GeroNesiojim

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Nors jau du kartus atsakiau šiame forume, atsakysiu trečią ir manau paskutinį kartą, nes komentarai panašūs.
 
Dėl vardo, po kuriuo rašomos žinutės: negi tikrai manote, jog parašius knygą savo vardu, viską rašant nesislapstant, aš rašyčiau prisidengęs kitais vardais viename forume?
 
Taip pat vėl naudojami epitetai. Niekada nepamirškite, jog jūs, viską sau leidžiantys komentatoriai, esate didžiausias stabdis neleidžiantis šnekėti apie problemas. Niekada nepamirškite, jog dėl tokių kaip jūs ir vyksta tokie dalykai kurie aprašyti knygoje, nes niekas nenori pasakoti savo patirčių, kad kažkokiame forume kažką neišvadintų kvailiu ir panašiai. Dėl to ir parašiau knygą, kad jums, šiuo metu sėdintiems forumuose ir bandantiems kažką įžeisti, vieną dieną, kuomet galbūt kažkam iš jūsų pasiseks kažką sukurti ir ieškosite verslo partnerių, kad investavimo aplinka būtų žymiai palankesnė nei buvo ar dabar yra. Pasakojant patirtis yra kuriama jauna demokratija, kad po kažkurio laiko jūs nepatirtumėte nieko panašaus, per ką teko pereiti man. Neabejoju, jog didžioji jūsų dauguma nepereitų net mažos dalies to kelio, kurį aš praėjau, todėl tokius žodžius, kaip „verkšlentojas, žioplys, kvailys“ ir panašius pasilaikykite sau, nes tai apibūdina tik jus, kurie net nesupranta knygos prasmės. Ši knyga ir yra skirta tam, kad jums viso to nereikėtų patirti savo kailiu ir būtent todėl ji yra dalijama nemokamai, o ne dėl pelno.
 
Tai, jog vis daugiau ir daugiau gaunu žinučių iš žmonių, kurie kažką kūrė, kažkam aukojo visą savo laiką, visą sveikatą, visus pinigus, tačiau taip pat susidėjo su netinkamais verslo partneriais ir viską prarado tik rodo šios problemos aktualumą ir apsimetėlių, kurie save pristato kaip filantropais, mecenatais ar jauno verslo rėmėjais nebaudžiamumą. Ši knyga yra mano istorija ir jūs ją galite skaityti ar ne, kaip ir bet kurią kitą knygą. Mano gyvenime buvo Antanas, todėl jis ir aprašomas, tačiau tai nėra skirta Antanui, tokių kaip jis yra begalė ir yra begalė žmonių, kurie kūrė ir visko neteko, nes jiems įmonės interesai visada buvo svarbesni nei asmeniniai. Tik tokie žmonės sukuria kažką didelio ir kol rinkoje yra apsimetėliai investuotojai, kurie siekia viską perimti, jauniems verslininkams be galo sunku perlipti šį barjerą ir tapti dideliais tarptautiniu mastu. Nekuriantiems ir neplanuojantiems kažką sukurti ir netgi nesuprantantiems ką reiškia dirbti metai iš metų be savaitgalių, be šventinių dienų ar atostogų tik tam, kad kažką sukurtumei į šią istoriją jūs ir žiūrite tik kaip į tulžies liejimą tarp dviejų asmenų. Ši istorija yra daug daugiau nei aš ar Antanas.
 
O dėl tokių klausimų, kodėl knyga dalinama nemokamai, daugelis jūsų tik parodote kaip jumis lengva manipuliuoti, nors jūs nei žinote kas ten dalino ar kaip buvo dalinama, bet jums parodyta detalė (kuri netgi nėra bloga ir visiškai pateisinama) ir į nieką daugiau dėmesio nebekreipiate, todėl neabejokite, jog jei jumis taip lengva manipuliuoti nukreipiant dėmesį nuo pagrindinės temos link smulkios detalės, jums būtina tobulėti, nes dabar tik bėgate ten, kur rodo pirštas.
 
O klausimai apie akcijų pasiskirstymą, akcijų pardavimo kainą ir pan - viskas aprašyta knygoje. Visgi pasikartosiu, bet jūs į knygą žiūrite kaip į straipsnį spaudoje. Tai nėra straipsnis spaudoje ir galbūt kai kuriems sunkiai suvokiama, tačiau šia knyga nesiekiama nei pasipelnyti, nei tuo labiau šantažuoti kaip Antanas bando įtikinti, o knyga yra patirties dalijimasis su tais, kuriems tai gali būti naudinga.
 
Knygoje nėra bandoma parodyti koks aš teisingas, o Antanas ne. Knygoje pasakojama tikra istorija, kurioje kiekvienas skaitytojas gali į tai žvelgti iš skirtingų perspektyvų ir susidaryti savo nuomonę ir tai tik su tikslu, jog tai būtų naudinga ateičiai, kad būtų mažiau tokių ir panašių istorijų kaip mano ar kaip tų, kurie man parašo.
 
P.S. Tas kur įdėjo Armėnų radijo ištrauką: visiškai nepataikei ir tai tik parodo paviršutiniškumą ir net nesigilinimą apie ką tema, tačiau norint tik komentuoti nors ir šaunant visiškai į priešingą pusę.

Nors jau du kartus atsakiau šiame forume, atsakysiu trečią ir manau paskutinį kartą, nes komentarai panašūs.
 
Dėl vardo, po kuriuo rašomos žinutės: negi tikrai manote, jog parašius knygą savo vardu, viską rašant nesislapstant, aš rašyčiau prisidengęs kitais vardais viename forume?
 
Taip pat vėl naudojami epitetai. Niekada nepamirškite, jog jūs, viską sau leidžiantys komentatoriai, esate didžiausias stabdis neleidžiantis šnekėti apie problemas. Niekada nepamirškite, jog dėl tokių kaip jūs ir vyksta tokie dalykai kurie aprašyti knygoje, nes niekas nenori pasakoti savo patirčių, kad kažkokiame forume kažką neišvadintų kvailiu ir panašiai. Dėl to ir parašiau knygą, kad jums, šiuo metu sėdintiems forumuose ir bandantiems kažką įžeisti, vieną dieną, kuomet galbūt kažkam iš jūsų pasiseks kažką sukurti ir ieškosite verslo partnerių, kad investavimo aplinka būtų žymiai palankesnė nei buvo ar dabar yra. Pasakojant patirtis yra kuriama jauna demokratija, kad po kažkurio laiko jūs nepatirtumėte nieko panašaus, per ką teko pereiti man. Neabejoju, jog didžioji jūsų dauguma nepereitų net mažos dalies to kelio, kurį aš praėjau, todėl tokius žodžius, kaip „verkšlentojas, žioplys, kvailys“ ir panašius pasilaikykite sau, nes tai apibūdina tik jus, kurie net nesupranta knygos prasmės. Ši knyga ir yra skirta tam, kad jums viso to nereikėtų patirti savo kailiu ir būtent todėl ji yra dalijama nemokamai, o ne dėl pelno.
 
Tai, jog vis daugiau ir daugiau gaunu žinučių iš žmonių, kurie kažką kūrė, kažkam aukojo visą savo laiką, visą sveikatą, visus pinigus, tačiau taip pat susidėjo su netinkamais verslo partneriais ir viską prarado tik rodo šios problemos aktualumą ir apsimetėlių, kurie save pristato kaip filantropais, mecenatais ar jauno verslo rėmėjais nebaudžiamumą. Ši knyga yra mano istorija ir jūs ją galite skaityti ar ne, kaip ir bet kurią kitą knygą. Mano gyvenime buvo Antanas, todėl jis ir aprašomas, tačiau tai nėra skirta Antanui, tokių kaip jis yra begalė ir yra begalė žmonių, kurie kūrė ir visko neteko, nes jiems įmonės interesai visada buvo svarbesni nei asmeniniai. Tik tokie žmonės sukuria kažką didelio ir kol rinkoje yra apsimetėliai investuotojai, kurie siekia viską perimti, jauniems verslininkams be galo sunku perlipti šį barjerą ir tapti dideliais tarptautiniu mastu. Nekuriantiems ir neplanuojantiems kažką sukurti ir netgi nesuprantantiems ką reiškia dirbti metai iš metų be savaitgalių, be šventinių dienų ar atostogų tik tam, kad kažką sukurtumei į šią istoriją jūs ir žiūrite tik kaip į tulžies liejimą tarp dviejų asmenų. Ši istorija yra daug daugiau nei aš ar Antanas.
 
