Aš taip pat nesuprantu tokio rašymo fragmentais. Reikia pradėti nuo įžangos ir baigti užsklanda. Įžangoje apsibrėži, apie ką kalbėsi, trumpai užsimeni, kokios pozicijos laikysiesi ir su ja sieji visą tolesnį rašinį (įžanga turi ypač gerai jungtis su pirma dėstymo pastraipa ir užsklanda).
Nebūtinai iš knygų. Puikiausiai galima panaudoti matytą spektaklį, skaitytą interviu su autoritetu iš kultūros srities ar kokį nors kultūrinį renginį. Man nėra tekę girdėti, kad kontekstai iš Biblijos ar Antikos laikotarpio būtų patys stirpiausi. Stipriausi yra kultūriniai argumentai, silpnesni socialiniai/istoriniai, patys prasčiausi - asmeninės patirties argumentai. Vienas iš samprotavimo rašinio tikslų yra patikrinti, kiek moksleivis žino, koks jo išprusimo lygis. Todėl būtų protinga panaudoti įvairius argumentus - pvz. vieną iš Biblijos, kitą iš kokios nors vertingos knygos, trečią iš spektalio. O jeigu dar pavyktų įžangoje įkomponuoti kokio nors autoriteto citatą, o užsklandoje frazeologizmą (pvz. Ariadnės siūlas, Damoklo kardas, Buridano asilas ir t.t), tai skaitantis vertintojas patirtų orgazmą ir aukščiausią balą parašytų ;) Mano asmeninis patarimas - naudokite tik kultūrinius argumentus. Jokių socialinių/istorinių, apie asmeninius net minties neturėkit. Geriau skystas kultūrinis, negu stiprus socialinis. Kvaila tvarka, bet taip jau yra. Prifarširuokit rašinį kultūrinių kontekstų taip, kad maža nepasirodytų.
Už ar prieš? To reikia rašant anglų kalbos "For and against" rašinius, bet tokia prieiga nebūtina ir dažnai gali būti netinkama lietuvių kalbos samprotavimo rašiniuose. Pavyzdžiui, "už ir prieš" būdas visiškai netiktų 2007-ųjų VBE temai "Ką reiškia būti laisvu žmogumi?" ir daugeliui kitų egzamino temų.
Ne visai taip. Geriausiuose rašiniuose užsklandoje ne tik apibendrinama, bet ir prieinama vertingos išvados, kuri parodo, kad moksleivis ne tik sugebėjo sudėlioti pastraipas, kontekstus ir argumentus, bet ir suvokė šį tą daugiau. Žinoma, ta išvada turi sietis su visu tuo, kas buvo sakyta anksčiau. Kaip pagrindinė mintis, kurią galima įžvelgti kiekvienoje rašinio pastraipoje, bet galutinai išryškėja užsklandoje. Žinoma, tai jau pats auksčiausias pilotažas. Gebant gerai apibendrinti, galima be to ir apsieiti. Tiesiog dauguma apibendrinti nemoka ir užsklandoje pakartoja tą patį, kas buvo pasakyta ankstesnėse pastraipose. Tai nėra gerai.
Čia teisingai. Pamenu, mokytoja mums šį principą kartą paaiškino vaizdžiai: "Kokia tvarka trys drambliai - dramblys mama, dramblys tėtis ir dramblys vaikas eina per tankias džiungles? Atsakymas - pirmas visuomet eis tėtis ir skins kelią. Antras - mažasis drambliukas, o trečia - mama, kuri prižiūrės, kad mažylis neatsiliktų ir jį saugos nuo priešų." Esmė ta, kad silpniausią kontekstą turinčią, silpniausiai argumentuotą pastraipą reikia visuomet dėti į vidurį. Jeigu pirma ir trečia pastraipa bus stiprios, antrosios silpnumas stripiai nesijaus, ją "patemps" anos dvi, kaip ir drambliai tėvai savo vaiką.
P.S jeigu kažkas abejoja mano kompetencija, tai paminėsiu, kad iš lietuvių vbe gavau 98 ;)
