Mario9

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Man irgi pazystamos mintys. Pirmiausia, manau, kad pasirinkai sau netinkama studiju programa. AS taip pat pabaigiau universiteta tik nenoredamas tevu nuvilt, nes padariau neteisingta pasirinkima. Bet veliau supratau, kad tai ka studijavau tapo labai naudinga. Baigiau viena specialybe, o dirbu kitoje srityje, bet viskas ka ismokau universitete, dabar yra labai naudinga. zinoma tai priklauso nuo daug aplinkybiu, bet as dabar labai dziaugiuosi, kad studijavau nors ir ne tai ka istikruju dabar noreciau studijuoti. Bet dziaugiuosi ne del diplomo o del to ka ismokau ir kaip man tai padejo lipti karjeros laiptais. Taip as studijavau ne Lietuvoje, tai velgi kitokios galimybes ir ko gero didesnis tobulejimas, nes ismokau ne tik tai ka destytojai moke, bet ir uzsienio kalbas, susipazinau su kita kultura na ir mano pasauleziura pasikeite kardinaliai ir mano manymu tik i geraja puse.
Nenori mokytis, pasiimk akademiniu atostogu ir pakeliauk, gal but gryzes noresi pabaigti tai ka pradejai. Arba pabandyk stoti uzsienyje persivesdamas savo jau turimus kreditus, kad nereiketu visko pradeti is naujo.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Pridesiu is savo "karcios" patirties - mokykis dabar. Nes kai as baiginejau mokykla - lygiai taip pat sekmingai nesimokiau, nes matai "nereikes". Praejo grubiai 20 metu - dabar jau mokausi pats. Tik jau su entuziazmu, nes zinau kad reikia, ir dar del to, kad paciam tenka pinigus moketi. Ir gana didelius pinigus. Grubiai taip galutine kaina bus virs 20K euru.
Per ta laika aisku jau supratau ka noreciau daryti ir ka galeciau daryti. O tai deja - du labai skirtingi dalykai.
Taip kad niekada zmogus nezinai kaip pasisuks gyvenimas. Is kitos puses i mokslus gali ziureti kaip i paprasciausia draudimo polisa ateiciai.

Pritariu ir as - mokykis. Tau mokslai nieko neduos, jei pats nepasiimsi is mokslu viska kas geriausia. Be to ne visi turi tokia galimybe. Irodyk, kad gali pabaigti, pradek nuo to.

Vienas geriausių komentarų temoj! Ačiū :)

Nu va, kaip tau blogai atrodo :(( O koks tada gyvenimo tikslas, tarkim dirbi kas nepatinka, moki saskaitas ir miršti? Ar kam tada gyveni? Ar gyveni, kad būtum laimingas? Iš to seka, kad darydamas tai kas nepatinka, manau nelabai būsi laimingas? Ar ne taip?
O dėl plano ir verslo, tarpkitko turiu planą liko gaut pinigėlių viskam įgyvendinti :)
Sakai neįsivaizduoji su tokiu mastymu kaip įkursi verslą ar kažką? O tai kokio mastymo reikia? Tarnaut 40 vergovės metų jei tau tai nepatinka? Ar kokio, nelabai suprantu :) Visi čia sakot patirties patirties reikia, bet iš ko ta patirtis ateina? Ne kažką darant? Nuo ko žmonės pradeda? Kad ir tas pats S.Jobsas, nuo ko pradėjo? Jis iškart turėjo patirties viską daryti? Kaip pavyzdys "pepsi žmogus" - Johnas Sculley, Jobsas jį pasisiamdė ir ko pasekoje Johnas su kitų apple akcininkų pagalba išmetė Jobsą. Mano asmeninė nuomonė, be darymo, praktikos nieko nebus.
 
O dėl mokslu, tai manau pasibaigsiu kaip nors. Kaip visi sakot - blogiau nebus
Sorry, neįsižeisk, bet tiesiog mano nuomonė, nežinau teisinga ji ar ne, bet kaip matau skiriasi.

Daug nekomentuosiu, nuoširdžiai - nematau prasmės. Tiesiog, yra labai geras pasakymas, kurį pamėgink pritaikyt savo perspektyvoje..
 
"People use "follow your dreams" as an excuse to not working hard. As, apparently, following your dreams is nothing, but the hard work and dedication."
 
Esmė, ką supratau perskaitęs, kad tu šiuo metu esi įkalinęs save savotiškoje antipatijoje. Išankstinis nusistatymas, kad nenori mokytis, neduos jokios naudos. Traktuok dabartinę situaciją, kaip iššūkį sau - įrodyk, kad gali pasibaigti. Pamatysi, vėliau savimi didžiuosiesi, kad nemetei.
 
