Jasmina

Geras straipsniukas: :D (nebijokit buti trejetukininkais)
 
 
Taip žmogus tampa kitų lūkesčių belaisvis. Visi laukia iš jo sėkmės, ir jis iš visų jėgų stengiasi. Jis jau negali sau leisti, kad jam nesisektų.
Bet gyvenime ne visada lydi sėkmė. Kai kada aplanko ir nesėkmės. Dėl to nereikia pulti į depresiją, palūžti. Tačiau būtent tai gali ištikti pirmūną, kuris neturi mažų pralaimėjimų ir didelių nesėkmių, išgyvenimų patirties.
Suaugęs jis tampa itin atsargus, nerizikuoja užsikrauti lyderio naštos, jam geriau būti kieno pagalbininku, ekspertu, analitiku. Jis gali tapti patyrusiu referentu, gerbiamu profesoriumi, rimtu specialistu, bet ne visada. Jis nesugeba priimti sprendimų dėl informacijos stokos arba jos pertekliaus, dėl jos netikslumo, o tai paprastai privalo daryti lyderis, vadovas, viršininkas. Pirmūnas negali peržengti savo informacijos ribų, nes bijo atlikti užduotį neteisingai.
Sapnų karalystės reformatorius
Visai kas kita – trejetukininkas (pagal seną vertinimo sistemą). Jis nuo vaikystės žino, kas yra nesėkmės. Taip, jis dažnokai negalėjo atlikti įvairių užduočių, bet jis mokėsi ir išsisukdavo iš padėties, vaikščiojo pakėlęs galvą, susitaikydavo su pažeminimu pralaimėjęs ir džiaugėsi ne visada pelnytomis pergalėmis... Todėl išmoko lanksčiai bendrauti, tapo atsparesnis psichologiškai.
Trejetukininkai peržengia savo kompetencijos ribas ir laimi, o pirmūnai paiso kanonų, bijo elgtis ne taip, kaip įprasta, priimta, leidžiama, bijo rizikuoti ir pralaimėti.
Dar viena socialiniu atžvilgiu sėkmės lydimo žmogaus – tiek verslininko, tiek politiko – savybė: jis turi būti nepriklausomas nuo visuomenės nuomonės. Tai rengia diskotekas, tai metasi į reklamos sritį, tai steigia paukščių fermą, mat nebijo veikti neaiškiomis sąlygomis, o to bijo pirmūnas. Trejetukininkas nesistengia visų aplenkti – tai daro penketukininkas. Pirmūnas nori būti geresnis už visus toje srityje, kurios žinovas jis yra, greičiausiai nubėgti tą nuotolį, kurį bėga visi. O trejetukininkas lenda ten, kur dar niekas nebuvo, kur dar niekas nesumojo, kad gali laimėti. Jis novatorius, sapnų karalystės reformatorius.
Kodėl pirmūnas vengia tokios srities, kuri jam nepažįstama? Ėmusis bet kokio naujo dalyko, naujo verslo, tenka būti diletantu. Bet kokios sėkmės pradžia – įvairūs praradimai. Pirmūnui nejauku diletanto kailyje. Trejetukininkui šį vaidmenį vaidinti lengva. Pirmūnas, pripratęs prie pergalių, liguistai reaguoja į praradimus. Trejetukininko eilinė nesėkmė neišvers iš balno. Jam nesvarbu, ką apie jį galvos ar kalbės. Jis turi tikslą ir yra socialiai nepriklausomas. Geriausiai tokie žmonės matyti politikos olimpe. Puolami žiniasklaidos jie nepraranda ramybės, jų nejaudina, kad viešojoje erdvėje kuriamas jų įvaizdis yra kvailio, juokdario, vagies ar didvyrio.
Štai trys pagrindinės savybės, galinčios padėti trejetukininkui tapti sėkmės lydimu žmogumi: vidinė nepriklausomybė nuo aplinkinių nuomonės, didelis lankstumas ir tikslo turėjimas.
Barono Miunchauzeno pavyzdys
O ar gali pirmūnas persėsti iš tramvajaus vagono, riedančio lygiu keliu, į galingą visureigį, kuris neįklimps jokiame kelyje? Arba – ar gali jis, taip kaip baronas Miunchauzenas, ištraukti save už plaukų iš visuomenės lūkesčių pelkės?
