HerC

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Ech kokia tema...nuo mažens mylių gyvūnus, ypač šunis, žmogaus tikruosius draugus(jokiu būdų nenoriu išskirti kitų gyvūnų).Mano požiūriu ir patirimu, tai yra labai gilus dalykas, pats niekada "nepernešiau" smurto prieš gyvūnus, buvau,esu ir būsiu nusiteikęs labai priešiškai. Taigi pateiksiu savo nuomonę ir apmastymus :)
 
Kodėl kartais santykis tarp žmogaus ir gyvūno būna kurkas "gilesnis", nei tarp žmonių?
 
Bent šiek tiek įsivaizduokite, jauskite ir apmastykite ką jaučia Jūsų augintinis, galbūt net draugas :) Pirma, tai, kad gyvūnas yra savotiškai protinga asmenybė, jis jaučia, moka suprasti, paguosti žmogų kurkas prasmingiau, nei kitas žmogus. Aišku dabar nežeminu žmonių, nenori teigti jog žmogus tai savanaudė ir nieko nesuprantanti butybė, taip nėra. Bet ar teko Jums kada toks išgyvenimas, kai esi liūdnas, ar netiki savimi pats dėl kažko ir užsitveri tylos siena nuo kitų, tiesiog nenori pasakoti kitiems žmonėms, net artimiesiams, viską laikai savyje ir tomis akimirkomis turėjot pastebėti kas dėl Jūsų daugiausiai "pergyvena" kas lyžteldamas Jūsų veidą tarytum Jus padrasina, kas kartu liūdi su jumis, galbūt to nepastebite, bet dažnai tai būna Jūsų augintinis, kai pažvelgi į jį, ironija, bet jo akys taip pat būna liūdnos, lyg suprastu Tave geriau už bet ką kitą. Kadangi pats turiu šunį, juo rūpinuosi, branginu jį, tikrai kartais būna tokių akimirkų, kai pasijunti tarsi būdamas filme, dėl savo augintinio elgesio. Todėl, jis nėra man tik augintinis, tai tarsi draugas, kuris tave supranta be žodžių, kuris kiekvieną dieną sugeba Tave pradžiuginti ir nustebinti kažkuo. Išties manau, kad kaip Tu rūpiniesi ir kaip elgiesi su savo "draugu" taip jis elgiasi ir su tavim, juk nereikia, nei sakyt, patys žinot, kad moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad gyvūnas jaučia ir supranta ir turi tikrai ne mažą IQ :D O iš patirties galiu pasakyti, kad tai pat jis jaučia žmogaus tą vadinamąją aurą, tai geri ketinimai, žmogaus širdis ir visi šitokie panašūs dalykai, trumpiau, radikaliai ir su konkretinus tai - jaučia ar tai geras ar blogas žmogus. Būkim dėmesingi ir atidūs savo augintiniui, savo draugui :)
 
 
Kodėl mylimas augintinis mane sužalojo, už ką?
 
Taip, susiduriama ir su šiais atvėjais, galime juos išanalizuoti ir Jūs suprasite, kad tai nėra priežastis nekęsti gyvūno už tai. Rūpinates savo augintiniu, globojate ir mylite jį, atrodo visiškai jį pažystate, bet būna jog kartais gyvūnas pasielgia žiauriai. Kas tai įtakoja? Aiškiausia bus jei pateiksiu visiems suprantama pavizdį. Žiūrite žinias, domitės naujienomis? Retas, kuris nesidomi apie jį supančio pasaulio įvykius, o dar labiau mums rūpi kas vyksta būtent Mūsų aplinkoje. Kuo tai susiję su gyvūnais? Aiškinu. "Visą gyvenimą buvusi ramaus būdo moteris, be priežasties nužudė savo sugyventinį", "Dviejų vaikų mama nužudė savo naujagimius" Kas tai? Tai yra psychinis sutrikimas, tai reikia gydyti. Pavyzdys gali būti šiek tiek ir kitoks, norint kuo aiškiau apibrėžti ir palyginti du esminius dalykus tarp žmogaus ir gyvūno, situacija galime šiek tiek sušvelninti, minėtuose situacijose, minėti asmenys buvo sužaloti(tarkim). Ar mūsų valstybė už sužalojimą(netyčinį, tą situaciją kaltininką buvusį psychiškai nestabilų) baudžia mirties bausme? Ko gero ne, ar tokį žmogų nušauna vietoje ar jį nuskandina ar pakaria? Tikrai ne, esmė, kad vasltybė teisia žmogų už padarytus nusikaltimus. Dabar esminis skirtumas: žmogus, nors ir nubaustas turį teisę pasitaisyti, turi tesę į gyvenimą, turį teisę į gydimą, turi teisę reikšti norą gydytis ir turi galimybę nekartoti savo klaidų ateityje. Tai leiskit paklausti, kas mes tokie, budeliai? Dievai? Kad rengtume "linčo teismą" gyvūnams? Gyvūnas, sužalojęs savo šeimininką ar bet ką kitą negali būti už tai baudžiamas mirties bausme(labai dažnai taip būna, ypač kaimuose), kodėl atimame iš gyvūno teisę gyventi?
 
 
Ar nužudytum savo artimą?
 
