Mario9

Man patiko skaityti, ir mastymas musu gan panasus.
Patarti nieko negaliu, nes pats esu nezinioje.

Sustabdyk, arba nutraukt studijas. Dzin tėvai, kad sumokėjo už viską, jeigu labai jau verks, visada gali užsidirbti ir gražinti. Be to, blogai, kada tavo sprendimus lemia kiti žmonės. Čia turiu omeny tai, kad galėjai skirti vasarą darbui užsienyje, bet dėl draugės to nepadarei. Ėjai mokytis tik tam, kad eiti mokytis. Čia yra didžiausia klaida, kurią daro jaunas žmogus. Pats turiu nemažai pažįstamų, kurie po 12 kl. ėjo mokytis tik todėl, nes dabar tai yra "madinga", o praėjus vieniems, ar kitiems metams visi iki vieno gailisi. Žodžiu, norėjau pasakyti, jog negyvenk kitų žmonių lūkesčiais. Realiai, tavo keliami klausimai man taip pat aktualūs, nes man 20, mokausi turizmą, su kelionėm, ir realiai, aš nelabai savęs šioje sferoje matau. Kartais atrodo, jog tai gali būti man, o kartais atrodo, kad visai ne. Ko gero, kad ne savo rogėse sėdžiu. Liko paskutiniai metai, man jau 20 ir aš nė velnio neturiu nė menkiausios idėjos, ką veikti su savo gyvenimu po. Tiek, kad vasarą galbūt atsiras galimybių išvykti į užsieni pas gimines, tai jeigu viskas gerai klosis, greičiausiai grįžti neketinsiu, ko pasekoje ir mokslus atidėsiu, nes manau, kad man dar reikia laiko, jog pačiam suprast, kur aš galėčiau atsiskleisti. Dar tavo tokia kaip bėda manau yra ta, jog tu nenori dirbti nuo 9-17. O kas nori? m? Niekas nenori, bet kartais taip susiklosto aplinkybės, jog reikia ir neturi kur dingti. Esu užtikrintas, kad ir tau teks pro tą patį praeiti ir visai ne todėl, kad didžiajai daliai tenka, bet todėl, nes tu to labai nenori. Kaip ir sakė, gali padirbt barmenu, kad pamatyti viską iš arčiau, kaip kas dirba ir veikia, nors mano galva tai kavinė ar restoranas yra jau nebe ta niša, kur galima investuoti pinigus. Būtų labai sunku rasti ką pasiūlyti geriau, nei gali pasiūlyti dar 100 kavinių/restoranų mieste. Taigi, sunki padėtis, bet, kad mastai ta linkme, galvoji apie tau rūpimus dalykus, tai jau yra gerai. Nežinau, ką dar pridurti, tad palinkėsiu sėkmės, šiuo atveju tose pačiose rogėse esam.

Šiaip fainai atrodo išvykti, bet biški baisu :D išvažiuosi ir lieps batus siūti visą gyvenimą :D

foto yra tikrai nemažai tiek iš rytų Kinijos, tiek iš vidurio. gali rasti jas čia :) . ten šiek tiek žemiau paėjus,bus keletas albumų iš įvairių vietovių.
 
darbas kartais aišku atsibosta, tokiomis dienomis, kai svečių nedaug viešbutyje, bet vistiek su kolegom surandam kaip laiką prastumti, kai nėr ką veikti. Pirmame viešbutyje, į kurį papuoliau per tą agentūra kurios nerekomenduočiau, buvo tikrai sunkios pirmos savaitės. bet pradedant nuo pradžių, vos nusileidau į Kiniją, Šanchajuje, man pačiam reikėjo nusigauti iki Anji miestelio, kuris apie 350km nuo Šanchajaus... o pirmą kartą būnant naujoje šalyje, kur paprasti žmonės angliškai nei žodžio nežino, tai gali įsivaizduoti. teko važiuoti iš oro uosto su metro iki traukinių stoties miesto centre, iš ten pėsčiomis eiti iki autobusų stoties (išgelbėjo tik tai, jog nuorodos parašytos tiek kiniškai tiek angliškai), iš ten turėjau važiuoti su autobusu iki Anji, bet paskutinis autobusas išvykęs jau buvo, tad teko važiuoti į kitą, ir tikėtis, kad iš ten bus autobusas į mano Anji. ir buvo... tikrai pirma diena buvo pilna streso. bet atvykus į viešbutį,viskas tikrai nebuvo taip kaip tikėjausi, angliškai vos pora žmonių galėjo šnekėti, bet pagrinde tai niekas nekalbėjo angliškai... buvo pirmos savaitės sunkios, bet po to pradėjo patikti, kambariokas atvyko ukrainietis studijuojantis Kinijoje, pramokau pagrindinių frazių kinų kalbos, ir tuo pačiu mano kolegos pramoko angliškai iš manęs, po pusantro mėnesio pradėjau normaliau suprasti ką svečiai klausia ar sako atėję į viešbutį, tad galiausiai, tai, jog niekas nešnekėjo angliškai, padėjo man daug greičiau pramokti kinietiškai. visgi nerekomenduočiau tokios patirties..
 
