Kažkada čia tokį rašinį apie religiją pasiskaičiau ir pasikopinau į pc , gal kam jis bus įdomus:
Įsivaizduokime, kad kuriame naują religiją. Pats religijos sukūrimo tikslas mums čia nelabai svarbus - mes nenorime nei užsidirbti iš šios religijos pasekėjų, nei kaip nors kitaip jais pasinaudoti. Tiesiog kuriame religiją, kuri sėkmingai gyvuotų ir plėstųsi. Pačioje pradžioje turime susirasti nors kelis mūsų naujojo tikėjimo sekėjus. Tačiau kaip juos įtikinti, kad šie priimtų mūsų sugalvotą tikėjimą? Tai paprasta - pažadėkime jiems už tai ką nors mainais. O kad šiems nekiltų jokių abejonių mūsų religijos teikiama nauda, pažadėkime rojų ar kitokią niekuomet nesibaigiančią laimę. Savaime aišku, šio pažado taip lengvai neištesėsime. Tačiau juk mes ir neketiname to daryti. Galime, pavyzdžiui, pasakyti sekėjui, kad jis nepakankamai tiki ar per mažai stengiasi, todėl ir rojaus teks palaukti. Bet ilgai tokio žaidimo žasti tikrai nepavyks, nes anksčiau ar vėliau kuris nors sekėjas užsimanys pamatyti nors vieną žmogų, gavusį pelnytą atlygį. O tokio žmogaus parodyti mes negalime. Todėl, kad tokių nesusipratimų niekuomet nekiltų, pažadėkime rojų... po mirties! Štai kur šauni idėja! Dabar nebereikės parodyti nei vieno žmogaus, kuris užsitarnavo rojų, tačiau tuo pačiu niekas negalės paneigti, kad tokių žmonių nėra. Taigi mes niekuo nerizikuojame. Kai kam, tačiau, net ir rojaus gali pasirodyti per maža. Todėl galime drąsiai žmonėms pažadėti bet kokių jų norų išsipildymą čia, Žemėje, šiame gyvenime. Mums tereikia sugalvoti kokią nors deivę, ir pasakyti savo sekėjams, kad ši deivė išpildys bet kokius jų norus, tereikia jos paprašyti. Pasakysite - nesąmonė, juk ir taip aišku kad didžioji dalis prašymų nebus patenkinta. Tačiau mums tai visiškai nerūpi, mat jeigu koks nors sekėjas užuos klastą, mes bet kada galime jį įtikinti, kad šiuo metu deivė yra užsiėmusi arba dėl kokių nors kitų priežasčių negali įvykdyti noro. Pasakykime sekėjams, kad deivės keliai nežinomi ir to visiškai pakaks. O reikalas čia tas, kad nors didžioji dalis prašymų ir nebus patenkinti, yra nedidelė tikimybė, kad gryno atsitiktinumo dėka keli sekėjų norai išsipildys. Užteks ir vieno išsipildžiusio noro iš kelių milijonų, ir sekėjas apie tai trimituodamas praneš visam pasauliui kaip neabejotiną mūsų religijos teisingumo įrodymą, tuo tarpu visas neišpildytas maldas tiesiog pamirš. Tiesa, kad žmonės staiga neimtų ir nesuabejotų akivaizdžia mūsų religijos teikiama nauda, galime juos šiek tiek pagąsdinti. Pasakykime jiems, kad jei šie atsisakys tikėjimo, tai po mirties keliaus į nelabai malonią vietelę, kur bus kankinami amžinai. Taigi, suradome kelis mūsų religijos sekėjus. Dabar reikėtų kaip nors rasti kuo daugiau naujų sekėjų ir taip plėsti mūsų religiją. Tai galėtume daryti patys, tačiau galbūt yra paprastesnis būdas? Šiek tiek pakeiskime mūsų religiją: pažadėkime savo sekėjams, kad jeigu šie įtikins kitus žmones priimti mūsų tikėjimą, už tai jie gaus dar didesnį atlygį rojuje. O kad tai neskambėtų taip savanaudiškai, pridurkime, kad visa tai yra daroma vien tik netikinčiųjų labui. Tačiau galbūt yra dar efektyvesnių būdų užtikrinti mūsų naujojo tikėjimo plitimą? Jei taip, tai kokie jie? Atsakymas - vaikai. Mat vaikai dažniausiai tiki viskuo, ką jiems sako tėvai. Todėl reikia stengtis visais būdais įtikinti savo sekėjus, kad yra ypač svarbu savo vaikams parodyti visą mūsų religijos teikiamą