Laiškas vaikystei

Man pačiam dabar yra tik septyniolika metų, bet visai neseniai kilo mintis parašyti pačiam sau, sau kai dar buvau visai mažas. Žinote, per tuos savo gyvenimo metus supratau nemažai, bet gal tik dabar taip sakau... Gal po dar septyniolikos metų juoksiuosi iš to ką sakau dabar, kaip dabar aš mąstau. Bet tiesiog norėjau pasidalinti savo laišku mano vaikystei su jumis, manau, kad kai ką galėsite pritaikyti netgi sau.

Mielas Raivydai, rašau tau iš ateities, iš 2014 metų, jau būdamas septyniolikmetis. Skaitydamas šį laišką tikriausiai esi dar visai mažas, ką tik išmokęs skaityti, o galbūt tau šį laišką skaito mano Mama ar Tėtis. Šiame laiške aš papasakosiu tau, mažyli, apie gyvenimą, apie tai ką turi vertinti jame, padėsiu tau nedaryti klaidų savo ateities gyvenime, busiu tau kelrodis į tolimesnį tavo ilgo ir gražaus gyvenimo kelią.

Pirmiausia norėčiau tau pasakyti, kad neskubėtum gyventi, neskubėtum būti dideliu, suaugusiu vyru, kad mėgautumeis kiekviena gyvenimo diena. Visi vaikai, kurie nori užaugti greitai, net nepastebi, kaip prabėga jų gražiausias gyvenimo etapas- Vaikystė. Geriausias pavyzdys būtų Micheal Ondaatje kūrinio „Kačių stalas“ pagrindinis veikėjas, kuris laive kasdien bendrauja su suaugusiais, viską daro taip, kaip vyresnieji, stengiasi būti toks pat kaip jie, o galiausiai tas pats veikėjas pabaigoje pasakoja istoriją apie save, apie savo gyvenimo tarpsnį- vaikyste, kuris taip greit prabėgo. Aš kartais sustabdau savo gyvenimą ir pagalvoju, o kodėl aš skubėjau tapti paaugliu, kodėl norėjau, kai man buvo septyni metai būti septyniolikos? Į šiuos klausimus, man nesiseka atsakyti, gal pavyks tau? Ir šiandien su džiaugsmu galiu sakyti: „neskubėk, nes viskam yra savas laikas“.

Be to, neapmiršk žmonių, kurie supa tave, kurie tau kiekvieną diena dovanoją šypseną, paspaudžia tau ranką, pasako labas rytas. Raivydai, dažnas iš mūsų nevertiname to ką turime, mes nematome, kad aplink mus yra patys geriausi draugai, kad turime pačius nuostabiausius Tėvus. Žmonės dažniausiai tai pradeda vertinti tada, kai jų jau nebėra... Tau tai įrodys Onorė de Balzako knygos „Tėvas Gorijo“ pagrindinio veikėjo dukros. Jos gyvena negalvodamos apie savo tėvą, nepadėdamos jam, bet kai jis miršta, jos supranta ką prarado savo gyvenime ir tik tada pradeda tai vertinti. Be galo noriu tau pasakyti, kad tavo Tėvai patys geriausi, kad jie tau teikia patį didžiausią džiaugsmą gyvenime. Tavo draugai visada tau padės, kada tau tik bus sunku, nepamiršk- tavo draugai visada su tavimi. Todėl mylėk ir saugok tai ką turi šalia savęs, nes vieną dieną gali būti, kad tu to nebeturėsi...

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad gyvenimas yra be galo gražus, kad ir kaip jame blogai tau bus, žinok, kad jis tave ruošia kažkam stipresniam ir geresniam. Visada sustok, visada pasimėgauk akimirką, kurią siunčia tau Dievas, apkabink žmogų, kuris yra tau labai svarbus ir pasakyk jam tai, pasidžiauk paprastais dalykais, nes tik jie teikia didžiausią džiaugsmą, o tų dalykų užteks visiems iki soties.