Dėl šio dalyko, taip pat kuris yra pasibaisėtinas, dėl kurio plyšta širdis, tai seno augintinio "pribaigimas" idant "jau vistiek senas, kankinasi, lygotas, dar kąnors apkrės, padėt reikia pabaigt kančias" Ar susimastot koks yra žiaurus toks poelgis? Kodėl būtent pabrėžiu šitai? Štai Jums pavyzdys. Turit ligotų artimųjų? Neturit? Bet kokiu atvėju turbūt žiūrit laidas, ne per seniausiai, vienoje TV3 laidoje buvo kalbama apie tai, nematėt laidos? Tuomet pabandykit įsivaizduoti. Turit ligotą ir seną senelę ar senelį, galbūt kitus asmenis, mamą arba tėtį, kurie jau senai dėl ligos ir senatvės nebesidžiaugia gyvenimu taip, kaip norėtų tai daryti. Kaip Jūs elgiatės? Drįsčiau sakyti daugumai, tokioje situacijoje būtų(būna) skaudu, juk daugelis nori paskutinėmis dienomis, kuo daugiau laiko praleisti su savo sunkiai sergančiais ar tiesiog senais žmonėmis, tarsi nori gražinti skolą, kurią turi savo širdyje jiems, atpirkti visas nuoskaudas švelnumu, dėmesiu ir būvimu šalia. Dabar artimas žmogus senas, taip, bet vis labiau pamirštame praeitį, žiūrime į tai pro pirštus. Ar Mama neatidavė Jums savo laiko, meilės, švelnumo? Ar seneliai nepraleisdavo laiko su Jumis? Ne paguosdavo, kai būdavo sunku, ne patardavo? Tai ar Jūs tai pat pasielgtumėte su savo artimu? Taigi supraskim tai, kad amžinai žmogus negyveną, taipogi ir gyvūnas. Ar nebūtų geriau savo seną, ligotą ar ne, augintinį - draugą išsivesti pasivaikščioti, kuo daugiau laiko su juo praleisti drauge, suteikti jam džiaugsmo numetant tą paprastą žaislą ar tiesiog išsivešti kartu į gamtą, pasivaikščioti, gyvūnas tai supras, supras, kad jis Jums yra brangus. Jaunystėje jis atidavė Jums viską ką galėjo, prieraišumą, pralinksmindavo Jus, leisdavo Jums džiaugtis kiekviena smulkmena. Ar mes tikrai galim vadintis žmonėmis, jei nusprendžiam augintinio gyvenimą už jį? Susimastot ką gyvūnas jaučia ir ką galvoja kai į jį būna nutaikytas ginklas, ginklas kurį laiko jo šeimininkas, jo viso gyvenimo aplinkos žmogus, ar žmogus kuriam buvo ištikimas, kurį mylėjo, kuriam atidavė visą savo gyvenimą ir dėmesį? Esat matę augintinio žvilgsnį tą akimirką? Ar negalvojat, kad gyvūnui kyla klausimai kodėl ir už ką?...
 
 
Apibendrinimas: Gyvūnas yra draugas, ne žaislas, kurį pasenus gali išmesti ar sunaikinti...Kas apgins juos nuo tų būtybių kurie vadina save žmonėmis, besielgiančių taip, jei ne patys Męs. Mylėk, Gerbk, Suprask.
 
 
Galbūt pagalvojot, kas man "įskiepijo" šitokį požiūri? Jis susiformavo pats, domėjimusi ir žiniomis jį sau padėjau suformuoti pats. Gyvenime buvo skaudžių atsitikimų, ar yra tekę laikyti kruviną, besikamuojantį savo augintinį rankose? Man teko. Ar yra tekę matyti kaip Tavo augintinis inkščia iš skausmo, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkos glaudžiasi Tau prie kojų ir tu jam negali nieko padėti? Man teko. Galbūt dėl to mano požiūris ir apmastymai yra būtent tokie.

Autorius visiškai teisus. Galbūt kiti nepratę prie tokio darbo, kaip organizavimas. Šitoj sferoj, jei kalbam apie verslą, tai reikia tikrai keletos įgūdžių, mokėti derėtis kažkiek ir motyvuotai kalbėti, kalbėti tą ką nori išgirsti pvz...žmogus iš kurio užsisakot vietą, patalpas tarkim kažkokiam renginiui, vakarėliui, reikia mokėti įtikinti, gal šiek tiek ir pagražinti, bet jokiu būdų ne meluoti :) Taigi temos autorius nenori sudaryti tokios nuomonės ar požiūrio kaip "tas kuris gudresnis, moka suktis, visada išliks, jei draugai kvailesni, tai būtinai tuo pasinaudokit" ne, ne apie tai tema yra, pabandykit sukurtį verslą, juk reikia tam investicijų nemažų, vargu ar rasi verslo pradžios tašką be investicijos, o autorius siūlo užsidirbti turint vien tik norą ir bent šiek tiek protingą galvą kurią nešiojam ant pečių. Visada būna blogas ir geras scenarijai, bet ei, būkim optimistais :) Nekišam savo pinigų, neturim ką prarasti. Tiesiog susigalvojam pramogą, stengiamės ties įgyvendinimu. Sakot iš draugų ne, palaukit, o jei draugai taip pat prisidės, taigi yra(pačiam ne kart taip buvę), draugai pagelbėje su pažintimis ir tuomet pasirodo ar iš tų kurių prisikienėjai nejimsiąs nei cento, bent vienas už pagalbą(tiesiog skambutį draugui, ar numerio davimą pačiam) neparašys procento kito ar net didžiosios dalies motyvuodamas tuo, kad "jei ne aš tai ; jei ne mano draugas tai ; jei ne mano dėdė tai ; nieko nebūtų buvę, nieko neišėję tau). Gyvenat mieste? Daugiau rūpesčių, konkurencijos ir pnš, bet miestas tai ne kaimas, daug žmonių, daug protingų partnerių, žmonių galinčių padėti. Gyvenat miestelyje? Žmonės ne labai prate prie tokių dalykų, ne bėda, savi žmonės visada geriau, mažiau rūpesčių, tereikia tik motyvacijos.
 
