Visados įsivaizduodavau, jog savas mintis lengviau išlieti raštu. Galimybė pakeisti, ir perfrazuoti tai kas jau seniai jau juoda ant balto, yra kažkas aukščiau bendravimo. Bedraudamas mano manymu niekados nesi pilnai užtikrintas, jog viską pavyks išsakyti taip tiksliai, kaip ištiesų viską matai. Rašyme viskas daug papraščiau, vien rašydamas šias eilutes, turėjau daugybę galimybių jų redagavimui, bekeisdamas tą ką jau parašiau, nejaučiu jokių pasėkmių. Nors kiekvienas pakeitimas, kad ir koks menkas bebūtų, jis vistiek įtakoja tai ką skaitytojas sugebės išsimt iš šio prastai parašyto teksto.
Taip į viską žiūrint, pati sąvoka “tarp eilučių“ įgauna visiškai naują prasmę. Aš tai įsivaizduoju kaip visus tuos nutylėtus dalykus. Mintis kurios tuo momentu atrodė įdomios ir vertos savo vietos ant popieriaus lapo, bet paskiau atsiskleidė esą blankios ir neaktualios. Taip jos būna paliekamos grimzti į nežinią, su kruopelę vilties, jog kada nors bus vėl prikeltos naujam gyvenimui ir užrašytos kitiems pamatyti. Kiekviena ištrinta eilutė, tai nesąmoningas savo paties kritikavimas, teigimas sau, kad kai kurios mano turimos mintys yra prasmingesnės už kitas. Manau, jog šiuo principu gyvenam ir savo gyvenimus, rinkdamiesi pinigus vietoj draugų, perspektyvas vietoj laimės ir laisvė vietoj meilės. Tai dilemos jau patapusios šiuolaikinio gyvenimo kasdienybe, bet jos kaip ir visos mano nutrintos eilutės, jos būtų pasakoję savo istoriją, nupasakoję kitokią mintį ar perteikę tam tikrą emociją.
Šis tekstas nėra skirtas moralizuoti, nenoriu bandyti kažkam įteigti savo tiesą. Veikiau parodyti, kad savo tiesą galime atrasti net ir ten kur jos nėra, ir atvirškčiai. Dėl to raginu rašyt, o ne trinti, ne nutrynus per daug eilučių, lapas gali likti tuščias.
Tuščios Mintys
Asmeninis tobulėjimas
Sukurta · Redagavo Tablete
Tuščios mintys
Visados įsivaizduodavau, jog savas mintis lengviau išlieti raštu. Galimybė pakeisti, ir perfrazuoti tai kas jau seniai jau juoda ant balto, yra kažkas aukščiau bendravimo. Bedraudamas mano manymu niekados nesi pilnai užtikrintas, jog viską pavyks išsakyti taip tiksliai, kaip ištiesų viską matai. Rašyme viskas daug papraščiau, vien rašydamas šias eilutes, turėjau daugybę galimybių jų redagavimui, bekeisdamas tą ką jau parašiau, nejaučiu jokių pasėkmių. Nors kiekvienas pakeitimas, kad ir koks menkas bebūtų, jis vistiek įtakoja tai ką skaitytojas sugebės išsimt iš šio prastai parašyto teksto.
Taip į viską žiūrint, pati sąvoka “tarp eilučių“ įgauna visiškai naują prasmę. Aš tai įsivaizduoju kaip visus tuos nutylėtus dalykus. Mintis kurios tuo momentu atrodė įdomios ir vertos savo vietos ant popieriaus lapo, bet paskiau atsiskleidė esą blankios ir neaktualios. Taip jos būna paliekamos grimzti į nežinią, su kruopelę vilties, jog kada nors bus vėl prikeltos naujam gyvenimui ir užrašytos kitiems pamatyti. Kiekviena ištrinta eilutė, tai nesąmoningas savo paties kritikavimas, teigimas sau, kad kai kurios mano turimos mintys yra prasmingesnės už kitas. Manau, jog šiuo principu gyvenam ir savo gyvenimus, rinkdamiesi pinigus vietoj draugų, perspektyvas vietoj laimės ir laisvė vietoj meilės. Tai dilemos jau patapusios šiuolaikinio gyvenimo kasdienybe, bet jos kaip ir visos mano nutrintos eilutės, jos būtų pasakoję savo istoriją, nupasakoję kitokią mintį ar perteikę tam tikrą emociją.
Šis tekstas nėra skirtas moralizuoti, nenoriu bandyti kažkam įteigti savo tiesą. Veikiau parodyti, kad savo tiesą galime atrasti net ir ten kur jos nėra, ir atvirškčiai. Dėl to raginu rašyt, o ne trinti, ne nutrynus per daug eilučių, lapas gali likti tuščias.