Gali, nors tai padaryti jam bus nelengva. Bet jis turi pagalbininką – šviesią galvą, intelektą.
Pirmiausia pirmūnas turi pažiūrėti į save iš šalies, bet ne aplinkinių akimis, o savo... Pasikalbėti su savimi. Šis pokalbis su savimi buvo tradicinė rusų inteligentijos kultūros dalis, kai kiekvienas, kuriam keldavo nerimą jo egzistencija, rašydavo dienoraštį. Dienoraštis padeda pažvelgti į save iš šalies – perskaityti senus savo užrašus kaip svetimus. O iš šalies pažvelgus – suprasti, koks tu esi ir koks nori būti. Psichologijoje toks žvilgsnis į save iš šalies vadinamas refleksija.
Paprastesnis refleksijos variantas – senų fotografijų žiūrėjimas. Štai koks aš kadaise buvau – ne toks, kaip dabar. Ko aš tada norėjau? Apie ką svajojau? Kodėl man tai nepavyko?
Antras kelias – pokalbis su kuo nors apie save. Tai samprotavimas dviese, kodėl aš negaliu savęs realizuoti. Žinoma, geriau apie tai kalbėtis su profesionalu – praktikuojančiu psichologu.
Ir trečias būdas – paklausti savęs pagrindinių klausimų: ką aš darau gyvenime blogai? Kas trukdo man daryti tai, ko aš niekada nedariau? Pagaliau – ko aš pats noriu, ką noriu nuveikti šiame pasaulyje?
Žinoma, pradėjus mąstyti apie tokius dalykus, atsiras daug pateisinamų priežasčių netraukti savęs už plaukų iš pelkės. Bet reikia pasėdėti prie pasakų akmens gyvenimo kelių kryžkelėje.
Ten, prie akmens, ne trys keliai, o penki: dar galima sugrįžti namo pas mamą, galima daug laiko praleisti mąstant. Psichologas patars vis dėlto kur nors vykti. Didžiavyris, žinoma, vyks ten, kur neteks galvos. Eilinis pilietis – ten, kur ras žmoną. Daugelis pasirinks kompromiso kelią: praras arklį, bet liks sveika galva. Iš tikrųjų ne taip svarbu, kur vykti. Svarbiausia – judėti į priekį. Priešakyje dar bus kitų kryžkelių ir naujų pasirinkimų. Jeigu nejudėsi – pražūsi: prasidės sąstingis, teks bijoti visko, kas nauja, o gyvenimas taps neįdomus.

Geras straipsniukas: :D (nebijokit buti trejetukininkais)
 
 
Taip žmogus tampa kitų lūkesčių belaisvis. Visi laukia iš jo sėkmės, ir jis iš visų jėgų stengiasi. Jis jau negali sau leisti, kad jam nesisektų.
Bet gyvenime ne visada lydi sėkmė. Kai kada aplanko ir nesėkmės. Dėl to nereikia pulti į depresiją, palūžti. Tačiau būtent tai gali ištikti pirmūną, kuris neturi mažų pralaimėjimų ir didelių nesėkmių, išgyvenimų patirties.
Suaugęs jis tampa itin atsargus, nerizikuoja užsikrauti lyderio naštos, jam geriau būti kieno pagalbininku, ekspertu, analitiku. Jis gali tapti patyrusiu referentu, gerbiamu profesoriumi, rimtu specialistu, bet ne visada. Jis nesugeba priimti sprendimų dėl informacijos stokos arba jos pertekliaus, dėl jos netikslumo, o tai paprastai privalo daryti lyderis, vadovas, viršininkas. Pirmūnas negali peržengti savo informacijos ribų, nes bijo atlikti užduotį neteisingai.
Sapnų karalystės reformatorius
Visai kas kita – trejetukininkas (pagal seną vertinimo sistemą). Jis nuo vaikystės žino, kas yra nesėkmės. Taip, jis dažnokai negalėjo atlikti įvairių užduočių, bet jis mokėsi ir išsisukdavo iš padėties, vaikščiojo pakėlęs galvą, susitaikydavo su pažeminimu pralaimėjęs ir džiaugėsi ne visada pelnytomis pergalėmis... Todėl išmoko lanksčiai bendrauti, tapo atsparesnis psichologiškai.
