madafakas

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Iš žodžių "užkabintas gatvėje" tamsta prikuri prievartavimus, plėšikų puolimus, brandulinį karą ir dar velniai žino ko... Dramatiška, bet... Gal kiek persūdyta. Na, aš taip pat iš teksto suvokimo turėjau mažą įvertinimą :(.
 
Bet panagrinėkim tai, ką tu rašai. Užpuolimas yra labai sudėtinga situacija, kurią sudaro galybė skirtingų aplinkybių ir tik, atleisk, kvailys galėtų pasirinkti atsakymą tų aplinkybių nežinodamas. Pavyzdžiui, tavo būste atsiranda nepageidaujami asmenys. Tu nežinai, kokius ginklus jie turi, bet akivaizdu, kad tai nėra tavo draugai. Turi galimybę pasišalinti (kartu su artimaisiais), turi galimybę susiremti. Panašu rašai taip, lyg norėtum būti labai kietas vyrukas, kuris turtą gintų (juk keturiom nebėgsi, būsi rembo arba švarcas). Tai reiškia, kad tu rizikuoji savo gyvybe, kad apgintum teliką arba seifą. Kitais žodžiais tariant, meti monetą. Asmeniškai man tai skamba kvailai. Pasiseks, būsi herojus, nepasiseks, būsi dar viena auka, kurią rodys per žinias.
 
"Herojai" nesupranta, kad kartais aplinkybės nulemia jų likimą, kad jie nieko negali padaryti. Žmogus priešinasi tokiai idėjai ir tai yra normalu. Beje, dauguma tokių "heraklių" hipotetinėse situacijose yra labai kieti, o realiose bėga toliau nei mato. Tai yra nuostabu, nes "fight or flight" instinktas dažniausiai kreipia į "flight" ir tokie "gangsteriai" lieka gyvi.
 
Dar kartą grįšiu prie adekvataus rizikos ir naudos vertinimo. Jei gali bėgti ir likti gyvas (ir kartu išsaugoti savo artimuosius), privalai rinktis tokį variantą, net jei tai žemina tavo garbę ir orumą. Jei negali, rizikuoji, "meti monetą" ir bandai išsisukti su minimaliais nuostoliais. Ir jei tau tikrai įdomu, ką aš daryčiau, tai atsakyams yra toks: aš ginčiau save ir savo artimus visais įmanomais būdais, tačiau mano mirtis būtų paskutinis pasirinkimas. T.y. jei nelieka kitos išeities, kaip tik kontaktas su dideliu baubu siaubu, tuomet ką gi, buvo smagu pagyvent. Bet iki to dažnai būna daug daug pasirinkimų, kuriuos aš apsvarstysiu.
 
Grįžtant prie šauktinių: jei atvirai, manau, kad man būtų nauda patarnaut ir jei mane pakvies, aš tikrai nebandysiu savo subinės sausos išnešt. Daugeliui tai tikrai į gerą (bet ne visiems). Aš prieštarauju tik mūsų aukščiausiosios valdžios pozicijai, aš prieštarauju tokiam sprendimui konkrečiam kontekste. Tie patys, kurie garsiai loja, patys pirmieji savo subines išneš. Kodėl? Juk laivas skęsta kartu su kapitonu, ane? Heh... Čia ir esmė.
 
Kariuomenė tikrai nėra pasaulio pabaiga, bet jei kažkas gali leisti sau naudoti žodžius "karo akivaizdoje jūsų nuomonė nesvarbi"... Tipo mes jau kariaujam, tipo mes jau ryt mušim okupantus... Nežinau, skamba sūriai. Patys dramblį piešiam ir mąstom, kaip jį išmaitint. Liūdna.
 
To bundis: sorry, bet nieko nesuprantu. Per stiprūs tavo burtai :).

Tiek tu čia (atleisk už toną) prikliedėjai, kad sunku net ir sumąstyt ką atrašyt :). Tau tikrai atrodo, kad Rusija norėdama Ukrainos nesugebėtų paimti, ar čia perspaudei? O paliaubos čia Rusijai "atsipūsti", nes labai sunku, jėgos neleidžia? O Čečenijos nepaimė gal dėl to paties, dėl ko mes Vilniaus nepaimtumėm (nes Čečenija tai kaip ir .... Rusijos)? Nepyk bet kažkaip nesirištų mums kalba. Bet jei paims mus į šauktinius, susirašom. Būtų garbė man šalia didvyrio pastovėt :).

