ZygimantasS

Na, kaip suprantu čia ne PVM, o pelno ar gyventojų pajamų mokesčių apskaičiavimo klausimais, t. y. Norui išlaidas įtraukti į leidžiamus atskaitymus. Formaliai yra blogai, kai nežinai tiekėjo. Kita vertus yra Mokesčių administravimo įstatymo 10 str., numatantis turinio viršenybės prieš formą principą, kuris, be kita ko, reiškia, kad vien formalūs apskaitos dokumentų trūkumai negali paneigti teisės atskaityti atitinkamas išlaidas, jei kitais dokumentais ir duomenimis galima įrodyti, kad tos konkrečios išlaidos buvo realiai patirtos (banko, paypal išrašai, prekių siuntimo-gavimo dokumentai ir t. t.). Tad, jei, pvz., pardavėjas turi savo interneto svetainę, naudok joje nurodytus kontaktus arba tiesiog svetainės pavadinimą.

Atvirai, aš pakraupęs nuo tokių elektronikos „taisymo“ būdų. Kad tik po tokių variantų nereikėtų į orkaitę kišti ne tik vaizdo, bet ir motininės plokštės ar kitų komponentų.

Šiaip, IE yra peikiama visiškai nepagrįstai ir mano asmenine nuomone ši naršyklė su tinkamais nustatymais yra geriausia. Žinoma, viskas priklauso nuo kiekvieno poreikių.

Na nežinau, ar iš tiesų sutaupytum (nebent visas prekes tiektum PVM mokėtojams):

I variantas, jei įsiregistruoji PVM mokėtoju:

1) už atsisiųstą 100 EUR vertės prekę sumoki 21 EUR importo PVM (išlaidos – 121 EUR);

2) parduodi prekę už 200 EUR su PVM (kadangi įsiregistravęs PVM mokėtoju, nuo pardavimo sumos skaičiuoji PVM – 34,71 EUR).

3) Kadangi turi teisę atskaityti PVM, į valstybės biudžetą sumoki 13,71 EUR pardavimo PVM (34,71 EUR pardavimo PVM minus 21 EUR sumokėto importo PVM).

4) Pajamos – 65,29 EUR (200 minus 100 minus 13,71 minus 21).

II variantas, jei NEįsiregistruoji PVM mokėtoju:

1) už atsisiųstą 100 EUR vertės prekę sumoki 21 EUR importo PVM (išlaidos – 121 EUR);

2) parduodi prekę už 200 EUR (PVM išskirti nereikia).

3) Pajamos – 79 EUR (200 minus 100 minus 21).

Matematika ;)

Įdomus klausimas ir įdomi sritis. Šiaip Lietuvos teismų praktika nėra susiformavusi ir sakyčiau teisėjai neturi suvokimo, kas per daiktas yra domenas ir su kuo jis valgomas. Net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pridaro kuriozų, pvz., naujausioje „neregeta.lt“ domeno byloje tiesiogiai pritaikė Europos Komisijos reglamentą, kuris reglamentuoja tik .EU domenų registravimo/išregistravimo tvarką ir nėra taikomas jokiems kitiems (sub)domenams (panašu, kad jie neatkreipė dėmesio, ar nepamatė). Šiaip teisėjų specialių žinių, kvalifikacijos šioje srityje stoka lemia, kad bylą dėl domeno „nusavinimo“ laimi tas, kas gudresnį advokatą pasamdė. Mano giliu įsitikinimu, jokia įstatymo nuostata nesuteikia teisės „nusavinti“ domeno, o numato teisę tik uždrausti domeną naudoti tam tikriems tikslams. Šiaip domeno su bendriniu žodžiu įsigijimas, net ir siekiant jį parduoti, nėra nesąžiningas prekių ženklo naudojimas Prekių ženklių įstatymo nuostatų prasme.

Gerai patrolinta užvedant šią temą – matosi linksmų plaučių žmogus ;) . Na, o jei temos autorius rimtai, tai norėčiau atkreipti jo dėmesį Baudžiamojo kodekso 198(1) str. 1 d., kur juodu ant balto parašyta, kad „tas, kas neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.“

P. S. manau, kad ir be sistemos savininko sutikimo tam tikrais atvejais „įsilaužimas“ gali būti legalus: pvz., vykdant sankcionuotą teismo asmens stebėjimą; teisėsaugos institucijų vykdoma veikla užkardant nusikaltimą; būtinasis reikalingumas ir pan.