po trijų mėnesių išvykau į Chengdu, mane patį agentūra susirado per LinkedIN, nes buvau papostinęs, kad ieškau praktikos kinijoje, ir dar vizą reikėjo prasitęsti, o Anji to negalėjau padaryti, nes per mažas miestukas (400k gyventojų, skaitosi kaimelis Kinijoje). Chengdu viskas buvo žyyyymiai geriau. mano departamente visi šnekėjo puikiai angliškai, visi buvo labai draugiški ir priemė mane į savo šeimą labai šiltai, gyvenau to pačio viešbučio kambaryje, susiradau panelę greitai, naktinis gyvenimas buvo nerealus tiesiog, keliaudavom daug, darbas buvo įdomus, nes mane mokė tikri profesionalai tos srities, aš buvau front office management trainee, tad man buvo apie 40 žmonių pavaldūs. kartais atsibosdavo, būdavo ir varginančių dienų, kai užimtumas viešbučio viršydavo 60-70%, tada visą dieną ant kojų, pilna reikalų. kartais atvykdavo žvaigždės, pvz Kinijos muzikos žvaigždės, politikai, buvo ir James Blunt. tikrinau jo kambarį dar ar viskas paruošta pagal protokolus. darbas viešbutyje įdomus tuom, jog kiekviena diena būna skirtinga, būdavo įvairiausių nutikimų, malonių ir nelabai:)

Jau savaitė laiko, kaip esu Australijoje. Esu Melburne ir atvykau čia grynai darbo reikalais (tiksliau komandiruotė) - būsiu iki beveik kovo vidurio.
 
Tai iš karto galiu paneigti faktą, kurį kažkas minėjo šioje temoje, kad kainos vienos mažiausių pasaulyje. Jos čia tikrai gana nemažos. Esu buvęs ir JAV, tai galėčiau pasakyti, kad jos čia kažkur 2-3 kartus didesnės nei JAV. Tačiau atlyginimai, kiek susidarė įspūdis, irgi gana nemaži. Negaliu dar tiksliai pasakyti kokio dydžio jie čia daugmaž, tačiau net ir čia dirbantiems lietuviams kainos jau atrodo nebedidelės ir jie komforto dėl jų nebejaučia (priešingai nei man) :)
 
Dėl patekimo čia, tai galiu pasakyti, bent jau man viskas gerokai paprasčiau buvo nei keliaujant į JAV. Prie muitinės eilėje užtrukau maždaug apie 40 min, tačiau priėjęs prie langelio užtrukau ne daugiau nei 2 minutes. Tiesiog pateikiau pasą su deklaracija, sutikrino duomenis, pažiūrėjo foto ir palinkėjo gero laiko Australijoje. Tiesa, atvykau čia su Business Visitor viza, tai be abejo, dėl to buvo gerokai paprasčiau. Tačiau vykstant į JAV, pamenu, procedūros prie muitinės būdavo gerokai sudėtingesnės, nes imdavo pirštų antspaudus, klausinėdavo įvairiausių klausimų ir pan.
 
Kadangi šiuo metu Australijoje vasara, tai ir oras čia taip pat vasariškas. Tik jis čia gali labai greitai keistis. Štai vakar čia, Melburne, buvo +40 laipsnių šilumos, o šiandien jau apsiniaukę ir temperatūra nukritusi tik iki +18.
 