Trejetukininkai peržengia savo kompetencijos ribas ir laimi, o pirmūnai paiso kanonų, bijo elgtis ne taip, kaip įprasta, priimta, leidžiama, bijo rizikuoti ir pralaimėti.
Dar viena socialiniu atžvilgiu sėkmės lydimo žmogaus – tiek verslininko, tiek politiko – savybė: jis turi būti nepriklausomas nuo visuomenės nuomonės. Tai rengia diskotekas, tai metasi į reklamos sritį, tai steigia paukščių fermą, mat nebijo veikti neaiškiomis sąlygomis, o to bijo pirmūnas. Trejetukininkas nesistengia visų aplenkti – tai daro penketukininkas. Pirmūnas nori būti geresnis už visus toje srityje, kurios žinovas jis yra, greičiausiai nubėgti tą nuotolį, kurį bėga visi. O trejetukininkas lenda ten, kur dar niekas nebuvo, kur dar niekas nesumojo, kad gali laimėti. Jis novatorius, sapnų karalystės reformatorius.
Kodėl pirmūnas vengia tokios srities, kuri jam nepažįstama? Ėmusis bet kokio naujo dalyko, naujo verslo, tenka būti diletantu. Bet kokios sėkmės pradžia – įvairūs praradimai. Pirmūnui nejauku diletanto kailyje. Trejetukininkui šį vaidmenį vaidinti lengva. Pirmūnas, pripratęs prie pergalių, liguistai reaguoja į praradimus. Trejetukininko eilinė nesėkmė neišvers iš balno. Jam nesvarbu, ką apie jį galvos ar kalbės. Jis turi tikslą ir yra socialiai nepriklausomas. Geriausiai tokie žmonės matyti politikos olimpe. Puolami žiniasklaidos jie nepraranda ramybės, jų nejaudina, kad viešojoje erdvėje kuriamas jų įvaizdis yra kvailio, juokdario, vagies ar didvyrio.
Štai trys pagrindinės savybės, galinčios padėti trejetukininkui tapti sėkmės lydimu žmogumi: vidinė nepriklausomybė nuo aplinkinių nuomonės, didelis lankstumas ir tikslo turėjimas.
Barono Miunchauzeno pavyzdys
O ar gali pirmūnas persėsti iš tramvajaus vagono, riedančio lygiu keliu, į galingą visureigį, kuris neįklimps jokiame kelyje? Arba – ar gali jis, taip kaip baronas Miunchauzenas, ištraukti save už plaukų iš visuomenės lūkesčių pelkės?
Gali, nors tai padaryti jam bus nelengva. Bet jis turi pagalbininką – šviesią galvą, intelektą.
Pirmiausia pirmūnas turi pažiūrėti į save iš šalies, bet ne aplinkinių akimis, o savo... Pasikalbėti su savimi. Šis pokalbis su savimi buvo tradicinė rusų inteligentijos kultūros dalis, kai kiekvienas, kuriam keldavo nerimą jo egzistencija, rašydavo dienoraštį. Dienoraštis padeda pažvelgti į save iš šalies – perskaityti senus savo užrašus kaip svetimus. O iš šalies pažvelgus – suprasti, koks tu esi ir koks nori būti. Psichologijoje toks žvilgsnis į save iš šalies vadinamas refleksija.
Paprastesnis refleksijos variantas – senų fotografijų žiūrėjimas. Štai koks aš kadaise buvau – ne toks, kaip dabar. Ko aš tada norėjau? Apie ką svajojau? Kodėl man tai nepavyko?
Antras kelias – pokalbis su kuo nors apie save. Tai samprotavimas dviese, kodėl aš negaliu savęs realizuoti. Žinoma, geriau apie tai kalbėtis su profesionalu – praktikuojančiu psichologu.
Ir trečias būdas – paklausti savęs pagrindinių klausimų: ką aš darau gyvenime blogai? Kas trukdo man daryti tai, ko aš niekada nedariau? Pagaliau – ko aš pats noriu, ką noriu nuveikti šiame pasaulyje?
Žinoma, pradėjus mąstyti apie tokius dalykus, atsiras daug pateisinamų priežasčių netraukti savęs už plaukų iš pelkės. Bet reikia pasėdėti prie pasakų akmens gyvenimo kelių kryžkelėje.