O dėl tokių klausimų, kodėl knyga dalinama nemokamai, daugelis jūsų tik parodote kaip jumis lengva manipuliuoti, nors jūs nei žinote kas ten dalino ar kaip buvo dalinama, bet jums parodyta detalė (kuri netgi nėra bloga ir visiškai pateisinama) ir į nieką daugiau dėmesio nebekreipiate, todėl neabejokite, jog jei jumis taip lengva manipuliuoti nukreipiant dėmesį nuo pagrindinės temos link smulkios detalės, jums būtina tobulėti, nes dabar tik bėgate ten, kur rodo pirštas.
 
O klausimai apie akcijų pasiskirstymą, akcijų pardavimo kainą ir pan - viskas aprašyta knygoje. Visgi pasikartosiu, bet jūs į knygą žiūrite kaip į straipsnį spaudoje. Tai nėra straipsnis spaudoje ir galbūt kai kuriems sunkiai suvokiama, tačiau šia knyga nesiekiama nei pasipelnyti, nei tuo labiau šantažuoti kaip Antanas bando įtikinti, o knyga yra patirties dalijimasis su tais, kuriems tai gali būti naudinga.
 
Knygoje nėra bandoma parodyti koks aš teisingas, o Antanas ne. Knygoje pasakojama tikra istorija, kurioje kiekvienas skaitytojas gali į tai žvelgti iš skirtingų perspektyvų ir susidaryti savo nuomonę ir tai tik su tikslu, jog tai būtų naudinga ateičiai, kad būtų mažiau tokių ir panašių istorijų kaip mano ar kaip tų, kurie man parašo.
 
P.S. Tas kur įdėjo Armėnų radijo ištrauką: visiškai nepataikei ir tai tik parodo paviršutiniškumą ir net nesigilinimą apie ką tema, tačiau norint tik komentuoti nors ir šaunant visiškai į priešingą pusę.

Nors jau du kartus atsakiau šiame forume, atsakysiu trečią ir manau paskutinį kartą, nes komentarai panašūs.
 
Dėl vardo, po kuriuo rašomos žinutės: negi tikrai manote, jog parašius knygą savo vardu, viską rašant nesislapstant, aš rašyčiau prisidengęs kitais vardais viename forume?
 
Taip pat vėl naudojami epitetai. Niekada nepamirškite, jog jūs, viską sau leidžiantys komentatoriai, esate didžiausias stabdis neleidžiantis šnekėti apie problemas. Niekada nepamirškite, jog dėl tokių kaip jūs ir vyksta tokie dalykai kurie aprašyti knygoje, nes niekas nenori pasakoti savo patirčių, kad kažkokiame forume kažką neišvadintų kvailiu ir panašiai. Dėl to ir parašiau knygą, kad jums, šiuo metu sėdintiems forumuose ir bandantiems kažką įžeisti, vieną dieną, kuomet galbūt kažkam iš jūsų pasiseks kažką sukurti ir ieškosite verslo partnerių, kad investavimo aplinka būtų žymiai palankesnė nei buvo ar dabar yra. Pasakojant patirtis yra kuriama jauna demokratija, kad po kažkurio laiko jūs nepatirtumėte nieko panašaus, per ką teko pereiti man. Neabejoju, jog didžioji jūsų dauguma nepereitų net mažos dalies to kelio, kurį aš praėjau, todėl tokius žodžius, kaip „verkšlentojas, žioplys, kvailys“ ir panašius pasilaikykite sau, nes tai apibūdina tik jus, kurie net nesupranta knygos prasmės. Ši knyga ir yra skirta tam, kad jums viso to nereikėtų patirti savo kailiu ir būtent todėl ji yra dalijama nemokamai, o ne dėl pelno.
 
Tai, jog vis daugiau ir daugiau gaunu žinučių iš žmonių, kurie kažką kūrė, kažkam aukojo visą savo laiką, visą sveikatą, visus pinigus, tačiau taip pat susidėjo su netinkamais verslo partneriais ir viską prarado tik rodo šios problemos aktualumą ir apsimetėlių, kurie save pristato kaip filantropais, mecenatais ar jauno verslo rėmėjais nebaudžiamumą. Ši knyga yra mano istorija ir jūs ją galite skaityti ar ne, kaip ir bet kurią kitą knygą. Mano gyvenime buvo Antanas, todėl jis ir aprašomas, tačiau tai nėra skirta Antanui, tokių kaip jis yra begalė ir yra begalė žmonių, kurie kūrė ir visko neteko, nes jiems įmonės interesai visada buvo svarbesni nei asmeniniai. Tik tokie žmonės sukuria kažką didelio ir kol rinkoje yra apsimetėliai investuotojai, kurie siekia viską perimti, jauniems verslininkams be galo sunku perlipti šį barjerą ir tapti dideliais tarptautiniu mastu. Nekuriantiems ir neplanuojantiems kažką sukurti ir netgi nesuprantantiems ką reiškia dirbti metai iš metų be savaitgalių, be šventinių dienų ar atostogų tik tam, kad kažką sukurtumei į šią istoriją jūs ir žiūrite tik kaip į tulžies liejimą tarp dviejų asmenų. Ši istorija yra daug daugiau nei aš ar Antanas.
 
O dėl tokių klausimų, kodėl knyga dalinama nemokamai, daugelis jūsų tik parodote kaip jumis lengva manipuliuoti, nors jūs nei žinote kas ten dalino ar kaip buvo dalinama, bet jums parodyta detalė (kuri netgi nėra bloga ir visiškai pateisinama) ir į nieką daugiau dėmesio nebekreipiate, todėl neabejokite, jog jei jumis taip lengva manipuliuoti nukreipiant dėmesį nuo pagrindinės temos link smulkios detalės, jums būtina tobulėti, nes dabar tik bėgate ten, kur rodo pirštas.
 
O klausimai apie akcijų pasiskirstymą, akcijų pardavimo kainą ir pan - viskas aprašyta knygoje. Visgi pasikartosiu, bet jūs į knygą žiūrite kaip į straipsnį spaudoje. Tai nėra straipsnis spaudoje ir galbūt kai kuriems sunkiai suvokiama, tačiau šia knyga nesiekiama nei pasipelnyti, nei tuo labiau šantažuoti kaip Antanas bando įtikinti, o knyga yra patirties dalijimasis su tais, kuriems tai gali būti naudinga.
 
Knygoje nėra bandoma parodyti koks aš teisingas, o Antanas ne. Knygoje pasakojama tikra istorija, kurioje kiekvienas skaitytojas gali į tai žvelgti iš skirtingų perspektyvų ir susidaryti savo nuomonę ir tai tik su tikslu, jog tai būtų naudinga ateičiai, kad būtų mažiau tokių ir panašių istorijų kaip mano ar kaip tų, kurie man parašo.
 
P.S. Tas kur įdėjo Armėnų radijo ištrauką: visiškai nepataikei ir tai tik parodo paviršutiniškumą ir net nesigilinimą apie ką tema, tačiau norint tik komentuoti nors ir šaunant visiškai į priešingą pusę.

Nors jau du kartus atsakiau šiame forume, atsakysiu trečią ir manau paskutinį kartą, nes komentarai panašūs.
 
Dėl vardo, po kuriuo rašomos žinutės: negi tikrai manote, jog parašius knygą savo vardu, viską rašant nesislapstant, aš rašyčiau prisidengęs kitais vardais viename forume?
 
