprastai greitai, papėdėje buvusius +19°C, jau 1 km aukštyje pasitinka žvarbus vėjas ir +5° C. Troodos kalnynas, esantis salos centre, gana neaukštas, bet užima labai didelį salos plotą. Dėl šios priežasties, kilimas į kalną nėra labai status ir vingiuotų nesibaigiančių serpantinų, matytų Kalifornijoje, pasigedau. Kalnuose išsidėsčiusių kaimų namai jau turi kaminus, nes neretas atvejis yra čia iškrentantis sniegas, bei mažesnė nei 0 °C temperatūra. Kalnų slėniuose gausu vynuogynų.

Augalija - šiauriečių rojus. Mandarinų, apelsinų, citrinų, bananų, abrikosų, vynuogių ir granatų nesuskaičiuojamos galybės, kai kurios rūšys prinokusios net žiemą. Bananams gal trūksta šiek tiek drėgmės, nes jų neteko dažnai pamatyti, vos keliose vietose, dažniausiai prie pat jūros. Tik atvykusiems rasti prisirpę apelsinai kėlė didelį džiaugsmą, juos skindavome ir nešiodavome kaip maisto atsargas, bet supratome, kad tai beprasmišką, nes už 100 metrų auga kita apelsinų plantacija, kurios vaisiai dar skanesni.

Dar niekada nebuvo tekę susidurti su tokia svaria kaimo kultūra šalyje. Kaimai įsikūrę visur, 2-3 kilometrų atstumu vienas nuo kito. Kiekvieno kaimo centre (nors namų 20) būtinai yra kavinė/vyninė. Pagal žmonių skaičių ir kaimo dydžio santykį panašu, kad visi kaimo gyventojai ten yra susirinkę. Žmonės visiškai atsipalaidavę ir niekur neskuba, atrodo, kad jie dienų dienas leisdami vyninėje tiesiog laukia gyvenimo galo. Net ir po savaitės Kipre nepavyko apsiprasti su žmonių atstumo suvokimu. Pasakius, kad važiuojame 20 km, iki artimiausio didesnio miesto, vietinius ištinka lengvas šokas, jie pradeda aiškinti, kad tokiais atstumais čia niekas nevažinėja ir mūsų kelionė iki miesto truks visą savaitę. Tranzuoti tarp kaimų labai lengva, beveik kiekviena važiuojanti mašina, net ir pilna, bent jau pasiteiraus ko mes čia laukiame. O dažniausiai ir paveš, nors ir 300 metrų iki artimiausio posūkio.

Miestų architektūra labai vienoda. Atmetus 9 aukštų viešbučius palei jūros pakrantę kitas aukščiausias miesto pastatas yra Graikų stačiatikių bažnyčia. Senamiesčių gatvės siauros, šaligatvių beveik nėra, taip pat daug šiukšlių. Žmonės spartesni nei kaime, bet vis tiek atrodo kaip užmigę. Kipras žiemą miega.

-----

Tekstą su nuotraukomis galite rasti čia.

Pirma dalis su nuotraukomis.