VaistininkoUzrasai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Artėja šventės, dažno mintys sukasi apie dovanas ir šilumą artimiems žmonėms.
 
Aš taip pat, kaip ir jūs, norėčiau džiaugtis šiais žemiškais dalykais, bet, deja, mes gyvenam LIETUVOJE, todėl VISADA atsiranda tas “geradaris“, kuris sugeba pagrobti iš mūsų – ir šypseną, ir gerus norus, ir puikią nuotaiką:(
 
Šiandien perskaičiau dienraštyje “Lietuvos Rytas” straipsnį, kurio tema: vaistininkų lengvatos. Taip pat perskaičiau nemažai internetinių komentarų šia tema po lrytas.lt tuo pačiu straipsniu.
 
Straipsnio nuoroda
 
Kaip farmacijos specialistas, kaip žmogus, rašantis savo internetiniame puslapyje apie daugeliui rūpimus klausimus, kaip vaistinės darbuotojas, kaip farmacinės veiklos vadovas, kaip farmacinės paslaugos teikėjas, kaip šeimos žmogus, turintis vaikų, pagaliau, kaip eilinis žmogus, leisiu sau pakomentuoti šį straipsnį. Daugeliui iš jūsų, komentaras nepatiks, bet aš to ir tikiuosi. Tiesiog parašysiu iš savo asmeninės patirties. O jos tikrai susikaupė nemažai, 25 metai darbo vaistinėje…
 
 
Kad žurnalistai atstovauja įvairaus plauko sutvėrimams – tikrai ne naujiena. Norėtųsi tik, kad tie straipsniai būtų rašomi, išklausius ne tik suinteresuotą pusę, bet atsižvelgus ir į daugiau nuomonių.
 
 
Ponia E. Kvedarienė, kuri yra vaistinių asociacijos ir vadovė, ir direktorė, tikriausiai atstovauja vaistinių tinklams. Kaip žinia, daugeliui tinklų vadovauja neturintys farmacinio išsilavinimo žmonės. Todėl – jie niekada nėra dirbę vaistinėje, niekada nepatyrę to, ką mes patiriame kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę!
 
 
Ir straipsnio pradžia prasideda nuostabiu sakiniu – “… farmacininkų darbo sąlygos jau seniai pasikeitusios.”
 
Taip, sutinku, sąlygos pasikeitusios ir ,deja, į blogą pusę. Nes prieš 20 ir daugiau metų vaistinėse dirbti buvo tikra palaima. Tai buvo šventovė visiems. Nereikėdavo išklausyti priekaištų, kodėl tam, ar kitam nėra akcijos, kodėl reikia primokėti, tiek ir tiek, kodėl viskas taip brangu. Negrasindavo žmonės, kad atleis iš darbo, paskųs vadovui ar kokiai tarnybai, nes jam tą dieną labai norisi ant ko nors išsilieti ir sugadinti nuotaiką, nebuvo tiek psichinių ligonių, ir tiek ligonių, kurie tiesiog yra priklausomi nuo vaistų. Nebuvo tiek narkomanų, kuriems visiškai tas pats, ar rytas, ar diena, ar vakaras, nes jam dozės reikia dabar. Norėčiau atsakyti tam internautui, kuris rašė: “…sėdi šiltose patalpose, kur jiems realiai niekas negresia…” Tai va, mielas rašytojau, sėdžiu aš tokioj vaistinėj, kurioje vasarą būna 35 laipsniai šilumos ( nors vaistai gali stovėti iki 25 laipsniu temp.), bobutės alpsta nuo karščio, mes gaiviname, po to, patys alpstame, o savininkas sako:
 
 
- Nėra galimybės jūsų vaistinėje statyti kondicionieriaus…
 
 
Ateina žiema. Kadangi vėl yra nežmoniškai taupoma, centrinis šildymas išjungtas. Palikti elektriniai keli radiatoriai. Temperatūra iš po nakties – 12-14 laipsnių. Vėl gi, vaistai gali stovėti nuo 15 laipsnių temperatūroje. Jau nekalbant, kad pažeistos vaistų laikymo sąlygos, kaip žmogui išdirbti visą dieną su šalančiom rankom, kojom? NIEKAM TAI NEĮDOMU!
 
Toliau – privaloma pietų pertrauka. Net instrukcijas pasirašome, kad turime daryti pertraukas valgymui, akių mankštai ir t.t. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu:( Gal kas nors man papasakos, kaip pavalgyti pagal instrukciją, jei aš dirbu 11-12 val. Ir per dieną manęs niekas nepakeičia? Užsirakinti neturi teisės. O gal kad nors pasakys, kaip per visas tas dvylika valandų nueiti į WC? Neužsirakinus vaistinės, nes tai griežtai draudžiama ir baudžiama. Žinot, ką pasiūlė mano kolegai tinklo savininkas?
 