Taip pat vėl naudojami epitetai. Niekada nepamirškite, jog jūs, viską sau leidžiantys komentatoriai, esate didžiausias stabdis neleidžiantis šnekėti apie problemas. Niekada nepamirškite, jog dėl tokių kaip jūs ir vyksta tokie dalykai kurie aprašyti knygoje, nes niekas nenori pasakoti savo patirčių, kad kažkokiame forume kažką neišvadintų kvailiu ir panašiai. Dėl to ir parašiau knygą, kad jums, šiuo metu sėdintiems forumuose ir bandantiems kažką įžeisti, vieną dieną, kuomet galbūt kažkam iš jūsų pasiseks kažką sukurti ir ieškosite verslo partnerių, kad investavimo aplinka būtų žymiai palankesnė nei buvo ar dabar yra. Pasakojant patirtis yra kuriama jauna demokratija, kad po kažkurio laiko jūs nepatirtumėte nieko panašaus, per ką teko pereiti man. Neabejoju, jog didžioji jūsų dauguma nepereitų net mažos dalies to kelio, kurį aš praėjau, todėl tokius žodžius, kaip „verkšlentojas, žioplys, kvailys“ ir panašius pasilaikykite sau, nes tai apibūdina tik jus, kurie net nesupranta knygos prasmės. Ši knyga ir yra skirta tam, kad jums viso to nereikėtų patirti savo kailiu ir būtent todėl ji yra dalijama nemokamai, o ne dėl pelno.
 
Tai, jog vis daugiau ir daugiau gaunu žinučių iš žmonių, kurie kažką kūrė, kažkam aukojo visą savo laiką, visą sveikatą, visus pinigus, tačiau taip pat susidėjo su netinkamais verslo partneriais ir viską prarado tik rodo šios problemos aktualumą ir apsimetėlių, kurie save pristato kaip filantropais, mecenatais ar jauno verslo rėmėjais nebaudžiamumą. Ši knyga yra mano istorija ir jūs ją galite skaityti ar ne, kaip ir bet kurią kitą knygą. Mano gyvenime buvo Antanas, todėl jis ir aprašomas, tačiau tai nėra skirta Antanui, tokių kaip jis yra begalė ir yra begalė žmonių, kurie kūrė ir visko neteko, nes jiems įmonės interesai visada buvo svarbesni nei asmeniniai. Tik tokie žmonės sukuria kažką didelio ir kol rinkoje yra apsimetėliai investuotojai, kurie siekia viską perimti, jauniems verslininkams be galo sunku perlipti šį barjerą ir tapti dideliais tarptautiniu mastu. Nekuriantiems ir neplanuojantiems kažką sukurti ir netgi nesuprantantiems ką reiškia dirbti metai iš metų be savaitgalių, be šventinių dienų ar atostogų tik tam, kad kažką sukurtumei į šią istoriją jūs ir žiūrite tik kaip į tulžies liejimą tarp dviejų asmenų. Ši istorija yra daug daugiau nei aš ar Antanas.
 
O dėl tokių klausimų, kodėl knyga dalinama nemokamai, daugelis jūsų tik parodote kaip jumis lengva manipuliuoti, nors jūs nei žinote kas ten dalino ar kaip buvo dalinama, bet jums parodyta detalė (kuri netgi nėra bloga ir visiškai pateisinama) ir į nieką daugiau dėmesio nebekreipiate, todėl neabejokite, jog jei jumis taip lengva manipuliuoti nukreipiant dėmesį nuo pagrindinės temos link smulkios detalės, jums būtina tobulėti, nes dabar tik bėgate ten, kur rodo pirštas.
 
O klausimai apie akcijų pasiskirstymą, akcijų pardavimo kainą ir pan - viskas aprašyta knygoje. Visgi pasikartosiu, bet jūs į knygą žiūrite kaip į straipsnį spaudoje. Tai nėra straipsnis spaudoje ir galbūt kai kuriems sunkiai suvokiama, tačiau šia knyga nesiekiama nei pasipelnyti, nei tuo labiau šantažuoti kaip Antanas bando įtikinti, o knyga yra patirties dalijimasis su tais, kuriems tai gali būti naudinga.
 
Knygoje nėra bandoma parodyti koks aš teisingas, o Antanas ne. Knygoje pasakojama tikra istorija, kurioje kiekvienas skaitytojas gali į tai žvelgti iš skirtingų perspektyvų ir susidaryti savo nuomonę ir tai tik su tikslu, jog tai būtų naudinga ateičiai, kad būtų mažiau tokių ir panašių istorijų kaip mano ar kaip tų, kurie man parašo.
 
P.S. Tas kur įdėjo Armėnų radijo ištrauką: visiškai nepataikei ir tai tik parodo paviršutiniškumą ir net nesigilinimą apie ką tema, tačiau norint tik komentuoti nors ir šaunant visiškai į priešingą pusę.

Nors jau du kartus atsakiau šiame forume, atsakysiu trečią ir manau paskutinį kartą, nes komentarai panašūs.
 
Dėl vardo, po kuriuo rašomos žinutės: negi tikrai manote, jog parašius knygą savo vardu, viską rašant nesislapstant, aš rašyčiau prisidengęs kitais vardais viename forume?
 
Taip pat vėl naudojami epitetai. Niekada nepamirškite, jog jūs, viską sau leidžiantys komentatoriai, esate didžiausias stabdis neleidžiantis šnekėti apie problemas. Niekada nepamirškite, jog dėl tokių kaip jūs ir vyksta tokie dalykai kurie aprašyti knygoje, nes niekas nenori pasakoti savo patirčių, kad kažkokiame forume kažką neišvadintų kvailiu ir panašiai. Dėl to ir parašiau knygą, kad jums, šiuo metu sėdintiems forumuose ir bandantiems kažką įžeisti, vieną dieną, kuomet galbūt kažkam iš jūsų pasiseks kažką sukurti ir ieškosite verslo partnerių, kad investavimo aplinka būtų žymiai palankesnė nei buvo ar dabar yra. Pasakojant patirtis yra kuriama jauna demokratija, kad po kažkurio laiko jūs nepatirtumėte nieko panašaus, per ką teko pereiti man. Neabejoju, jog didžioji jūsų dauguma nepereitų net mažos dalies to kelio, kurį aš praėjau, todėl tokius žodžius, kaip „verkšlentojas, žioplys, kvailys“ ir panašius pasilaikykite sau, nes tai apibūdina tik jus, kurie net nesupranta knygos prasmės. Ši knyga ir yra skirta tam, kad jums viso to nereikėtų patirti savo kailiu ir būtent todėl ji yra dalijama nemokamai, o ne dėl pelno.
 
Tai, jog vis daugiau ir daugiau gaunu žinučių iš žmonių, kurie kažką kūrė, kažkam aukojo visą savo laiką, visą sveikatą, visus pinigus, tačiau taip pat susidėjo su netinkamais verslo partneriais ir viską prarado tik rodo šios problemos aktualumą ir apsimetėlių, kurie save pristato kaip filantropais, mecenatais ar jauno verslo rėmėjais nebaudžiamumą. Ši knyga yra mano istorija ir jūs ją galite skaityti ar ne, kaip ir bet kurią kitą knygą. Mano gyvenime buvo Antanas, todėl jis ir aprašomas, tačiau tai nėra skirta Antanui, tokių kaip jis yra begalė ir yra begalė žmonių, kurie kūrė ir visko neteko, nes jiems įmonės interesai visada buvo svarbesni nei asmeniniai. Tik tokie žmonės sukuria kažką didelio ir kol rinkoje yra apsimetėliai investuotojai, kurie siekia viską perimti, jauniems verslininkams be galo sunku perlipti šį barjerą ir tapti dideliais tarptautiniu mastu. Nekuriantiems ir neplanuojantiems kažką sukurti ir netgi nesuprantantiems ką reiškia dirbti metai iš metų be savaitgalių, be šventinių dienų ar atostogų tik tam, kad kažką sukurtumei į šią istoriją jūs ir žiūrite tik kaip į tulžies liejimą tarp dviejų asmenų. Ši istorija yra daug daugiau nei aš ar Antanas.
 
O dėl tokių klausimų, kodėl knyga dalinama nemokamai, daugelis jūsų tik parodote kaip jumis lengva manipuliuoti, nors jūs nei žinote kas ten dalino ar kaip buvo dalinama, bet jums parodyta detalė (kuri netgi nėra bloga ir visiškai pateisinama) ir į nieką daugiau dėmesio nebekreipiate, todėl neabejokite, jog jei jumis taip lengva manipuliuoti nukreipiant dėmesį nuo pagrindinės temos link smulkios detalės, jums būtina tobulėti, nes dabar tik bėgate ten, kur rodo pirštas.
 
