Nastijus

Kai kuriuos tekstus perskaitome vienu įkvėpimu, o kiti jau po pirmosios pastraipos sukelia nenumaldomą žiovulį. Tad pažiūrėkime, kurgi autoriai paslepia įtrauklumo „kabliuką“, užkabinantį ir neleidžiantį atsiplėšti iki paskutinio skyrybos ženklo.
 
Intriguojanti antraštė
Antraštė turi sužadinti smalsumą ir norą perskaityti straipsnį. Reikia užsiminti apie rutuliojamą temą, bet palikti intrigą – siūlo galą, kurio laikydamasis skaitytojas įsipainiotų į gerai suregztą minčių tinklą. Pavyzdžiui, „Dar vienas Katalikų Bažnyčios nužmogėjimas“ (Apostazė.blogspot.com) suintriguoja labiau nei „Bažnyčios nurodymu Olandijoje būdavo kastruojami berniukai“ (Delfi.lt). Antruoju atveju pavadinime pateikta informacija pakankama, kad smulkmenomis nesidomintis skaitytojas nebesigilintų į temą ir neskaitytų viso straipsnio, o būtent taip ir elgiasi dauguma laiką itin taupančių žmonių.
Antraštės mintį svarbu perteikti glaustai ir efektingai, kad daugiažodžiavimas neatbaidytų galimo skaitytojo. Pripažinkit, juk pernelyg ilgų straipsnio pavadinimų akys kartais tiesiog nesivargina skaityti ir apsistoja ties trumpesniais.
O kai antrašte susidomėjęs skaitytojas ryžtasi užmesti akį į patį tekstą, reikia jau pirmaisiais sakiniais užkariauti jo dėmesį, nes turite 20 sekundžių „kabliukui užmesti“. Tai padaryti padės laiko patikrintas masalas – TTT.
 
Trys didieji „T“
Taiklumas, Tikslingumas, Turtingumas – tai trys straipsnį laikantys banginiai, užtikrinantys jo įtaigumą. Kad tekstas būtų tvirtas, reikalingi visi kartu ir vienodai stiprūs.
Taiklumas. Kiekvienas straipsnis turi taikliai pasiekti potencialių skaitytojų taikinio centrą – adresatą. Neverta galvoti, kad itin įdomų straipsnį skaitys bet kas. Informacijos pertekliaus laikais kruopščiai atsirenkame, ką verta skaityti, o ko ne. Pavyzdžiui, šis straipsnis skirtas tekstų kūrėjams, nes pateikiama informacija gali būti naudinga tik jiems. Numačius adresatą ir suvokus jo poreikius imamas konstruoti informacinis pranešimas.
Tikslingumas. Bet kokio teksto tikslas – perduoti konkrečią žinią (informaciją). Jos turi būti pakankamai, kad vertėtų kurti naują diskursą. Kalbėjimas ir nieko nepasakymas – tuščiažodžiaujančių politikų užsiėmimas, tad jiems ir palikime. Gero tekstų kūrėjo darbuose informacija yra pagrindas – namo „dėžutė“, o kalbinė išraiška – tik apdaila. Bet ji ne mažiau svarbi, nes tik originaliai ir įdomiai pateiktos mintys tekstą daro patrauklų.
Turtingumas. Būtent taip pavadinau trečiąjį banginį – kokybišką ir įdomų temos pateikimą. Va čia ir prasideda tikrai gero kūrėjo triumfas. Kalbos turtingumas – ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas, pasiekiamas po kelerių metų nuolatinio įdirbio. Intuityvus kalbos pojūtis labai padeda parinkti išraiškingiausius žodžius, tinkamiausias frazes ar net emociškai stiprius skyrybos ženklus. Kai moki gerai „vairuoti“ kalbą, nebijai rizikuoti ir lėkti didesniu greičiu ar važiuoti šlaito pakraščiu. Pasitikėjimo savimi taip pat įpučia kokybiškos literatūros skaitymas, nes skaitant pasąmonė užfiksuoja netikėtas ir unikalias kalbos išraiškos formas ir reikiamu metu – kuriant tekstą – mesteli jas į sąmonę. Taip ir gimsta tikri šedevrai.
 
Švarus tekstas
Man asmeniškai nėra nieko blogiau už informatyvų ir įdomų tekstą, suterštą rašybos ir kalbos kultūros „šiukšlėmis“. Jeigu jau rašai plačiajai visuomenei, būk malonus, parodyk daugiau pagarbos skaitytojui ir pasidomėk elementariausia kalbos kultūra. Juk kalbėdami, ypač prieš auditoriją, galvojame apie savo laikyseną ir kūno kalbą, stengiamės juos kontroliuoti. Tad gal metas atidžiau peržvelgti savo kūrinius ir jiems suteikti naują kokybės ženklą?
 
Jeigu jau užteko kantrybės perskaityti mano rašliavą iki galo, siūlau mintyse reikiamoje vietoje padėti kablelį straipsnio pavadinime. Kiek daug pakeičia toks mažas kablelis, tiesa?!

Problema paprasta. Visi, kurie prekiauja sėkmingai neturi laiko pradžiamokslio dėstyt. O visi kiti laukia kol kas nors numes stebuklingą formulę kaip uždirbt pinigėlių. Patarimas vienas perskaityt pora knygelių, o po to praktika, praktika ir dar karta praktika.