Pabaigoje norėčiau pridurti: nebijok įgyvendinti savo planų, nesvarbu ką kiti sakys, siekite savo tikslo. Tarp kitko, šiek tiek saldaus kąsnelio: įsivaizduojat jei kažkoks tai vakarėlis, pramoga ir kt. dalykas žmonėms patiks? Jūs jau turėsit nors mažą, bet pasisekusio organizatoriaus reputaciją, žmonės, draugai norės dar pramogų, nesvarbu ar tai būtų tųsai(vakarėliai su pramogomis, tik nereikia per daug tuo piknaudžiauti). Ar tiesiog išvykos įvairios, camp'ingai gamtoje ir pnš. Pagalvokim logiškai, situacija po pavykusio renginio būtent tokia ir būna "Kai nesveikai buvo, darysim dar, pasikviesiu, savo merginą, kitų savo draugų" ir taip jei bent kas trečias žmogus?... Galbūt ne viską teisingai išdėsčiau, bet daug maž būna taip, bent man taip yra buvę ne vieną kartą.

Autorius visiškai teisus. Galbūt kiti nepratę prie tokio darbo, kaip organizavimas. Šitoj sferoj, jei kalbam apie verslą, tai reikia tikrai keletos įgūdžių, mokėti derėtis kažkiek ir motyvuotai kalbėti, kalbėti tą ką nori išgirsti pvz...žmogus iš kurio užsisakot vietą, patalpas tarkim kažkokiam renginiui, vakarėliui, reikia mokėti įtikinti, gal šiek tiek ir pagražinti, bet jokiu būdų ne meluoti :) Taigi temos autorius nenori sudaryti tokios nuomonės ar požiūrio kaip "tas kuris gudresnis, moka suktis, visada išliks, jei draugai kvailesni, tai būtinai tuo pasinaudokit" ne, ne apie tai tema yra, pabandykit sukurtį verslą, juk reikia tam investicijų nemažų, vargu ar rasi verslo pradžios tašką be investicijos, o autorius siūlo užsidirbti turint vien tik norą ir bent šiek tiek protingą galvą kurią nešiojam ant pečių. Visada būna blogas ir geras scenarijai, bet ei, būkim optimistais :) Nekišam savo pinigų, neturim ką prarasti. Tiesiog susigalvojam pramogą, stengiamės ties įgyvendinimu. Sakot iš draugų ne, palaukit, o jei draugai taip pat prisidės, taigi yra(pačiam ne kart taip buvę), draugai pagelbėje su pažintimis ir tuomet pasirodo ar iš tų kurių prisikienėjai nejimsiąs nei cento, bent vienas už pagalbą(tiesiog skambutį draugui, ar numerio davimą pačiam) neparašys procento kito ar net didžiosios dalies motyvuodamas tuo, kad "jei ne aš tai ; jei ne mano draugas tai ; jei ne mano dėdė tai ; nieko nebūtų buvę, nieko neišėję tau). Gyvenat mieste? Daugiau rūpesčių, konkurencijos ir pnš, bet miestas tai ne kaimas, daug žmonių, daug protingų partnerių, žmonių galinčių padėti. Gyvenat miestelyje? Žmonės ne labai prate prie tokių dalykų, ne bėda, savi žmonės visada geriau, mažiau rūpesčių, tereikia tik motyvacijos.
 
Pabaigoje norėčiau pridurti: nebijok įgyvendinti savo planų, nesvarbu ką kiti sakys, siekite savo tikslo. Tarp kitko, šiek tiek saldaus kąsnelio: įsivaizduojat jei kažkoks tai vakarėlis, pramoga ir kt. dalykas žmonėms patiks? Jūs jau turėsit nors mažą, bet pasisekusio organizatoriaus reputaciją, žmonės, draugai norės dar pramogų, nesvarbu ar tai būtų tųsai(vakarėliai su pramogomis, tik nereikia per daug tuo piknaudžiauti). Ar tiesiog išvykos įvairios, camp'ingai gamtoje ir pnš. Pagalvokim logiškai, situacija po pavykusio renginio būtent tokia ir būna "Kai nesveikai buvo, darysim dar, pasikviesiu, savo merginą, kitų savo draugų" ir taip jei bent kas trečias žmogus?... Galbūt ne viską teisingai išdėsčiau, bet daug maž būna taip, bent man taip yra buvę ne vieną kartą.

http://www.part.lt/img/8069762c1235e90e7840de77535794be432.jpg

 

http://www.part.lt/img/cf4dcb425c813e568f7d91f8b9f76da7555.jpg

 
 
 
 
 

El. Prekių parduotuvė DAILYSHOP.COM siūlanti platų ir kokybiška prekių asortimentą, skelbia konkursą "Free gift days" !!! Ir siūlo galimybę tapti vienu iš laimėtojų!



Ką aš galiu laimėti?


 

Tu gali laimėti šaunius
LAZERINIUS ŽYMEKLIUS!(Vienetų skaičius ribotas:10)


Konkurso taisyklės:
 
* Forumo narys turi turėti, ne mažiau kaip 100 postų!
* Narys turi būti užsiregistraves forume ne vėliau, kaip prieš 2010m.!
* Tema turi sulaukti daugiau, nei 20 skirtingų forumo narių postų!