Iš tikrųjų, gana stipriai kimba saulė čia. Aš pats, šiaip neesu iš tų kur oda labai bijotų saulės. Lietuvoje galėdavau net ir karštą dieną būti ant saulės be jokių kremų, nes vis vien degdavau iš kart rudai. O štai čia praeitą savaitgalį nuvariau keletai valandų pasivaikščioti po centrą - gryžau su raudona kakta, rankomis ir kaklu. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad pasivaikščiojus keletą valandų mieste, būtų galima taip nudegti. Negana to, dabar dar ir pirmą sykį gyvenime pradėjo luptis oda nuo kaktos, tai atrodau tikrai taip įdomiau :)
 
Šiaip pastebėjau, kad australai, jei šiltesnė diena ir žada ilgesnį laikotarpį būti lauke, tai be kremo niekur neina. Į paplūdimį išvis praktiškai savižudybė yra eiti be jo.
 
Kalbant apie žmones, tai jie čia velniškai draugiški. Pavyzdžiui JAV, nepaisant to, kad žmonės gerokai mandagesni atrodo nei Lietuvoje, tačiau ten yra ir gana nemažai taip agresyviai nusiteikusių žmonių ar tokių, kurie norės tave apgauti. Australijoje nėra taip paprastą sutikti piktą australą.
 
Aišku labai įdomiai atrodo ir vietinė gyvūnija. Daug labai netradicinių gyvūnų, o man keisčiausiai tai galbūt atrodo tai, kad tiesiog mieste gali sutikti skraidančių įvairių rūšių papūgų. Anąsyk, ofise net prie lango buvo viena atskridus. Gaila nespėjau nusifotografuoti.
 
Tiek, tikriausiai, įspūdžių iš mano pusės kol kas :) Ateityje gal dar papildysiu.
 
Beje, kadangi ofise sėdžiu priešais langą, tai kiekvieną dieną matau štai tokį vaizdą:
 

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Sveiki, forumiečiai.
 
Šį forumą atradau atsitiktinai, manau čia renkasi tikrai gudrūs žmonės, todėl noriu jūsų patarimo.
Taigi, papasakosiu trumpai apie save ir savo problemą kuri mane kamuoja jau kuris laikas..
 
Pradžia
 
Viskas prasidėjo paauglistėje, berods 10 klasėje. Sedėdavau suole ir galvodavau apie visus tuos žmones gyvenančius – egzistuojančius. Niekada nenorėjau tokiu būt, visada sakydavau nebūk eilinis, nebūk eilinis... Ir pradėjau galvoti apie kažką savo. Pradžioje kaip ir visi mes (bentjau daugelis), noriu atsidaryti kavinukę/restoraną gyvent kažką kitokio nei daugelis gyvena. Ėjo metai ir mano motyvacija mokytis vis seko ir seko. Atėjo 12 klasė ir reikėjo apsispręsti stosiu kažkur ar ne. Su drauge (draugė mokėsi tikrai labai gerai, išlaikė visus egzus 90+ %) buvom nusprendę baigsim dvylika klasių ir varysim į „Norge“ ar „Ūkus“ padirbėt, užsidirbsim pinigų ji eis mokytis, o aš kažką kursiu savo, nes nenorėjau mokytis (užteko tų dvylikos metų). Ant egzaminų buvau dėjęs, nieko nesimokiau, kadangi buvau ramus, kad po dvylikos važiuosim dirbt! Po visų 100-tadienių ir paskutinių atėjo „lauktieji“ egzaminai. Egzaminus visus išlaukiau, kai kuriuos net geriau, už tuos kurie tikrai nuoširdžiai mokėsi, galiu pasigirt, kad už matematiką iš B lygio surinkau daugiau nei kai kurie, kurie turėjo pasirinkę A lygį. Bet, staiga draugė apsigalvojo, nusprendė studijuoti.. Nu ką, draugės ir mamos prikalbėtas stojau ir aš... Įstojau į VGTU finansus (nes visiškai nežinojau, kas patinka ir ką studijuoti, o finansai atrodė su pinigais susiję gal visai ir nieko). Pamenu, koks patenkintas buvau kai atsiverčiau lamabpo ir pamačiau, kad priėmė į mokamas dienines studijas.
 