Palaukit, niekas dar nieko nepriėmė, darbo partija tikrai turėtų patrolinti prezidentę, dėl socdemų nesu toks tikras. Juk rinkimai ant nosies, kas ant savęs kabins tokią atsakomybę? Juokingiausia, kad darbdavys turėtų 9 mėnesius saugoti šauktinio darbovietę... Pavyzdžiui, įmonės direktoriaus? O jei aš turiu savo verslą, jie "užstatys pauzę" tiems 9 mėnesiams? Jei esu dundulis ir turiu 1000 Lt kas mėnesį išmokėt sms kredito, jie jį mokės, ar atims mano turtą anstolis, kol aš kiemą šluosiu? O jei vertins individualiai vertins kiekvieną atvejį, tai iš 3500 šauktinių "antru konkursu" greičiausiai vėl reikės pašaukti 3499? Jei vienus atleis dėl to, kad jie verslininkai, o manęs ne, nes aš suvirintojas, tai man duoti į teismą valstybę dėl nelygybės ir diskriminacijos?
 
Lai jie pirmiausia dunduliai pasiruošia: privaloma tarnyba tokio ir tokio amžiaus jaunuoliams su teise rinktis, kada tą tarnybą atlikti tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, per penkių metų laikotarpį. Tada yra galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ir pasiruošti. O dabar kažkoks blyn chaosas, trauks iš namų, trauks iš darbų, gi dar nėra to karo... Grybauskaitė mano akyse krito labai žemai.

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Tiek tu čia (atleisk už toną) prikliedėjai, kad sunku net ir sumąstyt ką atrašyt :). Tau tikrai atrodo, kad Rusija norėdama Ukrainos nesugebėtų paimti, ar čia perspaudei? O paliaubos čia Rusijai "atsipūsti", nes labai sunku, jėgos neleidžia? O Čečenijos nepaimė gal dėl to paties, dėl ko mes Vilniaus nepaimtumėm (nes Čečenija tai kaip ir .... Rusijos)? Nepyk bet kažkaip nesirištų mums kalba. Bet jei paims mus į šauktinius, susirašom. Būtų garbė man šalia didvyrio pastovėt :).

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Palaukit, niekas dar nieko nepriėmė, darbo partija tikrai turėtų patrolinti prezidentę, dėl socdemų nesu toks tikras. Juk rinkimai ant nosies, kas ant savęs kabins tokią atsakomybę? Juokingiausia, kad darbdavys turėtų 9 mėnesius saugoti šauktinio darbovietę... Pavyzdžiui, įmonės direktoriaus? O jei aš turiu savo verslą, jie "užstatys pauzę" tiems 9 mėnesiams? Jei esu dundulis ir turiu 1000 Lt kas mėnesį išmokėt sms kredito, jie jį mokės, ar atims mano turtą anstolis, kol aš kiemą šluosiu? O jei vertins individualiai vertins kiekvieną atvejį, tai iš 3500 šauktinių "antru konkursu" greičiausiai vėl reikės pašaukti 3499? Jei vienus atleis dėl to, kad jie verslininkai, o manęs ne, nes aš suvirintojas, tai man duoti į teismą valstybę dėl nelygybės ir diskriminacijos?
 
Lai jie pirmiausia dunduliai pasiruošia: privaloma tarnyba tokio ir tokio amžiaus jaunuoliams su teise rinktis, kada tą tarnybą atlikti tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, per penkių metų laikotarpį. Tada yra galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ir pasiruošti. O dabar kažkoks blyn chaosas, trauks iš namų, trauks iš darbų, gi dar nėra to karo... Grybauskaitė mano akyse krito labai žemai.