Pagrindinė konkurso taisyklė norintiems laimėti: NARYS TEMOJE TURI PARAŠYTI FRAZĘ(Temos atsakymą) "I WANT ONE" !!!


 

Pirmieji aštuoni(8) nariai, atitinkantys taisykles, parašę temoje nurodytą frazę, bus laimėjusieji! Kiti du lazeriniai žymekliai atsitiktinai atiteks tiems, kas rašė temoje, bet neatitiko konkurso keliamų taisyklių.
 
Su pirmaisiais aštuoneriais laimėtojais ir dviem išrinktaisiais až(asmenine žinute) susisieks forumo narė: jennifer, kad patvirtintu Jūsų gyvenamajį adresą. DĖMESIO!!! Jokių pristatymo išlaidų, pristatymas NEMOKAMAS!


Konkursas baigiasi: 2012-05-10 10:00val.
Paskubėkit! Sekmės jums linki,
Konkurso organizatoriai: DailyShop.com
 
 
Konkursas nėra apgaulė, tad jokių off-topic!!!

http://www.part.lt/img/8069762c1235e90e7840de77535794be432.jpg

 

http://www.part.lt/img/cf4dcb425c813e568f7d91f8b9f76da7555.jpg

 
 
 
 
 

El. Prekių parduotuvė DAILYSHOP.COM siūlanti platų ir kokybiška prekių asortimentą, skelbia konkursą "Free gift days" !!! Ir siūlo galimybę tapti vienu iš laimėtojų!



Ką aš galiu laimėti?


 

Tu gali laimėti šaunius
LAZERINIUS ŽYMEKLIUS!(Vienetų skaičius ribotas:10)


Konkurso taisyklės:
 
* Forumo narys turi turėti, ne mažiau kaip 100 postų!
* Narys turi būti užsiregistraves forume ne vėliau, kaip prieš 2010m.!
* Tema turi sulaukti daugiau, nei 20 skirtingų forumo narių postų!



Pagrindinė konkurso taisyklė norintiems laimėti: NARYS TEMOJE TURI PARAŠYTI FRAZĘ(Temos atsakymą) "I WANT ONE" !!!


 

Pirmieji aštuoni(8) nariai, atitinkantys taisykles, parašę temoje nurodytą frazę, bus laimėjusieji! Kiti du lazeriniai žymekliai atsitiktinai atiteks tiems, kas rašė temoje, bet neatitiko konkurso keliamų taisyklių.
 
Su pirmaisiais aštuoneriais laimėtojais ir dviem išrinktaisiais až(asmenine žinute) susisieks forumo narė: jennifer, kad patvirtintu Jūsų gyvenamajį adresą. DĖMESIO!!! Jokių pristatymo išlaidų, pristatymas NEMOKAMAS!


Konkursas baigiasi: 2012-05-10 10:00val.
Paskubėkit! Sekmės jums linki,
Konkurso organizatoriai: DailyShop.com
 
 
Konkursas nėra apgaulė, tad jokių off-topic!!!

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

http://www.part.lt/img/8069762c1235e90e7840de77535794be432.jpg

 

http://www.part.lt/img/cf4dcb425c813e568f7d91f8b9f76da7555.jpg

 
 
 
 
 

El. Prekių parduotuvė DAILYSHOP.COM siūlanti platų ir kokybiška prekių asortimentą, skelbia konkursą "Free gift days" !!! Ir siūlo galimybę tapti vienu iš laimėtojų!



Ką aš galiu laimėti?


 

Tu gali laimėti šaunius
LAZERINIUS ŽYMEKLIUS!(Vienetų skaičius ribotas:10)


Konkurso taisyklės:
 
* Forumo narys turi turėti, ne mažiau kaip 100 postų!
* Narys turi būti užsiregistraves forume ne vėliau, kaip prieš 2010m.!
* Tema turi sulaukti daugiau, nei 20 skirtingų forumo narių postų!



Pagrindinė konkurso taisyklė norintiems laimėti: NARYS TEMOJE TURI PARAŠYTI FRAZĘ(Temos atsakymą) "I WANT ONE" !!!


 

Pirmieji aštuoni(8) nariai, atitinkantys taisykles, parašę temoje nurodytą frazę, bus laimėjusieji! Kiti du lazeriniai žymekliai atsitiktinai atiteks tiems, kas rašė temoje, bet neatitiko konkurso keliamų taisyklių.
 
Su pirmaisiais aštuoneriais laimėtojais ir dviem išrinktaisiais až(asmenine žinute) susisieks forumo narė: jennifer, kad patvirtintu Jūsų gyvenamajį adresą. DĖMESIO!!! Jokių pristatymo išlaidų, pristatymas NEMOKAMAS!


Konkursas baigiasi: 2012-05-10 10:00val.
Paskubėkit! Sekmės jums linki,
Konkurso organizatoriai: DailyShop.com
 
 
Konkursas nėra apgaulė, tad jokių off-topic!!!

Sveiki,
 
Mano vardas Dominykas, Horoskopas Jautis, esu geros širdies žmogus ir norėčiau pasipasokoti apie save ir man tikslus.
 
