Ne kartą jau esu matęs uždarbiečių temas apie tai, kokie jie nelaimingi, kaip neranda gyvenimo prasmės ir panašiai. Todėl visiškai spontaniškai nutariau pasidalint savo mintim/išmintim.
Ar esate kada nors savęs paklausę ,,ar aš esu laimingas" ? Ir jei atsakymas buvo teigiamas, ar jis buvo nuoširdus? Dauguma žmonių tiesiog nesugeba būti laimingais, nes jie nežino kaip tokiu tapt..
Nuo pat mažens kai tik gimstame, mus pradeda programuoti visuomenė. Ištisai mum primetinėjamos nuomonės, nuostatos, visuomenės sudaromi stereotipai mus formuoja. Daroma įtaka mažam vaikui labai stipriai paveikia jo būsimą gyvenimą. Kad visa tai nusimesti, reikia labai daug jėgų, tam reikia atmerkt akis. Tai vadinama - prabūdimu. Bet šį kart aš ne apie tai. Visuomenė dar nespėja taip stipriai paveikti mažų vaikų todėl jiems gyvenimas atrodo nuostabus. Žaisdami smėlio dėžėse, dūkdami lauke jie iš tiesų jaučiasi laimingi. Pradėjus lankyti mokyklą, vaikams pradeda formuotis pirmieji stereotipai, kurie lemia tolimesnę jų laimės raidą. ,,Mama, aš noriu tokio telefono kaip Darius!”, jei mama vaikui atsako, jis jaučiasi nelaimingas, nepilnavertis, nes turi mažiau nei Darius. Taip pradeda formuotis nuostata, jog daiktai mus padaro laimingais. Kada vaikas šiek tiek suauga, jis pradeda taupyti, pradeda tėvų prašyti darbo, kad galėtų užsidirbti ir nusipirkti taip jau senai geidžiama mobilų telefoną. Nuo tada vaikui susiformuoja nuostata, jog pinigai jam atneš laimę, nes jis už juos galės nusipirkti tam tikrus daiktus ir patenkinti savo materialius poreikius. Galų gale jam visa to mažą, todėl jis dar šiek tiek paaugęs pradeda laukti pilnametystės, nes jį jau būna užknisę tevų nurodinėjimai ir mano, jog sukakus 18 metų jis taps laisvas ir gales daryti ką nori! Atėjus 18m-19m jis pabaigia mokyklą ir tada jau pamato, jog viskas nėra taip gerai kaip atrodė. Reikia pasirinkti specialybę, žengti tolimesnius žingsnius, na jis mano, jog pabaigs mokslus, gaus darbą, uždirbs pinigų ir bus laimingas. Pabaigus mokslus jis dažniausiai susiranda darbą, kurio nemėgsta ir pamato, jog visgi nėra taip gerai kaip atrodė nes vis dar jaučiasi nelaimingu, jaučia, kad kažko jam trūksta. Jei iki tol žmogus dar nėra suradęs savo antrosios pusės, mano, jog ją suradęs, susituokęs, pradėjus kartu gyvenimą bei susilaukus vaikų jis taps laimingu. Dėja, tai vėl gyvenimo matymas pro rožinius akinius. Atėjus tam laikui, jis pamato, jog ir tas vedybinis gyvenimas nėra toks puikus. Vaikams reikalingas išlaikymas, dėl jų padidėja atsakomybių, antroji pusė nepatenkinta ir t.t., žodžiu, jis pradeda laukti kol užaugs vaikai, pabaigs mokslus ir susiras DARBUS.. T.y ,,įsitvirtins“ gyvenime. Ir vėlgi atėjus šiam laikui jis jaučiasi nelaimingu, nes kažko galu gale trūksta. Tada jis pradeda laukti pensijos.. Ohhh, galvoja jis, tada tai pailsėsiu. Atėjus 65 metam, jis gauna pirmąją pensiją ir jau pradeda galvoti apie mirtį. Dauguma net perkasi vietas kapinėse, kai kurie netgi karstus nusiperka. Kitaip tariant, palaidoja save gyvus.
Visa gyvenimą pragyvenęs laukime jis suvokia visas savo klaidas, tačiau, jas ištaisyti jau būna per vėlu.. Jums ką tik nupasakojau standartinio pasauliečio standartinę gyvenimo tėkmę. Ar nematot tame bent dalį savęs, savo artimųjų ar draugų? Turbūt matote..
Iš viso šito užburto rato galima išsivaduoti ir pagaliau gyventi tik džiaugsme.
Pradėkite nuo to:
1. Ieškokite savęs dvasiniame lygmenyje, nebe materialiame. 2. Padėkite kitiems 3. Būkit ištikimi sau 4. Paaukokite bent dalį savo laiko bei pinigų tiems, kuriems iš tikrųjų to reikia. 5. Po truputi siekit išminties. Skaitykite išmintingas knygas (pati išmintingiausia – Biblija), klausykitės dvasinių mokytojų, siekite kuo daugiau patirti. 6. Po truputį bandykit nuo savęs naikinti prieraišas. Nebūkit prisirišę prie žmonių, prie pinigų bei visų kitu materialybių. Tai, kas yra sukurta šiame pasaulyje žmogaus, yra laikina, o jūs esate – amžini. 7. Nebijokite mirties, nes mirtis tai tik naujo gyvenimo pradžia. 8. Atmerkit akis.
Tai nėra teiginiai, tai yra atsakymai. Jei dvasiškai tobulėsite, atrasite šių atsakymų klausymą.
Atėjus tam tikram laikui, kai jau būsite pasiruošę suvokimui, suprasite, jog tai kas vyksta aplink jus yra tik teatras ir nieko šiame gyvenime nėra reikšmingo. Žmonių problemos jums atrodys tik dar viena kvailystė. Visgi problemos didumas priklauso nuo žmogaus reakcijos. Jūs sugebėsite į problemas nebereaguoti taip aštriai, sugebėsite išlaikyti šalta protą kiekvienoje situacijoje. Suprasite, kad viskas kas supa jus yra nereikšminga ir netikra. Vienintelis tikras dalykas yra tai, ką jaučiate viduje.. O jūs jausite tik palaimą.
Linkiu jums atmerkti akis ir gyventi palaimingai :)
Šiek tiek jau pavėlavai į traukinį, na nebent planuoji stoti dar kitais metais.
Aplikacijų deadline sausio 15 d. buvo, tačiau jeigu neplanuoji stoti į aukšto reitingo universitetą, aplikacijos vis dar priimamos iki balandžio ar tai kovo galo, tiksliau pasitikslink https://www.ucas.com. Iš geresnių universitetų atsakymo gali ir nesulaukti išsiuntęs jau po deadline.
Motyvacinį kad ir kaip tingisi ir nesinori - rašyk pats, nes niekas kitas tiek daugiau nežino apie tave patį, ką veikei, pasiekei tik tai tu. Gali susirasti be abejo kas parašytu, bet nenustebčiau jeigu motyvacinis bus lėkštas ir prastas.
Gal ir atsiras kas daugiau papasakos apie stojimą, bet nesitikėk kad viskas bus padėta ant lėkštutės. Pradėk pats domėtis ir ieškoti informacijos internete.
Mano laiku stojant į JK, pravertė Kerniaus blogas (http://kernius.net/) ir knyga „Viskas apie bakalauro studijas Jungtinėje Karalystėje“. Pradžiai tiek - daugiau internete skaityk ir domėkis.