naudą, o jei neklaužados vaikai nenori klausyti, galima griebtis ir diržo. Mat jei norime, kad vaikai besąlygiškai perimtų religiją iš savo tėvų, jie privalo būti visiškai klusnūs. Įkalkime sekėjams į galvas, kad klusnumas - dorybė. Tikrai, vaikai, atrodo, yra ypač efektyvus būdas padauginti mūsų sekėjų skaičių. Čia tiesiog piršte peršasi dar viena geniali idėja - reikia kuo daugiau vaikų. Pasakykime savo sekėjams, kad kuo daugiau vaikų jie turi, tuo didesnis atlygis jų laukia rojuje. Bet kadangi šie gali būti užsispyrę - juk jiems ir be vaikų jau pažadėtas pakankamai geras atlygis - atimkime iš jų prezervatyvus. Įskiepykime savo sekėjams mintį, kad prezervatyvai - tai blogis. Na štai, suteikėme savo religijai dar efektyvesnių būdų daugintis. Jei tik norime, galime pridėti dar daugiau įvairių plitimo būdų ar saugiklių. Šventieji karai yra pakankamai gera idėja. Beje, jei pastebėjote, mūsų religija yra labai panaši į virusą. Virusai turi savybę prasiskverbti pro ląstelės membraną ir įterpti savo DNR į branduolį. Taip ir mūsų religija turi tam tikrų priemonių užvaldyti žmonių protus. Virusai, užgrobę ląstelės DNR, turi savybę duoti ląstelei komandą - "padaugink mane". Lygiai tokią pačią komandą duoda ir mūsų religija savo sekėjams. Medicina turi tam tikrų priemonių kovoti su virusais, tačiau šie, kaip ir mūsų religija, turi saugiklius. Blogiausiu atveju, jei atsiranda naujas vaistas, mūsų religija kaip ir bet kuris virusas gali mutuoti, tam tereikia sugalvoti naujus saugiklius ir pateikti šias idėjas savo sekėjams. Kuriant bet kokią religiją, tereikia mokytis iš virusų. Vėliau, kai mūsų religija išsiplės tiek, kad jos nebebus įmanoma išlaikyti vienalytės, atsiras pačios įvairiausios jos kryptys ar denominacijos su savomis idėjomis. Išlikti sugebės tik tos, kurios turės geresnes galimybes užkariauti naujus protus ir plisti. Tuomet mums nebereikės daugiau rūpintis savąja religija - ji bus tarytum pats save nuolat keičiantis, prie aplinkybių prisitaikantis organizmas. Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria absoliučiai visos religijos, yra žmogaus protas, todėl saugikliais būtina pasirūpinti iš anksto. Mat ši gyvatė gali sukelti sekėjams tam tikras abejones, o galbūt net demaskuoti mūsų šaunią aferą. Ką daryti? Ogi užčiaupti ją. Įskiepykime savo sekėjams mintį, kad neverta klausytis šios gyvatės-proto balso, kad svarbiausia - aklas tikėjimas ir paklusnumas. Kad užgniaužti bet kokias abejones ir kritišką mąstymą mes netgi galime juos personifikuoti - išgalvokime kokį nors ypač blogą personažą - Šėtoną ar gyvatę - nesvarbu. Tuomet tikintieji nesiklausys ne tik jokių argumentų iš šalies, bet ir savo paties proto balso, mat manys, kad jie yra bandomi ar net gundomi Šėtono. Įkalkime sekėjams, kad už bet kokias abejones jie bus kankinami amžinai, kad yra ypač svarbu stiprinti savo tikėjimą ir kad vien tikėjimas yra svarbus bei pakankamas. Na, o jeigu niekas nepadeda ir sekėjui vistiek iškyla tam tikrų abejonių, tiesiog pasiūlykime jam pasimelsti.
Gerai cia kai kuriem teveliai smegenis praplove, turbut tevu tevai ne ka geresni buvo todel sitie ciudai is kartos i karta persiduoda kaip virusas. Pats laikas islyst is mamos sejono ir pamirsti ta grazu stebuklinga fantastiska gyvenima/pasauli su dievais, raganom, velniais ir skraidianciais angeliukais ir priimti tikra realybe kurioj nera nieko esi tik pats vienas pries visa pasauli.