Tai gi studijuojų dabar VIKO 'Programų sistemas' esu pirmakursis, kodėl stojau čia, todėl, kad aplinkybės taip susiklostė, kad negalėjau studijuoti ten kur noriu. Plius tėvai, seneliai sakė stok čia gal patiks, nes IT ateitis, įstojau pamėginau, ir supratau, kad prašvaiščiau metus, bet susipažinau su lietuvišką studijų kokybę, kuri man nepatiko. Išstudijų patiko tik vienas dalykas matematika, nes visada turėjau potraukį jei. Visada nuo mažens svajojau apie bankininkystę, nors augant norai keitėsi, bet vistiek grįžau prie vaikystės svajonės ir tai kas man patiktų gyvenime. Nors kiek esu skaitęs apie bankininkų darbą, kad jis sunkus, daug viršvalandžių ir kitokių dalykų manęs tai neatbaidė, nes jaučiu tam potraukį ir žinoma sieksiu savo. Mano tikslas buvo ISM ekonomika, nes galvojau lietuvoje tik jis mane gali parengti tinkamai būti bankininku, bet mokamai nevisi galį studijuoti. Egzamino rezultatai tikrai nedžiūgino manęs, tesiog buvau tinginys, per vėlai pradėjau blaiviai mąstyti, bet kaip sakoma geriau dabar, nei niekada.
 
Kodėl pasokojų jums tai, nes kaip išsipasokoji jauti ramybę savyje. Žmonės turbūt ne man vienam yra panašiai nutikę su studijomis. Jei nepatinka nestudijuokit, arba išvis nestokit, geriau ieškokit savęs. Vistiek ateist tas momentas kaip atrasit save. Kerniaus straipsniai bloge atvedė mane įprotą jei bučiau pradėja ankščiau juo skaitytį pasisemti teigiamos emocijos, ryžto, pasitikėjimo savimi, gal dabar būtų viskas kitaip pasisukę, gal ir egzamino rezultatai būtų geresnį, gal studijuočiau tai kas patinka ir t.t.
 
Tai gi nauji mano planai išvažiuoti iš Lietuvos. Kodėl? Todėl, kad norisi pradėti gyvenimą kaip ir išnaujo ar net nuo nulio, su artimu žmogumi, kuris visada palaikys. Į kokia šalis žinomą pradžiai Anglija. Nes turiu tikslų gyvenime todėl reikia juos ir siekti, išpradžių žinoma važiuoju dirbti, pagerinti anglų kalbos žinias, o galiausiai pradėti studijuoti. Iš jūsų norėčiau vieno dalyko sužinoti apie studijas anglijoje mano egzamino balai prasti, ar įnamoną pagyvenus anglijoje ten įstoti ir baigti mokslus susijusius su bankininkystę, įmanoma įstoti tik į prastus universitetus ar gali pavykti ir geresnius? (Nukripau nuo temos) Baigęs studijas planuoju grįžti į lietuvą, arba važiuoti į šveicarija ir ten siekti bankininko karjeros, o gal net į kokią kitą šalį. Jei grįžių į lietuvą tada žinoma sieksiu, magistro, doktrantūros(bet kokiu atveju sieksiu ir negrįžęs į Lietuva). Ir žinoma mėginsiu būti dėstytojų. Visada norėjau būti bankininku išmanyti ekonomika, finansus ir visą kitą, nes noriu būti geriausiai išmanantis savo sritį, nes kaip dirbsi mėgstama darbą busi laimingas, o dar geriau, kaip savo patirtį gali pasidalinti su kitas, todėl dėstytoju ir noriu būti.
 
Sekmės.

Atleiskit man, už mano įžūlumą, bet... Visi rašote, nežinodami, kas yra švietimo sistema ir joje nedirbę. Mano asmeninė patirtis ir pastebėjimai: Visa, ką jūs surašėt, nelabai ir veikia. Kodėl?
1. Kompiuteriai blaško dėmesį. Faktas. Bandėm per matematikos pamokas pritaikyt - vaikai braižė grafikus, funkcijų transformacijos ir t.t. Išvada - neveikia. Jeigu žmogus nori kažką išmokti, jis turi tai daryti savo rankomis. Šiuo atveju - pats braižyti.
2. Dabar įsivaizduokit kiek reikia lėšų tokioms reformoms. Daug. Velniškai daug. Tik nepradėkit su savo skaičiais, nes teko man ir prie viešųjų pirkimų rankas prikišti - jums taip atrodo, kad nedaug, bet kai supranti mastus...
3. Struktūrinės problemos. Išmokyti vaikus dirbti su naujomis priemonėmis - lengva. Tačiau ne mokytojus. Mokytojai iš dangaus nedygsta, juos irgi reikia paruošti. O žinant kas stoja į pedagoginį.. Didžioji dalis mokytojų, ypač provincijose, yra apkerpėje, nenori tobulėti, galvoja, kad gavę diplomą visą gyvenimą ir dirbs mokytojais.
 
Šiuo metu yra kuriama sistema, paremta moksliniais atminties ilgumo skaičiavimais, t.y. informacija primenama tuo metu, kada prasideda užmiršimo procesas. Bet nenoriu plėtotis, čia jau atskira diskusija.
 
Pasakykit, kaip tas tris problemas išspręsti ir garantuoju, kad gausit darbą Ugdymo Plėtotės Centre.
 
Mąstykit forumiečiai, plačiau ir giliau, mąstykit..

Sveiki visi bendruomenės nariai,
Na štai, nemėgstu rašyti tokio pobūdžio straipsnių ar prisistatymų, bet šį kartą pasistengsiu.
 
