-
Pranešimai
11 -
Užsiregistravo
-
Lankėsi
-
Laimėta dienų
2 -
Atsiliepimai
100%
Turinio tipas
Forumas
Kalendorius
Parduotuvė
Akademija
Skelbimai
Zachristy Pranešimai
-
-
Sori, bet jei dirbamas projektuotoju, mokėdamas autocad ir pan. uždirbi 1200 lt per mėn. tai pats kaltas. Gal pačioje pradžioje tai ir labai normalu, bet jei kaip sakei per 5 metus prasimuši tik iki 2000 lt, tai ne kažką.
Labai madinga žiūriu sakyti „pats kaltas“ kiekvieną kartą kai pasakai kiek uždirbi ar uždirbai. Žinai kiek galima tokių „pats kaltas“ pasakyti žmonėms Lietuvoje? Manau pusei Lietuvos. Bet o ką žmonėms daryti? Juk turi kažkas dirbti kasininkais, pardavėjais, valytojais ir panašiai. Kiekvienas darbas yra darbas. Aš juk ne darbdavys, jeigu jis tiek moka ir tiek siūlo, matomai jis gali sau tai leisti, jeigu tau nepatinka, ateis dirbti kitas į tavo vietą už tiek. Jeigu aš mačiau, kad daugiau nebeįmanoma bus uždirbti po 5 metų negu 2000Lt, tai automatiškai ir priėmiau tam tikrus sprendimus.
-
Nuvažiuoti bent kartą padirbėti užsienyje tikrai verta, nes gausi neįkainojamos patirties ir pradėsi labiau mylėti savo tėvynę. Bet išvažiuoti visam laikui be perspektyvų dirbti š*diną darbą yra nesąmonė. Nebent žmogus yra nenorintis tobulėti, nemąstantis ir sugeba daryti tik tai, ką jam liepia kiti. Tokiu atveju taip - užsienyje dirbdamas prastą darbą jis gyvens geriau nei dirbdamas tokį patį Lietuvoje.
Lietuvoje man teko dirbti projektuotoju. Aišku, buvau dar naujokas šitoje sferoje, bet puikiai mokėjau tokias programas kaip autocad ir panašiai. Alga į rankas 1200lt. :) Su laiku, žinoma, būčiau „kilęs“ karjeros laiptais ir mano alga gal būtų siekusi 2000lt (po kokių 5 metų). Darbas - visą dieną žiūrėti į ekraną ir braižyti linijas. Darbo aplinka - gyvenimu nepatenkinti žmonės, kuriems visi blogi, jie vieninteliai geriausi, pastoviai šaukiantys ir burbiantys, nieko nepadedantys. Jeigu kas man siūlytų kokį darbą pasirinkčiau dirbti visą gyvenimą ar projektuotoju ar tiesiog paprastą eilinį darbą sandėlyje Vokietijoje, tai atsakyčiau, geriau dirbčiau sandėlyje, nes ten ne tik nervų sutaupyčiau, bet ir pinigų. Nemanau, kad čia esmė žmoguje, kad jis nenori tobulėti, patikėk manim, yra begalės žmonių, tokių kaip aš, kurie tikrai nori tobulėti, bet, tiesiog, kokia prasmė tobulėti tokiam darbe, kurio tu nemėgsti. Tu paprasčiausiai niekada ten nepasieksi tiek, kiek galėtum pasiekti dirbdamas sau patinkantį darbą. Galų gale tu vis tiek jį vieną dieną mesi. MANO NUOMONĖ yra tokia, kad tobulėti daug geriau ten, kur tu mėgsti tai daryti. Tada, net ir tie uždirbti 2000lt Lietuvoje neatrodys tokia maža pinigų suma. Nors, čia vėlgi, nuomonių skirtumai... ;)
-
Dabar ir aš užsimaniau išlėkti vasarą užsidirbti, gavau pasiūlymą Anglijoje atlyginimas apie 4000 lt, na bendrai viską paskaičiavus nuo mėnesio darbo parsivesčiau tuos pačius (kaip ir temos autorius 2000).
Tai kažkaip pagalvojau, kad ne toks čia geras variantas taip emigruot, aišku mano variantu. Gyvenu Lietuvoje, iš tėvų kišenės viską ką uždirbu pasilieku, namai geri, dar mašiną savo turiu, draugai ir visa kita, o galiausiai skirtumas tik 600 lt už mėnesį. Aišku, čia ne visiem galioja tokia matematika, bet pripažinkim nemažai iš mūsų yra studentai, jaunuoliai.
Tai rezume, ieškau darbo užsienyje vasarai, bet kad išeitų per mėnesį sutaupyti, na mažiausiai 2500. Tokiu atveju, kaip suprantu Vokieitija vos ne atkrenta, Skandinavijoje daug didesni atlyginimai, šitą girdėjau ir iš kitų statybininkų, kurie su manim dirbo.
Taip pat Anglija man atrodo verta dėmesio, vien pliusas, kad kalbą puikiai moko, kartais irgi aktualu atlyginimui.
Temos autorius irgi šaunuolis, nebamba tiek jau daug, kaip kaikurie emigrantai, kokia čia baisi šalis Lietuva, padirbėjo užsidirbo. Tik sakau, kad galima pandyti ir geriau rasti, Vokietija ne pats geriausias pasirinkimas, nors jei per pažįstamus, tai gal ir gerai nebaisu, kad apgaus.