Studijos
 
Po dvylikos baigimo vasara praėjo greit (egzaminai, išleistuvės, stojimų atsakymai). Taigi, atėjo rugsėjis ir reikėjo pakuotis mantas ir važiuot gyvent pačiam, be mamos maisto. Pradėjau studentauti, paskaitas „šaravodavau“, atėjo sesija, šiaip ne taip „praslydau“, tada vėl tęsėsi „šaravojimas“ iki kitos sesijos, tą sesiją aš irgi „praslydau“. Mokiaus, kad tik mokytis. Atėjo vasara ir aš pradėjau skaityti knygas, jos man pradėjo labai patikti (skaitau saviugdos temomis, apie verslą, taipogi mėgstu skaityti biografijas). Perskaitęs alchemiką, du tėčius ir Jobso biografiją. Aš supratau, kad nebenoriu aš mokytis.. Pradėjau galvoti, ką man diplomas gali duoti, nebeįsivaizdavau savęs dirbančiu banke ar kokioje tai įstaigoje.
Vasara baigėsi atėjo ruduo, ir vėl reikėjo grįžti į Vilnių ir tęsti mokslus. Nuo rugsėjo iki dabar aš išvis nelankau paskaitų, nueinu tik ant atsiskaitymų.. Pagaliau supratau, kad man visai nepatinka mokytis, einu į „koledža“ kaip į pragarą. Išvis nesuprantu, kodėl reikalingas tas diplomas, juk jis negarantuos saugaus gyvenimo. Supratau, kad baigęs mokslus įsidarbinęs kokioje tai įstaigoje aš nebūsiu laimingas, netobulėsiu, neatskleisiu viso savo potiancialo.. (jei tikrai, jausčiau tam meilę, aistrą - eičiau į banką ir dirbčiau už ačiū dėl patirties ir ryšių)
Kai pradedu mastyti dar giliau, apie ateitį, juk visą gyvenimą nesinuomuosiu buto, reikės kažkur įsikurti pačiam su šeima, norėsis gyventi gražiai, gražios mašinos, aprūpinti vaikus, kad jiems nieko netrūktu. Iš to seka klausimas KAIP? Imti butui paskolą 100metų? Nenoriu gyventi, kad tik gyventi, nenoriu egzistuoti. Noriu prisidėti prie pasaulio gerinimo, pakeisti jį nors šiek tiek. Noriu, kad po manęs jis pasidarytu geresnis.
 
KĄ DARYTI???
 
Paskutinius mėnesius galvoju, kas aš ir kokia mano paskirtis gyvenime. Noriu sužinoti ko tiksliai noriu ir neįsivaizduoju kaip mokslai ar diplomas gali man tai suteikti. Kuo daugiau skaitau, galvoju, tuo daugiau man viskas darosi neaišku..
Taigi, klausimas būtų toks – kaip man rasti save, ką daryti? Mesti mokslus ar ne? (Bet kai pagalvoju apie mokslų metimą iškart akyse stovi tėvai, nepatenkinti.. Juk tiek pinigų sukišo į mano mokslus, o aš visiškai nenoriu mokytis ir dirbti kažkokio monotoniško darbo nuo 9-17h. ) Norėčiau išvažiuoti kažkur (ne i angliją, norvegiją), kažkur toliau į ne tokią nusistovėjusią šalį, o iš to vėl kyla klausimas kaip? Jei aš neturiu pinigų?
 
P.S Nepykit už gramatines klaidas ir už visą tokią seką ir minčių kaitą. Tiesiog tai pirmas kartais, kai aš rašau kažką panašaus.

Įspėjimas: Tai tik subjektyvi mano nuomonė. Viskas kas čia surašyta yra iliuzijų ir apsvaigimo nuo psichotropinių medžiagų rezultatas. Bet gal kas nors ras ir sau ką naudingo. Parašyta samonės srauto metodu ( ką mąstau, tą rašau).
 
Atėjo metas ir vėl man parašyti. Prisikaupė daug minčių. O kas svarbiausia - dabar jos trumpos ir aiškios. Genialumas slypi paprastume, ar ne taip Einšteinas sakė?
 
Apie ūkį ir bites
 
Tikriausiai, kaip ir daugelis iš jūsų, esu kamuojamas minties - kaip man sukurti idealų verslą, kaip rasti tą idealią idėją, kurią galėčiau įgyvendinti, nes dabar manau, kad esu pakankamai kompetetingas VYKDYTI veiklą. Manau yra čia žmonių, kurie nori "daryti" verslą. Noro užtenka, įrankiai (materialūs ir ne) yra, kompetencijų kaip ir pakanka pradžiai, bet... Bet nėra tos idėjos. Ji niekaip nešauna į galvą, kad ir kiek bemąstytum, ką bedarytum. Nėra ir viskas. Pažįstama?
 