Apie save

 
Vardas mano toks neįprastas ir man nelabai patinkantis, nors daug kas sako, jog "Turi mylėti savo vardą ir tave mylės gyvenimas" - kažką panašaus girdėjau iš kažko. Taigi laimei ar nelaimei esu Aurelijus. Šiauliai...Ne negyvenu Šiauliuose, nors dažnai tenka lankytis, mokytis tenai, nuo mano namų "tikrūjų" tai geri 40km. kelio iki jų. Daugiau minčių turiu, kalbant apie charakterį: Esu tas vadinamasis "gerietis" :D Tiesiog geros širdies žmogus. Ir tai pasireiškia labai įvairiai, bet manau vienpusiškai - tai, kad esu dosnus, tikrai ne kažkoks tai turtingasis, nors tuo, taip atsibudusios ir jau beveik užmirštos ir nebeminimos frazės "krizės" laikotarpiu, sunku apibrėžti tą turtingumą pinigais. Dosnumas pasireiškia kitaip, dovanojant, rodant dėmesį merginai ir panašiais variantais. Nemėgstu girtis, esu kuklus, vadovaujuosi taisykle, kad visada yra ir bus geresnių už tave patį. Tai pat, dėl ko dar iki šiol neapsisprendžiu, ar tai blogai ar gerai ar suderinama. Tai yra atvirumas, kuris kartais pavirsta ir į naivumą, kadangi kaip minėjau esu geros širdies, "šiltos" širdies žmogus, būna, pasitaiko, kad tuo kiti pasinaudoja, net ir artimi žmonės. Bet ką jau darysi, šitai atperka kiti brangūs žmonės. Tai kas man prie širdies, kaip čia isireiškti, "limpa" tas dalykas, tai jam galiu atsiduoti 101%, tai būtent kaip įvairios programos muzikos mixavimui ir pnš. Bet tai gali būti nebūtinai tas, tiesiog jei man tas darbas patinka, nuo jo mane sunkiai galima "atplėšti" galiu darbuotis iki vėlumos, per naktį ir dar kitą dieną ryte :D Dar esu labai emocionalus, tai tas "greičiau, šią akimirką" nevisada sprendimai būna teisingi, bet aš toks jau esu nekantrus. Dar galbūt, kuo įdomus esu pats sau, kad turiu lyg dvi asmenybės, tai romantikas(eilių kūrimas, kartais panašių į repo "rhymes", svajonės ir panašios mintys, naktį dangaus stebėjimas ir visi kiti tie gražūs dalykai, muzika - turinti prasmę, žodžius, juolab šitoj asmenybės pusėj pasireiškia jautrumas ir kaip aš mėgstu sakyti "gilūs jausmai"). Kaip ir kita asmenybė ar jos pusė yra kitas Aurelijus, prie kompanijos, diskotekuose, klubuose, tuomet jau linksmas ir galvojantis tik šia akimirka. Bet nesikeičia tai, kad visada maloniai ir šiltai bendrauju su žmonėmis, niekada neatsisakau pabendrauti tiek kompiuterio pagalba tiek susitikus. Štai informacijos apie mane ir mano charakterį jau gal ir užteks.
 
