zilvinaszh

Sveiki dar kartą. Ką tik prisistačiau uždarbyje ne pačia linksmiausia gaida. Iš tiesų atėjau čia su vienu tikslu - noru tobulėti padedant kitiems. Kurdamas šią temą siekiu ne tik naudos sau, bet ir jums. Tad trumpai apibūdinsiu kuo galiu jums padėti.

Esu jaunas rašytojas, turintis išraiškingos kalbos bei gebėjimo kurti, dovaną. Rašau straipsnius, o šiuo metu knygą. Taip pat nevengiu kurti eilėraščių, eilių. Esu universalus žmogus. Į mane galite kreiptis, jeigu jums reikalinga nemokama pagalba kuriant tekstus. Galiu kurti įprastus tekstus, eilėraščius ir eiles (dviejų pastarųjų labiau vengiu). Konkrečias detales aptariu privačiai, tik įspėju, jog tomų kiekio tekstų nerašau.

Nesu aš laiko valdovas, tad savaime suprantama, jog vienu metu galiu padėti tik vienam žmogui. Taigi, pirmenybę teikiu rimtiems pasiūlymams. Galite drąsiai kreiptis privačiai dėl kūrimo - visa tai nemokama ir jokių papildomų sąlygų.

P.S. Neinscenizuoju geradario - tai tiesiog galimybė tobulėti man, o jums taipogi nauda.

Sveiki, man 17 metų, ne už kalnų 18. Itin daug nerašysiu, nes nelabai mėgstu apie save plepėti, o prisistatymą, kaip supratau, parašyti būtina.

Temos pavadinimas asocijuojasi su skaudžiu mano gyvenimo įvykiu. 2012 metų vasarį autoavarijoje netekau savo šeimos. Ilgą laiką kybojau ant kilpos, apjuosusios kaklą, tačiau nebuvau toks drąsus, kad sugebėčiau ją trūktelėti. Nuolatinis sielvartas gadino mano sveikatą, tačiau skatino kūrybingumą.

Vieną praeitų metų rudens vakarą, po pusmečio nuo nelaimės, turėjau parašyti rašinį mokyklai apie tai, kas mums brangu. Ši tema stipriai palietė mano širdį - "atsirakino" visi jausmai. Rašinyje taip išliejau mintis, viršydamas žodžių limitą 3 kartus, jog pajutau atsidėkojęs tėvams už viską, ką jie suteikė man. Rašinys buvo dedikuotas būtent jiems.

Kiek vėliau viskas aprimo. Nustojau tūnoti sielvartautojo vaidmenyje. Regis, visa padrika praeitis nuplaukė tarsi srauni upė, atvėrusi man kelią į kūrybos pasaulį. Praėjus galbūt mėnesiui po ankstesnėje pastraipoje paminėto vakaro, mokytoja apibendrino visus rašinius, tačiau apie mano nekalbėjo. Džiaugiausi, kad mane "nurašė", mat nemėgstu, kuomet žmonės apie mane kalba. Tačiau klydau. Po pamokos buvau pakviestas pasilikti pakalbėti su tamsta. Ilgą laiką jai įrodinėjau, jog tai mano rašinys. Jos teigimu, ten pateikiamos mintys buvo pernelyg "suaugėliškos". Tačiau viskas baigėsi gerai, mokytoja liko sužavėta ir tuo pačiu liūdinti dėl ten esančio teksto. Tuo tarpu aš, graibydamasis sau už galvos, galvojau - kodėl rašiau apie tėvus, juk tai pernelyg asmeniška.

Ne vieną parą mane kamavo kaltės jausmas. Juk vardan gero pažymio paaukojau tėvų atminimą, dedikavau jiems tai, ką jaučiau ir tas mintis paverčiau trišalėmis - mokytoja (vertintoja) taip pat turi akis ir gali skaityti tekstą. Tačiau... Gal tai nebuvo klaida? Galbūt dovana iš dangaus? Po šio rašinio buvau tarsi plūgas išnaudojamas dviejuose rašinių konkursuose, kuriuose labai pasisekė. Viename jų vėl buvo panaši situacija kaip ir man su mokytoja - kilo abejonių, jog tai mano paties kurtas rašinys, todėl vertintojai subūrė dar vieną vertinimo komisiją, kuri nagrinėjo rašinį (kuriozas?).

Dar nesustojau. Žengiu į priekį, kad ir kokia skaudi būtų praeitis. Tragedija mane užgrūdino kurti, rašyti. Šiuo metu baiginėju vieną knygą, ji tarsi vidinio AŠ atspindys popieriaus lapuose. Iš savo patirties supratau, kad kartais sėkmingas gyvenimas prasideda nuo skaudžių nelaimių. Arba atvirkščiai.

Turbūt, kad viskas - prisistatymas baigtas. Tačiau gyvenimas tęsiasi.

P.S. Būkite geri, jokių užuojautų nereiškite. Dar nevisai aš tvirtas, tad bijau suklupti...