Palaukit, niekas dar nieko nepriėmė, darbo partija tikrai turėtų patrolinti prezidentę, dėl socdemų nesu toks tikras. Juk rinkimai ant nosies, kas ant savęs kabins tokią atsakomybę? Juokingiausia, kad darbdavys turėtų 9 mėnesius saugoti šauktinio darbovietę... Pavyzdžiui, įmonės direktoriaus? O jei aš turiu savo verslą, jie "užstatys pauzę" tiems 9 mėnesiams? Jei esu dundulis ir turiu 1000 Lt kas mėnesį išmokėt sms kredito, jie jį mokės, ar atims mano turtą anstolis, kol aš kiemą šluosiu? O jei vertins individualiai vertins kiekvieną atvejį, tai iš 3500 šauktinių "antru konkursu" greičiausiai vėl reikės pašaukti 3499? Jei vienus atleis dėl to, kad jie verslininkai, o manęs ne, nes aš suvirintojas, tai man duoti į teismą valstybę dėl nelygybės ir diskriminacijos?
 
Lai jie pirmiausia dunduliai pasiruošia: privaloma tarnyba tokio ir tokio amžiaus jaunuoliams su teise rinktis, kada tą tarnybą atlikti tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, per penkių metų laikotarpį. Tada yra galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ir pasiruošti. O dabar kažkoks blyn chaosas, trauks iš namų, trauks iš darbų, gi dar nėra to karo... Grybauskaitė mano akyse krito labai žemai.

Palaukit, niekas dar nieko nepriėmė, darbo partija tikrai turėtų patrolinti prezidentę, dėl socdemų nesu toks tikras. Juk rinkimai ant nosies, kas ant savęs kabins tokią atsakomybę? Juokingiausia, kad darbdavys turėtų 9 mėnesius saugoti šauktinio darbovietę... Pavyzdžiui, įmonės direktoriaus? O jei aš turiu savo verslą, jie "užstatys pauzę" tiems 9 mėnesiams? Jei esu dundulis ir turiu 1000 Lt kas mėnesį išmokėt sms kredito, jie jį mokės, ar atims mano turtą anstolis, kol aš kiemą šluosiu? O jei vertins individualiai vertins kiekvieną atvejį, tai iš 3500 šauktinių "antru konkursu" greičiausiai vėl reikės pašaukti 3499? Jei vienus atleis dėl to, kad jie verslininkai, o manęs ne, nes aš suvirintojas, tai man duoti į teismą valstybę dėl nelygybės ir diskriminacijos?
 
Lai jie pirmiausia dunduliai pasiruošia: privaloma tarnyba tokio ir tokio amžiaus jaunuoliams su teise rinktis, kada tą tarnybą atlikti tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, per penkių metų laikotarpį. Tada yra galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ir pasiruošti. O dabar kažkoks blyn chaosas, trauks iš namų, trauks iš darbų, gi dar nėra to karo... Grybauskaitė mano akyse krito labai žemai.

Ziu sitas reikalas gerai krestelejo visus. Na bet pavasario sesija seime dar neprasidejo, iki tol ko gero dar bus daug spekuliaciju.
 
Kas uzkliuvo tai:
 
- Kad visas sitas reikalas buvo nusprestas per kelias valandas, be didesniu alternatyvu paiesku.
- Keyword'ai: Privaloma; Pigiau; Loterija; 9 men;
 
Ta karo tarnyba viskas ok, bet kai tai daroma del komercijos, nes pigiau, ir tai pasako Lt karo vadas, tai gal ciut pikta.
 
Siaip pastebejimas/pasiulymas. Bičas, kuris uz speeding ticketus jau subine valosi ir turi teistuma del to paties pazeidimo net nedalyvaus loterijoj. Nors anas turetu buti fronto kulka, pats greiciausias, flasham atsparus, universalus karys. Rusas net mirktelt nespetu.
 
O jei istatyma pakoregavus taip, kad uz toki prasizengima laimi 9 menesiu atostogas, tai butu win-win-win.
 