O klausimai apie akcijų pasiskirstymą, akcijų pardavimo kainą ir pan - viskas aprašyta knygoje. Visgi pasikartosiu, bet jūs į knygą žiūrite kaip į straipsnį spaudoje. Tai nėra straipsnis spaudoje ir galbūt kai kuriems sunkiai suvokiama, tačiau šia knyga nesiekiama nei pasipelnyti, nei tuo labiau šantažuoti kaip Antanas bando įtikinti, o knyga yra patirties dalijimasis su tais, kuriems tai gali būti naudinga.
 
Knygoje nėra bandoma parodyti koks aš teisingas, o Antanas ne. Knygoje pasakojama tikra istorija, kurioje kiekvienas skaitytojas gali į tai žvelgti iš skirtingų perspektyvų ir susidaryti savo nuomonę ir tai tik su tikslu, jog tai būtų naudinga ateičiai, kad būtų mažiau tokių ir panašių istorijų kaip mano ar kaip tų, kurie man parašo.
 
P.S. Tas kur įdėjo Armėnų radijo ištrauką: visiškai nepataikei ir tai tik parodo paviršutiniškumą ir net nesigilinimą apie ką tema, tačiau norint tik komentuoti nors ir šaunant visiškai į priešingą pusę.

Nors jau du kartus atsakiau šiame forume, atsakysiu trečią ir manau paskutinį kartą, nes komentarai panašūs.
 
Dėl vardo, po kuriuo rašomos žinutės: negi tikrai manote, jog parašius knygą savo vardu, viską rašant nesislapstant, aš rašyčiau prisidengęs kitais vardais viename forume?
 
Taip pat vėl naudojami epitetai. Niekada nepamirškite, jog jūs, viską sau leidžiantys komentatoriai, esate didžiausias stabdis neleidžiantis šnekėti apie problemas. Niekada nepamirškite, jog dėl tokių kaip jūs ir vyksta tokie dalykai kurie aprašyti knygoje, nes niekas nenori pasakoti savo patirčių, kad kažkokiame forume kažką neišvadintų kvailiu ir panašiai. Dėl to ir parašiau knygą, kad jums, šiuo metu sėdintiems forumuose ir bandantiems kažką įžeisti, vieną dieną, kuomet galbūt kažkam iš jūsų pasiseks kažką sukurti ir ieškosite verslo partnerių, kad investavimo aplinka būtų žymiai palankesnė nei buvo ar dabar yra. Pasakojant patirtis yra kuriama jauna demokratija, kad po kažkurio laiko jūs nepatirtumėte nieko panašaus, per ką teko pereiti man. Neabejoju, jog didžioji jūsų dauguma nepereitų net mažos dalies to kelio, kurį aš praėjau, todėl tokius žodžius, kaip „verkšlentojas, žioplys, kvailys“ ir panašius pasilaikykite sau, nes tai apibūdina tik jus, kurie net nesupranta knygos prasmės. Ši knyga ir yra skirta tam, kad jums viso to nereikėtų patirti savo kailiu ir būtent todėl ji yra dalijama nemokamai, o ne dėl pelno.
 
Tai, jog vis daugiau ir daugiau gaunu žinučių iš žmonių, kurie kažką kūrė, kažkam aukojo visą savo laiką, visą sveikatą, visus pinigus, tačiau taip pat susidėjo su netinkamais verslo partneriais ir viską prarado tik rodo šios problemos aktualumą ir apsimetėlių, kurie save pristato kaip filantropais, mecenatais ar jauno verslo rėmėjais nebaudžiamumą. Ši knyga yra mano istorija ir jūs ją galite skaityti ar ne, kaip ir bet kurią kitą knygą. Mano gyvenime buvo Antanas, todėl jis ir aprašomas, tačiau tai nėra skirta Antanui, tokių kaip jis yra begalė ir yra begalė žmonių, kurie kūrė ir visko neteko, nes jiems įmonės interesai visada buvo svarbesni nei asmeniniai. Tik tokie žmonės sukuria kažką didelio ir kol rinkoje yra apsimetėliai investuotojai, kurie siekia viską perimti, jauniems verslininkams be galo sunku perlipti šį barjerą ir tapti dideliais tarptautiniu mastu. Nekuriantiems ir neplanuojantiems kažką sukurti ir netgi nesuprantantiems ką reiškia dirbti metai iš metų be savaitgalių, be šventinių dienų ar atostogų tik tam, kad kažką sukurtumei į šią istoriją jūs ir žiūrite tik kaip į tulžies liejimą tarp dviejų asmenų. Ši istorija yra daug daugiau nei aš ar Antanas.
 
O dėl tokių klausimų, kodėl knyga dalinama nemokamai, daugelis jūsų tik parodote kaip jumis lengva manipuliuoti, nors jūs nei žinote kas ten dalino ar kaip buvo dalinama, bet jums parodyta detalė (kuri netgi nėra bloga ir visiškai pateisinama) ir į nieką daugiau dėmesio nebekreipiate, todėl neabejokite, jog jei jumis taip lengva manipuliuoti nukreipiant dėmesį nuo pagrindinės temos link smulkios detalės, jums būtina tobulėti, nes dabar tik bėgate ten, kur rodo pirštas.
 
O klausimai apie akcijų pasiskirstymą, akcijų pardavimo kainą ir pan - viskas aprašyta knygoje. Visgi pasikartosiu, bet jūs į knygą žiūrite kaip į straipsnį spaudoje. Tai nėra straipsnis spaudoje ir galbūt kai kuriems sunkiai suvokiama, tačiau šia knyga nesiekiama nei pasipelnyti, nei tuo labiau šantažuoti kaip Antanas bando įtikinti, o knyga yra patirties dalijimasis su tais, kuriems tai gali būti naudinga.
 
Knygoje nėra bandoma parodyti koks aš teisingas, o Antanas ne. Knygoje pasakojama tikra istorija, kurioje kiekvienas skaitytojas gali į tai žvelgti iš skirtingų perspektyvų ir susidaryti savo nuomonę ir tai tik su tikslu, jog tai būtų naudinga ateičiai, kad būtų mažiau tokių ir panašių istorijų kaip mano ar kaip tų, kurie man parašo.
 
P.S. Tas kur įdėjo Armėnų radijo ištrauką: visiškai nepataikei ir tai tik parodo paviršutiniškumą ir net nesigilinimą apie ką tema, tačiau norint tik komentuoti nors ir šaunant visiškai į priešingą pusę.

TEGAI, visgi galbūt ne viską perskaitei ir supratai kiek kitaip nei parašyta. Tačiau palietei tai, ką visoje knygoje taip pat bandžiau akcentuoti – kalbą. Ir tai manau be galo svarbu bei turbūt vienas esminių klausimų kodėl taip vyksta, kodėl TEGUI atrodo, jog „juk nenorėjo konfliktų, normaliai šnekėjo, o tu pats kažką susigalvojai“.
 
Žinoma, juk viskas būtų daug paprasčiau, kuomet kas nors prieitų, įremtų ginklą ir sakytų – „######, atiduok telefoną“. Telefoną atiduodi, jis pabėga, po kurio laiko policija jį sulaiko su tavo telefonu, įvyksta teismas, tu atgauni telefoną, jis už ginkluotą plėšimą sėda į kalėjimą kokiems porai metų, nors telefono vertė buvo kokie 500 EUR.
 
Tačiau kodėl sakoma, jog niekas nesėda už milijono vagystę? Nes niekas taip atvirai nieko nedaro. Už telefono vagystę sėsti turbūt šimtus kartų lengviau nei už milijono. Apie tai ir rašau. Juk galėjau parašyti kitaip nei buvo, galėjau parašyti kitokius vartotus žodžius, grubesnius žodžius, tačiau to nedariau, nes tai nebebūtų pamokantis tekstas, o palikau viską kaip buvo, kad būtų jį galima kiekvienam analizuoti, kad būtų kažkokia pamoka.
 