Ten, prie akmens, ne trys keliai, o penki: dar galima sugrįžti namo pas mamą, galima daug laiko praleisti mąstant. Psichologas patars vis dėlto kur nors vykti. Didžiavyris, žinoma, vyks ten, kur neteks galvos. Eilinis pilietis – ten, kur ras žmoną. Daugelis pasirinks kompromiso kelią: praras arklį, bet liks sveika galva. Iš tikrųjų ne taip svarbu, kur vykti. Svarbiausia – judėti į priekį. Priešakyje dar bus kitų kryžkelių ir naujų pasirinkimų. Jeigu nejudėsi – pražūsi: prasidės sąstingis, teks bijoti visko, kas nauja, o gyvenimas taps neįdomus.

Geras straipsniukas: :D (nebijokit buti trejetukininkais)
 
 
Taip žmogus tampa kitų lūkesčių belaisvis. Visi laukia iš jo sėkmės, ir jis iš visų jėgų stengiasi. Jis jau negali sau leisti, kad jam nesisektų.
Bet gyvenime ne visada lydi sėkmė. Kai kada aplanko ir nesėkmės. Dėl to nereikia pulti į depresiją, palūžti. Tačiau būtent tai gali ištikti pirmūną, kuris neturi mažų pralaimėjimų ir didelių nesėkmių, išgyvenimų patirties.
Suaugęs jis tampa itin atsargus, nerizikuoja užsikrauti lyderio naštos, jam geriau būti kieno pagalbininku, ekspertu, analitiku. Jis gali tapti patyrusiu referentu, gerbiamu profesoriumi, rimtu specialistu, bet ne visada. Jis nesugeba priimti sprendimų dėl informacijos stokos arba jos pertekliaus, dėl jos netikslumo, o tai paprastai privalo daryti lyderis, vadovas, viršininkas. Pirmūnas negali peržengti savo informacijos ribų, nes bijo atlikti užduotį neteisingai.
Sapnų karalystės reformatorius
Visai kas kita – trejetukininkas (pagal seną vertinimo sistemą). Jis nuo vaikystės žino, kas yra nesėkmės. Taip, jis dažnokai negalėjo atlikti įvairių užduočių, bet jis mokėsi ir išsisukdavo iš padėties, vaikščiojo pakėlęs galvą, susitaikydavo su pažeminimu pralaimėjęs ir džiaugėsi ne visada pelnytomis pergalėmis... Todėl išmoko lanksčiai bendrauti, tapo atsparesnis psichologiškai.
Trejetukininkai peržengia savo kompetencijos ribas ir laimi, o pirmūnai paiso kanonų, bijo elgtis ne taip, kaip įprasta, priimta, leidžiama, bijo rizikuoti ir pralaimėti.
Dar viena socialiniu atžvilgiu sėkmės lydimo žmogaus – tiek verslininko, tiek politiko – savybė: jis turi būti nepriklausomas nuo visuomenės nuomonės. Tai rengia diskotekas, tai metasi į reklamos sritį, tai steigia paukščių fermą, mat nebijo veikti neaiškiomis sąlygomis, o to bijo pirmūnas. Trejetukininkas nesistengia visų aplenkti – tai daro penketukininkas. Pirmūnas nori būti geresnis už visus toje srityje, kurios žinovas jis yra, greičiausiai nubėgti tą nuotolį, kurį bėga visi. O trejetukininkas lenda ten, kur dar niekas nebuvo, kur dar niekas nesumojo, kad gali laimėti. Jis novatorius, sapnų karalystės reformatorius.
Kodėl pirmūnas vengia tokios srities, kuri jam nepažįstama? Ėmusis bet kokio naujo dalyko, naujo verslo, tenka būti diletantu. Bet kokios sėkmės pradžia – įvairūs praradimai. Pirmūnui nejauku diletanto kailyje. Trejetukininkui šį vaidmenį vaidinti lengva. Pirmūnas, pripratęs prie pergalių, liguistai reaguoja į praradimus. Trejetukininko eilinė nesėkmė neišvers iš balno. Jam nesvarbu, ką apie jį galvos ar kalbės. Jis turi tikslą ir yra socialiai nepriklausomas. Geriausiai tokie žmonės matyti politikos olimpe. Puolami žiniasklaidos jie nepraranda ramybės, jų nejaudina, kad viešojoje erdvėje kuriamas jų įvaizdis yra kvailio, juokdario, vagies ar didvyrio.