Apie tai, kad kiti sako, jog keliavimas praplečia akiratį - sutinku, tikrai keičiasi suvokimo diapozonas, tačiau, kaip ir kažkas minėjo, privaloma ne vien tik "having time of your live", bet ir kitokio pobūdžio nauda turi būti. Jeigu važiuosi tik tam, kad atitrūkti nuo visko, tai galiausiai grįžęs, pabuvęs mėnesį tame pačiame stagnacijos taške, pulsi į depresiją, nes atsiras mintys, kad gal galėjau ir produktyviau išnaudoti ir t.t. Aišku, kiekvienas žmogus yra skirtingas. Niekada nemėgau lygiuotis į kitus, nes tai jokios prasmės neturi. Būk geriausias, koks gali būti TU, o ne taikyk savo gyvenimą, palei kitų nugyventas vėžes. (Tiesa, man asmeniškai šypsena kaipmat pakyla, kai dalis lietuvaičių tapatina save, kad ir į tą patį Jobs'ą, į jo gyvenimą, požiūrį ir t.t., kai realiai vien tai, kad mes augome visiškai kitoje kultūroje, nei jis, mus totaliai keičia, kaip asmenybes, todėl bet kokie sugretinimai yra beprasmiai)
 
Kadangi jau išsiplėčiau, dar vieną nuoširdų patarimą duosiu. Tokioje savotiškoje stagnacijoje kurį laiką buvau ir aš. Vis dėlto, niekas kitas, kaip tik disciplina, imlumas naujovėms, prisivertimas daryti tai, ko nemėgsti, verčia išsijudinti iš tos komforto zonos ir tuo pačiu keičia požiūrį, kuris bet kokiu atveju natūraliai kinta. Nenori gyventi kaip kiti? Turi padaryti tai, ko kiti nedaro. Jeigu šiuo metu laiką leidi - kai neini į paskaitas - veltui, keisk požiūrį. Laikyk studijas, kaip investiciją, tuo labiau, kad tėvai tikriausiai viską padengia - kas iš to, kad nebūsi finansininku? Aš irgi finansų ekonomiką studijuoju, didelės iniciatyvos ateityje šioje srityje nerodau, bet teigti, kad tokio dalyko mokymasis nesuteikia naudos, kad ir buityje - na, tai būtų absurdiška.
 
Į šią rašliavą gali žiūrėti, kaip nori - kaip į patarimą, kaip į galimybę išsikapstyti, ar kaip motyvą rytoj nueiti į paskaitas. ;)

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Manau geriausia butu keliauti! As isvykau iskart po gimnazijos baigimo. Keliavau beveik du metus, ieskojau saves,tiesa sakant ir dabar tebeieskau. Pasaulis labai gerai atveria akis. Aplankiau tokias salis kaip JAV,Malaizija,Tailandas,Australija,Indonezija, Singapuras,... Taciau verta pasakyti, kad keliauti lb greitai igrista, aplankytos vietos nepadaro jokio ispudzio, jei savyje nesinesi ideju. Kazkaip keliaudamas turi ismokti tobuleti, skaityti knygas, dometis tam tikrais dalykais, tureti mazu projekciuku sau, lyginti salis,pragyvenimo lygi. Tada pagaliau po truputi atrandi save ir savo nisa. Labai gerai parase kai kurie vartotojai, jog butina padirbti net ir juoda darba,jog puikiai suprastum jog tokio darbo nenoretum dirbti visa gyvenima. Tad linkiu pabandyti, pakeliauti ir paieskoti saves.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Kodėl turiu žiūrėt į statistiką? :D Gyveni viena karta ir turi gyvent kaip "visi" taip, kaip tau nepatinka? Gyvent, kad tik gyvent? Ne, ačiū ;) O dėl darbo, esu dirbęs įvairaus darbo. Pradedant žolės pjovėju su trimeriu kai saulė kepina, baigiant padavėju.
 
 
 
Supratai ne taip - vienas dalykas yra dirbti sau, kitas dalykas yra dirbti kitam. Sau gali dirbti dienas ir naktis, jei tau to reikia (kalbu apie verslo pradžią). Žinau, kad norint kurti verslą, etc reikia dirbti išties sunkiai, nežiūrint į valandas ir pan. Šiuo atveju aš kalbu apie darbą kokioje tai įstaigoje.
 
 
Tarkim apie patirtį. Kaip ją gauti norint pradėti kokią nors veiklą? Kaip žmonės ją gauna????? Patirtis ateina ne iš praktikos?

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Pritariu dėl studijų susistabdymo.
Tada išbandyk kelias darbo sritis, kurios domina, kaip pvz jei nori kavinės savo - padirbk barmenų bent porą mėnesių, pamatysi kaip viskas vyksta ar tikrai tai tau. Daug kur galėsi asistentu įsidarbinti ieškodamas savęs. Tik dirbdamas būk nuoširdus pats su savimi, nes dažnai žmonės neišbandę tam tikros srities susikuria apgaulingą nuomonę apie ją ir uždėję tą kaukę nepatiria tikrų emocijų, apgaudinėja patys save. Ir objektyviai vertink savo tobulėjimą, nes gali atrodyti, kad puikiai sekasi, bet iš tikrųjų tą patį darbą kitas atlieka du kartus greičiau ir pan..
 