Žinoma, galėjau neparduoti akcijų, juk telefonu kalbėjome, niekas tikro ginklo nebuvo įrėmęs į smilkinį, tačiau juk nebūtinai jis ir turi būti įremtas, kad galėtumei numatyti, kas gali vykti vėliau (žinoma, galėjo ir nevykti tie mano scenarijai, o galėjo po visų tų įvykių, atskristi fėja, pabarstyti laimės dulkių, užgroja maži elfai bei aplink pradeda šokinėti bembiai – tokia pati fantazija kaip ir mano manyta). Tai nėra tik paskutinis epizodas, tai yra visa istorija kaip duotos akcijos, kaip su jomis buvo elgiamasi, kaip elgiamasi su pažadais ir tik tuomet pabaiga, kuri juk perskaičius knygą, manau turėtų susidaryti vaizdas, kad nėra pati svarbiausia ir tai tik dalis istorijos, kuri vedė link tos pabaigos.
 
Šia knyga norėjau padėti ant lėkštutės tai, kaip perimamos įmonės (tokių dalykų ir netgi baisesnių vyksta tikrai daug ir tik labai retais atvejais tai išvysta dienos šviesą, dažniausiai tik dėl to, jog pvz koks nors įkūrėjas netekęs visko nusišauna ir tada visi bando ieškoti kas jį link to privedė). Net patys garsiausi pasaulio įkūrėjai yra pridarę klaidų, yra netekę įmonių ir būtent dėl to norėjau tai papasakoti, kad žinotumėte kaip tai daroma. Ir tikrai ne visi įkūrėjai būna idiotai, kvailiai kuriuos bažnyčioje muša ar dar kokie, tiesiog kuomet ateina vienas su tikslu augti, o kitas iškart turi tikslą pasipelnyti, tampa labai sudėtinga laimėti. Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri skirta kūrėjams, kurie galbūt turės reikalų su investuotojais, partneriais ir galėtumėte bent lengviau numatyti, kas gali įvykti (tik jokiu būdu nesakau, jog visi investuotojai yra tokie, kaip mano istorijoje, tikrai yra ir tokių, kurie stengsis padėti ir bus tikri jūsų mentoriai, tik kaip juos atrasti – aš to nepatyriau ir tai reikės jums patiems surasti).
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

TEGAI, visgi galbūt ne viską perskaitei ir supratai kiek kitaip nei parašyta. Tačiau palietei tai, ką visoje knygoje taip pat bandžiau akcentuoti – kalbą. Ir tai manau be galo svarbu bei turbūt vienas esminių klausimų kodėl taip vyksta, kodėl TEGUI atrodo, jog „juk nenorėjo konfliktų, normaliai šnekėjo, o tu pats kažką susigalvojai“.
 
Žinoma, juk viskas būtų daug paprasčiau, kuomet kas nors prieitų, įremtų ginklą ir sakytų – „######, atiduok telefoną“. Telefoną atiduodi, jis pabėga, po kurio laiko policija jį sulaiko su tavo telefonu, įvyksta teismas, tu atgauni telefoną, jis už ginkluotą plėšimą sėda į kalėjimą kokiems porai metų, nors telefono vertė buvo kokie 500 EUR.
 
Tačiau kodėl sakoma, jog niekas nesėda už milijono vagystę? Nes niekas taip atvirai nieko nedaro. Už telefono vagystę sėsti turbūt šimtus kartų lengviau nei už milijono. Apie tai ir rašau. Juk galėjau parašyti kitaip nei buvo, galėjau parašyti kitokius vartotus žodžius, grubesnius žodžius, tačiau to nedariau, nes tai nebebūtų pamokantis tekstas, o palikau viską kaip buvo, kad būtų jį galima kiekvienam analizuoti, kad būtų kažkokia pamoka.
 
Žinoma, galėjau neparduoti akcijų, juk telefonu kalbėjome, niekas tikro ginklo nebuvo įrėmęs į smilkinį, tačiau juk nebūtinai jis ir turi būti įremtas, kad galėtumei numatyti, kas gali vykti vėliau (žinoma, galėjo ir nevykti tie mano scenarijai, o galėjo po visų tų įvykių, atskristi fėja, pabarstyti laimės dulkių, užgroja maži elfai bei aplink pradeda šokinėti bembiai – tokia pati fantazija kaip ir mano manyta). Tai nėra tik paskutinis epizodas, tai yra visa istorija kaip duotos akcijos, kaip su jomis buvo elgiamasi, kaip elgiamasi su pažadais ir tik tuomet pabaiga, kuri juk perskaičius knygą, manau turėtų susidaryti vaizdas, kad nėra pati svarbiausia ir tai tik dalis istorijos, kuri vedė link tos pabaigos.
 
Šia knyga norėjau padėti ant lėkštutės tai, kaip perimamos įmonės (tokių dalykų ir netgi baisesnių vyksta tikrai daug ir tik labai retais atvejais tai išvysta dienos šviesą, dažniausiai tik dėl to, jog pvz koks nors įkūrėjas netekęs visko nusišauna ir tada visi bando ieškoti kas jį link to privedė). Net patys garsiausi pasaulio įkūrėjai yra pridarę klaidų, yra netekę įmonių ir būtent dėl to norėjau tai papasakoti, kad žinotumėte kaip tai daroma. Ir tikrai ne visi įkūrėjai būna idiotai, kvailiai kuriuos bažnyčioje muša ar dar kokie, tiesiog kuomet ateina vienas su tikslu augti, o kitas iškart turi tikslą pasipelnyti, tampa labai sudėtinga laimėti. Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri skirta kūrėjams, kurie galbūt turės reikalų su investuotojais, partneriais ir galėtumėte bent lengviau numatyti, kas gali įvykti (tik jokiu būdu nesakau, jog visi investuotojai yra tokie, kaip mano istorijoje, tikrai yra ir tokių, kurie stengsis padėti ir bus tikri jūsų mentoriai, tik kaip juos atrasti – aš to nepatyriau ir tai reikės jums patiems surasti).
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

TEGAI, visgi galbūt ne viską perskaitei ir supratai kiek kitaip nei parašyta. Tačiau palietei tai, ką visoje knygoje taip pat bandžiau akcentuoti – kalbą. Ir tai manau be galo svarbu bei turbūt vienas esminių klausimų kodėl taip vyksta, kodėl TEGUI atrodo, jog „juk nenorėjo konfliktų, normaliai šnekėjo, o tu pats kažką susigalvojai“.
 
Žinoma, juk viskas būtų daug paprasčiau, kuomet kas nors prieitų, įremtų ginklą ir sakytų – „######, atiduok telefoną“. Telefoną atiduodi, jis pabėga, po kurio laiko policija jį sulaiko su tavo telefonu, įvyksta teismas, tu atgauni telefoną, jis už ginkluotą plėšimą sėda į kalėjimą kokiems porai metų, nors telefono vertė buvo kokie 500 EUR.
 
Tačiau kodėl sakoma, jog niekas nesėda už milijono vagystę? Nes niekas taip atvirai nieko nedaro. Už telefono vagystę sėsti turbūt šimtus kartų lengviau nei už milijono. Apie tai ir rašau. Juk galėjau parašyti kitaip nei buvo, galėjau parašyti kitokius vartotus žodžius, grubesnius žodžius, tačiau to nedariau, nes tai nebebūtų pamokantis tekstas, o palikau viską kaip buvo, kad būtų jį galima kiekvienam analizuoti, kad būtų kažkokia pamoka.
 
Žinoma, galėjau neparduoti akcijų, juk telefonu kalbėjome, niekas tikro ginklo nebuvo įrėmęs į smilkinį, tačiau juk nebūtinai jis ir turi būti įremtas, kad galėtumei numatyti, kas gali vykti vėliau (žinoma, galėjo ir nevykti tie mano scenarijai, o galėjo po visų tų įvykių, atskristi fėja, pabarstyti laimės dulkių, užgroja maži elfai bei aplink pradeda šokinėti bembiai – tokia pati fantazija kaip ir mano manyta). Tai nėra tik paskutinis epizodas, tai yra visa istorija kaip duotos akcijos, kaip su jomis buvo elgiamasi, kaip elgiamasi su pažadais ir tik tuomet pabaiga, kuri juk perskaičius knygą, manau turėtų susidaryti vaizdas, kad nėra pati svarbiausia ir tai tik dalis istorijos, kuri vedė link tos pabaigos.
 