Štai trys pagrindinės savybės, galinčios padėti trejetukininkui tapti sėkmės lydimu žmogumi: vidinė nepriklausomybė nuo aplinkinių nuomonės, didelis lankstumas ir tikslo turėjimas.
Barono Miunchauzeno pavyzdys
O ar gali pirmūnas persėsti iš tramvajaus vagono, riedančio lygiu keliu, į galingą visureigį, kuris neįklimps jokiame kelyje? Arba – ar gali jis, taip kaip baronas Miunchauzenas, ištraukti save už plaukų iš visuomenės lūkesčių pelkės?
Gali, nors tai padaryti jam bus nelengva. Bet jis turi pagalbininką – šviesią galvą, intelektą.
Pirmiausia pirmūnas turi pažiūrėti į save iš šalies, bet ne aplinkinių akimis, o savo... Pasikalbėti su savimi. Šis pokalbis su savimi buvo tradicinė rusų inteligentijos kultūros dalis, kai kiekvienas, kuriam keldavo nerimą jo egzistencija, rašydavo dienoraštį. Dienoraštis padeda pažvelgti į save iš šalies – perskaityti senus savo užrašus kaip svetimus. O iš šalies pažvelgus – suprasti, koks tu esi ir koks nori būti. Psichologijoje toks žvilgsnis į save iš šalies vadinamas refleksija.
Paprastesnis refleksijos variantas – senų fotografijų žiūrėjimas. Štai koks aš kadaise buvau – ne toks, kaip dabar. Ko aš tada norėjau? Apie ką svajojau? Kodėl man tai nepavyko?
Antras kelias – pokalbis su kuo nors apie save. Tai samprotavimas dviese, kodėl aš negaliu savęs realizuoti. Žinoma, geriau apie tai kalbėtis su profesionalu – praktikuojančiu psichologu.
Ir trečias būdas – paklausti savęs pagrindinių klausimų: ką aš darau gyvenime blogai? Kas trukdo man daryti tai, ko aš niekada nedariau? Pagaliau – ko aš pats noriu, ką noriu nuveikti šiame pasaulyje?
Žinoma, pradėjus mąstyti apie tokius dalykus, atsiras daug pateisinamų priežasčių netraukti savęs už plaukų iš pelkės. Bet reikia pasėdėti prie pasakų akmens gyvenimo kelių kryžkelėje.
Ten, prie akmens, ne trys keliai, o penki: dar galima sugrįžti namo pas mamą, galima daug laiko praleisti mąstant. Psichologas patars vis dėlto kur nors vykti. Didžiavyris, žinoma, vyks ten, kur neteks galvos. Eilinis pilietis – ten, kur ras žmoną. Daugelis pasirinks kompromiso kelią: praras arklį, bet liks sveika galva. Iš tikrųjų ne taip svarbu, kur vykti. Svarbiausia – judėti į priekį. Priešakyje dar bus kitų kryžkelių ir naujų pasirinkimų. Jeigu nejudėsi – pražūsi: prasidės sąstingis, teks bijoti visko, kas nauja, o gyvenimas taps neįdomus.

Geras straipsniukas: :D (nebijokit buti trejetukininkais)
 
 
Taip žmogus tampa kitų lūkesčių belaisvis. Visi laukia iš jo sėkmės, ir jis iš visų jėgų stengiasi. Jis jau negali sau leisti, kad jam nesisektų.
Bet gyvenime ne visada lydi sėkmė. Kai kada aplanko ir nesėkmės. Dėl to nereikia pulti į depresiją, palūžti. Tačiau būtent tai gali ištikti pirmūną, kuris neturi mažų pralaimėjimų ir didelių nesėkmių, išgyvenimų patirties.
