Preita vasara, mane taip pat buvo istikusi tokia 'krize'. Taip, galbut Jums atrodo, jog vasara - atsipalaidavimo metas ar pns., taciau, kai buvau uzsibrezes tiksla vasarai, ir praejus Birzeliui ir Liepai dar net nebuvau pradejes mane priverte susimastyti. Paprasciausiai pasakiau sau, jog nuo Rugpjucio 1d. pradesiu. Viska pradejau zymetis naujame dienorastyje, uzsirasydavau paprasciausius rezultatus, pastebejimus. (Tikslas buvo 'Ilisti i forma') Taigi, kiekviena diena - geros zinios del rezultatu, veidrody iki matai visai kitoki zmogu ir tiesiog tai skatina ir tiesiog nebegali to atsisakyti. Viskas tampa, kaip narkotiku, kuris atrodo neturi pabaigos. Taciau vel dabar, ziema pratinginiaves (Tiesiog nera galimybiu prasibegt krosa ant sniego:)) priverte vel susimastyti ir toliau pratesti savo tiksla. Butent del motyvacijos stokos as uzsukau i sia skilti, norejau susirasti tai, kas mane uzkabintu. Tiesa radau. Motyvacija - prisiminimuose, kaip gera patirti tai, ko siekiai ilga laika. Tas varikliukas turetu ir si karta mane uzkabinti. Galbut mano situacija neatitinka Jusu, taciau ziurint is visumos - galima rasti panasumu. Juk gyvenime privalome turetu tikslu. Tarp kitko, pagalvokite patys, kodel Jus tinginiaujate, jei patys zinote, jog tai Jums bus tik i bloga puse? ATEITIS - JUSU RANKOSE, draugai. :)
Na, siek tiek issipasakojau cia, bet gal tiesiog uzkabins ka nors, uzves siekti tikslo. Juk skausmas, kancios - laikinos, o slove - mazu maziausiai amzina.