"Nonsensas"
 
Kas yra "nonsensas"? Nonsensas yra kaimo gyventojai, kurie sugeba užsidirbti iš daržovių (!), nonsensas yra nekilnojamas turtas, kai nedirbi ir pinigus gauni, nonsensas yra suši, nes aš nepadariau tos idėjos, nonsensas yra įvairios kavinės (cofee inn, max coffe, etc), nes aš vėl nepadariau tos idėjos, nonsensas yra appsai, nes rizikuoji, kaip asilas, beto aš nemoku, nonsensas, nonsensas, nonsensas... Visiškas š.ūdas. Arba kažkas pasiima geras idėjas arba jos š.ūdinos. Nonsensas vienu žodžiu.
 
Self-help
 
Skaitau knygas. Self helpo. Kaip tapti milijonierium, kaip uždirbti milijoną, turtingas ir vargšas, kaip dirbti dvi valandas per savaitę, Steve Jobs gyvenimo paslaptys, D.Trumpas sako, kaip parduoti bet ką... Self-help'o knygos - šūdų krūva. Geras marketingas užtat. Note to self: Knygos geras verslas. Parašyk, kaip "padidinti savo produktyvumą", išleisk knygą, take profit. Bet ne, tokių knygų jau daug. O aš nekoks rašytojas. Beto su leidykla daug bėdų, čia daug reikalų, čia sunku ( nors niekada nebandžiau ). Skip...
 
Leidžiamės ant žemės
 
Vieną dieną vaikščiojau Klaipėdos senamiesčiu. Galvojau, sugalvosiu gerą idėją. Viena diena tapo savaite. Mėnesiu. Pusmečiu. Šūdų krūva, mieste yra gerų idėjų, bet jos visos jau įgyvendinamos. O, pramoninkų federacijos pastatas. Įdomu, kaip jiems taip pasisekė? Juk jie irgi nuo kažko pradėjo..
 
Keturios sienos
 
Jau dvi savaitės neišeinu iš kambario. Ta prasme namų. Ta prasme, nebendrauju su žmonėm. Ta prasme guliu ant lovos ir galvoju. Ant stalo guli Donskio pasirašytas "Lietuviškasis liberalizmas".. Juk liberalizmas sako "laissez faire". Gavau aš tą laisvę. Niekas netrukdo. Tik aš pats.. Sau?
 
Enemy within
 
Ir galų galiausiai nušvitimas. Supranti, kad didžiausias stabdis esi tu. Ribas apsibrėži pats sau. Priešas viduje. O pizdy išrašyti aš moku...
 
Ką autorius norėjo pasakyti?
 
Mielas skaitytojau, jeigu tau nesvetima visa, kas čia surašyta, sveikinu - tu toks ne vienas. Jau kuris laikas kamavausi su šitom problemom - niekaip neina sugalvoti idėjos. Pirma kaltinau aplinką, poto kitus, poto pats save. Kol galų gale suvokiau, kad reikia elgtis konstruktyviai. Minčių blokada (kitaip nežinau kaip pavadinti) yra tik pasekmė. Reikia ieškoti priežasties. Aš ją radau. Naujoms idėjoms atsirasti, reikalinga bent viena iš šių 3 sąlygų:
1. Nauji žmonės
2. Nauja aplinka
3. Nauji potyriai
 
Užtrukau nei daug, nei mažai, kol tai suvokiau - 4 metus. Perskaityti aš daug kartų perskaičiau. Nu ir kas? Kas iš to, jeigu skaitai, bet nesupranti, kas iš to, jeigu žiūri, bet nematai, kas iš to, jeigu klausai, bet negirdi? Beveik budizmas...
 
Svarbiausias mano atradimas, kad šios trys sąlygos yra ne tik idėjoms, verslui. Jos - universalios. Bandydamas jas vykdyti, tu tobulėji, kaip žmogus. Daugiau matai, daugiau jauti, daugiau žinai. O kur žinios, ten ir išmintis. Kur išmintis, ten ir idėjos.
 
1 Nauji žmonės. Susipažinkit su naujais žmonėmis. Nesvarbu, kur - ar pas draugą baliuje pirtyje ar gatvėje ar galų galiausiai savo mokslo/darbo įstaigoje. Čia ne tik "labas" ar "kaip sekasi". Susipažinkit kaip priklauso. Klausinėkit apie viską - tegul pasakoja. Religinės pažiūros, politika, ekonomika. Kuo daugiau išgirsit, tuo geriau. Nekritikuokit, klausykit. Ir svarbiausia išgirskit tuos momentus, kai sako "kaip gerai būtų, jeigu". Protingi supras, ką čia galima pasiimti.
 