Šia knyga norėjau padėti ant lėkštutės tai, kaip perimamos įmonės (tokių dalykų ir netgi baisesnių vyksta tikrai daug ir tik labai retais atvejais tai išvysta dienos šviesą, dažniausiai tik dėl to, jog pvz koks nors įkūrėjas netekęs visko nusišauna ir tada visi bando ieškoti kas jį link to privedė). Net patys garsiausi pasaulio įkūrėjai yra pridarę klaidų, yra netekę įmonių ir būtent dėl to norėjau tai papasakoti, kad žinotumėte kaip tai daroma. Ir tikrai ne visi įkūrėjai būna idiotai, kvailiai kuriuos bažnyčioje muša ar dar kokie, tiesiog kuomet ateina vienas su tikslu augti, o kitas iškart turi tikslą pasipelnyti, tampa labai sudėtinga laimėti. Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri skirta kūrėjams, kurie galbūt turės reikalų su investuotojais, partneriais ir galėtumėte bent lengviau numatyti, kas gali įvykti (tik jokiu būdu nesakau, jog visi investuotojai yra tokie, kaip mano istorijoje, tikrai yra ir tokių, kurie stengsis padėti ir bus tikri jūsų mentoriai, tik kaip juos atrasti – aš to nepatyriau ir tai reikės jums patiems surasti).
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

TEGAI, visgi galbūt ne viską perskaitei ir supratai kiek kitaip nei parašyta. Tačiau palietei tai, ką visoje knygoje taip pat bandžiau akcentuoti – kalbą. Ir tai manau be galo svarbu bei turbūt vienas esminių klausimų kodėl taip vyksta, kodėl TEGUI atrodo, jog „juk nenorėjo konfliktų, normaliai šnekėjo, o tu pats kažką susigalvojai“.
 
Žinoma, juk viskas būtų daug paprasčiau, kuomet kas nors prieitų, įremtų ginklą ir sakytų – „######, atiduok telefoną“. Telefoną atiduodi, jis pabėga, po kurio laiko policija jį sulaiko su tavo telefonu, įvyksta teismas, tu atgauni telefoną, jis už ginkluotą plėšimą sėda į kalėjimą kokiems porai metų, nors telefono vertė buvo kokie 500 EUR.
 
Tačiau kodėl sakoma, jog niekas nesėda už milijono vagystę? Nes niekas taip atvirai nieko nedaro. Už telefono vagystę sėsti turbūt šimtus kartų lengviau nei už milijono. Apie tai ir rašau. Juk galėjau parašyti kitaip nei buvo, galėjau parašyti kitokius vartotus žodžius, grubesnius žodžius, tačiau to nedariau, nes tai nebebūtų pamokantis tekstas, o palikau viską kaip buvo, kad būtų jį galima kiekvienam analizuoti, kad būtų kažkokia pamoka.
 
Žinoma, galėjau neparduoti akcijų, juk telefonu kalbėjome, niekas tikro ginklo nebuvo įrėmęs į smilkinį, tačiau juk nebūtinai jis ir turi būti įremtas, kad galėtumei numatyti, kas gali vykti vėliau (žinoma, galėjo ir nevykti tie mano scenarijai, o galėjo po visų tų įvykių, atskristi fėja, pabarstyti laimės dulkių, užgroja maži elfai bei aplink pradeda šokinėti bembiai – tokia pati fantazija kaip ir mano manyta). Tai nėra tik paskutinis epizodas, tai yra visa istorija kaip duotos akcijos, kaip su jomis buvo elgiamasi, kaip elgiamasi su pažadais ir tik tuomet pabaiga, kuri juk perskaičius knygą, manau turėtų susidaryti vaizdas, kad nėra pati svarbiausia ir tai tik dalis istorijos, kuri vedė link tos pabaigos.
 
Šia knyga norėjau padėti ant lėkštutės tai, kaip perimamos įmonės (tokių dalykų ir netgi baisesnių vyksta tikrai daug ir tik labai retais atvejais tai išvysta dienos šviesą, dažniausiai tik dėl to, jog pvz koks nors įkūrėjas netekęs visko nusišauna ir tada visi bando ieškoti kas jį link to privedė). Net patys garsiausi pasaulio įkūrėjai yra pridarę klaidų, yra netekę įmonių ir būtent dėl to norėjau tai papasakoti, kad žinotumėte kaip tai daroma. Ir tikrai ne visi įkūrėjai būna idiotai, kvailiai kuriuos bažnyčioje muša ar dar kokie, tiesiog kuomet ateina vienas su tikslu augti, o kitas iškart turi tikslą pasipelnyti, tampa labai sudėtinga laimėti. Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri skirta kūrėjams, kurie galbūt turės reikalų su investuotojais, partneriais ir galėtumėte bent lengviau numatyti, kas gali įvykti (tik jokiu būdu nesakau, jog visi investuotojai yra tokie, kaip mano istorijoje, tikrai yra ir tokių, kurie stengsis padėti ir bus tikri jūsų mentoriai, tik kaip juos atrasti – aš to nepatyriau ir tai reikės jums patiems surasti).
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

TEGAI, visgi galbūt ne viską perskaitei ir supratai kiek kitaip nei parašyta. Tačiau palietei tai, ką visoje knygoje taip pat bandžiau akcentuoti – kalbą. Ir tai manau be galo svarbu bei turbūt vienas esminių klausimų kodėl taip vyksta, kodėl TEGUI atrodo, jog „juk nenorėjo konfliktų, normaliai šnekėjo, o tu pats kažką susigalvojai“.
 
Žinoma, juk viskas būtų daug paprasčiau, kuomet kas nors prieitų, įremtų ginklą ir sakytų – „######, atiduok telefoną“. Telefoną atiduodi, jis pabėga, po kurio laiko policija jį sulaiko su tavo telefonu, įvyksta teismas, tu atgauni telefoną, jis už ginkluotą plėšimą sėda į kalėjimą kokiems porai metų, nors telefono vertė buvo kokie 500 EUR.
 
Tačiau kodėl sakoma, jog niekas nesėda už milijono vagystę? Nes niekas taip atvirai nieko nedaro. Už telefono vagystę sėsti turbūt šimtus kartų lengviau nei už milijono. Apie tai ir rašau. Juk galėjau parašyti kitaip nei buvo, galėjau parašyti kitokius vartotus žodžius, grubesnius žodžius, tačiau to nedariau, nes tai nebebūtų pamokantis tekstas, o palikau viską kaip buvo, kad būtų jį galima kiekvienam analizuoti, kad būtų kažkokia pamoka.
 
Žinoma, galėjau neparduoti akcijų, juk telefonu kalbėjome, niekas tikro ginklo nebuvo įrėmęs į smilkinį, tačiau juk nebūtinai jis ir turi būti įremtas, kad galėtumei numatyti, kas gali vykti vėliau (žinoma, galėjo ir nevykti tie mano scenarijai, o galėjo po visų tų įvykių, atskristi fėja, pabarstyti laimės dulkių, užgroja maži elfai bei aplink pradeda šokinėti bembiai – tokia pati fantazija kaip ir mano manyta). Tai nėra tik paskutinis epizodas, tai yra visa istorija kaip duotos akcijos, kaip su jomis buvo elgiamasi, kaip elgiamasi su pažadais ir tik tuomet pabaiga, kuri juk perskaičius knygą, manau turėtų susidaryti vaizdas, kad nėra pati svarbiausia ir tai tik dalis istorijos, kuri vedė link tos pabaigos.
 