Draugiskai,
Loterijos dalyvis ;)

Apie patriotizmą:
 
Protingesnis supranta, kad patriotizmas naudingas tik valstybės viršūnėi. :))

Palaukit, niekas dar nieko nepriėmė, darbo partija tikrai turėtų patrolinti prezidentę, dėl socdemų nesu toks tikras. Juk rinkimai ant nosies, kas ant savęs kabins tokią atsakomybę? Juokingiausia, kad darbdavys turėtų 9 mėnesius saugoti šauktinio darbovietę... Pavyzdžiui, įmonės direktoriaus? O jei aš turiu savo verslą, jie "užstatys pauzę" tiems 9 mėnesiams? Jei esu dundulis ir turiu 1000 Lt kas mėnesį išmokėt sms kredito, jie jį mokės, ar atims mano turtą anstolis, kol aš kiemą šluosiu? O jei vertins individualiai vertins kiekvieną atvejį, tai iš 3500 šauktinių "antru konkursu" greičiausiai vėl reikės pašaukti 3499? Jei vienus atleis dėl to, kad jie verslininkai, o manęs ne, nes aš suvirintojas, tai man duoti į teismą valstybę dėl nelygybės ir diskriminacijos?
 
Lai jie pirmiausia dunduliai pasiruošia: privaloma tarnyba tokio ir tokio amžiaus jaunuoliams su teise rinktis, kada tą tarnybą atlikti tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, per penkių metų laikotarpį. Tada yra galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ir pasiruošti. O dabar kažkoks blyn chaosas, trauks iš namų, trauks iš darbų, gi dar nėra to karo... Grybauskaitė mano akyse krito labai žemai.

Palaukit, niekas dar nieko nepriėmė, darbo partija tikrai turėtų patrolinti prezidentę, dėl socdemų nesu toks tikras. Juk rinkimai ant nosies, kas ant savęs kabins tokią atsakomybę? Juokingiausia, kad darbdavys turėtų 9 mėnesius saugoti šauktinio darbovietę... Pavyzdžiui, įmonės direktoriaus? O jei aš turiu savo verslą, jie "užstatys pauzę" tiems 9 mėnesiams? Jei esu dundulis ir turiu 1000 Lt kas mėnesį išmokėt sms kredito, jie jį mokės, ar atims mano turtą anstolis, kol aš kiemą šluosiu? O jei vertins individualiai vertins kiekvieną atvejį, tai iš 3500 šauktinių "antru konkursu" greičiausiai vėl reikės pašaukti 3499? Jei vienus atleis dėl to, kad jie verslininkai, o manęs ne, nes aš suvirintojas, tai man duoti į teismą valstybę dėl nelygybės ir diskriminacijos?
 
Lai jie pirmiausia dunduliai pasiruošia: privaloma tarnyba tokio ir tokio amžiaus jaunuoliams su teise rinktis, kada tą tarnybą atlikti tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, per penkių metų laikotarpį. Tada yra galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ir pasiruošti. O dabar kažkoks blyn chaosas, trauks iš namų, trauks iš darbų, gi dar nėra to karo... Grybauskaitė mano akyse krito labai žemai.

Palaukit, niekas dar nieko nepriėmė, darbo partija tikrai turėtų patrolinti prezidentę, dėl socdemų nesu toks tikras. Juk rinkimai ant nosies, kas ant savęs kabins tokią atsakomybę? Juokingiausia, kad darbdavys turėtų 9 mėnesius saugoti šauktinio darbovietę... Pavyzdžiui, įmonės direktoriaus? O jei aš turiu savo verslą, jie "užstatys pauzę" tiems 9 mėnesiams? Jei esu dundulis ir turiu 1000 Lt kas mėnesį išmokėt sms kredito, jie jį mokės, ar atims mano turtą anstolis, kol aš kiemą šluosiu? O jei vertins individualiai vertins kiekvieną atvejį, tai iš 3500 šauktinių "antru konkursu" greičiausiai vėl reikės pašaukti 3499? Jei vienus atleis dėl to, kad jie verslininkai, o manęs ne, nes aš suvirintojas, tai man duoti į teismą valstybę dėl nelygybės ir diskriminacijos?
 
Lai jie pirmiausia dunduliai pasiruošia: privaloma tarnyba tokio ir tokio amžiaus jaunuoliams su teise rinktis, kada tą tarnybą atlikti tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, per penkių metų laikotarpį. Tada yra galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ir pasiruošti. O dabar kažkoks blyn chaosas, trauks iš namų, trauks iš darbų, gi dar nėra to karo... Grybauskaitė mano akyse krito labai žemai.

