Ne. Nepadarysi realiai reikalingos programos nors ir 10 metų sprendęs olimpiadas. Prasieik kokią nors Accelerated C++. Mokykis OS, Unix, duomenų struktūrų, algoritmų. :)
"Apskaičiuota, kad išlaikyti šauktinį per metus kainuos apie devynis tūkstančius eurų, o profesionalą – aštuoniolika tūkstančių."
Labai įdomi situacija su šauktiniais. Jokios nuomonės šalininkas nesu, o be to ir tikrai į patriotizmo diskusijas nenoriu lįsti, tiesiog labai paprastai paskaičiuokim iš ekonominės pusės..
Valdžia teigia, jog kiekvienais metais būtų šaukiama 3 - 3,5tūkst. šauktinių. Kaip matot aukščiau, pateikiu iš žemiau nurodyti straipsnio citatą, kurioje teigiama, kad vieno šauktinio išlaikymas valstybei kainuos 9000 EUR. Kadangi žinoma, jog planuojama tokį įstatymą vykdyti mažiausiai penkis metus, galėtume pastebėti, jog vien šauktinių paruošimas Lietuvai kainuotų mažiausiai 135mln. EUR.
Pastebėkime ir tai, jog šalyje yra jau 7000 karių - profesionalų. Vieno šios profesijos atstovo išlaikymas kasmet mums kainuoja 18tūkst. EUR. Per metus susidaro 126mln. EUR suma. Visgi, šitoj situacijoj dėl finansinių išteklių panaudojimo ginčytis nereikėtų, žinant tai, jog investicija yra svari - profesionalai ne vien tik savo noru gina Tėvynę, bet ir įgyja kur kas aukštesnės kvalifikacijos įgūdžius, lyginant su šauktiniais bei šių potencialiai įgyjamu žinių bagažu per 9mėn., kurie saugumo sumetimais bet kokiu atveju būtų naudingi.
Kodėl mano įvardyti paskaičiavimai - šiuo atveju 135mln. EUR, skirti vien tik šauktinių išlaikymui - yra tikrai ne galutiniai? Nors dauguma ir primena, tačiau faktorius dažnai lieka neakcentuojamas, jog labaaaaai stipriai trūksta karinės technikos, kad ir pačios elementariausios. Akivaizdu, jog valstybės finansams tai taip pat bus pakankamai didelis iššūkis. Tame pačiame straipsnyje kalbama apie tai, jog šalyje dominuojantys bankai - matyt, "Swedbank", "Dnb Nord", galimai dar "SEB" turima omenyje (kurie, be to, nėra lietuviški) - yra pasiryžę geranoriškai pratęsti paskolų grąžinimo terminus tiems, kurie turės finansinių įsipareigojimų metu, kai bus pašaukti. Ta prasme, ar jums patiems neskamba kvailokai? Kokia prasmė bankams atsisakyti dalies pelno vien tam, jog yra vykdoma tam tikra reforma šalyje - aišku, iš kitos pusės šnekant, Lietuva galėtų finansuoti palūkanas bankams, tačiau vėl grįžtame prie to, kiek tai šaliai kainuotų.
Dar viena įdomi mintis, o tuo pačiu ir paradoksali, jog būtų kviečiami net ir tie, kurie kuria darbo vietas. Atitinkamos institucijos ragina žmonės, o ypač jaunimą, vykdyti individualias veiklas, bei kurti geresnę Lietuvą, turint omenyje tai, jog būtų kuriama daugiau darbo vietų ir mažinamas nedarbo lygis. Atsakykite, prašau, kokios galėtų būti, tarkime, start-up'o perspektyvos tuo atveju, jeigu pagrindis(-iai) projektų vykdytojai, turintys ne vien tik išsamią asmeninio verslo strategiją, tačiau ir tam tikras ambicijas, žinias, kaip konkurencingai sąveikauti dabartinėje rinkoje, plėsti verslo veiklas, o tuo pačiu ir kurti daugiau darbo vietų, būtų pašaukti? Nors 9mėn. tarnybos ir nėra daug, žvelgiant iš gyvenimo prizmės, tačiau žinant nuolatos kintančias tendencijas rinkoje, nusakyti verslo padarinius tokiu atveju būtų ganėtinai lengva. Aišku, kita išeitis - kurti verslą po tarnybos, tačiau net pačiam juokingą mintį siūlant.
