Manau ne vienas jaunas žmogus yra kamuojamas vienos ligos – tingulio. Aš ne išimtis, kad ir kaip man bebūtų liūdna dėl to. Apie tai ir noriu padiskutuoti su Jumis.
Gyvenime esu išsikėlęs sau didelius tikslus. Tačiau puikiai suprantu, jog eidamas tuo keliu, kuriuo einu dabar, savo svajonių ir siekių neįgyvendinsiu. Tačiau žinau, jog dar ne vėlu pasikeisti. Esu moksleivis, liko dar pora metų iki studijų. Nors mokausi tikrai neblogai, dalyvauju įvairiose olimpiadose, kuriose dažniausiai laimiu, tačiau nemanau, jog aš išnaudoju visas savo galimybes, o tos mano žinios - lašas jūroje. Nuo mažens buvau imlus mokslams, įdėdamas mažesnes pastangas nei kiti pasiekdavau dar geresnių rezultatų nei jie. Tai kėlė mano EGO ir pasitikėjimą savo jėgomis. Aš visur norėjau būti pirmas geriausias – lyderiauti. Nesvarbu, ar tai buvo skaitovų konkursas, ar futbolas su draugais. Visa tai man sekėsi puikiai. Lyderiavimas, laimėjimai buvo mano kuras, kuris skatino mane dirbti, mokytis. Pamenu, kaip 5 klasėje, sėdėdavau valandą ir mokydavausi 30 anglų kalbos žodžių tik tam, jog gaučiau 10. Aš norėjau gauti maksimumą. Jei gaudavau 9, aš jausdavausi nelaimingas. Juokinga. Tačiau metams bėgant supratau, jog kam mokytis tai, kas tau nėra įdomu, jei galima nusirašyti? Taip ir darydavau. Beveik nesimokydavau namuose – viską išmokdavau per pamokas. Jei jau tikrai reikdavo kažką išmokti ar padaryti, tai tempdavau iki paskutinės minutės, tada susidėdavo krūva darbų ir atlikti darbus buvo daug sunkiau, o ir tos žinios buvo vienadienės. Tai ir užmigdė mane ir sustabdė vietoje. Rezultatai nuo to nekentėjo, bet įdėtos pastangos sumažėjo.
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo tinginys tūnantis manyje. Aš mieliau žiūrėdavau bevertes laidas ar filmus, naršydavau internete, nei eidavau mokytis. Ar žinote tą jausmą, kai tau atrodo, jog tavęs dar laukia „krūva" darbų, kurių atlikti tu nenori ir tai tave slegia kaip didelis akmuo? Nekenčiu to jausmo. Ir galėčiau jo niekada nejausti – tereikia darbus atlikti laiku. Prisiversti ir nenukelti jų kitai dienai. Kartais būdavo tokių etapų, jog prisiversdavau ir atlikdavau darbus iki deadlino. Tai padarydavo mane laimingą, jog aš prisiverčiau ir padariau. Tačiau tas etapas greit praeidavo ir aš vėl tinginiaudavau, švaistydavau savo laiką.
Mane tinginiu padarė tai, jog man nereikia tiek daug pastangų, jog pasiekčiau gerus rezulatus ar gaučiau ko noriu. Ir tai neskatina manęs tobulėti. Dažnai žadu sau, jog tikrai susiimsiu, pradėsiu daugiau dirbti tose srityse, kurių man reiks ateityje, tačiau man neužtenka VALIOS. Aš žinau, jog jei pradėčiau dirbti, mokytis žinioms, o ne pažymiui, galėčiau pasiekti labai daug, tačiau tai taip nedarau.
Dabar darbus visuomet atidedu kitai dienai. Manau, jog kitą dieną bus lengviau, būsiu žvalesnis, skaidresnė galva. Nė velnio – kitą dieną buna tik sunkiau. Tuomet tenka sėdėti naktį ir daryti tai, ką galėjai padaryti net ir tos dienos popietę, tačiau pasirinkau internetą ar televizorių. Facebook, Gmail, uzdarbis.lt bei kiti tinklalapiai blaško mane. Pats matau kiek daug laiko praleidžiu tiesiog „kybodamas" online be jokios priežasties. Aš nelaukiu jokios svarbios žinos, man nėra būtina tikrinti tuos puslapius kelis kartus per dieną, nes vis vien nieko nepraleisiu, bet aš tai darau. Tai ėda mano laiką.
Dar vakar buvau kupinas entuziazmo ir motyvacijos, pakylėtas, ir maniau, jog galiu nuversti kalnus. Šiandien to nebebuvo. Vėl grįžau į niūrią dabartį, su kabančiais darbais virš galvos, kurias VĖL atidėjau kitai dienai ir šiandien.
Kaip jūs kovojat su tinguliu? Iš kur gaunat motyvacijos tam, ko vaisius ragausit vėliau?