Palaukit, niekas dar nieko nepriėmė, darbo partija tikrai turėtų patrolinti prezidentę, dėl socdemų nesu toks tikras. Juk rinkimai ant nosies, kas ant savęs kabins tokią atsakomybę? Juokingiausia, kad darbdavys turėtų 9 mėnesius saugoti šauktinio darbovietę... Pavyzdžiui, įmonės direktoriaus? O jei aš turiu savo verslą, jie "užstatys pauzę" tiems 9 mėnesiams? Jei esu dundulis ir turiu 1000 Lt kas mėnesį išmokėt sms kredito, jie jį mokės, ar atims mano turtą anstolis, kol aš kiemą šluosiu? O jei vertins individualiai vertins kiekvieną atvejį, tai iš 3500 šauktinių "antru konkursu" greičiausiai vėl reikės pašaukti 3499? Jei vienus atleis dėl to, kad jie verslininkai, o manęs ne, nes aš suvirintojas, tai man duoti į teismą valstybę dėl nelygybės ir diskriminacijos?
 
Lai jie pirmiausia dunduliai pasiruošia: privaloma tarnyba tokio ir tokio amžiaus jaunuoliams su teise rinktis, kada tą tarnybą atlikti tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, per penkių metų laikotarpį. Tada yra galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ir pasiruošti. O dabar kažkoks blyn chaosas, trauks iš namų, trauks iš darbų, gi dar nėra to karo... Grybauskaitė mano akyse krito labai žemai.

Palaukit, niekas dar nieko nepriėmė, darbo partija tikrai turėtų patrolinti prezidentę, dėl socdemų nesu toks tikras. Juk rinkimai ant nosies, kas ant savęs kabins tokią atsakomybę? Juokingiausia, kad darbdavys turėtų 9 mėnesius saugoti šauktinio darbovietę... Pavyzdžiui, įmonės direktoriaus? O jei aš turiu savo verslą, jie "užstatys pauzę" tiems 9 mėnesiams? Jei esu dundulis ir turiu 1000 Lt kas mėnesį išmokėt sms kredito, jie jį mokės, ar atims mano turtą anstolis, kol aš kiemą šluosiu? O jei vertins individualiai vertins kiekvieną atvejį, tai iš 3500 šauktinių "antru konkursu" greičiausiai vėl reikės pašaukti 3499? Jei vienus atleis dėl to, kad jie verslininkai, o manęs ne, nes aš suvirintojas, tai man duoti į teismą valstybę dėl nelygybės ir diskriminacijos?
 
Lai jie pirmiausia dunduliai pasiruošia: privaloma tarnyba tokio ir tokio amžiaus jaunuoliams su teise rinktis, kada tą tarnybą atlikti tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, per penkių metų laikotarpį. Tada yra galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ir pasiruošti. O dabar kažkoks blyn chaosas, trauks iš namų, trauks iš darbų, gi dar nėra to karo... Grybauskaitė mano akyse krito labai žemai.

Palaukit, niekas dar nieko nepriėmė, darbo partija tikrai turėtų patrolinti prezidentę, dėl socdemų nesu toks tikras. Juk rinkimai ant nosies, kas ant savęs kabins tokią atsakomybę? Juokingiausia, kad darbdavys turėtų 9 mėnesius saugoti šauktinio darbovietę... Pavyzdžiui, įmonės direktoriaus? O jei aš turiu savo verslą, jie "užstatys pauzę" tiems 9 mėnesiams? Jei esu dundulis ir turiu 1000 Lt kas mėnesį išmokėt sms kredito, jie jį mokės, ar atims mano turtą anstolis, kol aš kiemą šluosiu? O jei vertins individualiai vertins kiekvieną atvejį, tai iš 3500 šauktinių "antru konkursu" greičiausiai vėl reikės pašaukti 3499? Jei vienus atleis dėl to, kad jie verslininkai, o manęs ne, nes aš suvirintojas, tai man duoti į teismą valstybę dėl nelygybės ir diskriminacijos?
 
Lai jie pirmiausia dunduliai pasiruošia: privaloma tarnyba tokio ir tokio amžiaus jaunuoliams su teise rinktis, kada tą tarnybą atlikti tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, per penkių metų laikotarpį. Tada yra galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ir pasiruošti. O dabar kažkoks blyn chaosas, trauks iš namų, trauks iš darbų, gi dar nėra to karo... Grybauskaitė mano akyse krito labai žemai.