PS kaip kiti pastebėjo, tai bendrabutis tikrai dar padorus buvo, VU studentai ilgai eilėje stovi, kad tokį gautų, plius dar tipo tryse turi tokiame gyventi, tai dauguma sumoka papildomus 200 lt už trečią žmogų ir gyvena dviese (mokėdami po 300 lt).
http://www.part.lt/img/a9530a3a287086b11879df4e24cbc85c670.jpg
Taip, pripažįstu, uždirbti pinigai gal ir nėra patys didžiausi, gal ir būtų buvę galima kažką ir geriau surasti, bet tiesiog, tuo metu buvo kaip buvo.
Vietinę kalbą visada yra gerai mokėti, bet, tame darbe, kur man teko darbuotis, jei mokėtum tu ir 10 kalbų vargu ar tu būtum paaukštintas ar labiau gerbiamas. Matyt ir nuo vietos, kur dirbi ir nuo valdžios požiūrio daug kas priklauso.
Barakas, imant kaip tik kambarį ir jo būklę, buvo iš ties geros būklės, dėl to labai skūstis negaliu. Bet buvo kitų, jau minėtų temoje, trūkumų. :)
-
Ką toliau žadi veikti, jei nepaslaptis?
Kol kas planuoju porą idėjų pamėginti įgyvendinti Lietuvoje, jeigu nepavyks, žiūrėsiu. :)
Dėkui už istoriją. Man tai pagr. klausimas kilo, kodėl pats neieškojai būsto kitur? Taip pat, ką veiki šiuo metu? Jau Lietuvoj esi, taip? Ką dirbi?
Iš tikrųjų, pradžioje, mes būsto ieškojomės, tačiau nepavyko jo taip lengvai rasti, nes daug vokiečių paprasčiausiai atsisako nuomoti emigrantams būstus, nors ne visi. Laikas ėjo, o vėliau į pabaigą nebematėm prasmės ir ieškotis, nes tam, kad nuomotis būsta reikia sudaryti atitinkamas nuomos sutartis, kurių mes nenorėjom. Į kitą klausimo dalį atsakiau prieš tai esančiam post`ui ;)
Smagu paskaityti. Tik nuotraukas nevisas rodo. Pats kaip tik šiuo metu svarstau apie emigravimą į Vokietiją. Šiuo metu lietuvoje esi? Kokioje Vokietijos dalyje dirbai? :)
Dabar turėtų rodyti. ;) Dirbau rytinėje dalyje, kuri, kaip žinoma, ekonomiškai silpnesnė. Šiuo metu esu Lietuvoje.
-
- Populiarus pranešimas.
- Populiarus pranešimas.
Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg(foto paimta iš interneto)
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
(Foto iš bendrabučio kambario)
(Foto iš bendrabučio kambario)
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
(Foto iš bendrabučio virtuvės)
(Foto iš bendrabučio virtuvės)
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)
(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)
(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
(Pakeliui į vietinį kaimelį)
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
(„Selfiukas“ iš sandėlio)
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
(„Longauferis“)
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
Alga ir pragyvenimas
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
Verdiktas
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)
-
-
Kodėl parduodi?
Buvo draugo gimtadienis, jis buvo užsiminęs, kad norėtų mechaninės klaviatūros dovanų. Jam nežinant, užsakiau šią klaviatūrą, o kai reikėjo įteikti dovanų pasirodo jis jau buvo nusipirkęs Razer Blackwidow... Taip ir gavosi, kad ši klaviatūra dabar nenaudojama, o man jos nereikia.
-
Sveiki,
Parduodu visiškai naują mechaninę klaviatūrą Ducky DK2108S. Visiškai nenaudota. Dėžė pradaryta buvo tik tam, kad įsitikinti ar prekė atitiko aprašymą, kadangi buvo siųstasi iš užsienio.
Ši mechaninė klaviatūra pasižymi itin dideliu patvarumu (palaikius rankose iš karto jaučiasi svoris ir stiprumas). Ant stalo visiškai neslysta, laikosi labai tvirtai. Galima nuo apačios dar pasikelti kojeles.
Klaviatūra taip pat turi šviečiančias mėlynas LED lemputes, kurios gali reguliuotis pagal stiprumą. Taip pat prieduose yra W A S D mygtukai pilkos spalvos, taip pat įrankis patogiai klaviatūros mygtukams išimti bei pravalyti dulkes ar šiaip kokius trupinius, labai lengvai įsideda.
Puikiai spaudžiasi klavišai ir labai patogu rašyti. Žmonėms, kurie nėra dar naudojesi mechaninėm klaviatūrom, internete dauguma rekomenduoja kaip tik brown switch`us turinčią klaviatūrą.
Kaina 250 LT, pats mokėjau su visais siuntimais 350 LT.
Tel.Nr. 862352721
email: [email protected]
Galimas siuntimas į kitus miestus.
-
Nenorėdamas kurti bereikalingos temos paklausiu panašiu klausimu, kokia programa būtų galima kurti tokius dalykus? piešimas su photoshop? o animaciją?
Adobe Flash
-
Ačiū už cd-key, viskas tvarkingai.
Microsoft xbox 360 kinect
Elektronikos prekės
Sukurta · Redagavo Zachristy
Sveiki,
Turiu mažai naudotą microsoft xbox 360 kinectą. Pirkau prieš 2 metus iš vieno žmogaus , teko naudoti tik vienam video projektui kaip judesius gaudantį sensorių, o po to gulėjo visą laiką pastalčiuje.
Pats kinect`as buvo pirktas Anglijoje, todėl skiriasi kištukas į rozetę (bus matyti nuotraukoje), tačiau turiu ir galėsiu pridėti pereinamąjį jungiklį į Lietuvoje tinkančias rozetes.
Norėčiau ~55 eurų.
Susidomėję parašykit AŽ