Nu atsiprasau jeigu izeidziau, persistengiau pasakydamas apie bailuma, bet mane supykde tai ,jog tu sakai ,kad viskas yra labai sudetinga.

Kartu su naujais metais krizė baigia pasiekti beveik visus. Paskaičiavę daug kas suvokia, kad mokesčiai tampa nenormalūs. Vis dažniau galima pamatyti tokių komentarų: "Ką valdžia galvoja? Jie tik dar labiau žlugdo verslą. Kaip galima pakelti mokesčius, kai ir taip yra krizė?". Dėl to ir norėtųsi šiek tiek padiskuoti.
 
Savaime aišku, jog joks sveiko proto politikas (ar partija) savo noru mokesčių nedidintų - tai pats lengviausias būdas prarasti rinkėjus.
 
Tai kodėl valstybė didina mokesčius?
Na, turbūt todėl, kad krizė.
 
Ką reiškia krizė valstybei?
Kaip ir bet kuriai įmonei - pinigų trūkumą.
 
Kam tie pinigai?
Kad galėtų sumokėti savo darbuotojams, pensininkams ir kitiems.
 
Kas tie darbuotojai?
Gydytojai, mokytojai, dėstytojai, policinkai, gaisrininkai... Na, juk ir taip aišku.
 
Tai kodėl tada negalima sumažinti jiem atlyginimų (kaip padarytų bet koks UAB'as) ir tada nekelti mokesčių visiems?
Nes jų atlyginimai ir taip maži. Prieš metus buvo įsipareigota nuolatos kelti, bet dabar įsipareigojimai sumažinti arba išvis sustabdyti.
 
Ką dabar daro dalis valstybės darbuotojų?
Eina streikuoti.
 
Kodėl jie streikuoja? Negi nesuvokia, kad dabar krizė ir blogai yra visiems?
Ne, jie to nesuvokia. Arba nenori suvokti. Jiem patinka galvoti, kad valstybės biudžetas turi didžiulį perviršį ir niekas nenori juo su jais dalintis.
 
Amm... Tai negi valdžia negali paiimti pinigų iš kur nors kitur?
Gali. Mažina išlaidas, stabdo dalį pirkimų, statybų ir pan.
 
Ir to neužtenka?
Akivaizdu, kad ne, - todėl ir didinami mokesčiai.
 
Tada aš eisiu streikuoti!
Na ir kas iš to? Ar dėl to, kad pašūkaliosi prie seimo, iš kažkur atsiras pinigų, kurie padengtų mokesčių didinimą ir lengvatų naikinimą? Nemanau. Nors žinoma, galima imti pavyzdį iš muzikantų. Ž. Žvagulis aiškino, jog nereikia menininkam kelti mokesčių, nes tada jie mažiau uždirbs (genialu). Įdomu, kas tada turės mokėti už jų vaikų mokymą ar tėvų gydymą? Visi likusieji. Jei kam nors daromos lengvatos, jas padengia tie, kurie jų negauna. Ar negeriau tada tų lengvatų nedaryti niekam?
 
Bet jie žlugdo verslą!!!
O ką valstybei daugiau daryti? Įsivaizduok save: tampi įmonės direktorium ir tau paduoda popieriaus lapą su visais skaičiavimais: nieko nekeičiant, kitais metais tavo įmonės biudžete bus tokio dydžio skylė. Ką darai? Žinai, kiek pinigų tau trūksta, ir ieškai būdų jų gauti. Tą daro ir valdžia. Jei manai, kad valdžia ieškodama pinigų priėmė neteisingą sprendimą - pasiūlyk, iš kur gauti atitinkamą sumą, kuri būtų negauta tą sprendimą atšaukus. Negali? Tai nekaltink valdžios. Gali? Kreipkis į valdžią. Bet kadangi tu tingėsi tą daryti, tai užteks, kad savo siūlomus geresnius sprendimus parašysi čia.
 
P.S. Sorry už primityvius pavyzdžius, bet kartais atrodo, kad kažkas kažko nesuvokia. Galbūt nesuvokiu ir aš. Nesu didelis dabartinės valdžios gerbėjas (ir nebalsavau už konservatorius, jei ką), bet, manau, jog sunkmetis yra sunkmetis ir elgiamasi teisingai, kai nėra kito pasirinkimo. Aišku, daroma klaidų, bet... Jei kritikuoji, turi turėti geresnį pasiūlymą - kaip ir visada gyvenime. Čia išsakiau daug ginčiotinų teiginių, tai bus natūralu, jei su manim dėl ko nors nesutiksite. Tada dėstykite savo nuomonę :lol:

Problema paprasta. Visi, kurie prekiauja sėkmingai neturi laiko pradžiamokslio dėstyt. O visi kiti laukia kol kas nors numes stebuklingą formulę kaip uždirbt pinigėlių. Patarimas vienas perskaityt pora knygelių, o po to praktika, praktika ir dar karta praktika.

Problema paprasta. Visi, kurie prekiauja sėkmingai neturi laiko pradžiamokslio dėstyt. O visi kiti laukia kol kas nors numes stebuklingą formulę kaip uždirbt pinigėlių. Patarimas vienas perskaityt pora knygelių, o po to praktika, praktika ir dar karta praktika.

Geras +1 :)
 
As pigiau galiu parduot 10lt/priekaba :P