Šia knyga norėjau padėti ant lėkštutės tai, kaip perimamos įmonės (tokių dalykų ir netgi baisesnių vyksta tikrai daug ir tik labai retais atvejais tai išvysta dienos šviesą, dažniausiai tik dėl to, jog pvz koks nors įkūrėjas netekęs visko nusišauna ir tada visi bando ieškoti kas jį link to privedė). Net patys garsiausi pasaulio įkūrėjai yra pridarę klaidų, yra netekę įmonių ir būtent dėl to norėjau tai papasakoti, kad žinotumėte kaip tai daroma. Ir tikrai ne visi įkūrėjai būna idiotai, kvailiai kuriuos bažnyčioje muša ar dar kokie, tiesiog kuomet ateina vienas su tikslu augti, o kitas iškart turi tikslą pasipelnyti, tampa labai sudėtinga laimėti. Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri skirta kūrėjams, kurie galbūt turės reikalų su investuotojais, partneriais ir galėtumėte bent lengviau numatyti, kas gali įvykti (tik jokiu būdu nesakau, jog visi investuotojai yra tokie, kaip mano istorijoje, tikrai yra ir tokių, kurie stengsis padėti ir bus tikri jūsų mentoriai, tik kaip juos atrasti – aš to nepatyriau ir tai reikės jums patiems surasti).
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

TEGAI, visgi galbūt ne viską perskaitei ir supratai kiek kitaip nei parašyta. Tačiau palietei tai, ką visoje knygoje taip pat bandžiau akcentuoti – kalbą. Ir tai manau be galo svarbu bei turbūt vienas esminių klausimų kodėl taip vyksta, kodėl TEGUI atrodo, jog „juk nenorėjo konfliktų, normaliai šnekėjo, o tu pats kažką susigalvojai“.
 
Žinoma, juk viskas būtų daug paprasčiau, kuomet kas nors prieitų, įremtų ginklą ir sakytų – „######, atiduok telefoną“. Telefoną atiduodi, jis pabėga, po kurio laiko policija jį sulaiko su tavo telefonu, įvyksta teismas, tu atgauni telefoną, jis už ginkluotą plėšimą sėda į kalėjimą kokiems porai metų, nors telefono vertė buvo kokie 500 EUR.
 
Tačiau kodėl sakoma, jog niekas nesėda už milijono vagystę? Nes niekas taip atvirai nieko nedaro. Už telefono vagystę sėsti turbūt šimtus kartų lengviau nei už milijono. Apie tai ir rašau. Juk galėjau parašyti kitaip nei buvo, galėjau parašyti kitokius vartotus žodžius, grubesnius žodžius, tačiau to nedariau, nes tai nebebūtų pamokantis tekstas, o palikau viską kaip buvo, kad būtų jį galima kiekvienam analizuoti, kad būtų kažkokia pamoka.
 
Žinoma, galėjau neparduoti akcijų, juk telefonu kalbėjome, niekas tikro ginklo nebuvo įrėmęs į smilkinį, tačiau juk nebūtinai jis ir turi būti įremtas, kad galėtumei numatyti, kas gali vykti vėliau (žinoma, galėjo ir nevykti tie mano scenarijai, o galėjo po visų tų įvykių, atskristi fėja, pabarstyti laimės dulkių, užgroja maži elfai bei aplink pradeda šokinėti bembiai – tokia pati fantazija kaip ir mano manyta). Tai nėra tik paskutinis epizodas, tai yra visa istorija kaip duotos akcijos, kaip su jomis buvo elgiamasi, kaip elgiamasi su pažadais ir tik tuomet pabaiga, kuri juk perskaičius knygą, manau turėtų susidaryti vaizdas, kad nėra pati svarbiausia ir tai tik dalis istorijos, kuri vedė link tos pabaigos.
 
Šia knyga norėjau padėti ant lėkštutės tai, kaip perimamos įmonės (tokių dalykų ir netgi baisesnių vyksta tikrai daug ir tik labai retais atvejais tai išvysta dienos šviesą, dažniausiai tik dėl to, jog pvz koks nors įkūrėjas netekęs visko nusišauna ir tada visi bando ieškoti kas jį link to privedė). Net patys garsiausi pasaulio įkūrėjai yra pridarę klaidų, yra netekę įmonių ir būtent dėl to norėjau tai papasakoti, kad žinotumėte kaip tai daroma. Ir tikrai ne visi įkūrėjai būna idiotai, kvailiai kuriuos bažnyčioje muša ar dar kokie, tiesiog kuomet ateina vienas su tikslu augti, o kitas iškart turi tikslą pasipelnyti, tampa labai sudėtinga laimėti. Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri skirta kūrėjams, kurie galbūt turės reikalų su investuotojais, partneriais ir galėtumėte bent lengviau numatyti, kas gali įvykti (tik jokiu būdu nesakau, jog visi investuotojai yra tokie, kaip mano istorijoje, tikrai yra ir tokių, kurie stengsis padėti ir bus tikri jūsų mentoriai, tik kaip juos atrasti – aš to nepatyriau ir tai reikės jums patiems surasti).
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

TEGAI, visgi galbūt ne viską perskaitei ir supratai kiek kitaip nei parašyta. Tačiau palietei tai, ką visoje knygoje taip pat bandžiau akcentuoti – kalbą. Ir tai manau be galo svarbu bei turbūt vienas esminių klausimų kodėl taip vyksta, kodėl TEGUI atrodo, jog „juk nenorėjo konfliktų, normaliai šnekėjo, o tu pats kažką susigalvojai“.
 
Žinoma, juk viskas būtų daug paprasčiau, kuomet kas nors prieitų, įremtų ginklą ir sakytų – „######, atiduok telefoną“. Telefoną atiduodi, jis pabėga, po kurio laiko policija jį sulaiko su tavo telefonu, įvyksta teismas, tu atgauni telefoną, jis už ginkluotą plėšimą sėda į kalėjimą kokiems porai metų, nors telefono vertė buvo kokie 500 EUR.
 
Tačiau kodėl sakoma, jog niekas nesėda už milijono vagystę? Nes niekas taip atvirai nieko nedaro. Už telefono vagystę sėsti turbūt šimtus kartų lengviau nei už milijono. Apie tai ir rašau. Juk galėjau parašyti kitaip nei buvo, galėjau parašyti kitokius vartotus žodžius, grubesnius žodžius, tačiau to nedariau, nes tai nebebūtų pamokantis tekstas, o palikau viską kaip buvo, kad būtų jį galima kiekvienam analizuoti, kad būtų kažkokia pamoka.
 
Žinoma, galėjau neparduoti akcijų, juk telefonu kalbėjome, niekas tikro ginklo nebuvo įrėmęs į smilkinį, tačiau juk nebūtinai jis ir turi būti įremtas, kad galėtumei numatyti, kas gali vykti vėliau (žinoma, galėjo ir nevykti tie mano scenarijai, o galėjo po visų tų įvykių, atskristi fėja, pabarstyti laimės dulkių, užgroja maži elfai bei aplink pradeda šokinėti bembiai – tokia pati fantazija kaip ir mano manyta). Tai nėra tik paskutinis epizodas, tai yra visa istorija kaip duotos akcijos, kaip su jomis buvo elgiamasi, kaip elgiamasi su pažadais ir tik tuomet pabaiga, kuri juk perskaičius knygą, manau turėtų susidaryti vaizdas, kad nėra pati svarbiausia ir tai tik dalis istorijos, kuri vedė link tos pabaigos.
 
Šia knyga norėjau padėti ant lėkštutės tai, kaip perimamos įmonės (tokių dalykų ir netgi baisesnių vyksta tikrai daug ir tik labai retais atvejais tai išvysta dienos šviesą, dažniausiai tik dėl to, jog pvz koks nors įkūrėjas netekęs visko nusišauna ir tada visi bando ieškoti kas jį link to privedė). Net patys garsiausi pasaulio įkūrėjai yra pridarę klaidų, yra netekę įmonių ir būtent dėl to norėjau tai papasakoti, kad žinotumėte kaip tai daroma. Ir tikrai ne visi įkūrėjai būna idiotai, kvailiai kuriuos bažnyčioje muša ar dar kokie, tiesiog kuomet ateina vienas su tikslu augti, o kitas iškart turi tikslą pasipelnyti, tampa labai sudėtinga laimėti. Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri skirta kūrėjams, kurie galbūt turės reikalų su investuotojais, partneriais ir galėtumėte bent lengviau numatyti, kas gali įvykti (tik jokiu būdu nesakau, jog visi investuotojai yra tokie, kaip mano istorijoje, tikrai yra ir tokių, kurie stengsis padėti ir bus tikri jūsų mentoriai, tik kaip juos atrasti – aš to nepatyriau ir tai reikės jums patiems surasti).
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

TEGAI, visgi galbūt ne viską perskaitei ir supratai kiek kitaip nei parašyta. Tačiau palietei tai, ką visoje knygoje taip pat bandžiau akcentuoti – kalbą. Ir tai manau be galo svarbu bei turbūt vienas esminių klausimų kodėl taip vyksta, kodėl TEGUI atrodo, jog „juk nenorėjo konfliktų, normaliai šnekėjo, o tu pats kažką susigalvojai“.
 