Suaugęs jis tampa itin atsargus, nerizikuoja užsikrauti lyderio naštos, jam geriau būti kieno pagalbininku, ekspertu, analitiku. Jis gali tapti patyrusiu referentu, gerbiamu profesoriumi, rimtu specialistu, bet ne visada. Jis nesugeba priimti sprendimų dėl informacijos stokos arba jos pertekliaus, dėl jos netikslumo, o tai paprastai privalo daryti lyderis, vadovas, viršininkas. Pirmūnas negali peržengti savo informacijos ribų, nes bijo atlikti užduotį neteisingai.
Sapnų karalystės reformatorius
Visai kas kita – trejetukininkas (pagal seną vertinimo sistemą). Jis nuo vaikystės žino, kas yra nesėkmės. Taip, jis dažnokai negalėjo atlikti įvairių užduočių, bet jis mokėsi ir išsisukdavo iš padėties, vaikščiojo pakėlęs galvą, susitaikydavo su pažeminimu pralaimėjęs ir džiaugėsi ne visada pelnytomis pergalėmis... Todėl išmoko lanksčiai bendrauti, tapo atsparesnis psichologiškai.
Trejetukininkai peržengia savo kompetencijos ribas ir laimi, o pirmūnai paiso kanonų, bijo elgtis ne taip, kaip įprasta, priimta, leidžiama, bijo rizikuoti ir pralaimėti.
Dar viena socialiniu atžvilgiu sėkmės lydimo žmogaus – tiek verslininko, tiek politiko – savybė: jis turi būti nepriklausomas nuo visuomenės nuomonės. Tai rengia diskotekas, tai metasi į reklamos sritį, tai steigia paukščių fermą, mat nebijo veikti neaiškiomis sąlygomis, o to bijo pirmūnas. Trejetukininkas nesistengia visų aplenkti – tai daro penketukininkas. Pirmūnas nori būti geresnis už visus toje srityje, kurios žinovas jis yra, greičiausiai nubėgti tą nuotolį, kurį bėga visi. O trejetukininkas lenda ten, kur dar niekas nebuvo, kur dar niekas nesumojo, kad gali laimėti. Jis novatorius, sapnų karalystės reformatorius.
Kodėl pirmūnas vengia tokios srities, kuri jam nepažįstama? Ėmusis bet kokio naujo dalyko, naujo verslo, tenka būti diletantu. Bet kokios sėkmės pradžia – įvairūs praradimai. Pirmūnui nejauku diletanto kailyje. Trejetukininkui šį vaidmenį vaidinti lengva. Pirmūnas, pripratęs prie pergalių, liguistai reaguoja į praradimus. Trejetukininko eilinė nesėkmė neišvers iš balno. Jam nesvarbu, ką apie jį galvos ar kalbės. Jis turi tikslą ir yra socialiai nepriklausomas. Geriausiai tokie žmonės matyti politikos olimpe. Puolami žiniasklaidos jie nepraranda ramybės, jų nejaudina, kad viešojoje erdvėje kuriamas jų įvaizdis yra kvailio, juokdario, vagies ar didvyrio.
Štai trys pagrindinės savybės, galinčios padėti trejetukininkui tapti sėkmės lydimu žmogumi: vidinė nepriklausomybė nuo aplinkinių nuomonės, didelis lankstumas ir tikslo turėjimas.
Barono Miunchauzeno pavyzdys
O ar gali pirmūnas persėsti iš tramvajaus vagono, riedančio lygiu keliu, į galingą visureigį, kuris neįklimps jokiame kelyje? Arba – ar gali jis, taip kaip baronas Miunchauzenas, ištraukti save už plaukų iš visuomenės lūkesčių pelkės?
Gali, nors tai padaryti jam bus nelengva. Bet jis turi pagalbininką – šviesią galvą, intelektą.
Pirmiausia pirmūnas turi pažiūrėti į save iš šalies, bet ne aplinkinių akimis, o savo... Pasikalbėti su savimi. Šis pokalbis su savimi buvo tradicinė rusų inteligentijos kultūros dalis, kai kiekvienas, kuriam keldavo nerimą jo egzistencija, rašydavo dienoraštį. Dienoraštis padeda pažvelgti į save iš šalies – perskaityti senus savo užrašus kaip svetimus. O iš šalies pažvelgus – suprasti, koks tu esi ir koks nori būti. Psichologijoje toks žvilgsnis į save iš šalies vadinamas refleksija.