2. Nauja aplinka. Kadangi nemėgstu šnekėti neargumentuotai, tai padarysiu sau nedovanotiną pramogą - leisiu sau nenurodyti šaltinio. Nes velniškai tingiu jo ieškoti. O jau vėlu. Ir aš tingiu. Anyway, mokslininkai yra įrodę, kad žmogus tobulėja esant įdomiai aplinkai. Buvo daryti bandymai su pradinių klasių vaikais. Vieniems buvo viskas tradiciškai, kitiems kas savaitę būdavo tai stalai perstumdomi, tai dekoracijos, tai spalvos, kitaip tariant viskas keitėsi. Ir ką jūs manot - ketvirtos klasės pabaigoje ta eksperimentinė klasė parodė maždaug 30% geresnius rezultatus negu kontrolinė. Galvojat šitas negalioja mums? Dar ir kaip galioja. Keliaukit. Po naujas vietas. Mieste apsilankykit naujose kavinėse, naujose vietos, ten, kur niekada nebuvot. Jeigu yra galimybė, keliaukit ten, kur apskritai viskas kitaip. Kultūrinis šokas veikia. Ir labai stipriai.
 
3. Nauji potyriai. Aš nežinau, galbūt šneku vėl tą patį, bet tai iš esmės ir yra gyvenimo pagrindas ir prasmė. Kada paskutinį kartą darei kažką naujo? Senai? Tai gal metas judinti subinę ir kažką nuveikti naujo? Patikėkit veikia. Pamatysit, kaip viskas keisis.
 
Nežinau, kartais atrodo, kad kai parašau, tai veltui. Niekas niekada neparašo, kaip jiems pasisekė. Dažniausiai skundžiasi, kaip jiems nepasisekė. Matyt tautinis bruožas... Aš žinau, kad ir kiek čia rašyčiau ar bandyčiau įkvėpti, dauguma Jūsų nieko nedaro. Dalis jūsų depresuojat. Esat nepatenkinti gyvenimu, tačiau nieko nekeičiat. O kaip gali kas nors pasikeisti, jeigu jūs patys nieko naujo nedarote? Gyvenimas, tai fizika. Tos pačios priežastys iššaukia tas pačias pasėkmes. Norint kitų rezultatų, reikia kitų veiksmų. Norėčiau, kad tu, mielas skaitytojau, pradėtum kažką daryti dabar. Aš nežinau, kiek tu sėkmingas ar nelabai, nežinau iš kur tu, ar kiek tau metų. Bet jeigu tu kažką nuveiksi, mano tikslas bus pasiektas. Atsidaryk wordą. Dabar. Susirašyk, ką norėtum nuveikti. Sunku ar ne? Šuolis su parašiutu, žygis su dviračiais arba šiaip pasivažinėjimas, plaukimas baidarėmis, šokių pamokos, teatras, kinas, naujas maistas, nauji žmonės, naujos vietos, nauji keliavimo būdai (rekomenduoju tranzavimą). Rašyk, rašyk. Jeigu parašei, užseivink ir užsirašyk "Bucketlist vasarai". Arba gyvenimui. Tai iš esmės neturi prasmės. Atsispausdink. Sveikinu, ką tik pasidarei mažą priekaištą nieko neveikimui. Pasidėk matomoje vietoje. Ir stenkis išbraukti viską , kas ten surašyta. Padaryk tai. Pasiimk pirmą punktą. Susirašyk viską, ko reikės įgyvendinimui, kaip tai padaryti. Eik į detales. Nebesvarstyk abstrakčiai. Užteks. Metas mąstyti konkrečiai.
 
Bet aš vistiek žinau, kad didžioji dalis to nepadarė. Kodėl? Nežinau. Tingit galbūt. Susirašykit, ką norit nuveikt ir pasidėkit matomoj vietoj!
Dabar, nes vėliau užmiršit. DABAR.
 
Jeigu kasnors taip ir padarys ir įgyvendins nors vieną savo svajonę ar tikslą, kur buvo užsirašęs - parašykit į PM, man su sąžine bus lengviau, geriau miegosiu.
 
Geros vasaros, forumiečiai, neapkerpėkit, tobulėkit, o vėliau dalinkitės įspūdžiais, nes mes čia tam ir esame, ar ne? :)
 
Mr. R