Žinoma, juk viskas būtų daug paprasčiau, kuomet kas nors prieitų, įremtų ginklą ir sakytų – „######, atiduok telefoną“. Telefoną atiduodi, jis pabėga, po kurio laiko policija jį sulaiko su tavo telefonu, įvyksta teismas, tu atgauni telefoną, jis už ginkluotą plėšimą sėda į kalėjimą kokiems porai metų, nors telefono vertė buvo kokie 500 EUR.
 
Tačiau kodėl sakoma, jog niekas nesėda už milijono vagystę? Nes niekas taip atvirai nieko nedaro. Už telefono vagystę sėsti turbūt šimtus kartų lengviau nei už milijono. Apie tai ir rašau. Juk galėjau parašyti kitaip nei buvo, galėjau parašyti kitokius vartotus žodžius, grubesnius žodžius, tačiau to nedariau, nes tai nebebūtų pamokantis tekstas, o palikau viską kaip buvo, kad būtų jį galima kiekvienam analizuoti, kad būtų kažkokia pamoka.
 
Žinoma, galėjau neparduoti akcijų, juk telefonu kalbėjome, niekas tikro ginklo nebuvo įrėmęs į smilkinį, tačiau juk nebūtinai jis ir turi būti įremtas, kad galėtumei numatyti, kas gali vykti vėliau (žinoma, galėjo ir nevykti tie mano scenarijai, o galėjo po visų tų įvykių, atskristi fėja, pabarstyti laimės dulkių, užgroja maži elfai bei aplink pradeda šokinėti bembiai – tokia pati fantazija kaip ir mano manyta). Tai nėra tik paskutinis epizodas, tai yra visa istorija kaip duotos akcijos, kaip su jomis buvo elgiamasi, kaip elgiamasi su pažadais ir tik tuomet pabaiga, kuri juk perskaičius knygą, manau turėtų susidaryti vaizdas, kad nėra pati svarbiausia ir tai tik dalis istorijos, kuri vedė link tos pabaigos.
 
Šia knyga norėjau padėti ant lėkštutės tai, kaip perimamos įmonės (tokių dalykų ir netgi baisesnių vyksta tikrai daug ir tik labai retais atvejais tai išvysta dienos šviesą, dažniausiai tik dėl to, jog pvz koks nors įkūrėjas netekęs visko nusišauna ir tada visi bando ieškoti kas jį link to privedė). Net patys garsiausi pasaulio įkūrėjai yra pridarę klaidų, yra netekę įmonių ir būtent dėl to norėjau tai papasakoti, kad žinotumėte kaip tai daroma. Ir tikrai ne visi įkūrėjai būna idiotai, kvailiai kuriuos bažnyčioje muša ar dar kokie, tiesiog kuomet ateina vienas su tikslu augti, o kitas iškart turi tikslą pasipelnyti, tampa labai sudėtinga laimėti. Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri skirta kūrėjams, kurie galbūt turės reikalų su investuotojais, partneriais ir galėtumėte bent lengviau numatyti, kas gali įvykti (tik jokiu būdu nesakau, jog visi investuotojai yra tokie, kaip mano istorijoje, tikrai yra ir tokių, kurie stengsis padėti ir bus tikri jūsų mentoriai, tik kaip juos atrasti – aš to nepatyriau ir tai reikės jums patiems surasti).
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt

Kadangi atsirado diskusija, tad manau turėčiau paaiškinti apie ką šią knygą rašiau ir kam ji galėtų būti įdomi.
 
Pirmiausiai tai norėčiau ją vadinti romanu, literatūros kūriniu (žinau, pretenzinga) ir tik vėliau apie konkrečius asmenis. Apie ką ši diskusija, tai tik maža dalis to, kas norėta papasakoti ir tikrai joje nėra svarbiausias klausimas apie patalpas.
 
Šiaip labai įdomu, kai verslą apibūdinate "Varai kiaurai išilgai, išnaudoji silpniausias vietas, apeini įstatymus, užglaistai viską" - niekada savęs verslininku nevadinau (todėl taip, esu diletantas), tačiau manau verslas nėra atskira zona, į kurią patenki ir ten jau elgiesi vienaip, o grįžęs namo esi kitoks. Pirmiausiai verslą kuria žmonės ir kokie tie žmonės yra, toks ir tas verslas tampa. Todėl apie tai ir pasakoju, jog tie, kurie mano, kad iš hobio ar aistros tam ką mėgsti, galima kažką sukurti, kažką palikti po savęs, žinotų su kuo gali tekti susidurti. Ir tai tikrai nebus tie, kurie atvirai sakys ar parodys, jog taip, aš esu devyniasdešimtųjų panetkių ir ieškau kaip tave išsunkti ir apvogti. Pas juos neisite, jūs ieškosite tų, kurie atitiks jūsų įsivaizduojamą partnerį, kuriuo galėsite pasitikėti, kuris padėtų auginti verslą, įgautumėte patirties, išmoktumėte ko nors naujo ir su jūsų bei jo žiniomis sudarytumėte komandą, kurioje jūs išmanote vieną sritį, o partneris kitą ir taip bendromis jėgomis kartu augate. Būtent to ir tikėjausi, pas tokį žmogų maniau ir einu, o kas vyko – tai ir papasakojau knygoje.
 
Tai knyga skirta tiems, kurie nėra verslininkai, tačiau yra kūrėjai. Tokie turi didžiausias galimybes sukurti didžiausius verslus, tačiau tuo pačiu ir didžiausią tikimybę padaryti klaidas. Ši knyga ir yra apie klaidas, apie emocijas, apie sprendimus, apie poelgius. Juos tikrai galima analizuoti iš visiškai skirtingų perspektyvų ir susidaryti vis kitokią nuomonę. Aš nemokinu kaip daryti verslo ir patyrę verslininkai, kurie komentuoja, neabejoju jog elgtųsi kitaip, aš pats dabar priimčiau kitokius sprendimus, bet todėl apie tai ir galiu pasakoti, galiu pasakyti savo klaidas, iš kurių galbūt pasisems patirties kiti ir tai galbūt leis jums nepadaryti tų pačių klaidų, kurias padariau aš.
 
Sėkmės istorijas lengva pasakoti, nes rezultatas sėkmingas. Daug sunkiau papasakoti nesėkmės istoriją, tačiau mano įsitikimu, būtent tokios istorijos padeda labiausiai tobulėti. Tokios istorijos ir susideda iš tų pakilimų ir kritimų, kuriuos matote paveikslėliuose kuomet žiūrite kaip pasiekti tikslą, kad nebūna tiesios linijos į sėkmingą finišą ir netgi atiduodant visą save, augant verslui, jūs vistiek galite nepasiekti išsvajoto finišo vien dėl savo kažkurių pasirinkimų.
 
Būtent jūsų naudojami epitetai idiotas, bažnyčioje muša kvailį ir panašūs leidžia apsimetėliams augti, bujoti bei daugiau verslų praryti. Būtent dėl to daugelis nedrįsta pasakoti to, ką patyrė, nes bus nulinčiuotas komentarais tų, kurie viską daro teisingai, gyvena namuose su baltom tvorom, šypsosi prieš kameras, o jau kas už kamerų galima tik nuspėti. Neabejojau, jog iš jų bus tų epitetų tik daugiau, aš pats save išvadinęs daug siaubingiau už tas klaidas, tačiau tai tikra istorija, kuri buvo čia, Lietuvoje, su tikrais žmonėmis. Tačiau tik prisiimant atsakomybę bei pasakojant savo istorijas, verslas galbūt nebebus vertinamas kaip kažkokios džiunglės, į kurias baisu daugeliui įlįsti, o ten įlindus būti suvalgytiems kažko didesnio, net jei tikėjaisi, kad tas didesnis, bus tavo didžiausias autoritetas.
 
Andrius Kolesnikas
www.geronesiojimo.lt