Paprastesnis refleksijos variantas – senų fotografijų žiūrėjimas. Štai koks aš kadaise buvau – ne toks, kaip dabar. Ko aš tada norėjau? Apie ką svajojau? Kodėl man tai nepavyko?
Antras kelias – pokalbis su kuo nors apie save. Tai samprotavimas dviese, kodėl aš negaliu savęs realizuoti. Žinoma, geriau apie tai kalbėtis su profesionalu – praktikuojančiu psichologu.
Ir trečias būdas – paklausti savęs pagrindinių klausimų: ką aš darau gyvenime blogai? Kas trukdo man daryti tai, ko aš niekada nedariau? Pagaliau – ko aš pats noriu, ką noriu nuveikti šiame pasaulyje?
Žinoma, pradėjus mąstyti apie tokius dalykus, atsiras daug pateisinamų priežasčių netraukti savęs už plaukų iš pelkės. Bet reikia pasėdėti prie pasakų akmens gyvenimo kelių kryžkelėje.
Ten, prie akmens, ne trys keliai, o penki: dar galima sugrįžti namo pas mamą, galima daug laiko praleisti mąstant. Psichologas patars vis dėlto kur nors vykti. Didžiavyris, žinoma, vyks ten, kur neteks galvos. Eilinis pilietis – ten, kur ras žmoną. Daugelis pasirinks kompromiso kelią: praras arklį, bet liks sveika galva. Iš tikrųjų ne taip svarbu, kur vykti. Svarbiausia – judėti į priekį. Priešakyje dar bus kitų kryžkelių ir naujų pasirinkimų. Jeigu nejudėsi – pražūsi: prasidės sąstingis, teks bijoti visko, kas nauja, o gyvenimas taps neįdomus.

Geras straipsniukas: :D (nebijokit buti trejetukininkais)
 
 
Taip žmogus tampa kitų lūkesčių belaisvis. Visi laukia iš jo sėkmės, ir jis iš visų jėgų stengiasi. Jis jau negali sau leisti, kad jam nesisektų.
Bet gyvenime ne visada lydi sėkmė. Kai kada aplanko ir nesėkmės. Dėl to nereikia pulti į depresiją, palūžti. Tačiau būtent tai gali ištikti pirmūną, kuris neturi mažų pralaimėjimų ir didelių nesėkmių, išgyvenimų patirties.
Suaugęs jis tampa itin atsargus, nerizikuoja užsikrauti lyderio naštos, jam geriau būti kieno pagalbininku, ekspertu, analitiku. Jis gali tapti patyrusiu referentu, gerbiamu profesoriumi, rimtu specialistu, bet ne visada. Jis nesugeba priimti sprendimų dėl informacijos stokos arba jos pertekliaus, dėl jos netikslumo, o tai paprastai privalo daryti lyderis, vadovas, viršininkas. Pirmūnas negali peržengti savo informacijos ribų, nes bijo atlikti užduotį neteisingai.
Sapnų karalystės reformatorius
Visai kas kita – trejetukininkas (pagal seną vertinimo sistemą). Jis nuo vaikystės žino, kas yra nesėkmės. Taip, jis dažnokai negalėjo atlikti įvairių užduočių, bet jis mokėsi ir išsisukdavo iš padėties, vaikščiojo pakėlęs galvą, susitaikydavo su pažeminimu pralaimėjęs ir džiaugėsi ne visada pelnytomis pergalėmis... Todėl išmoko lanksčiai bendrauti, tapo atsparesnis psichologiškai.
Trejetukininkai peržengia savo kompetencijos ribas ir laimi, o pirmūnai paiso kanonų, bijo elgtis ne taip, kaip įprasta, priimta, leidžiama, bijo rizikuoti ir pralaimėti.
Dar viena socialiniu atžvilgiu sėkmės lydimo žmogaus – tiek verslininko, tiek politiko – savybė: jis turi būti nepriklausomas nuo visuomenės nuomonės. Tai rengia diskotekas, tai metasi į reklamos sritį, tai steigia paukščių fermą, mat nebijo veikti neaiškiomis sąlygomis, o to bijo pirmūnas. Trejetukininkas nesistengia visų aplenkti – tai daro penketukininkas. Pirmūnas nori būti geresnis už visus toje srityje, kurios žinovas jis yra, greičiausiai nubėgti tą nuotolį, kurį bėga visi. O trejetukininkas lenda ten, kur dar niekas nebuvo, kur dar niekas nesumojo, kad gali laimėti. Jis novatorius, sapnų karalystės reformatorius.