Tikriausiai, jog niekam nėra paslaptis, jog lietuviai yra pakankamai patriotiški žmonės. Vis dėlto, opozicija - kitos nuomonės piliečiai - teigia, jog "nėra dėl ko kovoti, pažiūrėkite, kas gi Lietuvoje dedasi!". Kad ir kaip ten bebūtų, nors karo grėsmė, tarkime, ir yra reali, pastebime, jog kažkokios agresijos - pasiruošimo rodymas Rusijai, ar kitoms valstybėms, nėra naudingas mūsų kraštui nei iš ekonominės, nei iš socialinės, tarkime, pusės. Ką gi mes pasiektume? 15tūkst. karių, kurie per penkis metus būtų pašaukti bei paruošti, karo lauke atrodytų labai "slabnai", jeigu šią "armiją" lygintume su Rusijos, tarkime, ar kitos potencialios agresorės, mūsų atžvilgiu, pajėgomis. Tuo tarpu, kol investuosime milžiniškas pinigų sumas praktiškai į nieką, galėtume gerinti socialinę situaciją krašte, skatinti verslumą, tvarkyti šalies infrastruktūrą - būtų galima vardyti ir vardyti. Esmė ta, jog lietuviai bet kokiu atveju, išaušus karui, stotų už Tėvynę, kadangi tai taptų ne pilietinis reikalas, o suveiktų žmogaus instinktas išgyventi, ir ta 15tūkst. paruoštų šauktinių grupė, lyginant su planuojamomis išleisti sumomis, ekonomiškai atrodytų, kaip labaaaai prastas alternatyviųjų kaštų panaudojimo pasirinkimas.
Profesionalius karius ruošti tikrai reikia, kadangi jie yra šalies gynybos pagrindas, tačiau dabartiniai impulsyvūs valdžios sprendimai, kai toks klausimas, kainuosiantis ne vien tik beprotiškai daug pinigų valstybei, tačiau ir skatinantis šalyje nesantaiką tarp žmonių, ypač valdžios atžvilgiu, yra nusprendžiamas netgi ne referendumo metu, atrodo labai labai neapgalvotas sprendimas.
Norite, jog 290 EUR - minimalus šalies atlyginimas - būtų didesnis? Nežinau, kokį planą "chėbra" valdžioje susėdus yra sumasčius, bet toks ne tik finansinių, bet ir žmogiškųjų išteklių alternatyvusis panaudojimas - pakankamai prastas pasirinkimas, kuris tikrai neskatina šalies ekonomikos augimo.
Primenu, jog straipsnis pamąstymams ir tikrai neišsakau konkrečios pozicijos šiuo klausimu.
P.s. pasidalinau mintimis Facebook'o profily - įdomu, ką galvojate ir jūs. :)
Straipsnio nuoroda apie šauktinius (DELFI): http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-rugpjucio-prasides-sauktiniu-rinkimas-kaip-tai-vyks.d?id=67491572
Pastaruoju metu Lietuva (ir lietuviai, gyvenantys užsienyje) kalba apie šauktinių kariuomenę, garsiai diskutuoja – reikia ar nereikia to Lietuvai, moterys „matuojasi su vyrais“ tam tikrų organų (kurių jos net neturi) dydžiais ir panašiai. O aš nusprendžiau paaiškinti, ką reiškia skirtumas tarp „samdinio“ (kuris atlieka viską už pinigus) ir „patrioto“ (kuris dirba iš idėjos) versle.
Šiek tiek istorijos
Porą šimtų metų prieš mūsų erą, gyveno toks karvedys, vardu Hanibalas Barka (Hannibal Barca). Na, jis buvo ne šiaip sau „karvedys“, o iki šiol laikomas vienu iš geriausių karvedžių žmonijos istorijoje. Tai žmogus, vadovavęs milžiniškai armijai (daugiau kaip 40,000 karių), nužygiavęs per Alpes iš Ispanijos į Italiją, įsitvirtinęs ten ir nepatyręs didesnio pralaimėjimo daugiau kaip 10 metų. Ir žinote, kas dar įdomu? Jo armijoje nebuvo patriotų. Juos motyvavo asmeninė nauda, nuotykiai ir galimybė plėšikavimo metu pasisavinti grobį. Atsižvelgdamas į savo karių poreikius ir norus, Hanibalas, būdamas tikru lyderiu, suprato, ko reikia kariams ir atitinkamai koregavo savo karinę taktiką bei strategiją, kad patenkinti armiją. Jeigu Hanibalas būtų kiek blogesnis lyderis, negalėjęs pasiūlyti savo kariuomenei galimybių praturtėti – vieną rytą jis, greičiausiai, būtų prabudęs stovykloje visiškai vienas. Nors, turbūt, iš viso nebūtų prabudęs. Bet dabar – ne apie tai.