Prisipažinsiu, esu skeptiškas dėl ilgalaikės perspektyvos įgyvendinant tokią idėją. Pradžioje iš tiesų gali vieną ar kitą suvilioti tokia galimybė, nes turinio požiūriu tai yra tam tikro verslo nuoma ir jei nuomos mokestis yra mažesnis už gaunamas ar potencialias pajamas – nemažai kas gali susigundyti. Tačiau iš karto norisi pastebėti, kad tai akivaizdžiai būtų svetainės, kurios „parduoda“ (plačiąja prasme, apimant ir reklaminio ploto nuomą) tam tikras elektronines paslaugas (gi akivaizdu, kad tai nebūtų e. parduotuvė, kurioje būtų prekiaujama batais). Tai reikalauja, kad svetainė būtų pakankamai dinamiška (t. y., nuolat keistųsi, pildytųsi turinys, būtų teikiamos naujos paslaugos, būtų atnaujinama ir pritaikoma prie besikeičiančios programinės ir techninės įrangos ir kt.), t. y. nemažai investicijų. Tad patys paklauskim savęs, koks nuomininkas būtų suinteresuotas „kišti“ laiką ir pinigus į pagerinimus, kurie vėliau visi kartu su svetaine pereis nuomotojui? Visai kita situacija yra su svetain4s pirkimu.

Na bet tai mano nuomonė ir aš galiu klysti (kaip kažkada klydau dėl bitcoin).

Na pakankamai abstrakčiai nupiešei situaciją. Spėju, kad aptariamos prekės, tai ne knygos, filmai, kompiuterinės programos, muzikos įrašai ar pan. Spėju, kad tai ir ne medicininės paskirties, farmacinės prekės (čia sava specifika). Laikykim, kad prekė, kuria nori prekiauti – „firminiai batai“. Pirmas aspektas, kurį tau reikia pasižiūrėti, ar pirkėjams JAV taikomi kokie nors ribojimai per-parduodant tas prekes (šiuo atveju tokie ribojimai turėtų būti numatyti sutartyje ar pan., jie turėtų būti pakankamai aiškūs). Tokiu atveju su problemomis gali susidurti tavo giminaičiai JAV. Kas liečia galimybę tave „prikirpti“, mano nuomone, vienintelė problema, su kuria tu gali susidurti yra prekės ženklo naudojimas (pvz., facebook uždėtum jų logotipą ar pan.). Bet šiaip (vėlgi – mano nuomone), vien dėl prekybos prekėmis, kurios yra tavo nuosavybė, neturėtų kilti problemų.

Bendra taisyklė yra ta, kad iš tiesų išlaidas reikia pagrįsti apskaitos dokumentais tam, kad sumažintum apmokestinamąsias pajamas. Šiaip reikia apskaitos dokumento ( invoice), kuriame būtų pagrindiniai rekvizitai (pardavėjas, pirkėjas, prekė/paslauga, kaina, data). Išlaidas gali pagrįsti ir, pvz., sudaryta sutartis bei bankinio mokėjimo nurodymas. Šiaip pirkimo iš gamintojo atveju paprastai kokie nors dokumentai vis vien išrašomi. Na o jei tiekėjas jokių dokumentų neišrašinėja – gali būti sudėtinga ir kilti įvairiausių problemų.

Kita vertus, jei jau niekaip niekaip neišeina minėtų dokumentų gauti ir nevengi ginčytis su mokesčių administratoriumi (VMI) – mokesčiuose galioja turinio viršenybės prieš formą principas, kuris, be kita ko, reiškia, jog formalūs dokumentų trūkumai negali paneigti teisės sumažinti apmokestinamųjų pajamų. Tai reiškia, kad kilus ginčui su VMI, galima bandyti įrodinėti, jog atitinkamos išlaidos iš tiesų buvo patirtos, šiuo tikslu pateikiant banko sąskaitų išrašus, susirašinėjimą su tiekėju (pvz., el. paštu), informaciją apie tiekėją ir pan. Jei įrodymų pakankamai – mokesčių administratorius negali atsisakyti užskaityti šias išlaidas. Žinoma, pareiga visą tai įrodyti tenka mokesčių mokėtojui.

Beje, gali kreiptis ir į VMI dėl nemokamos konsultacijos per jų svetainę.

Kaip teisingai pastebėjo Mykolas, importo PVM reikia mokėti, muitus taip pat reikia, o jei prekėse yra alkoholio (pvz., kvepalai), tai dar ir akcizą. Kita vertus, jei įsiregistruotum PVM mokėtoju, šį importo PVM galėtum atskaityti (žinoma, jei apyvarta nedidelė – kam tas papildomas vargas su PVM'o reikalais).