- Septynias valandas žmogus ir pakentėti gali, o jei dirbi ilgiau, tai gali pampersą užsidėti. Bet užsirakinti vaistinės negalima.
 
 
Tai toks požiūris į žmogų.
 
 
Dabar apie atostogas. Kai ateina tas ilgai lauktas ir, atrodo, užtarnautas laikotarpis, rašai prašymą vadovybei. Tada gauni atsakymą:
 
 
“Jei susiradote žmogų, kuris jus pavaduos atostogų metu, išleisime jus”. Bet, atsiprašau, aš pagal darbo kodeksą turiu teisę į atostogas ir pamainą man turi surasti už tą reikalą atsakingi žmonės, pvz. personalo vadybininkas, nes jis už tai algą gauna!!! Atsakymas:
 
 
- Visi nori atostogų, todėl tarkitės, kuris ateis pas jus papildomai padirbti.
 
 
Ir kai aš pagaliau išeinu atostogų, žinau, kad kai sugrįšiu, turėsiu irgi kažką išleisti atostogų ir vietoj 7 val., atidirbtų savo vaistinėje, privalėsiu bėgti į kitą- dar 7 val., kad kažkas taip pat galėtų atostogauti… Kai atsisakai, tai tau pasakoma – TU PRIVALAI!!! Tai velniop tada tokias atostogas!
 
 
Dabar apie tai, kaip “… realiai niekas negresia“.
 
 
Atėjo kartą į vaistinę narkomanas. Paprašė, kad nupirkčiau kvepalus iš jo pigiau. Pasakiau, kad nereikia. Jis užrėkė, kad jam reikia širdies lašų, nes blogai jaučiasi ir kad greičiau tik sukčiausi. Aišku, daviau aš tuo lašus (juk neatvažiuos kokios nors kvedarienės ir neapsaugos manęs nuo jo). Jis atsisėdo ant grindų, išgėrė lašų. Vis tiek jam nepagerėjo. Pasiūliau iškviesti greitąją. Atsisakė. Pasėdėjo dar kelias minutes, išsiėmė iš kišenės pistoletą, pasidėjo ant grindų, šalia savęs. Lauke tamsu, žiema, aštuonios valandos vakaro, žmonių nėra. Aš vėl jam pasiūlau iškviesti greitąją, nes jam iš tikrųjų nelabai gerai. Jis atsisako, o aš mintimis šaukiu į vaistinę užeiti nors vieną žmogų. Deja, vakarais daugelis vengia kelti koją iš namų. Pagaliau jis paprašo iškviesti greitąją, įsideda į kišenę širdies lašus, ginklą ir laukia greitosios. Atvažiavo netrukus greitoji, išsivedė jį į mašiną, matavo spaudimą, kažką dar darė ir po kelių min. išsivežė jį. Medikus įspėjau, kad pas jį kišenėj ginklas. Smagu, kad šį kartą viskas baigėsi laimingai. Sakysite, į policiją reikėjo skambinti? Bet aš ten liksiu dirbti ir vadovybė man tikrai neskirs apsaugos, o jei jis sugrįš? Aš noriu dar pagyventi:)
 
 
Toliau, kitas atvejis.
 
 
Ir vėl narkomanas – nusipirko švirkštą, injekcinio vandens ir susileido į kirkšnį dozę, čia pat, šalia manęs. Tai gerai, kad jis turėjo tą prakeiktą dozę! O jei jam būtų pinigų trūkę ant dozės?
 
 
Kitas narkomanas pasiūlė “snukį išmalti“, jei neduosiu Relanium tab. (Psichotropai). Ir ką man tuomet patartų daryti tie popieriniai- kanceliariniai klierkai, kuriantys įstatymus? Nes šiam vaistui reikia recepto, o narkomanas jo tikrai neturi. Nusižengti taisyklėm ir duoti, ar bandyti žaisti su likimu?
 
 
O kur dar tie benamiai, ateinantys pilnom kelnėm pasišildyti šaltą žiemos vakarą. Jis pabūna kelias minutes, o vaistinėj neįmanoma būti kelias valandas. O ką pasakyti klientams? Kad kanalizacijos vamzdis trūko? O kaip su utėlėm ir kitais parazitiniais gyviais?
 