Kodėl pirmūnas vengia tokios srities, kuri jam nepažįstama? Ėmusis bet kokio naujo dalyko, naujo verslo, tenka būti diletantu. Bet kokios sėkmės pradžia – įvairūs praradimai. Pirmūnui nejauku diletanto kailyje. Trejetukininkui šį vaidmenį vaidinti lengva. Pirmūnas, pripratęs prie pergalių, liguistai reaguoja į praradimus. Trejetukininko eilinė nesėkmė neišvers iš balno. Jam nesvarbu, ką apie jį galvos ar kalbės. Jis turi tikslą ir yra socialiai nepriklausomas. Geriausiai tokie žmonės matyti politikos olimpe. Puolami žiniasklaidos jie nepraranda ramybės, jų nejaudina, kad viešojoje erdvėje kuriamas jų įvaizdis yra kvailio, juokdario, vagies ar didvyrio.
Štai trys pagrindinės savybės, galinčios padėti trejetukininkui tapti sėkmės lydimu žmogumi: vidinė nepriklausomybė nuo aplinkinių nuomonės, didelis lankstumas ir tikslo turėjimas.
Barono Miunchauzeno pavyzdys
O ar gali pirmūnas persėsti iš tramvajaus vagono, riedančio lygiu keliu, į galingą visureigį, kuris neįklimps jokiame kelyje? Arba – ar gali jis, taip kaip baronas Miunchauzenas, ištraukti save už plaukų iš visuomenės lūkesčių pelkės?
Gali, nors tai padaryti jam bus nelengva. Bet jis turi pagalbininką – šviesią galvą, intelektą.
Pirmiausia pirmūnas turi pažiūrėti į save iš šalies, bet ne aplinkinių akimis, o savo... Pasikalbėti su savimi. Šis pokalbis su savimi buvo tradicinė rusų inteligentijos kultūros dalis, kai kiekvienas, kuriam keldavo nerimą jo egzistencija, rašydavo dienoraštį. Dienoraštis padeda pažvelgti į save iš šalies – perskaityti senus savo užrašus kaip svetimus. O iš šalies pažvelgus – suprasti, koks tu esi ir koks nori būti. Psichologijoje toks žvilgsnis į save iš šalies vadinamas refleksija.
Paprastesnis refleksijos variantas – senų fotografijų žiūrėjimas. Štai koks aš kadaise buvau – ne toks, kaip dabar. Ko aš tada norėjau? Apie ką svajojau? Kodėl man tai nepavyko?
Antras kelias – pokalbis su kuo nors apie save. Tai samprotavimas dviese, kodėl aš negaliu savęs realizuoti. Žinoma, geriau apie tai kalbėtis su profesionalu – praktikuojančiu psichologu.
Ir trečias būdas – paklausti savęs pagrindinių klausimų: ką aš darau gyvenime blogai? Kas trukdo man daryti tai, ko aš niekada nedariau? Pagaliau – ko aš pats noriu, ką noriu nuveikti šiame pasaulyje?
Žinoma, pradėjus mąstyti apie tokius dalykus, atsiras daug pateisinamų priežasčių netraukti savęs už plaukų iš pelkės. Bet reikia pasėdėti prie pasakų akmens gyvenimo kelių kryžkelėje.
Ten, prie akmens, ne trys keliai, o penki: dar galima sugrįžti namo pas mamą, galima daug laiko praleisti mąstant. Psichologas patars vis dėlto kur nors vykti. Didžiavyris, žinoma, vyks ten, kur neteks galvos. Eilinis pilietis – ten, kur ras žmoną. Daugelis pasirinks kompromiso kelią: praras arklį, bet liks sveika galva. Iš tikrųjų ne taip svarbu, kur vykti. Svarbiausia – judėti į priekį. Priešakyje dar bus kitų kryžkelių ir naujų pasirinkimų. Jeigu nejudėsi – pražūsi: prasidės sąstingis, teks bijoti visko, kas nauja, o gyvenimas taps neįdomus.