Asmeninė patirtis - visiškas nusivilimas


 
O viskas prasideda tuo, kad nuo 8kl. prasidėjo įdomesni dalykai susiję su IT. O noras mano tai buvo absoliučiai stiprus ir besąligiškas mokytis sudėtingesnių dalykų :D Prasidėjo "Pascal", bet kadangi aš iš visos klasės vienas domėjausi tais dalykais taip labai, tai greit ir baigėsi jis, kitiems aišku, tai buvo neįdomu, mokytoja vis "žemino" tą adukacinį lygį(ną ką padarysi - ne pas visus to proto yra ir nevisi jį išnaudoja) tai ir gavosi jog Pascal'io neįmėm rimtai, tiesiog keletą aritmetinių veiksmų, procentų dalys,žaidimai su tikimybėmis, vidurkio skaičiavimai ir panašios smulkmenos. Nors mokytojai sakiau, kad norėčiau papildomai, rimtai mokytis, bet supratau, kad programa yra programa, kaip sakant "Visi lygus - išskirti negalima :)" 10kl. Atsirado šviesulys mano padangėje :D Naujas mokytojas - Taip, jis išmanė daugiau, mokėjo aiškiau viską išdėstyti. Atrodė viskas gerai, susikeitėm duomenimis, bet kaip neturėdavo laiko, prisijungti, taip neturėdavo. Per pamokas taip pat turi juk dėstyti "tą būtiną" programą moksleiviams. Taip ir praėjo viskas, šioje srityje nepatobulėjau, tiesa bandžiau mokytis savarankiškai: W3schools buvo variantas, buvau užbaiginėjantis Html pagrindus, bet kuo toliau gilinausi tuo gaudavau dar kritinius ir milžiniškus srautus informacijos, nesuprantamos beje, vos ne kiekvieną žodį, reikšmę, vertę reikėjo "googlintis" nuleidau rankas...be to buvo kitų svarbių dalykų, kiti mokslai, mergina, draugai, nedraugai, ir t.t Pabaigiau pagrindinio išsilavinimo etapą vidurkiu 7,1(tiesa ties mokslais buvau apsileidęs daug, bet gi žinot, tas amžius, gerai, kad mergina tiesiog priversdavo mokytis, šantažuodama,manipuliuodama mano silpnybėmis:D Bet iš gerosios pusės,kartais ir pačiam būdavo noro mokytis). Nors egzaminai(kurių viso labo buvo tik du, išlaikyti 9/10, visgi vidurkio kuris buvo penktoje klasėje(9.1) nebepasiekiau). "Viskas turi tesinį" arba po pirmo etapo visada būna antras,trečias ir t.t jei žmogus yra žmogus :) Kita mokykla - iš pradžių patiko, kam nepatiktų, buvau laisvas pilietis, nauji draugai, nežinau, ar man čia pasisekė, bet turėjau galimybę ko ne metus pabūt gerų draugų kompanijoje, buvom vieningi "eidavom vienas už kitą". Tai apart šito ir laisvės, laisvės nuo tėvų ir panašių dalykų, naujojoje mokymo įstaigoje nebuvo nieko gero - bent jau man. Kadangi IT bendruomenė tai trumpai iš patirties kurios gavau ten(neskanios,šaltos,abejingos): Tai buvo pirmame kurse, kad paint'u piešėm ir mokytojos paklausus, kodėl mane bukinat su šituo, atsakymas: "Kompiuteristas turi mokėti dirbti su visom programom" Galvoju: "Kas tau geresnio?" :D Niekas tokių dalykų nebenaudos jau, jau ir nebenaudoja. Taigi va patirtis skaudi,palikau tą mokyklą, nes bukina žiauriai, viskas abejingumo gniaužtuose, mokytojai nemoka sklandžiai išaiškinti(gal čia aš nesupratau tik vienas, maniau, bet kad daugumos grupiokų nuomonė buvo tapati, taigi grupę apleido 5 žmonės, be manęs, t.y paliko šitą mokymo įstaiga. Man labiausiai nepatiko tas dalykas: jei mokinys nori daugiau išmokti, nevaizduoja, kad žino kažką daugiau už kitus, nėra pasipūtes, tik sveikas noras tobulėti - o į tave žiūri, kaip į kenkėja, kuris gaištą "ale" brangų mokytojo laiką, kraupu kai nėra žmogiškumo :) O tęsiant apie IT pamokas: prašė daryti pakvietimus su tuo corel'iu - atšoviau jog nedarysiu, galiu per PS. Tai dariau per PS, padariau(Nors toks ir photoshoperis, net ne toks, tiesiog tekstas, keletas efektų, fonas ir viskas), isišiepus vaikščiojo, tuoj pat susikėlė į flash'ą darbus :D Aš, su savo noru tobulėti, atsitrenkdavau tarytum į sieną. Aišku, galėjau mokytis savarankiškai - tas tiesa. Bet nelabai turėjau laiko tam - nebuvau ir nesu toks kuris sedėtų kažkur savo "chatoj" t.y pavyzdžiui kai gyvenau bendrabutyje, tai visalaik būdavo veiksmas, nebuvo dienos tokios, kad sedėti prie PC, apart tų tradicinių vakarų, naktų kartais, kai filmas "eidavo" pajungtas prieš miega, arba sujungti per LAN'ą du kompiuteriai ir vykdavo dažniausiai "stronghold crusader" "beldimas" iki ryto :D Bendrabutis - ne vieta mokytis, o apie savarankišką ir ramu mokymasi, net nėra kalbos, na nebent būsi koks tylenis, varvinsi akis prie pc ir tiek, nieko nepamatysi, niekur nesudalyvausi, neturėsį įspūdžių, neturėsi ką papasakoti po trejų metų studentavimo(Nesigirsiu, bet aš per metus tiek įvykių apturėjau, malonių, nemalonių, linksmų, kai kurie per tris ar net keturis metus negali to papasakot) :D draugams, galbūt tėvams merginai(aišku paskutiniai du variantai nebūtinai turi viską žinoti :D) . Žinau, kad tokios kalbos atrodo jaunatviškai ir pilnos kvailumo, bet tai tiesa, bent tai mano patirtis. Todėl dabar mažiau linksmybių, daugiau ramumos ir domėjimosi ateitimi, IT technologijomis ir visu tuo reikalu, kuris man patinka, galbūt išaugau, kažkas pasakys subrendau, bet neabejoju, jei vėl viskas grįžtu atgal labai nesistengčiau pakeisti tų akimirkų, gal tiesiog pasikeistų kelios svarbios vertybės :)
 
Kodėl aš čia?

 
Pasikapstykim po praeitį: viskas prasidėjo nuo internetinio žaidimo vadinamo SA-MP. Nebuvo dar daug metų man, tiesa ir dabar ne per daugiausia(18) :D Kaip ir visi pradėjau kaip žaidėjas, poto įvairūs statusai, pareigos, privilegijos. Savo serverį sumasčiau sukurti su keletą draugų, kolegų. Bet greit man tai atsibodo ir viskas pasibaigė. Štai šiuo metu tiesiog vartau, lyg biblijos puslapius, įvairius portalus, saitus, tinklalapius. Skaitau žmonių mintis, ieškau informacijos, išmokstu kažką, kartais pakomentuoju, pareiškiu savo nuomonę. Turbūt kaip ir visi čia ateina ieškodami, bendraminčių, galbūt kažkas nori kažką kurti, kažkas nori pasigirti, kažkas nori įgauti patirties išbandydamas kažką ko dar nebandė, įgauti žinių. Kai kurie gal nori rimtai įkurti verslo pagrindus ar įgyvendinti projektą, o galbūt tik vedami noro tapti bendruomenės nariu, jie čia registruojasi ir diskutuoja. Tarp tų minėtųjų ir aš ten esu, atėjęs, kaip naujokas, kaip žalias, kaip trokštantis žinių ir įgūdžių. Visuomet kažkas atveria akis į dar didesnį akiratį ir tavasis sumažėja :)