 
Tai va, kokia rami ir šilta vieta, kurioje dirba vaistininkai. Taip, sutinku, narkomanas visur gali ateiti, bet prekybos centre žmonių daugiau, yra kameros ( daugelyje vaistinių, deja, tik butaforinės, nes ir tokiems dalykams intensyviai taupoma), galų gale – apsauga. Bet svarbiausia, kad vaistinėse yra narkomanų pagrindinės prekės – švirkštai, vaistų skiedėjai ir narkotiniai ir psichotropiniai vaistai. Ir narkomanai tai puikiai žino. O kiek sergančių AIDS ir ŽIV nešiotojų, kiek sergančių TBC ir hepatitu C ? O sergantys virusinėmis infekcijomis? Tokie tikrai vengia vaikštinėti po prekybos centrus, o lekia pirmiausia į vaistinę. Taip kad labai didelis klausimas, kada buvo dirbti pavojingiau, ar kai buvo vaistų gamyba, ar kai jos beveik nebeliko? Beje, jei šalia stovės supakuoti dėžutėje B grupės vitaminai, jau po kelių valandų jie bus įsigėrę ir į plaukus, ir į odą.
 
 
Kam reikia šito įstatymo dėl sutrumpintų farmacijos specialistų atostogų ir darbo laiko pakeitimo?
 
 
VIENAREIKŠMIŠKAI - vaistinių tinklų savininkams. Kaip galima drįsti parašyti, kad mes daugiau dirbsim ir todėl daugiau užsidirbsim? Aritmetika labai paprasta.
Jei mano darbo sutartis yra ne valandinė, o už etatą – 1700 ( neatskaičius mokesčių ), vadinasi aš, pakeitus įstatymą ir prailginus darbo valandas gausiu tuos pačius pinigus, nes mano sutartis bus su tais pačiais 1700, tik kitu valandų kiekiu. Bet kadangi tos papildomos valandos bus privalomos pagal etatą, tai mano alga nepadidės nei centu. Bet geriau pakalbėkime apie tai, ką jau rašiau ne vienam savo straipsnyje – apie reitingus. Tada reikia atvirai ir rašyti, kad alga padidės todėl, kad mes daugiau valandų dirbsim, todėl daugiau parduosim vaistų, o jei parduosim daug tų vaistų, kurių reitingai didžiausi, tai ir uždirbsim daugiau. Ir tik dėl to, kad kelsim kažkam apyvartą, siūlysim ko reikia, ir ko nereikia, proteguosim įvairias firmas, žodžiu, ne visi, bet daugelis dirbs pagal jam priimtiną sistemą ir pagal savo sąžinę.
 
 
Tai gal vis dėlto ne nuo to pradedama? Gal reiktų pirma žurnalistams pradėti aiškintis, kokiu būdu ir už kokias pinigų sumas patenka tam tikrų firmų vaistai į kompensuojamųjų sąrašus, kokias pozicijas tuose sąrašuose užima viena, ar kita firma, kodėl vienam gamintojui suteikiama didesnė valstybės dotacija, o kitiems – mažesnė kompensuojamųjų prekių sąrašuose? Kodėl atstovai vis dar prašinėja vaistinėse, kad mes pardavinėtume jiems naudingus vaistus? Kodėl jų niekas nekontroliuoja?
 
 
Nuoširdžiai sakau, kad visos profesijos yra savaip pavojingos, įtemptos, sunkios ir nelyginu jų su sava. Bet šis straipsnis ir šis įstatymas palietė mano specialybės žmones. Ir tai nereiškia, kad darbą vaistinėje iškeliu aukščiau kitų profesijų. Visi darbai yra verti pagarbos ir už visus juos turi būti atitinkamai įvertinta ir sudarytos visos sąlygos, kad kuo mažiau specialistų emigruotų.
 
 
Todėl mažiau niurzgėkite, mažiau pykite ant viso pasaulio, o geriau palaikykite morališkai prieš besisukančią biurokratinę mašiną:)
 
 
P.S. Ir nemaišykite vaistinės darbuotojų su vaistinių savininkais. Gal jie ir statosi namus iš farmacijos verslo, bet tikrai tai daro ne paprasti samdomi darbuotojai, kurie aukoja savo sveikatą dėl kitų gerovės. Mes dirbame už vidutinę algą Lietuvoje, kuri nekyla eilę metų…
Ir visi, kurie dar esame čia, su jumis, Lietuvoje, vis dar naiviai tikime, kad ir į mūsų kiemą ateis šventė :)
 
 
Ačiū visiems už kantrybę :)
 
http://vaistininkouzrasai.lt