Kai Romos kariai (patriotai) užpuolė Šiaurės Afriką, Hanibalas buvo priverstas sekti iš paskos ir ginti gimtąjį kraštą. Tai parodė, kad jis irgi turėjo savyje šiokį-tokį „patriotizmą“. Kas jį, manau, ir susilpnino. Be to, Hanibalas patyrė kariuomenės sumažėjimą, nes Roma pasiūlė jiems didesnius pinigus. Na, taip jau nutinka su samdiniais. Tačiau didžiausias minusas – patriotizmas, pakišo koją vienam geriausių karvedžių žmonijos istorijoje. Jeigu jis nebūtų kreipęs dėmesio į veiksmus Šiaurės Afrikoje – jo kariuomenė ir toliau galėjo šluoti itališką auksą (Italijoje, beje, Hanibalas taip ir nepralaimėjo nei vieno didesnio mūšio per 13 metų). O vėliau – pasukti dar kur nors. Girdėjau, kad Šveicarijoje visai neblogai…
Versle galioja tokios pačios taisyklės. Samdinį labai lengva pasamdyti ir motyvuoti. Jis daro tai, ką daro, ir daro tai už pinigus. Jam nereikia (ir jis nesiekia) pripažinimo. Jam nereikia kažkokių „bonusų“, sveikatos draudimo; jam nereikia įmonės vakarėlių, stalo teniso ir panašiai. Jis pats pasirenka savo gydytojus, pats pasirenka su kuo švęsti, kur švęsti ir kada tai daryti. Jis pats save motyvuoja, nes siekia kuo didesnio „grobio“, konkurentų „triuškinimo“ ir savo „asmeninių pajėgumų didinimo“.
Galbūt ironiška, tačiau anksčiau aš buvau patriotas. Visuomet stengiausi padaryti daugiau įmonėms, dirbdavau po 16-18 valandų (tikrai taip), atiduodavau save visą, nes tikėdavau kompanijomis ar jų savininkais. Ir kiekvieną kartą pamatydavau, kad tokios pastangos nėra vertinamos, nėra pastebimos ir niekam neįdomu, ką darai. Dirbdamas tokiais kiekiais, aš strateguodavau kaip karo lauke – ką reikia daryti, kaip tai daryti, kiek tai kainuoja, ir ar iš viso tai daryti. Teko ne kartą matyti, kaip verslininkai priima tikrai blogus sprendimus ir taip nužudo savo verslą. Teko mėnesiais laukti savo atlyginimo ir prašyti darbdavių atlyginimo kaip išmaldos, o ne atlygio už atliktą darbą.
Tačiau tie laikai senokai baigėsi. Dabar, tie, kurie nori mane matyti savo gretose – išsitraukia piniginę. Dabar – aš esu „samdinys“. Kuo aš esu pranašesnis už „patriotą“?
Su samdiniais lengviau dirbti
Dauguma vadovų kaip mano, kad su samdiniais sunku dirbti. Tačiau tai yra greičiau dėl to, kad jie negali susitaikyti su tuo, jog samdiniai dirba taip, kaip jie tai skaito reikalinga: ateina į darbą tada, kai tai yra patogu; niekam per daug neaiškina, ką jie daro; visada sako tai, ką galvoja; labai gerai sutaria su visu kolektyvu (na, beveik visu, išskyrus „patriotus“); niekam neteikia ataskaitų (žinoma – išskyrus tuos, kas moka pinigus) ir taip toliau. Tačiau jie praktiškai visada atlieka savo darbą puikiai. Po labai trumpo laiko tarpo galima pamatyti samdinių darbo rezultatus, suprasti, kas vyksta ir kodėl taip yra. Jie labai greitai nurodo įmonės silpnąsias vietas, pateikia efektyvius problemų sprendimus ir padeda verslui augti. Kai kurie samdiniai specializuojasi „konkurentų triuškinime“, tačiau tai daro daugiau iš asmeninio pasitenkinimo, nei už pinigus. Tai – savotiškas „priedas“, kurį gaunate priimdami samdinį į savo „armiją“.
Jeigu vadovai mato ir supranta tokį požiūrį bei darbo stilių – tai viskas yra labai paprasta ir suprantama: samdinys dirba dėl asmeninės naudos (žr. aukščiau). Ir galimi tik du scenarijai:
Samdinio darbas sukuria daug didesnę pridėtinę vertę, nei yra jo kaina;
arba
Verslo vadovai mano, kad samdinys nesukuria pridėtinės vertės arba jo kaina yra per didelė.