Ideologija, tikslai, siekiai, svajonės siejamos su IT


 
Neturiu daug ką apie tai pasakyti. Tiesiog norėčiau, kad žmonės būtų supratingesni ir žmogiškesni. Kad susižavėjimas žmogum kaip autoritetu ir atviras to reiškimas nebūtų vadinamas "gal muilo, kad lendi?" Aš asmeniškai, kaip atvira ir nuoširdi asmenybė, galiu girti žmogu, žavėtis jo darbais, žodžiais ir t.t, o jei sulaukiu pagalbos, nuoširdžios atviros taip pat negailiu liaupsių ir pagyrimų, nes manau, kad ne kiekvienas turi tą žmogišką suvokimą, kad ne viskas kas aplink tai nauda :) Kalbant apie siekius, tai palinkėkit man, kad viskas gražiai "sugultų" galvoje :D nes prieš akis - programavimas. Jei minėčiau svajones, tai aišku - banalu, bet teisinga, verslas, pastovios pajamos, galimybė tobulėti, plėstis, nenoriu būti kažkoks žymus, noriu padėti spręsti žmonių bėdas, nes manau labiausiai tinku tam. O konkrečiai kas dabar mane domina tai Hostingo projekto kūrimas, galvoju ar pradėti domėtis apie tai, kaip padaryti veiksmą: nuomuojamas serveris+X+X+X+X+X+X=Hostingo paslaugos :D Tiesa, jei tai pradėčiau, tai imčiausi kokybės, prieinamos kainos,patogumo. Žodžiu tai vienas iš mano favoritų, projektas kuriuo norėčiau užsiimti ir kurį norėčiau plėsti, tiesa konkurencija gan didelė, bet kokybė tai mano perspektyvus mastyvas :)
 
Iš anksto atsiprašau už klaidas, tiek ir bus to mano prisistatymo, kodėl daug smailų - aš moku būt emocionaliu, net ir virtualioje erdvėje, malonu susipažinti :)

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

O autorius labai protingai ignoravo :)
 
 
Sekmės su teisėmis, išsilaikyk, merginą pavėžint galėsi :D

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.

Mokslo atžvilgiu, tai yra gerai - bet gyvenimo...Greitai nebejusime gyvenimo teikiamų malonumų, nes viskas keičiasi(ir turbūt bus pakeista) į virtualų pasaulį. Bendravimas, jau ir taip jis yra labai išsikerojęs po visą internetinę erdvę, greitai nebemokėsim bendraut su realiu žmogum stovint prieš jį(čia požiūris radikaliai taikant). Norim garsų? Paukščių,vėjo, galų gale gamtos ir t.t ? Įsijungsim turbūt juos per play'erį, taip pat "paleisim" kokią virtualią programa ir klausysim, žiūrėsim...Jau dabar be darbo(bet ir nuo jo priklauso) žmogus praktiškai sedėti gali namie, dabar kiek dar žinau, daug kas užsisakinėja telefonu(picos ir visa kita). Ar nebus taip, kad "Noriu pasigaminti kažką, įlendu į internetą, užsakau produktus, man atveža juos į namus" Vietoj to, kad išeit pasižmonėt... Aš kalbu(rašau) apie tai, kokia žala yra daroma, bet mes jos nepastebim. Vis daugiau žmonių sieja savo profesija su IT, jaunų(aišku tai yra protingas dalykas). Bet kas bus po 10-20 metų ?(ne, nereikia nei tiek:). Keletas mano aplinkos žmonių(tai yra pusbroliai: 10-12metų). Jau su akiniais sėdi, kiauras dienas prie PC, jau tarsi "zombiai" - į lauką neina, kai kviečiasi draugai(galbūt tai jau asmeninės bėdos, nes vertybes renkiesi pats). Bet dabar pagalvokit, kokia situacija bus po 3-5-rių metų? Aš puikiai žinau tokių pavyzdžių, kaip nemoka bendrauti su mergina, kai kompanijoje būna tylus, nieko nesako, tampa silpna būtybe, nes visko bijo, prie ekrano jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, o realybėje viskas jam kelia pavojų ir jis tampa uždaras, jam nemalonu būti tarp žmonių, bendrauti. Tai ar tokio gyvenimo reikia? Nemanau. Kaip ir kažkas jau minėjo - Technologijos pažanga: tai yra PLIUSAS ir MINUSAS. Ir negalime panaikinti, nei vieno, nei kito. Norime patogumų - tapsime tingyniais. Gerai, kad dar namai statomi, fizine ir technikos(ne technologijų) pagalba. Be darbo tapsime(kaip mano dėdė dažnai sako) "išvėseliais". Kurie tik per kompiuterio(tos dėžes) atviras galimybes pasijus galingi. Pajuokaujant, tai pasakyčiau gerai, kad dar plytų niekas nevaldo "touchscreen" principu :D Atsisėdi, arbata geri ir mėtai, delioji plytas, še tau ir namas "gatavas" :D
 
Ar mes tobulėjam ar naikinam žmogiškumą? Ar išduodame savo prigimti bendrauti, jausti, patirti ar keičiam dalykais kurie mums užtikrins lengvą ir patogų gyvenimą? Ar aukosime patirtį, pažinimo džiaugsmą į kažkieno sukurtą "tutorial'ą" ? Jei taip ir toliau, tai mūsų visas gyvenimas taps šablonu. Jei dings žmogiškumas, tereikia įsivaizduoti(na čia gal aš vėl juoko formoj šiektiek) gimsime, pasiriksime šabloną kuriuo gyvensim ir mokysimės iš "tutorial'ų" visą savo gyvenimą :D Taigi robotizmas čia vienas, taip sakant atgyveni savo ir sudie, nei patyrimo, nei atradimo, nei pažinimo džiaugsmo...Liūdna ištiesų.