Tikiuosi pakankamai aiškiai parašiau ką norėjau, dažniausiai miegu tokiu metu :)

Kas dėl mokslų, tai pasiimk akademines atostogas ( jeigu galima, ne Lietuvoje gyvenu nežinau sistemos ), nusiraminsi, pailsėsi, galėsi viską apmąstyti be jokio spaudimo.
 
Popieriai dabar darbdaviams mažokai berūpi, Jeigu dirbi geriau nei tas kuris turi aukštąjį ir t.t ir gausi daugiau. Patarimo negaliu duoti, tiesiog naudokis visomis progomis, bent jau aš taip darydamas atradau tai ką mėgstu ir kuo užsiimu jau gan ilgą laiką.

Kaip pazistama.. :) Man kiek daugiau metu nei tau, bet situacija buvo ipanasi. Studijavau, atlikinejau praktika pasaulyje zinomoje imoneje, visos galimybes test karjera. Ir meciau. Ir nesigailiu, nors jeigu buciau pasilikes, dabar tikrai virs 3000 Eur/menesi uzdirbciau + skrydziai, viesbuciai, benefitai. Taciau netureciau laisves, laiko sau, seimai ir greiciausiai sveikata nebutu tokia, kokia yra :) Ten darbas - pragaras, diena naktis - laivuose. Visi gerai apmokami darbai reikalauja pilno atsidavimo, o tai asmeniniam gyvenimui nebuna sveika. Cia ne tik filmuose taip buna, kad zmones miega darbe, ant stalo nukrite. Arba jauni bankininkai nuo darbo kruvio mirsta darbo vietoje.
 
Kad dariau paskui? Viska. Nuo juodu darbu iki profesionalaus pokerio ir prekybos brangakmeniais, kuom uzsiimu iki dabar. Bet uzdarbis.. Nepastovus ir siaip gerokai mazesnis, nei gauciau budamas geru specialistu. Jeigu noreciau uzdirbt daug, tureciau arti daugiau negu tame laive.
 
Siuo metu noreciau tapt laisvai samdomu specialistu, turet vertingus igudzius ir galimybe dirbt tiek, kiek noriu. Kalbu apie pacios auksciausios kvalifikacijos suvirintoja. Tai nera darbas, kuri megciau, taciau o ka daugiau daryt? Beto, man pakankamai idomu ir geras pagrindas po kojomis. Uztikrintas geras uzdarbis, nes tokiu specialistu visad reikejo ir reiks. Ir dirbt taip, kad butu kuo daugiau laisvo laiko, per kuri toliau galeciau kurt planus uzvadyt pasauli :)
 
Beje, nebeskaityk tu self development knygu, tai masturbacija. Geriau skaityk tikrai sviesiu protu filosofinius - psichologinius sedevrus. Tada pats busi pajegus suprast, kas TAU gerai ir kas ne. Sekmes :)

Tęsk studijas ir ieškok savęs skirtingose srityse. Eik, kad ir nemokamos praktikos ar vaikščiok į dažnai nemokamus seminarus specialistams, kol atrasi save.

Pasibaik tas studijas. Gal nedirbsi pagal savo specialybę, bet vistiek turėsi kažkokį pliusą. Jei kažkur darbinsies, su diplomu blogiau nebus.
 
Beto jau dabar studijuodamas gali įsidarbinti barmenu ar panašioje sferoje.

suprasciau, jeigu mokytumeisi pedagogika, istorija ar fizika ir ne vieno srityje saves neisivaizduotum, bet finansai yra labai plati sritis ir ji tau tikrai pravers ateityje tiek versle, tiek nepasisekus dirbant vadyboj, mokymuose, prekyboj, konsultacijose ir t.t.

Kodėl turiu žiūrėt į statistiką? :D Gyveni viena karta ir turi gyvent kaip "visi" taip, kaip tau nepatinka? Gyvent, kad tik gyvent? Ne, ačiū ;) O dėl darbo, esu dirbęs įvairaus darbo. Pradedant žolės pjovėju su trimeriu kai saulė kepina, baigiant padavėju.
 
 
 
Supratai ne taip - vienas dalykas yra dirbti sau, kitas dalykas yra dirbti kitam. Sau gali dirbti dienas ir naktis, jei tau to reikia (kalbu apie verslo pradžią). Žinau, kad norint kurti verslą, etc reikia dirbti išties sunkiai, nežiūrint į valandas ir pan. Šiuo atveju aš kalbu apie darbą kokioje tai įstaigoje.
 
 
Tarkim apie patirtį. Kaip ją gauti norint pradėti kokią nors veiklą? Kaip žmonės ją gauna????? Patirtis ateina ne iš praktikos?