Pažiūrėkime į tai iš verslo savininkų perspektyvos: jeigu pas Jus būtų pardavėjas, kuris niekaip nepateisina lūkesčių ir savo kainos – juk atleistumėte jį be jokio sąžinės graužimo, teisingai? Tuomet, kodėl samdinys negali to paties padaryti su Jumis? Kalba neina apie tai, „kas kam labiau reikalingas“. Kalbu apie „man reikia Jūsų verslo tam, kad iš to užsidirbti, o Jūsų verslui reikia manęs tam, kad augti ir tobulėti“. Vieno įdomaus pokalbio metu, manęs paklausė:
– Kodėl jūs visas įmones, su kuriuomis dirbote, įvardinate „klientais“, o ne „darbdaviais“? – Todėl, kad viskas priklauso nuo požiūrio į darbą ir jo sąlygas: jie, galbūt, žiūri į mane kaip į samdomą darbuotoją, o aš žiūriu į juos, kaip į savo klientus, kurie perka iš manęs mano žinias, patirtį ir paslaugas. Galbūt aš esu „darbuotojas“, tačiau aš nesu vergas. O tuo labiau – nesu „patriotas“. Todėl, su manimi tikrai paprasta dirbti: aš atlieku darbą, o Jūs – mokate pinigus. Jeigu aš darbo neatlieku – aš darbo nebeturiu. Jeigu Jūs man nemokate – Jūs nebeturite manęs. Kas gali būti lengviau?
Patriotai yra vedini emocijų
Samdinys nenori eiti į Jūsų sūnaus vestuves. Jis nenori kartu vykti žvejoti/medžioti/plaukti baidarėmis ir panašiai. Samdinys nori ateiti į darbą, atlikti jį, suskaičiuoti uždirbtus auksinius ir judėti toliau. Jo motyvacija yra pinigai ir viskas remiasi tik į skaičius. Visai neseniai išgirdau klausimą: „ar galite motyvuoti darbuotojus ne finansinėmis priemonėmis?„. Kadangi klausimą pateikusi įmonė buvo labai nedidelė, aš atsakiau: „tikrai taip. Tik žmonės, kurie moka kitus motyvuoti ne finansinėmis priemonėmis, paprastai, kainuoja tiek, kad pigiau būna skirti finansines motyvacijas„. Žinoma, mano teiginys yra sąlyginis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kalbėjau su nedidele įmone – toje situacijoje jis buvo tinkamas.
Įsivaizduokite, kad Jums reikia samdomo žudiko, o mainais už atliktą darbą, Jūs jam pasiūlote rėmelį su jo nuotrauka ir išgraviruotu užrašu „Metų Žudikas“. Na taip, rėmelis tikrai pigesnis nei, pavyzdžiui, 5,000 € priedas už gerai, greitai ir efektyviai atliktą darbą, mažiausiomis sąnaudomis. Buvo toks atvejis mano istorijoje, kai viena įmonė norėjo įsigyti kelis labai brangius projektorius ir bendra užsakymo suma siekė apie 30,000 litų (tada, kai dar atsiskaitymo valiuta buvo litai). Gavau jiems reikiamus produktus už 18,000 litų, ko pasekoje buvo sutaupyti 12,000 litų, nors įmonė jau buvo pasirengusi mokėti visus 30k, jeigu netyčia nebūčiau nugirdęs pokalbio apie tą įrangą ir įsikišęs. Ar man už tai buvo atsidėkota? Atsakymas: sekančią savaitę aš jau ten nebedirbau. Ir ne, paprastas patapšnojimas per petį ir „šaunuolis“ čia netinka. Tik ne samdiniui.
Samdinį motyvuoja skaičiai. Jį motyvuoja tai, kaip atrodo jo atlyginimas ir priedai už (gerai) atliktą darbą. Ir jeigu priedai priklauso nuo to, kaip greitai bus atliktas darbas, kaip kokybiškai jis bus padarytas – joks „patriotas“ negali prilygti „samdiniui“.
Samdinių sąlygos
Samdinys praktiškai visada atliks pavestą darbą. Tačiau yra tam tikros sąlygos:
Samdinys visada panaudos Jūsų taisykles prieš Jus pačius. Jeigu esate aptarę atlyginimo ir priedų sistemą, dydžius, procentus ir panašiai – jie niekaip negali keistis. Bent jau tikrai ne nuostolingai pačiam samdiniui. Negali būti jokių prašymų „suprasti“, jokio pasigailėjimo. Jeigu Jūsų verslas patiria sunkų metą dėl Jūsų pačių priimtų sprendimų – tai niekaip negali ir neturi įtakoti samdinio atlygio. Net neprašykite, nes atsakymas bus „ne“. Dauguma samdinių yra labai protingi. Jeigu bandysite iškreipti atlygio ir/ar priedų skaičiavimą, gudrauti ir panašiai – mes tai labai greitai suprasime. Samdiniai dirba už pinigus. Niekas nemotyvuoja taip gerai, kaip pinigai.
Sandoris yra labai paprastas: samdinys nužudo vilką (meškų Lietuvoje nebėra), o Jūs mokate už tai pinigus. Jeigu jis neįvykdo iškeltų sąlygų – Jūs turite visas teises nutraukti bendradarbiavimą. Atitinkamai – jeigu pinigai arba medžioklės plotai yra ne tokie, kaip buvo aptarta – samdinys turi lygiai tokią pačią teisę nutraukti „kontraktą“. Yra dar ir savotiškas minusas: „vilkas“ gali pasiūlyti daug pelningesnį kontraktą už Jus ir samdinys eis paskui pinigus. Kai kurie samdiniai pasakys Jums, kad taip atsitiks ir suteiks galimybę „perpirkti kontraktą“ dar didesne suma, nei „vilkas“. Beje, dar kai kas: jeigu bandysite apgauti samdinį – kitas „kontraktas“ gali būti „Jūsų galvai“. Net ir neapmokamas, o atliekamas vien „iš asmeninio pasitenkinimo“.
Ir jeigu viskas, ką galite pasiūlyti samdiniui, yra „patapšnojimas per petį, aukso spalvos dažais purkštas rėmelis ir rankos paspaudimas“ – tuomet tikrai nesuprantate, ką bandote pasamdyti.
Keista, kad temoje apie kariuomene labiausiai reiskiasi merga, kuriai ta kariuomene nei gresia, nei apskritai turetu rupeti.
Ir del disciplinos, paziurek i kiekviena asocialu, prasigerusi asmeni, kuri matai mieste, ar izvelgi jame disciplina, tvirtybe? Praktiskai kiekvienas is ju yra tarnaves armijoje, ar jam tai labai padejo gyvenime?
Tai pala, pala, jeigu aš sumoku už paslaugą, tai man ją ir turi teikti ir koks man skirtumas, jei jiems minusas. Tuomet nereik teik tokios paslaugos, o dabar per visus kanalus giriasi, bet kai žmonės pradeda naudotis tom paslaugom, tai visokie apribojimai...Nekalbu apie ten tuos automatizuotus sms siuntimo sistemas ir pnš, o apie paprastą klientą. Ir iš kur tokia statistika, kiek yra tokių "paprastų" vartotojų? Vien klausymasis muzikos per spotify kasdien tik po valandą ir taip visą mėnesį- apie 4GB duomenų sunaudoja, Youtube dar daugiau sunaudoja... Daugelis išvyksta į sodybas, kur nėra atvestas laidinis internetas, irgi naudojasi mobiliuoju internetu dideliais kiekiais ir daug kitų situacijų, kur mobilus internetas priority no.1.
P.S. Omniteliui ir Tele2 problemų nekyla, tik kažkodėl Bitė daugiausiai giriasi, bet daugiausiai ir verkia.
Gal neskaitei pirmo pranešimo? Mano poreikiai palyginti kuklūs, apie 60 min. į parą, bet tikrai nežadu klausinėt man skambinančiųjų iš kokio tinklo jie skambina, kad tipo nepažeist pusiausvyros tarp įeinančių ir išeinančių skambučių. Bliamba, gi tam ir užsisakau neribota planą, kad neskaičiuot nieko. O jei BITEI tokia paslauga neša ne pelną, bet nuostolį, tai reikia ne banint vartotojus, o brangint paslaugą arba jos atsisakyt.
Dar kartą sakau: į parą prakalbėta ~ 60min. Man pritaikė visiškai ne šią taisyklę, o tai kad nebuvo atgalinio ryšio iš kitų tinklų. Pagal juos turi sekt kas, iš kokio tinklo tau skambina, ir kiek prakalba. Ir tik tada jau gali skambinti pats į kitą tinklą.....
Jei skambini tik pats, o tau niekas neskambina, pagal BITES taisykles esi nesąžiningas vartotojas. Gauni SMS, kad esi atjungtas....
Nuo plano pratęsimo dienos vidutiniškai prakalbėta po valandą per parą. Paskambinus 1351 numeriu pradėjo suokt kažką apie sąžiningo naudojimosi taisyklę, kurios normaliai dar ir suprast neįmanoma: reiškia jei aš prakalbu valandą su kitu tinklu, tai ir man turi kažkas turi skambint iš kito tinklo ir kalbėt tiek pat......
Po 10 metų naudojimosi LABAS paslaugomis štai toks finalas.
